Kuriam ateistinę visuomenę

[VarpoGalia]

Perskaiciau tik temos pavadinima. Ir noriu pasakyti,kad eikit jus visi su religijom i viena vieta.. nereikia zmonems nieko pirsti jie patys renkasi tiketi ar netiketi kazkuo. Nekenciu tu kurie persa religijas savo.. visi karai per tas religijas kyla.

[slapiaslietus]

Niekada nesuprasiu, iš kur ta mada daryti prielaidas, kad visi žmonės, ir visų žmonių poreikiai - vienodi? Yra daugybė žmonių, kuriems kokių bitlų muzika sukelia daugiau emocijų, išgyvenimų ir apmąstymų, nei kada nors galėtų sukelti "savęs pastatymas užanapus". Kuriems pastarasis dalykas tiesiog neesminis. Kuriems nebūtinas atsakymas. Kurie suranda savo vietą ir be to.

Minia yra minia. Apie ją galima šnekėti ir atskirais jos nariais rasti bendrą kalbą, bet
visuomenę į priekį pastumia tik tie, kurie kelia ribinius klausimus.
Kai kurie, kurie iškelia tuos klausimus, dar ir sugeba atrasti kažką naujo.
Vidutinybės galbūt gyvena laimingai, gražiai ir moraliai, bet tokie retai sukuria, kad būtų giliau ir tobuliau. Taip, buvo tokių veikėjų, kurie sužadinti bitlų muzikos, pasiekė didžių tikslų.
Niekas to neginčija.

Tačiau, jei kalbam apie viso ko kilmę: manau, kad užtenka ir vienos (ar poros) alternatyvų dievui. Kad ir ta kosmologija ir biologija.

tą akimirką pavyzdžių nesugalvojau. Bet per visą postą jų pakako.

Pavyzdžiui, mane, ir, lažinuosi, milijonus kitų ateistų, daug labiau jaudina, paveikia, sukelia egzistencines mintis ir pasitenkinimą toks video, tokios mintys: https://www.youtube.com/watch?v=9D05ej8u-gU

tai, kas parodyta šioje ištraukoje jau racionalu, sudėliota į protingos logikos stalčiukus, viskas ten aišku ir nėra jokios paslapties. Aišku, grandiozinis visatos vaizdas pribloškia, bet tik pirmus tris kartus. Kai tik pakeli savo fizikinį išsilavinimą, viskas tampa akivaizdu ir aišku, o ketvirtą kartą žiūrint nieko nebažadina.
Dar daugiau.
Remiantis racionalia logika tie kosminiai paveikslėliai gali įstumti ir į gilią neviltį kad ir dėl šios priežasties: pagal Einšteino teoriją materija negali įveikti šviesos greičio, todėl aplankyti tolimų pasaulių žmogui nepavyks. tai logikai tiek akivaizdu, kad net skausminga bežiūrint tuos paveikslėlius. Tuo tarpu irracionalus protas palieka įvairių galimybių vilčiai, svajonėms ir kūrybai.

Prie to pačio kyla klausimas: jei save deklaruoji netikinčiuoju - tai kas tau yra alternatyva? Kas tave pastato prieš "užanapus"? Jei neturi jokios kitos lygiavertės alternatyvos, tačiau sakai, kad tokie jausmai yra būtini, kodėl esi netikintis?
Man atsakymai į šituos klausimus būtų labai įdomūs. Net, jei daugiau į nieką neatsakysi - į šituos tikrai būtų įdomu paskaityti.

Tikėti tuo, ko nepatikrinau savo asmenine patirtimi - negaliu.
Todėl tiksliausia būsena - abejojantis. Tai reiškia neapsnūdęs, o visada pasiruošęs bet kokiai patirčiai.

Problema, kad irracionalus protas dažnai įtiki belekuo, ir nesugeba to paleisti, net jei yra akivaizdūs įrodymai, kad yra kitaip. Arba, kad visiškai nėra įrodymų, kad yra taip.  Aš nesugebu tame išmatyti nieko gero, nieko teigiamo. Gal mano vaizduotė per silpna..

