Apie šio pasaulio problematiškumą bei iliuzijas

[a.t.sielis]

Ukrainiečiai kovoja dėl geresnės valdžios. Lietuviai irgi kovojo, savo laiku, su didelėmis viltimis. Todėl žiūrėdami iš šalies į ukrainiečius, žinom, kad viskas bus ne taip, kaip tuo kovos ir vilčių metu atrodė, kad didelės problemos niekur nedings, neateis tos išsvajotos laimės būvis. Kai kas pagerės, ir tai gerai, bet kai kas pablogės. Pvz. dabar lietuvių neterorizuoja sovietinė valdžia, neuždarinėja į psichuškes, netremia į Sibirus, nerekrūtuoja į savo kariuomenę ir t.t. Tai gėris. Pvz. už tai ką kalbame šitame forume, sovietiniais laikais turėtume didelių didelių problemų. Kita pusė, kad gyvenimas ir išgyvenimas darosi vis brangesnis. Žmonės apsikrauna paskolomis, ir bėga lekia besivydami pinigą, išleisdami viską daiktams, kvailiems pertekliniams buitinio komforto standartams. Susvetimėjimas, nužmogėjimas, laukinis individualizmas. Tai daro gyvenimą irgi žiaurų ir savotiškai nematomai terorizuojantį kiekvieną. Todėl daug savižudybių, nelaimingų žmonių.

Kuo labiau vejiesi pinigą, tuo daugiau energijos išnaudoji. Atitinkamai, pradeda trūkti jėgų racionaliai susitvarkyti gyvenimą, ir išlaidos pasidaro iracionalios. Žmonės gyvena ne pagal pajamas, ne pagal savo galimybes, bet trūks plyš aria, kad padengtų neefektyvias savo išlaidas. Būdingas pavyzdys: labai brangi statyba, arba  buto pirkimas, ir tada galo nesudūrimas su galu mokant paskolos įmokas.

Tai pelkė visam gyvenimui. Nebūtinų poreikių tenkinimas, dėl kurio tenka arti kaip jaučiui ar asilui. Ir vis vien persekioja pinigo trūkumas. Jeigu paskaitytumėte Balzako biografiją, Balzakas būdingas pavyzdys: jis turėjo labai dideles pajamas, ir buvo labai produktyvus ir populiarus rašytojas, sugebantis gerai parduoti savo kūrinius, bet jo išlaidos buvo dar didesnės, ir jis turėdavo rašyti taip, kad tai ėdė jo sveikatą.

O.k., kas nors gali sakyti, jeigu žmonės nori taip gyventi, ir jeigu tai daro juos laimingus, kodėl gi ne?

Dalykas tas, kad tai nepadaro jų laimingais. Jeigu žmogus pluša taip, kad putos drimba iš burnos, tai apie kokią laimę galima kalbėti? Iš esmės, ta laimė, kurią suteikia toks gyvenimas, yra efemerinis laimės surogatas; marmalas, kuris neturi laimės skonio, bet visi bent stengiasi įsivaizduoti, kad tai ir yra laimė bei sėkmė. Bet jeigu galėtume pamatyti tų žmonių, kurie pavyzdžiui patenka į glamūrinių žurnalų nuotraukas ir yra laikomi sėkmingiausiais ir laimingiausiais šioje visuomenėje, vidų, pamatytume, kad jie yra energingi, talentingi ir gabūs, bet savo gyvenime patiria daug kančių, nelaimingumo, ir padaro daug bjaurių dalykų, bei patiria daug bjaurių dalykų. Blizgesys išlaikomas išorėje, o viduje gali būti skausmingi pūliniai ir puvimas.

Žmonės stengiasi nekreipti dėmesio į gyvenimo problemas, ir turėti dalykų, kuriais gali apsigauti, kad nesijausti blogai susiduriant su realybe. Panašiai kaip narkomanas, kuris susileidęs dozę yra laikinai laimingas, nors jo gyvenimas pilnas baisių problemų - jis bemaž miršta, jo fizinė sveikata suirusi, aplinkiniai jo nekenčia, policija persekioja, jis vagia ir neturi namų.

Taip ir mūsų gyvenimas pilnas labai rimtų problemų, bet mes bandom užsimiršti per laimės įvaizdžius, iš tikro tik dar giliau įklimpdami, ir nepatirdami tos lauktos laimės.

