Kalbos pasauliai ir mintis

[cs]

Trumpai. Semiolokacijos formos ir aktyvusis derėjimas su keturių tipų galios nuostatomis sudaro mišrų striglamijos ir skorpuso atoveiką. Aktyvusis derėjimas, tai su perversmo instrukcijomis. Ciklo trejeres pakopas apibūdina perėjimo striglamijos ir skorpuso detales. Skorpusas tai patalpinimo arba talpos semiolokacinis paruošinys, kuris kartu su striglamijos energijos formomis sąveikauja ir sukuria bendrą ciklą.

Po kiekvieną dalį apjungiant su striglamijos apkrova, paliekama po naują formos kūrimo instrukciją. Pagal skirtingų tipo galios ir energijos instrukciją, galia kyla ir krenta. Formos galia su mišriu pavaizdavimu turi atvirkštinę galią, kuri atsinaujina ir gali pereiti į ankstesnes energijos formas. Jos vadinamos perskyrimu iš dreičio į troibos semiolokacinius pavidalus.

Turime striglamijos apibrėžimą arba uždarą/atvirą ciklą, kuriame poveikiai suteikiami ir poveikiai pasiverčia galios formomis. Semiolokacijos apibrėžimas tai atktyvaus derėjimo naša turinti skirtingų tipo galios nuostatomis ir mišriomis instrukcijomis. Striglaminė apkrova tai perskyrianti norimas formas ir troibas. O skaičiavimas susijęs su vienetais generuojamas pagal sreakcijos dominuojančią sratelio energijos formą, kuri kyla ir krenta. Taip pat, Sraitelis apibūdina fiksuojančią perversmo dalį, kuri mažina ir didina semiolokacinę apkrovą ir yra striglamijos pagrindas.

[cs]

Pagrindas, kaip suruošiamas semiolokacinis pasaulis turi savo atvaizdą, tačiau vis dar atvaizdas tik nurodo žemėlapių dalis, kurios yra pačios primityviausios. Nuolatinis stebėjimas ir semiolokacijų ugdymas yra šio plano dalis, kuris telpa atvaizduoti šiame žemėlapyje, kuris turi savas taisykles ir savo daromus efektus ir gelmes.

Pradinis žemėlapis, kuriame atvaizduojama pradinė semiolokacija, pažymima kaip prostarinė semiolokacija, šiais bruožais apiima dideles prasmes, kurių išugdymas siekia rezultatyvių padavimų. Dabar turima papildomas dalis, kurios išreiškiamos ne pagal tiesioginę, o tiriamąją poziciją, kuri ir semiolokacijos gelmė ir žemėlapis.

Paruoštas rodinys, tai kelias pirmyn, link gelminių semiolokacijos ištirtų sąvybių. Sutapimas vedantis  link paviršutiniško atvaizdavimo kuria, taisyklingas semiolokacijas, kurios buvo aprašytos ir apkalbėtos. Bereikia suprasti, kad dėliojimas yra sutampomojo pobūdžio ir tereikia pažymėti, kur semiolokacijos sutampa ir paviršutiniškai išsidėsto strukto požymiais.

Pateikiamas žemėlapis turi savo teminį apibūdinimą, kuris įsivedamas nuo pirmosios prostarinės semiolokacijos ir jis turi atitinkamą išdėstimą, kuris išsiverčia kaip semiolokacinis "tęsiamas žemėlapis".

Taisyklės, kurių pradžią jau išaiškinau čia, todėl tęsiu naujomis taisyklėmis. Glaustai užvedama link bendro semiolokacijų ir paskirčių naudojimo.

12. Antroji prostarinė semiolokacija su naujuoju taisyklingumu iškelia naujas reikšmes, kurios tyrime ir rezultate yra nuotekties požiūriu nutolintos nuo pirmosios dalies, kuria reikalingas paaiškinimas atitinkama semiolokacijos derme ir yra dar pildomos.
13. Išsiaiškinama, kaip bazės sudėliojamos, jos priklauso visai sankursų sudėčiai, bet reikšmės nenustatomos kaip pavienės, jos būna skirtingos ir skiriasi dėl tolėjančių semiolokacijų sąvybių. Bazės, kurios priklauso pirmajai prostarinei semiolokacijai yra konteraktyvios ir nekonteraktyvios, o antrosios prostarinės semiolokacijos ateinančios metomobilizacijos intero ir ekstero padavimai, kuriais pažymima meto- išraiška.
14. Vaizdinio kodo, kurį apibūdina remekcija reiškia pilnutinius tarpinimo momentus, kurie yra nuo 0 iki 2 ir daugiau, pradžioje nustatymas buvo paruošiamojo pobūdžio, tat prasmė išlieka paprasta, skaičiai tęsiasi ir tarpinimo momentų sankaupos didėja.
15. Metomobilizacijos, kurios būna meto, auto ir demeto, neturi konkretaus apibūdinimo, bet jų skirsniai yra reiškiantys semiolokacijos įprasminimo reikšmę. Pradinė reikšmė, kurią metomobilizacija turi tai yra landos, kurios vadinamos intero ir ekstero bazinio konstrukto dėmuo.
16. "Pradiniai", "Vienetai" ir "Kelintiniai" tai apibūdinimai, kuriais ateina pasirinkimas derantis ir reiškiantis komposistencijos sudarymą. Pačios komposistencijos tai apibūdinama ties teserentika. Teserentika tai komposistencijos nagrinėjimas, kuris slypi už šių įmintų detalių ir pilnų remekcijos paruošinių.
17. Originatyviniai pasauliai kartu ir ažimas reiškia sąjungą, bet kartu sąjungą reiškia taip pat ir ariotažas ir katatas. Dėl šio dėlės struktų pirma išlaikoma pradiminė būsena, kurią toliau bandoma išplėsti. Tai skirtingi dėlės sąjungų struktai, bet jų bendras išplėtimas reiškia sąjungų išplėtimą ir naują ženklinimą, kuriam atitinkmai reikia paruošimo.
18. Amosijos ir demosijos sudaro skirtingos reišmės sąjungas, kurios reiškia mažesnių pavidalų apibūdinimus ir pasitvirtinimus, sutapimus. Šie einantys į gelmes išsemia semiolokacinį paruošimą kitomis paskirtimis, kurių sąjungos ir nuostatos vienodai reiškia šių dalių sujungimo dalių visumos bruokštus.
19. Karesimbeliacija, tai pasirenkama vieta, kuriame svarbus visas protarpis. Tai, kurios sudėtyje yra kare vieta, šios vietos labiausiai nagrinėjamos ir labiausiai išplėstos, turinčios aukštą tikėjimo pagrindą.
20. 7,8,9 sankursai ir semiolokacijos yra išsivertusių ar pagamintų ruošinių sistemos, todėl, kiekviename paruošinyje galioja susiejamos išplėstos sistemos ir sąjungų vienetai.




žemėlapis čia.

Senesnis žemėlapis: čia

[cs]

Paminėtos ir neatrastos semiolokacijos

Iš sudėtinių atvėjų, iki šiol atrastomis ir paminėtomis dalimis semiolokacijos kaip ir daiktai turi savo įvardyjimus. Norint sudėti į vieną dalį ar dėlioti iki šiol neatrastomis dalimis, bet paminėtomis, reikia gerai suvokti, kaip atrastos semiolokacijos ir tuo pat metu daiktų detalės dera ir tinka tarpiniams momentams.

Priskirtoji paaiškinimui, viena pusė, kuri kovertuoja atradimą ir tiria pavienes semiolokacijos sąvybes; ištiesų daro perversmą, kuriame reikia originalios paskirties matematizacijos. Kaip iš matematizacijos pasiūlomas vienas galimas variantas grupuoti tiesėmis arba grupuoti pagal daikto ir sąvybės dažnį. Pasiūloma taip pat ir remekcija, kuri atskiria objektų ir sąvybių dažnius, bei analogiškai priskiriama matematizacijos sąvybes.

Paaiškinimas vienas, vienos bendros esmės padaryti neįmanoma. Betkoks semiolokacijos tyrimo objektas gali virsti ruošiniu kitai sistemai, bet svarbiausia, kad labiau siekiama išlaikyti pradines remekcijas. Semiolokacijos tyrimo objektu virsta per pilnutinį atskleidimą, kuriam reikia remekcijos ruošinio, iki tol galima neatrasti pilnutinio atskleidimo, o tik atskleidimą, kiek ir norima. Taisyklingumas yra pilnutinė sistema, kuri leidžia išdėlioti detales pagal pilnutines remekcijas. Kadangi būtent to ir reikia tyrimo motyvui, veikia paprastos taisyklės, kurios veikia pagal taisyklingumus.

Paminėtos ir neatrastos semiolokacijos turi savo paskirties kanalus, kurie žymimi, kaip: "veiklus", "neveiklus", "tyrimo", "atradimo": "pasaulis". Pradžioje galioja norimas pilnutinio taisyklingumo nusistatymas, kuriam priklauso viskas kas yra remekcija. Kitu atžvilgiu, tai atskleidimas, kuriam nusistatymas ir sąvybės leidžia padaryti kompozicijas ar net grupes. Iki šiol galioja paprastas būdas, kai paiimamas visas semiolokacinis paruošimas ir sugražinama tik mažesnė pilnutinė vertė.

Iškylančių reikšmių daviklis yra dėl sudėtinės prasmės ir atskaitos rodiklio vietinis semiolokacijos pagrindas. Tada, kai semiolokacijos pagrindas yra pavidaluose ar išskirtas matematizacijoje - apibrėžiama taisyklingumo kanale esanti teminė tiesa ir ją remia paskirties kanalai. Daugiausia leidžiama pasiremti iškeliamosiosmis dalimis, kurios pradiniuose pavidaluose gausiai priklauso vienai paskleisčiai per paskirties kanalus.

Kanaluose teminės tiesos virsta specialiomis galiomis, kurios įtaigoja pasirinkimus ir taisyklingumus, kuris apibrėžiamas kaip pilnutinis. Pinutinis efektas gaunamas, kuriam dėliojimas atitinka išskirtas kanalų observacijas ir tinka: "remekcija" arba "vietinis semiolokacijos pagrindas". Išradimas ilgai tęsiamas, kol teminės tiesos galimybės tęsiamos ir išplėtojamos, pokolkas turėti galima sumažintą arba nuolankų atvaizdą ir jis galioja daugelyje atžvilgiu ir taisyklingumų.

