Grožis

[a.t.sielis]

Kas yra grožis? Kodėl kažkas gražu arba negražu?

[paragraf 78]

Manyčiau viskas čia priklauso nuo kultūrinio konteksto ir auklėjimo (su kai kada pasitaikančiais nukrypimais nuo šių dviejų).
Kas mums gražu, japonams nebūtinai bus gražu.

[varpainis]

As kaip didis humanistas ir lygiu teisiu sergetojas pareiskiu, kad visi zmones yra vienodai grazus ir jei jus skirstot gyvas butybes i grazias ir negrazias esat bedvasiai issigimeliai, kurie nusipelno degti pragare!
Ir atminkit vaikai, sios dvi butybes vienodai grazios ir nuostabios  <3

[paragraf 78]

Na čia tu, Varpaini prakalbėjai apie žmonių grožį šiaip aš apskritai kalbėjau. Nes grožis apima visą aplinką, ne tik žmones. Tarkime vienam gražu gotikinė vampyriška mirties estetika, kitam be galo gražu yra Hello Kitty stiliukas.
Va pas mane darbe klientai stebina. Žiūri į prekę ir galvoji: siaubas kažkos, niekas jos nepirks. O štai ateina koks klientas ir su nuostaba šūktelėjęs: Kaip gražu; puola pirkti būtent tą prekę

[a.t.sielis]

Kalbant apie veido grožį, jį sudaro harmoningai sudėstyti bruožai, taip? O kodėl tai patrauklu? Kokia esmė? Nes tai ne šiaip kompozicija, bet išreiškia savimi nuotaiką. Kuo labiau ir gryniau išreiškia dvasią, tuo tai gražiau.

[czech-kuolis]

Kuo labiau ir gryniau išreiškia dvasią, tuo tai gražiau.

Kieno dvasią?

[a.t.sielis]

Geras klausimas. Kas yra nuotaikų, dvasios, patrauklumo šaltinis? Iš kur visa tai atsiranda?

Tarkim, mes veide matome kažkokią nuotaiką, arba greičiau nuotaikų visumą, arba nuotaikų foną, kuri mus traukia. Bet žmogus gi nesukūrė pats savo veido, veidą jam davė gamta, o nešiodamas tą veidą, jis gali būti visai be nuotaikos tuo metu. Tada iš kur kyla tokia veido kompozicija, su savo turiniu?

Arba kitas klausimas, mes jaučiame nuotaikas, impulsus, įkvėpimus vienokiems ar kitokiems vidiniams judėjimams, vidiniam gyvenimui; iš kur tos substancijos atsiranda?

Kieno tie dalykai, iš kur jie kyla. Geras klausimas.

[paragraf 78]

Kalbant apie veido grožį, jį sudaro harmoningai sudėstyti bruožai, taip?

Vakarų kultūroje taip. Tačiau yra begalė kitokių kultūrų kur veido grožio etalonas gerokai skiriasi nuo mums įprasto.
Štai keli pavyzdžiai kur mums keista arba negražu, o tų kultūrų atstovams tai yra gražu ir normalu:



Afrikoje yra krokodilų garbintojų gentis, kur jei tavo dantys nee kaip pas krokodilą tu esi negražus:


Va kaip gražiai pasipuošęs žmogus:


Dar gražios puošybos:


Jiems tai gražu, o mums?


Kažkada Marilyn Monroe ir Jane Russell buvo laikomos sekssimboliais, dabartiniais laikais jas tokiomis retas kuris ir beevadintų

[a.t.sielis]

Taip, grožio suvokimas subjektyvus. Kadangi nesu didelis "vakarietiško pasaulio" garbintojas, tai kalbu bendrame filosofiniame kontekste, ne apie vakarietiškus grožio etalonus.

Esmė tame, kad gražu tai, kas sudaro savo kompozicija tam tikrą harmoniją, kuri kažką išreiškia. Jeigu pailgintas kaklas ar paaštrinti dantys sudaro savo vaidmenį tam tikroje kompocijoje, ir žiūrėtojui išreiškia tam tikrą visuminę nuotaiką, kuri yra jam patraukli, tada galioja tas pats principas.

Tai ir yra klausimo esmė, kas yra gražu, ir kodėl tai gražu? Kas yra pats grožis? Kame jo jėga?

[Sharikovas]

Gamtos vaizdai turbut visu kulturu zmonems vienodai grazus ?

[rutulys]

Bet žmogus gi nesukūrė pats savo veido, veidą jam davė gamta, o nešiodamas tą veidą, jis gali būti visai be nuotaikos tuo metu.

