Kas yra ezoterika?

[rutulys]

Čia jau kaip pažiūrėsi, man tai drungnas - tas kuris nepuola į kraštutinumus. Turi pakankamai proto nesureikšminti klausimų, į kuriuos vis vien neturi šansų dorai atsakyti. Gal tai kai kam atrodo, kad nerūpi. Tavo akimis, ateistas pasiekęs dugną ir pasiruošęs atsispiręs kilti į viršų dvasiniu keliu, ar ne?

[paragraf 78]

Aš kalbu apie biblinę prasmę, biblinėje prasmėje drungnas yra tas kuriam nerūpi. Kitos prasmės drungnumui niekada ir nesuteikinėjau.
Tu klysti dėl mano požiūrio į ateistus, nemanau kad ateistas yra tas kuris dugną pasiekęs. Kaip jau rašiau, dugną pasiekęs yra drungnasis, o ateizmas gerai, žmogus juda, domisi, kelia klausimus, o tai mąstančio žmogaus bruožas.

[rutulys]

Kažkaip mes į tuos pačius dalykus žiūrime visiškai priešingai. Mano nuomone, kaip tik ateistas ar giliai tikintis jau nusiraminę, radę juos tenkinančius atsakymus ir nebėra kur jiems judėti toliau.
O tam, kad iš savęs darytum geresnį žmogų - ar galima taip interpretuoti kaip tu supranti ėjimą dvasiniu keliu? - visai nebūtina tapti ateistu ar giliai tiikinčiuoju.

[paragraf 78]

Na tikras ateistas ir tikras tikintysis niekada nenustoja sau uždavinėti klausimų, va kai jie nustoja tai daryti, tada įvyksta degradacija iki drungnumo

[rutulys]

Tikras ieškotojas niekada neužims kurios nors vienos kraštutinės pozicijos. Tarp ateistų ir tikinčiųjų beveik nebėra ieškotojų. Nebėra prasmės kelti to pačio klausimo, kai į jį jau 100 kartų atsakyta. Ieškoma nebent naujų argumentų begaliniuose, paprastiems žmonėms seniai nusibodusiuose ginčuose.

[paragraf 78]

Karštas ir šaltas jokiu būdu nereiškia kraštutinumų, tai tiesiog žmogus kuris užduoda klausimus. Ir tie klausimai neturėtų būti susiję su argumentų paieška kaip susidoroti su oponentu, tie atsakymai turi būti randami dėl savęs. Kraštutinumai yra fanatzimas, o tai jau blogai.

[a.t.sielis]

Dvasinis tobulėjimas - dinamiškas procesas, jis eina tolyn.

Nuo tikėjimo slenksčio asmens dar laukia ilga kelionė (galinti trukti daugelį gyvenimų) iki tobulumo, ir bus pereinamos progresyvios pakopos, tokios, kaip dvasinės praktikos principų įsisavinimas, apsivalymas, skonio įgijimas, prisirišimo ir meilės Aukščiausiajam Asmeniui išsivystymas. Tame procese orientuojamasi į vis konkretesnius sielos prigimties turinius, plėtojamas pažinimas, vystomas dvasinio gyvenimo menas, todėl ten tiek ieškojimų ir klausimų, kiek niekur kitur nerasime. Nes yra apie ką klausti. Pvz. o jeigu priešingai, asmuo įsitikinęs, kad būtį sudaro tuštuma ar beasmenė substancija, apie ką klausti? Apie tuštumą? Todėl mes sutinkame tokius asmenis visada tiesiog užsiimančius bet ko išreikšto neigimu, arba ginčijančius kalbėjimą apie aukščiausią būtį, nes esą arba būtis yra tuštuma, arba nepažini ir beasmenė, o visi kiti pagal juos yra užsiėmę tuščiais pliauškalais.

Iki tikėjimo slenksčio klausimų spektras ribotesnis, ieškojimas vyksta daugiau kaip dairymasis, o ne kaip keliavimas link tikslo, daugiau klajonės.

[paragraf 78]

Na zen budizmas pastatytas ant tuštumos kontemplecijos, tai gi ir tuštuma gali būti prasminga

[a.t.sielis]

Jums leidus, pakalbėsiu apie "aukštas materijas" laisvu preachy stiliumi. Dėl pakartojimo sau ir bendro išprusimo lygio kėlimo.

