Dievu aš netikėjau, bet dabar tikiu

[Friedrich]

Kaip ir temoje parašiau, Dievu aš netikėjau, bet dabar aš pilnai tikiu jo egzsitavimu. Daug metų, buvau apsileidęs, mano mintys buvo tamsios ir pilnos negatyvo, kažkas mane buvo lyg užvaldęs, ar tai velnias aš nežinau. Buvau, kaip čia pasakius, lyg išdavikas arba kitaip sakant, apsimętėlis. Kai patekdavau į blogą situaciją, melsdavausi Dievo, kad jis man padėtų, o po kažkiek laiko, aš vėl į jį skeptiškai žiūrėdavau.

Aš norėdavau juo tikėti, bet man niekaip neišeidavo, lyg kažkas viduje man sakydavo, jog tai paistalai ir tie kurie tiki, tiki aklai. Mane naktimis kamuodavo košmarai, negalėdavau užmigti, būdavo baisu. Mano šeimoje atsirado nelaimių, kiti nukentėdavo ir aš jaučiau kaltę, nes jie Dievu tikėjo o aš ne.

Aš vartojau alkoholį, nuo kurio man nebūdavo bloga, plėšdavau cigaretes kas pusę valandos ir jaučiausi kupinas jėgų, tačiau gyvenimas nebuvo toks geras, padariau aš daug klaidų. Norėjau, kad viskas pasikeistų, tačiau kažkas viduje man neleido, norėjo, kad viskas būtų kaip yra.

Su laiku, pradėjau domėtis mokslu, skaičiau knygas, domėjausi įvairiausiais dalykais, man buvo įdomu ir vis dar yra įdomu ir naudinga sužinoti kažką naujo, kaupti informaciją, pasidalinti ją su kitais, jausdavau gerą jausmą kai kažką naujo sužinodavau.

Atėjo naktis, kurios aš nepamiršiu. Aš prie lango, meldžiausi garsiai žiūrėdamas į dangų, į ryškias žvaigždes. Dieve, aš tavęs prašau, aš noriu pasikeisti, aš daug stengiuosi, aš žinau, kad padariau daug klaidų, kad tavimi netikėjau, bet aš noriu tavimi tikėti, noriu, kad viskas būtų geriau, prižadu dėl to stengtis, prižadu tobulėti, aš tavimi tikiu, žinau, kad tu esi, ir labai atsiprašau dėl savo elgesio, kad toks egoistas buvau, atleisk man labai tavęs prašau.

Atsiguliau į lovą, ir mintyse vis kartojau Dievui, kad aš labai atsiprašau, kad noriu juo tikėti, kad prižadu stengtis būti geresniu žmogumi, stengsiuosi tobulėti, duodu savo žodį. Kai atsikėliau ryte, jaučiausi kupinas jėgų, ryte neskaudėjo galvos, kurią dažnai skaudėdavo praeityje. O smagiausia buvo tai, kad pro mažą užuolaidos plyšį, švietė stipriai saulė man į veidą, prieš tai, visas savaites buvo blogas ir niurus tamsus oras, aš jaučiau šilumą, užsimerkiau ir pirma mintis buvo, kad Dievas manęs išklausė, man atleido, net ašara man išbirėjo.

Nuo tada, aš pasikeičiau, visiškai neberūkau, nevartoju alkoholio ir stengiuosi nevartoti per daug mėsos, jeigu valgau, tai tik vištiena ir mažomis porcijomis, valgau daug daržovių, geriu daug vandens ir mano mintys jaučiasi švarios, jaučiu Dievo egzistencija, jo tikėjimas man suteikia jėgų.

Linkiu visiems žmonėms, kurie jaučiasi blogai ar turi žalingų įpročių, ir jų mintys yra sumaišytos, pilnos tamsos, linkiu jums stiprybės, Dievas iš tiesų egzistuoja, jis negali padaryti labai didelių stebuklų, kad išgyditų pačias sunkiausias ligas, bet jis jums gali suteikti stiprybės, nes nuo pačio žmogaus priklauso, ar jis nori tęsti kovą, tobulėti ir išsigyditi ir gyventi toliau, atrasti save.

[Benamis]

Visu pirma sveikas atvykes @Friedrich, idomus pranesimas kaip pirmam pranesimui forume

Sakyk, kodel tau butina buvo patiketi Dievu, kad pasikeistum? Ar manai, kad cia Dievo nuopelnas, kad pasikeitei? Gal tai tiesiog tu savyje radai uzsleptu jegu ir nugalejai/perlipai per save? Nejaugi be tikejimo negalejai buti geru zmogumi? Nes dabar pagal tave taip iseina, kad zmones kurie netiki Dievu = blogi zmones? Ar as klystu?

