Dawkinso "Dievo iliuzijos pastabos

[a.t.sielis]

Bet tai gi pragaras/pragarai yra lietuviškas žodis. Čia visas šio nesusipratimo cinkas.

"Šeolas"/"limbus" yra vienas dalykas.

"Naraka" yra kitas dalykas.

O tada kiekvienas pritaiko vertinį lietuvių kalboje. Lygiom teisėm.

Kokį dar žodį man naudoti? Galiu naudoti "Narakos", arba kitus specifinius pavadinimus, bet kadangi mėgstu kalbėti lietuviškais terminais, ypač bendrame kontekste, tai nežinau, kur čia kyla problema, išskyrus daugiareikšmiškumą.

Šiaip aš "ezoterikos" nelaikau "keiksmažodžiu". ir iš tikro, pagal savo natūrą, esu kai kuo panašus į "new agerius". Kas čia blogo?

[paragraf 78]

Aš esu už tikslios terminologijos vartoseną, net mano licenciato darbas buvo apie tai, nes kai vartojama netiksli terminologija, tada prasideda nesusikalbėjimas.

O new age, tiesiog, niekur nevedanti doktrina, suėdanti žmonėms gyvenimus ir tiek pats buvau new ageris kažkada, pats daug su jais bendravau. Makalynė pas juos galvoje, jokio tvirto pamato. Tiki visokiomis nesąmonėmis. Tas tikėjimas paprastai būna infantilus, niekuo nepagrįstas.

[a.t.sielis]

Na tai tvarkoje, galėjai iš karto paminėti, kad žodžio "pragaras" daugiskaita "pragarai" lietuviškoje krikščioniškoje raštijoje yra naudojama išskirtinai Šeolui apibūdinti. Būtume sutaupę laiko. Apie Šeolą aš girdėjęs, o dėl to, koks vertinys jam naudojamas, niekada neatkreipiau dėmesio (arba pamiršau). Tada jau galima sakyti, kad mano "pragarų" daugiskaitos vartojimas asociatyviai persidengia su specifiniu krikščioniškos raštijos "terminu", kas sukuria problemą dėl galimo nesusikalbėjimo.

Bet čia sakau, viskas priklauso nuo konteksto ir nuo kalbėtojo. Specifinė terminologija galioja specifiniame kontekste, o bendrame kontekste galima tikėtis, kad žmogus naudoja žodžius bendruoju jų pobūdžiu, ne taip kaip jie naudojami krikščioniškoje terpėje.

Tiesiog reikia apsibrėžti. Aš dažnai neapibrėžinėju ir kalbu bendromis laisvomis sąvokomis; toks mano stilius, bent šiame kontekste.

[crystal]

Taip pat ne tiek svarbu kokie faktoriai nulemia sąžinės, altruizmo ir t.t. atsiradimą, čia esmė yra tame, jog jei dievas sukūrė pasaulį ir būdamas tvarkos dievas, jis vedė evoliuciją taip kad šie dalykai atsirastų ir taptų dievo balsu.
Beje, altruizmo kaip evoliucinio produkto teorija, vis dar yra tik teorija, o ne faktas. Kaip ir pati evoliucijos teorija, tėra dar tik teorija, bet ne faktas <...>

Na taip, jei sąžinė dievo balsas, tai žinoma, kur jau čia jo neįkiši ir į pačią evoliuciją. O šiaip „stiprūs" tie teologų argumentai. Gali ilgiausiai aprašinėti logiškas teorijas, kokiais princypais galėjo išsivystiti altruizmas/empatija/moralė, gali ilgiausiai aiškinti ir apie pačią evoliuciją, gyvų organizmų natūralią atranką, ir išvis gali aiškintis apie pačios Visatos atsiradimo priežastis, tačiau vistiek teologui/tikinčiajam tai nerupės. Vistiek jis ras kur ir kaip tą dievą įkišti. Dievas tuomet veiks „už ribų",nematomai, netiesiogiai, nesuvokiamai, nežemiškai, šitaip žmogui suteikdamas laisvą valią ir tt ir pan. Čia ir prasideda beprasmės diskusijos ir bandymai paneigti tai, ko nėra, arba kas yra kiekvieno žmogaus skirtingai suvokta, ale filosofiškai išvedžiota. Šiaip vat kuo man Dawkinsas labai patiko, kad pabandė nagrinėti religiją ne tik iš filosofinės pusės, bet ir iš gamtamokslinės, laikydamas religiją kažkokiu evoliucijos šalutiniu produktu, panašiai kaip kokiu virusu, tačiau aišku čia iš psichologinės pusės. Žmonės, tikintieji, teologai, filosofai didžiuojasi savo protais, kliaujasi savo „jutimu į kažką aukščiau", ieško „atsakymų"į prasmę, į „kažką",arogantiškai nepalikdami vietos savo paprastumui, ribotumui ir menkumui lyginant su tuo kas žmogus visos planetos gyvybės evoliucijoje išties yra.