Kas įtikina labiausiai: autoritetas ar tradicija?

[time]

Kai pradedama svarstyti: "kas šiais laikais skamba įtikinamiau?", kyla visokiausių ginčų ir nesutarimų. Vieni stoja į poziciją: autoritetas - tai vienintelis pagrįstas ir įrodytas būdas. Kita pozicija sako priešingai: reikia laikytis tradicijų ir perdaug nesigilinti į esmę.

Dažniausiai veltis, ar žiūrėti tokius ginčus nėra malonu, kai pats esi kažkurioje pusėje ir nori palaikyti tą pusę. Ta pareiga ir įsižadėjimas palaikyti vieną ar kitą pusę nulemia aplinkinių tolesnį požiūrį ir pasitikėjimą dėl tokio asmens nuomonės pasirinkimo.

Taip yra, kad nevisi toleruoja betkokį asmens pasirinkimą, todėl svajonės pasirinkti tam tikrą nuomonės kryptį įtakoja vistiek kiti. Kiti nusprendžia: kas tinka ar netinka, nes jie save vaizduoja neklystančiais. Ir dažniausia visi jie vadovaujasi autoritetais, tada betkokia tradicija jiems tampa nebeįdomi ir pasęnusi. JIe randa būdų kaip paneigti, tai kas akivaizdu priešingai krypčiai.

Tačiau atskirti, kurie autoritetai nemeluoja, o kokios tradicijos yra tikros ir nepadirbtos yra begalo sunku. Keisčiausia, kai dauguma renkasi vieną ar kitą kryptį ir ją užtaria tik dėl to, kad taip sako kiti. Kuom vadovaujantis galima patikrinti tiesą? Iš to iškyla dar vienas klausimas, ar žmogus vadovaujasi vien emocijomis ir kiti lengvai jį įtakoja? Ar logika nors kiek čia dalyvauja, ar įmanoma pasirinkti savarankiškai neužtraukiant kitų nepasitenkinimo?

[paragraf 78]

Tiek rėmimąsis autoritetu, tiek tradicija gali tapti argumentacijos klaida, jei tai daroma neprotingai

[time]

Svarbiausia daryti protingai ir tikslingai ir ypač nedaryti skubotų išvadų.

Kartais pasitaiko tokių situacijų, kai tapačia pozicija besilaikantys žmonės bando kažką įvesti naują į tą patį išpažinimo dalyką, taip pakeisdami kitų požiūrį, kuris net nėra niekaip susijęs su šiuo išpažinimo dalyku. Ir aš bandau užkabinti mintį, kad jeigu musulmonas yra teroristas, tai kaltė krinta ant visos musulmoniškosios išpažinimo grupės. Ir tai net nėra visiška tiesa ar kažkas tokio kuom reikėtų visiems pulti tikėti.

Visi musulmonai, kurie tampa teroristais, savaime aišku, pamiršta religijos vertybes ir tokiais tampa tik iš idėjos arba tik dėl to, kad jiems patinka žudyti ir to išmokino jiems labai svarbus autoritetas.

O mano atžvilgiu, jau toks aktas laikomas kaip nuokrypis nuo realybės. Blogio įsiterpimas į žmogiškajį pradą per pasinaudojimą esančia situacija. Aš pats savęs klausiu: "Ar išvis aš galiu laikyti juos musulmonais, pripažinti juos tos bendruomenės nariais, jei jie net nevygdo esminių religijos papročių ir tradicijų ir pasiduoda visiškai priešingos pozicijos įtakai?". Kai tokie dalykai įvyksta, smunka religinių tradicijų vertė, o iš to džiūgauja oponentiškos religijos, nedraugiškos religijos ir atskiros bendruomenės. O vėliau spėliojame kaip ta nesantaika kurstoma didesniais mąstais, nors ir taip aišku.

