Rusija nesiruošia sustot?

[a.t.sielis]

Gerai būtų, kad jau pradėtų blokuoti.

[Vytautas]

Vytukai,laba, tu ar gali parašyti,gal klausinėjai švytuoklės ,gal atsakinėjo tau, šia tema,turiu omeny
nes tie perskaityti temų ir komentarų neįmanoma,dievaži

Tiesiog nusiraminkit ir nepanikuokit. Niekas čia nieko nepuls. Šiaip turiu įdomios informacijos kurios negaliu skelbti. Tiesiog reik palaukti ir įsitikinti.

[puodukas]

.... geriausiai būtų visiems mums trims miljonams išvažiuoti į ES gilumą..... Nėra reikalo prisirišti prie šito žemės gabalo.....

          o tai kas iš viso skaitosi ta LIETUVA be teritorijos, be nuosavos vertybių sistemos, ir jei visi išvažiuotų -tai ir be nuosavos kalbos paliktų?

[a.t.sielis]

Na, Lietuva nėra kažkokia savarankiškai egzistuojanti esybė. Lietuva tai valstybės ir teritorijos pavadinimas. Lietuviai - etnoso pavadinimas. Visų pirma, esame žmonės. Ne tiek svarbu, kokia kalba šnekėsime, ir kurioje teritorijoje gyvensime, o svarbu, ką šnekėsime, ir kaip gyvensime.

Kol kas lietuvių tauta nieko ypatingai vertingo nesukūrė. Kalba, nors ir graži, tėra priemonė. Jeigu ta kalba nėra kultivuojama aukšto lygio kultūra, tada ji nėra tiek jau reikšminga.

Jeigu būtume sukūrę laimingą visuomenę, kurioje nebūtų ekonominio išnaudojimo, svaiginimosi, pykčio, stresų ir konfliktų, gyvų esybių žudymo ir kankinimo, kurioje būtų daug išminties, realistinių idealų, mokėjimas prasmingai gyventi, būties situacijos pažinimo, tai turėtume ir stiprų karių sluoksnį,  ir visuomenės vieningumą bei atsparumą blogiečių propagandoms, sugebėjimą apsiginti. O kol kas nėra kuo didžiuotis. Jeigu tokios valstybės dėl nepakeičiamo likimo posūkių neliktų, pasaulis nei ką prarastų, nei ką laimėtų. O mums užtenka elgtis savižudiškai ir per kvailumą pakliūti po agresyvių kankintojų ir teroristų kareivišku batu. Pasaulis didelis, vietų, kur nebūsime engiami, tremiami į Sibirus, terorizuojami, atrasime. Užtenka to sadomazochizmo dėl prisirišimo prie pavadinimų, tuščių dalykų.

[Marius]

Na atsieli,iš visų tavo išvardintų dalykų ,pats nei vieno nesukūrei ir vargu ar sukursi..tad pagal tavo logika,nelabai turi teisę egzistuot,o jei taves neliktų,nuo to niekam nei šilta nei salta butu..

[a.t.sielis]

Šiaip tai jo, jeigu manęs neliktų, tai niekam nei šilta nei šalta. Ir tai visai gerai, nes fizinio kūno atomai ar vienoje konfigūracijoje - fizinio kūno, ar kitoje - paskirų atomų, nei vienas atomas gi nedingo, materijos kiek buvo tiek ir liko. Tiek to fizinio kūno reikšmės. O siela amžina, ir jai nereikia kokių nors kažkieno teigiamų ar neigiamų vertinimų. Tai ir yra laisvė.