Rimtos problemos pvz. yra gimimas, ligos, senatvė, mirtis.

Kol esi jaunas, tai neatrodo labai reikšminga ir net realu. Jaunas žmogus stengiasi pasinaudoti savo jaunystės energija. Bet čia problema ta, kad jis labai įtiki saviapgaulės vaizdiniais, kurie niekada nepasiteisins. "Aš gyvensiu taip ir taip, ir taip būsiu laimingas", galvoja žmogus, bet tol, kol jis nekreipia dėmesio į realybę ir jos esmines problemas, tol jis yra dažnai keliaujantis į tų problemų sūkurį, kuris jį pasiglemž maždaug tada, kai padidės šeimos išlaikymo išlaidos, sumažės fizinio kūno energija, ir suprastės psichologija, kas veda prie santykių problemų, finansinių problemų, ir apskritai beviltiškų gyvenimo krizių, kurių kai kurie taip ir nepereina - degraduoja arba nusižudo.

Geras pavyzdys yra santuokinio gyvenimo realybė. Rodoma daug amerikietiškų ir kitų šalių filmų, kurie niekada neliečia sunkių gyvenimo detalių, bet susikaupia į romantiškus sentimentus. Taigi, taip kuriamos žmonių svajos, įvaizdžiai apie tai, kaip galima būtų būti laimingais, kokia yra siekiamybė, laimės galimybė, kryptis. Faina turėti jauną sveiką kūną bei gyvybingą psichiką, ir išreikšti to energiją, bet kokios realistinės problemos, su kuriomis susidursime? Jaunatviškas optimizmas užlūžta ties depresijos šuorais, visų pirma psichologinėmis kančiomis. Bet tai tik pradžia. Toliau eidami paskui savo apgaulingas svajas, mes sukursime šeimas, įsigysime karjeras, būstus, automobilius, vietas šioje socialinėje sistemoje. Tada mus ir sukramtys (daugumoje atvejų). Stiprieji išgyvens, ir taps cinikais bei niekšais, kažkokiu nesąžiningu būdu pasirūpinantys savo pragyvenimu ir išgyvenimu, o silpnieji palūš.

Pvz. seksuoti malonu, bet kai ateina laikas išnešioti ir pagimdyti vaiką, tai didelė sudėtinga užduotis. Fiziologiškai tai nudėvi ir traumuoja moters kūną, po ko gyventi tampa fiziškai sunkiau. O ką kalbėti apie vaiko užauginimą? Vaikai suteikia gyvenimo džiaugsmo, bet pagalvokim, kiek pastangų tai kainuoja ir kokias atsakomybes bei rizikas uždeda. Vaikas gali lengvai susižaloti ar patekti į nelaimingą atsitikimą, susirgti. Jis gali nueiti blogais keliais. Niekas negarantuoja, kad jam pavyks būti laimingu žmogumi. Patys tėvai suteikia vaikui daug kančių, o vaikai sukelia daug kančių tėvams. Kai į šeimos "lėktuvą" prisėda keleivių, tada ne taip paprasta tą lėktuvą išrinkti ir surinkti dalimis jam skrendant ore - tai tiesiog neįmanoma. Kitaip sakant, tai reiškia, kad žmogus bus smarkiai įkinkytas, be galimybės keisti kryptį. Ir jeigu jis ėjo neteisinga kryptimi iki to laiko, praktiškai, tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau bus prieitas momentas, kai problemos užspaus triuškinančiu svoriu. Moters kūnas ir psichologija dėvisi gimdant ir prižiūrint vaikus, o vyro kūnas ir psichologija - ariant tam, kad išlaikytų didėjančią šeimą.

Prisiminkim, kad vienas neteisingas žingsnis, ir bet koks sėkmingas gyvenimas gali sugriūti. Tarkim, žmonės stengiasi, atlieka savo pareigas, žino, kaip pasirūpinti dalykais, kad viskas normaliai vyktų. Bet neteisingas judesys kur nors gatvėje ar darbe gali sutraumuoti fizinį kūną, o neteisingas psichologinis judesys - sugriauti kažkuriuos svarbius asmeninius ar socialinius santykius. Viskas gali atsitikti per akimirką. Štai žmogus eina apsipirkti į Maximą, prisikrauna prekių savaitei už 200 Lt, bet staiga pastatas sugriūva, ir jis žūsta vietoje. Laidotuvės ir t.t., šeimos nariams kančia ir stresas, bei sunkus tolesnis gyvenimas.

