Kaip atskirti apsišaukėlius religijos/dvasinio tobulėjimo srityje

[a.t.sielis]

Čia siūlau nagrinėti įvairius žinomus požymius ir kriterijus.

Žmonės negauna lavinimo, laiko religiją niekais, o paskui, nieko neišmanydami toje srityje, bet apsigalvoję kad visgi jiems reikia dvasinio tobulėjimo, pakimba ant šarlatanų tokių kaip pvz. Visarionas kabliuko, iššvaisto pinigus ir gyvenimą. Todėl viena iš civilizuoto žmogaus pareigų būti religiškai išprususiam, pažinti šventraščius ir atitinkamus dvasinių autoritetų pasirinkimo/tikrinimo metodus.

Pradžiai, trys greiti požymiai:

1. Šlovės ir garbės siekimas, neseka savo paties cituojamais raštais ir mokymu, darbai nesutampa su žodžiais.
2. Pinigų naudojimas asmeniniams tikslams, pinigų kaupimas.
3. Nesantuokiniai ir visokie kitokie nemoralūs santykiai su priešinga lytimi, arba panašūs dalykai.

Vienas labai esminis kriterijus: apsišaukėliui būdinga vienokia ar kitokia monistinė arba materialistinė filosofija.

[puodukas]

Tokių dalykų iš karto tikrai nežinosi ir nepastebėsi, o kai jau įtraukia sekta, mažai kas sugeba kritiškai mąstyti, nes jau atidirbta "taktika", kad nekiltų žmogui tokių minčių gilintis į sektos vadovo asmeninį gyvenimą. O ir pats priviliojimas į sektą būna netiesioginis, o įtraukimas pamažu. Pradžioj per kokius seminarus, ar šiaip tik per kokius kalbos kursus ar panašiai.
O atsirinkti kokias knygas skaityti, ar video žiūrėti manau tie "trys greiti požymai" naudingi. Nors yra nemažai žmonių, kurie tikrai patys tiki tuo ką moko, ir gyvena palei tai, bet patys yra saviapgaulėje.

[Ezekiel]

1. Šlovės ir garbės siekimas, neseka savo paties cituojamais raštais ir mokymu, darbai nesutampa su žodžiais.
2. Pinigų naudojimas asmeniniams tikslams, pinigų kaupimas.
3. Nesantuokiniai ir visokie kitokie nemoralūs santykiai su priešinga lytimi, arba panašūs dalykai.

Kalbant apie punktus 1. ir 2. turi būti priežastys motyvuojančios dvąsinį mokytoja dirbti, kad ir egoistinės ir daugiau mažiau altruistinės. Dvąsininkas yra žmogus turintis poreikį maitintis, turėti sąlygas išgyventi, būti pats laimingas taigi jis gali siekti ir asmeninių tikslų. Žinoma priklausomybė nuo pinigų ir savo Ego išaukštinimo turi negatyvų poveikį asmenybei.
Dėl 3. punkto nusišneki. Dvąsinio mokytojo santykiai su kita lytimi yra ne jūsų reikalas, kol tai nepakenkia žmonėms. Jei santykiai bus nesantuokiniai nemanau, kad kažkas nukentės. Priešingai man santuoka asocijuojasi su kažkokia prievarta, suvaržymu. Įtvirtinama, kad moteris ir vaikai priklauso vyrui - tai šventa patriarchalinėje kultūroje.

[a.t.sielis]

Tokių dalykų iš karto tikrai nežinosi ir nepastebėsi, o kai jau įtraukia sekta, mažai kas sugeba kritiškai mąstyti, nes jau atidirbta "taktika", kad nekiltų žmogui tokių minčių gilintis į sektos vadovo asmeninį gyvenimą. O ir pats priviliojimas į sektą būna netiesioginis, o įtraukimas pamažu. Pradžioj per kokius seminarus, ar šiaip tik per kokius kalbos kursus ar panašiai.

Yra daug galimų požymių, kuriuos galima nagrinėti. Tie trys tai čia tik bendri, ir taip jau intuityviai taikomi.