[Master]

Nesu ir aš patriotė, bet šitaip pasakyti tikrai negalėčiau.
Lietuvos žmonės darė viską ką galėjo... Niekas nekaltas, kad papuolėme į tokią geografinę foną.
Ir negi dabar dėl to reikia nuleisti rankas. Nekariaujantis už savo idėjas ir nekuriantis, neturi teisės džiaugtis rezultatais, kurių jis nepasiekė.
Bet mes buvome stiprūs, nes šitaip plėšomi sugebėjome išgyventi, sugebėjome išlaikyti savo tradicijas.
Ir nežinau kaip būtų susiklostę, bet nuoširdžiai dėkoju tiems, kurie kažkada stojo už Lietuvos nepriklausomybę (nes jeigu didžiuma Lietuvių tuo metu būtų mane šitaip, kaip tu)... Neduok Ra, dabar kalbėčiau rusiškai ir kęsčiau jų priespausdą ...
Nieko nepasiekėme? Realybėje turbūt užsikosėčiau kraujais (ta prasme, taip smarkiai kosėčiau)...
Kuo Užsienietis (Amerikietis, Švedas, Anglas) geresnis už Lietuvį, čia rasizmas ar kaip? (kai sakai, kad nėra kuriamosios galios? kad nėra verta kovoti?) Tai manau, kad tokiu požiūriu niekuomet nebus verta konors siekti... (jeigu nėra pradžios, kam kažką pradėti?)... Lietuviai pastaruoju metu vieni iš labiausiai išsilavinusių žmonių (pagal univerų baigimus ir pan). Nors kita vertus visi žmonės lygus...
Nėra ką ginti... Reikia žvelgti iš kitos pusės.
Visas blogybes, kurias išvardinai... Kur jų nėra? Jas sukūrė ne valstybė, o žmonės. Ir tų "parazitų" rasi visur.

[a.t.sielis]

Kariauti, su galimybe nugalėti, ar nusižudyti, dėl to kad neturi ginklo ir eini nuogom rankom prieš tankus - du skirtingi dalykai. Reikia turėti jėgą, tada kariauti. O jėgą reikia įgyti. O mes norime likti silpni, ir laimėti. Tokia buvo Sausio 13. Tiems, kas turi kario prigimtį, tai turėtų atrodyti baisiai gėdinga, kad beginkliai žmonės žuvo, bet kariai nieko nedarė (na, tuo metu karių ir nebuvo, vadinasi, visuomenė - kaip berankis invalidas, negalėjo apsiginti). Jeigu ne apvaizda, nieko gero nebūtų buvę. Tik apvaizdos malone galime džiaugtis šia pagerėjusia situacija ir sąlygiška laisve. (bet esame engiami ekonomiškai to paties ruso ir savo pačių naglų oligarchų bei Vakarų vartotojiškumo beprotybės)

Kuo Vakaruose kultūra geresnė? Kai kuo geresnė, kai kuo blogesnė. Tarkim, jie mažiau alkoholio vartoja. Turi visuomenės struktūrą. Pas mus čia bardakas, kas ką nori, tas tą daro. Žiniasklaida tyčiojasi iš visuomenės. Pati visuomenė elgiasi baisiai su savim.

Šiais laikais visos valstybės degradavusios, visi valdantys sluoksniai - daugiau mažiau blogiečiai. Na bet Rusijos regionas su juos valdančia valdžios mafija - tai jau ypatingas chaosas. Sakau, likti to regiono įtakoje - sadomazochizmas, beprasmės kančios. Kiek žmonių prakentėjo lageriuose, kalėjimuose, ir dėl ko visa tai? Tik dėl to, kad liko čia, kur pasiekė šių teroristų ranka. Mes neturim jėgos juos sunaikinti, ir tegalim likę čia nuo jų nukentėti. Tai iracionalu ir savižudiška būtų, panašiai kaip pačiam kišti ranką į ugnį. Niekas neverčia, nėra dėl ko.

[Marius]

Jei matai,kad zmogų musa agresorius kury gali iveikt ,tam zmogui padesi,bet jei pamanai,jog nesugebesi iveikt,nueini ramia sažine toliau...cinikas esi atsieli,savanaudis cinikas..nežinau kuo tu ten tiki bet su tokiu mastymu tai nenušvisi ir nesutiksi tu to savo kūrėjo malonės..

[Jupiteris]

Man Mariaus mastyma labai gerai parodo viena ensteino citata - Patriotizmas tai liga..

[Marius]

Man ir kaiką primeni...zuikį bedrebantį iš baimės,nes dangus griūva..

