Kodėl žmogus nėra laimingas?

[time]

Šiais laikais norima atsisakyti tikrosios laimės ir ją pakeisti dirbtine laime. Tai ką mes jaučiame ir regime yra netikra, tačiau parodyti ir pasakyti tai eiliniam žmogui yra begalo sunku. Visada atsiranda kliūtys, kurios atsirado dėl žmogaus mokymo klaidingų dalykų jo gyvenime. Visas gyvenimas yra neteisingas nusistatymas prieš tikrąsias vertybes bei išpažinimas/dievinimas netikrų dalykų.

Apie tai kalbėti, kaip ir sakiau, be galo sunku. Visas šis reikalas yra uždelstas, tačiau ne tiek, kad žmogus nespėtų susivokti, kokioje situacijoje jis atsidūrė.

Kada įsivyrauja pasaulyje blogis, jis paperka, gražbyliauja gerais žodžiais taip apsukdamas kiekvieną pasitikėjusį jo keliu žmogų. Blogiui priklauso kartu (gėris ir blogis). Visas šis reikalas yra Dievo klaida, arba kūrėjo klaida. Kūrėjas kurdamas savo kūrinius padarė klaidą, kuri leistų savo kūriniuose daryti klaidas. Ši klaida yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Dėka šios klaidos mes praradome tikrą nuovoką, kas yra dirbtina, o kas yra tikra. Visa kas dirbtina nepasiteisino, neprigijo, todėl dabar žmonės turi atkentėti už padarytas pasekus blogio keliais.

Šis sindromas įsigalėjo, kada žmogus pradėjo daugiau gilintis į gyvenimą, taip suklysdamas ir nueidamas neteisingu keliu.

Tačiau atsekti kas tai, daugeliui nepavyko.

O pavyko nedaugeliui, tačiau pritrūko jėgų ir valios tai pasakyti. Apie tai galvojo ištisos kartos, ištisos civilizacijos. Visas šis reikalas jau nuo pradžių buvo pasmerktas neprigyti. Didžioji klaida buvo paleisti dieviškąjį kūrėją - žmogų kurti. Kas gali sustabdyti žmogų nuo begalinio kūrimosi proceso?

Tačiau didžioji problema yra ne pats žmogus, bet jam įdiegtos blogio savybės naikinti, kurios aktivuojamos per apšvietą. Apšvieta gali apsaugoti, bet gali pavergti ir padaryti žmogų priklausomą nuo dirbtinai sukurtos aplinkos, jam gali įdiegti baimės jausmą ir per jį veikti taip gąsdindamas mirtimi, nelaime. Tai ne kas kita, kaip prigimties klastojimas, kuris nedavė naudos.

Biblija galėjo būti suklastota, nes tam buvo pagrindas įskiepyti žmogaus ribotas galimybes/ nuvilti, kad žmogaus galios yra ribotos. Visi dalykai susiję su kalbomis yra labai kenksmingi ir nepakankamai saugūs naudoti. Net jei ir negalime įžiūrėti modernioje kalboje tikrosios magijos, nereiškia, kad jos nebūta. Tikroji magija moderniojoje kalboje yra apribojimas ir baimės ir gąsdinimo metodų skiepyjimas/mokymas. Visa tai yra piknaudžiavimas, kad žmogus turintis jausmus negalėtų spėti apsiprasti aplinkoje ir priklausytų kažkam, kam paranku išgauti darbo energijos. Visas šis būdas yra prankus, kol nėra kitų būdų, kurie veiktų pagal vieno kūrėjo įsakymus.