Šiais laikais retas yra toks naivus, kad netikrintų neigiamos informacijos apie asmenis, su kuriais galvoja susisieti, iš anksto. Norint, internete galima rasti vienokią ar kitokią informaciją apie bet kokį bent kiek viešesnį asmenį, ir netgi tiesiogiai su juo bendravusių žmonių asmeninius įspūdžius, išsakomus privačiai. Tai pirminis reputacijos patikrinimas.

Kažkaip nemanau, kad įmanoma įsitraukti į apsišaukėlių vyksmą be pačio žmogaus apsisprendimo (apsisprendimo tikėti ir pasitikėti). Todėl ar pamažu ar kaip, bet tas apsisprendimas natūraliai vyksta, su visu svoriu, kurį lemia savisaugos instinktas, ir čia jau sveriami faktai - sąmoningai ir pasąmoningai. Žmogus stebi viską ir apmąsto susidarytą vaizdą. Aišku, yra ir kvailių bei naivuolių, bet tokiems niekas negali padėti, išskyrus valstybę ir pan., bet šiais laikais valstybė neatlieka savo funkcijų.

---

Galima paimti konkrečių pavyzdžių. Pvz. buvo toks rašytojas Karlos Kastaneda, kurį kai kurie priima kaip dvasinį autoritetą ir mokytoją. Jis turėjo grupelę pasekėjų, o jo knygų mėgėjų pasaulyje yra tikrai nemažai, taip pat ir Lietuvoje. Gal ir šiame forume jam kas prijaučia

Jeigu panaršytume internete, rastume faktų, nurodančių į tai, kad:

1. Jis buvo manipuliatorius ir melagis, pateisindavo bet kokius beprotiškus savo veiksmus, tyčiodavosi iš savo pasekėjų ir padarė iš jų užprogramuotus bepročius-"magus/raganas" (kai kurie iš jų po jo mirties nusižudė), siekė didelės šlovės.
2. Pompavo pinigus iš savo veiklos.
3. Užsiimdavo seksu su savo pasekėjomis.

---

Na tikiuosi, šioje temoje panagrinėsime daugiau konkrečių pavyzdžių.

---

1. ir 2. turi būti priežastys motyvuojančios dvąsinį mokytoja dirbti, kad ir egoistinės ir daugiau mažiau altruistinės. Dvąsininkas yra žmogus turintis poreikį maitintis, turėti sąlygas išgyventi, būti pats laimingas taigi jis gali siekti ir asmeninių tikslų. Žinoma priklausomybė nuo pinigų ir savo Ego išaukštinimo turi negatyvų poveikį asmenybei.

Jeigu jis savo asmeniškai uždirbtus pinigus naudoja savo asmeniniams tikslams, tai vienas dalykas. Bet jeigu jis savo mokinių pinigus panaudoja savo asmeniniams tikslams (išskyrus minimalius maitinimosi ir pan. poreikius) tai jau rodiklis, kad tai egoistas/materialistas/išnaudotojas. Tai ir apsišaukėlis, išeitų, nes dvasinis mokytojas turi būti išsivadavusi nuo materijos siela, kaip minimum.

Dvąsinio mokytojo santykiai su kita lytimi yra ne jūsų reikalas, kol tai nepakenkia žmonėms.

Iš dvasinio mokytojo reiktų tikėtis kad jis bus laisvas nuo materijos ir ydų, tai jam tada neturi būti priežasčių elgtis amoraliai arba iš viso turėti kokių nors kūniškų santykių. Tai turi būti tobula ir nepriekaištinga asmenybė, pasiekusi dvasinių savybių aukštumas, tai iš kur ten amoralumas tada? Kaip tik jis natūraliai turėtų būti moralinis pavyzdys.

Palaidi kūniški santykiai ryškiausiai rodo materialistinę, nuo geismo priklausančią asmenybę, nieko neturinčią bendro su dvasiniu lygiu.

[.L.U.T.H.O.R.]

at.sielis, tai tik tavo susikurtas dvasinio mokytojo modelis

[a.t.sielis]

at.sielis, tai tik tavo susikurtas dvasinio mokytojo modelis

Ne, aš to neišgalvojau, bet perėmiau iš autentiškų šaltinių. Galėsiu pacituoti.