Manau, esminis dalykas nulemiantis tokį pasirinkimą, tapti teroristu, yra kurstymas vaikystėje: baimės skiepyjimas, smurtas, nepykanta, depresijos sukėlimas ir terorizavimas arba kiršyjimas nusiteikti priešingai judėti ir veikti. Vistiek, čia jokia bepriežastinė sritis ir priežastis yra. Ją tiesiogiai sukelia autoritetų sekimas pavyzdžiai, jų pamokslai ir patirtis.

Kartais nebežinau ką manyti, bet autoritetai yra pats blogiausias asmenybės pasirinkimas iš kurio galima imti pavyzdžius. Taip negali formuotis asmenybės išskirtiniai įgūdžiai, galintys suformuoti "naują" asmenybę (kaip išskirtinę asmenybę, bet bendruomenės narį visumoje). Sekant autoritetu, pradedama eiti viena kryptimi ir susiformuoja labai radikalus požiūris, o jis nėra lankstus ar pakeičiamas. O tradicinis mokymas yra perspektyvus ir labai lankstus metodas kiekvienai asmenybei, norint praktiškai įsitikinti tiesą ir sužinoti kaip laiku pasikeisti ir teisingai pasielgti. Metodas išlieka lankstus, tik tada, jeigu kas nors jo neužgrobia ir nepasisavina kaip savo, tikslu valdyti minias ar grupes.

[time]

Paskutiniais svarstymais, manau, tradicinis ir autoritetinis požiūris yra užginamas vaikystėje. Visa prieeiga prie žmogaus pasirinkimo yra užvaldoma dar vaikystėje. Tai tikrai labai svarbu, nes vaikystėje niekas neturi savo realaus pasirinkimo ir nesuprasdami esmės linksta link pasitikėjimo.

Vieni tėvai liepia laikytis tradicijų: kiekvieną sekmadinį eiti mišias, švęsti gavėnias, verbas, adventus, pasninkus. Ir tas kelias, kurį ugdo vaiką, kiekvienam atrodo yra neklystamas kelias.

Tradicijas neigia autoritetų sekimas jau vaikui bręstant ir besiformuojant pirmai nuomonei. Visa tai gali pasirodyti nebetaip ypatinga ir pradedama suvokti, kad besiformuojant asmenybei, kiekvienas asmuo į pasaulį atsinešė savo nuomonę, kurios nugalėti neįmanoma. Visa tai yra konkretinama su drąsiu pasirinkimu ir nenuginčiajama tiesa. Tradicijos, kokios bebūtų yra niekinės ir vertybių jokių bręstančiai asmenybei neduoda, kol to nesuvokia ir net nebando suvokti.

Visas šis išsišokimas yra autoritetų sekimas pavyzdžiai, susidomėjimas 3-čių šalių mokytojavimu ir idėjų adaptavimu savo asmeniniame gyvenime. Autoritetai nenuginčijamai užsitarnauja savo vietą, tik dėl to, kad jie sudomina, sujaudina savo pranašumu ir įdomiomis idėjomis. Noras pritempti idėjas ir išmokti būti tokiu pat asmeniu yra toks pat didelis, kaip ir pažinimo noras ir ieškojimas bendraminčių ar palaikymo. Mokytojaujantys 3-čių mokytojavimo metodų asmenys yra nevisiški specialistai ir jų idėjos yra vedančios klystkeliais. Jų patirtis neretai yra neužtikrinta, nepatikrinta bandymais ir nesaugi.

Tradicijos visada buvo neskanu niekam, tuo lab jų laikytis ir jas laikyti vieninteliu teisingu keliu. Tačiau tas vienas teisingas kelias ir yra tradicija, tik svarbiausia suvokti kas ta teisinga tradicija ir domėtis tik labai patyrusiais asmenimis, kurie tikrai nesuklaidins ir nepateiks savo klaidingų, neišbandytų interpretacijų.