[Friedrich]

Dėkoju už svetinga priėmimą @Benamis, atsakysiu į tavo užduotus klausimus.

Stengiausi visaip pasikeisti, bet niekaip neišeidavo, dažnai keldavausi tikslus, kurių praeityje niekaip nepavyko įgyvendinti, kažko man vis trūko. Viduje, norėjau tikėti Dievu, tačiau buvo labai sunku tai padaryti, jaučiausi labai kaltas dėl savo elgesio, praeities ir dėl to, koks aš buvau, norėjau, kad man jis atleistų. Manau, kad nuopelnas yra dvipusiškas, aš labai stengiausi, daug metų kovojau, kad pasikeisčiau, bet manau, kad negalėjau to pilnai padaryti pats vienas, man reikėjo Dievo atleidimo, norėjau aš juo tikėti, labai atvirai ir nuoširdžiai aš kalbėjau, bandžiau pasikeisti, tapti daug geresniu žmogumi. Prieš visą tai, aš save laikiau priešingai negu dabar, bet tai buvo mano kaltė, mane buvo tarsi kažkas užvaldęs, mintys buvo labai negatyvios, mačiau tamsą savo galvoje, negalėjau kartais net racionaliai mąstyti.

Į paskutinį klausimą, aš atsakysiu taip: Žmonės kurie netiki Dievu, gali būti, kad jo dar neatrado, kad jiems sekasi gyvenime, ir nepatyrė skausmo, kančių. Gali būti ir priešingai, kad jiems ir nesiseka ir gyvena varge, ir nesistengė dėl savęs, dėl savo ateities. Gali būti visko, aš nesmerkiu nei vieno žmogaus dėl jo pasirinkimo, jeigu jie netiki, aš nepriversiu jų tikėti, tai tų žmonių laisvas noras, aš tik galėčiau patarti, ką jiems reikėtų daryti, tikėjimas manau, kad dar niekam nepakenkė. Ir taip pat, negalima tiesiog aklai tikėti, arba apsimetinėti, kad tiki. Reikia nuoširdžiai tikėti, atsiverti ir stengtis pačiam, nes Dievas už mus nieko nepadarys, už mus į kalną neįlips, jis gali mums tik suteikti jėgų.

[Giovanni]

Vienas dalykas... Vandens vartojimas valo toxinus is organimo (nesmulkinsiu kas tie toxinai), tai re  kia, kad tavo smegenys yra svaresnes ir gali blaiviau mastyti. Kitas dalykas del rukymo ir gerimo, tiesiog radai savyje jegu del ko gerbiu tave.

As pats rukydavau, kartais isgerdavau, nebuvau labai geras mokinys. Taip, kaip ir tu netikejau Dievu. Taciau dabar kibau i mokslus, meciau rukyti, labiau domiuosi pasauliu ir t.t., bet dievu as iki siol netikiu. Svarbiausia rasti savyje jegu ir zinoti, kad gali padaryti tai ka norejai, bet truko jegu.

[Sharikovas]

Antraste klaidinga, o istorija tiesiog grazi pasakele pries miega.

Smagu, kad tau pavyko pakeisti savo gyvenima i geraja puse, bet visi nuopelnai atitenka tik tau. Tu daug metu kovojai su savim, savo priklausomybem, stengeisi is paskutiniuju tapti geresniu zmogumi ir tau pavyko greiciausiai del to, kad esi intelektualus, uzsigrudines negandu ir tau rupi artimieji. Tik gaila, kad butent pabreziai ne savo ilgamete kova su priklausomybem, o viena nakti kai garsiai meldeisi kazkokiam Seniui Salciui...nenusipelne Senis Saltis jokiu pagyru, padekok sau ir tevams, kad uzaugino gera zmogu.

[idenmeyou]

Netikėjai atrodė, kad velnias tave apsėdo. Pradėjai tikėti galvoji, kad Dievas su tavimi. Priskiriame įvairias sėkmes ir nesėkmes Dievui arba Velniui. Tai psichologinės būsenos, gali tikėti tuo pačiu Dievu, vartoti alkoholį ir nesijausti blogai, daug kas priklauso kaip tavo psichika žvelgia į situaciją.

