Ką veikia tavo kūnas begalinėje visatoje?

[a.t.sielis]

K. Zamartytės-Sakavičienės straipsnis.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-11-04-kristina-zamartyte-sakaviciene-ka-veikia-tavo-kunas-begalineje-visatoje/123776

Per tūkstančius metų be visų kitų gebėjimų išvystėme loginio abstrahavimo, redukavimo ir kitokius mąstymo metodus, kurių pagalba išmokome visumą skaidyti į dalis. Suskaidėme viską aplinkui ir net save pačius - „atskyrėme" dvasią (pavadinome ją „Aš") nuo savo materialaus, gyvo kūno. Ir nusprendėme, kad „Aš" disponuoja savo kūnu, kaip priemone siekti įvairių tikslų. Kūnas nebėra „Aš", jis yra „mano". Jis neteko savaiminės prasmės ir vertės, bet „Aš" savo nuožiūra suteikiu savo kūnui prasmę ir vertę. Tai savotiškai leido pasijusti labiau dvasingiems, nepriklausomiems nuo to, kas vyksta su žemišku, biologiniu, fiziologiškai į kitų gyvūnų kūnus panašiu kūnu...

Kartu formavo požiūrį į savo ir kitų žmonių kūną kaip į atskirą nuo asmens objektą ir „pateisino" atitinkamą elgesį. Galime laisvai nuspręsti, kaip pasielgti su savo automobiliu, kodėl kažkas turėtų riboti mūsų elgesį su savo kūnais? Iš kitos pusės  - kodėl savo kūnui neleisti daryti to, ko jis nori, - juk tai manęs („Aš") neliečia... Susidaro įspūdis, kad esant pasiūlai leistina ir kito kūną kaip daiktą pavartoti, neprisiimant atsakomybės už jo asmenį.

„Aš" išsilaisvinimas nuo kūno, o kartu ir kūno išsilaisvinimas nuo „Aš", labai patrauklus, nes būtent kūne reiškiasi lengviausiai pasiekiami malonumai, kurie paprastai yra saistomi į „Aš" sąžinę apeliuojančių moralės normų. Nuo „Aš" nepriklausomas kūnas po truputį slysta anapus moralės ribų. Neatsitiktinai ši „nepriklausomybė" yra ypatingai išoriškai puoselėjama - ji naudinga įvairių į kūną nukreiptų pramonės šakų pelnui generuoti. Politika, žiniasklaida, kinas ir popkultūra pasistengė, kad įprastomis taptų idėjos: „Aš gimiau ne savo kūne"; „moteris su vyro kūnu"; „parduoda savo kūną"; „turi teisę į savo kūną"; „milijono vertas kūnas"; „seksualiniai santykiai, kuriuose susitinka tik kūnai"... Šios ir panašios idėjos tampa pasiteisinimais seksualinei laisvei; homoseksualiai partnerystei; socialinės ir biologinės lyties atskyrimui; lyties keitimo operacijoms; abortui; surogatinei motinystei; apnuogintų kūnų atvaizdų naudojimui rinkodaroje, įvairiose pramogose; lytiniam švietimui, kuriame mokoma, kaip pažinti kūno fiziologines funkcijas, bet ne savo asmens lytiškumą ir t. t....

Deja, toks požiūris yra klaidingas nuo pačių savo ištakų. Mes esame dvasiniai kūnai. Mano dvasia nėra kažkur už kūno arba tik smegenyse (o gal širdyje), bet kiekvienoje mano kūno dalyje ir kiekvienoje ląstelėje. Kiekviena mano kūno dalis yra ne tik fizinė (materiali), bet ir dvasinė. Kiekviena savo kūno dalimi esu aš pats (-i). Nujausdami šią realybę mes nesakome - „mano kūnui skauda galvą" arba „mano koja nuspyrė kamuolį". Sakome: „Man skauda", „aš nuspyriau."

Lyriškas straipsnis, bet pilnas visiškai klaidingų idėjų.

Nesu girdėjęs, kad nusikaltėliai, kiti neribojantys savo veiksmų asmenys, politikai ar šiaip eiliniai piliečiai, vadovautųsi metafizine sielos koncepcija, ar ja teisintų savo veiksmus. Greičiau atvirkščiai, visiškas pasinėrimas į fizinio kūno sąmonę, bei jokios sielos koncepcijos neturėjimas, veda juos prie paklusimo bet kokioms fizinio pasaulio bangoms ir srovėms, kad ir kur jos neštų.

