Filosofas N.Kardelis apie religiją

[a.t.sielis]

- Kai kurie filosofai mėgsta pabrėžti, kad religija kyla iš žmogaus prigimties. Nesigilinant į šį keblų klausimą, bet kuriuo atveju tenka konstatuoti, kad religija, kaip reiškinys, egzistuoja. Ką gero ji duoda žmogui, kokius esminius poreikius patenkina?

- Kalbant apie religiją, reikia kreipti dėmesį į prasmės paieškas, kurios žmogui yra būdingos. Religija žmogaus akiratyje pasirodo tada, kai žmogus, atkreipdamas dėmesį į savo baigtinumą, laikinumą, į tai, kad jis turės mirti, į tai, kad jis nėra visagalis, ima kelti klausimą, kokia viso to prasmė. Kaip tam tikras atsakymo variantas iškyla religinis atsakymas.

Bet žodis „religija" kelia labai daug skirtingų asociacijų ir skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus, kaip ir kai kurie kiti žodžiai, pavyzdžiui, „žvaigždė" ar „kasa". Kai sakome žodį „religija", taip pat iškyla nesusikalbėjimo tikimybė. Labai daug skirtingų fenomenų patenka po šia „kepure".

Galima kalbėti apie religiją kaip socialinį reiškinį - pavyzdžiui, kai kalbame apie religiją, kuri kultūriškai gaunama iš tėvų ir nebūtinai numano kažkokį gilesnį santykį su tikrove ar susimąstymą apie pasaulio prasmę. Tai tiesiog nekritiškai perimamos ir kultivuojamos tam tikros praktikos, vaizdiniai.

O kiti prie religijos ateina labai savarankiškai, ir jiems religinių problemų laukas iš esmės yra prasmės paieškų laukas. Taigi, vieniems religija yra „opijus liaudžiai", o kitiems gali būti „ambrozija intelektualams". Religija gali reikšti grynai socialinį fenomeną, mechanišką reagavimą, o gali reikšti pastangas įsimąstyti į giliausią tikrovės esmę.

- Kai kalbama, kad Vakaruose nyksta religingumas - ar tai reiškia, kad nyksta apskritai prasmės paieškos, ar turima omenyje religija kaip socialinis fenomenas?

- Tiek, kiek religija yra tiktai tradicijos dalykas, ji nyksta kartu su kitomis tradicinio gyvenimo formomis. Jeigu religingumas yra labai lėkštas, tiktai paveldėtas iš tėvų, perimtas iš sociumo, jis nebetenka prasmės, kaip ir rašomoji mašinėlė ar garvežiai, varomi anglimi, kurie yra technologiškai pasenę.

Bet tikrai religingų žmonių branduolys stabiliai išlieka. Todėl kaip tik yra gerai, kad bus apsivalyta nuo neautentiško religingumo.

Neautentiškų religingumo apraiškų naikinimas susijęs su pačia Vakarų civilizacijos prigimtimi - graikų kultūra ir krikščionybe. Senovės graikams dievai buvo racionalaus prado instancija, išreiškė racionalumą Visatoje. Mūsų įprastinis įsivaizdavimas religiją sieja kaip tik su tuo, kas iracionalu, protu nepaaiškinama ar protui prieštarauja.

Krikščionybė ir judaizmas nuo pat pradžių buvo priešiški stabmeldystei - dievams, kurie yra dirbtiniai, neautentiški, ir reikalaudavo jų atsikratyti. Tai ne kas kita, o pastanga religinį santykį racionalizuoti ir padaryti asmeniškesnį.

Įdomu tai, kad Vakarų pasaulyje krikščionybė labiausiai kenčia nuo sekuliarizacijos, religinio santykio su tikrove apnykimo, bet visa sekuliarizacijos esmė ateina būtent iš judėjų-krikščionių paveldo, kuris metodiškai reikalauja atsikratyti neautentiško religingumo.

