Kas mes esame ir kodėl pasaulyje egzistuoja kančia pagal D. Banaitį

[paragraf 78]

Deja neatsakei

[Donatas Banaitis]

Deja neatsakei

Tuomet pamėginsiu dar kartą, nes suprantu kad tai gali būti sudėtingas konceptas supratimui, tad siūlau įsivaizduoti situacija, susirenka draugai pagal susitarimą žaisti žaidimą. Nesvarbu koks to žaidimo pobūdis. Gal jie žaidžia karą, gal monopolį, gal stato smėlio pilis. Bet visi žaidžia draugiškai nors gal ir kariauja ar tiesiog stato namus. Bet viskas vyksta pagal susitarimą ir vieni kitus gerbia niekas nelipa ant vienas kito smėlio pilies, ne bent jie susitarė kad dabar kariausime smėlio pilimis. Ir to pasėkoje visi yra laimingi. Smagiai praleidžia laiką ir eina namo. Tai vadinama kad niekas nepažeidė nei vieno teisės į jo saviraišką. Dabar yra kita situacija kai tie patys vaikai sutarę žaidžia smėlio pilimis ir ateina vienas piktas vaikas kuris visų pilis sutrypia, nes jam tos pilys nepatiko. Tai vadinama teisės į saviraišką pažeidimu, nes nors jis ir turėjo teisę save taip išreikšti, bet jis negalėjo tiesiog ateiti ir tas pilis sutrypti, jis turėjo ateiti ir atsiklausti ar aš galiu sutrypti jūsų pilis, noriu save taip išreikšti ir jei jam pilies kūrėjas leido, jis tuomet gali tą pilį sutrypti, jei ne tuomet jis privalo eiti sau susirasti kitos veiklos. Gal kokiam vaikui pvz atsibodo statyti pilis ir dabar jis norėtų pamatyti kaip jas kas nors sugriauna ir toje atlaisvintoje vietoje veikti kažką kitą, tad jam net reikia to vaiko kuris turi potencialą tai sugriauti. Tad pasiklausę vyresniojo jie gali gauti nuorodą kaip surasti vienas kitą. Tad piktas veikas ten save gali išreikšti ir nei vieno teisės į saviraišką nebuvo pažeistos. Bet taip yra tik tobulame pasaulyje, o mes šiuo metu gyvename netobuloje jo versijoje, tad čia reikalingos taisyklės kas ką gali daryti ir kas ko ne. Tam yra kuriami įstatymai ir bausmės už jų pažeidimą ir čia yra tobula terpė veistis parazitui kuris vaidina jog žino kaip visus teisingai nuteisti pačiam liekant sausam, nors patas tas situacijas ir organizuoja kad žmonės į jas pakliūtų ir tuomet jis galėtų juos už tai nuteisti. Šitas parazitas ir yra ta rimta problema, nes jei jo nebūtų tuomet visas problemas būtų galima išspręsti lengvai, paprasčiausiai vieniems kitus mylint bei gerbiant, nes nebūtų teisiančio patarėjo kurį visi savyje turi. Tuomet trintis esanti tarp žmonijos greitai peraugtų į džiaugsmą gyventi kartu.

Gal šį kartą labiau pavyko atsakyti ačiū.

[Vitus]

Tuomet pamėginsiu dar kartą, nes suprantu kad tai gali būti sudėtingas konceptas supratimui, tad siūlau įsivaizduoti situacija, susirenka draugai pagal susitarimą žaisti žaidimą. Nesvarbu koks to žaidimo pobūdis. Gal jie žaidžia karą, gal monopolį, gal stato smėlio pilis. Bet visi žaidžia draugiškai nors gal ir kariauja ar tiesiog stato namus. Bet viskas vyksta pagal susitarimą ir vieni kitus gerbia niekas nelipa ant vienas kito smėlio pilies, ne bent jie susitarė kad dabar kariausime smėlio pilimis. Ir to pasėkoje visi yra laimingi. Smagiai praleidžia laiką ir eina namo. Tai vadinama kad niekas nepažeidė nei vieno teisės į jo saviraišką.