Kai skaičiavimuose įsivelia klaida, visi tolesni skaičiavimai tampa klaidingi. Siela yra fiziniame kūne, bet nuo to fizinis kūnas netampa mano nuosavybe, ir nepasidaro kažkas, su kuo galiu daryti ką noriu. Fizinis kūnas yra Dievo dovana man, ir Dievo nuosavybė, todėl suvokęs metafizinę sielos prigimtį ir jos atskirumą nuo fizinio kūno, turiu dar daugiau paskatų laikytis Dievo įsakymų, gerbdamas Jo nuosavybę.

Jeigu kūniški prisirišimai dažnai savaime veda į klystkelį, ir pilnai save pateisina, tai sielos metafiziškumo supratimas sugrąžina sveiką protą. Pvz. galima mąstyti ir jausti taip: "aš esu šis fizinis kūnas, ir man patinka skaniai valgyti, tokia mano prigimtis, todėl esu laisvas persivalgyti, to reikia man - fiziniam kūnui". Ir t.t. ir pan. Bet jeigu iš tikro netapatinu savęs su kūno instinktais, man lengviau netapatinti ir savo valios su kūno valia, bei sprendimų nepriimti vien kūnišku pagrindu.

Netapatino savęs su fiziniu kūnu ir ankstyvieji krikščionys.

Žr. pvz. http://biblehub.com/commentaries/sco/hebrews/9.htm

(6) The soul and spirit live, independently of the death of the body, which is described as a "tabernacle" (tent), in which the "I" dwells, and which may be put off 2Cor 5:1-8 1Cor 15:42-44 2Pet 1:13-15.

(7) At the believer's death he is "clothed upon" with a "house from heaven" pending the resurrection of the "earthly house," and is at once "with the Lord." 2Cor 5:1-8 Phil 1:23 Lk 23:43.

[Steiblys]

Na taip, straipsnyje yra lyg ir įdomių įžvalgų, bet visa tai suvyniota į kažkokią new age sąmokslo teoriją...

[puodukas]

Na taip, straipsnyje yra lyg ir įdomių įžvalgų, bet visa tai suvyniota į kažkokią new age sąmokslo teoriją...

O aš maniau, new age ir yra tikras sąmokslas o ne teorija  .
-------------
Pirma pakomentavau, paskui tik perskaičiau visą strsipsnį. Kažko new age-iško nepastebėjau. Tik užkliuvo kaip ir @a.t.sielis tas pasakymas

Nuo „Aš" nepriklausomas kūnas po truputį slysta anapus moralės ribų. Neatsitiktinai ši „nepriklausomybė" yra ypatingai išoriškai puoselėjama - ji naudinga įvairių į kūną nukreiptų pramonės šakų pelnui generuoti.

.Čia aiškiau būtų sakyti: "Aš" tapatinamas su aistromis, o aitros būna ne tik kūniškos.
...vienu žodžiu viskas labai suvelta- tik juoda arba balta.

[Steiblys]

Pirma pakomentavau, paskui tik perskaičiau visą strsipsnį. Kažko new age-iško nepastebėjau..

Nepastebėjai?

Visgi šios begalybės yra mūsų namai ir mūsų istorija - mes esame dvasiniai kūnai, kuriuos suformavo ilgas, sudėtingas ir paslaptingas kosmologinės, biologinės ir dvasinės evoliucijos procesas. Tokios būtybės, gebančios pažinti aplinką milijardus metų ir šviesmečių visomis laiko ir erdvės kryptimis bei elgtis su ja, savimi ir vienas su kitu atsakingai - įprasmina pačią visatą.

Teosofija ar antroposofija yra new age judėjimo dalis. Ir šiame straipsnyje pateiktas žmogaus apibūdinimas yra ne kas kita, kaip gryna spekuliacija, tiksliau - niekaip empiriškai nepagrįstas religinis mokymas.

[Robis]

Nu lyg ir nieko priestaraujancio siuolaikiniam mokslui nera, o be to - atitinka oficialu Kataliku baznycios mokyma. Tai kur cia New Age?