[puodukas]

Šiais laikais retas yra toks naivus, kad netikrintų neigiamos informacijos apie asmenis, su kuriais galvoja susisieti, iš anksto. Norint, internete galima rasti vienokią ar kitokią informaciją apie bet kokį bent kiek viešesnį asmenį, ir netgi tiesiogiai su juo bendravusių žmonių asmeninius įspūdžius, išsakomus privačiai. Tai pirminis reputacijos patikrinimas.

Kažkaip nemanau, kad įmanoma įsitraukti į apsišaukėlių vyksmą be pačio žmogaus apsisprendimo (apsisprendimo tikėti ir pasitikėti).

Teoriškai galima ir reikia išsiaiškinti. Ir manau kas iš anksto pasidomi tokiais dalykais, tiems daug mažesnė tikimybė pakliūti į dvasinę priklausomybę nuo kitų asmenų. Bet praktiškai, tie kas pakliūna į sektas nėra nei mažiau mokyti, nei lengviau paveikiami. Tiesiog taip susiklosto gyvenimo aplinkybės, kad tuo momentu jis "atranda" tai ko jam labiausia trūksta (rūpestingi, paslaugūs nauji draugai, išskirtinis dėmesys, temos kuriomis anksčiau nesidomėjo...).
O, kad savo noru, kas ateitų manau labai mažas procentas, ir tai tik pas tokias ryškias asmenybes, kaip Visarionas, labiau dėl pačios asmenybės, o ne dėl to, ką jis moko.

Iš dvasinio mokytojo reiktų tikėtis kad jis bus laisvas nuo materijos ir ydų

To tikrai neužtenka, nes nemažai yra ir tokių, kurių noras valdyti kitus žmones nugali visus išorinius nemoralumo požymius.

[a.t.sielis]

To tikrai neužtenka, nes nemažai yra ir tokių, kurių noras valdyti kitus žmones nugali visus išorinius nemoralumo požymius.

Taip, neužtenka. Tai tik vienas pirminių atsirinkimo kriterijų,  pačių akivaizdžiausių apsišaukėlių pirmas atsijojimas.

[astropasaulis]

Pirmiausia žmonės turi sprasti, jog ne visiems tinka toks pats dvasingumo suvokimas, eskaluojamos vertybės ir t.t. Norėjau pasakyti, jog kiekvienas žmogus, reinkarnuodamas Žemiškoje plotmėje prieš gimdamas įsirašo į savo sielos matricą, kokias dvasines pamokas turi išmokti. Taigi, vienas dvasinis lyderis ir didelė banda pasekėjų nebūtinai yra optmaliausias variantas. Labai gerai, kai dvasinis mokytojas perteikia kitiems nežinomas kosmines patirtis, visatines normas, kosmines tiesas, tačiau nereikia per daug stoti tam dvasiniam mokytojui į kiekvieno žmogaus savitą dvasinio pažinimo kelią. Ne visiems viskas tinka ir ne visi reinkarnavosi dėl tų pačių dalykų.
Tinkamas dvasinis mokytojas yra tas, kurį visų pirmą tu pajauti intuityviai ar tau jis tinka, ar jis iš tikrųjų bus naudingas tavo dvasiniame kelyje. Žmonės turi atsirinkti patys, kokiu dvasiniu vedliu sekti, tačiau mano nuomonė, jog didžiausias kiekvieno žmogaus dvasinis mokytojas yra jo sielos vedlys, su kuriuo galima atkurti ryšį medituojant.
Mes vieni kiti teisiame, kad ir šiame forume, o kodėl negalime vienas kito toleruoti? Kodėl negalite suvogti, jog visi esame skirtingi, su skirtingais gabumais, su skirtingomis dvasinėmos patirtimis? Kas vieniems savaime aišku, kitiems bus nesuprantami dalykai. Jeigu žmogus ne gali peržengti logikos ribų, neigia visas metafizines, kosminės idėjas vadinasi, tai yra jo šio gyvenimo kelias. Jam nelemta suprasti šioje reinkarnacijoje nežemiškų tiesų.