Iliuzija...
Net po pilių statymo kažkas bus nelaimingas ir kentės.
Bet kokiame žaidime yra laimėjusieji ir pralaimėjusieji. Net jei smėlio pilys statomos savo malonumui, nelenktyniaujant, visuomet kažkam pavyks pastatyti gražiausią, didžiausią ir t.t. Kažkam nepavyks, jo pilis sugrius, bus kreiva, šleiva. Labai galimas daiktas, kad namo jis eis nusiminęs ir nusivylęs. Jau vien dėl to, kad kiti gražesnes pilis pastatė

Dabar yra kita situacija kai tie patys vaikai sutarę žaidžia smėlio pilimis ir ateina vienas piktas vaikas kuris visų pilis sutrypia, nes jam tos pilys nepatiko. Tai vadinama teisės į saviraišką pažeidimu, nes nors jis ir turėjo teisę save taip išreikšti, bet jis negalėjo tiesiog ateiti ir tas pilis sutrypti, jis turėjo ateiti ir atsiklausti ar aš galiu sutrypti jūsų pilis, noriu save taip išreikšti ir jei jam pilies kūrėjas leido, jis tuomet gali tą pilį sutrypti, jei ne tuomet jis privalo eiti sau susirasti kitos veiklos. Gal kokiam vaikui pvz atsibodo statyti pilis ir dabar jis norėtų pamatyti kaip jas kas nors sugriauna ir toje atlaisvintoje vietoje veikti kažką kitą, tad jam net reikia to vaiko kuris turi potencialą tai sugriauti. Tad pasiklausę vyresniojo jie gali gauti nuorodą kaip surasti vienas kitą. Tad piktas veikas ten save gali išreikšti ir nei vieno teisės į saviraišką nebuvo pažeistos.

Mano teisės būtų pažeistos.
Aš nesutinku, kad mano pastatyta pilis būtų sugriauta kažkokio nedorėlio. Man norėtųsi, kad ją sugriautų lietus ir vėjas. Todėl aš pasiimsiu lazdą ir ginsiu savo smėlio pilį, net jei kiti sutinka, kad pilys būtų sugriautos. O jei turėsiu paklusti daugumos valiai, tai būsiu nelaimingas ir kentėsiu...

Nei vienu, nei kitu atveju kančia niekur nedingsta.

[Donatas Banaitis]

Net po pilių statymo kažkas bus nelaimingas ir kentės.

Bet juk visada galima rinktis kaip tu nori jaustis kitų atžvilgiu. Čia irgi yra esmė, nes dabar virusas sielas graužia iš vidaus negatyviais jausmais ir tu nelabai gali pasirinkti kaip tu nori jaustis. O parazito nebebūnant galima pačiam laisvai rinktis savo jausmus iš viso jų spektro. Nori jausti kančia prašom, nori jausti meilę prašom. Niekas negali tau pasakyti kaip tu turi jaustis. Dabar vis tik žmonės ne visada gali pasirinkti kaip jie nori mastyti ar jaustis vienu ar kitu atžvilgiu.

O jei turėsiu paklusti daugumos valiai, tai būsiu nelaimingas ir kentėsiu...

Neprivalai, čia yra demokratijos sukurtas melas. Programa žmones valdyti. Kaip kad Brexit kelių procentų dauguma nusprendė ir dabar visi kiti turi paklusti. Tai yra melas, nes čia nebuvo jokios daugumos nuomonės ir aplamai tas balsavimas buvo tik rekomendacinio pobūdžio, bet dabar jei ES grius Britai galės save ilgai dėl to kaltinti. O tie kurie viską valdo tik ir tenori kad žmonės gyventų nuolatinėje kaltėje, baimėje ir pyktyje, per šiuos jausmus jie valdo žmoniją.

[Mekabciel]

Tuomet pamėginsiu dar kartą...
Gal šį kartą labiau pavyko atsakyti ačiū.

1) Kodel yra dauguma, esantys smelio dezeje ir yra kazkoks piktas? Kodel jis piktas?
(is psichologijos ta galima paprastai paaiskint, o siuo atveju?)
2) Kodel tas piktas pranasesnis nei dauguma? Kodel dauguma negeba smelio dezeje, susiorganizuoti darnos, be "pasalinio" ir su "pasaliniu"?
3) O parazitas nera dalis taves? Jei nupjovus zmogaus dali vargu ar jam butu gera.

[paragraf 78]

Jei aš turiu rinktis kaip jaustis kitų atžvilgiu jaau esu nelaisvas nes mano būtinybė rinktis yra sąlygota kitų asmenų poveikiui mano laisvei.
Aš suprantu kad teoriškai idėja graži, tačiau praktikoje net ir tokios situacijos negali paats pristatinėtojas sumodeliuoti

[Donatas Banaitis]

1) Kodel yra dauguma, esantys smelio dezeje ir yra kazkoks piktas? Kodel jis piktas?