Įsakymai kasdieniški:
1. reikia naudoti kuo modernesnias technologijas;
2. gyventi kuo moderniame būste;
3. siekti, kad technologijos būtų kiekviename name;
4. dirbti dėl technologijų;
5. misti pašaru iš perdirbtu atliekų;
6. sunaudoti kuo daugiau resursų išgaunant energiją, kuri reikalinga technologijų veikimui;
7. tikėti kad mokslas yra tikroji realybė, nejokiu būdu neatėjęs iš fantazijos vaisius;
8. užmiršti, jog gyvūnai nejaučia skausmo ir juos galima valgyti;
9. pirkti tai ko reikia ar nereikia;
10. dirbti dėl to, kad išgeneruoti energiją, kuri reikalinga kitų žmonių palaikymui;
11. kurti tai, ko nereikia, bet neprarasti vilties, kad tai ne fantazija;
12. kurti fantastinius dalykus, bet tikėti, kad visa tai įrodyta ir racionalu;
13. dėka daug prisidauginusių naujų religijų nebeturėti nuomonės apie tikrąjį tikėjimą;
14. tikėti pasakomis apie netikras gyvenimo atsiradimo teorijas, (kaip Big Bango teorija);
15. tikėti, kad Dievas viską už pačius mus viską padarys;
16. bijoti klysti moksle, kuris ištrauktas iš fantazijos;
17. įsikalti į galvą, kad svarbu yra grožis, estetika, menas ir tai kas privertų konkuruoti su kitais;
18. tikėti religija ir mokslu, kaip neklystamais šaltiniais;
19. išsiplauti galvas per žiniasklaidos propogandas, norint sau įsiskiepyti baimę;
20. tikėti ateiviais, nykštukais, fėjomis, poniais ir visokiomis pasakomis, kurios atėjo iš fantazijos;
21. tikėti, jog tikroji laimė yra siekti aukštumų per edukaciją;
22. apgaudinėti save ir kitus, kad nesate bandę iškrėsti pokšto, meluoti;
23. bijoti lysti į 'tamsų mišką', kuris yra atėjęs norint apsisaugoti;
24. tikėti jog ateitis nusimato šviesi;
25. tikėti, jog niekas nesuvaržo laivės ir leidžia elgtis nestatant savęs į sistemos nustatytus 'mokslinio žmogaus' rėmus;
26. švęsti šventes, kurios skirtos laikinai atsigauti ir pabėgti nuo realybės;
27. kalbėti ir suvokti kalbą, kuri neleidžia patirti begalybės jausmo;
28. manyti, kad žemė ir visata yra begalinis išteklis;
29. manyti, kad žemė ir visata yra bedvasis, bejausmis, nejaučiantis skausmo (be Dievis) objektas;
30. tikėti, jog medicina yra teisi ir žino apie visas žmogaus problemas;
31. tikėti new-age judėjimu, kuris dar neatrado būdo rimtai padėti;
32. pasitikėti kiekvienu žodžiu, kurį taria mokslas, nes nebėra pasaulyje veiksmingesnių iš fantazijos atėjusių sričių;
33. tikėti pranašais ir skiepyti sau baimę dėl pasaulio pabaigos.

visas šis sąrašas yra didelis, tačiau bandžiau paminėti svarbiausius dalykus. Dėl šito neįmanoma suklysti, tai tiesiog ateina iš žinojimo. Žinojimas ateina iš sielos gelmių, nespėjus paveikti sistemai (išmoktai kalbai norint apriboti elgseną). Manau, vienintelis būdas tai perlipti yra keisti mąstymo tipą į pusiausvyros.

Kaip manote jūs? Kaip turėtų atrodyti iš žinojimo atėjusi sritis, kuri suteiktų žmogui laimę ir nebetektų kentėti tarp dirbtinai kuriamos aplinkos, kuri ateina iš baimės?

[Iron Tara]

Mano nuomone, viska, ką turime šiandien, viskas, kas šiandien atrodo taip, o ne kitaip, yra taip, kaip ir turėtų būti. Mes natūraliai nuėjom tokiu keliu, tokie jau mes esam, taip funkcionuoja mūsų mąstymo įrenginys. Gyvūnai irgi pešasi tarpusavy, medžioja vieni kitus, nes tokia jų prigimtis. Bet mes jų nekaltiname neteisingu gyvenimo būdu, jie juk gyvūnai, jie ''gamta''. Tačiau mes patys irgi esam gamta, ne? Tos keturios sienos, tarp kurių mes grįžtam kasdien praleisti naktį, yra kuo tikriausia gamta.

Vieni liepė mums kurti ir tikėti tais ''netikrais'' dalykais, kiti įrodinėja, kad visi tie dalykai yra netikri.

Kas, tada, yra tikra? Kas yra teisinga ir ''natūralu''? Niekas to nežino. Bet yra dalykų, kuriuos mes žinom pasikliaudami savo juslėmis, ir jie yra mūsų ''sensoriai'', jų pagalba mes sužinom, kas yra tikra. Gal prie to ir pasilikim, mes, paprastieji? Sutinku, įdomu pasigilinti į viską. Ir kartais to reikia.

Geriausias dalykas būtų tiesiog priimti viską kaip yra ir atsikratyti taisyklių bei pamokymų, kuriuos sukūrė žmonių nuomonės ar įsitikinimai. Kolkas tai vienintelis netikras dalykas, su kuriuo man tenka susidurti. Jei tai tikra kitiems žmonėms - puiku, bet jei vieniems problema yra problema, man ji nebūtinai turi turėti tokią pačią reikšmę.

