Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[klajunas]

Kodėl (1)

Populiacijos struktūra

Susidūrus su organizuotu persekiojimu, pirmas klausimas dažniausiai būna „kodėl?" ir žmogus instinktyviai pradeda atsakymo ieškoti savyje arba savo gyvenime, nes įprasta manyti, kad visi blogi žmogų ištinkantys dalykai turi turėti protingą priežastį. Neprotingi tik atsitiktinumai ir aplinkybės, kurie asocijuojami su likimu. Tačiau kito žmogaus arba žmonių pikta valia nėra joks atsitiktinumas, toks blogis pagrįstas sąmoningais sprendimais. Vadinasi į klausimą „kodėl?" galimi du atsakymai: taip nusprendė kažkokie piktadariai arba galėjau kažkam perbėgti kelią aš. Šį klausimą tyrinėju jau nemažai metų ir remdamasis savo patirtimi galiu pasakyti, kad antras atsakymas dažniausiai būna neesminis, nes organizuotas persekiojimas beveik visais atvejais vyksta dėl išorinių priežasčių. Tad vietoj laiko gaišimo ieškant atsakymų savo gyvenime, geriau bandyti identifikuoti konkrečiai su tuo susijusią sistemą ir pamėginti suprasti kodėl jie tai daro, po taip - kaip jie tai daro ir galų gale - kaip su tuo kovoti, kaip apsiginti. Baimė, savęs graužimas ar kaltės jausmas tikrai nepadeda susitvarkyti su situacija. Greičiau, norint iš šių būsenų išsivaduoti, reikia išplėsti savo mąstymą, pamatyti platesnę planetos panoramą, globalinį procesą. Tada tikrai pradės aiškėti klausimai „kas?", „kodėl?", „kaip?" ir t.t. Svarbiausia, kad tai padeda nukreipti visą negatyvumą produktyvia kryptimi. Bėda tik ta, kad piktadarius sunku identifikuoti ir jie turi įmantrią apsaugos sistemą, dėl kurios sunku net prisiartinti prie tokių žmonių gyvenimo, kad galėtum pamatyti kaip jie gyvena, mąsto ir suprasti psichopatijos tikras priežastis. Kita vertus, tai galima padaryti ir abstrakčiai, nenaudojant patirties faktų.

Kaip šis procesas vyksta suprasti nesunku. Tereikia pažiūrėti kokioje planetoje gyvename. Pirmiausiai - tai žmonių planeta ir antra ši planeta apraizgyta technologinės civilizacijos. Grubiai skaičiuojant, šiuo metu žemėje gyvena 7 000 000 000 žmonių. Naudojant mokslinį terminą, juos galima vadinti populiacija ir panagrinėti kai kuriuos jos parametrus. Populiacija yra kintanti, o visi kitimai turi tai, kas buvo, kas yra dabar ir tai, kas bus; kitaip sakant populiacija turi savo praeitį, dabartį ir ateitį. Šias atkarpas pereina ir kiekvienas žmogus atskirai, ir, kadangi populiacija sudaryta iš žmonių, šie etapai būdingi visai grupei. Svarbiausias parametras yra Dabartis, nes kiekvienu esamu momentu tik ši atkarpa gali tiesiogiai veikti ir daryti įtaką ir viduje, ir į išorę. Kadangi žmogus gyvena apytiksliai šimtą metų, tai visa Dabartis yra sukaupta šiuose rėmuose, kurie išreiškiami penkių kartų sistema, vienai kartai duodant 20 metų (100 dalinam iš 5 ir gauname 20). Vyriausia karta yra 100 - 80, jaunesnė 80 - 60, toliau trečia karta 60 - 40, ketvirta karta 40 - 20 ir penkta karta 20 - 1. Toliau, reikia neužmiršti, kad kartos neatsiejamos nuo šeimos ir giminės sąvokų - šeima augina palikuonis, o giminė yra artimais kraujo ryšiais susijusių žmonių grupė. Tai svarbu todėl, kad net jeigu vakaruose propaguojamas „individualizmas" aukščiausioje visuomenės sistemoje svarbūs genealoginiai medžiai ir dinastijos, kurios pirmiausiai reikalingos sprendžiant turto paveldėjimo klausimus, nes visi palikuonys, pagal galiojančią sistemą turi teisę perimti visą vyresnių kartų sukauptą turtą, kuris išreiškiamas nekilnojama nuosavybe, sąskaitomis, finansiniais aktyvais ar kitais turtais, kuriais galima spekuliuoti biržose. Jeigu šis turtas tvarkomas sėkmingai, tai vėlesnės kartos gauna į savo rankas vis galingesnius valdymo svertus ir nenuostabu, kad įsigali versle, politikoje, moksle ir karinėse struktūrose. Ir visos šios sritys kontroliuojamos gimininių klanų ir dinastijų, kurios priklauso vadinamajai aukštuomenei ir aristokratijai. (Taip, net „demokratijoje" viskas veikia kaip tik šitaip).

Šeima, žiūrint biologiškai, yra pagrindinis vienetas, o socialiai, pagal kraujo ryšį artimų žmonių grupė vadinama gimine. Ši sąvoka ne tik įdomi savaime, bet ir svarbi modeliuojant populiacijos struktūrą. Pavyzdžiui, apytiksliai apskaičiavę giminei priklausančių žmonių skaičių, galime pasakyti kiek iš viso populiacijoje yra giminių. Giminės dydis priklauso nuo to, kiek vidutiniškai šeimos susilaukia vaikų. Dažniausiai tai būna 2 ar 3 vaikai. Tad pagal apytikslius skaičiavimus, jeigu visos šeimos turi po du vaikus, artimiausia giminė sudaryta iš 95 žmonių (kurie sudaro penkių kartų giminės Dabartį). Šiuos 95 galima suapvalinti iki 100. Jeigu šeimos turi po tris vaikus, tai giminę vidutiniškai sudaro 325 žmonės. Pirmas skaičius, kurį galime gauti atlikę paprastus skaičiavimus, yra kiek iš viso planetoje vidutiniškai yra Dabarties giminių. Minties iliustravimui imsiu antrą variantą, su 325 žmonėmis. 7 000 000 000/325 ir gaunam apytiksliai 21 milijoną. Kuo šie skaičiai svarbūs - jau užsiminiau: kaip turto paveldėjimo sistema ir kaip padidinta galimybė užimti kertinius postus, kuriuose būnant galima vis labiau koncentruoti valdžios svertus ir didinti savo galią. Tai ypač matosi patyrinėjus karališkas dinastijas, kuriose valdžia ėjo karta iš kartos, ir net šiuolaikinėje sistemoje, kurioje karaliai pasitraukė iš viešo valdymo spektaklio, jie vis dar įtakingi, nes valdo pasakiškus turtus ir kontroliuoja įvairias slaptas įtakos organizacijas. Tokių dinastijų būtų galima suskaičiuoti kelias dešimtis, kurioms lig šiol priklauso aukščiausia planetos valdžia, net jeigu ji neafišuojama ir slapta. Dėl įdomumo palyginimui galima pažiūrėti į Lietuvos giminių pasiskirstymo sistemą. Tarus, kad lietuvių yra 3,5 milijono, nesvarbu kur jie gyvena, tai padaliję 3 500 000/325 gauname 10 700 giminių. Kai kurios iš jų turtingesnės, kiti - „biedniokai". Neturtingi todėl, kad kilę iš kaimų ir nepaveldėję ar neatgavę turto, kurį būtų galima paversti kapitalu ir tapti savininkais jau pagal naują kapitalistinę sistemą. Nes po perversmo didžiąją dalį turto „privatizavo" vidurinė apsukruolių grandis, kuri iš socializmo pereinant prie kapitalizmo, atsidūrė tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Objektyviai vertinant situaciją, buvo nuimtas tik pats aukščiausias ešelonas (bent tie, kas buvo labiausiai užsispyrę), o visas vidurinis ešelonas perėjo į naują sistemą ir dauguma net išsaugoję savo buvusį statusą. Kas buvo „kaimiečiai" arba „darbininkai" - taip ir liko. Ir net dar žiauresnėmis sąlygomis, nes kapitalizme žmogus tik išnaudojamas daiktas, prekė, kurią galima pirkti ir parduoti.

Taigi karaliai yra giminės, aristokratai yra giminės, kapitalistai yra giminės, mokslininkai yra giminės ir t.t. Visi įsikibę į savo pranašumo svertus, visi saugo savo kapitalą ir netgi gausina jį ir jis niekada nepereina į „pašalines" rankas - visada tik saviems. Tai svarbu, nes į gimines žiūrima kaip į savęs pratęsimą ir kitą savęs kopiją, kuri paliekama užbaigus gyvenimą arba kai nusilpsta valdyti reikalingos jėgos. Kitaip sakant, aukščiausioje klasėje nėra jokio individualizmo yra būtent dinastijos ir paveldėjimas, kuris kaip tik tokį giminės kraujo ryšį ir akcentuoja. Giminės yra aristokratų valdžios vienetai. Stipriausi aristokratai yra suverenai, silpnesni aristokratai yra vasalai, kiti žmonės - samdomi specialistai, samdoma arba priverstinė kariuomenė. Čia nepropaguojamas joks individualizmas, nes jis - susilpnina socialinį galios vienetą. Tai dabartinėje visuomenėje įmanoma, bet tik kaip pabėgimas iš aukštuomenės sistemos, atsisakymas atlikti savo „pareigą". Ir priešingai, kuo žemesnė klasė, manoma, kad tuo svarbiau giminę silpninti, atomizuoti, nes tada lengvesnis žmonių valdymas ir išnaudojimas. Aristokratas visada gyvena giminėje, po visos giminės sparnu, remiamas visa finansine ir politine galia, o darbininkas sulaukia 18 metų ir turi „nulipti nuo sprando", tai yra pradėti savo kaip darbininko „karjerą", nes tokia jo paskirtis - būti darbiniu jaučiu. Joks „svertų kaupimas", kad būtų galima išsinerti iš jungo - neleidžiamas. Vėl sugrįžtant prie vidurinės grandies, ši mintis nereiškia, kad iš rankų į rankas pereina kabinetai, nes čia pasaulis labai įvairus ir yra daugybė vietų, paveldėjus turtų, susikurti kokią nors patogią sinekūrą. Būti valdybos nariu, patarėju, valdininku, verslininku, savininku, taip pat galima dirbti kokioje nors įtakingoje partijoje ir taip toliau. Jeigu yra daugiau ambicijų, galima tapti įtakingu politiku, premjeru ar net prezidentu, panašiai kaip JAV, kur valdžią jau eilę dešimtmečių uzurpavę pastovūs visokių verslo magnatų giminių klanai. Tokioje sistemoje darbininkų kandidatas niekada nenugalės kovoje su kokiu nors milijardieriumi, net jeigu „vienas prieš vieną" būtų pranašesnis. Taip yra todėl, kad žiūrima ne tik į individualias savybes, bet ir į socialinį statusą, tai yra, visų pirma, kad būtų „savas".

Turėtų būti aišku, kad skirtumas tarp turinčių ir neturinčių žmonių yra sverto galimybių klausimas. Bet vien prie šio fakto sustoti nederėtų, nes svarbu ir iš kur turi ir kaip gavo arba tas, kuris neturi - kodėl neteko arba prarado. Galbūt susiveikė todėl, kad buvo apsukresnis arba neteko todėl, kad labiau rūpėjo ne šio pasaulio dalykai. Matome, kad šis pranašumas yra grynai išorinis ir apie žmogų pasako nebent tiek, kad jis apsukrus gudruolis, gerai suvokiantis artimiausią pragmatinę perspektyvą, kuri per kelis šimtus metų, tai yra per 10 - 15 kartų, gali tapti „aristokratu" (šiais laikais oligarchu ir verslo magnatu). Iš to matosi, kad toks turėjimas niekaip nesusijęs su turinčio žmogaus vidine verte. Ir kiti paklusti privalo tik todėl, kad yra prievartaujami su užsigrobtu svertu. Tuo pagrįsta visa klasinė sistema, kurioje žemesnė klasė yra prievartaujama aukštesnės klasės, kuri sukaupusi valdymo svertus ir su jais šokdindama formuoja savo vergų visuomenę ir savo žmogų (vergą). Tokia sistemos esmė, pagrįsta nemeile žmogui ir siekianti jį tik išnaudoti, paversti savo įrankiu ar pelno šaltiniu. Todėl ir kalama į galvą, kad reikia vien tik dirbti, o ne konkuruoti siekiant sukurti savo įtakingesnį socialinį vienetą, pamėgdžiojant tą dinastinę paveldėjimo sistemą, kuri naudojama aristokratų giminėje, kurie yra diduomenė pagal kilmę ir pagal valdomą turtą. Be abejo, vyksta konkurencija ir konkurencijoje naudojami ir žemi bei niekingi metodai, tokie kaip psichotroninė lobotomija, klaidinantis mokslas, „švietimo" sistema, kuri slepia planetos žmonių populiacijos valdymo paslaptis ir t.t. Gyvename psichotroninėje vergovėje, o vaizduojama laisva visuomenė. Tai ir yra vienas atsakymų į klausimą „kas?" ir „kodėl?". Valstybės organizacija, turinti klasinę hierarchinę sistemą. Lietuvoje ši sistema dar tik kuriama, bet matome nuo ko ji nukopijuota. Kad yra ryšys su JAV organizacijos sistema - nepastebėti neįmanoma. O čia žmonėms valdžia laiko paruošusi tik „FEMA" camps - koncentracijos stovyklas.