Kritiškas, asmeniškas santykis su pasauliu, savimi, giliausia tikrovės esme visuomet yra gana skausmingas. Siekdami išlukštenti tikrąjį, autentišką religijos objektą, atrasti „tikrąjį Dievą", turime atsikratyti neautentiškų religingumo formų, stabmeldystės. Tad religijos esmė yra susijusi su sekuliarizacijos esme - neautentiško religingumo „išbrokavimu".

Tokie reiškiniai, kaip ateizmas, agnosticizmas, laisvamanybė nebuvo įmanomi kitur, tiktai Vakaruose, kurie suformuoti graikų ir judėjų-krikščionių pagrindu. Kai yra asmeniškas santykis su savimi, kitais žmonėmis, pasauliu, Dievu, natūraliai priešinamasi mechaniškam ritualizmui. Susidaro prielaidos užklausti religijos pamatus ir kvestionuoti pačią religiją. Kitur pasaulyje, kitaip nei Vakaruose, gryno ateizmo ar agnosticizmo nėra. Nereligingumą ar antireligiškumą gimdo ta pati krikščionybė.

- Ar žmogus be religijos - teigiamas reiškinys ar visgi neigiamas? Ar ateistas gali būti autentiškesnis nei religingas žmogus?

- Jeigu jis yra antistabmeldys, kovoja su netikrais dievais - tai labai gerai. Bet žmogus turi būti sąžiningas sau pačiam, prieš savo protą, sąžinę. Kokį atsakymą žmogus gauna, įsimąstęs į pasaulį, su tokiu gyvena.

Bet aš pats manau, kad nereligingas žmogus daug kuo save apiplėšia. Jis gali užmerkti akis ir nekelti prasmės klausimo, bet vis tiek ištiks ribinės situacijos, ir jis bus priverstas tą klausimą paklausti, pavyzdžiui, mirties ar sunkios ligos akivaizdoje. Galbūt jis bandys tą prasmę kaip nors išdistiliuoti iš pasaulio, tikrovės ir be Dievo. Religijos istorija žino religingumą ir be Dievo - pavyzdžiui, budizmas.

Yra ir tam tikros degraduotos religijos formos, kur Dievas yra, bet nėra prasmės paieškų - tai mechaniškas religingumas. Jis nėra mąslus, tik formalus. Pavyzdžiui, kai kurios radikalios religijos formos, tam tikros radikalios islamo apraiškos.

Taigi, gali būti prasmės paieškos, kurios tradicine prasme nėra sietinos su religija, ir gali būti tokios religijos formos, kurios su šventumu, prasmės paieškomis nelabai ką turi bendro.

Religingu apskritai vadinčiau tą žmogų, kuriam kažkas yra šventa. O tas šventumo šaltinis gali būti labai įvairus. Autentiškas religingumas yra atidumas kitam, sau pačiam, pasauliui, kai žmogus išgyvena kažkokią paslaptingą tikrovės gelmę ir tą santykį išgyvena kaip šventumo potyrį.

- Ar galima religingu vadinti žmogų, kuriam šventa yra, pavyzdžiui, demokratinės vertybės, Žemės planeta, ekologija, žmonija? Ar šitie dalykai negali atstoti religijos?

- Sudėtingas klausimas. Manau, kad religijos objektas, kas jis bebūtų - ar Dievas mums įprasta prasme, ar kažkas kita, - turi būti anapus žmogaus. Transcendencija čia yra būtina. Jeigu žmogus paverčia Dievu tai, kas ateina tiktai iš jo tikrovės, pavyzdžiui, valdžios santykius arba socialinius dalykus, kas yra imanentiška jo būčiai, grynai žmogiška - tai tikrai nėra religinis santykis.

- O jeigu žmogus yra altruistas, filantropas, visam pasauliui trokšta taikos, naikina skurdą ir skausmą be transcendentinių motyvų?