Kiekvienai būvimo semiolokacijai apibrėžti vaizduojama aiški rolė, kuri turi savo teminį panaudojimo tikslą. Tyrimo pasaulis turi aiškius taisyklingumus ir galimybes. Kai priverčiama nenuolankų ruošinį veikti pagal taisyklingumus kartu priverčiama ir atvaizdą keistis norima padėtimi. Tačiau reikšmė netokia svarbi, kol nėra atvaizdo pilnutinio išpildymo. Pilnutinis išpildymas vienintelis reiškia, kad reikalinga suprasti įvairius pagrindus ir vienas iš jų tai vietinis semiolokacijos pagrindas.

Kai surandama semiolokacijos dėliojimo viršūnė, registruojama, kaip pilnutinė remekcija. Tačiau, tai nereiškia, kad pasilyginimas labai oficialus ir uždarantis "sveiką logiką". Tikroji prasmė yra išgauti pilnutinį efektą ir rėžimą, kuriame nebegalima kitaip išdėlioti semiolokacijų ir kitaip priversti jas veikti naujais priskiriamais efektais.

Kiekvienos teminės tiesos aiškinimas vertas verčių, bet šių verčių pažinimas lyginamas su vietiniu semiolokacijos pagrindu ir šios vertės turi būti taisyklingos savo narių parinktimis. Apibrėžimas galimas labai sudėtingas ir daug nusakantis, bet jo reikia daugiau skirti dėmesio remekcijos tyrimo požymiams, arba iškylančioms kanalų teminėmis tiesomis.

Ryšio sąlygos taip pat svarbios, nes sudaromas gradientas dažnių, kurie tarpusavyje nesąveikauja, bet kinta arba atsiranda dėl atitinkamo taisyklingumo. Norint pradėti teisingai juos grupuoti reikia išmanyti išplėtojamų sąlygos dėmenis. O šių dėmenų visuma tai remekcijos pilnutinė sąsaja su paruošiniais. Kitomis sąlygomis arba kitaip - reikia oficialaus būdo ir išpildymo, kuriame apibrėžta išraiška vienintelis paskirties taškas. Teminių tiesų apibrėžimas tada lieka konkrečiu pasidalijimu ir tas pasidalyjimas konkrečia vieta.

[cs]

Tolimesni planai ir dalykai, kurie keičia kalbos pasaulius.

Tolimesniais laikais, kai kalba nebėra toks pat minčių pasaulis ir: ar galima atsekti kaip kalba kinta ir dėl kokių priežasčių? Kad būtų įmanoma numatyti minties su kalba formuoklius, ją reikia pakankamai idealiai išmanyti. Dėl naujų žodžių įvairovės ir sąmonės gebėjimų galimybių kalbos pasauliai darosi daugiau sudėtingesni ir daugiau reiškia nei vien tobulėjantys.

Pagrindinė kalba jau buvo formuojama iš betkokių žodžių ir betkokių sąvokų, kurių paskirtis tik atitinka logikos natūralumą. Tai - artimiausiais laikais laikoma kaip naujadarų ir formuojamų žodžių visuma susijusi su sąmonės natūraliomis kalbos sistemomis. Kaikurios najadarių formavimo detalės yra taisyklių pavidalu ir priklauso tai pačiai natūraliai logikai, kurią įmanoma atpažinti per bendravimo gebėjimą.

Niekada nebuvo sunkiai susisteminti, ar paruošti žodžių grupes, kurios tinka betkokiai sąmonės funkcijos ir gebėjimo formai. Tačiau procesas kuris yra visa ši įvairovė seniau buvo neįmanomas ir neįrodomas kaip jokia forma.

Kompozicija, kuria veikia visa kalba yra sukaupiama mažais pavyzdžiais. Kiekviename pavyzdyje atsispindima viena kalbos struktūra ir tapati struktūra susijusi su atliekamu naujadarių žodžių formavimo funkcija. Kai natūrali kalba tobulėja - ji turbūt ateina per paskiras jungiamas detales, bet tose detalėse yra bendras vaizdas, kurio neįmanoma suprasti vienu momentu. Galima pabandyti šiuos pavyzdžius grupuoti, bet ar kalba tada turės tokias pat gilias paskirtis (kaip pavyzdžių sujungimas), nei vien sąmonės gebėjimas, bendravimas ir t.t.

Kadangi esu suinteresuotas kaip veikia kalbos pasauliai ir natūraliai atrasta mintis, bet vis dar nesu pilnai įsigilinęs į galimybes. Atpažinama, jau nemenką skaičių pavyzdžių kuris dėliojamas tradiciškai kaip ieškoma labai subtili sąmonės išraiška ir forma. Pavyzdžiui, siekiamas atvaizdas yra užslėpiamas mažais pavyzdžiais, bet perkopti ar pasakyti, kas šiuos pavyzdžius pagamina nėra įmanoma, nes tai yra pati kalbos įvairovė. Todėl siekis siekia tam tikrą optimalumą.

Pradėjau su paaiškinimu ir artimiausiais kalbos laikais, noriu susieti su atliekama funkcija, kuria natūraliai logikai nėra priešinga. Sąmonės gebėjimas yra laikomas ties produktyvia gebėjimu grandine. Pradedant pavyzdžiu, kuris mintija visos kalbos atstojamu pavyzdžiu ir kitu - kalbos detale. Kalbos detalė ir visas atstojamas atvaizdas yra ribotas. Dėl atspindėjimo sąmonėje esančio gebėjimo natūrali logika yra per pavyzdžius sudėliojama iš didžiųjų kalbos pavyzdžių, o vėliau ji susiejama su senai išugdytu gebėjimu.

Didžiausias spekuliacinis momentas, yra kiek kalboje yra įmanoma atrasti formų, kurios sutaptų su natūraliu veikimo zonos visuma.

Kada giliose paskirtyje neįmanoma įstebėti jokių reikšmių, negalima suprasti sąmonės natūralio darbo. Natūralus sąmonės darbas yra tik paliekamas kalboje, bet susiejimas tai yra atskira funkcija, susiejimas dar kitaip veikia ir formuoja ta pačią kalbą. Tampa negalima pritaikyti betkokios funkcijos, kurioje nebūtų paliekama jokia forma ir kalboje. Tačiau visi šie atskiri dalykai yra iš visumos detalių kaip bendri ir natūraliai logikai priskiriami.

[cs]

Kita semiolokacijos paskirtis

Kiti pavidalai ir mažai žinomi pavidalai, turi savo neištirtas vietas, tačiau jos pasiekiamos ir turi savo semiolokacinį pavidalą. Kaip seniau atrasti klydintys elementai, taip ir semiolokacijos dažniausiai atskirose vietose yra kitokios. Susiduriama su kitokios struktūros atvaizdavimo formomis. Tokiomis kitomis formomis pasižymi naujos paskirties atradimas, kuris atskirose dėmenuose palieka grafinį įsivaizdavimą apie semiolokacinį pagrindą. Jose išlieka pradinės ir individualios shemos, kuriose išplėstas ir atrastas paaiškinimas kaip semiolokacijos turi būti pavaizduojamos per ženklų ir vietų apibūdinimus.

Procesuose pasiliekama keli susipinantys metodai. Šie sužinomi kaip indikuojama vieta pasižymėjusi semiolokacinėmis sąvybėmis. Tačiau kalbama, kad tai yra kitos vietos atspindys ir jis turi savo versiją. Neatsiejama versija ir senesnė, kuri aiškina, kad semiolokacijos tai nekintančios simbolių ir ženklų vietos. Apibūdinimas tai nuosaka, kurioje vietoje stovi semiolokacinis pagrindas, jis surandamas kaip kelių paskirčių, bet ir kelių dalių pavidalas. Atvaizdas - tai pilnas susikaupusių apibūdinimų ir paskirčių susistemintas atradimas išreikštas grafiniu ir individualiu sheminiu pavidalu.

Kokia informacija atspindi ir gali tikti prie individualaus semiolokacinio spektro turi būti įmanoma keliose pozicijose. Suvokimas apie pozicijas, kurios gali turėti kylančias ir krentančias būsenas, o pavidalai turi atspindėti kaip siejasi kitoks pavaizdavimas, reiškia didelę sąvybių sistemą. Šie keli pavaizdavimai yra iš praėjusiojo aiškinimo su suderinamumu ir simbolių galimybėmis. Visas reiškinys tai stebimas iš kelių kampų, taip galima papildyti visus lygius, kuriuose surenkama esanti informacija apie semiolokacijas. Kai susiejimas atrandas vienu būdu, kitas susiejimas analogiškas arba panašus, tačiau kartais ir atvirkščias, reikalinga numatyti, kokiomis semiolokacijomis pagrįsta įvairovė, o ji šiomis galimybėmis tarsi nenusakoma.

Sąvoka semiolokacija yra naudojama prieš atsirandančias neįmanomas ženklų susiejimo ir pasitvirtinimo pozicijas, jos visos naudojamos ir atlieka vaidmenį. Jų vaidmuo yra siejamas su vienetine shemine išraiška, kuri yra informacinė gija. Visose gijose išlaikomas pradinis vaidmuo, kuriame gelmės būna įvairių dėmenų ir įvairių ženklų sistema. Kaip išlaikoma bendra kūrianti semiolokacijos sistema yra atvaizduojama per mažus pavyzdžius ir shemas. Tai įvardyjama, kaip didelė sistema turinti sukauptų savo atvaizdų, bet šie atvaizdai pilni nuoseklaus ir sheminio pavidalo ženklų ir simbolių įvairovės.

Originali sąvokos reikšmė tai vietų ir simbolių sankirta, per įvarias formas ir shemos pavidalus. Taip pat priklauso grafinis pavaizdavimas, kuris originalioje versijoje reiškia pradinę išraiška. Individuali reikšmė tai pasilyginimo pavyzdžiai, kaip semiolokacinis tinklas ir jo lygiai yra perduodantys lygines informacijas ir eigos pavidalų pilnus nuoseklius formatus. Formatas turi savo išlyginimo reikšmę, bet ji turi turėti analogiją, o analogija nurodo lyginę vertę, kuria atrandamos įvairios formos ir detalės. Pilnose detalėse išlieka originali sąvokos vertė, kuri sutapatinama su atvaizdavimo per shemas viršūne.