Nieko nėra svarbaus šiam pasauly, 

[time]

Kolkas tai vienintelis netikras dalykas, su kuriuo man tenka susidurti. Jei tai tikra kitiems žmonėms - puiku, bet jei vieniems problema yra problema, man ji nebūtinai turi turėti tokią pačią reikšmę.

Dar ilgai bus netikras. Tik, kad vėliau ėmiau suprasti, kad pas kiekvieną žmogų sklypi kitų žmonių energija, mintys. Pas kiekvieną iš mūsų gali atsirasti, betkoks įsikūnyjimas apie kokį mes susidomime. Gyvenimas yra teatras, o mes mokomės savo rolių. Kiekviena rolė yra sunkus darbas/kančia. Mus bando to išmokinti mokslas, visa sistema gali funkcionuoti tik tokiu principu. Nelikus rolių - neliktų tokio gyvenimo, koks jis dabar vyksta.

Kažkam paskirta žudyti kitus, kažkam paskirta dirbti darbus su mažais atlyginimais, kažkam paskirta vogti, kažkam paskirta būti milijonieriumi. Mano žinia, visa tai yra per dirbtina, neišneša mano mintys sistemos principo paprastumo. Tokį pasaulį sukurti ir sustatyti visus pagal tvarką svarankiškai mąstančius žmones buvo tik didelės fantazijos spręndimas, kuris greičiausias, pigiausias, bet vedantis link pasaulio pabaigos. Pačiu principu yra užgrobta savarankiškai mąstančio žmogaus sąmonė ir ten įdėta melo.

Niekas to nežino. Bet yra dalykų, kuriuos mes žinom pasikliaudami savo juslėmis, ir jie yra mūsų ''sensoriai'', jų pagalba mes sužinom, kas yra tikra.

Tokiu principu vadovaujasi tik primityvios ląstelės, mes esam kiek daugiau sudėtingesni ir mes turime jausmus. Taip pat turime gėrio ir blogio nuovoką, sąžinę, fantazija ir sapnus.

[Creative]

Žmogus nėra laimingas todėl,  kad liūdesys verčia žmogų mąstyti. Kaip antai, sėdi prie lango, laukia lyja, o tu mąstai apie kažką rimto, ar nelabai rimto.

[time]

Šia temą daugiau bandžiau gvildenti iš filosofinės pusės, nei psichologinės. Taip bandau atrasti viso to pradžią. Pradžia yra neigiamos mintys, kažkokie sistemingi varžomieji rėmai neleidžiantys pajausti tikrojo gėrio.

Dėka jausmų galima laisvai simuliuoti betkurio veiksmus. Baimė - panaudotas kaip įrankis suvaldyti yra pasiteisinęs, todėl žmonės bijodami kažko netekti gali padaryti viską ką liepia. Tokia metodika yra sistemos, kuri yra dar besikurianti.

Atitrūkti ir pradėti mąstyti savarankiškai negalima ir nepavyksta. Visada riboja kalbos įgūdžiai, logika, išmoktas suvokimas, įskiepyta baimė, dirbtinis egzistavimo suvokimas. Visi žodžiai ir kalba atėję iš sistemos atrodo labai intelektualūs, tik niekas neįžvelgia, kad tai tas pats kaip sutartiniai ženklai betkurioje kalboje. Įgimta kalba jau duoda ženklų (simboliškai) apibudinti veiksmus. Bet galimas daiktas - kalba gali būti taip suklastota, kad ateiti DNR kodais iš tėvų. Palikuonis yra jau paveiktas sistemingų rėmų ir nebėra jis laimingas vaikas. Visa ateitis kuriama niūri ir beprasmiška.

Psichologiniai veiksniai nuteikinėjantys emociškai palūžti yra irgi sistemos dalis. Bandoma visus šiuos negalavimus gydyti kuo greičiau. Baisiausia mintis sistemai yra savižudybės, vogimas, priešinimąsis, nepaklusimas, slapstymąsis, dangstymąsis po kitų vardais, anonimiški asmenys, kontrabanda. Žodžiu, visi veiksmai, kuriuos žmogus gali pasirinkti savarankiškai pats. Sistema neleidžia savarankiškai rinktis ir neretais atvėjais duoda variantus iš kurių rinktis. Variantų pasiūlo visuomet nedaug. Visuomet variantai būna: (perkeltine prasme): (paklusimas, paklusimas, paklusimas, paklusimas, bendradarbiavimas, tarpininkavimas). Pats norėjimas rinktis yra sistemos dalis ir nenorint nieko, nieko neišeina. Kadangi viskas paremta sistema ir atsisakius jos bandant nesirinkti jos variantų viskas gali baigtis mirtimi. Kažko tokio baisaus šiame reikale neįžvelgiu, tačiau man visada šis reikalas atrodo per daug dirbtinas, netgi surežisuotas.