Gal jam buvo tiesiog bloga diena. Čia kalba eina apie esamą potencialą, žodį piktas pavartojau kaip išreiškiantį potencialą griauti. Juk kai kas nori statyti smėlio pilis, kai kas nori jas griauti. Vieniems patinka žaisti kompiuteriu šaudykles, kitiems statyti simcity miestus. Tereikia kad visi rastų tai ko jie nori ir galėtų tai patirti netrikdydami kitų gerovės. Suprantu kad tai skamba neįmanomai, nes iš kur gi čia dabar atsirastų tokia jėga kuri visiems visų svajones išpildytų. Bet ji yra ir visada buvo, tiesiog čia yra pernelyg daug kišimosi ir viskas yra labai iškreipta.

2) Kodel tas piktas pranasesnis nei dauguma?

Nes kiti yra geraširdžiai ir tiesiog nenori pasiduoti į agresiją.

Kodel dauguma negeba smelio dezeje, susiorganizuoti darnos, be "pasalinio" ir su "pasaliniu"?

Dėl tos pačios priežasties kodėl ir šiame pasaulyje nesugeba, nes nesusišneka ir nesupranta vieni kitų. Jei žmonės vieni kitus gerbtų ir mylėtų būtų žymiai lengviau. Bet kadangi pilna agresorių jie greitai pasinaudoja kitų gerumu savo naudai.

3) O parazitas nera dalis taves? Jei nupjovus zmogaus dali vargu ar jam butu gera.

Parazitinis auglys irgi yra dalis kūno, tad kiekvienam spręsti nešiotis jį su savimi ar jo atsisakyti. Ir čia iš tikro yra žymiai daugiau, nes niekas čia nebus pamirštas, nubaustas ar nuskriaustas. Visi tie kurie žmonijai linki blogo tėra ligoniai, o ligonius reikia gydyti, o ne žudyti. Ir juos išgydžius padėti jiems vėl integruotis į visuomenę. Toks planas. Žinoma kai ligonis yra labai agresyvus pirma jį reikia imobilizuoti kad nepakenktų kitiems, bei sau pačiam, o tuomet jau galima jį gydyti.

Jei aš turiu rinktis kaip jaustis kitų atžvilgiu jaau esu nelaisvas nes mano būtinybė rinktis yra sąlygota kitų asmenų poveikiui mano laisvei.

Čia turbūt yra kažkoks terminų nesuderinamumas. Man pasirinkimas yra laisvė, jei aš galiu rinktis mane kiti įtakoja ar ne, bei kaip aš jaučiuosi, tuomet aš esu žymiai laisvesnis negu tas kurio jausmus kiti įtakoja ir jis negali pasirinkti kaip jam jaustis.

[Mekabciel]

Gal jam buvo tiesiog bloga diena. Čia kalba eina apie esamą potencialą, žodį piktas pavartojau k... ... yra labai iškreipta.

Bloga diena ir potencialas griauti nera paaiskinimas.
  Iskreiptas "spaudo" kisimasis i kita, lygus "ispaudui" i kita. Ispaudas neturi savyje atsparumo, atsvaros - spaudo. Nes jei turetu tai spaudas ir ispaudas jazzuotu. Spaudas - neisugdes savo priesingu savybiu ir jaucia save aukos, vergo ir kitose prastose pozicijose. O ispaudas tarsi despotas.

Nes kiti yra geraširdžiai ir tiesiog nenori pasiduoti į agresiją.

Tai cia tas pats kas tevas leidziantis savo vaikui su adata pasikrapstyt aki. Nes jis "gerasirdis". Gerasirdis tai ir tas pats agresorius ir tas pats egoistas ir t.t. Tiesiog jis moka sias savybes naudot. Jei piktas isbalansuoja minia, tai atsakymas paprastas - minia savyje nesuvoke siu savybiu ir neismoko jomis naudotis del to piktas ir paeme virsu. Kiek ugdysi meile tiek tu savyje atskleisi blogio ir tiek suprasi, kad tas blogis isoreje tik projekcija tavojo blogio.

Dėl tos pačios priežasties kodėl ir šiame pasaulyje nesugeba, nes nesusišneka ir nesupranta vieni kitų. Jei žmonės vieni kitus gerbtų ir mylėtų būtų žymiai lengviau. Bet kadangi pilna agresorių jie greitai pasinaudoja kitų gerumu savo naudai.

NESUSISNEKA IR NESUPRANTA - daugiskaita panaudojai. Tai nera problema vien tik agresoriuje. Mano negebejimas susisneketi su kitu yra lygus, paralelinis. ir tai(dydi negebejimo ar gebejimo) net galima ismatuoti ir palyginti viso pasaulio kontekste.

Parazitinis auglys irgi... ...o tuomet jau galima jį gydyti.