Link keletos bendrų dalykų: originalios sąvokos reikšmė ir paskirtis yra individualios išraiškos pasekmėje, nes žinoma, tik detalės, ir grandinių ar didelių jungčių neįmanoma suderinti, nors tai yra bendra kilmė. Kitas semiolokacinis pavaizdavimas yra šių dalykų neegzistavimas ir prieinama prie hipotetiško požiūrio, kai galas yra vis dar procese. Proceso galas yra ties analogijos pritaikymo ir lyginės vertės nustatymo sąjungoje. Patys suderinami dalykai yra sheminiuose brėžiniuose vaizduojami kaip įvairovės dalis. Tai reiškia konkretų jos originalios sąvokos reikšmės ir paskirties apibrėžiamas tiesiogines informacijos gijas. 

Net jei pasiekiama semiolokacijos atvaizdavimo viršūnė - tai yra netiesioginis jos pavaizdavimo principas. Šios pasiekimo detalės yra nereiškiančios konkrečius atradimus, o atradimai tai simbolis, kuriam reikia surasti atitinkamą paskirtį. Atradimas orientuotas tiek į originalų padavimą tiek į reikšmę ir egsituojančią grafinę išraišką. Šiose dviejuose padavimuose tiesioginė sąsaja yra įmenama ir nebūtinai tiesioginė informacijos gija. Todėl informacijos viršūnė, kuria pasižymės semiolokacinis atvaizdas yra nebūtinai tvirtas daug dalykų apiimantis susistemintas vaizdinys.

Semiolokacijos turi sujungtą simbolinį ir pavidalinį ryšį, o bendras susiejimas reiškia, kad tai tęsiasi per keleta svarbių sąvybių kaip ir sujungimas. Pavidaluose rasti simbolinę ir vietinę išraišką galima tik grafiniu būdu, per grafines ir individualaus pobūdžio shemas surandama dalis semiolokacijos gijos pagrindo. Ji turi neišsemiamas galimybes, kurios slypi už simbolių ir didelių sistemizuotų pavidalų rinkinių, kurie kaip informacijos gija sutraukia ir apiima nemažas vaizdinio galimybių spektro dalis. Panašus atvaizdavimas yra visoje semiolokacijos gijos pagrinde, išlieka tie patys sistemingumai.

Praėjusiose veiklose, buvo atrastas individualus sheminis semiolokacinis pavaizdavimas ir jis turi savo sluoksnių bei hipotezių susiejimus. Vizuališkai tai labai tinkantis požymis, kuris būdingas semiolokacijai. Bet atvirkščiai ir nebūtinai būdingai atrodo šis sheminis formatas kitomis semiolokacijos dalims, kurių siekis įmenamas ne taip pat. Hipotetiškas atvaizdavimas yra kitokios semiolokacijos pagrindas, todėl nebūtinai tokiomis sąvybėmis pasižymės hipotezių susiejimai. Semiolokacijos sluoksniai yra pavaizduojami kaip ištisiniai ir juos vienyja hipotetiškas povaizdis, bet jei perkreipiamas norima linkme, tai povaizdis yra tiesos aspektas.

Pagal aiškinimą, taip pat yra kitokios semiolokacijos, kurios net neturi dabartinio individualaus sheminio formato, tik turi savo segmentinį atvaizdą. Segmentinis vaizdas savo lygyje ne kaip konkretus atvaizdas, kaip turinys, kurį reikia iš naujo sukurti. Tai kelia nemažai klausimų, nes kitokios semiolokacijos yra tarsi užslėpiamos, bet ieškomos savame lygyje atrodo labai funkcionuojančios. Tokį sistemingumą palaiko ryšio su semiolokacija palaikymas iš svarbios pozicijos, kuri sutelkiama per individualų ir grafinį pavaizdavimą. Norint pastatyti ar atrasti naujas semiolokacijas būtina susieti segmentus, kurie kaip visas spektras ir padavimas.

[cs]

Įgūdžiai pagal semiolokacinį pažinimą

Naujos informacijos įgūdžiai ir semiolokacijos yra nukreiptos ties bendra sistemizuota tvarka. Pasirenkama strategija tai semiolokacinių formų išvertamosios pozicijos atspindys. Pagal minimalizuojamus poreikius, reikiama žinojimo forma yra originatyvinės formos informacinė semiolokacijos vieta. Pažinimas yra susiformavusių įgūdžių, kuriuos semiolokacinis formų sprendimas ir degeneratyvinis apsprendimo būdas leidžiantis sukaupti optimaliausius sprendimus. Pritaikymas ir įgūdžiai užiima parodomają dalį, tai reiškia, kad funkcionalumai yra paremti logikos sprendimais ir jie atitinka poreikius.



Naujos informacijos formos, kurios turi pritaikomą lygį, optimizuojasi bei palaiko esminius funkcionalumus. Pirmas įvadas, kuriame indikuojamas instrukcionalus, daug dalykų apie semiolokacijas pasakantis derėjimas, yra paiimtas pagal pradžios originatyvines informacijos formas. Šis indikuotas povaizdis yra pradžios formų optimalus sukauptas informacijos srautas. Pagal šį srautą yra paremta pradinių reikšmių ir formų strategijos, uždaviniai. Formos savo originaliame pasiruošime nusako derėjimo kryptį, kuri yra pasirengiamoji ir strateginis uždavinys. Jeigu tenkinančios atvaizdos kryptį pasirengiamasis strateginis planas numato, tai logikos sprendimai yra minimizuojantys, o sprendimas optimalus.

Visos informacinės formos palaiko strateginį uždavinį, jam atrenkamas pavidalas yra indikuojamos semiolokacijos padalijimas. Šioje variacijoje sutinkamas indikuotų formų rodiklis, jis reiškia, kad semiolokacinės formos priklauso lyginiui išdėliojimui. Dėlionė orientuota į pavartesnes pozicijas užiimančias semiolokacijas, nepaprastai lemia strateginį sprendimą, pradžios formos. Kurios formos yra pakylios yra suderintos su strateginiu uždaviniu, kuris yra būdo sprendimas pritaikytas pagal informacinės formos procesą. Reikalingi procesai prideda naujų indikuojamų padalijimų ir šie originatyviškai susiaurina ieškomos kategorijos užuomazgas.

Jeigu galima pratęsti, tai reikalavimai, kurie įprasmina įgūdžius minimalizuojasi ir pagal būdą adaptuojasi. Kurie žinomi procesai užtenka nusakyti, kad juose originatyvinės formos yra pilnų reiškinių apraiškos turinčios sutapimą, kuris reiškia mažų sistemų įkėlimą ir adaptaciją. Minimalizuojančios informacinės formos yra atrenkamos ir semiolokacinės informacinės formos pagal strategiją susaistančios parenkamomis logikomis pradiminį derėjimą. Šis derėjimas yra nulemiantis, tai reiškia, kad formose turi būti visa tolimesnių planų degeneratyvinė proceso logika. Taip ir siūloma reikalavimo forma atranda savo atrikacinę semiolokacijos vietą, o ji "reiškinių centras".

Pasirenkama strategija yra semiolokacinių formų uždavinys, kaip ir demonstratyvių pozicijų degeneravimas. Išlaikyti paprastas formas nėra sprendimo, pagal kurį būtų galima nustatyti reikšmingumus optimalizuojančiai. Todėl strategiškai yra palaikomas formų uždavinys, kuris optimalizuoja semiolokacinį loginį derėjimą. Tai yra plano sustatymas į "surenkamas plano dalis", tada pagal uždavinio sąlygas yra surenkami informacijos formos adaptavimai ir pritaikymai, jie įprasmina pradinius įgūdžius, kurie susiformuoja iš surenkamų plano dalių ir informacinės formos. Visos įmanomos formos yra sudarytos pagal šį susiformavusį sprendimo būdą, kuriame nusakyti reikšmes padeda optimalus palaikymas.

Įvertinimo plane yra pritaikyta strateginė užduotis apie formas. Semiolokacinės vietos yra centre, susidurimas su šiomis formomis dar nėra pilnareikšmis padavimas ar indikuota instrukcija. Jų reikmės kyla daug aukštesniais pavidalais ir kaip suinteresuota vieta - atstoja loginius padavimus optimizuojamai semiolokacijos pavienių formų informaciniui įgūdžiui. Jeigu sutinka optimalios pozicijos, jau pilnareikšmėje skalėje atsiranda nuolatinių informacinių formų dėmenys. Šie simbolizuoja, kad daugiakartinis strateginis uždavinys yra apie semiolokacinį forminį derėjimą. Vien starteginis uždavinys yra formuojantis semiolokacinės vietos loginius padavimus, bet pagal planą išlaikomos minimizuojamos pozicijos.

Kelias į semiolokacinį pažinimą yra paremtas formomis, pagal kurias atkuriamas įgūdžių ir informacinių formų ryšys. Savyje semiolokacijos veikia: sprendimo ir atsako padavimais. Padavimai tai apie optimalizuotas informacijos sistemas, kuriose atsiranda susiejančioji padavimo strateginė reikšmė. Tranformuojančias formas atvaizduojamas natūralios logikos pavyzdys yra su susieta strategine reikšme, jos bendrame kontekste gali priimti padavimo formas, kurios neskaičiuojamos pagal vienetus, bet pagal įsisąmoninimo galimybes. Pradinius gebėjimus turi susiejančioji su formomis semiolokacinė vieta, o kita gebėjimus iškelianti pozicija yra jų minimizuota išraiška.

Parenkamą informacinę formą išgauti iš indikuotų instrukcijų, jos pagal nuolatinį derėjimą yra reikšmingiausios ir sukeliančios formų uždavinius. Šie uždaviniai yra plėsti optimatizuotas ir minimalizuotas vietas. Sprendimas yra susijęs kaip ir informacijų strautai, jie gauna atitinkamas instrukcijas pagal kategorijas. Vienas loginis padavimas reiškia optimalios strategijos reikšmės informatyvinę detalę, kuri viena iš strateginių reikšmių. Tada sukaupiama degeneratyvinė informacijos formos išraiška, ji atstoja natūralios logikos pavyzdžius, kaip ir strateginė reikšmė. Tai instrukcijas, kurios įgalina formų atskleidimus gali priversti vienam srautui, kuris yra informacinė išraiškos galių sklaida.