[klajunas]

Apie žmogaus laimę aš mąstau šiek tiek kitaip. Man laimė - tai žmogaus laisvė. Tačiau kadangi neįmanoma būti laisvu, neįmanoma būti laimingu. Tokia egoistinė laimės samprata. Šiame pasaulyje kito žmogaus sėkmė suteikia laime tik tada, jeigu save laikai su juo vienoje komandoje. Priešingu atveju ji išprovokuoja tik baimę ir nerimą. Baimė ir nerimas yra silpnojo jausmai. Šie jausmai į gyvūno instinktų struktūras įrašė galios siekimo troškimą, kuris veikia psichiką kaip raminamieji, nes kiekvienas nori būti užtikrintas savo saugumu ir šviesia ateitimi. Bet kai sąmonė įsistato į šitą baimės-galios mechanizmą, laimė tampa neįmanoma. Ją pakeičia nuolatinis stresas ir nerimas, kurie neleidžia būti laimingais.

Bet vienetams pavyksta savo galios troškimą realizuoti. Tada baimės jausmą pakeičia paniekos jausmas, kuris mažina santykyje su savimi viską kas vyksta aplinkui. Tokie žmonės ir jų psichologinė sandara yra pagrindinis blogio šaltinis, nes patys be galo plėsdamiesi, jie vis labiau siekia apriboti kitus. Bet žmogus pavirtęs tokios sistemos objektu, tampa nelaimingu, nes žino, kad stipresnis gali jį bet kada suvalgyti ir ramybės jausmas sunaikinamas visiems laikams. Taip atsiranda dirbtinė sistema, kurioje vyksta žaidimas tarp dvejų vidinių impulsų - baimės ir paniekos. Tačiau paniekos pilna sąmonė taip pat dažnai nepasiekė pilnos laimės, nes panieka surišta su nusivylimu, pirmiausiai dėl savęs ir savo galimybių. Žmogus linkęs save apgaudinėti. Kai šitai supranta, nusivilia savimi, pradeda kurti transhumanizmą ir svajoja tapti proto ir technologijų dėka Dievu.

Bet žmogus iš principo negali būti didelis, nes maža jo prigimtis. Savęs apgaudinėjimas galų gale priveda prie nusivylimo; ypač kai supranti, kad didelis esi ne pats, bet tik kalnas ant kurio stovi. Kitokia „didybė" žmogui neįmanoma, o tai reiškia, kad neįmanoma tikra laimė. Žmogus yra mažas ir nelaisvas, todėl šiame pasaulyje laimingu būti neįmanoma, nes silpnumo privalumu nepaversi niekaip. Kas atrodo didelis, stiprus ir laimingas, to sąmonė užvaldyta didelės iliuzijos. Didžiausia iliuzija, kad blogį įmanoma pateisinti ir kad ir ką jie darytų valdydami dirbtinę sistemą, jų už tai niekas nepasmerks, nes jie „teisūs"... Tada atrandamas satanizmas ir velnio garbinimas, savo degeneracija bandant paversti dorybe. Tokiai dorybei pirmiausiai ir sukuriamas kontekstas, kuris įgauna sektos ir jos tikėjimų formą.

Dirbtinė kalba yra pagrindinis melo įrankis, nes joje sukurtos priemonės, kurioje bet kokią nesąmonę gali įrodyti ir pateisinti kaip tiesą, ir kalba net iš tikro įdeda į sąmonę tokios iliuzijos jausmą...

Todėl žmonės nelaimingi yra dėl tokių pagrindinių priežasčių - nelaisvės, baimės ir nusivylimo savimi, kitais ir pasauliu... Didžiausias blogis yra paniekos iliuzijoje, nes būdamas mažas (nes žmogus mažas iš prigimties) save laikai "dideliu"... Kai nėra laisvės, tada laimę bandoma pavaizduoti, kaip minimalų skausmą ir kančios būseną. Bet jeigu žmogus kenčia dėl melo ir neteisybės, tai jam neįmanoma net tokia "laimė".