[a.t.sielis]

Mariau, nepaistyk absurdų.

Jeigu manai, kad nesugebėsi įveikti agresoriaus, pašauksi pagalbą.

[_Anonimas_]

Man Mariaus mastyma labai gerai parodo viena ensteino citata - Patriotizmas tai liga..

Einšteinas sakė, kad ne patriotizmas, o nacionalizmas yra liga. Tai skirtingi dalykai, nors ir turi tam tikrą ryšį. Išmok cituoti

[Sharikovas]

Marius tiesiog siaip demesio stokojantis paauglys ir nereiktu kreipt demesio i begalines blevyzgas vien del to ,kad administracija toleruoja neapykantos kurstitoja.

Atsiprasau, bet Atsielio mintis man asmeniskai nuskambejo slyksciai ir izeidzianciai mane asmeniskai, bei daugeli Lietuvos pilieciu seimu kuriu giminaiciai padejo galvas gelbedami sita maza, bet sava zemes gabaleli nuo vokieciu ir rusu okupantu. Atsiprasau uz emocijas, bet siela yra tik zodis, o musu Lietuviu Zeme nudazyta musu lietuviu krauju yra auksciau uz zodi ir nors jie abu neaprepiami, bet tik uz viena verta kovoti, uz tai ka musu seneliai savo krutinem gyne, ta maza salele zemes kuri yra musu.

Atmetus emocijas galima paziuret i zydus, kuriuos isvijo is visur kur tik imanoma ir vistiek jie rado savo kampeli, kuris dabar klesti ir yra gan stipri jega pasauli, jau nekalbant apie povandenines jegas, bet deja lietuvis neturi tokio dviveidiskumo ir suktumo, mum lietuviam reik but isvien ir gint tai ka turim, net jei paskutine viltis bebutu vakarai, kurie visa savo esybe priestarauja musu tikejimui ir gyvasciai.

[a.t.sielis]

Pagarba tiems kariams, kurie laikėsi kario garbės kodekso, ir atliko kario pareigą, nepaisydami pergalės ar pralaimėjimo.

Daug ukrainiečių, rusų, lietuvių, padėjo galvas Žalgirio mūšyje. Bet Žalgirio mūšio teritorija dabar nėra nei lietuvių, nei ukrainiečių, nei rusų, ir niekas nemano dėl jos kovoti.

Baltieji atvažiavo į Amerikos žemyną, suvarė indėnus į rezervatus, didžiają daugumą iš jų sunaikino, ir pasakė, kad Amerikos žemė priklauso baltiesiems. Indėnai turėjo ką pasakyti apie tai:

[spoiler]

Indėnų vado Sietlo kalba, pasakyta 1854 metais JAV prezidentui.

Didysis Vadas iš Vašingtono pranešė, kad pageidauja pirkti mūsų žemę. Didysis Vadas mums taip pat siunčia draugystės ir geros valios žinią. Jis labai geras, bet mes žinom, kad mūsų draugystė - pernelyg mažas mokestis už jo palankumą. Vis dėlto mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą. Kadangi suprantame, kad, jeigu neparduosime žemės, blyškiaveidis ateis su šautuvais ir atims ją jėga.

Kaip jūs nupirksite dangų ir žemės šilumą? Šito mes nesuprantame, jeigu mes nevaldome oro tyrumo ir vandens pliuškenimo, tai kaip jūs galite juos iš mūsų nupirkti? Mano tautai kiekviena žemės pėda yra Šventa. Kiekvienas žvilgantis pušies kankorėžis, kiekvienas smėlio krantas, kiekvienas rūko debesėlis miške, kiekviena pievelė, kiekviena zyzianti muselė, medžių kamienais tekančios sultys - viskas šventa mūsų tautos atmintyje ir jausmuose. Pasitraukę į kelionę tarp žvaigždžių, mirusieji blyškiaveidžiai užmiršta savo gimtąją šalį. Mūsų mirusieji niekada neužmiršta tos nuostabios žemės, kadangi ji - raudonodžių Motina. Mes - tos žemės dalis ir ji-- dalis mūsų pačių. Kvepiančios gėlės - mūsų seserys. Elnias, žirgas, didysis erelis - mūsų broliai. Kalnų viršūnės, sultingos pievos, šiltas mustango kūnas ir žmogus - visi jie viena šeima.

