Mirties bausme

[idenmeyou]

Sunku pasakyti ar mirties bausme gerai , zmoniu minia atrodo jauciasis laimingesne jei yra ivykdoma mirties bausme kokiam liguistui nusikalteliui , bet to nusikaltelio artimiesiams visvien labai skaudu. Absoliutaus teisingumo padaryti neimanoma , nes jis turetu buti toks , ka padarei , tuo ir bus atlyginta

[Ignas1992]

Žinoma, tuo metu kai įvykdoma mirties bausmė daug kas džiaugiasi, bet kai praėjus laikui po bausmės įvykdymo įrodoma, jog jis buvo nekaltas, visi tyli nuleidę galvas ir pirštais rodo į kitus. Būtent dėl šitos priežasties daugumoje civilizuotų pasaulio šalių mirties bausmė ir yra panaikinta

[Kenway]

Manau daug geriau pasodint visam, nei nužudyt.

[a.t.sielis]

Kodėl žmonės susigalvojo, kad mirties bausmė nereikalinga? Aiškiais atvejais reiktų žudikus ir prievartautojus bausti mirties bausme. Šiandien Lietuva pasižymėjo žiauriu nusikaltimu.

[TinSoldier]

Kodėl žmonės susigalvojo, kad mirties bausmė nereikalinga? Aiškiais atvejais reiktų žudikus ir prievartautojus bausti mirties bausme. Šiandien Lietuva pasižymėjo žiauriu nusikaltimu.

Yra įrodyta, kad nuo nusikaltimų atbaido ne bausmės žiaurumas, o jos neišvengiamumas. Jei bausmė didinama - proporcingai didėja nusikaltelių atsargumas. Jei didinamas neišvengiamumas - proporcingai mažėja nusikaltimų skaičius.

Mirties bausmės nemažina nusikaltimų : http://www.deathpenaltyinfo.org/deterrence-states-without-death-penalty-have-had-consistently-lower-murder-rates

Bet atlieka labai netikusią parodomąją funkciją, kad žmogžudystė gali būti išeitis.
Juk žinai, kad tai, kaip tėvai auklės savo vaikus, labai priklauso nuo to, kaip jie patys buvo auklėjami? Tai va...

[a.t.sielis]

Bausmės funkcija ne tik atbaidomoji. Yra daug aspektų. Kokia prasmė kalinti žiaurų nusikaltėlį iki gyvos galvos? Jį reikia saugoti, ir jis yra tarsi pavojingas žvėris, bet kuriuo momentu galintis pakenkti.

Yra žinoma atvejų, kai prasidėjus karui, suirutei valstybėje, nusikaltėliai ištrūksta iš kalėjimų.

Pasiutusius šunis nušauna ne dėl to, kad išgąsdintų kitus šunis, bet dėl to, kad jie pavojingi.

Bausmė turi būti ir neišvengiama, ir adekvati, ir racionali. Mirties bausmė reikalinga, kitaip nepageidaujami ir nežmogiški elementai sutrikdo visuomenės gyvenimą.

Kas kaltas kad atsitinka brutalūs nusikaltimai? Viena iš priežasčių: yra už žmogiškumo ribų išėjusių individų. Po pirmo sunkaus nusikaltimo tokie elementai turėtų būti "išoperuojami" iš visuomenės kūno, taikant mirties bausmę.

Prie kiekvieno žmogaus policininko nepastatysi, todėl visuomenė turi formuoti kultūrą, kurioje nenormalioms tendencijoms nėra dirvos augti. Tai liečia švietimo sistemą, darbo rinką, alkoholio ir kitų svaiginančių substancijų prieinamumą, žiniasklaidą, ir t.t. ir pan.

Pateikiamas argumentas, kad nusikaltėliai, kuriems gresia žiauri bausmė, stengdamiesi atsikratyti liudininko, dažniau žudo savo aukas. O ten kur bausmės švelnesnės, tada mažiau ir žmogžudysčių. Pagal mane, tai ciniškas apskaičiavimas abiejose pusėse: nusikaltėlių ir teisėtvarkos. Tai tiesiog visuomenės bejėgystė ir bailumas. Bandoma eiti į kompromisą su nusikaltimu - jeigu mes jiems nusileisime, tada jie mažiau žudys. Liaudies pasakose dažnas siužetas, kai karalystės merginos aukojamos slibinui, kad tas nesunaikintų visų gyventojų. Kol neatsiranda karžygys, kuris  nugali slibiną. Taip liaudies išmintis sako, kad tikras sprendimas kyla iš teisingumo įgyvendinimo per drąsą ir jėgą, o ne iš bailaus kompromiso, dėl kurio aukų skaičius tik didėja.