Neturiu ką pridurti - užbaigei ta mintimi, kurią ir turėjau savo žinutėje.
Ir jeigu paskaityt, ką pacituosiu žemiau:

Imant tavo minėtą pavyzdį apie perėjimą vandeniu, - neracionalus protas įtikės, kad gali pereiti. Ir, net išbandžius visas suvokiamas, įmanomas priemones pereiti, - vis tiek bus 100 proc. užtikrintas, kad galima pereiti. Aš nemanau, kad tai yra tinkamas požiūris.
Racionalus protas, kita vertus, sakys: "kiek kol kas išbandėm būdų, jie neveikia pereinant vandenį. Ieškom toliau, tačiau kol kas tikimybė pereiti, atrodo maža. Todėl kol kas gyvenam taip, tarsi pereiti būtų negalima. Bet, vėlgi, ieškom toliau".

"Todėl kol kas gyvenam taip, tarsi pereiti būtų negalima. Bet, vėlgi, ieškom toliau" - tai yra racionalaus proto tragedija - jis negali suvokti, kad negali išeiti iš savo paties užburto rato.
Gali būti tikras - racionalus protas garantuotai nesuras atsakymo, nes atsakymas šiuo konkrečiu atveju ir taip akivaizdus. Žinių perteklius užblokuoja kūrybines kūrėjų galimybes, ir ši problema jau ne naujiena.

Problema, kad irracionalus protas dažnai įtiki belekuo, ir nesugeba to paleisti, net jei yra akivaizdūs įrodymai, kad yra kitaip..

Yra kaip tik atvirkščiai - tai yra irracionalaus požiūrio privalumas, kuris atveria galimybę pažinti tą dimensiją, kuri racionaliam protui nepažini.

Sociologų metodai net labai gyvi. Tai, tikriausiai, vienas gyviausių mokslų, kiek tik galiu įsivaizduoti. Sociologija būtent ir remiasi gyvais pastebėjimais, gyva filosofija, gyvais vertinimais, gyvais tendencijų spejimais, gyvais tų tendencijų tikrinimais, visiškai gyvomis apklausomis ir tyrimais, ir gyvų išvadų darymu.

Nesiginčysiu, galiu klysti.
Kadangi žmogaus suvokimo aktas yra individualus, žmogaus kaip kūrėjo aktas irgi yra itin subjektyvus, todėl nei pirmasis, nei antrasis reiškinys negali būti pakartotas vienodu būdu bent du kartus, tai koks tyrimo metodas čia gali pagelbėti? Sociologinis?? Mokslinio pažinimo metodas šiouo atveju negalioja, o visi kiti metodai šiuolainiame moksle išbrokuoti, nes neobjetyvūs.

Ir vėl, mano klausimas: jei save deklaruoji kaip netikintį - manai, kad ir tavo paties gyvybingumas mažėja? Manai, kad esi besiblaškantis visiškai be vietos? Kodėl esi netikintysis?

Esu abejojantis ir atviras. Nepriimu jokios tiesos, nes įtikėjimas kokia nors tiesa yra dogma.
Ir jeigu dogma apie vaikščiojimą vandeniu gal ne tokia jau bėda (gali kitą kartą ir gyvybę gali išgelbėti), tai dogmos tokiais klausimais, kaip pasaulio pažinimas ar dvasinė patirtis yra neabejotinas stabdis, uždarantis žmogų racianalaus proto kalėjime.

[TinSoldier]

Minia yra minia. Apie ją galima šnekėti ir atskirais jos nariais rasti bendrą kalbą, bet
visuomenę į priekį pastumia tik tie, kurie kelia ribinius klausimus.
Kai kurie, kurie iškelia tuos klausimus, dar ir sugeba atrasti kažką naujo.
Vidutinybės galbūt gyvena laimingai, gražiai ir moraliai, bet tokie retai sukuria, kad būtų giliau ir tobuliau. Taip, buvo tokių veikėjų, kurie sužadinti bitlų muzikos, pasiekė didžių tikslų.
Niekas to neginčija.