[Ezekiel]

Iš dvasinio mokytojo reiktų tikėtis kad jis bus laisvas nuo materijos ir ydų, tai jam tada neturi būti priežasčių elgtis amoraliai arba iš viso turėti kokių nors kūniškų santykių. Tai turi būti tobula ir nepriekaištinga asmenybė, pasiekusi dvasinių savybių aukštumas, tai iš kur ten amoralumas tada? Kaip tik jis natūraliai turėtų būti moralinis pavyzdys.

Palaidi kūniški santykiai ryškiausiai rodo materialistinę, nuo geismo priklausančią asmenybę, nieko neturinčią bendro su dvasiniu lygiu.

Nežinau nei vieno žmogaus laisvo nuo materijos. Ydos ir amoralumas priklauso kultūros, nebūtinai ką turi bendro su dvąsingumu, psichine harmonija.
Beje orgiastinės religijos siekia dvąsinių aukštumu savo būdais, kurie prieštarauja tavo pateiktiems įsitikinimams. Pavyzdžiui matristinėse ar praktikuojančiose tantrinį seksą bendruomenėse. Kiek skaičiau ten kur buvo praktikuojamos orgijos visuomenės buvo taikesnės, palyginus su patriarchato dominavimo kultūromis, pvz. kur dominavo krikščionybė kur geismas buvo nuodėmingas (nepaisant, kad tai žmogaus prigimtis) ir partneriai būdavo suvaržyti visam gyvenimui, įgyjamos neurozės. Islamo kraštuose už geismus iš viso užmėtydavo akmenimis - kur čia dvąsingumas?

Gal vis tik kalbėkime apie realų dvąsingumą paremta psichine sveikata, išsilaisvinimo nuo streso, depresijos, neurozių tai ko žmonės neginčijamai nori. Tokių atveju geriausias dvąsinis mokytojas galėtų būti ir psichologas.

[a.t.sielis]

Manau, pradžiai reiktų gerai apsibrėžti sąvokas.

Man priimtina samprata, kad tarp materijos ir dvasios yra esminis skirtumas. Materija - laikina, objektiška, neturinti vidinio sąmoningumo, suyranti. Dvasia - amžina, subjektiška, turinti vidinį sąmoningumą, nepažeidžiama ir nesuyranti, tobula būties forma. Pagrindinis šaltinis, iš kurio perimu šią filosofiją - senovinė "Bhagavano giesmė", Mahabharatos dalis.

Šiame pasaulyje susiduriame su tokiais materialiais elementais, iš kurių sudaryta ši visata: klaidingasis ego, intelektas, protas, jutimai, eteris, dujos, degimas, skystis, kietas būvis. Fizinį žmogaus kūną sudaro penki paskutiniai, o mentalinį - keturi pirmieji.

Tai elegantiška realybės analizė per šiuos fundamentalius elementus. Pasidairę, pamatysime kad viskas, ką galime stebėti patenka, į kurią nors iš šių kategorijų. Jeigu nebūtų šių elementų, visata neturėtų apčiuopiamų reiškinių, nes nebūtų pvz. skystos ar kietos materijos būsenų, reiškia nebūtų mūsų Žemės su jos vandenynais; ir t.t. ir pan. Klausimas toks: kas visatos pagrinde, pirminėje sandaroje, lemia, kad būtų šios materijos formos ir tuo pačiu, kažkokią apčiuopiamą formą ir stabilumą turintys reiškiniai? Kas lemia atskirų rūšių elementų egzistavimo galimybę? Tai įrodo, kad visata nėra chaosas, bet turi Kūrėjo užduotas savybes, su tikslu suformuoti konkretaus pobūdžio reiškinius.

Taigi, žmogų sudaro: 1) amžina dvasinė siela 2) laikinas mentalinis kūnas (sudarytas iš klaidingo ego, materialaus intelekto ir proto, bei jutimų) 3) laikinas fizinis kūnas. (sudarytas iš penkių grubiųjų elementų, turintis jutimo organus, ir t.t.)