Tie, kurie apsisprendžia nekurti šeimos ir gyventi savo individualiam malonumui, problemų turi dar daugiau. Psichologija lūžinėja, žmonės gana greitai degraduoja. Jų žmogiškumas gali visiškai suirti. Pavyzdys galėtų būti porno filmų aktoriai. Jie seksuoja ir t.t., bet tai ekstremalaus nelaimingumo būvis. Taigi, bandymas apeiti problemas ir pasiimti tik malonumus nepasiteisina, bet dar labiau sukomplikuoja padėtį.

Tai nėra išgalvoti dalykai. Žinom apie skyrybas, apie konfliktus šeimose, apie svaigalų ir narkotikų vartojimą, apie apgavystes versle, apie korupciją valstybėje, apie nuolatinį finansinį tarnautojų ir darbuotojų nepakankamumą, apie sveikatos bėdas ir t.t. Tai nėra maži dalykai, jie procentaliai užima didžiąją dalį gyvenimų.

Į ką visa tai panašu? Į nesibaigiantį klampojimą pelkėje, į plaukimą audringame vandenyne. Pvz. jeigu plaukdamas vandenyne įkvėpsi nors kiek vandens, tai baigsis kosėjimu, ir greitu jėgų praradimu bei paskendimu. Tai tikrai beviltiška ir pavojinga situacija. Taip ir žmonės, visą gyvenimą plaukia iš visų jėgų, ir stengiasi nepaskęsti, ir visą laiką turi pasielgti teisingai, kitaip - žlugimas ir mirtis. Kai kurie ir miršta, gyvieji lieka tie, kas padarė mažiau klaidų, arba kieno nulemtas gyvenimo laikas dar nesibaigė.

Taigi, atrodo, gyvenimas susideda iš skendimo problemose, ir saviapgaulės, kuri visa tai pagilina ir pratęsia.

Kas nors gali sakyti, "tai baisiai pesimistiška, kam apie tai taip kalbėti?". Esmė visų šitų apmąstymų yra ta, kad apčiuopti realią situaciją, realias problemas, ir atitinkamai rasti realią kryptį į tų problemų sprendimą bei kelią link laimės. Kaip į tas problemas neįgrimzti giliau, kai nebūti tarsi drugeliui, kuris lekia į ugnį. Kaip atsikratyti iliuzijų. Kaip gyventi teisingai.

[Marius]

Septynmečio rašinėlis...Nesuprantu,tu tikrai antiek naivus ir nesuvoki,taves supančio pasaulio ir jo dėsnių,ar tiesiog bandai save kazkuo itikint,kaip vaikas isitikina,kad turi nematomą drauga.Na skaitau ir  negaliu patikėt ,kad čia suaugusio žmogaus mintys..kažkokios eilinės utopinės,siurealistinės mintys,apie rodos paprastus dalykus,kurie demonizuojami ir paverčiami neigiamybe..atsipeikėk,atsieli,tavo rašliava tampa ,kaip sektanto,ar sektos vaduko,kuris bando primest savo pasaulėžiūra..na nenori tu dirbt,nenori to pertekliaus,nedirbk,neturėk..bet neknisk smegenų kitiems,neaiškink kad tai blogai,nes tai blogai tik tavo pasulyje,tavo galvoje,kitiem tai gerai,kiti daro,tai ką nori...tu nesi,nei šventasis ,nei koks pteptasis,neturi teisės aiškint,kaip kas turi gyvent ir kas yra blogai ir gerai.Pas tave kuo tuoliau tuo labiau išryskėja ,''dievo'' sindromas,tu save jau pradedi laikyt atskleidusiu visatos ir gyvemino paslaptis,bet ištikro,tavo žinios apie visa tai,kaip visiškai pasaulio nemačiusio vaiko,kuris gal žino bendrus principus,bet to nepakanka suprast,kas ir kaip ir tai nesuteikia teisės aiškint,kas yra viena ar kita...

[Teroras]

Hmm, dazniausiai sutinku su tavo postais a.t.sieli, bet si karta nesupratau sios temos minties. Ar tai turejo buti pamastymai? Ar rekomandacijos parasytos tarp eiluciu? Ar cia turejo buti gale retorinis(?) klausimas "Kaip gyventi teisingai?", bet vietoj klaustuko parasei taska?