Atsiprašau, nelabai supratau pagrindinės pastraipos minties Ok, "sometimes the smallest softest voice carries the grand biggest solutions". Aš sutinku su tuo, kad visuomenę pastumia tie, kurie kelia ribinius klausimus. Tačiau ar tu teigi, kad pastumti visuomenę į priekį gali tik tie, kurie kelia ribinius klausimus būtent toje sferoje, kuri asmeniškai tau atrodo svarbiausia? Manai, kad ribinių klausimų negali kelti tie, kurie jų nekelia apie tikėjimą, dievą ir egzistenciją? Manai, kad tik toks suvokimas yra vienintelis svarbus? Ir, tą teigdamas, pats esi netikintysis? Aš vienas matau kažkokį disonansą tarp minčių?

tai, kas parodyta šioje ištraukoje jau racionalu, sudėliota į protingos logikos stalčiukus, viskas ten aišku ir nėra jokios paslapties. Aišku, grandiozinis visatos vaizdas pribloškia, bet tik pirmus tris kartus. Kai tik pakeli savo fizikinį išsilavinimą, viskas tampa akivaizdu ir aišku, o ketvirtą kartą žiūrint nieko nebažadina.

Visų pirma, neįsivaizduoju, koks turėtų būti tavo fizikinis išsilavinimas, kad fizikinė realybė tau nieko nebežadintų. Vieni iškiliausių viešojoje erdvėje aktyviai besireiškiančių mokslininkų (pvz. Lawrence Krauss, Neil deGrasse Tyson, Michio Kaku atvirai vos ne springsta nuo susižavėjimo visata, jos paslaptingumo, keistenybių, unikalumo ir nuostabumo. Jeigu tu nesugebi moksliniame pažinime atrasti nieko žadinančio, jei tau net nebelieka paslapties - aš neįsivaizduoju, kas tu per žmogus

Visų antra, jei taip ir būtų, - kuo tai skirtųsi nuo teistinės pasaulėžiūros? Kuo jinai labiau kažką žadina? Mokslas bent jau pateikia vis kažkokių naujų faktų, - ką pateikia tikėjimas ir religijos? Tą patį nepagrįstą dalyką šimtmečiais, kuris žmonėms tapo tokiu įprastu ir beverčiu, kad jį pradeda transformuoti į pops'o dėsnius, į naujas ir visiškai bukas sektas/naujuosius religinius judėjimus.

Dar daugiau.
Remiantis racionalia logika tie kosminiai paveikslėliai gali įstumti ir į gilią neviltį kad ir dėl šios priežasties: pagal Einšteino teoriją materija negali įveikti šviesos greičio, todėl aplankyti tolimų pasaulių žmogui nepavyks. tai logikai tiek akivaizdu, kad net skausminga bežiūrint tuos paveikslėlius. Tuo tarpu irracionalus protas palieka įvairių galimybių vilčiai, svajonėms ir kūrybai.

Ką tik rašei - paslapties nelieka - blogai. Dabar - paslaptis lieka - vėl blogai
Bet kuriuo atveju, nė jokia Einšteino teorija neteigia, kad neįmanoma aplankyti tolimų pasaulių. Mokslo ribos, jo tobulėjimas - beribis, ir lygiai tiek pat žadinantis fantaziją, kiek ir akli tikėjimai. Tik, skirtingai nuo pastarųjų, dar ir suteikiantys kažką realaus, apčiuopiamo ir tikro.

"Todėl kol kas gyvenam taip, tarsi pereiti būtų negalima. Bet, vėlgi, ieškom toliau" - tai yra racionalaus proto tragedija - jis negali suvokti, kad negali išeiti iš savo paties užburto rato.
Gali būti tikras - racionalus protas garantuotai nesuras atsakymo, nes atsakymas šiuo konkrečiu atveju ir taip akivaizdus. Žinių perteklius užblokuoja kūrybines kūrėjų galimybes, ir ši problema jau ne naujiena.

Nesupratau aš tau pateikiau konkrečius pavyzdžius, kuomet racionalus protas įveikė tą "užburtą ratą", ir atrado atsakymus į kai kuriuos klausimus, kurių neracionalus protas nesugebėjo atrasti (primenu, Galilėjaus ir kvantinės fizikos pavyzdžiai). Pro kurį galą tu nusprendei, kad racionalus protas - per istoriją įrodęs tokių dalykų, kurių dauguma net išfantazuoti nebūtų pajėgę - užblokuoja kūrybines galias - man nesuvokiama Galėčiau sutikti, kad kartais intuicija, tikėjimas ir tas "irracionalumas" gali veikti kartu su racionalumu, taip atrandant kažką vertingo.
Vienas pats irracionalumas - šlubas, klišas, bevertis invalidas. Jei nesutinki, būtų įdomu, kad pateiktum konkrečių pavyzdžių iš realaus gyvenimo.