Gyvūnai pavaldūs keturiems gyvenimo procesams: maitinimasis, gynyba, miegas ir poravimasis (seksas).

Seksas yra mentalinio ir fizinio kūno lygmenų veikla. Amžina dvasinė siela nedaro materialių veiksmų ir neužsiima seksu. Ji yra kito pasaulio dalelė, ir jai nereikia šios gyvūniškos veiklos.

Taigi, kai kalbame apie dvasinį gyvenimą, turime galvoje būtent amžinos dvasinės sielos gyvenimą, arba praktiką, kuri siekia atskleisti sielą ir paklūsta dvasinės sferos principams. Psichologinio (mentalinio) ir fizinio pasirengimo trenerių nelaikau ir nevadinu dvasiniais mokytojais. Dvasinis mokytojas tai tas, kas regi amžiną dvasinę sielą ir gali padėti jai atsiskleisti.

Nei fizinio, nei mentalinio kūno problemos neliečia sielos, nes ji amžina, tobula visais laikais ir virš laiko. Fizinis ir mentalinis kūnas - tai dangalai, tarsi drabužiai, kurie padengia dvasinę sielą ir turi kitokią prigimtį nei siela. Jeigu sekama šia fizinio ir mentalinio kūno prigimtimis, tada tai materialistinė veikla, jeigu sekama sielos prigimtimi, tegu ir panaudojant fizinį ir mentalinį kūną kaip priemones, tai dvasinio gyvenimo praktika.

Kas yra geismas? Geismas - mentalinio ir fizinio kūnų funkcija. Dvasinės sielos funkcija - tyra meilė amžiniems subjektams, o kai asmuo pradeda laikyti save fiziniu ir mentaliniu kūnais ir siekia patenkinti tų kūnų jutimus, gauti malonumo per tokios rūšies egoizmą, bei nukreipia savo artumo ir meilės poreikius į laikinus materialius objektus, sudarytus iš minėtų materialių elementų, tada atsiranda iškreipta, transformuota funkcija - geismas. Žmogus nori kažko, bet net ir tai gavus, geismas neužgesinamas, bet tarsi ugnis, į kurią pilama benzino, pradeda degti smarkiau. Sielos funkcija tampa dar labiau uždengta ir nesireiškia neegoistinė, tyra sielos jausena, sąmonė būna susikaupusi į laikinus materialius objektus, neprisimindama ir nesuvokdama amžinųjų. Taip siela gali amžinai suktis materialiame pasaulyje, užmiršusi savo amžiną prigimtį, besivaikydama jutiminių malonumų, ir neidama link išsivadavimo iš materialaus būvio. Geismas, seksas, vadinamas pagrindinėmis grandinėmis, kurios laiko sielą materialiame pasaulyje. Susižavėję priešinga lytimi, ir visomis supančiomis aplinkybėmis, asmenys  vaikosi materialų miražą, be jokio prasmingo atsiekimo. Gavus tai, ko norima, tiesiog prisirišama, ir tęsiama materiali būtis, o ne pasiekiama laimė ir dvasinis tobulumas.

Pasakius tai, reiktų pasakyti, kad asmuo turi būti nuoširdus, ir jeigu jis yra materijos įtakoje, neimituoti išsivadavusios sielos. Jis turi užimti tokią gyvenimo situaciją, kuri atlieptų jo materialiems poreikiams, jeigu tokių yra. Šeima, santuoka - tai religinės sistemos dalis, kur tam tikros disciplinos būdu siekiama panaudoti susiformavusias mentalinio ir fizinio kūnų tendencijas dvasinio gyvenimo praktikai, iki kol sąmonė neapsivalys.

Bendras principas, kad užsiimant fizinio ir mentalinio lygmens veiklomis, bus toliau klimpstama į materiją, o užsiimant sielos lygmens dvasinio gyvenimo praktika, atitinkama disciplina - bus einama link dvasios. Todėl seksas, kaip dvasinio gyvenimo praktikos dalis (1), ir seksas kaip fizinio ir mentalinio kūnų poreikių tenkinimas (2) - du iš esmės skirtingi dalykai. 1 atveju, atmetamas egoistinis polinkis tenkinti jutimus, ir siekiama be geismo užimti fizinį ir mentalinį kūną aukštesniam tikslingumui - pvz. pradėti aukšto sąmoningumo vaikus ir padėti jiems tęsti savo dvasinį tobulėjimą šioje Žemėje. 2 atveju, vis dar siekiama patenkinti egoistinius polinkius.