[coliuke]

As uz mirties bausme....kam visokius bjaurybes nuzudziusius , isprievartavusius ar pan daugybe zmoniu laikyt gyvus?Dar ir ju islaikymas brangiai kainuoja

[nereikalinga]

aš tik už mirties bausmę,na čia kalbama apie rimtus nusikaltimus,kaip piktavališka žmogžudystė,prievartavimai ir t.t.Vistiek gyvenimo nebėra išėjus iš įkalinimo įstaigos,nors ir atsėdėta už tas bausmes ,kad ir nemažai metų.Jau tai nebe žmogus,visu vidumi jis ligonis.Dar dėlto už,kad tokiu atveju būtų mažiau tokių piktavališkų nusikaltimų ( GAL BŪT ).Blogio pasaulyje ir taip per daug

[TinSoldier]

Vistiek gyvenimo nebėra išėjus iš įkalinimo įstaigos,nors ir atsėdėta už tas bausmes ,kad ir nemažai metų.Jau tai nebe žmogus,visu vidumi jis ligonis.

Tai čia ne argumentas už mirties bausmes, o už tai, kad būtų pertvarkomi kalėjimai. Net ir lietuvos kažkokiame dokumente, apibrėžiančiame kalinimo tikslą (nepamenu kokiame. kažkada seniai rašiau esė apie tai), nurodoma, jog vienas iš įkalinimo tikslų - resocializacija, kalinio vertybių pakeitimas ir pan.
Kalėjimas nėra/neturėtų būti vieta, kurioje atsėdi ir tiek.

Tinkamai vykdomos resocializacijos programos, jei nyklystu, 60-80 procentais sumažina recidyvizmo atvejus. Bei buvusiems kaliniams ypač padeda integruotis į visuomenę.

Aišku, tiesiog nudaigoti žmogų - lengviausia. Barbariška, žemą, nehumaniška, beprasmiška, tačiau - lengviausia. Tai nekeičia visuomenės vertybių (jas smukdo), nemažina deviantų skaičiaus, nes neugdo visuomenės vertybių, o tiesiog aklai naikina neįtikusius žmones, nė trupučio negerinant bendros padėties. Tai net nuo nusikaltimų neatbaido. Vis dėl to, lengviausia.

Jau nekalbant apie moralinę mirties bausmės pusę. Apie tai nesiplėsiu, nes, lažinuosi, šitoje temoje jau yra apie tai ne kartą kalbėtą. Ir ne kartą išsakiau savo nuomonę.

Ir jau nekalbant apie tai, kad mirties bausmei dažnai pasmerkiami nekalti žmonės: http://www.deathpenaltyinfo.org/executed-possibly-innocent , http://www.amnestyusa.org/our-work/issues/death-penalty/us-death-penalty-facts/death-penalty-and-innocence

Ir kiek keista, kad aš, pagal a.t.sielį, būdamas amoraliu, destrukcija ir neapykanta besiremiančiu ateistu (tavo ateizmo apibrėžimas), pasisakau už žmogaus gyvybę, kuri yra amžinoji vertybė.

O tu, su savo dieviškąja nepaneigiama morale teigi: žudyti negalima...išskyrus kai man pasirodo, kad galima..

Kaip vienas iš south parko kūrėjų sakė: "I would never kill somebody, unless they pissed me off."

[nereikalinga]

aš to nenorėjau pasakyti.Kad va,pagautas kaltinamasis dėl baisaus nusikaltimo nieko neišsiaiškinant paimti ir nubausti mirties bausme iš karto.Tam turėtų būti labai ilgas procesas ( metų metus ,šiuo metu nenutuokiu KIEK ).kad išvengti kaip tu sakai,kad nenukentėtu nekaltas. Resocializacija ar kaip ten ištikrujų sakoma ,neįmanoma,to net nėra ir kaži ar čia bus,tam reikia lėšų.Taip kad atsėdi ir išeini,arba pasimokęs arba ne.Čia jau nuo žmogaus priklauso.Dauguma būna sužaloti viduje dar stipriau.

