Religija

[a.t.sielis]

Nerimtas požiūris. Pasišalinu.

[Master]

Na ką, turėjau laisvo laiko, tai  truputį pasistudijavau.
Dar karta dėkui Sieliui, Puodukui ir Baltai

o kokie potyriai :
Galbūt dėl mano vis dėl to neigiamo nusiteikimo (man labiau patinka apsimesti, kad nemėgstu šios religijos, bet kartkartėm paskaityti šventąjį raštą ) viską priimti buvo gan sunku. Tiesiog viską norėjosi paneigti ir nesinorėjo nieko priimti rimtai. Kažkodėl bijojau jog patikėsiu. O ir buvo apėmusi paranoja, kad galbūt man tik dumiamos akys.
Baltos video reikėjau klausytis kelis kartus. Labai bijojau, kad galbūt viską suvokiu paviršutiniškai. Nors realiai net peržiūrėjus kokius 5 kartus vistiek nieko nesupratau :S
Antras video man patiko labiau, nes buvo verčiama kurtiesiems, kas pasirodė labai miela :3
Jame ištiesų daug tiesos. Bet, kodėl tiltas į Dievą būtinai turi būti Jėzus? Žinau, kad tai taikoma krikščionims, bet vistiek, vien dėl to, kad patikėsi jog Jėzus buvo teisus,jog jis atpirko tavo nuodėmes tu nesuartėsi su Dievu. O gal... Na aš tai to negaliu įsivaizduoti.
Tooliau...

"Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą." Jn 3: 16 Chm..

