Levituojantis šventasis

[TinSoldier]

Mariau, o, kaip manai - humaniškas gyvūnų skerdimas - utopinis nusipezėjimas, ar ne?
Visokie nuskausminimai, neskausmingi, staigūs paskerdimai, kad gyvūnas nejaustų baimės ir nesikankintų?

Gamtoje to tikrai nėra.. Liūtas tikrai nesirūpina, ar greitai gazelė nusibaigs.
Tai yra tik mūsų, kaip visuomenės, išmyslas, kaip pats rašei, susikurtos moralinės normos.

Ar tai reiškia, kad tai yra nieko verta ir kvaila? Ar blogai, kad kai kurie žmonės pasisako už "humaniškas" skerdyklas?

Aišku, yra pasaulyje vietų, kur, pvz, kokios gentys neturi galimybių taip elgtis. Kur turi tik ietį, ir lakstantį gyvūną. Bet mes juk turime galimybes papildomai nekankinti gyvūnų.. Ar blogai, kad tomis galimybėmis naudojamės?

Ir, jei turim galimybes visiškai nekankinti gyvūnų - ar blogai, kad kai kurie naudojasi ta galimybe?

[Marius]

Aš tik už tai,kad jie būtų kuo humaniškiau paskersti,kad kuo mažiau kentėtų,bet atsisakyti mėsos tikrai neketinu.

Lai kam to reik,tegu kaip sakai naudojasi,ta atseit visiško nekankinimo forma,bet nereik tai pateikinėt kaip nenuginčijamos tiesos ir teisingo gyvenimo būdo...žemint kitus ir gal ir neakivaizdžiai,bet kelt save prie geresnių ir teisingesnių..

[a.t.sielis]

nereik tai pateikinėt kaip nenuginčijamos tiesos ir teisingo gyvenimo būdo...

tai kuo gi toks gyvenimo būdas neteisingas ir netiesa?

.žemint kitus ir gal ir neakivaizdžiai,bet kelt save prie geresnių ir teisingesnių..

klausyk, Mariau, o pvz. kad buvo tokia motina Teresė, kuri rūpindavosi vargšų vargšais mirštančiais kaip nors tave žemina? Sakyčiau, tai aukština visą žmoniją, o ne žemina. Ir gal tu lygiai tiek pat geras, kaip motina Teresė?

[Marius]

Tai ,kad atsieli iš tavo kalbų,patį dalailamą esi perspjoves dvasingume,o tavo supratimas,kaip reik ištikro gyventi,tarsi būtum nugyvenes tūkstanty gyvenimų ir patirtis tau leidžia skleist savo pamokymus..truputį nebepastebi,jog dievo sindromas tave užvaldo...

[a.t.sielis]

Viskas paprasta: man patinka tos tiesos, aš apie jas ir kalbu. Įžvelgiu kad jos geros. Aš jų neišgalvojau, ir nesukūriau, jos nėra mano. Turiu ką pasakyti, turiu argumentų, tai ir netyliu, kai kas nors priešingus, mano akimis, ne tokius gerus dalykus, teigia.

[Ezekiel]

Biblijos įsakymas "nežudyk" neliečia gyvulių ir gyvūnų. Tai įsakymas draudžiantis žudyti kitą žmogų.

Vis tik aš manau, kad augant sąmoningumui visuomenėje, atsikratant istorijos traumų turėtų nykti žiaurus nusikaltimai. Žiūrėkite anksčiau, kad ir tą pati Biblija pasisako už žmogaus gyvybės saugojimą, o gyvūnus negalinčius apginti savo teisių vis tiek išnaudoja, bet kitatikius krikščionys vis tiek skerdžia. Tas pats išnaudojimas buvo kitos rasės, lyties, tautybės, žemesnės kąstos žmonėmis. Žydai nacių buvo laikomi tame pačiame lygmenyje kaip ir gyvūnai, dėl to, kad taip skelbė ideologija.

Klausimas kur yra tą riba skirianti žmogų ir gyvūną? Ar būtų moralų paskersti maistui gyvūną panašų į žmogų ar žmogų turinti gyvūno protą?
Jei moralė išgalvotas dalykas kaip teigia Marius gali būti moralų mušti, medžioti ir valgyti žmones, daryti su jais kraupius eksperimentus, naudoti vergijai ir t.t. Islamo kraštuose su moterimis elgiamasi kaip su daiktais kaip vakaruose su gyvūnais. Ar tai normalu?

Pripažinkite mūsų viduje yra kažkas kas stabdo nuo smurto, žudymo ko nors panašaus į mūs. Net plėšrūnai ir primityvios gentys neturi intencijos kankinti gyvūnų (išskyrus jei to reikalauja religija, kultūra).

[a.t.sielis]

Grįžtu prie švento Džiuzepės iš Kupertino, apie kurį ši tema.

Džiuzepė, kaip ir šv. Pranciškus, mylėjo Dievo kūrinius, jam viskas atspindėjo Dievo atvaizdą. Jam kūriniai buvo tarsi akiniai, ir jis sakė: "jeigu kas nors dėvi akinius, ir mato tik akinius, yra išėjęs iš proto. Taip pat yra ir su tais, kurie skonėjasi tik materialių dalykų turėjimu. Panaudodamas išorinius dalykus Dievas atvyksta prie širdies durų, bet tik vidiniai dalykai yra panaudojami kad Jis įžengtų į širdį ir liktų ten".

Vienuolyno, kuriame jis gyveno, broliai labai domėjosi jo šventumu ir antgamtinėmis galiomis, bet ne visada dėl teisingų motyvų. Vyresnysis bardavo Džiuzepę dėl to, kad jis neimdavo pinigų ir daugelio kitų dovanų, kuriuos jam siūlydavo už žmonių išgydymą, ypač už kilmingų žmonių. Bet pagal Džiuzepę, malonė ir pinigai negalėjo būti maišomi. Jis dažnai turėjo rūpesčių dėl to, kad grįždavo į vienuolyną suplėšytu abitu, kadangi žmonės taip bandydavo bet kokia kaina gauti kažką kaip relikviją.

Specialios malonės, kurios buvo suteiktos Džiuzepei, buvo pasekmė jo širdyje degusios dieviškos meilės, ir parodė, kaip jo siela buvo susijungusi su Dievu. Šventasis išreiškė savo būseną taip: "Aš noriu tarnauti ir mylėti Dievą. Nenoriu būti išgydytas nuo meilės ir tarnystės Jam. Aš netarnauju Dievui dėl rojaus, netarnauju ir iš pragaro baimės, bet dėl Jo Paties". Po to jis sakė, kad buvo pas gydytoją dėl krūtinės skausmų, ir pasirodė, kad jo šonkauliai prasiskyrė dėl jo stiprios ir degančios meilės Dievui.