[a.t.sielis]

Aišku, tiesiog nudaigoti žmogų - lengviausia. Barbariška, žemą, nehumaniška, beprasmiška, tačiau - lengviausia. Tai nekeičia visuomenės vertybių (jas smukdo), nemažina deviantų skaičiaus, nes neugdo visuomenės vertybių, o tiesiog aklai naikina neįtikusius žmones, nė trupučio negerinant bendros padėties. Tai net nuo nusikaltimų neatbaido. Vis dėl to, lengviausia.

Tai nėra nei barbariška, nei nehumaniška, nei beprasmiška. Barbarizmas - tai žmogžudystės ir prievartavimai bei kiti nusikaltimai. Civilizuota visuomenė turi mokėti humaniškai išlaikyti savo vertybes ir jas apginti. Kitaip, jeigu ji neturi tokio gebėjimo, ji virsta barbariška.

Kalba neina apie neįtikusius žmones, bet apie tokius brutalius nusikaltėlius, kurių prigimtis negali būti reformuota. Humaniškumas turi visų pirma reikštis nekaltų aukų atžvilgiu. Bausti adekvačia bausme taip pat yra humaniška, nes tokiu būdu nusikaltėlis patiria savo veiksmo atoveiksmį, susiduria su realybe, tiesa. Melas, politinis korektiškumas yra nehumaniškas, tiesa yra humaniška.

Nekalbu apie tai, kad visuomenė turėtų likti status quo, ir negerinti bendros padėties. Atvirkščiai, kalbu apie tai, kad reikalinga kompleksinė visuomenės reforma visose srityse.

Ir kiek keista, kad aš, pagal a.t.sielį, būdamas amoraliu, destrukcija ir neapykanta besiremiančiu ateistu (tavo ateizmo apibrėžimas), pasisakau už žmogaus gyvybę, kuri yra amžinoji vertybė.

O tu, su savo dieviškąja nepaneigiama morale teigi: žudyti negalima...išskyrus kai man pasirodo, kad galima..

Pirma, tai tu neteisingai mane supratai. Aš teigiau kad tu galbūt nesi ateistas, nes seki gėriu, ir apibrėžiau tikrąjį ateizmą kaip demonizmą ir t.t.. Tai nežinau, kodėl į save nukreipei tą apibrėžimą, nes sakiau kai ką atvirkščio. Pasakiau, kad tai, ką tu vadini ateizmu, aš nevadinu ateizmu, kad tavęs nelaikau tikruoju ateistu, ir pateikiau, ką būtent reiškia tas negatyvusis ateizmas, kurį kritikavau.

Jeigu pripažįsti gyvybę, kaip amžiną vertybę, tai turi suprasti ir pripažinti ir žinomus žmonijai faktus, kad gyva esybė neišnyksta su fizinio kūno mirtimi, bet jos egzistencija tęsiasi toliau. Toks yra tas gyvybės kaip amžinos vertybės pobūdis. Žiaurų nusikaltėlį baudžiant mirties bausme, jam parodoma užuojauta, nes jam neteks pačiam būti nusikaltimo auka kitam gyvenime pagal karminį nusikaltimo atoveiksmį, kadangi jis atsiima bausmę jau šiame gyvenime. Be to, tęsdamas savo šį sugadintą gyvenimą, jis toliau kankintųsi, ir dar galėtų pridaryti didelių blogybių, taip dar pablogindamas savo padėtį, ir kenkdamas kitoms gyvoms esybėms. Mirties bausmė galėtų būti atmainoma, jeigu nusikaltėlis pats parodytų nuoširdų ir didelį norą reformuotis ir prašytų tokio gailestingumo.

Reikia skirti du dalykus: bausmę ir nusikalstamą žudymą. Kai kare kareivis žudo priešo kareivius, jis apdovanojamas, bet jeigu civiliniame gyvenime jis kažką nužudytų, jis taptų nusikaltėliu. Taip ir nusikaltėlio baudimas mirties bausme atitinkamais atvejais yra teisėtas ir teisingas, ir nėra laikomas nemoraliu, bet kaip tik, ginančiu moralę.