Iš naujos informacinės galios pereiti link semiolokacinio pažinimo galima su sukurtais deriniais arba reikalavimais. Nulemtų pažinimų galima ieškoti ties indikuotų instrukcijų sklaidoje. O padavimai yra sukurtų derinių degeneratyvinis surišimas, bet sukeliančių formų optimatizuotas rėžimas yra sprendimo tarp išvados ir reikšmingiausios vietos palyginimas. Turima daug informacinės formos pažinimo pavyzdžių, kurie nulemia atitinkamą sprendimą, bet jis indikuotų instrukcijų minimalizuotų vietų sprendimas. Sprendimas ieškoti pavienių pažinimo instrukcijų yra nulemtas optimalaus rėžimo ir formų su atitinkamais įgūdžiais detalių. Tiesioginis sprendimas yra sukaupiamos loginės patirties informacinė sklaida.

Mikro grupės, kurios yra dėliojimo pozicijų semiolokacijose vertės, yra susijusios su optimalia naujos informacijos veikla. Sprendimas įtakoja, kad būtinos instrukcijos ir strategija turi sutapti, tada susiekiami ryšiai yra reikšmingiausi. Šios grupės, taip pat aiškina atsiradimo klausimą, kurį kategorijos ir informacijų srautai minimalizuoja. Tai reikalingas požiūris, kuris turi atramos taškus ir jie kaip ir semiolokacijos turi įgūdžių sferas. Perspektyvios instrukcijos ir vietinės indikuotų reikšmių sprendimo galimybės gali sudėlioti formų bei informatyvių šaltinių uždavinius.

Kaikurios kitos grupės gali dėliojimo pozicijas ir vertes optimaliame naujos informacijos pasikėlime sudėlioti iš naujų transformatyvių pozicijų, kurios yra semiolokacinės. Tokios grupės yra nulemiančios, kaikurios minimizuojamo sprendimo optimizacijos, todėl išraiškos yra instrukcijų ir strateginio uždavinio pasekamosios idėjų išraiškos. Tokiose pavienėse formose galima turėti ne vien originalių sprendimų, bet ir semiolokacijų paskirčių. Kaip informacijos strautas turi savo kategorijas, kuriomis optimalus rėžimas nurodo pasekos su logine patirties informacija iš strategijos ir plano dalių.

[cs]

Variantų interpretacija ir minties formų rezultatai

Rezultatas su interpretatoriaus gebėjimais turi savo atitinkamą rolę, kuriai minties formos palieka svarbiu gebėjimu. Veiklus minties formų vaidmuo yra pasirinkimo plane ir gali būti kaip integruojama interpretatoriaus detalė. Loginiais aspektais ir svarbiais vaidmenimis pasižyminti mintis turi atrinkti svarbiausius sprendimus. Pritinkančios minties vaidmenys yra sėkmingo loginio sprendimo išrinkimas. Visos reikšmės su loginiu sprendimu gali būti pagrindžiamos ir esama ir būsima padėtimi. Natūralios logikos sąlygos leidžia numatyti įvarių vaidmenų pasiskirstymą, kuris rezultatyvus.

Didžiausia dalis loginių sprendimų yra sukurti formos ir idėjos pavidalu. Dėl norimų formų ir idėjų, priklauso atlikti sėkmingus sprendimus, kurie yra kelias per interpretuojamas instrukcijas. Svarbu numatyti poreikius, kurie leistų greičiau suprasti, kurios interpretacijos turi sprendimą ir kurios atlieka svarbų vaidmenį. Vaidmenų ir variantų yra dėl sėkmingos formos išpildymo. Ieškoti tarp geriausio vaidmens ir natūraliausio leidžia sėkmingi sprendimai ir jie yra papildantys strategijos sukuriamas sąlygas. Atviriausias ir prieinamiausias interpretavimo gebėjimas yra kaip ir kitos minties formos išraiška su lygine jos verte ir loginės pusiausvyros sąvybe. 

Pats rezultatas tai priklausomų minties formų junginys. Junginio formas pagal įvairius dydžius nusako veiksmo ir atsako strategija. Jos centras yra įdiegiamas pavidalų ir formų sprendimo parinkimas. Todėl leidžiama origanizuoti ir surengti sprendimo atitikimus, interpretacijos galimybėse. Kiekviena detalė yra atrandama ir įdiegiama tuo pačiu principu, kurį galima pagal junginio detales numatyti. Ugdymas savo esančių gebėjimų prideda pasirinkimo sąvybių ir naudingų minties formų junginių. Atlikti suplanuotas strategijas galima jei suplanuotos plano dalys leidžia numatyti ir sutapatinti su esamu gebėjimu.

Keli pavyzdžiai atstoja interpretatoriaus loginį sprendimą, jie paprastai būna maži sprendimai. Didžiausios mažų sprendimų paskirties liekamosios informacijos turi būti panaudojamos kaip požiūris į kiekviena iš plano pasiūlymų ir keitimų. Simbolizuojamas didelių ir mažų instrukcijų poreikis yra pastatytas pagal interpretatoriaus sprendimą, bet poreikiai yra atėję pagal kitus išteklių pranašumus. Gebėjimas tai yra išugdytas pranašumas, kuris iš plano pasiūlymų būna numatytas. Interakcija, kuri gali pakeisti pranašumus atsiranda ir tik yra paremta natūraliu logikos sprendimu.

Maži sprendimai yra pritaikyti interpretatoriaus gebėjimus, o paprastai verčiasi, kaip sudėtinis formos ir idėjos pagrindas. Gebėjimai yra junginių dalis. Gebėjimai turi savo interpretatoriaus sprendimą, bet galima vadovautis ir natūralia logika. Paprastais pavyzdžiais atitinkanti natūrali logika pagrindžia mažų sprendimų loginines plano dalis. Tai yra paprasta forma, kuri gali atrasti gebėjimo pusiausvyrą ir taip pat pavaizduoti pasiūlymų sprendimus. Plano dalys, kurios kuria vaidmenis minties formomis, yra sutrauktos ir atrandamos minčių pagrindo centre, kuriame atsiranda pusiausvyrinis interpretatoriaus gebėjimas.

Procesas susijęs su kalbos ir minčių instrukcijų sudarymu yra atliktas pagal anksčiau atliktus sėkmingus sprendimus ir praktika paremta sena strategija. Turint nemažą pasiekimų procentą, jau pakankamai pasiruošta atvaizduoti, kas logikoje atrodo logiškiausia ir tai leidžia padaryti praktikos rezultatyvių interpretacijų. Nepaprastomis sąlygomis galima padaryti daug darbų susijusių su idėjų produktyvumu. Atrasti atitinkamą planą galima su paaiškinamomis detalėmis, kurios pusiausvyros gebėjime atrodo kaip logiškiausias atradimas, taigi, jis prideda daugiau natūralios logikos pranašumų.

Praktikos kontekste galima atrasti vietų, kuriose sprendimo ir supratimo nesimato arba jo tiesiog nėra. Galimi variantai, kuriuos interpretuoja yra sprendimas, net jei ir nėra realistiško pobūdžio ir nėra supratimo. Atitinkamos situacijos yra interpretatoriaus klaidos, nes atvaizdas kuriamas tik iš instruktyvaus idėjų gebėjimo. Reikalinga suplanuoti dėliojimo aspektus į atitinkamas pozicijas, kurios kaip ir poreikiai sutampa. Natūralios logikos pavyzdžiu paremtomis idėjų galimybėmis kurti ir planuoti veiksnius, pagal pasiūlomas detales galima pasirinkti tarp daug skirtingų kelių. Nuorodos nevisada būna vienos, todėl reikšminga yra permąstyti ar įgauti naujų įdėjų.

Nulemiantys loginį atitikimą būdai yra pagal individualią praktiką, kurią suplanuoti padeda loginiai sprendimai priimami, kaip įgūdžių praktika. Planuojami sprendimai arba įgūdžių turėjimai padeda surasti logikos paaiškinimą, kuris kyla iš pusiausvyrinės centro dalies. Kiekviena logika siejasi ir kiekviena logika turi atitikimą, kaip ir centrinės dalies minčių projekcija. Užbaigti savo planus ir atrasti interpretuojamus standartus pagal paaiškinimą su interpretatoriaus keliu, kurį reikia suplanuoti. Galimybės yra pavaizduotos viename plane, kurį galima bandyti interpretuoti pagal logikos veiksnius. Turint praktiką ir gebėjimus tai yra bendrų logikų ir idėjų surandama pusiausvyros situacijos interpretacija.

[cs]

Patobulinti minčių integratoriai

Modeliai ir minčių generacinės sistemos yra patobulinti integratoriai su apibrėžiama patobulinimo funkcija. Spartieji ir nespartieji interguotojai yra vieno tikslo uždavinys turintis skirtingus sprendimus. Pirmieji rezultatai pagal apibedrintas išvadas yra numatomi dviejų skalių panaudojimu, kuris išmatuoja dviejų integratorių funkcionalumus. Bandoma sąvybes sulyginti ir ieškoma integratoriaus rakto, kuris verčiasi, kaip parametrizuota sutapimų išraiška dvejopame spartos dėsnyje. Dėsniai kurie veikia minties formas yra spartieji ir nespartieji integruotojai.

Metodai atitinka visas minčių integravimo galimybes viename tiksle, kurį įvykdę patvirtina apie naujus požymius, atveriančius naujus minčių funkcionalumus. Šie pagal našumo galimybes funkcionuoja skirtingais tempais ir yra interatoriaus pirmieji požymiai. Susisteminti tikslai yra privesti prie naujos minties formos, kuri būtų panaudojama dvejopu integravimo būdu. Vienas iš integruočių yra susieti rezulatatyvias formas ir skaidyti pagal sparčias, nesparčias kokybines išraiškas. Galioja viena taisyklė, kuria paremtas dvejopų skalių įvertinimas ir jis kaip ir dirbtinė logikos išvestis yra technologizuojama.