Tradicija suteikia garantijas, kad einama teisingu keliu, nors kiek tai "neskanu" atrodytu. Tradicijų laikymąsis yra grįžimas prie prado, kurį daugelis užmiršo ir spėjo nuklysti kitais keliais. Dabar yra visko tiek daug, kad sunku apsispręsti kuom sekti, bet sekti visada buvo geriausia tradicijomis ir tai nepaneigiama. Grįžimas prie tradicijos reiškia atgimimą, atsišviežinimą, atsinaujinimą. Visa tai galinga ir galima įsitikinti tai išbandžius ir pilnai tikint.

[puodukass]

Mano manymu jei vietoj "autoritetas" naudoti "charizmatinės asmenybės" labiau atitiktų tai, ką norėjai pasakyt.
 

Autoritetas žodžio reikšmė
autoritètas [vok. Autorität < lot. auctoritas -- įtaka; valdžia]:
1. visuotinai pripažinta kieno nors reikšmė, įtaka, pagarba;
2. žmogus, institucija, doktrina, turintys visuotinį pripažinimą, ypač gerbiami.  

Charizmatiškas
charizmatiškas žmogus, charizma - savybė, kuri skatina žmones jumis sekti, būti šalia jūsų ir pasiduoti jūsų įtakai.
[http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/ZZ/zmones]
 

Nors čia straipsnyje taip pat vienu žodžiu viską vadina.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-04-28-zita-vasiliauskaite-tikri-ir-tariami-autoritetai/99025

 O jei visai į temą. Tradiciją suprantu kaip atramos tašką kurį įgauni augdamas ir be jo niekaip neišsiversi.
 O ar tas "atramos taškas" teisingas manau verta pasitikrinti užaugus, tik aišku nesivadovaujnt emocijom ir norais, nes jie dažniausia klaidingai pataria.

[a.t.sielis]

puoduk, Jėzus buvo autoritetas ar  charizmatiška asmenybė, ar abu viename?

[puodukass]

puoduk, Jėzus buvo autoritetas ar  charizmatiška asmenybė, ar abu viename?

Taip formuluodamas klausimą, bandai uždaryti atsakymą į rėmus, tarsi ir nebūtu kitų variantų. Žvelk plačiau.

[time]

Dabar filosofai daug kalba apie prigimtį ir bendra nuomonė sako, kad kažkoks autoritetas - gali nieko nepakeisti. Bet gali būti viskas atvirkščiai ir mokslas turėtų turėti metodą tai įrodyti.

Manau, viskas įrodoma, kad geriausia laikytis ne autoriteto, o tradicijų, o dar geriau nekentėti pasirinkus netikrą religiją į kurią jūs atėjote. Visi yra skirtingi ir priklauso vis kitoms religijoms ir tikėjimams. Todėl rinktis tokią religiją, po kurios kentėsite yra klaida.

[a.t.sielis]

Taip formuluodamas klausimą, bandai uždaryti atsakymą į rėmus, tarsi ir nebūtu kitų variantų. Žvelk plačiau.

Man atrodo, kad abu viename: Dievo atstovas, Dievo manifestacija, kuris yra ir autoritetas, ir charizmatiška asmenybė. Jeigu Dievas nebūtų iš esmės patrauklus, tada religija, kaip sielų ryšis su Dievu, iš viso neegzistuotų. Ir Dievas yra didžiausias autoritetas, niekas negali mokyti teisingiau.

---

Grįžtant prie temos, tradicija tradicijai nelygu. Yra daug visokių tradicijų, pvz. Lenino tradicija. Tradicija per se nėra tiesos garantas, mums svarbu, kieno tradicija. O autoritetas turi būti vienas - Dievas. Autoritetas - Dievas, tradicija - Dievo sukurta ir apvaloma, tada galima pasitikėti.

[time]

Turi būti bent kruopelyte tiesos apie tai, kad tradicijų laikymąsis yra teisingas kelias. Kalbėdamas apie tradiciją - miniu ir šeimos tradicijas ir religiją, įstatymų nelaužymą, tikėjimą.