Stebetojas savo kuno, kuriame jis mato liga, gydyt ir turetu save. Stebetojo psichika atsispindi ant kuno. Del to verciau planas, ne kitus gydyt, o save visu pirma ir poto labai gerai matosi, kaip gydosi visas kunas. Parazita krastutiniu atveju nupjauna ir nera garantijos kad jis neatsinaujins. O atsinaujina velgi del tos pacios nesutvarkytos psichikos. Tai imobilizacija yra labai salutine,salygine priemone sutvarkyti kunui. Tai daugiau opiumas. Ugdyt save turi, kiek isugdysi save, tiek ir atsispindesi kituose.

[klajunas]

Net graudu žiūrėti kaip kai kurie žmonės niekaip nesugeba išeiti iš "skeptiko" asanos. Turbūt visą gyvenimą skeptiko bačkoj auginti ir taip jau susideformavo.

Dzin yra kokie žodžių apibrėžimai, ir jeigu situacija neatitinka apibrėžimo, nėra joks pravalas, pralaimėjimas. Laisvė yra ne apibrėžimas, bet aprašyta situacija ir ji save puikiai atitinka.

O loginis-filologinis atbulizmas yra kvailiausia logikos klaida, kurią išpopuliarino propagandiniai filosofai.

Suprantu, kad galima taip priprasti prie savo asanos, kad visos kitos pozos pasidaro skausmingos.

[paragraf 78]

Jei aš turiu rinktis kaip jaustis kitų atžvilgiu jaau esu nelaisvas nes mano būtinybė rinktis yra sąlygota kitų asmenų poveikiui mano laisvei.

Čia turbūt yra kažkoks terminų nesuderinamumas. Man pasirinkimas yra laisvė, jei aš galiu rinktis mane kiti įtakoja ar ne, bei kaip aš jaučiuosi, tuomet aš esu žymiai laisvesnis negu tas kurio jausmus kiti įtakoja ir jis negali pasirinkti kaip jam jaustis.

Na taip, jei laisvė suprantama, kaip vergovė kitų įtakai, tada taip, terminai nedera ir reikia juos keisti
Beje klausimas, kodėl tu tada laisvesnis? Ar tikrai esi laisvesnis nei tas kuris tau daro įtaką? Nes juk tu turi prie tos įtakos derintis, o ne tas kuris ją daro.
Nes čia panašiai skamba lyg sakytum jog liftas neveikia, tai aš esu laisvas pasirinkti lipti laiptais tokiu atveju čia jokio pasirinkimo iš tiesų nėra, nes tu kitaip negali elgtis, tačiau žinoma esi laisvas galvoti kad pasirinkimas lipti laiptais nėra įtakotas lifto neveikimo, bet ar tai nebus neadekvatus situacijos vertinimas?

[klajunas]

Pabandysiu ir aš atsakyti, kodėl egzistuoja kančia ir kaip ją galima įveikti. Mano variantas pačios pradžios panašus į Donato, tik šiek tiek pamodifikuotas ir, aišku, nėra toks išsamus - pateikta tik pati pradžia ir principas.

Kadangi tirti visumą mokslinių priemonių nėra, belieka naudoti filosofinį metodą, pagrįstą vaizduote ir logika. Tai galima laikyti fantazijomis ir nepatikimomis žiniomis, kurias laikant nevisavertėmis, galima siekti jas apriboti kaip klaidinančias. Tačiau toks griežtas požiūris nebūtinas, nes visada malonu pasimėgauti ir intelektualinėmis galimybėmis, faktus atidedant į šalį. Tai, ką čia dabar pasakysiu - nėra jokie faktai, nes tokio masto faktų turėti negali niekas, bet manau, kad bent kai kam tai galėtų atrodyti kaip ganėtinai įdomi idėja.

Daugelis žmonių yra įstrigę ties „Didžiojo sprogimo" vaizdiniu ir negeba savo vaizduotės perkelti toliau atgal. O tai padaryti galima gan lengvai, tik reikia įjungti laisvą nuo mąstymo refleksų protą. Tai nėra blogai, nes ir „didžiojo sprogimo" idėja atėjo kaip niekaip nepatikrinama fantazija ir kaip „logika bei vaizdinys". Nemanau, kad kitiems tai turėtų būti uždrausta.

Todėl ir noriu paviešinti savo idėją apie visatos kilmę, paaiškinant šiek tiek detaliau „didžiojo sprogimo" teoriją. Šis sprogimas, po kurio atsirado visata, „buvo" tik rezultatas ilgesnės įvykių sekos, kurie vyko Šaltinyje. Šaltinis yra filosofinė idėja, kurią priima daugybė žmonių, mąstančių apie realybės pagrindą. Jie tiki, kad iš jo ateina visa tikrovė, tad jo vaidmuo panašus į Dievo arba Absoliuto. Tačiau šis žodis pranašesnis tuo, kad jis pašalina visas religines ir sektantiškas asociacijas, ir leidžia mąstyti tikrovę laisvu mąstymu.