- Tai bus labai gilus, autentiškas etiškumas. Autentiškiausia etika su autentiškiausia religija labai artimai ribojasi, bet vis tiek tai yra skirtingi dalykai. Bet tas žmogus, kuris altruistiškai rūpinasi pasauliu, kitais žmonėmis, žiūrint net iš religijos požiūrio taško, yra arčiau religijos, negu tradicinis konkrečios religijos praktikuotojas, kuriam rūpi tik tie dalykai, kurie susiję su juo pačiu. Pavyzdžiui, jeigu žmogus meldžiasi tiktai tam, kad Dievas išpildytų kažkokius jo prašymus.

Aišku, kad toks žmogus yra mažiau religingas, net jeigu formaliai išpažįsta religiją, palyginti su tuo, kuris atlieka kilnius darbus, nors ir netapatina savęs su religija. Tačiau griežta prasme santykis be transcendentiškumo nėra religinis santykis.

Religija numato transcendenciją, kai žmogus suvokia nesąs pasaulio centras, kad yra didesnė, aukštesnė tikrovė už jį patį. Tada jis stovi tos aukštesnės tikrovės akivaizdoje, o ne prieš save patį ar savo paties daiktus, darbus, reiškinius kaip savo paties žmogiškas projekcijas. Toks žmogus suvokia, kad ne jis yra viešpats visų tų dalykų, kurie supa jį kasdieniniame gyvenime.

Kai žmogui kažkas yra šventa, tada jis atidus viskam. Ne tik transcendencijai, bet ir kitam žmogui, gamtai ir sau pačiam.

- Ar tai reiškia, kad šiandieniniam Vakarų žmogui nebelieka aukštesnės tikrovės už jį patį?

- Tai išties būdinga Vakarams. Tai ateina su noru užvaldyti gamtą taip, kad ji paklustų žmogui. Pirmiausiai tai noras ją suvokti, pažinti be liekanos, išardyti iki kaladėlių, pamatinių plytelių, mechanicistiškai, redukcionistiškai aiškinti bet kokį fenomeną - dvasinį, socialinį, psichologinį, biologinį. Tai noras laikyti, kad visa tikrovė yra tik sąveikaujančių dalelių chaosas, materijos okeanas.

Tokia Visata, aišku, suvokiama kaip beprasmiška. Tada belieka tokią aklą gamtą, kuri beprasmiška, pajungti sau, manipuliuoti ja, pagyventi trumpą gyvenimą, kuris šiaip irgi yra beprasmiškas, bet galbūt malonus, ir numirti. Tokia kirmino egzistencija būdinga daugeliui vakariečių.

Tai susiję ir su XVII-XVIII a. išplitusia masine gamyba, kur pats žmogus yra tiktai gamintojas, sraigtelis sistemoje, kuris kruvinu darbu užsidirba pragyvenimui. Tas, kuris organizuoja gamybą - kapitalistas - taip pat žiūri tiek į gamtą, tiek į žmogų vien instrumentiškai.

Ir mūsų politinė sistema dabar yra perdėm valdoma procedūrų, norima viską griežtai kontroliuoti, reglamentuoti, standartizuoti. Trokštama, kad patys žmonės būtų tiktai geri gamintojai, vartotojai. Tada pati religija tampa nepatogi vakariečiams, bent jau tiems, kurie nori kontroliuoti kitus, nori, kad visi aplink elgtųsi labai gerai, prognozuojamai.

Religija verčia žmogų nuolat užklausti apie prasmę, todėl ji yra nepatogi. Toks žmogus nedirbs mechaniško darbo arba nuolat jausis nepatogiai, tokį dirbdamas. Jis norės, kad tiek jo darbas, tiek gyvenimas būtų prasmingas.

- Bet dažnai juk būtent religija suvokiama kaip standartizavimo, kontrolės įrankis, bauginimais ir anapusiniais pažadais priverčiantis susitaikyti su esama situacija, nekelti galvos aukščiau, nei leidžia valdžia. Kaip religingumas gali tapti išsilaisvinimo būdu?