Tariamas, neadekvatus, pavėluotas teisingumas - demoralizuoja visuomenę.

Kaip ir medicinoje kartais reikalingos operacijos dėl sveikatos, taip ir visuomenės gyvenime kartais reikalingas teisingumo įgyvendinimas panaudojant jėgą. Jėga nėra aukščiausias principas, bet kartais ji reikalinga tam, kad apginti aukštesnius principus.

Aš dažnai kalbu apie neprievartą ir nežeidimą, bet kurių gyvų būtybių atžvilgiu. Būtent neprievartos ir nežeidimo principai kartais turi būti apginti ir išsaugoti teisėtvarkos ir teisėsaugos būdu, panaudojant teisėtą jėgą. Kitaip visuomenė pavirsta į barbarišką, džiunglišką darinį, kuriame nėra nei sveiko proto, nei teisingumo, nei kieno nors atsakomybės, nei saugumo, nei pagarbos vertybėms.

[crystal]

Kaip tokie tikintieji karmos dėsniais ar panašiu šlamšu išvis gali laikyti gyvybę pagrindine vertybe? Tipo nužudai nusikaltėlį ir ai, nieko gi čia tokio - atgims, gal net nereiks auka tapt. Arba nusikaltimų aukos - ai taip jiem ir reikia, žinos kaip nusikaltimus daryt, gal kitam gyvenime gyvens geriau. Čia gyvybės vertinimas? Išvis, šiurpina mane tokie 'moralieji' tikintieji, paskendę savo fantazijose, išgalvotose taisyklėse, atitrūkę nuo realybės ir gyvenimo, tegyvenantys savo smegenėlėse savo susikurtam 'dvasiniam' pasauly su 'aukščiausiom', nematerialiom tiesom. O kur dar iškreiptos ar susigalvotos sąvokos (pvz ateizmo...)

Žudymas visais atžvilgiais yra nusikaltimas ir jei ta legalus, teisėsaugos vykdomas žudymas, vistiek tai ir lieka žudymu. Ne gyvybės ir moralės saugojimu, o tų vertybių saugojimo pažeidimu. Ir jei visuomenėje nužudymas priimamas kaip už normą, bausmę, tai kaip tai gali atbaidyti nuo pavienių visuomenės narių vykdomų 'bausmių'?

[TinSoldier]

Tai nėra nei barbariška, nei nehumaniška, nei beprasmiška. Barbarizmas - tai žmogžudystės ir prievartavimai bei kiti nusikaltimai. Civilizuota visuomenė turi mokėti humaniškai išlaikyti savo vertybes ir jas apginti. Kitaip, jeigu ji neturi tokio gebėjimo, ji virsta barbariška.

Tai ir išlaiko, gina. Tam ir yra kalėjimai, tam ir yra visuomenės nustatytos normos. Į barbariškumą atsakant barbariškumų - tai nėra vienintelis gynybos būdas. Tai pats prasčiausias gynybos būdas.

Kalba neina apie neįtikusius žmones, bet apie tokius brutalius nusikaltėlius, kurių prigimtis negali būti reformuota. Humaniškumas turi visų pirma reikštis nekaltų aukų atžvilgiu. Bausti adekvačia bausme taip pat yra humaniška, nes tokiu būdu nusikaltėlis patiria savo veiksmo atoveiksmį, susiduria su realybe, tiesa. Melas, politinis korektiškumas yra nehumaniškas, tiesa yra humaniška.

Nekalbu apie tai, kad visuomenė turėtų likti status quo, ir negerinti bendros padėties. Atvirkščiai, kalbu apie tai, kad reikalinga kompleksinė visuomenės reforma visose srityse.