Esu abejojantis ir atviras. Nepriimu jokios tiesos, nes įtikėjimas kokia nors tiesa yra dogma.
Ir jeigu dogma apie vaikščiojimą vandeniu gal ne tokia jau bėda (gali kitą kartą ir gyvybę gali išgelbėti), tai dogmos tokiais klausimais, kaip pasaulio pažinimas ar dvasinė patirtis yra neabejotinas stabdis, uždarantis žmogų racianalaus proto kalėjime.

Tai, kaip supratau, pripažįsti, kad esi visiškai be vietos, ir negyvybingas/bevertis?

[slapiaslietus]

Koks išsilavinęs ir šmaikštus esi, @TinSoldier
Necituosiu teksto, labai gremėzdiška žinutė gaunasi.
Susitrumpinsiu iki tiek.
1. Dėl ribinių klausimų. Yra tik vienintelis klausimas, vertas dėmesio: "Kas aš es?".
Visi kiti klausimai antraeiliai. Ir tai vienintelis klausimas, kurį supdamasis gyvenimo sūpuoklėse, bandau išryškinti. Jeigu manaisi žinąs atsakymą, tai mums nėra apie ką kalbėtis - neturiu ką tau pasakyti. Esu nevertas tavojo dėmesio.

2. Dėl fizikinės realybės žadinimo.
Na ir ką, žymieji mokslininkai, kuriuos cituoji, springsta iš žavesio visata, na ir ką? man visai neįdomu, nuo ko jie springsta; jei kas įdomu, tai nuo ko pats svaigsti, geriau jau savo pasaulėjautos pavyzdžiais kalbėtum, tai dar dar, kažkiek gyvą žmogų galima būtų jausti.
Na, bet kitaip pabandykim - pasakyk man nors vieną faktą Visatoje, nuo kurio svaigsti. O aš tau paaiškinsiu, kad nieko ten ypatingo nėra.

3. Dėl teistinės pasaulėžiūros. Vietoj šito palikim tik vieną žodį: pasaulėjauta
Pasaulį pilnai išjausti gali tik tada, kai neturi jokio išankstinio nusistatymo, pagrįsto žinojimu.
Čia ir dabar, tarsi ką tik gimęs. Ateina nauja akimirka, tu gimsti toje akimirkoje ir kartu su ja tavo sąmonė gimdo pasaulį, jis pražįsta vis pražįsta, ir tas "gimdymas-žydėjimas" tęsiasi nuolatos.
.
Šitoj vietoj mintys sustoja.
Akimirkos pilnatvė,
kurioj nėra nė vieno žinojimo,
o juo labiau nė vieno įnirtingo tavojo argumento -
tiesiog nei jo reikia, nei ką..
O gal tau papasakoti, kaip šiandien ryte kėliau palenktą ąžuolo šakelę, ieškodamas karkvabalio, kuris, žinojau, tūno įsiskverbęs tarp gležnų pavasarinių lapų. Ar gali patikėt, kad tą akimirka nebuvo kūno, nebuvo minčiųminčių ir jokių vertinimų ir lyginimų, nes tiesiog būni įnikęs dėmesiu į situaciją, ir lieka tik suvokimas, kai gyveni toje akimirkoje totaliai, visu tuo, kas esi.
ir taip kas akimirką - esi nuolatinis gyvas virsmas.
O kas tu esi?

4. Apie mokslo beribiškumą.
Pavyzdžiui, mokslas nepajėgus nei padaryti žmogų laimingu, nei duoti atsakymą, kaip būti laimingu.
Šito pakanka bent jau suabejoti mokslo beribiškumu.
Ir kam tas mokslas reikalingas, jei negali padaryti žmogaus laimingu.
jau nekalbant apie pirmą klausimą, į kurį mokslas neturi šansų atsakyti, nors tau gali atrodyti kitaip.

5. Apie kūrybinių galių užblokavimą.
Na, gal užlenkiau apie tą užblokavimą na, bet pamėgink, remdamasis mokslu atlikti tikrai kūrybinį procesą, parašyk eilėraštį. Pasakysi, kad tai ne mokslas, tai menas. Bet tai juk kokia tai dimensija, kuri irgi netelpa į mokslo beribiškumą. Ar gi ne taip?