Kalbama apie Jėzų ir jo žygį atperkant mūsų nuodėmes ar ne? Ką gi , tikras mind fu*kas. Pagalvokime, amžinajį gyvenimą gauni jeigu tavo siela švari ir tu tiki. Ok, teisėjas yra VISAGALIS  Dievas. Koks tikslas jam yra padėti mums, kad po mirties teisme jis mūsų nenubaustų. Skamba lyg dievas būtų kokia skilusi, neprognozuojama asmenybė. Žodžiu, nebesigilinu (: Tai gera dirva pafilosofuoti. Net aš pati galėčiau sukurti tam keletą paaiškinimų. Bet noriu kuo mažiau galvoti, kad neatitrūkčiau nuo realybės. Ir visgi gal aš ką ne taip suprantu... Bet pripažinkime, kaip reikia tikėti, tokiam žmogui kaip aš, kai viskas taip painu.
Anyway... Dar truputį apie tą patį. Kas yra gera ir bloga. Kaip tai suvokiama. Kodėl Dievas po kiekvieno savo darbo pasakydavo, kad tai buvo gera. Juk nepažindamas blogio, nepažinsi gėrio. Ir kodėl Dievas padarė tokią sumaištį. Tai kas yra gamtoje, yra dievo darbų atspindžiai (nepamirškime ir evoliucijos), bet gamtoje įvyksta daug blogų dalykų... Kaip taip? Ir ar išvis galima skirstyti tai kas bloga ir gera... Juk tai neatsiejama. Ech...
Tooooliau...
Keletas mano pastebėjimų, dėl kurių vis dėl to menęs nepatraukė šios religijos link.
1. Siekimą suvienodinti žmonės ir paversti juos bevaliais.
Jau buvau tai pastebėjusi anksčiau. Atrodo lyg būtų siekiama tave įkalinti kažkokiame normuotame pasaulyje su siauromis pažiūromis. Jie teigia, kad geri darbai daromi dangiškokios samonės vykdomi dėl Dievo. Negaliu su tuo sutikti. Gal todėl, kad nemanau, kad mes nešiojamės dievišką sielą . Ir kaip ji gali mus valdyti, jeigu mes suvokiame savo veiksmus. Mes darome tuos gerus darbus ir žinome dėl ko juos darome. 
2.  žvelgiamą Į žmones  iš aukšto.
Tiesa pasakius nežinau kokio gilumo prasmės slypi krikščionių skelbiamose tiesose, bet manau, kad ne viena aš, jų nesuprantu. O kaip galima nuoširdžiai tikėti tuo ko tu nesupranti. Jie šneka taip, kad tik tikintis katalikas gali įžvelgti prasmę. Nes žodžiai paslepiami ir po krikščioniškais simboliais. Kai klausiausi Baltos nuorodos apie Dvasinį atgimimą, nesupratau ar ten kalbama tokiu aukštuoju pilotažu, jog man net atrodo jog aiškinama vaiko lygmenyje, ar iš tikro ten taip ir aiškinama. Aš buvau klaidinama. Jeigu ten aiškintų paprastai ir žmogiškai, tokios pagiežos iš mano pusės tikriausiai nebūtų, bet dabar...Juk ten bandoma atvesti į tiesos kelią... Reiškiasi kalbama netikinčiajai auditorijai. Negi turi versti save tikėti?  Kaip kažkur skaičiau, kad Jezus sakė savo apaštalams, jog jie kaip sėklos, kurios sudygo palankiose sąlygose. Žodžiu, supratau tai, pats kaltas jeigu netiki. Taigi, jeigu žmogus prisiima tikėjimo atsakomybę, jis negali būti kaltinamas dėl savo tikėjimo.
3.Liepiamą atsiriboti nuo realybės ir gyventi iliuzijų pasaulyje
Kiek aš paliečiau tekstų ir viso kito, susidariau nuomonę jog norint būti geru krikščioniu, turi persikraustyti gyventi į fantazijų pasaulį. Dorybės, kurios skelbiamos dažnai atsitraukia žmogų nuo realybės, paverčia jį nenatūraliu.  Man tai nepriimtina, nes tai, kas yra dirbtina, nenatūralu, išeina iš normų. Juk gamtoje neprisitaikęs gyventi organizmas iškart yra sunaikinimas. O žmogus, taip pat gamtos dalis. Dievas sutvėręs augalus, gyvūnus ir visą kitą pasakė, jog tai buvo gera. Todėl prisitaikyti gamtoje yra gerai. Būti gamtos dalimi...Taigi, taip pat atitrūkus nuo realybės tu nebegali jos įvertinti. Jeigu imsi viską aiškinti Dievo valia, galų gale būsi priverstas nieko nedaryti, nesistengsi nieko pakeisti. Kas trugdys tau tobulėti ir taip pat pilnavertiškai gyventi. Toliau, ir patys bažnyčios atstovai atrodo lyg iš kito pasaulio. Kartais su jais net nebeįmanoma rasti kalbos, jie viską interpretuoja savaip.
4. Naudojimąsi savo padėtimi
Taip, labai naudinga kai tu esi religijos atstovas, kuri yra pripažinta tavo valstybėje. Tada gali viską remti tikėjimu, savo tiesomis neatsižvelgiant į kitus. Žmonės turi patys prisitaikyti. Jie net bijo klausti. Kaip ten ta istorija? Jezus perėjo per vandenį ir paskatino tai padaryti savo pasekėją. Šis pradėjo eiti vandeniu ir staiga į jį įsmuko. Jėzus sušuko: Ko sudvejojai? Mažatiki! Chm... Man iš karto peršasi nuomonė, kad žmogus yra verčiamas tikėti. Bet juk mano manymu dvėjoti būtina. Tu turi žinoti kodėl tiki, kuo tiki. O negyventi įliuzijų pasaulyje. Ši religija tau liepia taikytis. Nežinai, pats kaltas. Netiki? Darai nuodėmę. Turi daryti tai ką  darome mes ir taikytis prie mūsų... Bet juk turėtų būti normalu klausti, aiškintis, domėtis. ... O dabar... Jeigu tu imi kelti klausimą tu esi laikomas mažatikiu... Bet jei tu aklai pulsi ir tikėsi, gali įsmukti į šėtono pinkles ;P Chm...
5.Materializmas
Daryk gera ir tau bus atlyginta geru. Bet jeigu esi geras, gerumas tau bus natūralus dalykas ir gera tu darysi nieko nelaukdamas mainas. Kyla klausimas, kam tai sakoma? Ogi naudininkams materialistams. 