Kas nusprendžia, kieno prigimtis gali būti reformuota, o kieno ne? Tu? Bet kuriuo atveju, nusikaltimai visuomet egzistavo ir egzistuos. Absoliučiai visiškai jų išvengti nepavyks. Pasak struktūrinio funkcionalizmo teorijų, nusikalstami poelgiai, mūsų kultūroje apibrėžti kaip deviacija, yra objektyvūs reiškiniai, atliekantys tam tikras funkcijas visuomenėje. Iššūkiai kultūrinėms normoms, nuokrypiai nuo jų, yra svarbi visuomenės formavimosi dalis. Kaip teigė sociologas Emilis Diurkheimas, deviacija įtvirtina kultūrines vertybes ir normas, bei reakcijos į ją stiprina socialinį vieningumą. Reikia suprasti, kad nusikaltelis tėra žmogus, neprisitaikęs prie visuomenės normų. Tačiau jis vis tiek yra žmogus. Jį reikia izoliuoti - jei yra poreikis - ir iki gyvos galvos. Tačiau niekas niekas neturi teisės atimti gyvybės kitam žmogui. Teisėjas, pasmerkęs deviantą mirties bausmei, pats turėtų būti izoliuotas, nes jis atemė gyvybę kitam.

Pirma, tai tu neteisingai mane supratai. Aš teigiau kad tu galbūt nesi ateistas, nes seki gėriu, ir apibrėžiau tikrąjį ateizmą kaip demonizmą ir t.t.. Tai nežinau, kodėl į save nukreipei tą apibrėžimą, nes sakiau kai ką atvirkščio. Pasakiau, kad tai, ką tu vadini ateizmu, aš nevadinu ateizmu, kad tavęs nelaikau tikruoju ateistu, ir pateikiau, ką būtent reiškia tas negatyvusis ateizmas, kurį kritikavau.

Aš tave teisingai supratau. Bet tu neteisingai išvedžioji Aš esu tikrasis ateistas. Ir mane truputį pykdo, kad tu sakai: jei esi geras, tai nesi tikras ateistas. Aš esu tikras ateistas. Aš turiu gana stiprius įsitikinimus, kurie remiasi humaniškumu, (mano požiūriu) gera morale ir pan. Ir didžiuojuosi, jog tai turiu be jokio lašelio atsidavimo dieviškumui, be lašelio aklo tikėjimo. Visi tie įsitikinimai - mano sąmoningų minčių, apgalvojimų ir pasirinkimų rezultatas (neprimesti aklo tikėjimo). Ir labai išdidžiai galiu sakyti, kad esu ateistas. Ir man nepatinka, kad tu atskiri mano gerus žodžius, mano geranoriškas mintis nuo ateizmo.

Jeigu pripažįsti gyvybę, kaip amžiną vertybę, tai turi suprasti ir pripažinti ir žinomus žmonijai faktus, kad gyva esybė neišnyksta su fizinio kūno mirtimi, bet jos egzistencija tęsiasi toliau.

Atsimeni, kai sakiau, jog kai kurie tavo teiginiai primena: sumuštinis krenta sviestu žemyn - tai reiškia, jog egzistuoja amžinas protas? Tai čia vienas iš jų Aš gyvybę kaip amžiną vertybę pripažįstų dėl biologinių/socialinių/evoliucinių/psichologinių/humanistinių priežasčių, kurios yra stebimos realiame pasaulyje, kurios formavo visuomenes, kurios yra įrašytos istorijoje - kurios yra tikros. Ir nematau absoliučiai jokios pagrįstos priežasties, kodėl nuo idėjos "gyvybė yra amžina vertybė" turėčiau peršokti prie nepagrįstos prielaidos "gyvybė egzistuoja po mirties". Aš nesakau, kad tu nepakankamai pagrindi tokius peršokimus. Tiesiog sakau, kad man jie atrodo nelogiški.

Reikia skirti du dalykus: bausmę ir nusikalstamą žudymą. Kai kare kareivis žudo priešo kareivius, jis apdovanojamas, bet jeigu civiliniame gyvenime jis kažką nužudytų, jis taptų nusikaltėliu. Taip ir nusikaltėlio baudimas mirties bausme atitinkamais atvejais yra teisėtas ir teisingas, ir nėra laikomas nemoraliu, bet kaip tik, ginančiu moralę.

Aš nesuprantu ir to, kodėl kare žudantis žmogus yra apdovanojimas. Man visi vienodi žmogžudžiai - teisėjai, kareiviai, nusikalteliai. Visi, pasmerkiantys kitą žmogų mirčiai - yra mėšlo gabalai (su labai retomis išimtimis). Tiek kare, tiek civiliniame gyvenime žudymas nėra moralės gynimas. Tai yra moralės pūdimas. Negali blogybės taisyti su tokia pačia blogybe. Tai tik aklas ir beprasmis kerštas, ne kažkoks taisymas ar "moralės gynimas".