[paragraf 78]

Kai kurie krikščionys mėgsta viską ko nesuprato ar neatitinka jų pasaulėžiūros vadinti New Age arba okultizmu. Kai jų paklausi kas ten konkrečiai niueidžiška ar okultiška, jie paprastai nelabai sugeba atsakyti, o tie kas bando, dažniausiai vardina savo pastebėjimus, kurie kaip pasirodo nieko bendra nei su New Age nei su okultika neturi. Kadangi dažnai tenka skaityti paskaitas krikščionims apie visokias paranormalybes, tai gana dažnai šiuos teiginius girdžiu.
Manau, čia tiesiog ieškoma nebūto šėtono visur kur reikia ir kur nereikia

[Steiblys]

Baisu, kai krikščionys maitinami akivaizdžiais nuodais ir sakoma: "valgyk viską, čia viskas maistinga..."
Nejau, nepastebite krikščionys, kad šio straipsnio autorė nuolat kalba apie mistišką žmogaus dvasinį kūną, :
Taigi mes - žmonės - esame materialūs gyvi dvasiniai kūnai.,
Mes esame dvasiniai kūnai. Mano dvasia nėra kažkur už kūno arba tik smegenyse (o gal širdyje), bet kiekvienoje mano kūno dalyje ir kiekvienoje ląstelėje. Kiekviena mano kūno dalis yra ne tik fizinė (materiali), bet ir dvasinė. Kiekviena savo kūno dalimi esu aš pats (-i). ?!!
Tiesa, Biblijoje terminas "dvasinis kūnas" yra vieną kartą paminėtas, kai apaštalas Paulius kalba apie mirusiųjų prisikėlimą. Bet šiame straipsnyje kalbama būtent ne apie pomirtinį kūną, bet apie teosofijoje (naujojo amžiaus judėjimo mokymas) minimą "dvasinį kūną" (kuris prieštarauja krikščioniškai žmogaus sampratai ir Jėzaus Kristaus reikšmei.
Štai vieta kaip sakoma apie dvasinį kūną Biblijoje:

"Kūnai nevienodi. Žmogaus kūnas vienoks, gyvulių kitoks, dar kitoks kūnas paukščių ir vėl kitoks žuvų. Taip pat yra dangaus kūnai ir žemės kūnai, bet vienoks dangaus kūnų spindesys, kitoks žemės kūnų. Vienoks saulės švytėjimas, kitoks mėnulio blizgesys ir dar kitoks žvaigždžių žėrėjimas. Net ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi spindėjimu.
Toks mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas. Jeigu esama juslinio kūno, tai esama ir dvasinio. Taip ir parašyta: Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia. Ne dvasinis esti pirmiau, bet juslinis, ir tik paskui dvasinis. Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus iš dangaus.  Koks žemiškasis, tokie ir žemiškieji, o koks dangiškasis, tokie ir dangiškieji. Ir kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo paveikslą."

(1Kor 15,39-49)
Ar autorė kalbėjo apie šį dvasinį kūną? Žinoma, kad ne apie jį. O tuomet apie kokį dvasinį kūną?! Biblija aiškiai kalba, kad kai žmogus nusidėjo - jis dvasiškai mirė ir tokiu būdu sukilo prieš Dievą ir buvo atskirtas nuo Dievo. Mes paveldime iš Adomo mirusią prigimtį; tai yra mes netrokštame Dievo ir visai nenorime Jam patikti. Kodėl? Nes esame dvasiškai mirę. Štai kodėl atėjo Kristus, kad atstatytų puolusio žmogaus bendrystę su Dievu. O jeigu tikėti šiuo straipsniu, tai Kristus nėra reikalingas, juk žmogus jau milijardus metų turi dvasinį kūną, tad kam reikia atgimti, kam reikalingas mirusiųjų prisikėlimas? Gal netikslus tik pats new age (naujojo amžiaus) terminas, nes šis mokymas išties nėra naujas (jau Pradžios 3sk. parašyta, kai šėtonas kreipėsi į žmogų: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas."), ir pirmajame krikščionybės amžiuje buvo paplitusios gnosticizmo idėjos, kai jie įžvelgė skirtumą tarp dangiško „Kristaus" ir žemiško „Jėzaus". Kai kuriais atvejais tai buvo palydima nuomonės, kad Jėzus turėjo kūną, bet tai buvo nuo mūsų besiskirianti „dvasinė materija". Tuo pačiu gnsotikų "evangelijos" vaizdavo Jėzų kaip "gnostikų apreiškėją", o ne kaip Kristų Gelbėtoją ir Atpirkėją. Atsimenat, kai Jėzus paklausė Petro "O kuo jūs mane laikote?" (Mt16,15). Petras atsakė teisingai: "Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus". (16 eil.). Įdomu, ar taip atsakytų į šį klausimą šio straipsnio autorė?
Taigi, kai valgai maistą (dvasine prasme) pasitikrink ar išties tai yra maistas, o ne nuodai. Ir net jei tai atrodytų ne nuodai, pvz., kai valgai žuvį, būk atsargus ir išsirankiok kaulus, kad nereiktų jų praryti ,nes gali užspringti...