6. "Be vietos/bevertis".
Matai, tas požiūris, kuriuo remiasi logiški protai, jaučiasi tvirtas, kai prikaupia labai daug žinių, kurias sudėlioja į lentynėles - sukonstruoja tvirtą pasaulėžiūrą - tai tokį 'teisingą' filtrą, per kurį žvelgia į pasaulį ir jį vertina. Kas neatitinka lentynėlių turinio, tas neteisinga, kas atitinka - tas gerai. Tai yra proto veikimo būdas, jo egzistencijos būdas. jo veikimo būdas dualistinis, nes paremtas palyginimu. Kas telpa toje paaulėžiūroje ir tenkina tesingumo kriterijus, tas pagal tave "turi vietą" ir "yra vertingas". (Na, tipo, aš 'be vietos; kažkoks paplaukęs padaras tavo sistemoje).
Bet paaulėžiūra yra labai jau statinė struktūra, kitaip sakant, betoninės sienos, kurių tvirtumas priklauso nuo įsitikinimų skaičiaus ir tvirtumo (valios). Jeigu tau atrodo, kad tu gali kažką matyti per tą sieną - labai klysti. Tu nešioji tą sieną - tą pasaulio modelį - nešioji su savimi nuolat. Palygink šią situaciją su 3 punkte parodyta situacija - turėtum pastebėti, kad ten nieko nereikia su savim nešiotis. Ir dar šitoj vietoj turėtum mokėti palyginti, kuri struktūra yra gyvesnė.
na, ir kažkur tarp šitų eilučių, slepasi tiek irracionalusmas, tiek racionalumas. Bet tai tik žodžiai, o ne gyvenimas.

[Sharikovas]

Prasidejo filosofinis "padziazavimas".

[paragraf 78]

visi karai per tas religijas kyla.

Jei visi karai dėl religijos, tai gal išvardintum bent 5 XX a. vykusių dėl religijos?

P.S. pats stengiuosi atsisakyti tokių teiginių kaip visi, visada, viską daro ir kitime rekomenduoju taip daryti, nes tikrai ne visi ir ne visada viską daro

[Sharikovas]

Ne visi zinoma, nafta irgi svarbi. Bet pavizdziui terorizmas egzistuoja deka religijos.

[slapiaslietus]

Ir noriu pasakyti,kad eikit jus visi su religijom i viena vieta.. nereikia zmonems nieko pirsti jie patys renkasi tiketi ar netiketi kazkuo. Nekenciu tu kurie persa religijas savo.. visi karai per tas religijas kyla.

1. Visi karai kyla ne dėl religijos, o dėl žmonių egoizmo:
"aš noriu gauti tai, kas man (kaip man atrodo) priklauso, ir man nelabai rūpi, kaip po to bus kitiems." 
2. Niekas religijos neperša. Tiesiog yra tokia mintis, kad kai kuriem žmonėm religija yra ramstis kaip žmogui ir kaip asmenybei. Dėl to demokratijos sąlygomis niekas neturėtų drausti religijai egzistuoti, juolab, kad joje yra žymi kultūros dalis.
3. Klausimas, į kurį gali atsakyti kiekvienas bent sau: išmetus religiją iš visuomenės gyvenimo, bendravimo klimatas tokioj visuomenėj pagerės, ar pablogės?
Šiaip tai įdomu būtų kad ir prabalsuoti šiuo klausimu

[paragraf 78]

Ne visi zinoma, nafta irgi svarbi. Bet pavizdziui terorizmas egzistuoja deka religijos.

Išvardink bent penkias teroristines organizacijas kurios tikrai kyla dėl religijos
Taip neneigiu, yra ir tokių, bet toli gražu ne visi teroristai yra iš religijos. Šiaip atrodo skaitant tavo pranešimus, kad randi kokią vieną grupę (pvz. talibus) tada sugalvoji, kad jei šie fanatikai taip elgiasi, tai ir visi tikintieji yra tokie. Dar kartą pasiūlysiu atsisakyti tokių globalių pareiškimų

[Sharikovas]

Jau dabar visuomenes gyvenime religija neperdaugiausiai dalyvauja ir tendencijos tokios, kad mazes ir mazes. Beda sakyciau, kad religiju atstovai tai jausdami imasi agresyvios taktikos ir taikosi I darzelius ir mokyklas.

Paragrafai, uztenka ir vienos religines teroristines grupuotes, ar manai, kad I viena ar keleta galima ir pro pirstus paziuret ?