[time]

@klajunas Būtent apie laisvę ir norėjau sužinoti. Ištikro - tai detalė, kurios trūksta iki pilnos laimės jausmo.

Metaforiškai kalbant. Dėlionę dėliodamas žmogus neretai klysta taikydamas betkokias dėlionės detales. Kada gyvenimas gali būti nusakytas dėlione, dėliotojas negali prarasti logikos jis turi/privalo atpažinti detalių formas ir kaip jos dėliojasi. Jeigu sistema nesuteikė pažinoti detalių skaičiaus, dėlionės galutinis atvaizdas yra žinomas ribotos logikos išgeneravimu.

Dėliotojas šios dėlionės nežino kas yra laisvė dėlioti detales betkaip. Jam duotos detalės yra žinomos ir kitokių formų, variantų bei pasirinkimų jis neturi. Visos detalės jungiamos nuosekliai pagal jo logikos atitikimus, galų gale gaunasi grynas atvaizdas to, ko jis nenori žinoti. Grynas atvaizdas priverčia dėliotoją susimąstyti apie jo ateitį, jo ateitis yra tas atvaizdas, kurį jis sudėliojo savo pastangomis ir savo įgytomis žiniomis. Susimąstęs dėliotojas nutaria pamažu detales dėlioti sukeisdamas vietomis su panašiomis detalėmis ir gauna vis naujus gyvenimo variantus. Tačiau vieną kartą jam pritrūko kantrybės dėlioti detales mainant vietomis, nes jis suprato, kad pakeitus detales gyvenimas nuo to nepasikeis. Detalės, netgi sukeitus vietom nepakeičia nieko. Kaip dėlionė buvo pagaminta su vienodu skaičiu detaliu - tokia ji ir lieka.

Aišku, aš tik bandau improvizuoti. Bet realybėje panašiai būna. Gyvenime mes keičiame dalykus ir neapsistojame ties vienu daiktu, ties vienu patiekalu, kurį rutiniškai valgytume iki mirties. Dėlionės principu norėjau pasakyti, kad kiekvienas gyvenimo objektas yra detalė iš dėlionės. Mes panašias detales galime sumainyti vietomis. Pavyzdžiui: maistą sumainyti su kitokiu maistu, televizijos laidą su kita laida, veiklą su kita veikla. Bet dėlionė tapati ir veiklų variantai didėdami nieko nekeičia. Gyvenime duota sistema nereikalauja nieko, laisvas apsisprendimas neretai yra tik iliuzija. Kartais tenka rinktis tai ko nori ir pateikia pati sistema. Dėl to gyvenimas išlieka, koks ir buvo prieš tai.

Laisvę tūrėtųmėme nejokiu būdu išsivaizduoti kaip liberalizmą, technologijų neribotą naudojimą, parduotuvių, prekybos centrų niokojimą, plėšimą, vogimą iš bankų, karo grėsmės kėlimą.

Tikroji laisvė gali būti neatrasta netgi gamtoje, nei po mirties. Mano suvokimu, laisvės sąvoka išeina iš sąmonės aiškinimo sąvokos. Laimė nėra laisvė, tai tik laikinas dalykas, kuris praeina. Bent jau man atrodo, sistemos įrankis - jausmai yra irgi sistema.

Norint pasijausti laisvu - nėra tokių galimybių būnant žmogaus fiziniame kūne. Laisvė turėtų būti ne laikinas dalykas tai turi trukti amžinai, bent kad suvokti, kad tikrai ta laisvė yra. Tą padaryti įmanoma atsikračius jausmų, bet žmogaus siela irgi sunyktų.

[klajunas]

Iš dalies sutinku, bet čia jau klausimas apie tai, kokia pati giliausia, neprimeluota, nesufalsifikuota žmogaus prigimtis. Nes dar kitaip galima pasakyti, kad laimė - tai būti tuo kas esi, su ta sąlyga, kad pati egzistencija nėra kokia nors pati sau prieštaraujanti kosminė klaida. O laisvė yra tik galimybė šitai nesumeluotai prigimčiai pratekėti. Prigimties falsifikavimas ir netikro gyvenimo brukimas per prievarta ir yra nelaisvė ir nelaimės priežastis.

Todėl čia viskas priklauso nuo galimybės žinoti kas aš esu ir ar nesu kokio nors monstro piktas pokštas, nes tokiu atveju vienintelis išsigelbėjimas yra mirtis. Dauguma žmonių turi tokį tikėjimą, kad šaltinis iš kurio jie ateina yra geras ir laisvė yra šio šaltinio patvirtinimas.