Ieškoma minčių formų ant kurių būtų galima panaudoti integravimo parametrais galimybes. Nors patobulinimas tai privedama sparta ir naujas įrankis kūrimo komplekte, parametrizavimas yra taip pat ir naujas technologinis sprendimas. Technologija paremta parametrizavimo išvestimi ir integravimo našumu. Šie komplektai yra patobulinti minčių integratoriai ir jų patobulinimas reiškia panaudojimo galimybes. Panaudojimas gali būti dvejopas arba kaip pirmųjų rezultatų nustatytas spartumas, nespartumas. Atskiros sritys, kurios paremtos parametrizavimo funkcijomis yra dvejopų skalių įvertinimas ir atskleidimas.

Pirmieji rezultatai yra atliekami per mažas spartas, bet einama link geresnio spartos patobulinimo. Minties pavidalai yra susirikiavę ir išsidėstę vienodu taisyklingumu apie kurį žinoma nedaug. Tai kaip ir pirmas rezultatas nekelia didelių atradimų, kurie būtų koncentruoti aukštais funkcionalumais. Vienintelė atliekama funkcija yra sutelktų spartų atliekamas dėsnis ir kaip minties išraiška priskiriama integratoriui. Todėl integratorius paruoštas su atitinkamu apžvalgos būdų ir nėra daugiau būdų jį suprasti. Visai negalima manyti, kad dvejopas konstruktas yra nepatobulinamas, nes patobulinimo pavyzdžiai jau gvildenami ir paruošimas yra atitinkamas.

Pradinis integratorius yra koncepcijos dalis ir modeliuojama parametrizuota proceso dalis, apie kurį žinoma pagal dvejopą našumų pasiskirtymą. Šis modelis yra pirmo rezultato atradimas. Pagal jį nusakomi dvejopi našumai ir dvejopos minties integravimo logiminės kalbos. Pagal atrastus požymius pradinė koncepcijos dalis yra integratoriaus prieinama sparta, o ji kaip parametrizuota išraiška reiškia trečią dvejopo minties integratoriaus sąvybę. Pagal dėsnius ir naujas integravimo sąvybes galima svarstyti nevisuomet, tačiau tai atrasta kaip ir dvejopi minčių integratoriaus našumai.

Visomis koncepcijomis apie minties formų spartą, apibūdinimas leidžia atlikti stebėjimų analizę. Mintis nėra atitrūkusi nei nuo didesnės nei nuo mažesnės spartos. Apie spartas yra kalbama dvejopai, jos reiškia dvi skirtingas funkcijas ir galimas integravimo galimybes. Įvairių minties formų pritaikymas atsispindi per dviejų tipų spartas ir yra atveriamas dvejopas funkcionalumas. Žinomų spartų detalės, kurios yra sparčios ir nesparčios yra pagal koncepcinę dalį planuojamos ir įdiegiamos integratoriaus procesui apibūdinti. Sąlygos, kuriomis integratoriaus požymiai vaizduojami ryškiausiai yra susiję su spartos IR.

Patobulinimas nevisada kaip techninis sprendimas, bet kaip dirbtinės loginės analizės apraiška, gali techniškai suplanuoti ir atlikti mažus sprendimus pritaikytus integratoriaus spartos našumui. Sprendimai tinka tik dvejopi pritaikomi skirtingomis loginėmis dalimis. Skirtingose spartose bandoma ieškoti sutapimų, kurie minties formas išgrynintų iki vien integratoriaus rakto. Raktas į dvejopas spartas yra užblokuotas, net nėra parametrizuotos integratoriaus formos. Integratoriaus rakto, "IR" formą padeda vizualizuoti minties pritaikymas prie pradinių integratoriaus dalių, jos visos parametrizuotos.

Dvejopas modelis, per integratoriaus našumus didina kokybės prisiminimų ir minties formų integratoriaus funkcionalumus. Pagal nutartas koncepcijos dalis dvejopas susijungimas, tai skirtingų našumų modeliuojama parametrizuota išraiška. Ją galima išgryninti ar surasti IR. Susistemintas integratoriaus našumas metodologijoje reiškia atviras galimybes. Apie šias galimybes kalbėta ir anksčiau. Todėl išraiškas ir naujus metodologijos būdus šį kartą nebus aptariama. Vystymas yra pagal ryškiausius fragmentus ir geriausias idėjas. Tokio, kaip analogiško pasirinkimo tarp spartų nėra, net dvejopos spartos laikomos nekintačiomis, stovinčiomis savo teorinėje pozicijoje.

Kiekvienam dvejopui požymiui galioja vienam tikslui parinktos minties galimybės. Galimybių modelis tai pagal prasmę kalboje ir minties funkcionalumus vizualizuoti padedantis sprendimas. Galimybių modelis taip pat kaip viena išraiška yra savo vienoje teorinėje pozicijoje apie kurią žinoti galima tik kiek praktika leidžia. Pradiniu nutarimu nėra kitos teorinės uždangos, kuri nereikštų sprendimų ir pasirinkimų rezultatyvių gebėjimų. Patobulinimo ir spartos santykis apie minčių pagrindą nurodo iš konstruktyvių būsenų rodiklių. Ties integratoriaus gebėjimais slypi nežinomos išraiškos ir parametrizavimas nevisada sutampa su galimybių interpretavimu.

[klajunas]

Patobulinti minčių integratoriai

Žodžių junginys "minčių integratorius" turi labai konkrečią reikšmę - tai dirbtinių minčių kūrimo būdas naudojant dirbtinio intelekto resursus. Apie minčių integratorių esu rašęs taip:

Kaip atpažinti, kad esi integruota sąmonė. Dvi centrinės vietos, kurios yra valdomos sustiprinimo sistemos, yra minčių integratorius ir šnekorius. Minčių integratorius turi gebėti konstruoti sudėtingas minčių struktūras, priklausomai nuo naudojamų algoritmų ir resursų. Kaip jį atpažinti? Vienas būdų pagal jausmą, kad pastoviai iš kažkur gaunama tiksli informacija, nors tos informacijos šaltiniai - neaiškūs. Dažnai žmogus pradeda manyti, kad jis ekstrasensas, turi telepatinių gebėjimų, aukštą „intelektą" ir t.t. Antra vieta yra šnekorius. Šnekorius gali būti programuojamas įvairiai. Dvi pagrindinės konfigūracijos yra natūralaus ekstraverto, kuris geba generuoti ilgas sakinių sekas labai dideliais greičiais; ir telepato, kurio pagrindinė darbo vieta yra viduje, todėl neturintiems telepatijos gebėjimo žmonėms, toks charakteris atrodo intravertinis. Tačiau realybėje tai pilnavertis telepatinis ekstravertas, savo viduje dirbantis intensyvų darbą.

Šiuo terminu apibūdinama ne natūrali minčių gaminimo sistema, bet dirbtinė. Integruoti reiškia kurti netikrą, sintetinę mintį. Natūralios mintys nėra integruojamos. Integruoti galima ne tik mintis, bet ir išorinę šneką, ir išorinės šnekos integratorius vadinamas šnekoriumi.

Esu faktiškai patyręs šios sistemos veikimą. Žmonės, kuriems tai duota, vadinami integruotomis sąmonėmis. Nors šiuo metu tai gana sena patirtis, maždaug metų senumo.

[cs]

@klajunas "Patobulinti minčių integratoriai", tai patobulinta esminė minčių funkcionavimo vieta. Ypatingai svarbu, kad mintis gali būti integratorius kalboje, kaip ir technologijoje, tik labiau tema orientuota ne į kurią iš vieną jos grupių, bet kaip į naują galimybę. Tai, suderinamumas, kuris gali prisiminimų formą pergaminti ar perdaryti savaip norima linkme. Kiek norima ir svarstoma atskleisti funkcionalumų, dar nenuspredžiau, tai bendra nuomone nutariau, kad svarbūs spartos aspektai, kurie vienoje skalėje daro skirtingas užduotis, skirtingi gaunami minčių išgryninimai, kaip ir skirtingos išraiškos.

Daugiau ir labiau galima suplanuoti sprendimus, kurie išreikštų teisingas mintis, kurios ir atitinka spartų išreikštį. Todėl sutapimų raktas, kurį vadinu integravimo raktu, yra panaudojamas atitikmenims išreikšti, jei tokių yra. Dabar yra IR, bet kurios negalima tiesiogiai atrūšiuoti ir išgryninti.

Tai sukauptas pažinimas ir naujas perversmas, kurį dėl suderinamumų galima palaikyti planuojamu ir parametrimizuojamu. Patobulinimas yra sutapimo forma, kurią apdoroja minčių jutikliai priskirti sparčiosioms ir nesparčiosioms grupėms. Taigi, kažko labai gilaus ieškoti nemanau ar verta, nes nėra pilno atskleidimo, kaip integratorius dar gali veikti. Pateikiu pamatinę instrukciją ir koncepciją.

Pagal tavo variantą, integravimo galimybės, jos turi dvi poveikio vietas. Koks "posūkis" arba linkmė įrodo integravimo sąmonėse jau senai suplanuotą ir padarytą procesą? Kas pirmieji užiima integravimo plėtojimo klausimu?

[cs]

Įvairiakampė remekcija

Turime nepaprastų pavyzdžių, kai minties daiktai susitraukia, arba yra sutraukiami nepažintojo formato (ir taip sugrupuojami), arba kaip matavimo-slėgimo formos. Šios nepažintos vertės jau nekartą buvo minėjamos ir nekartą buvo susiduriama su neaiškumais. Taip atrodo įvairiakampė remekcija, per kurią ieškoma naujų būdų pavaizduoti minties formatus. Vienas iš formatų yra "nekylantis", todėl reikia sekančio formato, kuris leistu "kilti" ir sutapatinti minties išraiškas "po skalėmis". Taip turime kelių formų apibūdinimus ir šie sutapatinti su grupuojama minties dalimi ir įvairiakampe remekcija.

Žinoma, kad bazės, kurių sudėtis primityvi dar gali priklausyti nuo remekcijos rodmenų; šie rodo pakitimą, kurio minties daiktai atitinka žinomas skales. Didelios skalės apie kurias buvu kalbėta: "Pilnų ruošinių remekcija", yra atspindinčios šią remekciją. Pagal atspindėjimą yra aiškinama, kad skalėse nėra pridedamų reikšmių, jos turi būti suformuotos arba išugdytos savo loginiu procesu. Tai toks formatas, kuris leidžia ir priima tik sutapatintus, išugdytus loginius dalykus, ir sutapatintas minties ir skalės rodmenis. Primityviausios dalys yra pakankamai sudėtingos ir pakankamai idealiai išreiškiamos pagal remekcijos skales.