- Prisiminkime Lotynų Amerikos šalis, išsilaisvinimo teologiją. Kairiosios ideologijos ten dažnai eina kartu su labai stipriu krikščionybės ir ypač katalikybės užnugariu. Daugybė indėnų teisių gynėjų, vargingųjų gynėjų dažnai yra katalikų kunigai, vienuoliai. Prisiminkime ir dabartinio popiežiaus Pranciškaus pastangą dirbti su vargingaisiais, gerinti jų socialines sąlygas. Pastanga kovoti už vargingųjų teises eina kartu su pastanga atgimdyti juos dvasiškai.

Religijos panaudojimas standartizuoti žmonėms - jau praeitas etapas. Jis susijęs su kitokia religijos atmaina. Mūsų pasaulyje ta dominuojanti, standartizuojanti „religija" veikiau yra vartotojiškumas, karingoji sekuliarizacija ir mokslas.

Mokslas, kai jis priimamas nekritiškai, veikia kaip standartizuojanti mąstymą pažiūrų sistema. Paprasti žmonės galvoja, kad mokslas viską žino, turi galutinius atsakymus, arba tie atsakymai tuoj bus gauti. Tai šiuolaikinio sekuliaraus religingumo išraiška. Žinios suvokiamos kaip galia ir pajungiamos tikrovei apvaldyti. Šiuolaikinis žmogus į tradicinę religiją žiūri kaip į gana keistą dalyką, vertina ją iš mokslo kaip šiuolaikinio žmogaus religijos perspektyvos. Tad krikščionybė šiais laikais yra ir tradicinis dalykas, ir gerąja prasme avangardinis, subkultūrinis.

- Bet tas „opijus liaudžiai", jeigu sėkmingai tiek laiko egzistavo, matyt, buvo reikalingas. K.Marxo, sugalvojusio šį terminą, laikais opijus buvo vartojamas kaip nuskausminamieji. Tegul tai ir neautentiškas religingumas, bet vargšui prislėgtam žmogui jis teikė viltį ir paguodą. Jeigu dabartiniam Vakarų pasauliui to „opijaus" nebereikia - ar tai reiškia, kad mes visi pagaliau tapome laimingi, turtingi ir patenkinti gyvenimu?

- Prasmės poreikis vis tiek nesunaikinamas. Žmogus projektuoja save už savęs. Šumerai turėjo posakį: „Žmogus yra ribota būtybė, bet jo norai - kaip Dievo". Žmogus netelpa pats savyje dėl to prasmės siekio. Tai vienintelis gyvūnas, kuriam reikia prasmės. Religija, kiek ji susijusi su transcendencijos judesiu, yra neišnaikinama.

Žmogus gali save apgaudinėti, kad turės daug turto, laimingai gyvens šiapusybėje, bet ateis laikas, kai jis pasens, susirgs ir pamatys, kad stovi mirties akivaizdoje. Tada „užgiedos" kitaip.

---

Dalis straipsnio. Pilnas variantas: http://www.lrytas.lt/sroves/religija/vakaru-zmogus-be-religijos-vis-vien-yra-krikscionis.htm

[paragraf 78]

Geras straipsnis. Rekomenduoju paskaityti visą, o ne tik šią ištrauką.
Kardelis ne daug viešai šneka, bet kai pašneka protingai tai daro.
Šiaip jį labiau kaip vertėją žinau, jis moka gal 10 kalbų. Rimtas vyras

[a.t.sielis]

Gerai pašnekėjo, patiko daug ištarmių. Bet, manau, per daug išskiria krikščionybę.