Kaip ir medicinoje kartais reikalingos operacijos dėl sveikatos, taip ir visuomenės gyvenime kartais reikalingas teisingumo įgyvendinimas panaudojant jėgą. Jėga nėra aukščiausias principas, bet kartais ji reikalinga tam, kad apginti aukštesnius principus.

Aš dažnai kalbu apie neprievartą ir nežeidimą, bet kurių gyvų būtybių atžvilgiu. Būtent neprievartos ir nežeidimo principai kartais turi būti apginti ir išsaugoti teisėtvarkos ir teisėsaugos būdu, panaudojant teisėtą jėgą. Kitaip visuomenė pavirsta į barbarišką, džiunglišką darinį, kuriame nėra nei sveiko proto, nei teisingumo, nei kieno nors atsakomybės, nei saugumo, nei pagarbos vertybėms.

Todėl mūsų visuomenėje dabar ir egzistuoja policija ir kalėjimai, kurie GERIAU tvarkosi su teisingumo įgyvendinimu, nei mirties bausmės (žr. statistiką).

Tai, ką jūs, pasisakantys už mirties bausmę kalbat, - yra emocijos. Aš visiškai jas suprantu. Vien įsivaizduojant, kad kas nors nuskriaustų mano artimą žmogų, užverda kraujas, kaip norėtųsi nusikaltelį nukankinti, ir nudaigoti. Tačiau tai yra emocijos. Visuomenė negali būti statoma ant jų. Privalo egzistuoti mechanizmas, kuris apsaugotų nuo linčo teismų, kuris būtų paremtas blaiviu ir racionaliu protu.

Pabaigai, video. Kiek iš jūsų galėtumėt taip pasielgti? Neįtikėtino stiprumo žmogus. Ir va jis yra daug vertesnis pavyzdys, nei aklo kraujo troškimo, keršto ir emocijų valdomi žmonės.

[a.t.sielis]

Į barbariškumą atsakant barbariškumų - tai nėra vienintelis gynybos būdas.

Niekas nesiūlo į barbariškumą atsakyti barbariškumu. Niekas nesiūlo linčo teismų ir savavaliavimo. Kalbame apie bausmės adekvatumą, esant malonės galimybei.

Kas nusprendžia, kieno prigimtis gali būti reformuota, o kieno ne? Tu?

Ne aš, o teismas, ir valstybės vadovas, ar kitas asmuo, turintis teisę patenkinti malonės prašymus. Pvz. ir dabar taip vyksta. Teismas duoda bausmę, (tarkim, iki gyvos galvos), o nuteistasis rašo malonės prašymą Lietuvos prezidentui.

Pasak struktūrinio funkcionalizmo teorijų, nusikalstami poelgiai, mūsų kultūroje apibrėžti kaip deviacija, yra objektyvūs reiškiniai, atliekantys tam tikras funkcijas visuomenėje. Tai yra, iššūkiai kultūrinėms normoms, ar nuokrypiai nuo jų, yra svarbi visuomenės formavimosi dalis. Kaip teigė sociologas Emilis Diurkheimas, deviacija įtvirtina kultūrines vertybes ir normas, bei reakcijos į ją stiprina socialinį vieningumą.

Taip, tokiame vyksme reikalingos ir adekvačios bausmės, kurios įtvirtintų vertybių svarbos laipsnius, tarpusavio proporcingus santykius ir kt. charakteristikas.

Reikia suprasti, kad nusikaltelis tėra žmogus, neprisitaikęs prie visuomenės normų. Tačiau jis vis tiek yra žmogus. Jį reikia izoliuoti - jei yra poreikis - ir iki gyvos galvos

Tai gali būti žmogus, bet gali būti ir ne-žmogus, bet žmogiško pavidalo žiauri esybė. Jeigu yra galimybė jam virsti žmogumi šiame gyvenime, jam reikia suteikti šansą, jeigu ne - visuomenė turėtų pasielgti su juo humaniškai, ir nutraukti jo šį gyvenimą.