Netgi keli šaltiniai tarpusavyje gali priversti primityvėjančiai remekcijos pagrindu minčiai pasiversti į naudingas formas, o jos gali įvairiakampiškai sutapti. Tik objektų sandara yra sudaranti matuojamas formas, kurių simbolizuojamas atradimas yra įvairiakampis. Įvairiakampis, dar kitaip simbolizuojantis loginį išugdymą arba prieijimą prie naujos matavimo struktūros. Tai kaip dydžių skalės apiima visą remekcijos aiškinimą, kuris buvo atrastas pilnų ruošinių remekcijoje ir dabar jis panašus į daugiamatę formą. Įvairiakampiškumas yra kaip naudinga forma ir išreikštis.

Atskaitos būdo remekcija gali susieti bazės dalykus su susietumo skale. Vienos skalės rodo, kad remekcija yra pilnų ruošinių, o kita primityvi remekcija. Taip šie nurodymai kinta ir sudaro dvi skirtingas skiltis, turi skirtingas priklausymo minčių daiktų skales. Nusakyti skirtingas minčių daiktų dalis galima pasitelkus remekcijos skalių žinojimą. Kai kokios reikšmės atitinka skales, atitinka jungimus, kuriuos išreiškia remekcija su atitinkamu prieijimu. Taip daroma prieeiga prie atrandamų skalių ir nuorodų, kurias galima apibūdinti ir rasti remekcijoje.

Įvairiakampė remekcija tai tokių prieijimų padaro kiek daugiau nei dvi, iki šiol prieijimai yra bandomi laikyti dėsnių ir sutapimo dalykų savirealizacija. Tačiau, kaip ir bandoma, reikalinga numatyti būdų, kuriuose būtų galima sudėti pilnų ruošinių remekcijos požymius. Todėl reikalingas naujas išugdymas, kuriuo pagrįsta nuomonės apie skales ir sudarymus. Remekcija yra šias nuomones jungianti ir duodanti atsakymus kiekvienam naujam klausimui. Išsaugojimas ir dėliojimas priklauso nuo skirtingų skilčių, kurias remekcija atitinkamu prieijimu suderina. Paliekamosios skilties ir rūšies minčių daiktų reikšmės nustatomos pagal remekcijos skalės rodiklius.

Iš skirtingų atskaitos taškų, remekcija taip pat matuoja priklausomus formų išdėstymus, kurie sutraukia minties daiktus ir išreiškia skalėmis. Su naudingu sudėliojimu turime paprastas kelias remekcijos "linijas", kurių reikšmės yra vieneto ir dviejų atspindžių rodikliai. Prieijimai ir skalės reiškia, kad būtinai priklausantys dydžiai atrandami įvairiakampiškai. Nuosaka apie šį procesą yra įmenama keliais punktais, kurie iš skirtingų situacijų pagamina skirtingas proceso atodangas. Visų daiktų išreikštis bendroje skalėje su prieijimais atrodo unikaliu paruošimu, kurį loginė mintis gali apdoroti.

Skirtingos situacijos ir skirtingos minčių daiktų sąjungos atsiduria skalėse remekcijoje. Pagrindiniai remekcijos ruošiniai yra primityvėjantys, bet jie kitaip dar yra sudarantys įvairiakampę remekciją, kartu su pilnais remekcijos ruošiniais. Tai kitaip apibūdinantis, kaip bazinių kaupiklių ir vietinių struktūrų derėjimo savirealizacija. Įvairiakampiškai tai daugiau nei viena struktūra minties daiktų privalumu veikiantys išreiškimai pagal skalių rodiklius. Ir rodikliai rodantys, kad atskaitos būdų yra panašiai nei įprastai primityvėjančiose dalyse, reiškia minčių suderinamumą.

Tiek kiek ir skirtingų įvairiakampiškų prieijimų prie minties daiktų, tiek ir ruošinių skalėmis. Kaip ir savirealizacija gali numatyti, taip ir daugelis remekcijos dalių nustatomos atradimais. Atskiras, konkretus paaiškinimas, kuriam galioja dalių visumos jungimo dėsnis. Taip pat priklauso numatymas, kuriuo pasirinkimu sudarytos skalės ir kokiu pasirinkimu minčių daiktų nuorodos. Paprastas kelias į remekciją tai linijos ir skalės, o jas įvardyjame per atspindinčius padavimus ir reikšmes. Taigi, privalumų, įvairiakampė remekcija turi daugiau, tačiau tiek apžvelgiama iš pilnų ruošinių remekcijos.

[cs]

Kišmas (antras įvadas)

Minimizuotos kalbos sudarymo taisykles apibrėžia mažosios kišmo kintamosios dalys, kurias lengva iškeisti assifuojamomis. Pavyzdžiui, viena taisyklė galioja kitai, kuri vienodai apibrėžiama, taip turima kokybišką pagrindą, kuris gali keisti svarbias arba apskritas ciklo dalis. Kalbos ciklą apibrėžia jau atrastos dalys, o jos tai visų pagrindų sujungtinė koleriacinė taisyklė. Taip apibrėžiamas vienas iš dalių, kurias vienyja kišmo palenga ir gali būti vadinama: "jungiamoji sata". Pirmosios apibrėžimo skirtumo dalys yra kryptinė ir dekryptinė sfera. O kitas dalis jungia assifuojama dalis keičianti savo pradinį pavidalą. Pakeisti dalis gali iš esmės žinomi dalykai ir kalbos instrukcijos. Pagal minimalizuotus poreikius veikia kalbos priemonių instrukcijos.

Detalės jungiančios betkokias kišmo dalis yra sudarytos iš skaičių sekų, taip pat reiškia, kad skaičiai atsistoja į kryptinę ar dekryptinę poziciją.



Seniau buvo užsiminta, kad koleriavimo taisykles gali keisti "kišmo palenga", kuri gali aplenkti savo vidinius atvaizdus ir iškelti kaikurias svarbias reikšmes. Pradžiai, tie patys galiojimai yra paverčiami sferų grupėmis, kurios būna kryptinės. Kryptys paprastai atitinka skaičių sekas arba jas pasiekia natūraliu atvaizdu, kuris vienintelis kišmo valdysenoje yra kintantis. Tokie pavidalai savyje saugo assifavimo ir koleriavimo pagrindus. Todėl turima labai originali ir subtili sistema, kuri veikia savo dalių atspindžiu ir projekciją į skirtingas kryptis. Jos kryptys būna kryptinė ir dekryptinė sfera, tai reiškia, kad būdinga kalbos sferų apibūdinimas, kuris centrinis ir labiausiai sąvybių priduodantis.

Pagalbinės kišmo sąlygos yra "ateities produkavimo sata", kuri sutraukia ateities ryšius vienam panaudojimui. Tai kaip ir kas nors žengsiančio į priekį, kalbos pavidalai tampa sužinomi ir pagal išvestis galimi paversti koleriaciniu pavidalu. Koleriacinis pavidalas, tai tokios kalbos priemonės, kurios veikia per assifuojamą prikoleriuojamą pavidalą. Visi pavidalai yra sudėlioti pagal kišmo palengos pavidalų ir ciklo brėžinį. Kaikurios reikšmės yra "tylios", bet jos nėra dominuojančios. Koleriacinės kalbos priemonės yra būdingos visai kalbos struktūrai, kurią nagrinėja paskyrosios dalys, taigi, turima prijungiamų ir vienyjančių pavidalų, kurie kaip ir kišmo palenga veikia "tyliai".

Šias dvi kryptis žymi kryptinės ir dekryptinės ribos, kurias kišmo sąlygos išverčia veikiamosiomis priemonėmis. Taigi, svarbių sąlygų paremtas pasiskirstymas veikia ciklo ir kišmo krypčių laikrodis. Praktiškai tai įprasminamos kišmo dalys, kuriomis pasiskirtymas turi bendrą formą. Pati forma tai išdėliota kaip pasyvi linija, kuri turi savo krypčių atvaizdus. Bet yra aktyvi riba, kuri dėlioja kalbos kūnus ir veikia kaip assifavimas. Šį momentą išpildo paskyrosios dalys, kurios dera kiekvienai koleriacijos skaičių sekai užvadinti. Tylius dalykus keičianti aktyvi riba yra kišmo krypčių laikrodis, kuris gali nusakyti kalbos priemonių ciklo ribas, panašias funkcijas atlieka kišmo produkavimo sata. 

Brėžinys taip pat vaizduoja, kaip ciklas yra padalomas arba assifuojamas. Assifavimas svarbus, kaip detalių surengėjas ir padalintojas, priskirėjas mažų funkcijų. Iki šiol galioja paprastos taisyklės, kurios vadinamos kišmo patalpinimo detalės į koleriacinį žemėlapį. Turėti mažų pavyzdžių galima, kai atrandama daug pavydžių kurie užpildo įvariais sprendimais. Taigi, priklauso žinoti esamų dalių kurios veikia tolygiai kryptinę žymimą vietą ir kalbos priemones. Šios konstrukte patobulina naujas vietas, kuriose veikia pagrindas ir artimas pasekimas. Tokioms funkcijoms pritaikomas tylios ir dominuojančios koleriacijos sąvybės. Pagal jas prijungiamų kalbos instrukcijų kiekis nenuspėjamas, bet ir neapibrėžiamas bendromis žinomomis formomis.

Taigi, taip veikia paprasti dalykai, kurie apibrėžiami mažais pavyzdžiais. Kišmas apibrėžia subalansuotą kalbos priemonių mažąją visumą, tai kaip brėžinys, turi išskirtinių poveikių, kurie atskirai buvo aprašomi "Žmogaus kalboje". Dabar žinoma, koks poveikis ir kokia koleriacijos taisyklė turi šias kalbos priemones, kurios kuria balansinę būseną. Tai balansinės būsenos dalis, kuri gali būti paremiama neutraliais kalbos priemonių poveikiais. Jau daugiausia pažįstama priemonių nuo ciklo dėliojimo sekų visumos. Balansinė būsena tai pasiskirstymo sąranga, o ji esminė ir pagrindinė. Taip pat turima mažų dėlionės detalių apie kišmo poveikį ir balansinę priemonių kalboje būseną.