Bet, + uz kai kurias mano manymu teisingas mintys.

[.L.U.T.H.O.R.]

Terorai, panašiau čia į teiginius. Atsipeikėkit pažiūrėkit koks pasaulis ir pasimokykit iš to ką sakau Pilnas tekstas neigiamų neuroasociacijų. Kalbi tarsi viską žinotum ir suprastum. Bet tai tik tavo požiūrio kampas Taip, galbūt žmonės nebūna visą laiką laimingi, gal jie ir gyvena iliuzijose, daro klaidas, bet tavo gyvenimas nėra teisingesnis už kurio nors kito šioje žemėje gyvenančio žmogaus Visi renkasi kaip nori gyventi, nesvarbu tai narkomanas ar verslininkas uždirbantis milijonus ar tu ar aš.

[a.t.sielis]

Terore, tai juodas post'as apie juodas problemas. Tiesiog užrašyti pamąstymai apie savo padėtį šiame pasaulyje. Tokios mintys šiom dienom galvoje sukosi. Rekomendacijų čia nėra. Taip, gale retoriniai klausimai.

Suprasti ir vertinti galima kitų mano rašymų kontekste. Tai gana ribotas post'as. Bet manau, tokios mintys reikalingos, jos padeda atsisakyti naivumo, iliuzijų, mažiau skrajoti padebesiais, o užsiimti realių klausimų sprendimu.

Atsipeikėkit pažiūrėkit koks pasaulis ir pasimokykit iš to ką sakau

Na taip, teisingai supranti, yra ir šitas motyvas, tarp kitų

Taip, galbūt žmonės nebūna visą laiką laimingi, gal jie ir gyvena iliuzijose, daro klaidas, bet tavo gyvenimas nėra teisingesnis už kurio nors kito šioje žemėje gyvenančio žmogaus Visi renkasi kaip nori gyventi, nesvarbu tai narkomanas ar verslininkas uždirbantis milijonus ar tu ar aš.

Tai būtent, kad mes renkamės, ir visi esame įklimpę tų pasirinkimų erdvėje, čia niekur nesakiau, kad gyvenu teisingiau, ar esu kuo geresnis. Esu įklimpęs tame pačiame š... kaip ir visi, bei ieškau konstruktyvios išeities. Per anoniminių alkoholikų susirinimus, žmogus atsistoja ir sako: "aš alkoholikas". T.y. kad spręsti problemas, jas reikia suvokti ir pripažinti. Iliuzijas taip pat reikia įvardyti, kad gebėtum jų atsisakyti.

---

Mariau, kartojiesi jau su tais "dievo sindromais", sektantiškumu ir t.t. Neįžvelgiu aš čia to, tai jau tavo užsifiksavę mentaliniai turiniai, netgi nelaikau to kritika, nes su mano rašymu tai greičiausiai nesusiję. Priešingai nei tau atrodo, turiu teisę kalbėti ką galvoju Kai draugai susirenka, ir kalbasi kaip lygūs su lygiais, reiškia savo mintis ir jausmus, tame nematau kažko blogo. Taip ir čia.

---

Jums kartais nebūna bloga, nuo to netikro optimizmo (arba atvirkščiai receptų, kaip kaip siekti geros buities ir būties, ir paranojiškų aprašymų tų kliūčių ir bėdų, kurios tam kliudo), kuriuo atakuoja visa informacinė erdvė? Pvz. sakoma, kad žiniasklaida pilna negatyvo, bet tas negatyvas yra apie tai, kaip spręsti kliūtis, kurios kliudo įgyvendinti įsivaizduojamą siekinį, iliuzines svajas. Iš esmės, atrodo, visą visuomenės mentalą sudaro du netikri dalykai: netikras optimizmas, ir su juo susijęs netikras negatyvas. O čia aš bandžiau aprašyti tikrą tirštą juodą spalvą.