[paragraf 78]

Va išgirdome dviejų kompetentingų religijos ekspertų nuomones, tai ir aš savo trigrašį įkišiu

Šiaip sveikinu @Friedrich tik noriu iškart įspėti, kad po to kai atrandamas Dievas dažnam būna toks etapas kai daugiau apie nieką negali kalbėti, galvoti ir panašiai. Aš tą etapą vadinu konvertitišku fanatizmu (pats jame kokius 3 metus prabuvau). Didžioji dalis per jį praeina.
Svarbiausia neprarasti proto, o tam karšto tikėjimo jausmui praėjus, dažnas meta viską nes prasideda toks etapas kada "nejauti Dievo". Tą etapą taip pat praktiškai visi patiria, tik vieni toliau gyvena ir nieko nekeičia, kiti viską meta, nes jei to nejaučiu vadinasi tai neegzistuoja.
Bet yra daug pavyzdžių tarp tikinčiųjų kuriems tas Dievo nejautimo etapas tęsėsi visą gyvenimą, čia pirmas atėjęs pavyzdys galvon yra Motina Teresė.
Taip kad sėkmės ir neprarask proto

[mangirdas.bu]

Mano nuomone tai tebuvo tavo pirmas kartas kai tu visiškai nuoširdžiai, atvirai pasišnekėjai su savim, tiksliau išsakiai savo norus. Ir tada viskas suėjo taip, kad pilnai patikėtum. gamta ir tu ir gražus vaizdiniai.
Dievo tikėjimas, noras- tai išsipildė. Tavo sveikata, noras- tai išsipildė.
Kaip ir visi norai ar ankščiau ar veliau jie išsipildo.
Garsiai, nuoširdžiai pasikalbėjai su savim. Tai ir buvo žingsnis į kašką naujo.
Pats sau prieštaraudavai, nes tavo protas norėjo vieno, o širdis kito. Tarkim protas tęsti tapačia nuodijančia rutiną ir patikėti kaškuom aukščiau. Ir tavo protas prieštaravo tau. Širdis norėjo tau tik gero, tiksliau sveikatos, bet prieštaravo tavo tikėjimui, bei gyvensenai. Iki kol viskas suėjo i vieną ir ivyko gražus stebuklas. Iki kol pasikalbėjai iš širdies ir tai privertė tave visiškai tuo patikėti, bei pasikeisti.

[Friedrich]

Ačiū @paragraf 78 už informaciją, man labai dabar viskas įdomu ir norėtųsi vis daugiau apie tai sužinoti. Stengiuosi galvoti apie viską, ne būtent apie jį ir jo egzistavimą, esu šiuo metu pasinėręs į įvairiausias mokslo sritis, daug skaitau ir mąstau, turiu daug veiklos, taigi bandau ir toliau šiuo keliu eiti, šiandien vėl man Dievas suteikė stiprybės, suteikė motyvacijos, aš tai jaučiu.

Kitiems forumo nariams, kurie irgi atsakė į mano temą, linkiu jums gero kelio ir daug žinių, tobulėjimo. Gal vieniems tai tiesiog pasakos, kitiems šiaip kažkokios beprasmiškos kalbos, nei vieno iš jūsų nekaltinu, kiekvienas yra laisvas kažką mąstyti, žmogus netikėtai gali atrasti kažką naujo. Įdomu, kodėl daug žmonių, kai patenka į nelaimes, kreipiasi į Dievą? Nors juo prieš tai netikėjo, gi niekas nesikreipia į kokią saulę ar menulį ar į patį velnią, visi kreipiasi ir vartoja Dievo žodį. Labai nenoriu gilintis į tai, ir nenoriu nei vieno iš jūsų kaip nors netyčia įžeisti, taigi apsiribosiu iki čia.

Ačiū dar kartą visiems už atsakymus! Gero jums vakaro,

nuoširdžiai Friedrich.

[idenmeyou]

Ačiū už palinkėjimus, tau tuo pačiu.

Dauguma žmonių patekę kreipiasi į Dievą, nes tai natūralus, prigimtinis žmogaus bandymas išlikti, išgyventi, o kalbos apie Dievą net ir dauguma tikinčių palietusios pasąmonę, tad tokiais atvejais žmogus bando griebtis už šiaudo. Teisingai sakai kiekvieno valia rinktis tikėti ar ne.