P.s. nagi padarom balsavima kaip slapiaslietus pasiule.

[slapiaslietus]

Jau dabar visuomenes gyvenime religija neperdaugiausiai dalyvauja ir tendencijos tokios, kad mazes ir mazes. Beda sakyciau, kad religiju atstovai tai jausdami imasi agresyvios taktikos ir taikosi I darzelius ir mokyklas.

Kadangi visuomenė neranda tinkamų būdų auklėti vaikus - apskritai beveik nesirūpina (minimaliai būrelių, žaidimų aikštelių, apie pinigus šitiems reikalams išlaikyti nėra ką kalbėti), pakampėmis trinasi su cigaretes apsikabinę - ant tiek nubukėję, kad net kompiuterinių žaidimų žaist nemoka, net nukrackint ar kokius gudriuosius kodus įvest - net šito nemoka, tik tūsinasi...
Tai jei visuomenė nesugeba rūpintis savo vaikais, tai tegu rūpinasi nors bažnyčia.
Asmeniškai tam nepritariu, bet turėdamas galvoj aukščiau parašytus argumentus, pratyliu ir nekritikuoju, nes neturiu ką pasiūlyti geriau. Nes kritiką reikia paremti sprendimais ir veiksmais. Jei tokių neturi - nėr ko tuščiai burną aušinti.

[Benamis]

Balsavima kiekvienas norintysis gali forume paskelbti: http://anomalija.lt/forum/index.php?action=post;board=45.0;poll

[paragraf 78]

Jau dabar visuomenes gyvenime religija neperdaugiausiai dalyvauja ir tendencijos tokios, kad mazes ir mazes.

Taip, tu teisus, mažėja statistinių tikinčiųjų, bet sąąmoningai tikinčių skaičius didėja. Svarbu ne kiekybė, bet kokybė. Būtų mano valia, tai išvis išvaryčiau ko gero visus statistus, kad nesipainiotų po kojomis tas balastas, nes paskiau visokie Šarikovai juos ima kaip tikinčiojo etaloną ir manosi kad žino kas yra religija

Paragrafai, uztenka ir vienos religines teroristines grupuotes, ar manai, kad I viena ar keleta galima ir pro pirstus paziuret ?

Niekas ir nesako kad reikia žiūrėti pro pirštus, anaiptol, čia kalbu apie visai kitą reiškinį: dėl vienos fanatikų grupės, o kaip jau išsiaiškinome, fanatikai taip pat toli nuo tikėjimo kaip ir ateistai, tu jų savybes priskiri visiems tikintiesiems. Štai jei tokių grupių būtų milijonai tai tada kitas reikalas. Na čia panašiai būtų, jei aš pagal vieno apsivogusio lietuvio, sakyčiau na štai visi lietuviai vagys. Fanatizmo ar religinio terorizmo negali imti kaip etalono, nes tai išimtys, o kaip žinia daugelis taisyklių turi išimtis. Be to tu teigei: terorizmas egzistuoja deka religijos. Taip tarsi deklaruodamas, kad tik dėl religijos egzistuoja terorizmas, tačiau nesugebėjai išvardinti nei vienos religinio terorizmo grupės. Ir nenuostabu, nes tokių yra vienetai ir jų šalinasi visi tos religijos tikintieji, nes supranta kad anie negerai elgiasi.

[TinSoldier]

Atsakymas slapiamlietui:

1. Aš galiu sutikti, kad vienas svarbiausių klausimų, į kuriuos žmogus pats sau turi atsakyti: "kas aš esu?". Tačiau aš ne visai tam ir prieštaravau.. Aš rašiau: „Tikrai yra klaida daryti prielaidą, kad visi žmonės yra vienodi, ir kad visus labiausiai jaudina klausimas - "iš kur mes?". Tai buvo atsakymas tavo minčiai, kad: „Kas dar be Dievo atveda žmogų prie pasaulio kaip visumos išgyvenimo?".

Žodžiu, esmė tokia, kad klausimas „kas aš esu?" gali turėti daugybę plotmių. Vieni atsakymo ieško tikėjimo erdvėje, kiti mokslo (taip, yra ir taip, plačiau atsakysiu 4 punkte), dar kiti socialinėje sferoje, dar kiti - kūrybinėje ir t.t. Nesakau, kad aš turiu atsakymą į klausimą „kas aš", ar kad kuri nors iš tų sferų gali pateikti absoliutų, galutinį ir lengvą atsakymą į tą klausimą, - na, tačiau kiekviena iš jų yra pajėgi vesti žmogų prie pasaulio, kaip visumos išgyvenimo. Tam konkrečiam žmogui.