[Ezekiel]

Atsielio tekstas skamba pesimistiškai. Bet vis tik reikėtų žvelgti į pasaulį realistiškai. Taip žmonijos istorijoje buvo padaryta daug klaidų ir yra daug kenčiančių, tačiau yra dėl ko būti optimistui. Žmonijai evoliuciuonuojant jų padaroma vis mažiau, didėja sąmoningumas ir neiškraipytas mokslinis supratimas (ypatingai dėl interneto), vystantis techologijoms išprendžiama vis daugiau problemų. Nors atsiranda ir naujų iššūkių: pavojingos ideologijos, smegenų plovimo technologijos, ginklai, nenuspėjami eksperimentai...
Aš bjauriuosi dominuojančia, klasine, patriarchaline, konsumeristine vakarų kultūra, kuri pavergė visa planeta, kuri žaloja ne tik žmonija, gyvūnus, miškus, planeta ir kelia jos išnykimo pavojų. Didėja informacinis krūvis, žmonių populiacija, visokio šlamšto vartojimas. Pažįstų daug žmonių, kurie yra kapitalistinio turto kaupimo aukos, tačiau ar jie laimingi jei kenčia sveikatos problemas, nemiga, vartoja vaistus ir stimuliatorius, neturi laiko ramybei, pykstasi su žmonėmis? Deja mūsų kultūroje vis dar toleruojamas smurtas prieš moteris ir vaikus, prievartinis auklėjimas, o tai atsiliepa neigiamai ir visam gyvenimui. Dėl to kyla neurozės, nusikalstamumas ir karai dėl religijų, ideologijų, tautybės ir kitokių kvailysčių.

Nepaisant to vis tik aš tikių, kad kaip Terence Mckenna sako planeta dabar yra skausmingo gimdymo būsenoje ir jei jis pavyks bus rojus. Reikia būti aklam, kad nematyti kad vyksta gyjimas, išsilaisvinimas iš visokių socialinių stratifikacijų, suvaržymų ir diskriminacijų. Seksualinė ir svaiginimosi laisvė, revoliucijos, individualizmas ir kūrybingumas nėra blogis, tai tėra bandymas išsilaisvinti ligotos sistemos. Interneto ir alternatyviosios medijos dėka piktavaliams jau sunkų manipuliuoti informacija, meluoti žmonijai, jau neišeina paslepti karo nusikaltimų. Džiūgų, kad vis daugiau žmonių nepasitiki valdančiaja klase - jiems mažiausiai rūpi kitų gerovė.
Niekas už tave geriau nežino kokia yra gyvenimo prasmė, niekas nėra protingesnis ir atsakymų kaip turėtum gyventi, jei turi tai jie tik pasinaudos tavimi. Prasme turi susikurti ir laimės ieškoti turi pats.

[ajolu]

Tiesiog manau, jeigu žmogus turi tikslą, kuris yra nepastovus ir neamžinas (pasistayti namą, laimingai sukurti šeimą, užsidirbti daug pinigų ir t.t.), tada toks žmogus anksčiau ar vėliau taps nelaimingas, nes pvz nebesugebės išlaikyti didelio namo, paliks žmona, uždirbus daug pinigų dings sveikata ir pan. Reiktėtų orentuotis į tikslus, kurie skatina į praradimus pažvelgti kitu kampu.

[Iron Tara]

A.t. sieili. Kas tada, tavo manymu, suteikia žmogui tą laimę? Kas padaro jį laimingą? Kaip jam gyventi sistemoje, kad jis būtų laimingas? Ką jam daryti be apsipirkimų Maximoj už 200lt, be paskolų norint įsigyti būstą ir be problemų auginant vaikus.

Nepriekabiauju, tiesiog įdomu sužinoti kokios pozityvios mintys sukasi pas tave apie šį reikaliuką.

[Ezekiel]

Septynmečio rašinėlis...Nesuprantu,tu tikrai antiek naivus ir nesuvoki,taves supančio pasaulio ir jo dėsnių,ar tiesiog bandai save kazkuo itikint,kaip vaikas isitikina,kad turi nematomą drauga.Na skaitau ir  negaliu patikėt ,kad čia suaugusio žmogaus mintys..kažkokios eilinės utopinės,siurealistinės mintys,apie rodos paprastus dalykus,kurie demonizuojami ir paverčiami neigiamybe..atsipeikėk,atsieli,tavo rašliava tampa ,kaip sektanto,ar sektos vaduko,kuris bando primest savo pasaulėžiūra..na nenori tu dirbt,nenori to pertekliaus,nedirbk,neturėk..bet neknisk smegenų kitiems,neaiškink kad tai blogai,nes tai blogai tik tavo pasulyje,tavo galvoje,kitiem tai gerai,kiti daro,tai ką nori...tu nesi,nei šventasis ,nei koks pteptasis,neturi teisės aiškint,kaip kas turi gyvent ir kas yra blogai ir gerai.Pas tave kuo tuoliau tuo labiau išryskėja ,''dievo'' sindromas,tu save jau pradedi laikyt atskleidusiu visatos ir gyvemino paslaptis,bet ištikro,tavo žinios apie visa tai,kaip visiškai pasaulio nemačiusio vaiko,kuris gal žino bendrus principus,bet to nepakanka suprast,kas ir kaip ir tai nesuteikia teisės aiškint,kas yra viena ar kita...