Ta visatos atsiradimo seka yra tam tikra reakcija Šaltinyje, kurios metu išspinduliuojamas energijos kvantas, sudarantis visą visatą. Mes įpratę kvantą suvokti kaip mikroskopinę realybę, bet šaltinio tikrovė yra daug aukštesnė, netgi pati aukščiausia, ir joje vieno kvanto energija prilygsta visos visatos energijai. Tad turėjo įvykti tokia reakcija, kurios metu buvo išspinduliuotas fizinis visatos kvantas, kuris sprogo ir šio sprogimo nuolaužos sukūrė mūsų fizinį kosmosą.

Galima manyti, kad tokios reakcijos Šaltinyje yra įprastos ir atsiranda bei išnyksta daugybė visatų, kurios praeina savo evoliuciją panašiai kaip žvaigždė ir sugrįžta atgal į tą vietą, iš kurios išėjo. Tai yra visatos egzistavimo ciklas. Visa visata yra materijos sankaupa, kuri geba formuoti žemo rango fizines būtybes, į kurią įsikūnija aukštesnio pasaulio sielos. Tai reiškia, kad šis fizinės realybės burbulas atsiranda ne tuštumoje, bet kitoje realybėje, kurią vadinu gnostine, ir kad po sprogimo prasideda šių realybių difuzija, kurios dėka atsiranda mišrūs pasauliai. Šiuose mišriuose pasauliuose susiformuoja, perėjimas iš visatos kvanto medžiagos, į pirmykštį sielų kosmosą, kur vyksta fizinės visatos priežiūra, valdymas ir evoliucijos kontrolė. Netgi manau, kad fizinio pasaulio gyvybės kibernetinės sistemos buvo sukurtos dirbtinai, kaip „įsikūnijimo mašinos".

Tad aukštesnės realybės sielos yra labai didelės, dar didesnė jų visata ir šioje visatoje kvantai ir energijos yra milžiniški, palyginus su mūsų mažos visatos proporcijomis. Visai gali būti, kad šis sprogęs visatos kvantas atrodo kaip holograma, kurioje susiformuoja iliuzijų pasaulis, kuris iš aukštesnio požiūrio skirtas tik įdomiems žaidimams.

Tokia gyvenimo esmė, kurį mokslininkai bando tyrinėti moksliniais metodais, bet atveria labai nedaug, apsiribodami logine pradžia, kurią vadina „Didžiuoju sprogimu"; bet tas sprogimas - labai paprasta tikrovė, kuri paaiškinama kaip įprastinė kvantinė reakcija Šaltinyje, kur susijungia energijų kvantai ir išspinduliuoja šalutinius produktus, virstančius atskiromis visatomis. Jau sakiau, kad visai tikėtina, kad tos reakcijos netgi sukeliamos dirbtinai ir priklauso mums nežinomiems aukštesnės egzistencijos ciklams.

Vadinasi ši visata nėra egzistencijos centras, tai tik vienas fizinis burbulas, kuris pereina savo evoliucijos etapus ir vėl grąžina energiją Šaltiniui. Šis procesas vyksta be galo ir net yra begalybė tokių visatų šiuo metu. Tačiau jos tiesiogiai niekaip nesusisiekia ir mes negalime žinoti, kokios jos yra ir kas jose vyksta.

Nors multivisatos idėja ne nauja, bet manau, kad įdomiai sugebėjau paaiškinti, kaip tokios visatos atsiranda ir ką reiškia žodis „kūrimas". Kūrimas tikrai negali būti iš „nieko" - Absoliutas šią realybę sukūrė iš savęs. Ir tai jo egzistencijos ciklo esmė. Absoliutas kuria ne todėl, kad kažko siekia arba nori, paprasčiausiai tokia jo „prigimtis", kaip tam tikro energijos kvantų lauko, kuris iš savęs paima visas žemesnes už save realybes. Kūrimas kaip žaibo išlydis, kuris kyla todėl, kad atsirado potencialų skirtumas ir turi būti išlyginta energija. Tokia yra tikra mūsų tikrovės priežastis.