[klajunas]

Kodėl (2)

Valdymo psichologija ir globaliniai procesai

Valdžios troškimas pagrįstas noru išsiskirti, o išsiskiriama savo protu ir turtu. Tačiau protu išsiskirti sudėtinga, nes protingi visi, tad dažniausiai lieka vienintelis skirties požymis, vadinamas turtais. Tad valdžia atsiranda tada, kai įrodomas koks nors pranašumas ir jis tinkamai panaudojamas svertų įsisavinimui. Po to ateina „kitų" klausimas, nes „kas esu aš" priklauso ir nuo to, „kas yra kiti". Jeigu jie turi pranašumų, tai yra kliūtis ir ieškoma būdų kaip tą pranašumą nukenksminti. Tai pasiekiama padarant kitus kvailesniais, pavyzdžiui, per švietimo sistemą, per pramogų industriją ir t.t., taip pat nuodijant chemiškai arba su lobotomijų sistema. Taip pat, kad karas nebūtų begalinis, įgytas pakopas stengiamasi padaryti amžinas. Tai pasiekiama status quo paverčiant tikrove ir tvarka, kurią pažeisti draudžiama, o pažeidę tampa „nusikaltėliais". Tačiau tam pati valdžia turi būti pateikiama kaip legali tikrovė. Žiūrint į tai, kaip šešėlinės dinastijos grindžia savo valdžią galima išskirti tokius variantus: a) iš dievo, su kuriais „susiję" giminystės ryšiais ir patys esą dievai, b) iš tradicijos - esą taip jau tapę įprasta, kad kokia nors giminė turi karalių titulą, nes dinastija aprėpia kokį 1000 m. ir c) išrinkti - gali būti ir aristokratų, ir liaudies atstovai. Tai reiškia, kad valdžia grindžiama „dievo valia", „protėvių valia" arba „žmonių valia". Ėjimas prieš tvarką vaizduojamas kaip nusikaltimas. Ši tvarka turi įmantrią loginę struktūrą, prie kurios žmonės pratinami nuo mažens ir atrodo esanti nepakeičiama tikrove. Skirtumas tarp paprasto žmogaus ir aukštuomenės pagrįstas turto ir įtakos sverto principu, nes aukštuomenė ir reiškia, kad ji apraizgiusi valdžios institucijas nematomais čiuptuvais ir bet kada savo svertus gali panaudoti prieš bet kokį žmogų. Todėl buvo įprasta tokių žmonių saugotis, neturėti su jais jokių reikalų, nes gali bet kada, nesvarbu kokiu motyvu, pašalinti iš žaidimų, kurie nėra visai švarūs, nes švarios valdžios nebūna, nei politikoje, nei versluose, nei moksle, kuriuo užsiimantys mokslininkai priversti vykdyti ne visai teisėtus eksperimentus su technologijomis ir žmonėmis. Tad būnant žemesnio rango gali tekti vykdytojų vaidmuo, nes tokie žmonės juodus darbus daro svetimomis rankomis. Arba gali per daug sužinoti ir tapti pavojingu šia prasme. Kuo žemesnis statusas, tuo juodesni darbai atitenka; jeigu netinki jokiam darbui, tai iš viso nereikalingas, nes ši sistema galvoja tik apie save.

Grįžtant prie pagrindinių klausimų „kodėl?", „kas?", manau, atsakymas daug aiškesnis - bent tuo, kad aišku kur jo ieškoti. Konkrečiai tai aišku vietiniai valdžios atstovai, vykdantys aukščiausios valdžios įsakymus. Kadangi yra funkcijų pasidalinimas, tai naudojamos jėgos struktūros - kitos tik prižiūri ir pataria. Tačiau priežastis dažniausiai niekada nebūna vietinė, nes toks iškreiptas, psichopatiškas mąstymas ateina iš aukščiausių valdžios ešelonų, kuriems turi paklusti visos vietinė valdžios, tiekdamos kokį nors produktą žmogaus pavidale įvairioms reikmėms tenkinti. Kokios tos reikmės - nustatyti nėra sudėtinga, nes, kaip jau sakiau, žmonių sąmonės galimybės skiriasi labai nedaug. Variantai gali būti tokie:

1) okultinis,
2) socialdarvinistinis,
3) mokslinis,
4) ekonominis,
5) psichopatinis.

Okultinis mąstymas susijęs su kitu, paraleliniu pasauliu, įsivaizduojamomis būtybėmis, kurios jame gyvena ir „mainų" sistema, kai šie žmonės save laiko atstovais, pasiuntiniais, mediumais ir t.t., ir norėdami gauti iš to pasaulio „paslaugų" turi atlikti okultinius ritualus, pereiti išbandymus ir t.t. Kokia konkreti forma priklauso nuo iškreiptos vaizduotės, kuri pateisina net aukojimo ritualus, užprašomus šviesos ar tamsos būtybių. Socialdarvinistinis mentalitetas pagrįstas Darvino evoliucijos teorija ir nacistų rasės grynumo sąvoka, kuri vykdoma pritaikant eugenikos metodus - sterilizaciją, kastraciją arba visišką holokaustą. Nepavykus atviram įžūliam Hitlerio holokaustui, buvo prigalvota daug slaptų „mokslinių" priemonių, kurių neįmanoma įrodyti ir dar sunkiau pasipriešinti, nes stogą daro visa sistema. Mokslas tyrinėja ne tik žmogaus aplinką, bet ir patį žmogų, taip pat naudojant neteisėtus ir nežmogiškus metodus, kaip MKUltra, Monarch, kai vykdo įvairius neteisėtus eksperimentus su žmonėmis. Pavyzdžiui, amerikiečių CŽV tyrė galimybes ištrinti su elektra visą žmogaus atmintį ir perprogramuoti kaip „naują žmogų", naują asmenybę. Šitiems eksperimentams taip pat reikia kontingento ir jį suranda žemesnėse žmonių klasėse, kurie laikomi „mažiau vertingais". Ekonominis motyvas susijęs su naudos ir pelno siekimu, tam reikia padaryti žmogų paklusniu biorobotu, kuris dirbtų kiek galima daugiau ir reikalautų kuo mažiau sąnaudų, geriausiu atveju nereikalautų nieko ir dirbtų tik vergų statusu. Tam reikalingos įvairios priemonės, kurios sulaužytų natūralų žmonių pasipriešinimą, ir paverstų jį paklusniu, nemąstančiu zombiu. Ir paskutinis variantas psichopatinis, kai aukščiausi valdžios ešelonai siekia ne tik susireikšminimo ar naudos, bet ir „pramogų", iš kurių didžiausia - sadistinis tyčiojimasis, kuris leidžia pajausti savo galios jausmą. Visa tai suvokus, klausimas „kodėl?" tampa daug aiškesnis, nes atsakymą galima gauti panagrinėjus šiuos punktus, kurie aprėpia daugumą situacijų ir kažkuris variantas tikrai būna teisingas. Taip pat didelė tikimybė, kad bent iš dalies teisingi yra ir visi šie punktai, nes jie atspindi visas galimas aukščiausios valdžios psichologines ideologijų galimybes; ko dar žmogus gali siekti, be šių išvardytų punktų - įsivaizduoti labai sunku.

Aišku viena, kad tai turi būti susiję su kokiu nors patologiniu sąmonės iškrypimu, nes normaliam žmogui sadizmas neteikia jokio malonumo ir normalus žmogus nelaiko savęs nei dievu, nei velniu.

Apsvarsčius valdžios ir patologijos pagrindinius principus, belieka nustatyti pagrindinę globalinio proceso tendenciją, kuri yra pasaulio vyriausybės sukūrimas. Taip pat svarbu koks šios vyriausybės santykis su planetos visuomene. Viena vyriausybė sudėtingas klausimas, nes yra daugybė grupuočių, tarp kurių siekiant absoliučios valdžios neišvengiamai kils karas. O santykiai su žmonėmis taip pat nežada nieko gero, nes šiuo metu išbandoma psichotroninės vergovės sistema, ir ruošiamas visuotinės čipizacijos projektas, kuris bus įtvirtintas įstatymu ir tie, kas nesutiks čipų įsidėti, bus kriminalizuoti ir išstumti iš visuomenės. Tačiau norint šią sistemą įvesti, reikia atlikti daugybę eksperimentų visose pasaulio valstybėse. Psichotroninio persekiojimo aukos ir yra tokie paruošiamieji eksperimentai, kurie parodo kokia laukia žmonijos ateitis, jeigu šis projektas bus sėkmingas. Todėl ir kvaila atsakymų į klausimą „kodėl?" ieškoti savyje ir savo gyvenime, nes atsakymas glūdi visai ne ten. Kur yra atsakymas parodo apžvelgtos globalinės tendencijos, kurios rodo, kokią kryptį žmonijai parinko aprašytos šešėlinės dinastijos, kurias aš kartais vadinu „antžmogiais" arba „dievais", kurie nors ilgai buvo pasislėpę nuo žmonių akių, bet savo valdžios atiduoti nesiruošė niekada, tai buvo tik gudrus ėjimas.

[klajunas]

Elektrostatiniai demonai



Žmogaus suvokimas apima tik ribotą visų signalų diapazoną, o visa tai kas lieka anapus jo, vadinu hipostratomis. Ant ribos tarp suvokimo ir nesuvokimo yra pereinamoji teritorija, kuri žymi ribines suvokimo formas, kurios dažnai priskiriamos iracionalioms ir subjektyvioms būsenoms. Daugumai žmonių šie ribiniai suvokimai būna nesvarbūs, nes neįgauna aiškių ir apibrėžtų formų, tačiau taip būna ne visada, nes yra žmonių, kurie jautresni, ir kurių hipostratiniai jutimai, dar vadinami ekstrasensoriniais, būna sustiprėję ir žmogus turi imlų protą, kuris sugeba suteikti jiems pavidalą. Taip pat būna dažniau ar rečiau pasitaikantys aplinkos pokyčiai, kurių metu šis jautrumas sustiprėja, nes smegenys siunčia aliarmo signalą ir ragina žmogų būti budriam. Taip, pavyzdžiui, nutinka tamsiu paros metu arba tada, kai žmogus praranda orientaciją, pavyzdžiui, miško viduryje. Tokioje situacijoje ribiniai hipostratiniai suvokimai užaštrėja, įsijungia emocijų centrai smegenyse ir dažnai žmogų smegenys apgauna, nes emocijos, tokios kaip baimė, siaubas, verčia reaguoti hiperbolizuotai, suteikti signalams perdėtą prasmę. Kitaip sakant, jausmai, emocijos materializuojasi ir ypač tokiose kaip minėtos situacijos: tamsa, prieblanda, nepažįstama teritorija, pavojingas reljefas ir t.t.