Prievarta religijose - kita geismo degradacijos forma. Iš nepatenkinto geismo kyla pyktis, įniršis, ir tada žmonės pamiršta aukštesniąsias religijos nuostatas, ir pradeda elgtis prieš religijos principus, tokius kaip neprievarta. (Kaip pasakė Jėzus Kristus: "kas be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį", vadinasi, visiems būdingas nuodėmingumas, dėl kurio jie bando apkaltinti ir su įniršiu užmušti kitą) Sprendimas tam - ne didinti ir tenkinti geismą, bet užsiimti tinkama, nuoširdžia dvasinio gyvenimo praktika, atitinkančia žmogaus sąmonės lygį. Nesąmonės prasideda, kai žmonės vietoje dvasinio gyvenimo praktikos ir disciplinos, užsiima materializmu, ir tampa pavaldūs šio pasaulio procesams ir ydoms. Tada jie tampa blogesni negu materialistai.

Apsišaukėliams būdingos būtent tokios nesąmonės. Greitai pasimato, kad jie nesilaiko disciplinos, nieko neišmano apie sielos veiklą, bet užsiima fizinio ir mentalinio kūno žaidimais. Jie gali apsimetinėti, bet anksčiau ar vėliau, yla išlenda iš maišo, ir pasimato kas yra kas. 3 šios temos pradžioje minėtas simptomas: amoralūs, nesantuokiniai santykiai su priešinga lytimi yra klasikinis testas. Dauguma jį daugiau ar mažiau intuityviai taiko, prisiminkime pvz. kaip visuomenė nepatenkinta apsimetėliais kunigais, kurie turėtų kaip ir laikytis celibato disciplinos, bet pasirodo kad turi nukrypimų arba meilužių ir vaikų. Kodėl staiga kitur reiktų nekreipti dėmesio į tokio pobūdžio materialistines tendencijas?

Materija negali suteikti dvasios. Dvasinis impulsas gali būti gaunamas tik iš dvasinio pasaulio. Materija nepagamina dvasios, atvirkščiai, tai Dvasia kuria materiją ir yra aukščiau nei materija. Taigi, joks narkotikas, materiali tabletė, negali duoti dvasinio impulso sąmonei. Tai duos tik materialų impulsą iš šio pasaulio, mentalinio ir fizinio kūnų suaktyvavimą, bet tuo pačiu ir sutrikdymą, destrukciją. Analogiškai, materialistiškas seksas negali duoti dvasinio impulso. Kiek tantrinės sekso praktikos yra materialistinės ar duodančios kokį tobulėjimą - nesu to dalyko ekspertas. Bet bendrus principus apžvelgiau, kad grynąja dvasinio gyvenimo praktika paremta sekso disciplina yra susijusi ne su geismo tenkinimu, bet su kitais tikslais, tokiais kaip vaikų pradėjimas, tarnaujant Kūrėjo tikslams visatoje, kuri yra tarsi globalinė sielų mokykla.

[puodukas]

Manau įdomus (suprantantiems rusų k.) tekstas kas pasitiki astrologais, burėjom, ekstrasensais, ar sugebėjimą atskleisti nežinomą, laiko šventumo požymiu....
http://staroe.predanie.ru/lib/book/read/71592/
Truputį pabandžiau išversti iš skyrelio "apie dvasių skyrimą":
   

Хотя демоны, являясь человекам, наиболее принимают вид светлых Ангелов для удобнейшего обмана; хотя и стараются иногда уверить, что они человеческие души, а не бесы [20]; хотя они иногда и предсказывают будущее; хотя открывают тайны, но вверяться им никак не должно. У них истина перемешана с ложью, истина употребляется по временам только для удобнейшего обольщения. Сатана преобразуется во Ангела светла, и служители его преобразуются, яко служители правды [21], сказал святой апостол Павел.