Nevisi, kaip sakiau gali norėti laikytis tokių tradicijų, kurios betkam kitam gali atrodyti kaip tiesa. Nevisų prigimtinės teisės vienodos, nevisiems suteikta žinoti daugiau, nevisi nori būti blogi. Tuom abėjoti, kažin ar galima, nes tai visuma, jei kažkas nepatiktų - tuoj būtų panaikinta. Visuma yra trapus dalykas, laikas tėra iliuzija ir neatlieka pagrindinio vaidmens.

Man savaime pačiam aišku, kad aš tikrai nesielčiau taip, jei Dievas ar kūrėjas nesuteiktų tokių sąlygų atlikti tokius veiksmus, jei negaučiau leidimo ir pan. Tik reikia atskirti, kad neviskas kas daroma yra daroma iš didelio noro, visa tai yra kažkaip kitaip.

Norint, pasakyti, kad yra tokios sąlygos, reikia apibendrintai kalbėti, nemeluoti. Jeigu nepatinka gėris - sakyti tiesą, jei patinka velnias ir blogis sau kalti į galvą, kad taip ir yra. Svarbiausia tai, kad nėra kito būdo, prigimtis nepakeičiama, užprogramuota. Žmonės į šį pasaulį ateina būti velnio garbintojais, filosofais, meninkais, ezoterikais, gėrio skleidėjais. Neina to apgauti, neina savęs apgauti, kas tu esi.

Čia kitokia tvarka, o dar kiti dėsniai.

[a.t.sielis]

Žmogus turi keturis trūkumus:

1. Netobuli, riboti jutimai
2. Polinkis apgaudinėti arba laikyti apgavikais kitus
3. Polinkis susidaryti iliuziją.
4. Klaidos.

Todėl žinių šaltiniai, tokie kaip tradicija (šiuo atveju neturiu galvoje religijos kraičio perdavimo mokinių sekos būdu), tiesioginis patyrimas, apmąstymai paklūsta šiems keturiems trūkumams.

Pavyzdys: raganų medžioklė viduramžiais, tokia tradicija, daug žmonių sudeginta. Realiai - paremta prietarais.

Kita tradicija: pvz. lietuviškos valgymo tradicijos, daug sūraus, riebaus maisto ir t.t. ir pan., todėl dažna hipertonija, nutukimas.

Tokiu būdu, tradicija, kaip ir daugelis kitų žmogiškų žinių šaltinių yra sąlygiškas, ribotas, dažnai klaidingas. Kaip jis gali duoti teisingą kelią?

Sakykim, tradicija atitinka prigimtį. Bet jeigu prigimtis ribota, ir tradicija ribota, žmogus lieka uždarytas ribotume, netobulėja. Kur tada veda kelias? Stagnacija arba žemyn.

Prigimtį reikia išgryninti. Krepšininkas gali turėti talentą taikliai mesti, bet jam reikia daug treniruotis, kad tą talentą ištobulinti. Tada jis bus geras metikas. Bet jeigu jis laikysis kažkokios blogos tradicijos, tada prigimtis neatsiskleis taip, kaip galėtų atsiskleisti.

Iš tamsos į šviesą, iš blogesnio būvio į geresnį. Mes negalime sakyti, kad gimęs žmogaus kūne turi likti tokios prigimties, kokioje gimė; žmogaus kūnas uždeda žmogiškos prigimties tobulumo galimybes. Jeigu žmogus žemų, net nežmogiškų polinkių, jis turi tobulėti iki aukštesnių, žmogiškų polinkių. Tiesiog viskame yra nuoseklumas, eiliškumas, laipsniškumas. Jeigu kalbėti apie prigimties transformaciją, vienas žemas vienetas negali tranformuoti kito žemo vieneto. Tamsa negali pagaminti šviesos, reikia saulės, šviesos šaltinio.

Taigi, žinių šaltiniai turi būti apšviesti galutinio žinių šaltinio, pirmapradės šviesos, tada atsiranda kelias.