Ribiniai pojūčiai sąveikauja su nematomomis aplinkos dalimis, kurios gali įgauti vaizduotėje net pačias fantastiškiausias formas. Tačiau tai, kad paslėpta realybė egzistuoja, mokslui nenaujiena, ir mokslas net turi savo hipostratas, tačiau aišku ezoterikų hipostratos daug gilesnės už mokslininkų, nors dažnai tas gylis atsiranda tik kaip gnostiniai, protu suprojektuoti implantai, gelmei suteikiantys neegzistuojančią simetriją, bet labai svarbią psichologiškai. Kokios tos hipostratos yra? Dujinė terpė, kuri turi slėgio pokyčius, judėjimą, temperatūrą, elektrinius ir magnetinius gradientus. Pavyzdžiui, tarp debesų ir žemės yra elektrostatinis laukas ir judant debesims, jo stiprumas konkrečioje vietoje gali keistis. Atmosferos elektra sąveikauja su neuronais ir sinapsėmis arba kūno receptoriais ir gali sukelti jų specifines reakcijas. Žmogus savo ribiniuose suvokimuose jaučia pokyčius, atrodo, kad per jį praėjo kažkokia nematoma banga ir šitą jausmą savo vaizduotėje galima materializuoti kokiu nors konkrečiu simboliniu pavidalu. Taip pat labai svarbi oro savybė yra garsas, kuris gali būti ne tik suvokiamas, bet ir nesuvokiamas, kaip ultragarsas ir infragarsas, kurie taip pat turi subjektyvių psichologinių poveikių. Pavyzdžiui, infragarsu ritmingai virpinat vestibiuliarinį aparatą, galima sukelti svaigulio, silpnumo ir pykinimo būseną. Kai kuriose vietovėse tokie efektai kyla natūraliai, kitose sukeliami dirbtinai, dėl pramonės įtakos ir specialių hipostratinių technologijų.

Visuomenėje yra natūralus pasiskirstymas tarp hiperjautrių ir visiškai nejautrių, kurie nesuvokia hipostratų, o tokie potyriai švietimo užprogramuotame prote išstumiami į užribį. Visuomenė į hiperjautrius įpratusi žiūrėti su pašaipa, nes hipostratų efektai ofiacialiose teorijose išstumti už žinojimo horizonto ir išjuokiami. Tačiau tokie žmonės pasitaiko gana dažnai ir jie savo potyriams ieško paaiškinimo ir tas paaiškinimas dažnai ateina iš senovinių okultinių sistemų, kuriose naudojamas simbolinis ir filosofinis tokių reiškinių aiškinimas. Senais laikais mokslo nebuvo ir savo hiperjautrumą žmonės materializuodavo per okultinius simbolius, teorijas, paaiškinimus, kurie dažnai susieti su specialiomis praktikomis, skirtomis apsiginti, pakenkti ar padėti, gauti paslaugų, galių. Šis principas iš esmės yra pasenęs, tačiau kadangi oficialiai tokia realybė tik neigiama arba išjuokiama ir niekas nesiteikia to rimtai aiškinti, tai okultizmas neretai lieka vieninteliu variantu.

Šiais laikais hipostratas galima veikti ir dirbtiniu poveikiu, į kuriuos pasąmonė taip, pat reaguoja ir reakcijos pavirsta hiperbolizuotomis emocinėmis materializacijomis. Šitaip, kai sąmonės jautrumas būna padidėjęs, ypač tamsiu paros metu, galima hipostratiniu ginklu daryti poveikį aplinkai ir žmogus dėl jautrumo primaterializuoja baimės materializacijų, sujungęs jas su gnostiniais implantais, įvairiomis maginėmis teorijomis ir paaiškinimais. Kai šitaip apdorojamas žmogus, jis gali nesuprasti kas vyksta, nes neužsiima hipostratų objektyviu tyrimu, todėl ir metasi į okultizmą, kuriame šitos hiperbolizuotos reakcijos apibendrinamos, sukuriama teorinė sistema, paaiškinama kas vyksta ir pasiūlo okultinių metodų kaip su tuo kovoti. Šie metodai gali veikti kaip psichologinė priemonė, bet gali būti ir geresnių už senovinius metodus. Okultizmas nėra blogai, nes savo simboline kalba aprašo tikrai egzistuojančius hipostratų simetronus, tačiau negalima pavirsti okultiniu durniumi, kuris iš šiuolaikinio pasaulio perspektyvos nesupranta paslėptų realybių paslapties ir apsigyvena pasakų pasaulyje. Senovinis okultizmas pasenęs, tai istorinis eksponatas, o šiais laikais naudojami objektyvūs paranormalių reiškinių tyrimai, kurie objektyvia, ne simbolių kalba paaiškina hipostratų simetronus, ir išaiškina įvairias psichines reakcijas į juos, ypač situacijose, kai smegenų jautrumas padidėjęs, nes smegenys situaciją traktuoja kaip padidėjusio pavojaus, todėl reaguoja perdėtai, materializuoja baimes. Pavyzdžiui, būnant tamsiu paros metu miške ir išgirdus kokį girgždesį, trakštelėjimą, gali atrodyti, kad artinasi kažkokia būtybė ir smegenys signalizuoja pavojų, ruošia organizmą gelbėjimosi reakcijai. Taip garsas tampa demonu, šešėlis vaiduokliu, vėjo gūsis transdimensine būtybe ir t.t. Okultinės teorijos prote visam tam suteikia fantastinį, folklorinį pavidalą, sukuria fantastinius įvykius, iš to gali gimti ištisos transdimensinės istorijos. Nesakau, kad visa tai neegzistuoja, nes hipostratos ir jų reiškiniai tikri, bet senoviniai okultiniai simboliai šiais laikais pasenęs mąstymo būdas.

Hipostratas reikia tirti objektyviai, matuojant, ieškant simetronų struktūrų, nereaguojant emocijų ir baimių ar tikėjimų racionalizacijų centrais. Galima matuoti elektrostatiką, magnetostatiką, elektromagnetiką, slėgį, infragarsą, ultragarsą, neįprastus hipostratų reiškinius, stiprius gradientus, sūkurius, srautus, maksimumus ir minimumus, debesis, duobes ir t.t. Į visus šiuos reiškinius yra reaguojančių receptorių, kurie virsta, neapibrėžtais hipostratiniais pojūčiais, kurie teikia rimtus signalus, bet užprogramuoto proto yra nuvertinami. Nereikia įsivaizduoti, kad tapai kažkokių būtybių ekstrasensu, nes tai natūrali, bet psichologų ignoruota, ribinė sensorika. Hipostratas reikia skirstyti į

• technogeninius simetronus,
• natūralius simetronus,
• anomalijas, kur gali būti nežinomos technologijos arba nežinomi reiškiniai.

Iš natūralių atimame technogeninius simetronus, atimame visus natūralius ir žiūrime ar lieka nepaaiškinamų likučių. Pavyzdžiui, galima matavimo prietaisais vietovėje stebėti svarbių įvykių, renginių, rinkimų dienas, ir žiūrėti ar reguliariai neįsijungia nežinomas papildomas hipostratinis šaltinis. Galima vietovėje ištyrinėti visas antenas, koks jų aktyvumo simetronas, ar nėra paslėptų nežinomos paskirties šaltinių, koks jų pasiskirstymas ir pan. Šiuo metu, dėl technologijų hipostratos labai aktyvios ir tas aktyvumas labai chaotiškas. Pavyzdžiui, imkime kokio nors kvartalo namus, kurių kiekviename kiekvienas atskiras butas turi bent vieną mobilų telefoną, kuris sujungtas su miesto antenomis ir GPS. Namas yra savotiškas butų korys, kur korių akutėse periodiškai įsijungia hipostratinis imtuvas ir siųstuvas ir į aplinką siunčia signalą. Anksčiau identifikuotų numerių vietą nustatydavo naudodami antenų trianguliaciją, dabar naudoja GPS signalus. Spec. tarnybos turi specialius žemėlapius, kuriuose kiekvienas mobilus telefonas rodomas kaip visą dieną judantis taškas, kuris keliauja kartu su žmogumi. Galima stebėti grupuotes, socialinius sluoksnius, organizacijas ir t.t. Gali būti, kad žmogus turi ribinį jautrumą ir tokiam technogeniniam hipostratų aktyvumui.

Globalinė valdžia turi slaptas technologijas, apie kurias vietiniai galbūt net nežino, o jeigu žino, neturi priemonių nieko padaryti. Šitaip paveikus žmogų per aprašytą mechanizmą, jis parodomas kaip beprotis paranojikas, ezoterikas-šizofrenikas. Jeigu globalaus sprendimo nėra, nes neturi priemonių, problemą sprendžia lokaliai, paveikto žmogaus sąskaita, nes nenori turėti jo keliamų problemų arba parodyti tikrų kaltininkų, paversdami juos neapykantos taikiniais. Todėl standartiškai problema sprendžiama psichiatrijos priemonėmis - o hipostratiniai reiškiniai, tokie kaip magnetiniai ir elektriniai laukai, slėgio ir temperatūrų pokyčiai, poveikis infragarsu, švitinimas, vibravimas - vaizduojamas kaip „nerealių daiktų matymas ir kliedesiai". Toks žmogus uždaromas į psichiatrinę ligoninę ir jo hipostratinis jautrumas nuslopinamas cheminėmis priemonėmis ištrinant visas mintis, vaizdinius ir pojūčius. Vaizduojama, kad gydoma, bet vienintelė gydymo priemonė yra lobotomija. Nėra jautrumo, nėra problemos, nesvarbu, kad žmogus paverčiamas visišku debilu, kuris nesugeba normaliai gyventi ir dirbti, todėl prireikia neįgalumo sistemos šios problemos sprendimui. Tačiau neįgalumą sukelia ne hipostratinė „liga", bet gydymas su lobotomija. Vienas gelbėjimosi variantas, greitai gauti paaiškinimą kas vyksta. Rizikingas variantas būna susidomėti okultizmu ir mąstyti šį pasaulį kaip demonų ar folklorinių būtybių pasaulį, nes šios sistemos atėjusios iš senovės ir jos lyginant tikrais, šiuolaikiniais paaiškinimais yra tik archaiška simbolinė poezija. Kai kas atsakymų ieško religijoje, nes ten daugiau gėrio būtybių. Neopagoniškas, folklorinis okultizmas garbina vietines artimąsias hipostratas, kurios laikomos žemesnėmis ir religijų teorijose laikomos blogio ir pavojaus pasauliais. Religijose garbinamos tolimosios hipostratos ir tų hipostratų okultinė angelų kariuomenė. Kartais būna, kad religinėse patirtyse žmogus painioja artimąsias ir tolimąsias hipostratas, ir žemųjų hipostratų poveikį priskiria dievo poveikiui.

Šie variantai geri, nes gali hipostratinius sensoriumus turinčiam žmogui suteikti jo gyvenimui prasmę, net jeigu ji simbolinė ir neteisinga. Tačiau yra ir šiuolaikinis paramokslinis variantas, susidomėti paranormaliais reiškiniais ir tirti hipostratas ne simboliniu mąstymu, bet atliekant matavimo prietaisais objektyvius hipostratinių reiškinių matavimus. Tai labai įdomus užsiėmimas, kuris atskleidžia tą šiuolaikinio pasaulio dalį, kurią valdžia nuo visuomenės bando nuslėpti, tyčiojimusi, žeminimu ir išjuokimu. Bet taip yra tik todėl, kad hipostratos yra ta vieta, kur yra paslėpta daug mafijos „lavonų" ir nenorima, kad žmonės čia šniukštinėtų. Todėl vaizduoja šarlatanais ir idiotais, kurie tiki nesąmonėm ir kliedesiais, kurie prieštarauja „mokslui". Iš kitos pusės tai dažnai galima paaiškinti paprastai: žmonės, kurie domisi paranormaliais pasauliais, neturi rimtų investicijų ir technologijų, o jų turimos priemonės primityvios, todėl gali iš šono žiūrint kelti juoką. Tačiau tie, kas supranta apie ką eina kalba, mato jų teisingą mąstymo kryptį. Tokiems žmonėms būtų patartina geriau susiorganizuoti, ir jeigu individualiai trūksta lėšų, bandyti brangiems prietaisams ir tyrimams susidėti pinigų kolektyviai. Iš tikro kai kurie matavimo prietaisai labai brangūs ir gali kainuoti net kelis tūkstančius, o aukšto lygio priemonės nuo dešimčių iki šimtų tūkstančių, todėl pavieniam paranormalių reiškinių medžiotojui tai ne pagal kišenę.

To valdžia bijo, nes tai yra būdas, kuriuo galima atskleisti prieš visuomenę naudojamų hipostratinių ginklų paslaptį ir pakenkti valdžiai. Todėl jie dažna tampa spec. tarnybų taikiniais, nusodinami arba diskredituojami kaip klounai ir šarlatanai visuomenės akyse. Ir kvailiausia būna kai toks hipostratinis hiperjautrumas interpretuojamas kaip „liga", kuri „gydoma" duodant žmogui per galvą. Tam tikrose situacijose, aišku, kito sprendimo gali nebūti ir reikia jautrumą nuslopinti, tačiau jeigu tai daroma ištisai, visą gyvenimą žmogus praranda save. Tai tolygu mirčiai. Todėl tai vengtiniausias „simbolis" iš visų išvardintų. Bijoti, kad visuomenė laikys keistuoliu ir bepročiu, neverta - nes čia kovoja akli su reginčiais, o aklumas nepagydomas.