Ką gi, o kaip aš pati jaučiuosi?
Pokyčių neįvyko jokių. Tik truputį atšoko susidomėjimas šia religija. Bet kalta aš pati, neteisingai ją priimu

Toooliau...
Nesakau, kad ši religija yra bloga ar blogesnė už kitas. Ne, joje taip pat galima rasti labai daug gero. Ir kartkartėmis ji gali atgaivinti siela. Visgi galbūt net ne religija svarbiausia, o tai kaip žmonės ją priima.

Žodžiu (: Galbūt tai, kad taip iš karto į viską įbridau ir paveikė taip priešiškai...
Todėl neįsižeiskite, nes tai tik mano nuomonė... ir galbūt ji laikui bėgant pasikeis

[a.t.sielis]

Vienaip ar kitaip, mąstai tu originaliai, Master. O tai daug. Ir nėra kur skubėti su tuo tikėjimu, geriau jau realistiškai pažinti pasaulį, būtį.

Kaip minėjau, nei vieno neagituoju tapti krikščionimi, nes man pačiam toje religijos sistemoje patinka kai kurie dalykai, bet ne visi. Šiaip dalinuosi bendrais gražiais dalykais.

Koks tikslas jam yra padėti mums, kad po mirties teisme jis mūsų nenubaustų.

Na, tai padėti, kad nereiktų bausti. Ko gali norėti Aukščiausiasis visiems savo begalybei vaikų? Geri tėvai nori kad vaikai būtų laimingi, o čia super tobulas Tėvas, kurio savybės viršija bet kokius įsivaizdavimus. Tai kokio gerumo laipsnio gali būti Jo norai.

[puodukas]

Bet juk mano manymu dvėjoti būtina. Tu turi žinoti kodėl tiki, kuo tiki. O negyventi įliuzijų pasaulyje....Bet juk turėtų būti normalu klausti, aiškintis, domėtis.

Pliusukas 

Jezus perėjo per vandenį ir paskatino tai padaryti savo pasekėją. Šis pradėjo eiti vandeniu ir staiga į jį įsmuko. Jėzus sušuko: Ko sudvejojai? Mažatiki! Chm... Man iš karto peršasi nuomonė, kad žmogus yra verčiamas tikėti.

na prieš tai Petras pats pasiprašė, kad lieptų jam eiti per vandenį. O ir kitus stebuklus, kur darydavo, pirma klausdavo: ar tiki?, o po to dar ir drausdavo pasakoti.

[puodukas]

 Pats keičiau ne vieną kartą supratimą apie religijos paskirtį, ir dabar apsistojau ties šia:
religija skirta savęs pažinimui, ir savęs pakeitimui, bet kad būtų noras kažką keisti savyje turi būti tikėjimas ir protu, ir širdimi(^{kas tikrai yra sunkiausia}), kad ta religija kuria remiesi yra orginali "Gamintojo naudojimo instrukcija", o ne "garažo meistrų" patarimai.
o geri-blogi darbai, ėjimas į bažnyčią, apeigos, garbinimas... tai "pastoliai namo statybai" ^{(o gal statybinės medžiagos  )}, be ko sunku pastatyti namą, bet tai tik pagalbinės priemonės.

p.s. man svarbi būtų paragrafo nuomonė tokiam mano supratimui, ir įdomus a.t.sieliaus komentaras.

[a.t.sielis]

Pakomentuočiau taip, kad pakankamai gera samprata.

Universaliai ir iš pagrindų galima būtų nagrinėti taip, kad yra

1) santykis, tarpusavio situacija tarp aukščiausios esybės ir mažos sielos
2) priemonės arba procesas veikti tuose santykiuose
3) galutinis tikslas, santykių tobulumas

Tai tikėjimą galima būtų apibrėžti kaip santykio suvokimą, dvasinę-religinę praktiką kaip priemones arba procesą, o meilę Dievui kaip galutinį tikslą.