Kai Didysis Vadas iš Vašingtono sako, kad nori pirkti iš mūsų žemę, jis iš mūsų per daug reikalauja. Didysis Vadas praneša, kad jis mums paliks vietos patogiai gyventi. Jis taps mūsų tėvu, o mes tapsime jo vaikais. Bet viskas ne taip paprasta, kadangi mums ši žemė - Šventa. Šis žvilgantis vanduo, tekantis upeliuose ir upėse, - ne paprastas vanduo, o mūsų protėvių kraujas, jeigu mes parduosime jums žemę, jūs privalote atminti, kad ji šventa, jūs turite mokyti savo vaikus, kad ji šventa. Vandens čiurlenimas - tai mano tėvo tėvo balsas. Upės - mūsų seserys, jos malšina mūsų troškulį. Upės plukdo mūsų kanojas ir maitina mūsų vaikus. Jeigu mes parduosime jums žemę, jūs turite atminti ir mokyti savo vaikus, kad upės - mūsų seserys ir jūsų seserys; ir ateityje su upėmis privalote elgtis gražiai ir gerai, kaip elgiatės su savo seserimi.

Raudonodis visada pasitraukia prieš pirmyn einantį blyškiaveidį, kaip kalnų rūkas pasitraukia prieš tekančią saulę. Bet mūsų tėvų palaikai šventi. Jų kapai - šventos vietos, ir todėl šios kalvos, medžiai ir žemės sklypai mums tapo šventi.

Mes žinom, kad blyškiaveidis nesupranta mūsų minčių. Jam vienas žemės sklypas niekuo nesiskiria nuo kito, kadangi jis - svetimas, kuris ateina naktį ir ima iš žemės viską, ko panori. Jam žemė ne brolis, o priešas, ir jis eina pirmyn, ją užkariaudamas. Jis palieka tėvų kapus ir dėl to nesijaudina. Jis pagrobia žemę iš savo vaikų ir jaučiasi ramus. Jis užmiršta tėvų kapus ir savo vaikų teises. Jis į Motiną-žemę ir į brolį-dangų žiūri kaip į daiktus, kuriuos galima pirkti, vogti, parduoti kaip avį ar spalvotus karolius. Jo godumas suryja žemę ir po savęs jis palieka dykumą.

Aš nesuprantu...

Mūsų mintys kitokios negu jūsų. Jūsų miestų vaizdas - skausmas raudonodžio žvilgsniui. Galbūt todėl, kad raudonodžiai - laukiniai, ir jie daug ko nesupranta. Blyškiaveidžio miestuose nėra tylos. Juose nėra tokios vietos, kur būtų galima pasiklausyti, kaip pavasarį skleidžiasi pumpurai, kaip plevena vabzdžių sparneliai.

Galbūt aš paprasčiausias laukinis ir daug ko nesuprantu.

Man atrodo, kad triukšmas įžeidžia klausą. Argi čia gyvenimas, jeigu žmogus negali išgirsti vienišos klaidžiojančios ugnelės šauksmo arba naktinio varlių ginčo tvenkinyje?

Aš - raudonodis, aš daug ko nesuprantu.

Indėnai kur kas mieliau klauso švelnaus vėjo šiurenimo virš tvenkinio, uodžia popietinio vėjo ir lietaus kvapą, prisigėrusį pušų sakų aromato. Raudonodžiui oras - brangenybė, nes tuo pačiu kvėpuoja visa, kas gyva: ir žvėris, ir medis, ir žmogus. Blyškiaveidis nepastebi oro, kuriuo kvėpuoja. Jis nejaučia dvoko, kuris sklinda nuo mirštančiojo jau daug dienų. Bet jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs privalote atminti, kad mums oras - brangenybė, kad oras savo dvasia dalijasi su visais, kas gyvas. Vėjas, kuris įkvėpė gyvybę mūsų protėviams, dabar priima jų paskutinį įkvėpimą. Ir šitas vėjas turi pripildyti gyvybės dvasia mūsų vaikus. Jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs turite laikytis atokiai nuo jos ir elgtis su ja kaip su šventa, kad liktų tokių vietų, kur galėtų ateiti netgi blyškiaveidis, norintis pajausti saldų gėlių kvapo prisotintą, iš pievų sklindantį vėjo skonį.

Mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą pirkti mūsų žemę. Jeigu mes nuspręsime jį priimti, aš pasakysiu vieną sąlygą: blyškiaveidis su tos žemės gyvūnais privalo elgtis kaip su savo broliais. Aš laukinis - aš negaliu kitaip mąstyti. Prerijose mačiau tūkstančius negyvų bizonų - juos nužudė blyškiaveidis, šaudęs iš pravažiuojančio traukinio. Aš - laukinis ir aš negaliu suprasti, kad dūmus leidžiantis geležinis žirgas gali būti svarbesnis už bizoną; mes jį užmušame tik atsidūrę ant mirties slenksčio. Kas bus su žmogumi, jeigu neliks žvėrių? Jeigu bus išžudyti žvėrys, žmonės išmirs nuo visiškos vienatvės. Kas beatsitiktų gyvūnams, tas pats atsitiks ir žmogui. Viskas tarpusavyje susiję. Jūs privalote savo vaikus mokyti, kad žemė po jų kojomis - tai mūsų protėvių palaikai. Tada jie gerbs tą žemę ir pasakos savo vaikams, kad joje slypi mūsų giminės gyvybė. Mokykite savo vaikus to, ko mokėme savo vaikus mes, o mes jiems aiškinome, kad žemė - mūsų Motina. Kad ir kas atsitiktų žemei, tas pats atsitiks ir jos vaikams. Kai žmogus spjauna ant žemės, jis spjauna pats ant savęs.

Štai ką mes žinome: ne žemė priklauso žmogui, o žmogus priklauso žemei.

Štai ką mes žinome: viskas pasaulyje su viskuo susiję, kaip kraujas, kuris suvienija visą giminę. Viskas tarpusavyje susiję. Kas atsitinka žemei, tas atsitinka ir jos vaikams. Ne žmogus mezga gyvybės tinklą -- jis tik viena gija jame.

Ir vis dėlto mes apsvarstysime jūsų pasiūlymą išeiti į tą rezervaciją, kurią jūs paruošėte mano tautai. Mes gyvensime nuošaliai nuo jūsų, mes gyvensime ramiai. Ne taip jau ir svarbu, kur mes praleisime paskutines savo gyvenimo dienas. Mūsų vaikai jau matė savo tėvus, pažemintus po pralaimėjimo. Mūsų kariai jau patyrė gėdos jausmą.
Po pralaimėjimo jų gyvenimas visiškai pasikeitė, ir jie naikina savo kūnus saldžiu maistu ir stipriais gėrimais. Ne taip svarbu, kur mes praleisime savo likusias dienas, jų liko ne tiek daug. Tik keliolika valandų, tik keliolika žiemų, ir neliks nė vieno didžiųjų genčių sūnų, kurie kažkada taip mylėjo šitą žemę ir kurie dabar mažomis grupelėmis bastosi miškuose. Niekas negalės apverkti tos tautos, kuri kažkada buvo tokia galinga ir vilčių pilna, kaip ir jūsų.

Kam man apverkti savo tautos mirtį? Gentis - tai tik žmonės, ir nieko daugiau. Žmonės ateina ir išeina, kaip jūros bangos. Netgi blyškiaveidis, kurio Dievas eina greta ir kalbasi su juo kaip draugas, negali išvengti visuotinio likimo. Galų gale galbūt mes tapsime broliais - pažiūrėsim.