Kiekvienas gali rinktis - jeigu nori gali garbinti dvasias, demonus, angelus, dievus, gali bandyti matuoti artimiausios aplinkos pokyčius matavimo prietaisais. Kaip kiekvienam arčiau širdies. Net jeigu demonas iš tikro yra tik elektrostatinio lauko pokytis, o dvasia vėjo gūsis. Taip vis tiek geriau negu sakyti, kad čia nieko neegzistuoja, o tai neigiantis imbecilų mokslas - visažinis. O savo ribinių suvokimų jautrumą galima patyrinėti nusipirkus paprastą skaitmeninę meteorologinę orų stotelę, stebint koks pokyčių poveikis savijautai. O rimti prietaisai aiškų labai brangūs.

[cs]

Atmosferos elektra sąveikauja su neuronais ir sinapsėmis arba kūno receptoriais ir gali sukelti jų specifines reakcijas.

Kaip tos aplinkos ir reakcijos sukuriamos iš visų žinomų atvėjų, kuriuos tuo metu galima turėti? Negalima pojūčiais prisilyginti kažko svetimo, tai patirti, gauti tokias patirtis. Nors tada kaip jos veikia, (nors čia kalba eina apie ribinius pojūčius ir dirbtines aplinkas)? Rodos negalima paprastais pojūčiais tą suvokti, iš viso viskas sudaryta su sudėtingais pojūčių gebėjimais, kurių nekiekvienas turi. Kažkodėl sprendimas jį sukuria iš mažai žinomų detalių ir nekiekvienas gali tai įsitikinti savyje.

Viskas atrodo kaip naujas eksperimentas, bet labai glaustai viskas supažindinama. Gal sprendimas ir neįprastas, kad žinoti pojūčių gebėjimus pagrindus užtenka, daugiau pamatyti galima kažką pridėjus iš savęs. Bet iš savęs nieko negali pridėti. Reikia nemažai pastangų, kad paprasti pojūčiai būtų gerai suprasti, nes galima ir to nesuprasti, pojūčiai klaidinti, kol nėra tiek daug pasiekę ir su jais buvo dirbta.

Kadangi suvokimas yra tos pačios reakcijos padarinys, ar yra įmanoma nupasakoti taip tiksliai. Gal tiesiog viskas pačiam iškyla, bet yra labai svetima ar net dirbtina. Galima viską vertinti ir ne per tikrus pojūčius, bet jie tada turi neklaidinti.

Kiekvienas gali rinktis - jeigu nori gali garbinti dvasias, demonus, angelus, dievus, gali bandyti matuoti artimiausios aplinkos pokyčius matavimo prietaisais.

Kiekvienam pagal gebėjimus skirta tai atlikinėti, ką gali, natūraliai viskas vyskta. Gali atrodyti, kad bandymas juos sustatyti į pareigas yra kažkieno kito darbas, to nėra pilnai žinoma. Trūksta ir žinių ir atitinkamų paaiškinimų, kodėl taip yra, tačiau labiau paaiškinantis būdas yra kad viskas atitinka natūralius gebėjimus.

Jeigu kiekvienas turėtų patobulintus pojūčius, gal ir galėtų juos realizuoti ir kurti savo naujas išgalvotas pažinimo ir žinių sritis. Bet tas reikalauja didelio pasisekimo, nes galima iš pradžių daug klysti, kol tie gebėjimai tampa vartojami. Gali prikurti nevartotinų variantų ir to seka gali būti labai ilga.

[klajunas]

Aš čia nekalbu apie tai, kas prieinama kiekvienam. Tokie žmonės reti, jie yra hipostratinių jutimų vunderkindai. Turi būti daromi tyrimai, testai ir ieškoma tokių žmonių. Taip pat jie neturi būti išjuokiami ir ujami, kad nepraeitų noras viešinti tai, ką patiri, nesusigadinant įvaizdžio. Be protingo požiūrio ir supratimo - tai neįmanoma. Tik tokiu atveju būtų lyginant galima atskirti kur apsimetėlis, o kur tikras ekstrasensas, nes būtų išvystytos teorijos ir sukurti objektyvūs vertinimo kriterijai, paremti faktais.

Tai šiuo metu yra daroma, atliekami ekstrasensorinių gebėjimų testai, nors koks jų konkretus turinys nežinau. Bet manau jie pakankamai objektyvūs ir nustato vertinimų skalėje gebėjimų lygį. Kiekvieno biznį darančio ekstrasenso būtų galima pareikalauti tokio rimtos įstaigos vertinimo ir tik tada naudotis paslaugomis.

Ši sritis dar turi būti smarkiai vystoma, o jeigu tai daroma - informacija turi būti viešinama. Nes dabar visuomenėje skatinamas labai primityvus supratimas, ko neturėtų būti. Dėl tokio primityvumo ir klesti apsimetėliai bei šarlatanai.

Toks statusas didelė retenybė, greičiausiai kad 100 000 žmonių pasitaiko tik 1 atvejis. Vadinasi tikrų Lietuvoje labai nedaug. Taip pat ne visi gebėjimų turintys žmonės tai taiko magijai ir okultizmui, nes gebėjimus galima pelningiau pritaikyti kitose srityse. Jeigu tuo naudojasi kaip pranašumu prieš konkurentus, nenori, kad kas nors tyrinėtų metodus ir lįstų į vidų. Bandomuoju triušiu būti nori ne daug kas. Tačiau yra žmonių kurie linkę į teoriją, mėgsta tyrinėti ir aiškinti. Daugiausiai sužinoma iš tokių.

Kartais tai pavirsta kūryba. Toks formatas taip pat turi teisę egzistuoti. Kur pritaikai savo gabumus yra asmeninis reikalas.

[klajunas]

Atskleidimo principas

Tai, ką aš savo veikla vykdau, galima vadinti Atskleidimo projektu. Tam turiu teisę kaip integruota sąmonė, gaunanti galimybių pamatyti aukštesnį pasaulį, gauti iš jo informacijos. Atskleidimas turi du sluoksnius, viename kurių aiškinu savo situaciją, nes ji nėra paprasta, o kitame tai, kokias galimybes aukštesnis pasaulis ruošia visuomenei. Dovanų jokių duoti nesiruošiama, bet bus parodytas kelias ir principai, reikalingi pakeisti kryptį, pasiekti aukštesnį lygį. Ant savo kupros nenuneš niekas, viską reikės susikurti patiems, tik tokį lygį kokio verti pagal sugebėjimus. Aukštesnis už juos lygis nedovanojamas, nes neatitikimas tarp proto ir technologijų - pavojingas.

Visa tiesa apie tikrovę yra 100 proc. holoplastinis vaizdas. Visą vaizdą dalinu į tūkstančio dalių etapus, kuriuos reikės praeiti siekiant pilno tikrovės vaizdo. Šiuos etapus reikės praeiti patiems, savarankiškai. Procese dalyvauju ir aš su savo Filognozijos projektu. Tačiau tai, kas jame atskleidžiama sudaro tik 1 dalį iš reikalingų 1000 dalių. Dalimis nėra matuojamas gylis kaip liniuote. Viena dalis apima visumą ir į išorę, ir į vidų, tačiau aiškinamas simetronas ir jo supratimas tesudaro 1/1000 dalį pilno simetrono supratimo, arba 0,1 procentą realybės per visą gelmę. Vadinasi tai nėra jokia pabaiga, rezultatas, bet tik kelio pradžia. Tai yra tik ieškojimas ir kūryba savo filognozijos metodu.

Tikrovė skirstoma į gelmę ir paviršių, lokalią ir globalią perspektyvą, tarp kurių įterpiu 9 žinojimo rangus. Lokalinis paviršius yra 9 rangas, o globalinė gelmė yra aukščiausias 1 rangas. Kiekvienoje pasiektoje dalyje yra toks pasiskirstymas rangais, kuris išskirsto žmones į kategorijas pagal skirtingas sąmonės kokybes. Filognozija, nors yra tik 1/1000 tikrovės, rodoma iš 1 rango perspektyvos ir 9 rango atžvilgiu yra aukščiausio pasaulio žinių atskleidimas žemesniajam pasauliui. Kiekvieną įvykį ir reiškinį galima interpretuoti iš 1 ir 9 rango žinių horizonto, kiekvienu atveju rodant savo lygio supratimą. Žemiausio rango horizontas labai siauras, suprantantis tik vietinę perspektyvą visomis prasmėmis: ekstensyvumo ir gelmės. Horizontų ir ekstensyvumų schemos čia jau nekartosiu, nes ji yra paaiškinta kitur. Šios sistemos privalumas tas, kad gyvenant 9 rango pasaulyje yra galimybė pamatyti jį taip, kaip jis matomas žiūrint valdovų akimis, net jeigu pateikiamas tik 0,1 procentas visos tiesos. Tuo pačiu suteikiamos priemonės kurti tolesnes reikalingas simetronų atskleidimo dalis iš 1000.

Iš to matosi, kad pateikiu ne uždarą, bet atvirą sistemą, ne galutinę tiesą, bet metodą. Deja toks principas su šiuolaikine mokslo ir švietimo sistema nesiderina, nes švietimo sistema pagrįsta vadovėlinių teisų ir taisyklių zubrinimu. Visi žmonės vertinami tik pagal tai, kaip efektyviai jie sugeba išzubrinti vadovėlius. Tuo pagrįstas vertinimas ir aukštus įvertinimus gaunantys talentai yra zubrinimo talentai, kurie bijo nuklysti nuo taisyklės, nes tai laikoma klaida, o už klaidas atminusuojami taškai vertinime. Vadinasi svarbiausias tikslas - maksimalus vadovėlio atitikimas. Nuo to kiek sugebi vadovėlį atitikti priklauso sėkminga karjera, nes atranka daroma surinktų taškų pagrindu ir kuo daugiau vadovėlių supresuota į galvą, tuo taškų daugiau. To pasekmė ta, kad žmogui atrodo, jog visa tiesa yra vadovėlyje ir nukrypti nuo jo - didžiausia nuodėmė. Tai virsta patologine klaidos ir normos pažeidimo baime, įdiegiama mokykloje.

Susiformuoja vidutinybės psichologija, kuri mėgsta slėptis už taisyklių ir procedūrų ir bijo prisiimti atsakomybę. Taisyklių laikymasis yra saugiausias kelias, o naują kelią atrasti nėra jėgų. Taip visą gyvenimą ir pragyvenama vaikštant tik pramintais keliais ir nepasiūlant nieko savo. Tačiau reikalas tas, kad toks principas yra padarytas aukščiausiu ir tie, kas sėkmingai jo laikosi turi daugiausiai karjeros galimybių. Vadinasi aukštus postus užimti sąlygos vidutinybėms palankios, o kūrybingiems žmonėms, kurie vaikšto savo keliais nepalankios. Todėl švietimo ir mokslo sistemoje visa valdžia sukaupiama vidutinybių rankose ir turime vidutinybių teroro situaciją, kurioje daugiau kūrybingumo parodantys žmonės yra sudorojami.

Taisyklės ir vadovėlinės tiesos reikalingos universalizatų į sąmonę įdėjimui. Universalizatai skirti visuomenę paversti viena mase, kad ją būtų galima valdyti su bendru masinių informavimo priemonių signalu. Už universalizatų klaidas atimami balai, ir atsiskaitymų už vadovėlius sistemoje nedaroma sėkminga karjera, nepereinama į aukštesnę klasę. Visuomenėje irgi yra socialiniai ir ideologiniai dvejetukininkai, kurie apmėtomi šūdais per trolinimo sistemą, kurie atskaičiuoja socialinius vertinimo balus už ideologinius pažeidimus, taip apsaugant ideologinių universalizatų sistemą nuo keitimo ir „klaidų" įsigalėjimo. Visuomenę kaip vienos universalizatų sistemos valdomą masę kontroliuoti daug paprasčiau, todėl gaudomas kiekvienas nukrypimas nuo masinės sąmonės ir per trolius atminusuojami socialiniai balai. Tie, kas sėkmingai laikosi taisyklių yra vadovėlių pirmūnai, o tie, kas normas atmeta - vertinimo sistemoje virsta dvejetukininkais ir nustumiami į apačią socialinėje hierarchijoje. O šita sistema įdiegiama būtent mokykloje ir vėliau pereina į gyvenimą. Mokyklų pirmūnai ir jiems prijaučiantys tampa troliais, kurie nesupranta kaip jais tampa ir kodėl dvejetukininkų vadinami „agentais". Tai jie neigia, nes net nesupranta, kas iš tikro jie yra.