Mariau, nepagailėjai atsakymo atsieliui, o man tik minusus mėtai. Pasakyk ką ne taip parašiau, gal aš klystų. Ar tiesiog neturi argumentų atsikirsti?

[Marius]

Kai nebeturiu jėgų atrašinėt ir aiškint,bei yrodinet y visokias utopines vapaliones,tada man padeda minusiukas..
tavo atveju šneki tapaty per tapaty,kaip ir atsielis,gyvendamas ir išlaikomas tėvų,šneki apie ekomnominius ir kitus dalykus,kurių realiai praktiškai,net iš arti nesi matęs,bet va žodžiai ir tonas,kaip penkis gyvenimus nugyvenusio ir viską pasaulyje mačiusio,bei patyrusio visažinio..na apsurdas..kai žodžiai prasilenkia su veiksmai,tai tolygu melui.

[a.t.sielis]

penkis gyvenimus nugyvenusio

Manyčiau, ne po penkis gyvenimus kiekvienas iš gyvųjų yra nugyvenęs, bet nesuskaičiuojamą jų skaičių. Todėl kiekvieno viduje yra "užkoduota" giluminė patirtis ir išmintis. Skirtumas tik tas, kad kai kurie įsiklauso į tai, ką sako jų vidus, o kai kurie bando savo vidų užmušti.

---

Iron Tara, ačiū už klausimus. Parašysiu kažką, kai būsiu pozityvaus įkvėpimo metu, ir turėsiu ką vertingo pasakyti Kol kas darau pauzę.

[bs2000]

Septynmečio rašinėlis...Nesuprantu,tu tikrai antiek naivus ir nesuvoki,taves supančio pasaulio ir jo dėsnių,ar tiesiog bandai save kazkuo itikint,kaip vaikas isitikina,kad turi nematomą drauga.Na skaitau ir  negaliu patikėt ,kad čia suaugusio žmogaus mintys..kažkokios eilinės utopinės,siurealistinės mintys,apie rodos paprastus dalykus,kurie demonizuojami ir paverčiami neigiamybe..atsipeikėk,atsieli,tavo rašliava tampa ,kaip sektanto,ar sektos vaduko,kuris bando primest savo pasaulėžiūra..na nenori tu dirbt,nenori to pertekliaus,nedirbk,neturėk..bet neknisk smegenų kitiems,neaiškink kad tai blogai,nes tai blogai tik tavo pasulyje,tavo galvoje,kitiem tai gerai,kiti daro,tai ką nori...tu nesi,nei šventasis ,nei koks pteptasis,neturi teisės aiškint,kaip kas turi gyvent ir kas yra blogai ir gerai.Pas tave kuo tuoliau tuo labiau išryskėja ,''dievo'' sindromas,tu save jau pradedi laikyt atskleidusiu visatos ir gyvemino paslaptis,bet ištikro,tavo žinios apie visa tai,kaip visiškai pasaulio nemačiusio vaiko,kuris gal žino bendrus principus,bet to nepakanka suprast,kas ir kaip ir tai nesuteikia teisės aiškint,kas yra viena ar kita...

Mariau, nepagailėjai atsakymo atsieliui, o man tik minusus mėtai. Pasakyk ką ne taip parašiau, gal aš klystų. Ar tiesiog neturi argumentų atsikirsti?

nenustebk del mariaus,mano beveik visi minusai nuo jo

[a.t.sielis]

Na va, atrodo, jau galiu tęsti šią temą. Manau, prireiks ne vieno ir ne kelių postų, kad išspręsti pirmame post'e suformuluotą žmogišką aklavietę. Pradėsiu iš tolo, ir nuo kelių nedidelių minčių, kurios siūlosi pačios pirmos.

Dvi atraminės frazės:

"Grožis išgelbės pasaulį".