Mažytis kontrargumentas: su šiuolaikine kosmetika moterys gali padaryti mažyčius stebuklus. Išvada galėtų būti tokia: veidas gali būti idealiai proporcingas ir simetriškas, o kokie spuogai ar kokie nors kiti odos defektai gali paversti jį atgrasiu.
Tikrai, labai daug kas priklauso ir nuo aplinkos primestų individualių pažiūrų. Pvz.: anksčiau man būdavo negražios laužtos nosys, o geriau įsižiūrėjęs truputį kitaip į tai žiūriu. Specialiai kažkam dėl tokių nosių kosmetinių operacijų nevertėtų darytis.

Kalbant apie kažkokią trauką gali susirinkti labai daug kitų svarbių priežasčių: elegancija ar gražus elgesys ne tik prie stalo, laikysena, tinkamai parinkti drabužiai, linksmas būdas, velniūkai akyse ar spindinti šypsena.  Manau, paragrafas labai neteisus dėl M.Monroe ir J.Russel: jei jos su laiko mašina iš nuotraukos atsikeltų į mūsų laikus ‒ gerbėjų joms netrūktų.

O šiaip gal pradžiai reiktų išnagrinėti paprastesnį klausimą: kodėl kažkas skanu?
Kažkaip pasigilinęs į tokį klausimą su nuostaba supratau, kad mielai valgau kas visai gal neskanu, bet patinka. Turiu omenyje grikių košę (dažniausiai, kaip granyrą prie kepsnio). 

[paragraf 78]

Gamtos vaizdai turbut visu kulturu zmonems vienodai grazus ?

Greičiausiai ne. Nes kiek teko skaityti antropologų darbus, tai buvo tokių aprašymų kaip kad savanos gyventoją nuvedus į mišką ir atvirkščiai, miško gyventoją išvedus į savaną, jie baisėdavosi nepažįstamais plotais.
Vėl gi, savo močiutei, visiškam kaimo žmogui rodžiau kompe nuostabiausius gamtos vaizdus, o jai jie jokio įspūdžio nepaliko.
Esmė ta, kad kuo arčiau gamtos yra žmogus, tuo jis mažiau linkęs ja žavėtis. Kuo arčiau, tuo praktiškesnis požiūris. Čia mums, betoninių džiunglių vaikams bet koks gamtos pasireiškimas sukelia ypatingus jausmus, žmonės gyvenantys gamtoje tokių jausmų paprastai neišgyvena arba išgyvena bet labai retai

[a.t.sielis]

Indėnų vado Sietlo kalba, pasakyta 1854 metais JAV prezidentui.

Didysis Vadas iš Vašingtono pranešė, kad pageidauja pirkti mūsų žemę. Didysis Vadas mums taip pat siunčia draugystės ir geros valios žinią. Jis labai geras, bet mes žinom, kad mūsų draugystė - pernelyg mažas mokestis už jo palankumą. Vis dėlto mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą. Kadangi suprantame, kad, jeigu neparduosime žemės, blyškiaveidis ateis su šautuvais ir atims ją jėga.

Kaip jūs nupirksite dangų ir žemės šilumą? Šito mes nesuprantame, jeigu mes nevaldome oro tyrumo ir vandens pliuškenimo, tai kaip jūs galite juos iš mūsų nupirkti? Mano tautai kiekviena žemės pėda yra Šventa. Kiekvienas žvilgantis pušies kankorėžis, kiekvienas smėlio krantas, kiekvienas rūko debesėlis miške, kiekviena pievelė, kiekviena zyzianti muselė, medžių kamienais tekančios sultys - viskas šventa mūsų tautos atmintyje ir jausmuose. Pasitraukę į kelionę tarp žvaigždžių, mirusieji blyškiaveidžiai užmiršta savo gimtąją šalį. Mūsų mirusieji niekada neužmiršta tos nuostabios žemės, kadangi ji - raudonodžių Motina. Mes - tos žemės dalis ir ji-- dalis mūsų pačių. Kvepiančios gėlės - mūsų seserys. Elnias, žirgas, didysis erelis - mūsų broliai. Kalnų viršūnės, sultingos pievos, šiltas mustango kūnas ir žmogus - visi jie viena šeima.

Kai Didysis Vadas iš Vašingtono sako, kad nori pirkti iš mūsų žemę, jis iš mūsų per daug reikalauja. Didysis Vadas praneša, kad jis mums paliks vietos patogiai gyventi. Jis taps mūsų tėvu, o mes tapsime jo vaikais. Bet viskas ne taip paprasta, kadangi mums ši žemė - Šventa. Šis žvilgantis vanduo, tekantis upeliuose ir upėse, - ne paprastas vanduo, o mūsų protėvių kraujas, jeigu mes parduosime jums žemę, jūs privalote atminti, kad ji šventa, jūs turite mokyti savo vaikus, kad ji šventa. Vandens čiurlenimas - tai mano tėvo tėvo balsas. Upės - mūsų seserys, jos malšina mūsų troškulį. Upės plukdo mūsų kanojas ir maitina mūsų vaikus. Jeigu mes parduosime jums žemę, jūs turite atminti ir mokyti savo vaikus, kad upės - mūsų seserys ir jūsų seserys; ir ateityje su upėmis privalote elgtis gražiai ir gerai, kaip elgiatės su savo seserimi.