Tie, kas pažeidžia taisykles ir procedūras ne iš stokos, bet iš pertekliaus, siekia vadovėlių perrašymo. Karjerą padarę zubrinimo pirmūnai to bijo todėl, kad žlunga pagal senus vadovėlius parašytas viso gyvenimo darbas. Kai „dvejetukininkai" susirenka nepaisant trolių teroro į vieną vietą ir sugeba suorganizuoti didelę socialinę jėgą, kylą dvejetukininkų revoliucija, perrašanti vadovėlines tiesas. Buvę pirmūnai patys tampa dvejetukininkais, o to jie labai bijo ir visaip tam priešinasi, kovoja už savo taisykles, vadovėlius ir universalizatus. Liliputų pasaulyje genijui gyventi labai sunku, nes jis palyginus su jais yra milžinas ir visose liliputams skirtose konstrukcijose turi vaikščioti susirietęs, jeigu nenori sulaužyti. Tai genijui labai sunku, todėl jis išsitiesia ir sugriauna visus liliputams skirtus žinių rūmus. Tai sukelia didelį pasipriešinimą, nes į savo žinias liliputai investuoja visą savo gyvenimą. Nepaisant to, toks protestavimas prilygsta griuvimo keliamam traškėjimui, kuris tik rodo, kad vyksta procesas, bet savaime neturi jokios prasmės. Tai tik natūralūs procesą lydintys garsai.

Bet siūlant savo sistemą reikia suprasti, kaip veikia informacija patekusi į skirtingus psichinius substratus. Ji tokios formos, kokios yra autoriaus galvoje, neįgauna niekada ir autoriaus entuziazmas būna sutinkamas labai vangiai. Taip yra todėl, kad kiekviena sąmonė turi savo individualią būseną ir joje informaciniai paketai funkcionuoja savo, individualiu būdu. Todėl autoriui kuriančiam savo teoriją būna labai svarbus vidinis jausmas, kuris perkeliant informaciją į išorę - neperduodamas. Kitas žmogus nejaučia to, ką jaučia autorius. Tai rimtas filognozininkas supranta puikiai ir turi imtis priemonių tam, kad sukurtų papildomų motyvatorių kitiems žmonėms. Tam reikia praktinių pavyzdžių, praktinės naudos, kuri įrodo, kad principas veikia, kad jis yra sėkmingas. Tada atsiranda kažkas panašaus į autoriaus entuziazmą, nors jis šiek tiek kitoks, labiau savanaudiškas, ieškantis naudos tik sau, o ne siekiantis visuomenės pažangos. Deja žmonės tokie jau yra, ir su tuo nieko padaryti neįmanoma. Aukotis bendram labai retas kuris sutinka, visi vaikosi tik asmeninio pelno.

Bėda ir ta, kad vadovėlių zubrintojų sistema šiuo metu pritraukia daugiau lėšų ir zubrintojų pasaulyje suktis labiau apsimoka. Vienas iš Atskleidimo tikslų - duoti impulsą šio principo pakeitimui. Terpę tam turėtų sukurti filognozija ir sudaryti sąlygas, išėjus iš zubrintojų pasaulio, parodyti tikrą save per autentišką kūrybą, kuri nebijo pažeisti taisyklių ir procedūrų, vaikščioti uždraustais keliais. Dėl to gali kilti karjeros problemų, tačiau karjerą vidutinybių pasaulyje galima pasiųsti velniop.

[klajunas]

Pažinimo kelias



Tikrovė sudaryta iš substancijos, todėl ji pagrindinis pažinimo objektas. Turime bendrą kategoriją ir savybes, kurias į šią kategoriją įdedame. Žmogaus situacija savotiška, nes jis tikrovę pažįsta per save, per savo vidų, todėl substancija jam atsiveria per jo vidaus sandarą ir struktūrą. Joje išskiriamos dvi pagrindinės substancijos rūšys - ta, kuri rodo ir ta, kuri yra rodoma. Lig šiol buvo įprasta tyrinėti rodomos substancijos savybes, tačiau nemažiau svarbi ir įdomi yra rodanti substancija. Su ja problema ta, kad ji visa periferijoje ar net už horizonto, todėl ją labai sunku apčiuopti. Ji yra tas pagrindas, iš kurio kyla pažinimas, todėl tiriant ją turime tuo pačiu tirti ir pažinimo pagrindus. Ši perskyra nėra nauja, tačiau mūsų lakais ji suvokiama pasenusiomis, archaiškomis formomis ir į mokslą neįtraukiama. Sakydavo, kad yra materija ir dvasia. Materiją tiria mokslas, o dvasia yra už mokslo ribų ir priklauso religinės mąstysenos sričiai. Ši sritis į mokslą esą negali būti niekaip įtraukta ir visiems laikams turi pasilikti religijų nuosavybe. Tačiau filognozija ne mokslas, ir jai mokslo dogmos negalioja. Todėl ji gali drąsiai kelti klausimą apie visą substancijų spektrą ir daryti jį savo dėmesio objektu. Kadangi rodomoji substancija gerai ištyrinėta, filognozija imasi srities, kuri pasiekusi mažiau ir kelia klausimą apie rodančiosios substancijos sandarą ir savybes. Rodančią substancija įprasta vadinti sąmone, to nevengiame ir mes, tačiau pagrindinis yra bendresnis šios substancijos apibūdinimas, kurį ištraukiame iš subjektyvių, psichologinių vaizdinių. Rodančioji substancija tiriama objektyviai.

Kaip vyksta rodančiosios ir rodomosios substancijos sąveika paaiškinsiu toliau. Žmogaus biologinėmis antenomis, surenkami aplinkos signalai, kuri sąveikauja su aplinkos išoriniu paviršiumi, su jo kontūru. Tada rodomojoje substancijoje šie signalai subendrinami, susumuojami ir iš jų gaunama bevidurė, išskuobta paviršiaus forma. Šias išskobtas formas, tuščiavidurius kevalus mes vadiname „daiktais". Surenkamo signalo problema, kad jis užgriebia tik patį paviršinį sluoksnį ir nepasiekia to, ką galima vadinti substancijos esme arba gelme. Todėl substanciją rekonstruodami, mes neturime jokios informacijos apie jos gelmę ir esmę. Toks daiktas tėra paviršius, kurį rodomoji substancija užpildo vientisa laksato mase, kuri atstovauja neapibrėžtą gelmę. Tikrovėje daiktas yra vientisas, tačiau perkeliant jį kaip informaciją į rodomąją substanciją, jis išskaidomas į paviršių ir gelmę ir paviršius yra vienintelis informacijos šaltinis, apie tikrovę, o gelmę turime užpildyti savo mintimis. Pirmas šaltinis tuščiavidurio daiktų kevalo užpildymui yra išoriniai kevalų santykiai ir sąveikos, kurias matome rodomojoje substancijoje, o jų pagrindinė savybė reiškiasi per išorinį niutoninės jėgos parametrą. Kevalai juda, stumdosi, sudaro įvairias konfigūracijas ir geometrijas, ir tyrinėdami šį išorinį paveikslą gauname išorinę mechaniką. Joje pagrindinė sąvoka yra mechaninė jėga. Jos problema ta, kad ji nieko nepasako apie substancijos esmę ir gelmę ir tai yra pati išoriškiausia „materialios" substancijos savybė. Kadangi vaizduotė iš pradžių buvo skurdi, tai pirma idėja buvo, kad „kaip išorėje taip ir viduje", ir šis išorinis niutoninis modelis, dabar jau su įvairiomis kvantinėmis modifikacijomis, buvo sukrautas į neišskaidytą substancijos vidurių masę ir padaryta prielaida, kad vidinė substancija yra jėgų ir sąveikų sistema. Tai yra mažų gabaliukų rinkinys, kuriuos riša mikroskopinės jėgos.

Toks modelis pasirodė iki tam tikro laipsnio efektyvus, tačiau jis nėra pilnas, nes jis niekaip negali paaiškinti rodančiosios substancijos. Negyvam materijos gabalui, kaip jį vaizduoja mokslas, toks vaizdinys pakankamas, tačiau jis dūžta tada, kai pereiname prie gnostinės substancijos, kuri naudojama pažinimui. Tokiai substancijai reikia kitokio modelio, ne vien nukopijuoto išorinio kevalų stumdymosi pasaulio, sudėto į daiktų vidurius. Tam tikri faktai rodo, kad substancija sukabinta daug sudėtingesniais ryšiais, nei mums aiškina niutoninės kilmės modelis. Substancija nėra mechaninė sistema, galima net sakyti, kad visai tikėtina, jog gnostinė substancija yra daug fundamentalesnė jos forma, ir kol jos neištyrinėsime mūsų žinios apie tikrovę bus labai paviršutiniškos. Todėl tiesdami kelią, turime suklasifikuoti visas žinomas substancijos rūšis, tada pabandyti panagrinėti, kaip tas substancijas būtų galima paaiškinti. Tam naudoju eiolo ir rėizolo terminus, kurie plačiai paaiškinti ankstesniuose įrašuose. Rėizolinis aspektas substancijoje yra pasyvus, atspindintis deterministines jos struktūras, o eiolinis aspektas įveda naujas, iki tol neregėtas ir mažai tikėtinas struktūras, iš kurių suformuojama specifinė substancija, tokia kaip organinė gyvybė. Todėl išskiriu tokias substancijas:

• pasyvusis rėizolas - negyvi daiktai, sustingusi materija;
• aktyvusis rėizolas - aktyvi, reaktyvi materija, kurioje vyksta koks nors procesas.
• aktyvus rėizolo-eiolo mišinys - organinė, gyvybės materija, kuri buvo „sukurta";
• pasyvusis eiolas - gnostinė substancija, kuri nesusiformavusi į pažinimo organą;
• aktyvusis eiolas - aktyvi gnostinė substancija, kurioje vyksta aktyvus informacijos įsisavinimo procesas.

Tradicinis mokslas aktyviai tyrinėja pirmas tris substancijos rūšis, tačiau gnostinės substancijos neturime jokio net hipotetinio modelio. Toks modelis neatsiranda todėl, kad užsispyrus bandoma taikyti niutoninį principą ir nesuvokiama, kad norint sėkmingai judėti pirmyn, reikia peržengti sustabarėjusį fizikinės materialios substancijos modelį ir nebijoti įdėti į jį naujas savybes, kurios labiau atitinka gnostinės substancijos charakteristikas. Substancijos sąvoka siejama su masės, energijos ir informacijos savybėmis ir jos išsemia jos materialius aspektus, kurie niekuo nenaudingi gnostiniams aspektams, nes jie aprašo tik judėjimus ir jėgos sąveikas. Energija yra susijusi kinetiniu ir potencialiniu mikroaktyvumu: šiluminė, cheminė, atominė, branduolinė, elektromagnetinė. Informacija yra formos perdavimas iš vienos vietos ir kitą tarp substancijos elementų. Masė yra potencialinis ryšys su kvantiniu lauku. Matome, kad tradicinės fizikos koncepcijos nieko neduoda gnostinei substancijai paaiškinti, o būtent kaip atsiranda substancija, kuri gali rodyti sau iš aplinkos surinktą informaciją. Tokia substancija nėra išsigalvojimas, nes mes visi esame tokios formos substancijos, kurios sau rodom vaizdus. Rodomi vaizdai tyrinėjami aktyviai, nes to reikalauja išlikimo instinktas, tačiau kaip paaiškinti patį rodymą?

Norėdami gauti atsakymą, turime nebijoti į substancijos modelį dėti naujas savybes, tokias kokių reikia tokios substancijos paaiškinimui. Preliminariai siūlau dvi tokias savybes, viena kurių jau kvantinei fizikai iš dalies žinoma, o kita hipotetinė ir eksperimentinė. Tos savybės yra sietis ir žinojimas. Ypač žinojimas yra visiška naujovė, todėl jis neįprastas, nes asocijuojasi su psichologine savybe, tačiau tai skolinys, kuris transplantuojamas į objektyvųjį pasaulį ir turi būti traktuojamas visiškai objektyviai. Taigi sietis yra savybė, kurios dėka substancijos elementai visi susieti su visuma ir yra nelokalūs, tai yra, įkomponuoti į globalų simetroną, kuris globaliai transformuoja pokyčius viename taške į globalinius pokyčius visuose taškuose. Su tuo susijusi „žinojimo" sąvoka, kuri reiškia „informacijos turėjimą apie nutolusio elemento būseną". Kai substancijoje elementai nelokaliai susieti ir yra jų būsenų informacijos globalinio sumavimo sistema, tai yra žinojimas. Tai svarbi savybė gnostinei substancijai, kuri nėra sukabinta tik lokaliai ir kurią padalinus į atskirus taškus, kiekvienas atskiras taškus žino visų sistemos taškų būsenas, vadinasi yra globalinė žinojimo arba suvokimo sistema. Taigi rodančios substancijos mechanizmas toks: yra gnostinės substancijos debesėlis, į kurį perduodamas informacinis sužadinimas. Tas sužadinimas aktyvuoja gnostinės substancijos taškų būseną, kuri nelokaliai išsiuntinėjama į visus suvokimo elementus, ir subendrinus būsenas, gaunasi ekranas, kuriame išskiriame sužadintas ir nesužadintas vietas, kurios įgauna tam tikrą išorinę formą ir konfigūraciją, šitaip substancijoje suformuojant save suvokiantį vaizdą.