Tokie reiškiniai, kaip ateizmas, agnosticizmas, laisvamanybė nebuvo įmanomi kitur, tiktai Vakaruose, kurie suformuoti graikų ir judėjų-krikščionių pagrindu. Kai yra asmeniškas santykis su savimi, kitais žmonėmis, pasauliu, Dievu, natūraliai priešinamasi mechaniškam ritualizmui. Susidaro prielaidos užklausti religijos pamatus ir kvestionuoti pačią religiją. Kitur pasaulyje, kitaip nei Vakaruose, gryno ateizmo ar agnosticizmo nėra. Nereligingumą ar antireligiškumą gimdo ta pati krikščionybė.

Ir kitų religijų kraštuose yra ateizmas ir agnosticizmas, išvystytos šios filosofijos kryptys. Dėl to neturėtų būti abejonių. Išeina, kad filosofo akiratis ribotas.

[paragraf 78]

Na jis kalba apie Europos kontekstą, o Europa šiaip nori ji to ar nenori yra krikščioniško mentaliteto. Tad normalu jog kalbama tik apie krikščionybę, nes Europai, kolkas kitokios religijos mąstymo būdas nėra aktualus

[a.t.sielis]

Pagal mane tai ne vienas protingas kalbėtojas-krikščionis kartas nuo karto vis bando teikti argumentus dėl krikščionybės išskirtinumo ir pranašumo, tarsi koks nematomas teisėjas juos stebėtų, ir fiksuotų rezultatą (kiek pranašumo taškų krikščionybė surinko). Bet daugiau su religija susipažinusiam žmogui dažniausiai matyti, kad tie argumentai yra negaliojantys viso pasaulio religijos kontekste.

[paragraf 78]

Čia nebent tik protestantai taip kalba, nes katalikai šiaip vieninteliai stengiasi dėl tarpreliginio dialogo ir ekumenizmo. Kitos religijos tik pajudintos kažką padaro kartu su katalikais dėl to.
Žinoma, Dalai Lama, dar bando judinti budistus ta linkme, bet kolkas nesėkmingai, be didesnio rezultato.
Šiaip reta kuri religija mano jog kitos religijos irgi yra gerai. Pas katalikus, kiek žinau vientelius tai apibrėžta magisteriumo lygmeniu.

[a.t.sielis]

Taip, katalikai stengiasi, savaip. Tas gerai.

Bet toks klausimėlis iškyla, pvz. girdėjau, popiežius Pranciškus kviečia musulmonus abipusei pagarbai. Bet kaip kalbėti apie abipusę pagarbą, kai katalikai mano ir deklaruoja, kad jų pranašas Mahometas buvo apsišaukėlis ir sukūrė netikrą religiją:

In the early 20th century Western scholarly views of Muhammad changed, including critical views. In the 1911 Catholic Encyclopedia Gabriel Oussani states that Muhammad was inspired by an "imperfect understanding" of Judaism and Christianity, but that the views of Luther and those who call Muhammad a "wicked impostor", a "dastardly liar" and a "willful deceiver" are an "indiscriminate abuse" and are "unsupported by facts: Instead, 19th-century Western scholars such as Sprenger, Noldeke, Weil, Muir, Koelle, Grimme and Margoliouth give us a more unbiased estimate of Muhammad's life and character, and substantially agree as to his motives, prophetic call, personal qualifications, and sincerity."[8] Muir, Marcus Dods and others have suggested that Muhammad was at first sincere, but later became deceptive. Koelle finds "the key to the first period of Muhammad's life in Khadija, his first wife," after whose death he became prey to his "evil passions."[8] Samuel Marinus Zwemer, a Christian missionary, criticised the life of Muhammad by the standards of the Old and New Testaments, by the pagan morality of his Arab compatriots, and last, by the new law which he brought.[11] Quoting Johnstone, Zwemer concludes by claiming that his harsh judgment rests on evidence which "comes all from the lips and the pens of his [i.e. Muhammad's] own devoted adherents."[8][12]

http://en.wikipedia.org/wiki/Criticism_of_Muhammad

[paragraf 78]