Medituojant į tuštumą, yra rizika padaryti širdį akmenine. Be to, tuštuma negali būti dėmesio sukaupimo objektas. Ne tik kad į ją neįmanoma susikaupti, ji negali būti ir gėrį teikiantis meditacijos objektas. Todėl budistams labai sunku.

Kas turi būti meditacijos objektas? Tas, kas skleidžia šviesą, kas turi visą potenciją suteikti meditacijos dvasinį rezultatą, ir kas turi visas gerąsias savybes, į kurias medituojama ir jomis persiimama. Kitaip sakant, tai Dievas.

Jeigu medituosi į šviesą, tapsi šviesus, jeigu medituosi į tamsą, tapsi tamsus. (Čia ir toliau antrosios asmenuotės ("tu") veiksmažodžiai naudojami retoriškai, aš juos nukreipiu į save, tarsi šnekėdamas su savimi). Jeigu medituosi į tuštumą, nulį, tapsi tarsi nulis, tuštuma. Jeigu medituosi į blogus žmones, persiimsi jų savybėmis. (Todėl sakoma, "nieko nekritikuok", "nieko neteisk").

Jeigu medituosi į Jėzų, persiimsi jo mokymu ir savybėmis. Jeigu sukaupsi dėmesį į Dievą, vystysis sielos ryšys su Dievu, tokiu būdu pažinsi tikrąją savo esybės prigimtį. Tai nereiškia, kad medituodamas tapsi Jėzumi ar tapsi Dievu. Tai reiškia, kad persiimsi tomis savybėmis, kurios leidžia būti savo priskirtoje vietoje jų savybių aplinkoje, viename dvasinių tikslų bendrume. Kitaip sakant, tapsi tuo, kuo Dievas tave sukūrė, ir kuo Jis tave nori matyti, ir tuo, kuo Jis tave moko būti.

Be savo esybės prigimties pažinimo, ar gali būti laimė? Žuvis negali būti laiminga sausumoje, maža gyvoji esybė turi atrasti savo vietą, savo santykius su Dievu. Jeigu ji nėra savo prigimtiniuose santykiuose, ji yra kažkur kitur, ne ten, vadinasi, tarsi žuvis sausumoje. Žuvį reikia paimti iš sausumos ir įleisti į vandenį. Kuriam laikui, pernešant žuvį į vandenį, ji gali būti nei ten, nei ten, t.y., tarsi tuštumoje, bet tai laikinas pereinamas etapas. Tokia budizmo praktikos prasmė religijų gradacijoje. Kai vaikas daro nesąmones, jis pastatomas į kampą už bausmę. Jis ten nedaro nieko - nei gero, nei blogo ("tuštuma"). Bet galiausiai, vaiką reikia užimti gera veikla.

[paragraf 78]

Tavo mintys apie tuštumos meditavimo sunkumus neveikia realybėje. Budistams nėra sunkiau nei kitų religijų adeptams. Tai tiesiog kitokio dvasingumo pamatu padaryta pasaulėžiūra, jie viską vertina kitaip. Kalbėjau kartą su zen budistu vienuoliu, jam yra visiškai nesuvokiama mūsų pasaulio samprata, kaip galima mintis kažką kreipti į kito nei į tuštumą?

[a.t.sielis]

Be abejo, jie turi sisteminę pasaulėžiūrą, ir pagal ją, kitos pasaulėžiūros gali atrodyti keistai. Natūralu.

Bet jeigu mes esam visi sąmoningos esybės, tai turi būti ir bendri sąmonės dėsningumai. Gyva sąmonė nori gyventi, turėti savybingą būtį ir bendravimą, todėl bendras principas, kad tuštuma jai nepatraukli.

Antras dalykas, kad tuštuma (niekas) neegistuoja. Net vakuumas yra fizikinis objektas. Mes esam įkūnytos esybės, ir gyvename savybingoje būtyje. Protas (kuris taip pat yra kūnas, ir susietas su fiziniu kūnu) yra praktikos priemonė, o protas visada dirba su kažkokiais objektas. Protui neprieinama tuštuma. Galima įsivaizduoti tuščią erdvę, bet tai bus erdvė, o ne tuštuma, ne niekas. Kaip susitelkti į tai, kas neegzistuoja, į tai kas neįmanoma?