Raudonodis visada pasitraukia prieš pirmyn einantį blyškiaveidį, kaip kalnų rūkas pasitraukia prieš tekančią saulę. Bet mūsų tėvų palaikai šventi. Jų kapai - šventos vietos, ir todėl šios kalvos, medžiai ir žemės sklypai mums tapo šventi.

Mes žinom, kad blyškiaveidis nesupranta mūsų minčių. Jam vienas žemės sklypas niekuo nesiskiria nuo kito, kadangi jis - svetimas, kuris ateina naktį ir ima iš žemės viską, ko panori. Jam žemė ne brolis, o priešas, ir jis eina pirmyn, ją užkariaudamas. Jis palieka tėvų kapus ir dėl to nesijaudina. Jis pagrobia žemę iš savo vaikų ir jaučiasi ramus. Jis užmiršta tėvų kapus ir savo vaikų teises. Jis į Motiną-žemę ir į brolį-dangų žiūri kaip į daiktus, kuriuos galima pirkti, vogti, parduoti kaip avį ar spalvotus karolius. Jo godumas suryja žemę ir po savęs jis palieka dykumą.

Aš nesuprantu...

Mūsų mintys kitokios negu jūsų. Jūsų miestų vaizdas - skausmas raudonodžio žvilgsniui. Galbūt todėl, kad raudonodžiai - laukiniai, ir jie daug ko nesupranta. Blyškiaveidžio miestuose nėra tylos. Juose nėra tokios vietos, kur būtų galima pasiklausyti, kaip pavasarį skleidžiasi pumpurai, kaip plevena vabzdžių sparneliai.

Galbūt aš paprasčiausias laukinis ir daug ko nesuprantu.

Man atrodo, kad triukšmas įžeidžia klausą. Argi čia gyvenimas, jeigu žmogus negali išgirsti vienišos klaidžiojančios ugnelės šauksmo arba naktinio varlių ginčo tvenkinyje?

Aš - raudonodis, aš daug ko nesuprantu.

Indėnai kur kas mieliau klauso švelnaus vėjo šiurenimo virš tvenkinio, uodžia popietinio vėjo ir lietaus kvapą, prisigėrusį pušų sakų aromato. Raudonodžiui oras - brangenybė, nes tuo pačiu kvėpuoja visa, kas gyva: ir žvėris, ir medis, ir žmogus. Blyškiaveidis nepastebi oro, kuriuo kvėpuoja. Jis nejaučia dvoko, kuris sklinda nuo mirštančiojo jau daug dienų. Bet jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs privalote atminti, kad mums oras - brangenybė, kad oras savo dvasia dalijasi su visais, kas gyvas. Vėjas, kuris įkvėpė gyvybę mūsų protėviams, dabar priima jų paskutinį įkvėpimą. Ir šitas vėjas turi pripildyti gyvybės dvasia mūsų vaikus. Jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs turite laikytis atokiai nuo jos ir elgtis su ja kaip su šventa, kad liktų tokių vietų, kur galėtų ateiti netgi blyškiaveidis, norintis pajausti saldų gėlių kvapo prisotintą, iš pievų sklindantį vėjo skonį.

[Sleeping_angel]

kas yra gražu, ir kodėl tai gražu? Kas yra pats grožis? Kame jo jėga?

Liūdniausia tai, kad šiuo klausimu labai daug "padirbėjo" žiniasklaidos priemonės. Dabartinis grožio standartas - tiesiog gerai apgalvotas verslo planas "Kažkas" įteigia, kad moteris be makiažo negraži - bėgam pirkti kosmetikos priemonių, kad užmaskuotume save. "Kažkas" sugalvoja, kad negražu plaukuotos kojos - lekiam depiliuotis, negražu būti storam - sportuojam, vartojam papildus ir t. t.
Didžiąja dalimi, manyčiau, grožis yra tai, ką mums įteigia...

[exopolitics.lt]

Kas yra grožis? Kodėl kažkas gražu arba negražu?

Grozis yra ideja. Kazkas grazu ar negrazu yra todel kad tai ka suvokia musu protas ar (ir) jutimai proto yra skirstoma i kategorijas kaip kad grazu, negrazu ar neutralu grozio atzvilgiu. Grozio ideja mano nuomone yra vienas is pazinimo instrumentu. Grozi suvokiame skirtingai del priezasciu kurias minejo paragraf 78 ir t.t.