Todėl klausimas yra, ką su visu tuo daryti? Kokią prasmę turi visatos pažinimas ir įvaldymas, kuri vis tiek išnyks ir jos niekada nebus įmanoma sugrąžinti? Be to, ši visata išnyks kartu su visoms savo gyvybių kibernetinėmis sistemomis. Galia yra gerai, tačiau keliauti reikia ne per iliuzijų hologramą, bet tarp dimensijų, nes tikslas surasti ne visatos kraštą, bet visatai energijos kvantą padovanojusį šaltinį. O Šaltinis yra visur, jis pasiekiamas per difuzinę, mišrią realybę. Todėl reikia mąstyti ne erdviškai, ekstensyviai, bet į realybės gelmę. Geriausiai gelmė pasiekiama per vidų, vidinį pasaulį, nes čia ploniausias fizinio visatos burbulo luobas. Savo sieloje net galima jį permatyti kiaurai.

Pamačius tokią realybę, kyla noras savo gyvenimą įsivaizduoti kaip daugelio reinkarnacijų žaidimą, galima jį sieti su kokia nors etika, bet man atrodo, kad tai išsigalvojimai. Manau, kad jeigu reinkarnacija tikrai vyksta, tai ji vyksta ne atlygio ir bausmės, bet laisvo žaidimo principu. Kodėl tai žaidimas? Todėl, kad dirbtinėje, iliuzinėje realybėje jokie veiksmai negali turėti stulbinamos, kosminės prasmės. Tai vyksta panašiai, kaip kompiuterio žaidime, kuriame gali priimti įvairius sprendimus, kurie gali būti geresni, blogesni, bet žaidimą išjungus jie dingsta kartu su tais vidiniais, iliuzijų pasauliais, nevaidindami jokio vaidmens.

Todėl keista būtų pagal tai vertinti ar teisti žmogų, į realybę pažiūrėjus tokiu stambiu planu. Į viską reikia žiūrėti paprasčiau, kaip sakoma „filosofiškai", t. y., matant visumos vaizdą. Reikia suvokti, kad visoms pastangoms ir technologijoms yra neįveikiama riba, nes reakcijos viduje atsiradęs suvokimas vis tiek niekaip negali valdyti reakcijos eigos. Tam neįmanoma sukurti jokių technologijų, neišsivaduojant iš iliuzijų burbulo.

Kita vertus, kiekvienas esame kažkas kitame pasaulyje, kuris irgi išėjęs iš Šaltinio ir yra daug arčiau jo. Fizinei realybei atkritus, ta dalis lieka anapus ir gyvena savo kosmose, ieškodama kito kūno, arba tenkindamasi jau įgytomis patirtimis. Kai kas mėgsta sakyti, kad šios patirtys yra tikslas, bet iš aukštesnės perspektyvos žiūrint, šis pasaulis vargu ar labai įdomus, nes visos jo galimybes išvaikščiojamos per kelias sekundes. Todėl reali prasmė šio mišraus pasaulio, iš tikrųjų, yra nežinoma. Ir galima įtarti, kad šis nežinojimas taip pat yra žaidžiamo žaidimo dalis.

Taigi apibendrinsiu, kaip siūlau įsivaizduoti „Didįjį sprogimą", po kurio, sakoma, atsirado mūsų visata, su trilijonais galaktikų, kuriose pilna gyvybės formų. Tas sprogimas sukeltas kvantinių reakcijų įvykusių Šaltinyje, kurių metu išspinduliuojamas energijos kvantas, kuriam susprogus iš nuolaužų pradeda formuotis kosminiai pasauliai, kuriuose po tam tikro laiko užsimezga sąmoninga gyvybė. Visai gali būti, kad tos reakcijos net ne natūralios, bet sukeliamos dirbtinai, siekiant sukurti tokius kaip mūsų fizinės realybės burbulus.

Taigi kančios priežastis yra ta, kad begalybė įkalinta baigtinybėje. Vienintelis įmanomas išsivadavimas iš kančios yra tapimas begaliniu, o tai šiame gyvenime ir šioje visatoje neįmanoma. Čia kančia niekuomet nesibaigs. Guodžia tai, kad tai tik trumpa, tarpinė būsena, kuri visuomet kažkada baigiasi. Begalybei visos trukmės mažos, jos siaubinga kančia atrodo tik žiūrint iš iliuzijos vidaus.

[Donatas Banaitis]

Ar tikrai esi laisvesnis nei tas kuris tau daro įtaką? Nes juk tu turi prie tos įtakos derintis, o ne tas kuris ją daro.