Tokiems dalykams ne wikipedija skaityk, nes ten dažniausiai daaaug klaidų ten būna.
Va ką apie islamą mano Bažnyčia:

3. Bažnyčia taip pat su pagarba žvelgia į musulmonus, garbinančius vienatinį Dievą - gyvą ir esantį, gailestingą ir visagalį dangaus bei žemės kūrėją5, kalbėjusį žmonėms. Jie stengiasi visa dvasia paklusti net slaptiems Dievo nuosprendžiams, kaip klausė Abraomas, su kuriuo islamo tikėjimas taip mielai save sieja. Nors Jėzaus jie ir nepripažįsta Dievu, bet garbina jį kaip pranašą ir gerbia jo motiną mergelę Mariją, o kartais net pamaldžiai jos šaukiasi. Be to, jie laukia teismo dienos, kai Dievas atlygins visiems prikeltiesiems žmonėms. Todėl jie vertina moralų gyvenimą ir garbina Dievą ypač malda, išmalda ir pasninku.

Nors amžių bėgyje tarp krikščionių ir musulmonų buvo kilę nemaža nesantaikos ir priešiškumo, Šventasis Sinodas ragina visus, pamiršus praeitį, stengtis vienas kitą nuoširdžiai suprasti ir bendromis jėgomis saugoti bei nešti visiems žmonėms socialinį teisingumą, moralines gėrybes, taiką bei laisvę.

BAŽNYČIOS SANTYKIŲ SU NEKRIKŠČIONIŲ RELIGIJOMIS DEKLARACIJA NOSTRA AETATE http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/nostra-aetate.html

Bažnyčia tikrai nelaiko Muchamedo apsišaukėliu ar kokiu nors neteisiu žmogumi.
Jei nori žinoti ką bažnyčia mano vienu ar kitu klausimu, skaityk dokumentus, tokius kaip šis kurį pacitavau, o ne wikipediją

[a.t.sielis]

Kaip tik dabar skaitinėjau apie tai šen ir ten bei mąsčiau. Gal aš ir neteisus. Gal katalikai žiūri kaipo normaliai, kaip nepažįstantys žmonės svetimą tikėjimą. Nei priima kaip pranašo, nei atmeta, tiesiog nežino. Jie turi savo tikėjimą, musulmonai - savo, ir va taip va jie susitinka ir formuluoja santykius, iš pozicijų, susiklosčiusių istoriškai. Jeigu katalikai jį priimtų kaip pranašą, tai kažkiek remtųsi ir vadovautųsi tuo, ką jis šnekėjo. Akivaizdu, kad taip nėra.

O aš? Aš gal labiau linkęs priimti kaip autentišką pranašą, nors irgi neidealizuoju šios asmenybės bei jo pasekėjų.

Sudėtinga viskas apskritai.

[paragraf 78]

Tu kalbi apie sinkretizmą. Sinkretizmas tiek filosofų, tiek socialogų, tiek teologų, tiek daugelio kitų mokslo sričių kurios tiria vienaip ar kitaip šį fenomeną, laikomas neigiamu dalyku.
Religijos turi savo identitetą, tad natūralu jog kitų religijų šventieji nėra pripažįstami kitoje religijoje. Tačiau galima gerbti ir pasimokyti vieni iš kitų. Tačiau šitaip prie klausimo, kiek domėjausi vieninteliai katalikai nebijo prieiti, vieninteliai jei nebijo ką nors integruoti iš kitų religijų į svają.
Va pvz. krikščioniškas zen, labai populiarus jėzuitų mokyme. Indijoje, vėl gi jėzuitai, per mišias greta biblijos skaitinių skaito ištraukas iš vedų ir t.t.
Kitos religijos bijo integruoti kokius nors segmentus iš kitur.
Vėl gi, kodėl va tavo manymu katalikai turi pripažinti pranašu Muchamedą, o musulmonai neturi pripažinti katalikų pranašų ir šventųjų?