Pirma problema kurią reikia išspręsti yra būsenų matavimas, nes nuo to priklauso objektyvumas. Tradicines savybes, tokias kaip masė, energija ir informaciją galima matuoti. Taip pat įmanoma matuoti sietį, kuri matosi dėl to, kad stebimi nelokaliai koreliuoti būsenų pokyčiai tarp substancijos elementų, kas įrodyta kvantinės mechanikos eksperimentuose. Tačiau kaip matuoti substancijoje žinojimo būseną. Iš dalies ji matuojama naudojant sieties savybę, nes vietinis taškas susietas su nutolusiu tašku ir „žino" kokia jo būsena. Tas žinojimas gali būti dėka globalinio supersimetrono substancijoje, o gali būti ir speciali atskira erdvė, kuri nelokaliai riša būtent per informaciją, o ne per jėga, visą sistemą. Norint matuoti, reikia prisiderinti prie matuojamos savybės specifikos. Turi būti to lygio sąveika tarp terpės ir matavimo elemento. Kaip vyksta tradicinis mechaninis matavimas? Tarkime norime apskaičiuoti jėgą. Imkime tokią analogiją: yra kamuolys, turintis pastovią masę, yra atstumas išmatuotas metrais ir yra spyrio jėga, kuri yra matuojama savybė. Vadinasi atstumas yra skalė, kamuolys yra matavimo elementas, o spyris yra matuojama terpė. Kuo toliau nuskrenda kamuolys, tuo spyrio jėga stipresnė - pagal atstumą, galime matuoti jėgą. Toks matavimas yra analoginis. Sudėtingesnis variantas gaunamas, kai prie analogijų pridedamas skaičiavimo algoritmas, kuris vertę apskaičiuoja pagal formulę, skaitmeniniu būdu. Dabar kaip gaunamas vaizdas. Imkime kuo didesnį matavimo taškų skaičių, išmatuokime jų kiekybines vertes ir visus taškus sujunkime į bendrą modelį, šitaip gaudami matuojamos terpės išplėstinį, erdvinį vaizdą. Taip, pavyzdžiui, veikia žmogaus juslės, kurios kopijuojamos filmavimo ir fotografavimo technologijose.

Vadinasi norėdami matuoti žinojimo savybę substancijoje, turime per šią specifinę savybę sukurti sąveiką tarp terpės ir matavimo elemento ir susieti būsenų pokyčius su kokia nors skale arba įvykio registratoriumi. Matuoti galima tiesiogiai ir netiesiogiai. Manau, kad gnostinių substancijų žinojimo būsenų matavimui patogiausias sieties mechanizmas ir globalinių būsenų pokyčių stebėjimas, paveikus kokius nors lokalius taškus. Jeigu tolimas taškas „jaučia" kas vyksta vietiniame taške, jie turi būti susiję globalinėje žinojimo sistemoje. Aišku, nemanau, kad to pakanka išsemti gnostinės substancijos savybes, tačiau tuo parodomas kelias, kuriuo mano galva turi būti einama filognozijoje, kuri nėra mokslas, todėl jai tai nėra metodologiškai draudžiama.

Remiantis tokiais kertiniais principais, galima būtų gauti pilnesnį tikrovės vaizdą ir suprasti ne tik tas tikrovės dalis, kurios labiausiai krinta į akį ir dėl ko kyla per didelis užsiciklinimas, bet ir pabandyti žvilgtelėti toliau, užduodant klausimą, o kas yra ta suvokianti terpė, kurioje „materija" atsiveria. Ji pati negali būti tokios pačios rūšies materialumo kaip atveriamas vaizdas. Toks skirstymas žinoma dirbtinis, kylantis iš žmogaus suvokimo sąrangos, tačiau ją gerai suprantant, galima tikrovės sritis išskirstyti į akivaizdžias žmogaus suvokimui kategorijas. Toks būtų teorinis apvalkalas, kurį būtų galima perkelti ir į praktinį formatą.

[klajunas]

Giluminė valstybė (1)

Gyvename pasaulyje, kurį suprasti ne taip paprasta, nes tai, kas pateikiama fasadinėje jo dalyje ne visada atitinka tikrovę. Norint pažvelgti giliau, reikia sugriauti šias ekranines iliuzijas, kurios yra pagrindinė kliūtis pamatyti tiesą. Šis uždavinys labai sunkus, nes tikras pasaulio vaizdas griežtai saugomas ir žmonėms trukdoma jį pamatyti, o jeigu kam nors pavyksta - sulaukia agresyvaus puolimo, kad su savimi nusivestų kuo mažiau žmonių. Tvyrantis melas daro daug žalos, nes neinformuoti žmonės menkai gaudosi planetos įvykiuose, klaidžioja pusę arba visą savo gyvenimą ir jais labai lengva manipuliuoti, nukreipiant mąstymą ir emocijas norima kryptimi. Žmogui atrodo, kad viskas taip ir turi būti, nes nėra jokių alternatyvų.

Šiuo įrašu noriu pakloti pamatą geresniam savo gyvenimo supratimui, kad matytųsi visi realūs keliai ir klystkeliai, kad žmogus suprastų, kaip juo pasinaudoja didelės organizacijos ir sistemos. Žmogus viliojamas gražiais pažadais, mato ekranuose reklamas, kuriose vaizduojamas ten, anapus esantis rojaus pasaulis, į kurį norint patekti reikia daug dirbti, atsidavus tarnauti sistemai. Tačiau į tą pažadėtąją žemę patenka vienetai, visi kiti žiurkių lenktynių dalyviai išsunkiami ir lieka už borto. Žmogus turi dvi galimybes: visą gyvenimą bėgti paskui saldainį arba kurti savo pasaulį savarankiškai, nelaukiant niekieno dovanų, ir nesiekiant patekti į jokius svetimus pasaulius. Žaisdamas pagal svetimas taisykles visada pralaimi.

Šiam tikslui naudoju paprastą modelį, kuris panašus į gėlės žiedą - centre yra žmogus, individas, kuris iš kraštų gaubiamas organizacijų žiedlapių ratu. Centre galima statyti vieną žmogų, jeigu mąstoma iš individualios perspektyvos arba visą visuomenę, jeigu sistema modeliuojama bendrai. Pagrindinė tiesa ta, kad centre esantis pasaulis iš juosiančių žiedlapių pasaulio labai atidžiai stebimas, nes šioje vietoje yra sukauptas pagrindinis resursas, iš kurio gyvena visos organizacijos. Kiekvienas organizacijų segmentas turi savo planą, kaip pasinaudoti centre stovinčiu individu, net turi paruošęs jam visą gyvenimo planą ir žiūri, kad nė vienas žmogus nuo jo nenukryptų, nes tada organizacija patiria nuostolių.

Žiedlapiai yra išsidėstę sluoksniais pradedant nuo vidinio, einant per vidurinį, ir baigiant periferiniu. Vidinis yra vietinė valdžia, kuri arčiausiai žmogaus ir užsiima jo tiesiogine kontrole. Vidurinis yra globalinė valdžia, kuri užsiima visos planetos valdymu. Ir periferinis išeina už šios planetos ribų ir susijęs su nežemiškomis civilizacijomis. Visos žemesnės valdžios tarnauja aukščiausiai valdžiai, kuri yra, taip daug kas spėja, ne šios planetos. Vaizduojama, kad tai neįrodyta, tačiau koks yra šio slėpimo mechanizmas paaiškinsiu toliau.

Išskiriu 5 centrą juosiančius žiedlapius:

• bažnyčia, religijos,
• politinė sistema,
• vašėjų (tarnautojų) sistema,
• tyrinėtojų (mokslininkų) sistema,
• ir verslai.

Šie 5 segmentai juosia centrinę dalį, kurioje yra jų stebimas ir kontroliuojamas individas, kurie planuoja savo kabinetuose kaip geriausiai tą individą išnaudoti savo labui. Kiekvienas segmentas individo gyvenime prasideda per įvairias visuomenines organizacijas, kurios tarnauja stambiems dariniams, atlikdamos visuomenėje propagandinį, tiriamąjį darbą. Geresnį išsilavinimą ir daugiau iniciatyvos turintys žmonės jungiasi į tokias organizacijas ir vykdo visuomenėje savo veiklą. Aišku, realiai, dažniausiai jos būna stambių grupuočių agentai visuomenėję, iš kurių gauna finansavimą ir visas veiklai vystyti reikalingas priemones. Toliau eina vietinis sluoksnis, kuris individui yra artimiausia valdžia, tokia kaip vietinė parapija, savivaldybė, vietiniai mokslo centrai, institucijos ir verslo grupuotės. Tada eina visa valstybės struktūra, sąjungų sistema ir galiausiai planetą valdo atitrūkusi civilizacija, kuri kontroliuoja visus šiuos individą valgančius blokus. Bet apie tai toliau.



Visi žmonės suvaryti į centre esantį gardą, kiekvienas yra suskaičiuotas, ir tiksliai numatyta, kiek kiekvienas žmogus organizacijai duos naudos, koks jo potencialas. Kad galėtum tai nustatyti, kiekvieną žmogų reikia gerai ištyrinėti ir pirmiausiai tai padaroma mokykloje - individas kaip resursas būna įvertinamas ir šiuos vertinimus gauna visos organizacijos, kurios renkasi sau tinkamus žmones karjerai. Išsirinkimo atveju, žmogus visą gyvenimą turi protekciją, visur laimi ir nugali, nes jo gyvenimo plane numatyta sėkminga karjera. Šitaip skaičiuoja bažnyčia, stambios įmonės, tarnautojai, mokslo organizacijos, net politinės partijos, kurios visada jaunimo tarpe ieško perspektyvių kandidatų. Visa ši informacija sukaupta valstybės duomenų bazėse ir bendru susitarimu prieinama visoms stambioms organizacijoms. Prie šio principo dar reikia pridėti, kad labai svarbus atrankos kriterijus būna aukšto rango giminių protekcijos, nes visi stambūs junginiai yra gimininių klanų „verslai". Tai aiškiai matosi politikoje, kur postai partijose paveldimi, versle, kur turtas paveldimas, vašėjų klasėje, kur statusas pereina iš tėvų, vaikams ir anūkams. Todėl norint iš pačios apačios padaryti sėkmingą aukšto rango karjerą, reikia turėti unikalių savybių.

Dabar pereikime prie man artimesnių temų, tokių kaip konspirologija, ezoterika. Kaip šie judėjimai funkcionuoja nubraižytoje schemoje? Visos stambios organizacijos, kurios sudaro žiedo žiedlapius, centre esančiam individui yra nepasiekiamos, uždaros zonos. Kuo giliau į periferiją, tuo pasaulis mažiau apibrėžtas. Tačiau jis būna labai svarbus, nes daro didelę įtaką kiekvieno žmogaus gyvenimui. Žmogus nori žinoti kas ten vyksta, kas planuojama, kokios vykdomos operacijos ir projektai. Visuomenėje daug žmonių, kurie susiduria su šių organizacijų veikla, vienaip ar kitaip tapę projektų dalyviais. Jie pradeda savo turimą informaciją skleisti visuomenėje, ieško kontaktų organizacijų viduje, insaiderių, kurie perduoda svarbių duomenų. Šitaip gimsta pasakojimai, kuriuos tos organizacijos pakrikštijusios sąmokslo teorijų vardu. Kiekviena organizacija, ar tai būtų politinė partija, vašėjų grupuotė, bažnyčia, turi daug nešvarių paslapčių ir viduje būna daug nepatenkintų žemo rango tarnautojų, kurie pasiruošę tas paslaptis atskleisti. Taip jie aprūpina ezoterikus-konspirologus informacija, kuri viešinama per ezoterikų organizacijas. Toks, pavyzdžiui, yra D. Icke, D. Wilcock, B. Fulford ir pan. Tačiau akivaizdu, kad tokią informaciją gauti labai sunku ir didelė tikimybė, kad organizacijos paskleis dezinformaciją, todėl neretai ezoterikai patys kuria informaciją ir darydami verslą ją platina, paprasčiausiai kuria sensacijas, kurių žmonės trokšta ir už tas sukurtas sensacijas ima pinigus. Yra ir patikimų leakerių, tokių kaip Ch. Manning, E. Snowden, J. Assange, kurie viešina ne istorijas, bet tikrus pavogtus dokumentus.