Aišku, galima sėdint pasinerti į paprasčiausią abejingumą (ką aš ir sakau, kad yra rizika, kad širdis sukietės), tarsi snaudulio būseną, ir tada atrodys viskas nesunku. Tokio pobūdžio būsena prieinama ir atliekama ir mūsų kaimo ar miesto žmonių, neįvardijant to kaip budizmo ar kokios praktikos. Bet jeigu iš tikro bandyti medituoti į tuštumą, tai turėtų būti kažkas priešingo prigimčiai.

Kitas to "sunkumo" aspektas, kad kiek laiko užtruks, kol meditacija į tuštumą pasidarys nuobodi? Po 10 ar 20 metų (vakariečiams užtruks daug trumpiau, o pradžioje, tai iš karto) žmogus tikrai tuo pasibodės (arba užkietės). Kas tada nutiks? Jis puls į materialistinį gyvenimą, ar į kažkokius prasižengimus. J.Ivanauskaitės knygose pakankamai aprašomas laisvas budizmo propaguotojų požiūris į seksą. Iš vis, kai skaitai tas knygas, tai ten toks įspūdis, kad yra trys to chaotiško gyvenimo aspektai: ambicijos link tobulėjimo, kurios pakartotinai dūžta, bei seksas (+ svaigalai, žolė), ir iš viso to sekanti beprotybė.

Pasakius visa tai, reiktų pasakyti, kad susidūrimų su tokiais mentaliteto klodais, su tokiomis problemomis, turi ir kitų religijų sekėjai, taigi, tai nėra budizmo kritika, ir ne moralizavimas, bet realistinis sunkumų ir jų priežasčių vertinimas, apibūdinimas.

Na aš čia pateikiu pesimistinį budizmo vaizdą, yra ir kitų aspektų, kuriuos palieku apibūdinti tiems, kam patinka budizmas

[paragraf 78]

Na kad jau tikrai, tokiu pesimizmu dvelkia. Šiaip nėra pas juos jokio pesimizmo. Viena iš džiaugsmingiausių religijų sakyčiau

[a.t.sielis]

Bet tavo nuomone, koks budisto atsiekimas galutinis? Ką jis pasiekia savo praktika, kokia prasmė, kokia tobulėjimo esmė?

[paragraf 78]

Budizmo meditacijos esmė yra išsivadavimas iš kančios ir aistrų vergovės. Kas gali būti neigiamo tame jei žmonės per nieko meditavimą tai pasiekia?
Beje krikščionys irgi turi panašių praktikų, kontempletyviuose vienuolynuose. Pvz. pas kartūzus

[a.t.sielis]

Taip, budizmas plėtoja sampratą apie šitą pasaulį kaip kančios vietą, ir kaip išlaisvinti save nuo kančios (apie ką aš irgi dažnai kalbu, taigi, čia mane su jais siejantis "pesimizmas" ) Ir jeigu jiems tai pavyksta, labai gerai. (Šiaip gyvenime tendenciją į dvasingumą man davė ir žavėjimasis budizmo perteikimu mūsų kraštuose, knygomis, filmais apie budistus, budizmą). Bet kas toliau? Jeigu tai pavyksta, neigiamo tame nieko nėra, bet problema, kad pasakius, kad šis pasaulis "blogas", tiksliau "kančios priežastis", reikia kažką duoti žinoti apie pozityvią būtį - Dievo pasaulį. T.y., aš daugiau keliu šios praktikos efektyvumo ir pilnumo problematiką. Nulis nėra galingas, viską reikia daryti savo pastangomis. Tuo tarpu teistams padeda Dievas, kuris yra galingas. Na čia žinomos kalbos, malonė. Pas budistus irgi yra malonės sampratos, kad padeda Budos, tie, kurie išėjo į nirvaną. Bet kas yra nirvana ar už nirvanos? Jeigu jie išėjo į tuštumą, kaip jie iš ten sugrįžta? Vadinasi, jie neišėjo į tuštumą. Tada, į kur jie gelbėja?

Na visokių tokių miglotų dalykų daug ten. Man labiau imponuoja skaidri perspektyva, galutinio tikslo apibūdinimas, kuo pilnesnė būties samprata.