"Čia ne rojus, o žemė".

Kai sakau "grožis", turiu galvoje ne abstraktų grožį, bet Grožį kaip Asmenybę. Asmenybė, kuri yra tokia patraukli, kad padaro visus kitus laimingais. Taigi, užmegzti tvirtą, tirštą ryšį su Grožiu, gyventi Juo, kvėpuoti Juo, pasinerti į Jį ir būti Jame nuolatos - toks yra bent idealistiškai nujaučiamas aukščiausias gyvos sielos laimės etalonas. Galiu ir noriu kažką apie tai rašyti ne dėl to, kad tai kažkokios išgalvotos svajos, bet dėl to, kad su kažkuo iš to esu bent šiek tiek susilietęs, mažą mikroskopinį lašą. Tokios realybės patyrimai ir nujautimai mane skatina apie tai prisiminti, galvoti, kurti planus, siekti. O kas galvoje, tas ir ant liežuvio.

Pasakius tai, dar norisi pridurti, kad Grožis neturi būti išnaudojamas. Grožis neturi būti maistas egoizmui. Toks nematerialus, visai kitos prigimties absoliutus Grožis, kuris pats savaime įkvepia visišką pasišventimą, pasiaukojimą; kuris turi visas galias ir valdo visą būties situaciją; kurio niekas negali sutrypti ar pažeminti; kuris Pats yra nepriklausomas ir nuo kurio priklauso kiekvienas; kuris turi jėgą organizuoti visiškai kitokią, dvasios alsavimo pilną egzistenciją, kurioje nėra trūkinėjančių mažesnės dvasinės kokybės momentų, bet viskas yra absoliutus jausmas, absoliutus džiaugsmas, absoliutus gyvenimas, nenutrūkstama meilės tėkme pasižymintis sielų elgesys.

Na tokie idealai atrodo labai tolimi, neįmanomi ir per geri. Kur čia mums gyvenantiems šioje kasdienybėje apie tokius galvoti ir jais tikėti? Bet dėl savęs asmeniškai, aš randu jų prošvaistes, ir ruošiuosi toliau jų siekti.

Bet arčiau žemės. Kaip praktiškai tvarkytis su tam tikromis įvardintomis problemomis?

Visų pirma, taip, čia ne rojus. Mano atrodo, tai labai neblogas testas - pasitikrinti, ar nesiekiam rojaus šioje žemėje. Yra dvi gyvenimo sampratos. Viena iš jų: "kuo geriau įsikursiu šioje žemėje, ir rasiu būdų apsisaugoti nuo grėsmių ir problemų". "Pakankamai uždirbsiu, užsitikrinsiu komfortus ir pagalbą, jėgą ir padėtį, kuri leis turėti tolesnes pajamas, ir tęsti šį gyvenimo būdą. Turėsiu gražią šeimą, gražius namus, draugų ir pažįstamų ratą, kurie padės džiaugtis gyvenimu, ir pagelbės taip pat ir sukantis sociume". "Kovosiu dėl to, sieksiu, ir pasieksiu". "Kiekvienas - savo laimės kalvis". Iš esmės, tame galima būtų rasti "rojaus žemėje" siekimo bruožų. Radikalesnis žodis tam pavadinti yra "materializmas". Vienas iš paūmėjusių šios ligos simptomų: aistra materialioms detalėms. Įsirengti namus. Turėti gerą automobilį. Būti geru specialistu. Ir daugybė, begalybė kitų aspektų, kaip reiškiasi šis sielos bandymas įsikurti materialioje visatoje ir laimingai čia gyventi, čia aš įvardinu iliustracija bet ką, kas šauna į galvą, tai prašom turinčius gerus automobilius, įsirengusius namus, ir esančius gerais specialistais labai nesijaudinti ir nereaguoti į šiuos išsireiškimus. Tarkim, esi laisvas menininkas, nedirbi pagal grafiką, bet ta pati aistra materijai - nieko kito. Tai gal reiškiais kitokiais bruožais, bet esmė ta pati.

Deja, tai neįmanoma, laimingai įsikurti šioje visatoje. Gimimas, ligos, senatvė, mirtis. Maistas, miegas, gynyba, poravimasis. Iliuzija, beprotybė, pyktis, tingumas, geismas, godumas. Fizinio kūno keliamos kančios, proto keliamos kančios, kitų gyvų būtybių keliamos kančios, gamtos stichijų keliamos kančios. Klaidos, polinkis meluoti, netobuli jutimai. Begalybė aspektų, kodėl buvimas materialioje visatoje iš principo yra su nelaimės ženklu. Problema - šio pasaulio emblema.