Bet mes žinome TAI, ką blyškiaveidis dar tik sužinos kada nors ateityje: mūsų ir jūsų vienas Dievas. Dabar jūs įsivaizduojate, kad valdote savo Dievą lygiai taip, kaip norite paimti mūsų žemę, bet yra ne taip. Jis - Dievas visų žmonių ir vienodai užjaučia tiek raudonodžius, tiek blyškiaveidžius. Jam šita žemė - brangenybė, ir blogai elgtis su žeme reiškia pakelti ranką prieš jos Kūrėją. Blyškiaveidžiai taip pat išeis, nors galbūt vėliau už kitas gentis. Toliau purvinkite savo guolį, ir vieną naktį jūs uždusite savo nuosavose išmatose. Bet savo žūtyje jūs degsite ryškiai, apimti galingos Dievo liepsnos. Dievo, kuris atvedė jus į šitas žemes ir dėl kažkokios ypatingos priežasties suteikė jums galią valdyti ir šitą žemę, ir raudonodžius. Toks likimas mums - mįslė, kadangi mes nesuprantame, kodėl reikia užmušti bizonus, kodėl prijaukinti laukinius arklius, kodėl trikdyti paslaptingas miško svajones sunkiu žmonių minios kvapu, kodėl kalvas apraizgyti kalbančiais laidais. Kur želdiniai? Jų nėra. Kur erelis? Jo nėra. Tai gyvenimo pabaiga ir išmirimo pradžia. Mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą pirkti mūsų žemę. Jeigu mes sutiksime, tai būsime saugūs pažadėtoje jūsų rezervacijoje. Ten mes galėsime pragyventi nedaug likusių dienų taip, kaip norėsime. Kai iš šios žemės išnyks paskutinis raudonodis, o prisiminimas apie jį bus tik debesėlio šešėlis, sklandantis virš prerijų, šiuose krantuose ir miškuose kaip ir anksčiau išliks mano tautos dvasia, nes ji myli šitą žemę, kaip naujagimis myli motinos širdies plakimą.

Jeigu mes parduosime jums šitą žemę, mylėkite ją taip, kaip mes ją mylėjome. Rūpinkitės ja taip, kaip mes ja rūpinomės. Savo atmintyje išsaugokite šios žemės vaizdą, koks jis buvo, kai jūs ją atėmėte. Ir visomis savo jėgomis, visomis savo mintimis, visa savo širdimi išsaugokite ją savo vaikams - ir mylėkite ją taip... kaip Dievas myli mus visus. Mes žinom viena: mūsų ir jūsų vienas Dievas. Jam šita žemė - brangenybė. Netgi blyškiaveidžiui neįmanoma išvengti visuotinio likimo. Galų gale mes dar galime tapti broliais. Pažiūrėsim...

[/spoiler]


Mes galvojam kad žemė mūsų nuosavybė, bet taip nėra. Mes nesukūrėme Žemės. Ir net nei vieno atomo, kuris sudaro mūsų fizinius kūnus, nesukūrėme. Nuosavybė yra to, kas tai sukūrė, o mes tik naudotojai. Be to, bėda ta, kad ant tos savo naudojamos žemės tesugebame sukurti kažką panašaus į pragarą. Dar Vaižgantas rašė, kad kiekvienas lietuvis viduje nešiojasi "pragariuką". Kitoms tautoms yra panašiai, čia nėra kažkoks lietuvių žeminimas, bet siūlymas atsitokėti iš nepagrįstų nacionalistinių didybės manijų. Todėl mano tezė būtų ta, kad tiesiog nėra kuo didžiuotis. Geriau atsisakyti tų tuščių įvardijimų ir lozungų, kurie yra klaidingi ir nusmukdo į iliuziją, nieko gero neduodami. Geriau bandyti pažinti realybę, būtį, tokią, kokia ji yra, ir tada siekti tikrųjų gyvenimo vertybių. Realistiškai pripažinti savo trūkumus, pažinti savo geras savybes, spręsti savo problemas, o ne darytis vis blogesniems, ir vis didesnį pragarą kurti savo gyvenamoje teritorijoje ir visoje Žemėje, kartu su visomis kitomis tautomis. Tada bus už ką kovoti, ir bus jėgos kovoti.