Čia reikia atskirti du dalykus, viena yra kai įtaka yra geranoriška, t.y. kai tarkime kažkas yra nedrąsus ir jam reikia padrąsinimo, tuomet vienas yra sukūręs vakumo terpę kad prašau ateikite ir mane padrąsinkite, o kitas turi potencialą ir norą taip išsireikšti tave pradrąsindamas kitą, ir jūs abudu liekate laimingi suradę vienas kitą. Kitas variantas yra kai tu nori sau ramiai praeiti gatve, o kažkas pristojąs prie tavęs siūlo tau į nosį, ko tu tikrai nenori. Tuomet pas tave yra keli variantai (šiokia tokia laisvė) gali tai priimti kaip bausmę, galimybę tobulėti, arba nekreipti į tai dėmesio. Nes vis tik irgi reikia suprasti jog faktas kad prie tavęs prikibo irgi nėra atsitiktinis, nes reiškiasi pas tave buvo atviras priėjimas tam kuris prie tavęs priėjo. Juk nelysi prie to, kuris atrodo toks su kuriuo geriau neprasidėti. O tas kuris nusprendė prie tavęs parazitiškai pristoti jis tą padarė nesuvokdamas vieno labai svarbaus principo. T.y. kad egzistencijoje yra toks dalykas kaip balansas tarp veiksmo ir atoveiksmio. Tai reiškia kad kiekvienas atliktas veiksmas turi adekvatų arba neretai netgi stipresnį atoveiksmį. Kas reiškia kad jeigu tu parazitiškai prie ko nors prikibai tai ir prie tavęs kažkas kažkada parazitiškai prikibs. Ir karmos valdovai tikrai pasirūpins jog taip nutiktų čia yra jų specialybė. Bet taip yra tik šiame karantino pasaulyje, nes čia viskas yra paremta bausmėmis. Tobulame už karantino esančiame pasaulyje siela kuri nuspręstų pasielgti kažkaip prieš kitos sielos valią t.y. ne pagal jų susitarimą, tokiai sielai būtų paskirtas gydymas meile, kad išgydyti tokį parazitinį mąstymą. Nes reiškiasi jei kažkas turi priešiškumą kažkieno atžvilgiu tuomet jam trūksta meilės. Ir prašau čia nesusidaryti neteisingo vaizdo kad tuomet nėra vėlgi pasirinkimo, jei aš negaliu laisvanoriškai būti parazitas. Nes tu gali, bet viskas turi būti vaidmenų lygyje. Tarkime vienas vaidins auką, o kitas užpuoliką ir jūs turėsite kažkokį tai tarpusavio aktą. Bet tai turi būti pagal susitarimą ir kiekvienas gali pasakyti bet kada STOP arba pasitraukti iš to akto. Deja čia to nėra, nes jei prie tavęs kažkas pristojo atsitraukimo nelabai yra, tad tenka su tuo kažkaip susidoroti ir čia jau tavo asmeninės patirties reikalas, kaip tu su tuo susidorosi. Tad žmogus kuris galvoja kad jis parazitiniu veiksmu yra pranašesnis už tą kuris parazitinio mastymo neturi ir yra geraširdis, tai tas žmogus kuris turi parazitinį mąstymą paprastai tariant yra kvailas, nes jis nesupranta kad už visus veiksmus yra adekvatus atlygis, tuo jau bus pasirūpinta. O žmogus kuris yra geras ir linki bei daro visiems gerą gauną irgi adekvatų atlygį ir jam gyvenimas yra lengvesnis dvasine prasme, kai kita vertus gal tas kuris turi parazitinį mastymą turi ir didesnį financinį pranašumą, kuris jam suteikia tam tikras privilegijas. Bet toks žmogus neretai yra savo jausmų įkaitas, nes nuolatos turi gyventi su užverta širdimi ignoruodamas faktą kad jis kitų jausmus ignoruoja savo finansinės gerovės vardan. Tai iš esmės tas kuris galvoja kad turi pranašumą darydamas kitam parazitinę įtaką iš tikro savo pasirinkimu stato save į savo paties spąstus, to net nesuprasdamas. O tuomet jau galima kaltinti ką nori, juk prisiimti atsakomybę už savo veiksmus nėra visada lengva.

Nes čia panašiai skamba lyg sakytum jog liftas neveikia, tai aš esu laisvas pasirinkti lipti laiptais