[xsistemax]

Pasitikėjimą kelia tik turimais duomenimis ir sveika logika patvirtinami duomenys.Reikia galvoti pačiam.
Autoritetai ir tradicijos-visiškai beverčiai.Vertę turi tik tiesa.

[time]

Kaip jis gali duoti teisingą kelią?

Gyvenimas turėtų būti kelrodys (orientyras), o mes kompasas (orientacija), bet taip nėra. Vienaip ar kitaip ateina laikas, kai sužinome paslaptis ir nebežinome kaip jas išsaugoti. Vieniems ateina metodas, kitiems išsvajotas pažinimas, dar kitiems svajonių darbas, kitiems išsvajotas daiktas ar butas, automobilis.

Tai netiesiogiai sukelia autoritetų sekimas pavyzdžiais, per didelis gilinimąsis, kokią tiesą slepia autoritetas ir kas jis toks (kaip asmenybė), kuom jis ypatingas, kokia jo priežastis egzistuoti realybėje. ? ... ?

Ta priežastis, vienaip ar kitaip ribojama, vienais atvėjais sužaidžiama, kitais lengvai pasakoma, o vėliau atimama. Tai kartais tampa kančia, bet visada pasiteisina.

Tradicija to nerodo, ji suteikia tiesas iškart, nebereikia atradinėti patiems, niekas neliepia užmetus meškerę "žvejoti".

Noriu pasakyti, kad tiesa kiekvienam ateina vis kita, nėra tapati. Tiesa stabdo, kitos tiesos atradimą irgi skirtos žinoti "po jau atrastos". Todėl, tik atskleidus tiesą galima sužinoti daugiau įvairesnių tiesų. Manau, pagrindinis metodas yra tikėti, kas yra atliekama, bet reikia atlikti protingai, naudojant arba vienos srities prietaisus, arba kitos. O norint sužinoti tiesą, neišduoti pasiteisinusių ir irgi veiksmingų metodų (pav. mokslo). Jeigu reikia pasilaikyti tiesą sau.

Kur tada veda kelias?

Kelias, kalbant apie tradicijas yra pasiteisinęs ir daugiakartinis, nevieno panaudojimo variantas. Jis reikalingas tam, kad žmonės suvoktų, kas yra vienybė, kad pamatytų, kad mes esame tam tikrais bruožais vienodi, bet skiriamės žinomomis tiesomis, kančiomis ir t.t. Tų priežaščių nereikia žinoti, išsaugokime - bent tai!. Nekonkretumas yra vertybė, vėliau geriau jį pažinsit, jei dar nepažinot.

Vertę turi tik tiesa.

Vertintojas yra vis kitas žmogus. Tiesa, kurią kiekvienas žino yra vis kitaip žiūrima iš vis kitos žmogaus pozicijos. Nevisi geba priimti tokią tiesą, ar pripažinti. Kartais tai reikalinga, kad neiššaukti tokių situacijų, kad satanistas tiki Jėzumi ir pan.

[xsistemax]

Tikriausiai nepakankamai aiškiai išsireiškiau.
Vertybė yra ne atradėjas,bet jo atradimas.Tradicijos-progreso stabdis,lankstymasis autoritetams-savotiška religinė vergovė.
Aišku,viskas priklauso nuo to,ko sieki:laisvės ar vergovės.Aš vertinu laisvę.Nei tradicijos,nei autoritetai jos tikrai neduos,tik apribos.

[time]

Nelabai tikiu, kad įmanoma paveikti žmogų, kuriam dar neskirta žinoti tokių tiesų, kuriomis jis net nesidomi ir jam nereikia. Vertybė vienu ar kitu atvėju ateis pagal prigimtį, kaip užprogramuota, koks likimas. Pagrindinė priežastis yra pripažįstama kaip galimybė - deramai išnaudoti gaunamus išteklius (laisvėje ar nelaisvėje, tikslu būti "laimingesniam"). Vis kiti žmonės, vis kitaip į tai žiūri.


Reikia domėtis ir tradicijomis ir autoritetais, vistiek.