Babelio kalbų įvairovė kaip prakeiksmas

[TinSoldier]

Jis simboline kalba kalbėjo (o visokios Afrikos tautelės ar Australijos aborigenai ir dabar kalba) religiniame kontekste, arba apie reiškinius kurių nesuvokia.<...>

Sorry, kad dar tęsiu offtopic'ą, bet kaip nustatoma, jog dabartinis Australijos aborigenas nesuprantamą reiškinį aiškina simboliškai, o ne tiesiogine prasme?

Aš tikiu, kad galima rasti simbolinių ryšių jo kultūroje ir reiškinio aiškinime. Pvz, jeigu kultūroje ugnis reiškia agresiją, jeigu ji nuolat naudojama kokiose karinėse apeigose ir pan., tai medį uždegęs žaibas simboliškai gali tapti dievo agresija ar pan. Taip, tai būtų kaip ir simbolinis suvokimas toje kultūroje. Tačiau ar pats konkretus aborigenas, kaip individas, tai suvokia?

[paragraf 78]

Sorry, kad dar tęsiu offtopic'ą, bet kaip nustatoma, jog dabartinis Australijos aborigenas nesuprantamą reiškinį aiškina simboliškai, o ne tiesiogine prasme?
...
Tačiau ar pats konkretus aborigenas, kaip individas, tai suvokia?

Taip, suvokia. Jie aiškiai skiria kur mitas o kur ne, kur sakralus kalbėjimas, o kur profaniškasis. Apie tai dar Otto ir kiti religijų tyrėjai rašė. Aš sakyčiau, kad čia labiau dabartinio žmogaus bėda neskirti kas yra mitas, o kas ne, nes mūsų mitinio suvokimo organas jau seniai atrofavosi

[a.t.sielis]

Galima pažiūrėti taip,

senovės žmogus apibūdindavo:

- tiesiogiai, jeigu kažką tiesiogiai matė, patyrė.
- simboliškai, jeigu kažką matė ir patyrė, bet nori užkoduoti simboliais, kad ne visiems būtų suprantama ir dėl kitų priežasčių.
- alegoriškai, jeigu norėjo paaiškinti kažkokią realią koncepciją per palyginimus
- na ir tiesiog fantazuodavo, kurdavo pasakojamąjį meną; having fun taip sakant.

Tai jeigu eina simbolinė ar alegorinė kalba, tai turi būti suprantama savaime, pagal pasakojimo pobūdį, arba pasakojime pažymima, kad tai simbolinis arba alegorinis pasakojimas (arba tradicijoje žinoma, kokie pasakojimai yra kokie).

Modernus žmogus? Hm... galvoju...

Na pvz. žmonės mini Putlerį, ateities istorikai gal suabejos, kokia čia evoliucija buvo, kad iš Hitlerio atsirado Putleris.

Kalbėdami apie sielą, kartais duodam palyginimus iš kompiuterijos arba automobilių srities. Ateities religijos istorikai gali suprasti, kad čia buvo kažkoks kompiuterių arba automobilių kultas.

---

Papildyta

Sakykim, taip:

yra pasakojimų rūšys:

1. Pasaka
2. Pasakojimas (kurie išsiskirsto į dar įvairius porūšius: alegorinis, simbolinis, sudėtinis, chronologiškai sumaišytas, nenuoseklus etc.)
3. Laisvo pobūdžio istorija
4. Pedantiškai tiksli empirinė istorija

Ir dar visas šitas rūšis išskirstyti pagal žmonių sąmonės lygį:

1. Pasaka (teistinė, ateistinė, gerų žmonių, aistringų žmonių, tamsių žmonių)
2. Pasakojimas, su visais porūšiais, (teistinis, ateistinis, gerų žmonių, aistringų žmonių, tamsių žmonių)
3. Laisvo pobūdžio istorija (teistinė, ateistinė, gerų žmonių, aistringų žmonių, tamsių žmonių)
4. Pedantiškai tiksli empirinė istorija - man visgi atrodo, kad senovės žmogus nebuvo pedantas.

Štai ir turim visą spektrą kategorijų, į kurias gali papulti senovės pasakojimai. Kaip žinoti, kas yra kas? Nustatyti bruožus, o taip pat, įvertinti, "kokiu ženklu pažymėta" pačiame pasakojime (pvz. jeigu sakoma, kad tai istorija, tada į tai atsižvelgti ir pan.). Plius, ką sako tradicija, plius kiti kriterijai.

Suprimityvinant viską iš senovės nurašyti į pasakas - nėra baisiai protinga.

[paragraf 78]

Na pvz. žmonės mini Putlerį, ateities istorikai gal suabejos, kokia čia evoliucija buvo, kad iš Hitlerio atsirado Putleris.

Va labai puikus mitologinio mąstymo anachronizmo pavyzdys. Žmonės mitologizuoja Putiną, net naują vardą duoda. Nors realiai net nežino, kas jis per žmogus. Čia svarbiausia mitologizuoti pasitelkiant demoniškus įvaizdžius.

[a.t.sielis]

Dar sakykim, yra tarpinės rūšys:

1. Pasaka
2. Pasakos ir pasakojimo miksas
3. Pasakojimas
4. Pasakojimo ir laisvo pobūdžio istorijos miksas
5. Laisvo pobūdžio istorija
6. Laisvo pobūdžio istorijos ir empiriškai pedantiškos istorijos miksas
7. Empiriškai pedantiška istorija.

Tada dar sakykim, senovės žmonės paima ir visą savo raštiją sukaupia į vieną vietą. Ten sudėta visos 7 rūšys pramaišiui. Na ir va, susigaudyk, modernus žmogau.

[Ezekiel]

Kaip teigė kažkoks protingas žmogus, "mokėti antrą kalbą, tai tarsi turėti antrą sielą". Dabartinėj lingvistikoj, atrodo, kalbos poveikis sąmonei vertinamas atsargiau. Tačiau net ir subtilūs, smulkūs lingvistiniai skirtumai apibūdinant/suvokiant erdvę, save, tarpasmeninius santykius ar tiesiog kokios nors "sėkmės" konceptą akivaizdžiai gali daryti poveikį kultūrai. Būtų kiek naivu manyti, jog konkrečiai 'kolektyvinei sąmonei' kalba nedaro įtakos, jeigu tiesiog žodžiuose gali būti užprogramuota žinutė ir prasmė. Pvz, jeigu žodis "sėkmė" kažkokioj kalboj būtų kilęs nuo prasmės "pinigai" arba "šeima", - skirtumas akivaizdus (kilmes iš oro ištraukiau, tik kaip pavyzdį). Šnekėdamas nuolat kuri savitą realybę. Neįmanoma išvengti to, kad smegenys nekurtų asociacijų. Jos visuomet taip apdoroja informaciją. Net ir neakivaizdžios žodžių kilmės, prasmės asociacijos gali susikurti pasąmonėje ir daryti įtaką realybės suvokimui.

Tame ir problema su kalba, kurios žodžių prasmės skirtusi skirtingose kultūrose ir nevisi turėtų galimybe žinoti daug kalbų. O būtų šaunu jei bendraudami komunikuotume tai ką turime omenyje ir tai būtų tarsi kolektyvinė sąmonė. Tai gali būti bendravimas vizualiai, pakeičiant simbolius natūraliais vaizdais, naudojant telepatiją.