Mums, gyvenantiems schemos centrinėje dalyje, pati toliausia paslaptis yra vadinamoji atitrūkusi civilizacija, kuri valdo mūsų gyvenimus ir kontaktuoja su nežemiškomis rūšimis, keičiasi su jomis fantastinėmis technologijomis. Ši atitrūkusi civilizacija sudaryta iš tokių pačių 5 segmentų, tik tie segmentai yra aukščiausio lygmens, planetoje už save neturintys jokios aukštesnės valdžios. Visos žemesnės valdžios paklūsta šiai aukščiausiai valdžiai. Esant šioje vietoje galima matyti tokį pasaulį koks jis iš tikro yra, tačiau esant centre, ir žinant tik savo vietinį pasaulį, ši civilizacija sąmonėje egzistuoja tik legendų pavidalų - apie dievus, ateivius, demonus, angelus ir t.t. Ezoterikai kontaktuotojai dažniausiai kontaktuoja su šia atitrūkusia civilizacija. Paprastam žmogui apie šį pasaulį žinoti uždrausta, kad nebūtų tokio stipraus pasipriešinimo ir kad žinojimas netrukdytų operacijoms. Tačiau daug kas pusiau kūrybiniu, ezoteriniu principu atskleidžiama. Taip iš dalies yra ir todėl, kad šiame pasaulyje taip pat yra religijos segmentas, nors ir yra išvystytos aukštos technologijos ir turimas gilus supratimas apie tikrovę. Tačiau tos religijos yra žmogaus religijos.

Didelė dalis ezoterikų tvirtina, kad šiame pasaulyje išimtinai dominuoja satanizmas ir velnio garbinimas. Tačiau žmonės šiame pasaulyje yra laisvi ir priversti juos ką nors garbinti prievartą ar net turėti kokią nors vieną demonocentrinę sistemą - neįmanoma. Todėl jeigu vidurinėje žiedlapių dalyje ar net aukščiausioje dalis religijų yra satanistinės, kita dalis yra įvairios kitokios sistemos, kurios tiesiogiai su blogiu nėra susijusios. Čia vyrauja New Age stiliaus įvairovė, o satanizmas tėra išimtis. Bet dominuojantis segmentas yra vadinamosios žmogaus religijos, kurios susijusios su sistemomis, skatinančiomis žmogaus augimą į aukštesnį lygmenį. Tai susiję tiek su asmeniniu augimu, tiek su žmogaus kaip rūšies augimu į aukštesnę evoliucijos pakopą. Tai labai svarbu visai žmonijai, bet apie tai papasakosiu kitame rašinėlyje, kuriame bus pratesimas į nežemišką istorijos dalį. Šiose žmogaus religijose siekiama ugdyti talentus ir genijus, kad jie atskleistų visą savo potencialą ir savo potencialą perduotų ateinančioms kartoms. Šios religijos turi sąsajų su Nietzsches antžmogio teorija.

Aišku, tai duota tik žmonėms, gyvenantiems atitrūkusioje civilizacijoje, kur buvo atrinkti ir selekcijos bei genų inžinerijos dėka išvesti „aukštesnieji" žmonės. Centre ir vietinėse valdžiose gyvena apriboti žmonės, kurių gabumai ir valia slopinami ir kurie išnaudojami tik kaip žaliava. Šie žmonės nėra laisvi ir jų paskirtis tarnauti atitrūkusios civilizacijos giminėms. Šis pasaulis nuo žmonių akių griežtai saugomas ir yra ištisas apsauginis sluoksnis, kurį reikėtų praeiti, kad galėtum kontaktuoti su šiuo pasauliu. Tačiau kiekvienas žmogus atidžiai stebimas ir tokiems kontaktams visada užkertamas kelias. Planetoje yra du porūšiai: aukštesnieji žmonės ir žemesnieji žmonės, kurių paskirtis tarnauti aukštesniesiems. Taip sutvarkytas šis pasaulis. Yra didelis klausimas kaip sukuriamas tarp porūšių skirtumas, ar jis nėra dirbtinis, technologinis. Tačiau faktas tas, kad palyginus su šiuo pasauliu, kuriame mes gyvename, aukštesnieji žmonės yra antžmogiai. Prisimenant mano ezoterinę rangų lentelę, šis pasaulis yra pirmo rango, o centre esantis pasaulis - devinto.

Yra jėgos, kurios siekia santvarkos (kuri daug kuo panaši į vergovinę) pakeitimo. Šis judėjimas vadinamas Atskleidimo judėjimu. Šie žmonės nori, kad į tikrą pasaulį, atitrūkusią civilizaciją, būtų priimti visi, panaikinant dirbtinai sukurtus apribojimus, leidžiant visiems žmonės vystytis natūraliu savo vystymusi. Tačiau stiprus ir pasipriešinimas, nes dalintis gėriu neleidžia per didelis egoizmas. Šiame kontekste tai ką darau aš taip pat yra Atskleidimo propagavimas, kuris turėtų suteikti galimybes tobulėti kiekvienam žmogui.

[a.t.sielis]

Šiek tiek neša į serialą "Crossing" Appexai ir paprasti žmonės.

Visi galingi elitiniai vis vien serga ir miršta, tai rodo, kad materialios pažangos jie nepadarė, skęsta materijos vandenyne kaip ir visi kiti. Skęsta neišmanyme ir tamsoje.

Demonai kartais gali įgyti galių, suteikiančių visatos masto valdžią. Bet tada Kūrėjas juos sunaikina, tiesiogiai Pats, tokiu atveju tai būna patys galingiausi demonai, kurių niekas kitas negali įveikti, arba netiesiogiai, per pusdievius arba per demonų konfliktą, tai liečia menkesnius demonus. Pvz. Stalinas ir Hitleris buvo menkos galios demonai, ir vienas su kitu kariaudami sunaikino vienas kito galią.

Sąvoką "demonas" reiktų suvokti be mistifikacijų ir šiuolaikiškai - taip kaip buvo suvokiama visais laikais. Tai tiesiog apibrėžimas, kuris reiškia "destruktyvus ateistas-materialistas". Gali turėti mistinių galių, gali ir neturėti.

Tavo schema nekelia klausimo apie Pirminę Bazinę Realybę, todėl duoda visai klaidingą vaizdą. Jokie elitiniai, jokie visuomenės sluoksniai, jokios žemiškos ir nežemiškos civilizacijos negali padaryti nieko, kas neatitinka PBR valios ir planų. T.y. jie gali viską daryti priešingai, bet tas priešingumas atlieka savo vaidmenį kūrinijos egzistavimo prasmėje. Viską valdo Pirminė Bazinė Realybė, t.y. Kūrėjas. Visi pasauliai egzistuoja PBR tikslais.

Niekas nėra neteisingoje padėtyje, visi ir kiekvienas yra tokioje padėtje, kuri atitinka jų egzistencinę situaciją, karmą bei tobulėjimo perspektyvas.

Taigi, skųstis galima tik savim pačiu. Visatos sąranga, visuomenės procesai, asmeninės situacijos - viskas yra tobulas išbandymų ir pamokų ruožas. Visos klajonės ir kančios galiausiai turi atvesti į sąmoningumą, PBR suvokimą ir sąmoningus pasirinkimus.

[klajunas]

Pastoviai keli tą pačią problemą, kuri yra naudojamo žodynėlio problema ir ją labai lengva išspręsti pakeičiant žodžius. Šiais laikais ne visi masto tokios archaiškos dichotomijos rėmuose kaip materija-dvasia, todėl nekyla konfliktas, nelieka pagrindo skirstyti į žemą lygį ir aukštą lygį, nes "materialus" kūnas kažkur "apačioj", o "nemateriali" dvasia - kažkur viršuj. Apačioj - žemė, materija, viršuj - dangus, dvasia, pneuma. Taip mąstydavo žiloje senovėje, iš jos atėjęs šis pasenęs žodynėlis.

Toks šablonas visiškai iškreipia mąstymo padėtį tame ribiniame pasaulyje, apie kurį kalbu. Aš, aišku, nesu to pasaulio narys ir prisiliesti prie jo galiu tik labai ribotu mastu, bet žinau tiek, kad jie nekalba mūsų kalba ir neturi tokių supratimų, kokie įprasti mūsų pasaulyje.

Mano schema neturi jokių trūkumų vertinant pagal tikslą, kurį kėliau ją braižydamas. Mano tikslas nebuvo pavaizduoti visą tikrovės sąrangą, mano tikslas parodyti kaip suorganizuoti žmonės, kokia yra žmonijos organizacija. PBR yra atskira tema, dėl kurios buvo daug ginčytasi, tačiau jeigu toks pradas ir yra, tai jo poveikis sąmonei yra ne toks tiesioginis. Gali būti kreipiama rūšies evoliucija, gali atsirasti išskirtiniai individai, bet ta jėga, kurią vadinu eiolu, tiesiogiai nedalyvauja nei politinėse batalijose, nei verslo schemose, nekuria likimo scenarijų ir pan. Eiolas yra ne kultūrinė ar civilizacinė bet greičiau gamtinė jėga, kuri gali daryti poveikį gyvybės evoliucijai kaip visumai. Tačiau šioje vietoje tokio klausimo nesprendžiu.

Karmos hipotezė ir pasyvumo bei susitaikymo su likimu skatinimas labai žalingas. Pastoviai kalimas į galvą "pats kaltas" yra didžiausias nuodas žmogaus sąmonei. Negi siūlai situacijoje jeigu prieš tave kas nors padaro nusikaltimą nuolankiai padėkoti likimui už "pamoką". Teisingumo sąvoka yra labai svarbi, ir dažnai teisingumo vykdymą žmogus, kad nebūtų sumindytas naglesnių, turi paimti į savo rankas.

Mąstai labai pasyvistiniu mąstymu, kuris netiesiogiai tarnauja nusikalstamam elitui, nes pasyvią masę daug lengviau valdyti. Šalia pasyvumo pridedi tamsumą ir nežinojimą ir su tokia avių banda gali daryti ką nori. Avių bandą laisvinti galima įdedant į sąmones daugiau žinojimo ir tą žinojimą sujungiant su aktyvumu, realiu pasipriešinimu neteisybei, nes jeigu nieko nedarysi pats, jokia PBR neišgelbės. Dar nebuvo tokio atvejo, kad žmogų kuris pats nieko nedaro, PBR nešiotų kaip kokį karalių.

[a.t.sielis]

Karmos hipotezė ir pasyvumo bei susitaikymo su likimu skatinimas labai žalingas. Pastoviai kalimas į galvą "pats kaltas" yra didžiausias nuodas žmogaus sąmonei. Negi siūlai situacijoje jeigu prieš tave kas nors padaro nusikaltimą nuolankiai padėkoti likimui už "pamoką". Teisingumo sąvoka yra labai svarbi, ir dažnai teisingumo vykdymą žmogus, kad nebūtų sumindytas naglesnių, turi paimti į savo rankas.

Taip, kad ir kas nutiktų, reikia suprasti, kad tai mano paties praeities veiksmų atoveiksmiai.

O tolesni veiksmai priklauso nuo sąmonės lygio bei žmogaus fizinės-psichologinės prigimties bei socialinio vaidmens. Pats teisingumą fiziškai galės vykdyti tik "kario" tipo žmogus, kuris fiziškai gali efektyviai kovoti ir nubausti nusikaltėlį. "Dvasininkas" teisingumą įvykdys tardamas tiesos žodžius, ir pasikliaudamas Kūrėjo vykdomu teisingumu.

"Dvasininkas", suvokdamas karmą, nėra pasyvus, jis tiesiog veikia kitaip, su gilesne išmintimi.

Yra toks pamokantis pasakojimas apie Sidhartą Budą. Kartą atėjo kaimietis ir spjovė tam Budai į veidą. Buda nusišypsojo ir paklausė: "ar nori dar ką nors man pasakyti?" Kaimietis nustebo ir paklausė: "tu nepyksti?" Buda atsakė: "aš nesu tavo veiksmų vergas".