Čia ypatinga tai, kad visi šie trys elementai turi tapatumo. Išpildyta ir konkreti meilė Dievui yra tikslas - 3 etapas; tos meilės pirmi pasireiškimai yra 1 etapas - santykio suvokimas ir noras jį auginti, pažinti save, kaip turintį tokius santykius; o tos meilės praktika yra 2 etapas. Ką siela veiks Danguje? Bendraus su Dievu. Ką ji veikia Žemėje siekdama to tikslo - mokosi bendrauti ir laikyti Dievą savo širdies centre atlikdama atitinkamus praktinius veiksmus (kaip sakoma, "ne žodžiais, o darbais"). Ir nuo ko visa tai prasideda? Nuo to, kad Dievas pašaukia, o siela atsiliepia, nuo to paties bendravimo.

Sielos funkcija arba sielos religija vadinama amžina - ji prasideda su pačia siela, ir niekada nenustoja vykusi, nei praktikos metu, nei tobulumo sferoje.

Kiti procesai nėra amžini. Pvz. ateistinės metafizinės praktikos siekia panaudoti tam tikras priemones, bet jie sako, kad tobulumo etape viskas nutrūks, ir nereiks daryti tokių veiklų. Reiškia yra skirtumas tarp priemonių ir tikslo.

Tuo tarpu, grynojoje religijoje ("pasaulio gamintojo" instrukcijoje ir duodamame procese) visi trys etapai yra šventi ir turi nenykstamą reikšmę, juos riša viena ir ta pati gija.

Tai kas šio pasaulio religijose (kurios kažkuo sutampa ir kažkuo skiriasi nuo pačios sielos funkcijos arba sielos religijos) yra laikina, "garažo meistrų" patarimai - pagal logiką, nepriklauso amžinąjai religijai, tokiu būdu reikalingas atsirinkimas, kas yra grynoji Dievo duota religija savojoje religijoje, o kas - žmonių papročiai.

[idenmeyou]

Sielos funkcija arba sielos religija vadinama amžina - ji prasideda su pačia siela, ir niekada nenustoja vykusi, nei praktikos metu, nei tobulumo sferoje.

Jei mūsų sielos yra amžinos, vadinasi jos ir palikusios mūsų kūnus egzistuos ateityje visada, bet jei jos amžinos, tai turėjo egzistuoti ir praeityje visada, o jei jos visada egzistavo, tai tuomet iš viso konteksto dingsta kūrėjas. Kam to Dievo kūrybinio darbo, jei sielos egzistavo amžinai. Sielos amžinumas sumenkina kūrėjo galia, nes tada sielos neturi būti priklausomos nuo kūrėjo, jos ir be jo egzistavo amžinai, kitas dalykas nesusiderina ir kam sielai tam tikru Visatos laikotarpiu pasirinkti gyventi kažkokiame žmogaus fiziniame kūne, tai būti visiškai apribotai ir tikėtis patekimo į dangų, kontakto su kūrėju, išganymo, jei ir taip siela amžina.

[a.t.sielis]

Jei mūsų sielos yra amžinos, vadinasi jos ir palikusios mūsų kūnus egzistuos ateityje visada, bet jei jos amžinos, tai turėjo egzistuoti ir praeityje visada, o jei jos visada egzistavo, tai tuomet iš viso konteksto dingsta kūrėjas. Kam to Dievo kūrybinio darbo, jei sielos egzistavo amžinai.

Kūrėjas nedingsta iš šio konteksto. Dievas amžinas, o sielos - amžinų Dievo energijų mažos dalelės.

Sielos amžinumas sumenkina kūrėjo galia, nes tada sielos neturi būti priklausomos nuo kūrėjo, jos ir be jo egzistavo amžinai, kitas dalykas nesusiderina ir kam sielai tam tikru Visatos laikotarpiu pasirinkti gyventi kažkokiame žmogaus fiziniame kūne, tai būti visiškai apribotai ir tikėtis patekimo į dangų, kontakto su kūrėju, išganymo, jei ir taip siela amžina.

Sielos yra priklausomos nuo Kūrėjo, nes jų egzistencija yra Dievo egzistencijos pasekmė, jų egzistencijos tikslas - visiškai susietas su Kūrėjo egzistencijos tikslu, tapatus jam kaip vienos monetos dvi pusės.