[paragraf 78]

Kaip visada įžvelgi tai ką nori įžvelgti
Nėra tame ką nurodei jokio New Age ar teosofijos. Čia normalus religinis terminas, tiek teologinė tiek filosofinė koncepcija, sutinkama nuo antikos laikų. Tad kokie 2000 m. iki teosofijos ir new age atsiradimo. Kam taip viską demonizuoti?
Štai jei sakytų: mes esame dievai. Tada taip, galima nagrinėti ar tame yra new age.
Žodžiu atmink, kad ne viskas kas atrodo kaip medis yra gulbė

[Steiblys]

Ok, kaip tu supranti sąvoką dvasinis kūnas?

[puodukas]

.., tai sielos metafiziškumo supratimas sugrąžina sveiką protą.

Pala pala, o tai kaip atsirado puolę angelai, jei matymas savęs nefiziniu kūnu automatiškai apsaugo nuo klaidų?

[Robis]

Pateikiu istrauka is Kataliku baznycios katekizmo - oficialaus kataliku baznycios mokymo, o ne savavalisku isvedziojimu (nieko priestaraujancio kataliku poziuriui straipsnyje neradau): 364 Žmogaus kūnui irgi tenka „Dievo paveikslo" kilnumo: jis yra žmogaus kūnas būtent dėl to, kad jį gaivina dvasinė siela, o visas žmogaus asmuo yra skirtas Kristaus Kūne tapti Šventosios Dvasios šventove:230

Kūno ir sielos vienybėje žmogus pačia savo kūnine sąranga aprėpia medžiaginio pasaulio pradus, šitaip jame pasiekiančius savo viršūnę ir pakylėjamus įsijungti į laisvą Kūrėjo šlovinimą. Tad žmogui nevalia niekinti kūno gyvenimo. Priešingai, savo kūną, kaip Dievo sukurtą ir prikelsimą paskutinę dieną, jis turi laikyti geru ir vertu pagarbos.231

365 Sielos ir kūno vienybė yra tokia artima, kad sielą galima laikyti kūno „forma";232 vadinasi, iš medžiagos sudarytas, dvasinės sielos veikiamas, kūnas tampa žmogišku ir gyvu kūnu; dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį.

366 Bažnyčia moko, kad kiekvieną dvasinę sielą tiesiogiai kuria pats Dievas233 - ji nėra tėvų „gaminys"; Bažnyčia taip pat nurodo, kad siela yra nemirtinga;234 ji nepražūva mirštant atskirta nuo kūno, bet vėl susijungs su juo galutinio prisikėlimo metu.

367 Kartais siela ir dvasia laikomos skirtingais dalykais. Šv. Paulius meldžia, kad „dvasią, sielą ir kūną" Dievas išlaikytų nepeiktinus „mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimui" (1 Tes 5, 23). Bažnyčia moko, kad tas skirtumas nereiškia sielos dvilypumo.235 „Dvasia" pasakoma, kad nuo pat savo sukūrimo žmogus yra skirtas antgamtiniam tikslui236 ir kad malonė gali iškelti jo sielą ligi bendrystės su Dievu.237

[Steiblys]

Robi,
Kuo skiriasi žmogaus siela nuo dvasios?

[a.t.sielis]

.., tai sielos metafiziškumo supratimas sugrąžina sveiką protą.

Pala pala, o tai kaip atsirado puolę angelai, jei matymas savęs nefiziniu kūnu automatiškai apsaugo nuo klaidų?

Neteigiau jokios absoliučios tezės. Mąstyti reikia, mąstyti. Pamąstymų eiga buvo kažkiek išreikšta. Daug geriau turėti metafizinę sielos sampratą, negu jos neturėti, ir paklusti kūno diktatui. O nuo klaidų apsaugo pasišventusi tarnystė Dievui, arba jeigu klaidų daroma, stipraus ryšio su Dievu kontekste jos tampa nereikšmingos, tarsi vanduo nuo žąsies, arba drėgnos malkos, kurias sudegina didelis laužas. Bet kol ryšys nėra stiprus, tada geriausia nuo klaidų saugotis visomis priemonėmis, taip pat ir žiniomis apie sielą ir jos padėtį.