Tokiu būdu, suvokiant karmą, atsiranda tikroji laisvė, laisvė nuo reakcijų. Teistai eina toliau negu Buda, nes jie ne tik nevergauja impulsyviai reaguodami į įvykius, bet jie likimo pamokas nuolankiai priima, suvokdami, kad tai jų pačių veiksmų atoveiksmiai, ir kad kiekvienas įvykis yra Kūrėjo valioje.

Viskas vyksta natūraliai, sutinkamai su žmogaus prigimtimi: puolamas agresorių žmogus ginsis. Suvokimai, apie kuriuos aš kalbu, yra aukštesniojo sąmoningumo ypatybės, jie praktiškai sutinkami "dvasininkų" ir "karių-išminčių" aukštesniuose lygiuose. 99,9 proc. žmonių populiacijos veikia paprasčiau. Bet įsisavinant tokį žinojimą, ir praktiškai taip gyvenant, galima būti tame 0,1%, be jokių ypatingų sąlygų. Tai visiškai prieinama ir priklauso tik nuo paties žmogaus.

[klajunas]

Nereikia taip suprimityvinti reakcijos iki reflekso lygio, nes reakcijoje yra labai didelė išmintis - jeigu nusikaltėlio nenubausi, jis darys nusikaltimus vėl ir vėl, todėl norint apriboti žalą, jį būtina sustabdyti. Čia nėra jokios emocijos, nėra jokio primityvaus, jausmais paremto keršto. Tai pusiausvyros atstatymas. Jeigu pusiausvyrų neatstatinėsi sistema nuslys į chaosą ir subyrės. Koncentruosis keliose vietose blogis ir neteisybė, kuris pradės plėstis į visas neužimtas vietas. Taip dėl pasyvumo planetoje ir atsitiko - suardyta pusiausvira ir visa galia sukoncentruota blogio rankose. Kaip tą pusiausvyrą atstatyti? Turi būti nubaustas pažeidėjas.

O kas būtų buvę, jeigu kaimietis būtų ne spjovęs Budai į veidą, bet nupjovęs galvą. Kokius žodžius mes tada būtume išgirdę? Nepriklausyti nuo kito žmogaus veiksmo neįmanoma, tik tas priklausymas gali būti mažesnis arba didesnis. Menkaverčiais atvejais nereaguojame, bet tarkim pagrobia visą turtą ir paleidžia elgeta, ką tada ta "vidinė ramybė" duoda. Ir ar reikia dėti pastangas, kad pusiausvyra būtų atstatyta, ar ne?

Puikiai suprantu, kad visi teisingumai yra susitarimo dalykas, ir kad nėra jokių įstatymų, kurie būtų absoliutūs. Yra tik naudingų susitarimų sistema, kurių kiekvienas asmeniškai laisva valia pasižada laikytis. Ir turi būti mechanizmas ką daryti tais atvejai, kai susitarimai sulaužomi, nes jie ne visada naudingi nes verčia apsiriboti tada, kai gali gauti milžinišką naudą pasielgęs neteisingai. Bausmės sąvoka išplaukia kaip tik iš tokių susitarimų ir baudžia visa bendruomenė tiesiogiai, arba deleguoja teisę konkretiems žmonėms. Be tokios savireguliacijos ir vien žiūrėjimu pro pirštus, nebūtų įmanoma išlaikyti stabilios tvarkos.

Todėl čia didelis protas ir didelė išmintis, o ne emocija ar refleksas. Visuomenė turi drausti budoms pjaustyti galvas, o draudimo pažeidimo atveju, turi būti bausmė, kad visi matytų pasekmes, kuo rizikuoja. Susitaikymas su pusiausvyros pažeidimais veda prie žlugimo, prie katastrofos, kurios išvengti galima tik vienu keliu. Ir tas kelias tikrai ne padėkoti už pamoką.

Visi esame priklausomi nuo pusiausvyros pažeidimų ir kuo jie didesni, tuo priklausomybė didesnė.

[a.t.sielis]

Tai, ką kalbi, yra "karių" veiklos principai, t.y. teisingumo įtvirtinimas.

Teisingumą įgyvendina "kariai", panaudodami teisingumo supratimą ir jėgą.

Kiek liečia dabartinę situaciją Žemėje, problema tokia: tikrųjų "karių" nebėra, yra tik korumpuoti, sugedę veikėjai, tariamai atliekantys "karių" funkciją. Tokiu būdu, nėra kam įtvirtinti teisingumą. Tai reiškia, kad žmonių įgyvendinamo teisingumo Žemėje nebėra, arba jis yra tik maža dalimi.

Kaip priimti tokią situaciją? Štai aš suprantu, kad tokia epocha, teisingumo tiesiog nėra. Tai Kali juga, Geležies, veidmainystės, vaidų ir bedievystės amžius.

Bet pusiausvyra egzistuoja. Kali juga turi būti, visam tam leidžiama vykti, skirtingų epochų kaita yra pačioje materialios kūrinijos sąrangoje.

Iš "kario" požiūrio taško, jis turi kovoti, įgyvendinti teisingumą. Tokia jo funkcija ir pareiga. Net ir Kali jugoje. Iš "dvasininko" požiūrio taško, dvasininkas kalba žodžiais, ir mato visus teisingumo lygmenis, bei kaip viskas susiję su PBR. "Kariui" taip pat reikalingas žinojimas apie pusiausvyrą ir jo paties buvimas pusiausvyroje. "Karys" turi išmanyti, kurios jo paties reakcijos atitinka teisingumą, o kurios neatitinka, ir valdyti save.

[klajunas]

Kaip priimti tokią situaciją? Štai aš suprantu, kad tokia epocha, teisingumo tiesiog nėra. Tai Kali juga, Geležies, veidmainystės, vaidų ir bedievystės amžius.

Per daug pasyvu ta epochų teorija. Žmogų padaro nieko negalinčiu stebėtoju, panašiai kaip metų laikais - vaisių žiemą neužauginsi ir beprasmiška stengtis. Vargu ar yra tokių nuo žmonių nepriklausančių epochų, jos atsiranda tada, kai visuomenė įtikinama, kad yra "sezonų" nepajudinama kaita ir kad belieka tik tinkamai prie sezono prisitaikyti.

Viskas daug paprasčiau - yra civilizacijos projektuotojai ir ką jie sugeba sukurti, tą žmonija ir turi. Pagrindinius sprendimus planetoje priima labai nedidelis skaičius žmonių, ir jie savo protingu susitarimu galėtų viską iš pagrindų pakeisti. Kodėl jie to nedaro? Gal nesugeba, gal bijo, o gal per daug sugedę, kad galėtų mintyse sumąstyti gyvenimo žmonėms pagerinimo projektą. Jų galvoje žmogaus samprata kaip beverčio niekniekio, kuris tinkamas tik išnaudojimui, ir kurti pagerintas sąlygas neleidžia pelną skaičiuojančių buhalterių mąstysena.

Labai paprastas dalykas, kitiems gyvenimą pagerinti galima tik savo praradimų sąskaita, o prarasti naudą neleidžia gobšumas, ir tuo pačiu baimė susilpnėti, nes jeigu per daug susilpnėsi tapsi pažeidžiamas konkurentams. Pakeisti mąstymą gali protingi filosofai, tačiau jie seniai nustojo dirbti savo darbą ir buvo eliminuoti iš žaidimo, tie kas liko - tik aptarnauja elitą.

Nemanau, kad yra nepajudinami "sezonai" - viskas pačių žmonių rankose. Laukiant tūkstančius metų trunkančių sezonų pabaigos prarandamos kartos, žmonija patiria didelį nuostolį. Protai kurie potencialiai galėtų pakeisti situaciją nukenksminami būtent per mano parodytą schemą, kai gabius žmones nuo jauno amžiaus integruoja į savo organizacijas, ir paverčia napajėgiais mąstyti nepriklausomai nuo jų perspektyvos, kuri visada savanaudiška, nes gyvena kitų sąskaita, tų kurie dirba ir kuria. Filosofai temasto apie tai, kaip padaryti, kad kerpamos avys duotų kuo daugiau vilnos. Jokios permainos į geresnę ar teisingesnę sistemą, kurios nenori buhalteriai, jų nedomina. Jeigu kas ir reiškiasi tai iš savo žemo statuso negali padaryti jokios įtakos.

Natūraliai taip jau susiklosto, kad keisti mąstymą verčia dideli sukrėtimai. Deja gali tekti laukti tol, kol valdžia prisidirbs per savo kvailumą tiek, kad ištiks katastrofa, tada gal pradės mąstyti, jau turėdami pasekmes prie kurių privedė neapgalvoti veiksmai. Sukrėtimo reikia didelio, tik taip įmanoma išjudinti stagnaciją.

[a.t.sielis]

Per daug pasyvu ta epochų teorija. Žmogų padaro nieko negalinčiu stebėtoju, panašiai kaip metų laikais - vaisių žiemą neužauginsi ir beprasmiška stengtis. Vargu ar yra tokių nuo žmonių nepriklausančių epochų, jos atsiranda tada, kai visuomenė įtikinama, kad yra "sezonų" nepajudinama kaita ir kad belieka tik tinkamai prie sezono prisitaikyti.

Tai nėra pasyvu, kadangi kiekviena epocha turi savo galimybes. Kali juga yra tarsi tiršta tamsa, bet tamsoje geriau matyti Mėnulis. Kai visoje aplinkoje vyrauja aršus materializmas, labiau išryškėja tai, kad reikia išgyvendinti iš savo vidaus materialistinius prisirišimus ir materialistinį gyvenimo būdą, ir rinktis grynąjį dvasios kelią atgal į namus pas Kūrėją, į nematerialų pasaulį. Kali jugoje egzistuoja galingas dvasingumo procesas.

Visuomenė nieko nesupranta apie jugas, todėl niekas jos nėra niekuo pasyviu įtikinę, kaip tu čia sakai. Pasyvumas kyla iš materializmo ir tamsos. Visuomenę valdo ir jos gyvenimą lemia "kariai", o "kariai" šiais laikais yra netikri, korumpuoti. Ir nieko čia nepadarysi, nebent būtum pats labai galingas "karys", galintis nugalėti visus kitus, ar sukelti pasaulyje didelius pokyčius. Bet žmonių yra labai daug, 7 milijardai, galių yra daug, ir niekas vienas nieko negali padaryti - panašiai kaip neįmanoma sustabdyti jūros bangavimo.

Pvz. yra toks Donaldas Trumpas, tipo ryžtingas veikėjas, užsimanęs tapti prezidentu ir juo tapęs, ir vadovaujantis savo stiliumi. Galingiausios valstybės vadovas. Bet kad ir ką jis ten norėtų padaryti, jis nieko negali padaryti, nes yra Kinija, Rusija, ir kitos didelės valstybės, ir jie visi tik gali tarpusavyje varžytis dėl turto ir galios. O šalies viduje jo kėdė irgi nuolat braška, nes daug kam nepatinka, kaip jis vadovauja.

Kali juga bus tokia, kokiai jai priklauso būti. Bet dideli pokyčiai taip pat vyksta. Kūrėjas veikia ir turi savo judėjimą žmonijoje. Tiesiog tas judėjimas bus kaip Mėnulis tamsoje: tamsos daug, o Mėnulis neužima viso dangaus ploto. Taip ir Kūrėjo judėjimas neapims 100 proc. visos žmonijos. Kol kas gal mažiau negu 1 proc., o po to gal kažkiek prisidės.

Pagrindinius sprendimus planetoje priima labai nedidelis skaičius žmonių, ir jie savo protingu susitarimu galėtų viską iš pagrindų pakeisti. Kodėl jie to nedaro? Gal nesugeba, gal bijo, o gal per daug sugedę, kad galėtų mintyse sumąstyti gyvenimo žmonėms pagerinimo projektą.

Taip, jie sugedę, ir jie tiesiog kovoja dėl galios ir turto (nebūtinai sau, o savo šalims). Tai tarsi žvėrių karaliai, žvėrys tarp žvėrių, kovojantys žvėrišką kovą šalių viduje ir tarptautinėje arenoje. Kaip žvėrys galėtų išmintingai susitarti ir kartu siekti ko nors gero? Neįmanoma. Įmanoma tik tuo atveju, jeigu jie nustotų būti žvėrimis, ir taptų "kariais-išminčiais", ir įgytų broliškumo suvokimą: "Visi mes Kūrėjo vaikai, ir bendrai turime veikti taip, kad Kūrėjo dovanojamas gėris Žemėje vyrautų".