Dievas ir tikėjimas, vien todėl, kad tau atrodo svarbiausias, - nuo to nepasidaro svarbiausias kitiems. Ir tikrai ne vienintelis. Yra daugybė žmonių, kurie nekapsto giliau į savo pačias pradines egzistencijos gelmes, kadangi save pozicionuoja, save vertina ir save kuria realybės ir dabarties sferose. Ir, jeigu tau tai atrodo klaidinga ar mažiau prasminga, - na, tiesiog, mano požiūriu, toks manymas būtų pernelyg persunktas egocentriškumo, kitų vertinimo pagal savo mintis, ieškojimus ir savo prasmes.

2. Mokslininkus pateikiau kaip pavyzdį žmonių, kurie turi ypatingai gilų suvokimą mokslo srityse - ir vis tiek jose atranda kažką stulbinančio, neįtikėtino, jaudinančio, kvapą gniaužiančio. Aš nė pro kur negaliu lygintis prie jų suvokimų, - tad kodėl manęs turėtų nejaudinti mokslinis pasaulio pažinimas, net jei apie tai išgirstu 1,2,3 ar 4 ar milijoną kartų?

Todėl man keisti pasirodė tavo teiginiai, kad: pakėlus mokslinį išsilavinimą, nebelieka nieko įdomaus tame (perfrazavau). Tarsi naktį atsigulęs gamtoje (net, jei būtum kosmologijos ekspertas), ant žemės, ir žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų, - begalinę, neaprėpiamą Visatą, - vieną kartą pasakai: vau. Antrą kartą atsigulsi, žiūrėsi į tą patį dangų, ir sakysi: „meh, nebeįdomu".

Nežinau, gal tau taip ir yra. Tačiau čia vėl išplaukia pastebėjimas, kad ne visi žmonės vienodi.
Man tikrai nereikia, kad paaiškintum, kad kažkokiame Visatos fakte nėra nieko ypatingo. Nes nėra ypatingo tau. Man yra. Aš nepuolu aiškinti, kad tikinčiųjų jausmuose, tikėjimuose ir pan., nėra nieko žadinančio, kad jų jausmai - nieko verti ir netikri. Aš galiu ginčytis dėl religijos visai kitose plotmėse (socialinėse, kultūrinėse, moksliniame diskurse ir pan.), kur apčiuopiama religija, kaip fenomenas. Tačiau niekada nedrįsčiau sakyti, kad tikinčiųjų jausmai - netikri, nieko verti ar „neypatingi". Ir man atrodo kiek keista, kai žmogus taip sako apie netikinčiųjų jausmus.

3. Į šitą punktą neatsakysiu (atsakinėju tik kad chronologijos nesugadinčiau), kadangi galiu su tomis mintimis sutikti. Parašei labai gražiai ir poetiškai. Tik pro jokį galą nesuprantu, kodėl tai siejasi tik su tikėjimu. Aš lygiai tą patį galėčiau parašyti iš ateisto perspektyvos. Ateistas lygiai toks pat pajėgus gyventi akimirkoje, lygiai toks pat pajėgus jausti pasaulio grožį, didingumą, vienybę, - ir tikrai nebūtinai turi, pamatęs vabalą, mintyse pradėti kartoti biologijos vadovėlį apie tą vabalą. Pasaulio grožio suvokimas, žavėjimasis ir jautimas nėra išskirtinė teistų privilegija. (uf, vis dėl to, gavosi, kad atsakiau į tą punktą...)

4. Mokslo beribiškumą turėjau omenyje ta prasme, kad nėra ribų moksliniam pažinimui. Tikrai nesakau, kad mokslas gali pateikti atsakymus į visų sričių klausimus. To ir nereikia. Be to, mokslo tikslas nėra padaryti žmogų laimingu. Mokslas iš vis tikslo neturi. Tai tėra tik metodas pažinti realybę. Ką su tuo realybės pažinimu darysi, kur jį panaudosi, - čia tavo reikalas. Savaime tas pažinimas laimės nesuteiks ir neturi suteikti. Kaip nesuteiks ir tikybos pamokų lankymas ir informacija apie kažkokį tai Jėzusėlį. Ką tu darysi su ta informacija, kaip ją suvoki, kaip per save perleisi, kiek įsigilinsi, kiek susiesi su savo identitetu, kiek asociacijų sukursi ir t.t., - tai yra reikšminga, ir tai gali padėti žmogui pasijausti laimingesniu.