Dėl tavo puolusių angelų, tai pagal vaišnavų filosofiją, gyvoji esybė, esanti šioje visatoje turi du kūnus:

1. Fizinis kūnas (jeigu gyvena žemiškame lygmenyje)
2. Subtilus protinis kūnas, sudarytas iš klaidingo saviidentiteto (kuriame tapatina save su materialios visatos elementais, t.y. savo laikinu kūnu), materialistiško suvokimo, ir materialistiško proto.

Yra ir trečias kūnas: dvasinis sielos kūnas, kuris nesiskiria nuo pačios sielos. Tai šis kūnas yra amžinas, tobulas ir be ydų, jis tapatus pačiai sielai. Jį siela turės atskleidusi transcendencijoje, Aukščiausios Dievo Asmenybės, Šri Bhagavano, buveinėje, kuri yra virš materialų visatų. Bet dabar jis yra uždengtas, nepasireiškęs ir užgožtas aukščiau minėtų dviejų materialistinės egzistencijos kūnų.

Pulti galima iš dviejų vietų:

1. Iš beasmenės būties srities. Ši sritis yra tarp materialių visatų ir transcendencijos. Transcendencijoje dvasinė būtis asmeniška, personalistinė, visada aktyvi, ir kiekvienas ten turi savo individualią egzistenciją, bei amžinai tarnauja Aukščiausiai Dievo Asmenybei, Šri Bhagavanui, o beasmenėje būties šviesoje siela yra pasyvi ir praranda savo individualumą (laikinai, kol ten yra). Tai tarsi dvasinis miegas, kai įsiliejama į tą šviesą ir tik egzistuojama, be aktyvumo. Čia neturima fizinio ir protinio kūno, bet nėra ir dvasinio kūno pasireiškimo. Kažkas panašaus į budistinę nirvaną.

2. Iš rojinių šios materialios visatos lygmenų (planetų). Šios planetose siela yra uždengta aukščiau minėto protinio kūno. Kartais dėl materialistiškų protinio kūno ypatybių, ji gali padaryti klaidas, dėl kurių puls žemyn. Arba natūralia eiga jos dorybingumas išsenka, ir ji turi gimti Žemėje, atlikti dorybingą praktiką.

Taip pat pulti galima iš žemiškojo lygmens (planetų) į pragaro lygmenis (planetas).

Tai nežinau kaip buvo su puolusiais angelais, kuriuos mini Biblija, bet puolimo galimybės tokios.

[puodukas]

Netapatino savęs su fiziniu kūnu ir ankstyvieji krikščionys.

Angliškai nesuprantu, tai nežinau ar panaši mintis kurią radau- Abba Pimen kai jo paklausė kodėl kai kurie gan griežtai elgiatės su savo kūnu atsakė :
mes mokinomės marinti ne kūną, o aistras

Авва Исаак пришел к авве Пимену и увидел, что он льет воду на свои ноги. Приблизившись к нему, он спросил: «Почему же некоторые весьма строго обращались со своим телом, не щадили его?» Авва Пимен отвечал: «Мы учились умерщвлять не тело, а страсти». (Достопамятные сказания. С. 225. № 183.)

Neteigiau jokios absoliučios tezės. Mąstyti reikia, mąstyti.

Na jei vien filosofijos dėka būtų įmanoma išmąstyti tokius dalykus, tai visi protingi žmonės (filosofai, mokslininkai...) būtų arba ateistai arba tikintys, bet realiai mažai yra ryšio tarp sugebėjimo mąstyti ir tikėjimo.

[paragraf 78]

Dvasinis kūnas, yra teologinė - filosofinė koncepcija išrutuliota dar Aristotelio. O kadangi pirmieji krikščionys labai rėmėsi Aristotelio mokymu, tai ir ši koncepcija buvo pritaikyta krikščionybei remiantis ŠvR. Dvasinis kūnas tiek teologijoje tiek filosofijoje apibrėžia tai, jog kūnas ir dvasia yra neatskiriamas vienis t.y. kad žmogus yra tada kai jis yra dvasinė ir kūniška būtybė. Tad nereikia bijoti naujų sąvokų ir iš nesupratimo priskirinėti jos visokiems new ageams, kurie ta sąvoka net neoperuoja