[cs]

Korelentinis sujungimas

Yra keletas neatsakytų klausimų apie korelentinį jungimą. Bendruose klausimuose minėtas korelentinis jungimas yra tai ką galvojame ir siejame. Tai dar, kaip sudarytas minčių junginys, turintis savo antrikacinę porą. Apibrėžiami panaudojamų ir atkritusių formų santykiai, kuriuose įmanomi elementai yra tik kelių rūšių. Apibrėžiamos pagrindinės dvi atskiros pagrindų įvairovės, kuriuose pildoma nauja tarp didelių ir mažų dalykų susiformavusių detalių ir dėmenų. Pilnas išpildymas seka, tai dalys, kurios pasikartoja arba yra gerai žinomos. Prie dalių prijungti naujas dalis leidžia korelentinis sujungimas, ir kuriame yra pilnas atvaizdavimo momentas. Sukūrimo momentas tai yra kelių korelentinių sujungimų numatymas.

Visas tariamas sudėjimas, sudarytas iš mažų loginių sprendimų, jie sąlyginai kelia neatrastus ir nevisada įmanomus susiejimus tarp mažų ir bendrų, didelių dalykų. Ką tiesiogiai galvojame galima sieti, yra paprastai neleidžiama arba neįmanoma. Todėl, svarbus patikrinimo faktorius, kuriam priklauso kelių rūšių elementai. Įvairovė paskirsto ir prisikiria naujas apibrėžimo sritis, kurios tiek pat pagrindžia kaip antrikacijos porose. Pagrįstumas sudarytas iš mažiausių pavyzdžių, kuriuose galima surasti porų santykių matmenis. Mažiausi parinkimai yra didelių parinkimų teisingi arba neteisingi atitikimai. Juos išdėstyti galima pagal nuožiūrą, bet galima remiantis sena taisykle.

Svarbių dėliojimų ir sujungimų korelentinis sujungimas gali padaryti abiejose antrikacinėse porose. Kaip ir turima mintyse, vaizdas, kurį sukuria korelentinis jungimas priklauso nuo kelių sąlygų, kurias vertėtų plačiai išnaudoti ir išpildyti. Pirmoji sąlyga tai atitikmenų sugrupavimas į mažus ir didelių paskirtymus. Antra sąlyga, turėti antrikacinėse porose po vieną didelį ir po vieną mažą sprendinį. Sekanti sąlyga yra atrasti panaudojamų detalių santykį ir apibrėžti atkritusių formų priklausomybę, dėl ieškomų detalių visumos. Paskutinis sąlygos išpildymas turėtų atitimenų sugrupavimas į mažas ir į dideles apibrėžimo sritis. Galima laikytis vieno plano taisykle, kuri pagrindžia sujungimo momentą ir ištesimą.

Būtų neįmanoma įsidėmėti kaip siejami dalykai suranda savo minties atitikmenį ir sprendinį. Jeigu minties sprendinys yra apibrėžimų srityje permatomas ar dalinai pažįstamas, tai korelentinis sujungimas yra priklausantis nuo keliamų idėjų pagrindo. Vienas pagrindas tai iš tų, kurie turi mažus sprendinius, o kiti iš didelių sprendinių. Tuomet svarbus sujungčių momentas, kurį pakelia ir išdėsto pakilios nematomos, bet nuspėjamos dalys. Siejami pagrindai sudaryti iš sumanių plano dalių, kuriose pasiskirtymas numatomas kaip vienas ir didelis korelentinis sujungimas. Bet turėti atitinkamas sąlygas, kurių reikia korelentiniui sujungimui, galima tik išnaudojant sukurtas sujungiamo ištęsimo sąlygas.

Dažniausia idėja, tai, kuri atitinka galvojimo ir siejimo pagrindus yra palyginimas tarp didelios ir mažos jungimo formos. Junginiai gali skirtis per pavyzdines jungimo sritis, bei didžiausią sujungimo dėmenį. Kaip sukurtų dėmenų ir jungimų įvairovė atspindi tiesą, dar nėra atitinkamo siejimo vieno pagrindo, todėl jis turi du atskirus pagrindus, kurie atskirai žymi ar nurodo atskiras sąvybes. Visa ši įvairovė priklauso naujoms atskiroms dėmenų korelentinėmis sujungimo dalimis. Dažnai manoma, kad įvairovė tai viskas ko reikia, tačiau tai dar nevisas jungimo formos detališkumas. Paprastuose dėmenyse gali būti palaikoma fazė, kuri akivaizdžiai atspindės mažas ir dideles jungimo formas.

Paprastai, kai negalime bendrai išdėstyti mažų ir didelių jungimų, laikomės senesnio plano dalimi. Senajame plane, nieko sieti tarp atskirų struktūrų negalima. Atskiros struktūros tai tos, kuriose užsilaikoma bendra vienyjanti loginių sprendinių galia. Vertimas, tai priklausančių formų neatitikima yra loginių sprendinių galia. Jeigu jau išnaudojame šį poveikio efektą, nevisada galime patikėti, kad jis pilnai gali išsinaudoti ar būti paverčiamas kita egzistavimo forma. Vertėtų turėti atgalinę stebėjimo parinkčių sistemą, kuri didelius ir mažus jungimus paverčia matomais ir priklausančiais antrikacinėms poroms. Visų pirma dėliomas panašus į mažų detalių susiejimus su dideliomis detalėmis ir tokioms, kurios turi mažą atitikimo poveikį.

Tuo pat metu, kai negali sieti ir sujungti atskirų dalių, negalima ir atvaizduoti jokių sheminių jungimų. Yra kelios pusės, kurios neturi sąsajų ir yra negalimos sujungti, tai kelia nepakankamo paruošimo momentą. Neparuošiamos jungimų dalys atkrenta ir tampa pilnai neišnaudojamos. Tačiau viskas priklauso nuo tikslo: ar bandoma pilnai išnaudoti, ar lieka atkritusių naudojamų formų. Informacinėje terpėje atkrintančių formų daugiau nei galima pamatuoti ir surasti. O naudojamų formų nedaug, tai kurios turi aukštą siejimo pagrindą. Išnaudojimas tai pilnas jungimo atvaizdas, kurio tikslas apibrėžiamas kaip išnaudojamų pilnų formų egzistencinis momentas. Pilnų formų poveikis tai sudaro vieną bet aiškų antrikacinės poros pilnutinį suderinimą.

Kita dėliojimo taisyklė yra iš naujųjų tarpo. Siejamimas turi turėti antrikacinę porą. Poros yra kas atvaizduoja korelentinį jungimo svarbų dėliojimą. Galimybės, tai išsemiamo pagrindo, bet antrikacinės yra galiojančios porų lygyje. Išdėstymas nėra nėra pakreiptas ieškoti tik didelių ar mažų sprendimų. Tačiau išlaikoma svarbių dėmenų ir svarbių porų detalizuoti santykiai. Antrikacinės ribos nėra didesnės nei galima išmatuoti, todėl išmatuojama taip ir mažos taip ir didelės formos. Nuspresti kaip matuoti nulemia nauja taisyklė apie kurią ir kalbama. Jokių alternatyvų ji neturi, bei dėliojimo taisyklė yra viena iš pagrindinių pilnai atstojamų ir esamų bandymų visuma. Visumą pagrindžia tik pakeistos sąlygos, kurios vadinamos paverčiamos viena kitai. 

Tai yra tie patys svarbiausi elementai, kurie turi pažinimo sritis, per kurias sukuriamas pirmasis įgūdis. Praktiškai tai atrastų ir svarbiausių atskirų dalių išnaudojimo ir atliekamų detalių galimybės. Jos yra nusistačiusos per žinojimo sferas. Viena iš sferų yra antrikacinė ir kita mažų ir didelių sprendimų pozicija. Kaip ir atrodo, turėti galima kelias pozicijas, kurių bendros yra antrikacinės, ir sudaromosios. Kita nuolanki pozicija tai praktinis pavaizdavimas, apie kurį suteikta daug dėmesio. Todėl išnaudojamų ir produkcinių svarbių dėmenų arba yra per daug arba turima trūkumą. Pilnutinis suderinamumas yra korelentinis sujungimas, todėl nuo jo priklauso visas sheminis išdėstymas ir jo pozicija aukšta. Galima manyti, kad dėmenų yra pakankamai nei reikia, arba ieškoti daugiau, tai viena iš sprendimo dalių.

Paskutiniausiai, mes turime pilnai išdėstytą korelentinį sujungimą. Galima turėti nuorodų nukreipiančių į pirmutinius ir paskutinius dėmenis. Pirmieji ir paskutiniai reiškia dėliojimo taisyklę, kuri yra sena ir nauja. Apie taisykles daugiau buvo užsimenama, kaip iš gamybos pusės. Antrikacinė ir dėliojimo pozicija priklauso didesnio reikalavimo momentams. Šie sukaupiami ir atvaizduojami per pažinimo sritis. Junginiai gali skirtis per pavyzdines jungimo sritis, bei didžiausią sujungimo dėmenį. Kaip sukurtų dėmenų ir jungimų įvairovė atspindi korelentinį jungimą, dar nėra atitinkamo siejimo vieno pagrindo, todėl jis turi du atskirus pagrindus, kurie atskirai žymi ar nurodo atskiras sąvybes. Tai atsiejamos antrikacinės poros.

[cs]

Pirmosios prostarinės semiolokacijos atsiminimas

Nusprendžiau, kad detalės, kurios buvo įmintos būtų įforminamos, bet jų paskirtis atvaizduojama pirmosios prostarinės semiolokacijos sudėtyje. Pirmieji rezultatai davė unikalų sprendimą, bei kalbos priemonių išradimą. Kalbos pasauliai ir mintis tik tokiu formatu pateikiamas versijų rinkinys. Jis apiima daug ieškotų ir surastų dėlionių, bei kalbos subtraktų. Tikriausiai pasakyti lengviau nei padaryti, bet šio balanso ieškoma visuomet ir kai nelabai įmanoma įžvelgti. Jei būtų žiūrima per visą perspektyvą, tai sutiktume vien įformintų formų dėliones, kurios konkrečios nuorodos tarp išradimo ir kalbos pavyzdingų priemonių, sudaromų kelių žinių šaltinių ir žiūrimos pozicijos taisyklingumo.

"Pirmosios prostarinės semiolokacijos" ištakai parodomi šioje apibendrinančioje shemoje, pirmajame plane.