Eiti prieš šaltinį būtų blogis, o visą žmoniją atriboti nuo šio pagrindo yra sąmokslas, kuris nuo pat gimimo užvaldo žmogaus sąmonę ir neleidžia jam būti savimi, tai yra, laisvam. Laisvė tai savęs realizavimas, ne tik beprasmis iliuzijos dėliojimas. Aš darau prielaidą, kad žmogus, kuris bando kažką išdėlioti, žino kas jis yra. Jeigu nežino tai aišku kad dėliojimo laisvė beprasmybė ir ji žmogaus sielos nepatenkina.

Nėra laimingesnės būsenos už švarų savo giliosios prigimties supratimą. Bet ją gaubia sunkiai permatomas šydas ir žmogus savo gyvenimą dėlioja būdamas aklas. Toks dėliojimas tikrai nesuteikia laimės, nes sąmonę užvaldęs iškreiptas supratimas. Apribojimo nėra, bet laisvė kuria tik monstrus ir fantasmagorijas.

[time]

Mano pačiu ilgiausiu svarstymu, žmogaus prigimtis buvo suklastota vos atsiradus kalbai. Vis dėlto turėjo atsirasti kažkas tokio svarbaus, kad užgimtų globali logika, kuri paranki bendravimui. Pradžioje tokių dalykų niekada nebūna ir neretais atvėjais pradinis egzistavimas gali būti tik subjektyvus išsireiškimas/egzistavimas. Išsireiškimas kažko tokio 'native', nerimto, negryno.

Žmogaus prigimtis matomai buvo nukreipta kurti grynus produktus. Bet visvien iš to išeina, kad kalta siela, jei nesugeba sukurti to, ko ji nori. Lygindami su kokiais nors artimais sielai dalykais nepagauname esmės, 'Ar mes teisingai lyginame ir priskiriame atitinkamas reikšmes, mums visiškai lygias?'.

Čia yra ne kūrimas, o kažkokia fantazija. Iš tos fantazijos išimta kas atrodo gražiai ir dera pagal globialios logikos nuomonę. Čia kažkoks globalios logikos išsireiškimas per materialius ir nematerialius dalykus naudojant priemonę - laiką.

Visa tai galima dirbtinai padaryti ir užmaskuoti savo kūryba.

[inthelight]

Laimė yra mūsų pačių kūrinys. Išorinis pasaulis negali jos suteikti. Daugelis žmonių mano, kad kai išorinis pasaulis pasikeis, kai gausime tai ko norime, tada galėsime būti laimingi. O kai to negauname dažniausiai pykstame ir mąstome, jog gyvenimas neturi teisės taip su mumis elgtis.

Jei gyvename mąstydami, jog gyvenimas turi vykti taip kaip mes norime, mes tampame priklausomi nuo pasisekimų ir nepasisekimų. Mūsų laimės lygis arba pakyla labai aukštai, arba nusileidžia labai žemai. Tokiu būdu mūsų laimė kai gauname ko norime - įjungiama, o kai negauname - išjungiama. Mes patys ją ir išjungiame.

Nesvarbu kas įvyksta gyvenime, mums nebūtina kristi taip žemai arba kilti labai aukštai. Yra ir daugiau dalykų nei norėjimas dominuoti. Gyvenimas nėra oponentas, kuris neturi teisės jūsų paveikti. Kiekviena situacija nutinka tam, kad kažką jums parodytų apie jus patį. Tai tarsi kelionė per jūsų sąmonę. Tik pažiūrėkit kaip reaguojate skirtingai į tas pačias situacijas. Vienus jos gali ilgam įskaudinti, o kitiems tai tarsi netyčia priminta koja.

[time]

Taip, laimę mes tarsi patys sukuriame/ arba susiklosto palankios aplinkybės. Neretai norint būti laimingas reikia kažkokių arba dvasinių arba materialių išteklių. Vienam laimė gali būti pagarba, užuojauta, pripažinimas. Kitam materialūs dalykai - pinigai, gražus namas, automobilis.

Tačiau aš manau, kad materialūs dalykai neatstoja tos tikrosios laimės. Nieko nereiškia, kad esi pasiturintis, turi pinigų ir gali leisti sau daug.