Siela amžina, ir ji turi veikti harmonijoje su Kūrėjo egzistencija. Jeigu ji nėra toje harmonijoje ir jos nesiekia, ji atsiduria materialioje visatoje, kur turi galimybę veiklai kitokiu būdu. Bet ta veikla jos nepadaro laimingos, nes neatitinka jos pačios vidinės sandaros ir egzistencijos tikslo. Tačiau, materialioje visatoje ji turi galimybę susipažinti su realia būties situacija ir sužinoti apie Dievo egzistavimą bei Jo savybes, apie savo giminingumą su Juo, bei patirti pašaukimą link amžinosios harmonijos.

[idenmeyou]

Žodžiu supratau, pateikęs klausimą Dievo šalininkui gausi, bet kokį atsakymą. Visa tai ką tu pasakei neturi jokio pagrindimo, tikintieji visada sugeba išvartyti mokslo žinomas žinias taip, kad jos būtų visvien iš Dievo. Visos jėgos, visos dalelės jie iškart priskiria Dievui, arba jo planui, nors patys nesugebėjo atskleisti nei vienos visatos jėgos, dalelės, bet kai tik mokslas kažką atranda, tikintieji norėdami įrodinėti savo tiesas, prikiša Dievą ten kur jo nei kvapo.

Iš kur galima žinoti, kad siela priklausoma nuo Dievo?

[a.t.sielis]

Iš kur galima žinoti, kad siela priklausoma nuo Dievo?

Galima filosofiškai tai išnagrinėti ir nustatyti logikos pagrindu. Tai vienas būdas.

Antras būdas: remtis per tūkstantmečius sukaupta metafizine žmonijos patirtimi.

Trečias būdas: patirti savo paties sąmoningumu, gauti tokį nušvitimą, tokio pobūdžio žinojimą iš aukščiau.

Pabandykim pirmą būdą. Visi mes esame sąmoningos esybės, ir iš savo sąmonės taškų patiriame bendrą šio pasaulio realybę. Taigi, 1. mes esame vidujai panašūs, visi esame patyrėjai 2. mūsų patyrimai koreliuoja, ir tuo pagrindu mes žinome, kad šis pasaulis nėra individuali mūsų iliuzija, bet bendrai patiriamas visų žmonių, jis didesnis už mus visus, ir mes visi jame esame, kaip jo dalys, ir visi esame priklausomi nuo veikiančiųjų gamtos dėsnių.

Einame toliau. Kaip patyrėjai, sąmoningos esybės, esame kokybiškai vienodi, iš vienodos prigimties substancijos padaryti. Atidžiai nagrinėdami sąmonę ir aplinkinį pasaulį, galime įsitikinti, kad sąmonė yra skirtinga nuo nesąmoningų objektų, materijos. Dar galime įsitikinti bei iš įvairių atvejų sulaukti indikacijų, kad tas skirtumas yra labai radikalus ir esminis, kad sąmonė nepavaldi materijos kitimams ir turi savo savarankišką egzistenciją.

Taigi, turime du dalykus:
1. Kad esame atskiri individai, bet iš vienos substancijos padaryti.
2. Ta substancija skiriasi nuo materijos ir yra savarankiška.

Dar trečias dalykas, kad gebame taip suvokti vieni kitus ir turėti bendravimą tuo pagrindu, atspindėti sąmonės reiškinius vieni kituose, jais persiimti. Tai galima daryti išvadą, kad yra savarankiška sfera, kurioje visų mūsų sąmonės egzistuoja. Čia panašiai kaip tam, kad tarp dviejų radijo stotelių vyktų ryšys, jos turi naudotis vienu eteriu ir egzistuoti vienoje realybėje. Vadinasi, mus sieja vienas "dvasinis eteris", o mes patys esame bendroje sąmonės realybė. Ji didesnė už mus, ji turi savo dėsnius, ir mes esame to didelio vieno dalyko mažos dalelės.

Išoriniame pasaulyje, šioje visatoje, esame priklausomi nuo gamtos dėsnių, su nedidele laisva valia. O tame bendrąjame sąmonės pasaulyje, esame priklausomi nuo to pasaulio dėsnių, su nedidele laisva valia.