[a.t.sielis]

Nemanau, kad kalbu apie sinkretizmą. Sinkretizmas yra kai eklektiškai sumetami į krūvą prieštaringi elementai ir praktikuojami. Už jo nėra kažkokio gilesnio teizmo, tiesos atradimo. Sinkretizmas labiau priskirtinas į pseudoreligingumo sferą.

Religijos turi savo identitetą, tad natūralu jog kitų religijų šventieji nėra pripažįstami kitoje religijoje.

Iš vienos pusės tai natūralu, pagal žmogiškos psichologijos dėsnius ir socialinę dinamiką, religijos kaip formalizuotos sistemos vystymosi dėsningumus. Iš kitos pusės, jeigu šventieji, Dievo tarnai, nepripažįstami, tai nenatūralu. Teistiškai nenatūralu. Kodėl nepripažinti Dievo tarno, Dievo įrankio, kuris perduoda Dievo žinią?

Vėl gi, kodėl va tavo manymu katalikai turi pripažinti pranašu Muchamedą, o musulmonai neturi pripažinti katalikų pranašų ir šventųjų?

Muhamedas pripažino Jėzų, ir ankstesnius žydų pranašus. Atitinkamai, jo pasekėjai irgi pripažįsta. Tai iš tos sekos išeinant, musulmonams teoriškai neegzistuoja kliūčių pripažinti katalikų šventųjų, ir, manau, kai kuriais atvejais jie ir pripažįsta. Kitas dalykas, kad musulmonų tarpe krikščionių ir žydų niekinimas ir neapykanta jiems yra labai populiarus dalykas, totalinis judaizmo ir krikščionybės kritikavimas vyksta. Tokio pobūdžio dalykus iš abiejų pusių laikau nenatūraliais ir nenormaliais.

Tačiau šitaip prie klausimo, kiek domėjausi vieninteliai katalikai nebijo prieiti, vieninteliai jei nebijo ką nors integruoti iš kitų religijų į svają.
Va pvz. krikščioniškas zen, labai populiarus jėzuitų mokyme. Indijoje, vėl gi jėzuitai, per mišias greta biblijos skaitinių skaito ištraukas iš vedų ir t.t.
Kitos religijos bijo integruoti kokius nors segmentus iš kitur.

Iš tikro įdomiai visokie niuansai susiklosto. Pvz. žinau variantų kitose religijose, kai kitos religijos pripažįstamos, bet jų mokymo ištraukos nėra kaip nors naudojamos. Tai čia pagal sinkretizmo nepageidaujamumą, yra gerai, nes nėra sinkretizmo. (plius, anuliuojama mano mintis apie tai, kad krikščionys jeigu pripažįsta Muhamadą pranašu, tai turėtų vadovautis kažkuo iš to, ką jis sakė; atsiimu atgal). Dabar kai krikščionybė naudoja ištraukas iš kitų religijų, tai gal čia galioja tavo priekaištas dėl sinkretizmo?

Nemanau, kad visais atvejais tai baimė naudoti kitų religijų elementus. Iš tikro galbūt tai principinis dalykas, susijęs su tuo maišymo nepageidaujamumu.

[paragraf 78]

Religijos turi savo identitetą, tad natūralu jog kitų religijų šventieji nėra pripažįstami kitoje religijoje.

Iš vienos pusės tai natūralu, pagal žmogiškos psichologijos dėsnius ir socialinę dinamiką, religijos kaip formalizuotos sistemos vystymosi dėsningumus. Iš kitos pusės, jeigu šventieji, Dievo tarnai, nepripažįstami, tai nenatūralu. Teistiškai nenatūralu. Kodėl nepripažinti Dievo tarno, Dievo įrankio, kuris perduoda Dievo žinią?