Tikroji laimė yra atitrūkti nuo dirbtinio pasaulio bent mintimis ir užmiršti, kad kitą dieną nebelauks rūpesčiai. Stresas ir baimė nuolat bando kenkti ir neleidžia atitrūkti. Neradęs žmogus laimės tampa dvasiškai išsękusiu, nusivylusiu. Pralinksminti jį nebeįmanoma, nes jis viską žino, kad jis bejėgis ir jį valdo sistema ir jo gyvenimas priklauso nuo pinigų.

Šiame pasaulyje dirbtiniai dalykai yra svarbesni negu dvasinės vertybės. Sistema nuolat skiepydama neteisingą supratimą ir klaidindama žmones dvasiškai, juos niokoja ir siurbia darbo energija. Darbo energija yra logiškas spręndimas norint apsunkinti gyvenimą, suteikti veiklos. O už tą veiklą gauti atlygį, tam kad įsigyti daiktą būtiną prilaikyti gyvybę šiame pasaulyje.

[Iron Tara]

Tokiu principu vadovaujasi tik primityvios ląstelės, mes esam kiek daugiau sudėtingesni ir mes turime jausmus. Taip pat turime gėrio ir blogio nuovoką, sąžinę, fantazija ir sapnus.

Nu bet žiūrėk, ne taip mane supratai. Aš bandau kiek supaprastinti viską. Turime mes visko, esam pilni ir per pilni galbūt. Bet kodėl mes iki šiol nesam išsiiaiškinę, kaip tas pilnumas veikia? Kodėl esam tokie, o ne kitokie, kas per reikalas tie sapnai, jausmai, vaizduotė, nuovoka, mintys, ir t.t. Gal mum, vis dėl to, trūksta to vieno sensoriaus, kurio pagalba sužinotume atsakymus į mums šiandien rūpimus klausimus?

Bet kolkas turim mes tik jusles. Kiek ten jų, 5? Tas, apie kurias tikrai žinome ir naudojame kasdien. 6-asis, 7-asis, 55-asis jausmai nėra nei patvirtinti, nei paneigti, tad apie juos mes galime tik mąstyti, gilintis, interpretuoti esamą informaciją (neva ekstrasensų pasakojimus ir t.t.).

Kas liečia mano nuomonę, tai manau, jog mes nesam tik gyvūnai su penkiomis juslėmis. Tikiuosi, jog iš tikrųjų yra ten dar kažkas, nes viskas, kas yra dabar, yra nuobodu. Noriu kažko įdomesnio, nežemiško, arba galimybės pilnai pasitenkinti tuo, kas yra žemiška.

Hehehe, sakiau pradėsiu mokytis teleportuotis 

[time]

Tikroji laimė gali ateiti prigimties dėka.

Neretais atvėjais žmogus tarsi pasijuntąs laimingu suradęs tai, ko jis troško visą gyvenimą. Didžiausias visų troškimas yra laisvė, kuri niekam nenutuokiama. Tačiau nuomones keičiu dažnai.

Mano manymu, laisvė yra prigimtis. Neretai viešai įtraukiama į tokią situaciją kada bandoma iš betkurio žmogaus ištraukti prigimtį kaip gryną produktą. Prigimtis yra traukiama visur, visur reikia ją pateikti, net jei įrankiai duoti ją pateikti neteikia jokios prigimties. Per žmogaus veiksmus, darbą, pagalbą, kūrybą - norima ištraukti prigimtį. Sistema panaudojus prigimtį - leidžia žmogui kurti kūrinius: tiek priverstinai, tiek savo noru.

Žmogaus prigimtis yra ne kas kita, kaip savotiškas požiūris į gyvenimą, tai toks specifinis pasaulio suvokimas/nusiteikimas, gyvensenos stilius. Prigimtis teikiama ir įrodoma per įrankius, per darbą ir veiksmus. Tačiau pirminė prigimtis yra pačio žmogaus sieloje, todėl jos nėra niekur išoriškai. Tai slypi sielos gilumoje ir niekas į ją negali prasibrauti išskyrus veiksmus/darbą.

Visa tai gali būti susimuliuota naudojant baimę kaip priemonę norint išgauti iš žmogaus darbo energijos. Darbo energija yra susijusi su prigimtimi. Dėl jos - gaminami produktai, veiksmai nėra klonuoti su kitais žmonių produktais ir veiksmais. Tačiau sistema pasiūliusi mažai veiksmų neretai žmogų supainioja ir jis pradeda klysti. Žmogus klaidingai manydamas, kad galimybės ribotos bando: kopijuoti, vogti, klastoti - seka negerus pavyzdžius. Bet visa tai vyksta labai dirbtinai ir sistema pati kalta tokiu atžvilgiu. Jei sistema negali suteikti galimybių taip nedaryti dirbtinai: riboti/drausti ar gydyti, meluoti, skiepyti baimę (kas tikrai yra labai dirbtina) ir kelia neigiamas emocijas.