Nors demonai pasirodydami žmonėms dažniausia apsimeta šviesos angelais dėl patogesnio melavimo; nors ir stengiasi kartais įtikinti, kad jie žmonių sielos o ne kipšai [20]'''; nors jie kartais ir nusako ateitį; nors ir atskleidžia paslaptis, bet pasitikėti jais negalima. Pas juos tiesa sumaišyta su melu, tiesa naudojama kartais tik dėl patogesnio suvyliojimo.
'''
('''šitas įvaizdis įgauti pasitikėjimui mūsų laikais ypač madoje pas kipšus, dėl įpatingo nusiteikimo šiuolaikinių žmonių pasitikėti juo.)

Святой Иоанн Златоуст, в Беседе 2-й о нищем, Лазаре, и о богатом, повествует случавшееся в его время: «Демоны говорят: я -- душа такого-то монаха. Разумеется, этому не верю именно потому, что говорят это демоны. Они обманывают внимающих им.

.......

По этой причине и Павел повелел демону молчать, хотя он говорил и правду, чтоб он не обратил этой правды в повод, не подмесил впоследствии к ней лжи, и не привлек к себе доверенности. Диавол говорил: сии человецы раби Бога вышняго суть, иже возвещают нам путь спасения [22]. Апостол, огорчась этим, повелел пытливому духу выйти из девицы.

Dėl tos priežasties ir Paulius liepė demonui užtilti, nors ir kalbėjo tiesą, kad jis dėl tos tiesos neįgautų pasitikėjimo, ir to pasekoje neįmaišytų melo. Velnias kalbėjo:  „Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia jums išganymo kelią" ( Apd 16;17). Apaštalas nusiminęs dėl to, liepė smalsiai dvasiai išeiti iš merginos.

И что ж говорил дух худого, когда говорил: сии человецы рабы Бога вышняго суть? Но так как большинство незнающих не может основательно судить о том, что говорится демонами, -- Апостол решительно отверг всякую доверенность к ним. Ты принадлежишь к числу отверженных, говорит Апостол демону, ты не имеешь права говорить свободно; умолкни, онемей. Не твое {стр. 12} дело проповедовать: это предоставлено Апостолам. Зачем похищаешь не твое? умолкни, отверженный. Так и Христос, когда демоны говорили Ему: вемы Τя, кто еси [23], очень строго воспретил им, предписывая этим закон нам, чтоб мы ни под каким предлогом не доверяли демону, если б даже говорил что справедливое. Зная это, мы должны ни в чем решительно не верить демону. Если он будет говорить что и справедливое, -- бежим, отвратимся от него. Здравым и спасительным познанием мы должны научаться не от демонов, но из Божественного Писания». Далее в этой Беседе Златоуст говорит, что души как праведников, так и грешников, немедленно после смерти уводятся из этого мира в другой, одни для принятия венцов, другие для казней. Душа нищего Лазаря немедленно после смерти вознесена Ангелами на лоно Авраама, а душа богача низвергнута в адский пламень. В Беседе 28-й на Матфея Златоустый поведает, что в его время некоторые беснующиеся говорили: я -- душа такого-то. «Поистине это ложь и обман диавольские, -- присовокупляет великий Святитель. -- Не душа умершего вопиет это, а демон, который притворяется, чтоб обмануть слушателей».
Демоны не знают будущего, известного Единому Богу и тем разумным Его тварям, которым Бог благоволит открыть будущее; но как умные и опытные люди из событий совершившихся или совершающихся предусматривают и предугадывают события, имеющие совершиться, так и хитрые, многоопытные лукавые духи могут иногда предполагать с достоверностью и предсказывать будущее [24]. Часто они ошибаются; весьма часто лгут и неясными провещаниями приводят в недоумение и сомнение. Иногда они могут предвозвестить событие, которое уже предназначено в мире духов, но между человеками не приведено еще в исполнение: так прежде, нежели постигли праведного Иова искушения, попущение этих искушений уже было решено в совете Божием и было известно падшим духам.