Dėl atsakymo į klausimą: „kas aš?" - kodėl mokslas negali to atsakyti? Jis gali atsakyti kuo puikiausiai. Jeigu tau atsakymas nepatinka, jis tavęs neguodžia, neleidžia pasijausti svarbiu, tuščiai nepatenkina tavo ego - tai nereiškia, kad tai nėra atsakymas. Tačiau tuo mokslo metodas ir nuostabus: jam visiškai nusispjauti, ko tu nori, ko tu tikiesi. Jis šaltai ir grubiai pasako: yra taip, tu esi „tas", tvarkykis su ta informacija kaip nori. Jei kai kurie žmonės tos informacijos nesugeba priimti ir verčiau ieško tuščios paguodos, - tai jų problemos, o ne mokslo negebėjimo atsakyti į klausimus ar padėti žmonėms.

5.   Anam punkte paaiškinau, ką turėjau omenyje sakydamas „mokslas beribis", tad eilėraščių kūrimas - tikrai ne į temą Bet kuriuo atveju, eilėraščio sukurti lygiai taip pat nepadėtų sukurti ir pats tikėjimo principas. Tikėjimas gali įkvėpti, suteikti minčių, jausmo. Tą patį gali ir mokslinis pažinimas, gamtos ir Visatos suvokimas. Jeigu nesutinki, dar kartą pakartosių, - manau, kad tuomet per daug egocentriškas tavo požiūris, nesugebant priimti akivaizdaus dalyko, kad yra kitokių žmonių.

6. Aš suprantu, kad mano užduotas klausimas labai grubus ir provokacinis, todėl į jį stengiesi atsakyti kuo labiau save paaiškindamas. Na, tačiau tavo paaiškinimas visiškai neatsakė į mano klausimą (arba aš tiesiog nesupratau. Jei nesupratau - atsiprašau).

Temoje ne kartą kartojai, kad tik tikėjimas gali suteikti žmogui prasmę, vietą, „visumos išgyvenimą" ir t.t. Sakai, kad netikintieji to negali patirti. Ir pats save laikai netikinčiuoju.
Todėl, logiška, jog, pagal tave, ir tu esi be vietos, nepatiriantis tos laimės ir kitų išgyvenimų.
Tad būtų įdomu išgirsti tavo atsakymą be išvedžiojimų. Klausimas labai paprastas.

Pagal tavo logiką, netikintieji negali būti tikrai laimingi, negali turėti vietos gyvenime.
Tu deklaruoji save netikinčiuoju.
Reiškia, tu negali būti laimingas, ir negali turėti vietos gyvenime, taip? Ar ne?

O šiaip man tavo logika net šiurpinančiai panaši į a.t.sielio. Tiesiog skaitydamas žinutes kartais suabejoju, ar tau, ar jam atsakinėju

3. Klausimas, į kurį gali atsakyti kiekvienas bent sau: išmetus religiją iš visuomenės gyvenimo, bendravimo klimatas tokioj visuomenėj pagerės, ar pablogės?

Per prievartą išmetus religiją - pablogėtų.
Religijai natūraliai sunykus - totaliai, vienareikšmiškai, neabejotinai - klimatas pagerėtų.

Kaip ir bet kokiam kitam aklam tikėjimui, dogmatizmui ir doktrinai, atskiriančiai žmones, o ne juos vienijančiai.

Keista, kad savo žinutėse sakai, kad aklas tikėjimas blogai, reikia viskuo abejoti, ir nepriimti už totalią, neabejotiną tiesą. Tačiau tuo pačiu sakai, kad aklas religinis tikėjimas, neabejojimas dievu ir atsidavimas jam - labai gerai.

Na, gryna a.tsielio logika

Atsiprašau už tokią ilgą žinutę.

[paragraf 78]

Religijai natūraliai sunykus - totaliai, vienareikšmiškai, neabejotinai - klimatas pagerėtų.

Na čia iškart prašosi kažkokios rimtesnės argumentacijos