Parodyk man organizaciją ar religiją, kuri aukštintu tuos kurie negyvena pagal sakykime taip organizacijos taisykles?
Tokia jau religijos fenomenologija, kad pavyzdys matomas savuosiuose, pagal jų pavyzdį ir gyvenama. Nors vėlgi, kiek katalikai gerbia svetimų religijų šventųjų, kiek ima iš jų pavyzdį, tai neradau jokios religijos kuri nors kiek panašiai elgtūsi.
Dauguma krikščioniškų denominacijų nepripažįsta net šventųjų iš kitų krikščioniškų denominacijų. Kitos religijos irgi nelabai linkusios pavyzdžius semtis iš kitur. Savų užtenka. Gal nuskambės kaip šūkis, bet katalikai šiuo atveju unikalūs. Jie neina į sinkretizmą, bet mokosi iš kitų religijų šventųjų (pvz. iš Mahatmos Gandi). Kitos religijos gi dažnai net į tarpreliginį dialogą neina.
Va pvz. kai popiežius Jonas Paulius II kvietė pas save į svečius įvairių religijų lyderius, bendrai maldai (visiškas nonsensas pasaulyje) daugumos religijų atstovai atsisakė dalyvauti. Žinoma, susirinko irgi nemažas būrelis, bet tai parodo, kad dalis religijų niekada neis į tokį dialogą, dalis eis tik kviečiamos, bet pačios nieko nedarys.

Muhamedas pripažino Jėzų, ir ankstesnius žydų pranašus. Atitinkamai, jo pasekėjai irgi pripažįsta. Tai iš tos sekos išeinant, musulmonams teoriškai neegzistuoja kliūčių pripažinti katalikų šventųjų, ir, manau, kai kuriais atvejais jie ir pripažįsta. Kitas dalykas, kad musulmonų tarpe krikščionių ir žydų niekinimas ir neapykanta jiems yra labai populiarus dalykas, totalinis judaizmo ir krikščionybės kritikavimas vyksta. Tokio pobūdžio dalykus iš abiejų pusių laikau nenatūraliais ir nenormaliais.

Musulmonai pripažįsta tik tuos pranašus kurie aprašyti Korane, kitų nė per kur jiems neįpirši, nes tada jie paniekintų Koraną ir pagal jų įstatymus tokio asmens lauktų mirtis. Matai kame problema?
Musulmonai nepripažįsta nei vieno krikščioniško pranašo ar šventojo. Toks jau tas musulmoniškas pasaulis.

Dabar kai krikščionybė naudoja ištraukas iš kitų religijų, tai gal čia galioja tavo priekaištas dėl sinkretizmo?

Ne, nes taip išreiškiama pagarba vietinėms tradicijoms.

Nemanau, kad visais atvejais tai baimė naudoti kitų religijų elementus. Iš tikro galbūt tai principinis dalykas, susijęs su tuo maišymo nepageidaujamumu.

Man šiuo atveju patiko Dalai Lamos mintis: tu negali būti pusiau budistas, pusiau krikščionis, tačiau kai esi tikras krikščionis ar tikras budistas, tu gali pasimokyti kažko iš kitos religijos neprarasdamas savo identiteto

[a.t.sielis]

Parodyk man organizaciją ar religiją, kuri aukštintu tuos kurie negyvena pagal sakykime taip organizacijos taisykles?

Tai va, deja, kartais organizacinės "taisyklės" persveria ištikimybės Dievui bei grynąjai sielos religijai principus. Pvz. žydų kunigai manė, kad Jėzus laužo jų taisykles, o į esmę žiūrėti nenorėjo. Tai pagal kai kurias tavo mintis, tai buvo natūralus dalykas.

Kas link to, kad katalikybė išskirtinė savo pagarba kitoms religijoms, ką tu išryškini, tai puiku, jeigu tai darosi reali tiesa To ir linkėčiau.

[paragraf 78]

Na tai natūralūs religiniai procesai, nieko čia įstabaus nėra

[a.t.sielis]

jo, natūralūs "žmonių keliai ir žmonių darbai".