[paragraf 78]

Griebiasi dievo kaip paskutinio šiaudo paprastai tik tie kas juo netiki arba neturi sąmoningumo. Tas kas tiki, į dievą kreipiasi kasdien, nepriklausomai nuo to ar geras laikas ar blogas, bėda ar džiaugsmas.  Tas kas pažengęs dvasinaime gyvenime tiesiog gyvena tokį patį gyvenimą kaip ir tu, tik su vienu skirtumu, jis remiasi dievu, na maždaug principas What Whil Jesus Doo. Tikintysis niekuo nesiskiria nuo tavęs, tik jis pasirinkęs vertinti pagal kitokius kriterijus savo veiksmus, o šiaip jokio ypatingo skirtumo nėra

[Strategas]

    Friedrich ši žinutė Tau: vienas žmogus labai kentėjo, jautėsi ypač prastai, jam niekas nesisekė, jis nuolat buvo liūdnas ir nelaimingas... Tokios būklės jis nenorėjo gyventi, todėl nuėjo pas išminčių. Papasakojus savo bėdas, išminčius jam tepasakė: "tai praeis..." Išgirdęs tokį pamokslą žmogelis liūdnas grįžo namo. Ir vieną dieną, jis pastebėjo, kad liūdesys pasitraukė, jis jaučiasi laimingas ir kupinas jėgų. Jis tapo džiaugsmingu ir viskas jam sekėsi. Tokios būsenos jis nubėgo pas išminčių padėkoti jam už tuos išmintingus žodžius, kurių reikšmės jis buvo nesupratęs. Papasakojus savo džiaugsmingą būseną išminčiui, iš jo teišgirdo: "tai praeis..."

   Ši istorija Tau, jei tik suprasi...   

[Dūmas]

Nevisi žmonės optimistai ir psichologiškai stiprūs susitvarkyti su visomis gyvenimo negandomis ir iššūkiais (pvz., kad ir alkoholizmas, narkotikai, azartiniai lošimai ir t.t.). Nekiekvienas vadovaujasi principu „aš galiu, aš turiu, aš privalau", aš manau, kad tai priklauso nuo augimo, vaikystės (svarbu turėti gerą užnugarį, šeimą kuri tau nuolat kartoja koks tu šaunus ir, kad tu būtinai susidorosi su iškilusia kliūtimi, o jeigu nepavyko pakelia tave ir padrąsina pabandyti dar kartą - gal tada tokia kaip dievo sąvoka ir lieka užmarštyje). O kai esi vienas liūne ir artimieji tavimi netiki, ar paprasčiausiai jų nėra, visada yra tavo tikėjimas, tavo dievas kuris yra šalia, koks blogas tu bebūtai (na ir kas, kad tu jį tik dabar prisiminei), jis tau ištiesęs ranką, tereikia jį įsileisti į savo širdį, tada tu pasiruošęs pokyčiams. 90 procentų užsibrėžto tikslo įveiki pats, tačiau svarbu žmogui jausti palaikymą koks jis bebūtų „veidą apšvietė saulės spinduliai, AČIŪ tau dieve, kad esi su manimi ir manimi tiki, aš būtinai tai įveiksiu".
http://www.jaunimolinija.lt/

[Espada]

Kiek daug protingų žmonių čia susirinko.

[Jimas]

Kur buvo dievas prieš 20000 metų, kodėl pasirodė būtent tuo metu? Kur buvo dievas dinozaurų periodu, kodėl nepadarė dinozaurų protingais? Kodėl jis nepasirodo? Kodėl dievas nenutraukė kryžiaus žygių, žūdynių ir t.t juk, jeigu jis egzistuoja, būtų pasirodęs ir visa tai nutraukęs, patraukęs visus teisinga linkme ! Kodėl dievas nepasirodė australijoje, šiaurės ir pietų amerikoje, azijoje, europoje tuo pačiu metu, o būtent artimuosiuose rytuose juk, jei tai teisinga religija, DIEVAS būtų pasirodęs ir paskleidęs žinią visuose regionuose tuo pačiu metu, būtų išvengta nereikalingo jo paties kūrinių kraujo praliejimo, bandant įskiepyt tikėjimą kitatikiams. Kodėl dievas nepadarė visų vienos spalvos? Būtų išvengta rasizmo. Visgi, nesmerkiu tikinčiųjų, tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas.
Dėl šių dalykų aš ir netikiu, kad viską sukūrė dievas, aš tikiu požiūriu "Somekind of life force called universe - the thing that always existed with stars, galaxies and planets"