Taigi, viena kryptis yra bandyti tapti laimingam čia, spręsti problemas čia ir bandyti susikurti gerą padėtį. Taip veikti šioje žemėje. Būti veikliam ir nepėsčiam. Tik dėsnis tas, kad problemų sprendimas sukuria kitas, tolesnes problemas. Panašiai kaip jūros bangos - po vienos ateina kita, ir dar kita, ir dar kita. Kartais jūra audringa, kartais rami. Bet ji bemaž amžina, ir jos bangos niekur neišnyksta - kol jūra yra, yra ir bangos.

Kita kryptis - suprasti, kad žemė - tai tam tikra speciali mokykla. Kad gyvenimas Žemėje - skirtas ugdyti sielą. Kad yra gyvenimo misija, ir ta misija kyla iš kito pasaulio, iš amžinų sielos namų; kad gyvenimas neskirtas bandyti įsikurti šioje mirties karalijoje. Žemė neturi rojaus bruožų. Rojuje galima būti perfekcionistais ir tikėtis komfortų (čia turiu galvoje materialų rojų, kažką panašaus į šios visatos masto kurortą, kur galima puikiai leisti laiką). Žemėje - ne. Žemės bruožai, skausmai, kančios - padeda. Šis suvokimas sumažins frustraciją iš karto, ir padidins toleranciją įvairiems Žemėje sutinkamiems išbandymams. Tai leis mokytis. Bet svarbu suprasti, kad tai ne susitaikėliškumas, ir ne pirmos - materializmo - krypties bandymas susitaikyti su problemomis ir jas spręsti čia, Žemėje (susikuriant nepabaigiamą tolesnę jų virtinę).

Taigi, arčiau buities - protingiausia yra neįsipainioti į problemų verpetus. Gyventi kuo kukliau, kuo minimalesniais poreikiais ir norais. Praktiškai, stengtis neįmerkti net pirštų galų į materialistinį gyvenimo būdą. Vengti jo visomis išgalėmis. Kitaip sakant, stengtis ne spręsti šiapusines problemas, bet jas apeiti. Su kančiomis reikia susitaikyti, ir ieškoti atsakymo - kaip aš jas galiu išspręsti visiems laikams? Koks tobulas būvis, be įmesties į šį kančių vandenyną? Absoliutus, ryžtingas dvasingumas, nukreiptas į ryšį su Kūrėju - sau asmeniškai, tokią strategiją renkuosi ateičiai. Net jeigu šiandien man iki jos įgyvendinimo trūksta 99,9 proc.

Kaip apeiti problemų verpetus? Tai ilgo nagrinėjimo dalykas.

[Marius]

Perskaičiau ir likau nesuprates,čia manifestas laimėt metų forumiečio titulą,ar tu atsieli tikrai ,kuo toliau tuo labiau pasimeti savo fantazijose ir labai keistuose svajonėse.Tokius dalykus rašo fanatikai,sektų vadovai,arba jų aukos..problematiškumas tik tavo paties susikurtose iliuzijose,tu problemas susikuri pats ir jos tik tavo,bet tu save pats pradedi laikyt ausčiausiuoju ir manai ,jog tavo keliamos problemos yra visuotinės,bet atsieli,taip nėra,tai tik tavo proto ir samonės žaismas,o gal net nebežaismas,o daug rimčiau,tu manai jog rodai kažkokį teisinga kelia,kad žinai kaip juo eit,bet,kiek matau tu vis giliau grimzti y savo susikurto pasaulio iliuzija ir ji tave vis labiau praryja..tu švaistaisi frazėmis,kurių prasmę manaisi žinąs,bet ištikro tu tik suvoki ir matai paviršių, suvoki ,taip kaip nori ,kad būtų,o ne kaip yra,o tai labai skirtingi dalykai..

[a.t.sielis]

tu švaistaisi frazėmis,kurių prasmę manaisi žinąs,bet ištikro tu tik suvoki ir matai paviršių, suvoki ,taip kaip nori ,kad būtų,o ne kaip yra,

Aprašyk, kaip iš tikro yra, ir kur aš klystu.