Dabar yra atsakyta nemažai klausimų ir tezių, kurios anksčiau atrodė sunkios ir neįmanomos. Patirtis, kuri sukaupta pirmojoje dalyje, ištiesų virsta į kelius skilinius, kurie tarpusavyje origanizuojasi ir sudaro žinomas semiolokacijas. Skirtumai nediferencijuojami, bet minifikuojami, pagal atrastos dėlionės visą fragmentą turima atrakcijų leidžiančių numatyti semiolokacinę dabartinę poziciją. Dabartinė pozicija yra kiek nutolusi nuo pradžioje iškelto tikslo. Taip pat kiekviena pozicija yra daugiau žinoma, tad nereikšmingi momentai, su kuriais teka susidurti. Jeigu permąstytume, būtų nemažai momentų ir kurie vis dar kelia sunkumų ir neaiškumų, bet šie yra dėl tikrojo taisyklingumo, kuris padalintas į skilinius. 

Jei prieš tai atrodė, kad klausimai nerealūs, dabar jie paprasti ir gan konkreti. Sudaromają poziciją, galima vertinti nuolankiai arba su patyrimu. Be kaikurių išsireiškimų vaizdas kuriamas dekonstruktyvus, arba nepilnas. Todėl išsireiškimai naudojami tikslingai ir priderančiai prie temos. Tema nėra klaidi, tai apie minties ir kalbos pasaulius. Diferencinis momentas netoks kuriame reikėtų suteikti reikšmę, bet toks, kuriame išdėstytas paprastas ir minimalus atvaizdas. Tokių atvaizdų visuma atrodo pilnai tenkinanti ir kiekviena įeinanti į bendrą dėliojimo principą. Daugiau nei vienas principas buvo įmenamas bet kartu ir sprendžiamas įvairiomis dalimis, atvaizdas yra skilinių sudėliojimo pasėkmė.

Didėjantys skiliniai pradėjo sudaryti aplinkybes, kuriomis susiformavo: "pirmosios prostarinės semiolokacijos antras planas".



Lyginant su "Žmogaus kalba", banalumų neieškoma, nes jie neesminiai. Pagrindas atitinka štai tokius kriterijus, kuriais vadovautasi ir bandyta ieškoti stiprių požiūrių ir pačių veiksmingiausių nuorodų į kalbos kuriamus koleriacinius pasaulius. Kalba kuriama iš vidaus turi savų privalumų arba prostarinė semiolokacija. Šie vadovavimai orientuoti pagal kalbos gelmines temines tiesas, o jų galima be banalumų surasti labai įvairių. Teminių tiesų būna daug ir visokių, bet esminės tiesos nėra banalios, nėra bandoma apriboti ar sumažinti patyrimus. Patyrimai labai atsiskleidžia pirmojoje dalyje su pirmaisiais ištakais, kai kalba atrodė sudėtingesnė ir mažiau turėjo perteikimo formų.

Nėra vieno dalyko, kurio kalboje būtų neįdėta. Pavyzdinių ir kertinių dalykų buvo ieškoma ir bandoma išfrazuoti. Tačiau tai lemia paskutinis idėjų dėlionės paaiškinimas. Daug ir dabar atrastų detalių yra įformintos ir supaprastintos. Tai buvo atliekama dėl nesklandumų išlyginimo, kurį galima sukurti ir virtualizuoti. Neįdėta, ko ir netūrėtų būti ir tai pasitvirtina, kai naujais kalbos reiškiniais, be jokių banalumų. Minties paprastumas išreiškiamas žodžiais, o žodžiai simboliais ir išfrazuotais pavidalais. Svarbus materijos faktas, kurį verta įminti buvo didesnis pavyzdys, prie kurio buvo prieita per kaikurias pakopas ir buvo susidurta su sakmėmis. Įvairiose sakmėse išlieka paprastas kalbos įpūdis ir pažinimas.


Specialios teorijos neketinu vėl kurti, tad pridedu "Bazinį pirmosios prostarinės semiolokacijos terminų" žodyną.    


Pirmosios prostarinės semiolokacijos terminai.pdf

[cs]

Akiromatinės linijos, jungimai ir atspalviai

Dabar pripažįstama akiromatinių jungimų grupė, kurią prijungia naujos grupės: linijos ir atspalviai. Specialioji kokybė yra sudaroma kiekvienam iš privalumų. Turėdami šiuos privalumus, galime atrasti ir keisti suderinamumus. Visokių akiromatinių privalumų padėtis yra kreipiama viena linkme ir ta linkmė yra grupės tikra riba. Susieti ir atskirti privalumus reikia atitinkamai, tačiau atitikmuo yra įsivaizduojama, netikra riba. Tikrosios ribos bus ieškoma, bet kartu ir bandoma nuspėti. Pakeičiami dalykai yra maži principe ir dideli, tarp didelių dalykų  didelių pakeičiamybių nėra. Tokios atviros galimybės kurios formuoja akiromatinius jungimo koncentrus ir tokios ribos galimybės, kurias bandoma nuspėti.

Viena pusė, kuri turi akiromatinę liniją, kita turi jos atspalvius, o trečia palaiko jungimus. Visa nuoroda yra suderinamumų ir privalumų priimta pilnai besiformuojanti grupė. Tai yra taspats metodas ir tiepatys elementai, kurie išvesti šioje grupėje. Galimas susiejimas yra vieno ir kelių elementų sekomis. Pirminės sekos primena išvesties narius, o kitos yra mastelio, efekto papildymai. Tipas yra keičiamas, vadinasi kas svarbu tai dalys, kurios yra kelių skirtingų pozicijų. Įprastiniai dėmenys yra akiromatinė pasekos, suderinamumai ir kelios grupės, kurios įrodo teisingos ribos poziciją, kuri yra svarbiausia. Kiekvienas akiromatinis skirtingas narys turi savo efekto susiejimo pozicijas ir jos išreiškiamos prie teisingos ribos.

Kai pasiekiama viena iš pusių didesniu masteliu, tada sudaromos kelios atskiros grupės. Šių grupių paskirtis yra suderinti akiromatines (linijas, atspalvius, jungimus). Tokių privalumų pasiekiamas grupės normos pasiekimas. Beto numatymas sudaromųjų atskirtinumų yra detalus, galima atskirti kiekvieno privalumo efektus. Paprastai efektai būna kartu su privalumu, o privalumas tai kaip nuoroda į efektus. Einama nuo žemiausių formų link didžiausių ir imenamas produkacinės vietos atskirties riba. Šią ribą nagrinėja didesniu masteliu pasižymintys efektai, bet kartu ir akiromatinės grupės. Akiromatinių grupių papildymas yra naujų išdėliojimų ir santykių visumos visuominis platus koncentras, kurio paskirtis perduoti naujus efektingumus ir naujas paskirtis.

Dabar galime įvertinti ir akiromatinius dalykus susieti su efektu. Kelius efektus padeda grupuoti bleitų sąryšiai, tokie, kuriems įvairovė nebūdinga, tačiau viską nusako, kokie atspalviai gali turėti savo atitinkamas vietas. Vietų pagal bleitų numatytą efektą yra tik kelios, pagrindinės aštuonios grupės. Kiekviena grupė dar atstoja bleitų sąjungas. Paprastai tai įsivedami kintamieji nariai ir jie išvedžiojami link tikrosios ribos, kada efektai skyla į galimybes ir turi didelius sąryšio privalumus. Akiromatiniai dalykai, dar kitaip, kylantys iš savo pradinio pavidalo, pasekoje sudaro galimybes ir ryšius per efektus. Po kiekvienu ryšiu slypi teisingos ribos narių privalumai ir juos sudaro mažos akiromatinės grupės.

Viename efekte paliekama 8 bleitų išraiška, kurią vertiname 5% efektingumu. Didesnes grupes sudarantys akiromatiniai dalykai yra jungimai, jie paiima, ką vadiname linijomis ir atspalviais. Tačiau šis spektras yra nevienas, jį galima išskaidyti į panašias dalis arba skirtingus vaidmenis, skirtingų dalių bleitus. Bleitai padeda išsaugoti efektyvumą išskaidyta per dalis, bei išsaugoja takus, kuriais paminėta akiromatinė grupė funkcionuoja. Paminėti privalumai yra nevienos, bet kelių grupių rodikliai, taip išsireiškia bendrosios arba būtinosios reikšmės ties teisinga riba. Visos grupės, kurios pažymėtos su teisinga riba, yra perteikiamos bleitų dalimis, jas konstruoja bleitų sudaromoji efekto galia.

Tai ką vadiname pažįstama linija arba akiromatine linija, ją sudaro bleitų grupės, kurių kiekviena vertinamos 5% efektyvumu. Techniškai tai poveikių skalės turinčios savo originalius mastelius ir efektų išvedimus. Neviena grupė pasižymi naujų formų pakilimu ir pasikeitimu, tačiau, pasikeitimą lemia teisingi ribos ir galimybių ryšiai. Šie techniniai aspektai galioja, kai numatoma teisinga riba ir ta riba paremtas modeliavimas tikrosios efektų pamatinės vertės detalių ir struktūrų. Pradžioje numanoma, kad tokių efektų ribą nustato akiromatiniai dalykai, bet ištiesų tai vyksta dėl teisingos ribos poveikio apie kurį sukasi visas procesas. Ten yra išvedamos naujos ir veikiančios ribos skalės, kurios atstoja mastelius.

Jeigu ištęstume apibūdinimą, tai visos detalės (linijos, atspalviai ir jungimai), yra vieno mastelio grupės. Tai kiekvieno mastelio apibūdinimas yra skirtingos ribos, bet grupės yra vienos rūšies. Kiekvienos dalies įvertinimas siejamas su teisinga riba, kai galimybės pradeda progresiškai kilti arba didėti. Tai, taip pat svarbu dėl efektų, kurių sąryšiai primena didelias galimybes, tarp kurių yra ir neatsiejamos akiromatinės grupės. Kiekviename rėžime yra nusakomos didelės dalys, galinčios iškelti svarbias detales. Bet kartu ir panaudojimo grupė priklauso vienam tipui, grupei ar ryšiui, kuris teisingos ribos naujos formos kūrinys. Vieno mastelio grupės prijungiamieji nariai yra vienos kilmės kaip ir akiromatiniai nariai.