Neseniai per TV rodė dok. filmą, apie nuteistuosius iki gyvos galvos Lietuvoje "Nulinio laiko zona" (aut. A. Juzėnas). Vienas iš nuteistųjų, jau ilgai kalintis, prieš kamerą pasakė: "kam jūs mane laikote ir kankinate? Geriau tada iš karto sušaudykite".

žr. minėtą epizodą ties 9:20

Tačiau niekas niekas neturi teisės atimti gyvybės kitam žmogui.

O ką pasakytum apie abortus, kaip jų atžvilgiu galioja šis tavo teiginys? Aš pvz. prieš abortus, nes niekas neturi teisės savavališkai atimti gyvybės kitam žmogui.

Ir nematau absoliučiai jokios pagrįstos priežasties, kodėl nuo idėjos "gyvybė yra amžina vertybė" turėčiau peršokti prie nepagrįstos prielaidos "gyvybė egzistuoja po mirties".

Tai nėra neparįsta. Pvz. kad ir NDE reiškiniai tai patvirtina.

Aš nesuprantu ir to, kodėl kare žudantis žmogus yra apdovanojamas.

Todėl kad gina civilius nuo kažkieno agresijos. Pvz. jeigu mus dabar užpultų V. Putino rusiška mafijinė valstybė, ir sprogdintų miestus, plėštų, žudytų, prievartautų, ar nebūtų verti apdovanojimo tie kariai, kurie priešintųsi šiai agresijai?

Negali blogybės taisyti su tokia pačia blogybe.

Pačių aukščiausių principų kontekste, tu teisus. Tikrasis gėris yra meilė ir atleidimas. Bet ir aukščiausių principų kultivavimo galimybė turi būti apginta, kitaip jie visiškai bus sunaikinti žemesnių principų. Žmonių visuomenės gyvenimas nesusideda vien iš teisėtvarkos ir teisėsaugos, arba iš karo. Yra taika, yra artimi santykiai šeimose ir tarp draugų. Yra menas, kultūra, religija, dvasinio gyvenimo formos, kurie blogybes taiso būtent per gėrį, per stipresnį nei blogybė gėrį. Kur yra šviesa, ten nelieka tamsos.

Tai, ką jūs, pasisakantys už mirties bausmę kalbat, - yra emocijos. Aš visiškai jas suprantu. Vien įsivaizduojant, kad kas nors nuskriaustų mano artimą žmogų, užverda kraujas, kaip norėtųsi nusikaltelį nukankinti, ir nudaigoti. Tačiau tai yra emocijos. Visuomenė negali būti statoma ant jų. Privalo egzistuoti mechanizmas, kuris apsaugotų nuo linčo teismų, kuris būtų paremtas blaiviu ir racionaliu protu.

Niekas čia nekalba apie kankinimą, kerštą, linčo teismus. Žmonės nori paprasčiausio teisingumo, kurio šiais laikais nėra, nes valdantieji visuomenės sluoksniai - degradavę. Atleisti - nukentėjusiojo prerogatyva, jeigu nusikaltėlis prašo atleidimo, o kartais ir besąlygiškai, priklauso nuo atleidžiančiojo dvasinio lygio. Visuomenės valdančiųjų pareiga - vykdyti teisingumą, su malonės galimybe. Dvasininkų ir intelektualų pareiga - suvokti koks yra aukštesnio lygmens teisingumas ir gailestingumas, ir padėti tai suprasti kitiems visuomenės sluoksniams.

Šioje temoje aptarinėjome teisingumo ir gailestingumo santykį: http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=1833.0

[Ignas1992]

Čia rašau tiems kurie yra už mirties bausmę: O jūs pagalvojot, kaip jaustumėtės, jeigu tarkim jūsų giminaitį nubaustų mirties bausme ir po 10m. atsiranda kažkoks įkaltis, liudininkas ar dar kažkas, kas patvirtintų, jog jis buvo nekaltas? Liktų tik vienas faktas - nuteistas nekaltas. Tokių atvejų tose mirties bausmės šalyse yra ne vienas ir ne du, dėl to Europoje šita bausmė ir yra uždrausta. Kaip sakoma: ne mums spręst, kam suteikt, o kam atimt gyvybę.