Visgi paminėjau, kad laimė gali ateiti prigimties dėka. Vadinasi yra kažkuri veikla, kuri leidžia žmogui atsiskleisti iki galo ir jis tada užmiršta baimę, nesijaučia dirbtinai. Tačiau šiame reikale yra visokių niuansų. Kaikurie nenutuokia ką jie daro ir suklysta nejaudami tai darantys dirbtinai, ne savo noru. Neretai tokios veiklos pradžią gali nulemti draugai, pažystami, kurie klaidina ir liepia su jais susidėti. Žmogus bijodamas prarasti draugystę - priverstinai draugauja, taikstosi prie kiekvienos veiklos, kurią atlieka jo draugas/draugai. Draugystėje prigimtis neretai pradeda nykti ir atsiranda dirbtiniai ryšiai, kurie atsikiria individo būseną su prigimtimi.

Manau, tik individualiame gyvenime galima pajausti tikrąją prigimtį, nes daugiau dėmesio ir koncentracijos skiriama sau ir savęs pažinimui. Bet svarbiausia reikia skirti laiko, bet ne dirbtinai, ar nustatytu laiku. Reikia tai atlikti atėjus savam laikui. Reikia apmąstyti savo būties prigimtį ir veikimo per duotus gyvenimo 'įrankius' prasmę.

Pagrindinis klausimas yra: "Ar yra prasmė ką nors veikti?". Mes veikiame tik dėl baimės neegzistuoti/mirti. O neretai atsiranda svetima baimė norint apsaugoti, išsaugoti ryšius su kitais žmonėmis.

Tikroji prasmė šio gyvenimo yra veiksmas. O veiksmas vyksta dėka laiko, kuris suteikia galimybes judėti. Todėl tai pagrindinė priemonė skirta žmogui išsireikšti - stambiaja prasme. Savo prigimtį galima įrodyti tik per materialių objektų/dalykų kūrybą, veiklą, bei kalbą.

[Faunas]

Kodel zmogus nera laimingas ? Todel, kad kencia. Anot budistu, kancia yra proto busena... Kol yra protas tol yra kancia...
Bet filosofija palikim filosofams.
Greiciausiai turima omenyje ne protas kaip o toks, o "socializacijos apynasris" . Butent jis ir reguliuoja laimes ar nelaimes pojuti. Reguliuoja ivairiu laimes hormonu isskyrimu. Zmonems laime yra tu hormonu kiekis ju kune ir smegenyse. Ir iesko kaip isproteje dirgikliu padidinanciu dopamino, seratonino ir dar velniai zino ko issyskirima, nes nesant sioms medziagoms prasideda abstinencijos priepoliai (narkomanu terminas).
Taigi, norint laimes reiketu atsikratyti priklausomybes "socializacijos apynasrio" isskiriamai chemijai.

[gidas]

Kodėl nelaimingas?
Vienas tipas (JE) mano, kad kitaip ir nebūna :

"Nuolat persivalgau ir taip sunku : pilvą pučia, nuotaika prasta, darbingumas smukęs... Bet girdėjau : nelengva ir tiems, kurie nuolat neprivalgo. Užtat ir sakau : ar tu vienaip gyvensi, ar kitaip - laimės Lietuvoj nier."

Todėl, sako tas pat tipas, kaip yra, taip yra gerai :

"Žinau, ko reikia, kad žmonės būtų laimingi. Bet niekam nesakau, nes, ištiktas laimės, žmogus labai susinervina : "Kas čia darosi? Kodėl aš toks? Ne, tai ilgai netruks..." Ir nuliūdęs laukia visokių baisybių. O nelaimingas turi viltį : "Kada nors reikalai pasitaisys. Viskas man bus gerai." Ir tai pakelia nuotaiką."

Ir pataria kaip elgtis, kad finišas būtų laimingas :

"Sakot : nesėkmės užgrūdina. Tai ir stenkitės, kad jums nuolat nesisektų. Sulaukę pensijos jau būsit tiek užsigrūdinę, kad pajėgsit iš tos pensijos ne tik išgyventi, bet ir gyvenimu džiaugtis".