Telieka įsitikinti, kad tas bendrasis sąmonės pasaulis nėra iliuzija, ir kokie konkrečiai jo bruožai. O čia jau pradeda padėti žmonijos metafizinė patirtis. Kaip ir nagrinėjant išorinį pasaulį, įsitikiname, kad jis nėra kiekvieno asmeninė iliuzija dėl to, kad mūsų patirtys apie jį koreliuoja, taip ir patirtys apie sąmonės pasaulį koreliuoja.

[Sharikovas]

durniu laivas 

[puodukas]

durniu laivas 

Kaip vienoj temoje teisingai pastebėjo Gidas, kad tikrai tikintys forume nediskutuoja, o kas aktyviausiai čia reiškiamės, tai tam, kad savo supratimą pasitikrint per kitų racionalią kritiką.
Kad toks tikras esi, tai gal pasidalinsi nors kokiu vienu racionaliu paaiškinimu, kodėl neįmanoma, kad egzistuotų kitas pasaulis?

[idenmeyou]

Antras būdas: remtis per tūkstantmečius sukaupta metafizine žmonijos patirtimi.

Nemanau, kad tinka šis punktas, žmonija visais laikais turėdavo įvairių žinių, kurios visiškai neatitikdavo tikrovės. Žmonės įvairius badus, sausras priskirdavo Dievų bausmėms, visiškai nelogiška, atrodo jų galvelės nepajėgi suvokti, kad Žemė nėra pastovi, o jo labiau klimatą gali lemti daug veiksnių. Eidavo dvi puses kariauti, tiek viena, tiek kita melsdavosi savo Dievams ir nei vieniems nei kitiems Dievas nepadėdavo, net bent Dievas padėdavo kažkuriai pusei, bet tada jis neteisingas. Bet ne tai noriu pasakyti, žmonės turėdavo įvairių ritualų, įvairių tikėjimų, savų aiškinimų, kurie kertasi su realybe.

Žmonijos patirtimi nemanau, kad galima remtis, tas pats vienas individas gali patirti kažką naujo ir savaime aišku įgis naują patirtį, bet po dar kelių patirčių viskas gali atrodyti kiek kitaip, pačio žmogaus patirties kažkokio veiksmo suvokimas labai nepastovus, kartais žmogus pasikeičia pats, jo mąstymas ir ankstesnės patirtys atrodo visai kitokios, o ką jau kalbėti apie mases žmonių, kurie žvaigdžėms priskirdavo visokių savo nesamonių.

Galima filosofiškai tai išnagrinėti ir nustatyti logikos pagrindu. Tai vienas būdas.

Kaip galima ištirti ar siela yra priklausoma nuo Dievo logiškai. Jei tikėsi, kad Dievas tavo viršininkas tada viskas atrodys logiškai, bet to viršininko nematyti, po kol situacija nėra viršininko, tai ir darbuotojas nuo nieko nepriklausomas.

Jo labiau visatoje vyksta virtine veiksmų, kurie atrodo nelogiški, nenuspėjami.

[paragraf 78]

Kaip tu primityviai matai religinį ir archajinį mąstymą. Nedaryk gėdos sau paskaityk bent jau religijotyros įvadą
Kažkokį religijotyrinį košmarą tavo pranešimuose skaitau
Apskirtai manau, jog norint kritikuoti religiją reikia ją išmanyti, nes kolkas visi oponentai šioje temoje kurie pasisakė prieš religiją iš esmės pasisakė prieš kažkokią karikatūrą, o ne prieš tai koia religija ir religinis mąstymas yra iš tiesų

[idenmeyou]

Tavo žodžiai puikiai tinka ir tiems, kurie labai perša Dievą visiems ir kalba apie įvairias materijas nesuprasdami visiškai fizikos, labai juokinga kai pritaikote visatos jėgas Dievui, pirma reiktų suprasti tas jėgas, o tada kalbėti, žodžiu esmė ta, kad ne ateistams kalbėti apie religiją, bet tik ne tikintiesiams šiam forume kalbėti apie fizikos dalykus.

Paragrafai, tu visada idealizuoji tikinčiuosius, nori parodyti juos kaip puikiai suprantančius religiją, jos aspektus, bet visvien tikinčius,tokių yra, kurie išmano tiesas, bet itin mažai.