Čia yra žemiškas mastymo modelis kuris yra paremtas žinomų variantų realizavimu. Pvz tau reikia užlipti ant namo stogo, tai paprasto žmogaus akimis yra tik du variantai: laiptai arba liftas ir tiek jis turi laisvės pasirinkti. Kitas žmogus su platesnėm fizinėm galimybėm tarkime galėtų rinktis bandyti lipti balkonais, kitas su platesnėm finansinėm galimybėm galėtų užskristi ten sraigtasparniu. Kitas su platesnėm ezoterinėm galimybėm galėtų nukeliauti ten astrališkai. Nepaisant kitų alternatyvų bet tai daugiau mažiau viskas iš ko yra galima rinktis. Užtai aš ir sakau kad šiame pasaulyje nėra laisvės, nes čia galima rinktis tik iš tų variantų kurie yra įmanomi. O pasaulyje kuriame galima rinktis iš viso spektro galimybių ką galima įsivaizduoti tu galėtum tarkim ant stogo užskristi, ant jo teleportuotis arba nusikelti stogą sau po kojom ir tuomet ant jo užlipti žinoma, jei tam neprieštarautų to namo gyventojai.
Norint labiau suprasti koncepciją apie kurią aš kalbu rekomenduoju praktikuoti sąmoningo sapnavimo praktikas. Jų metų yra galima susikurti savo virtualų 3D pasaulį ir jame patirti visus trokštamus nuotykius. Tai yra labai rekomenduotina praktika, nes vienaip ar kitaip naktį miego metu žmonės nelabai ką veikia. Tuo labiau kad aplamai visi sapnuoja tik daugumą yra savo sapnų įkaitai ir sapnas valdo juos, o kai tampi sąmoningas sapno metu, tuomet gali perrimti sapno kontrolę ir valdyti tą pasaulį kaip tinkamas. Šios praktikos padės labiau suprasti ką reiškia gyventi ne karantino zonos sąlygomis, kai gali turėti savo atskirą visatą ir būti jos valdovas. Nes mes visi šį potencialą savyje turime, tiek kad mums buvo primeluota jog jaustumės nepilnaverčiai ir nieko neverti, juk karaliai tai valdo, o mes čia paprasti mirtingieji nieko neišmanom.

Klajūno pateiktas vaizdas tikrai yra artimas manajam. Dėl atskirų smulkmenų galima diskutuoti, bet bendrąja prasme mūsų pasaulėžiūros gaunasi panašios.

[paragraf 78]

Iš to ką rašai vėl peršasi išvada, kad laisvė apie kurią kalbi neegzistuoja. Ok, kes galime kalbėti apie visokias dangiškas laisves, bet kol gyvename žemėje ji vistiek nėra įmanoma.
Pabandyk man sudėlioti hipitetinį modelį ir mes jį panagrinėsime. Gal aš ką nors ne taip suprantu?

[Donatas Banaitis]

Pabandyk man sudėlioti hipitetinį modelį ir mes jį panagrinėsime. Gal aš ką nors ne taip suprantu?

Žemės sąlygomis jokio hipotetinio modelio aš nežinau, aš tik pasakoju kaip gali būti idealiomis sąlygomis remdamasis savo prisiminimais. Tokiu būdu įdiegdamas šias žinias/idėjas žmonių sąmonėse (nepriklausomai nuo žmonių reakcijų į tai). Žemėje dabar mums ko labiausiai reikia tai meilės, džiaugsmo, supratingumo, vieningumo ir dalijimosi informacija. Geriausia ką mes galime padaryti tai būti laimingi ir tuo dalintis su kitais rodydami jiems pavyzdį kad ir šiame pasaulyje galima džiaugtis bei mylėti. Nes jei visi vieni kitus gerbs bei mylės tai tuomet nebus vietos konfliktams, o jei konfliktas atsiras tuomet tam turi būti sąžininga konstitucija kuri gina bazines žmogaus teises, ir toliau jau turi būti sąžiningai atliktas teisėsaugos darbas. Jei bus dalinamasi idėjomis jos visada turi tendenciją peraugti į judėjimus. Jei bus dalinamasi žiniomis, bus mažiau nežinios. Planetos likimas nėra 100% žmonių rankose, žmonės gali tai tik įtakoti, bet tik tam tikrame lygyje, o kaip jie tai įtakos čia jau kiekvieno asmeninis reikalas.

Tad linkiu visiems pažvelgti sau į širdį ir pagalvoti kokį pasaulio modelį jūs labiausiai norėtumėte matyti šioje planetoje. Ir jei tai yra meilės bei pagarbos vienas kitam modelis, tuomet smagu kad esame tame pačiame kelyje, net jei juo einame ir skirtingais metodais. Ačiū už dėmesį.

[time]

Kitaip tariant, tu per blogį tikrą gėrį gal ir pažinai. Gal tu ir žinai ką reiktų sumuoti be perspėjimo, kas ilgainiui yra kažkas gryna? Yra galbūt tas metodas, bet aš neišmanau. Nesigilinu.

Pilnos laimės žiūrint, vengiant, o parodant ne tą, o reikia kito. Vadinasi, per netikrą, o gaunama tam tikrą, vadinamą tiesą. Atrasti, pažinti ir pritarti tam nereikia. Niekas to neprašo.