Ar žmogus pajėgus pažinti svetimą religiją?

[paragraf 78]

Kaip suprasti, pvz. ankstyvąsias krikščionybės misijas, kai Izraelio kultūrinei-religinei terpei priklausiusio mokytojo mokymas buvo skleidžiamas svetimos helenizmo kultūros žmonėms?

Tai tu pažiūrėk istoriją, kai tik misijos tai ten ir gimsta visokios erezijos, nes žmonės nesugeba persiorientuoti. Į normalias vėžias religija įsivažiuoja tik išmirus kelioms kartoms, kai persikeičia mentalitetas.

[a.t.sielis]

Į normalias vėžias religija įsivažiuoja tik išmirus kelioms kartoms, kai persikeičia mentalitetas.

Bet visgi įsivažiuoja į normalias vėžes, prigyja, pradedama pažinti ir suvokti? Vadinasi, procesas vyksta, absoliučiai neįmanomų pežengti ribų nėra, išskyrus žmogaus gyvenimo trukmę?

Nes gi sakykim, šitu konkrečiu atveju, per kelias kartas helenizmo įtaka neišnyko. Galbūt svarbiau, kad susiformuoja stipri vidinė religijos terpė, kurioje būdamas/funkcionuodamas asmuo gali įsigilinti į religijos esmę, ir sugeba didesniu laipsniu atsisieti nuo tenykštės kultūros įtakų. Tada viską apsprendžia tos terpės buvimas/nebuvimas/vystymasis.
---
Papildyta: ar ankstyvieji pagonys/krikščionys nepaisydami savo ribotų galimybių pažinti naują svetimą religiją (krikščionybę), turėjo stengtis tai daryti, ar geriau jiems būtų buvę pasilikti prie savo religijos?

[paragraf 78]

Bet visgi įsivažiuoja į normalias vėžes, prigyja, pradedama pažinti ir suvokti? Vadinasi, procesas vyksta, absoliučiai neįmanomų pežengti ribų nėra, išskyrus žmogaus gyvenimo trukmę?

Šioje temoje kalbame apie asmenines galimybes suvokti, o ne apie pokytį einantį per kartas. Labai normalu, kad per kartas pasikeičia mentalitetas, dėl to niekas nesiginčija, bėda yra su asmeniniu konvertitizmu

ar ankstyvieji pagonys/krikščionys nepaisydami savo ribotų galimybių pažinti naują svetimą religiją (krikščionybę), turėjo stengtis tai daryti, ar geriau jiems būtų buvę pasilikti prie savo religijos?

Na pradžioje krikščionys plavinėjo, erezija ant erezijos lipo. Esmę suvokė tik nedidelis ratelis tikinčiųjų. Krikščionybė kaip tokia susiformavo tik maždaug III-IV amžiuje, bet ir tada dar buvo daug plavinėjančių bendruomenių

[a.t.sielis]

Na pradžioje krikščionys plavinėjo, erezija ant erezijos lipo. Esmę suvokė tik nedidelis ratelis tikinčiųjų. Krikščionybė kaip tokia susiformavo tik maždaug III-IV amžiuje, bet ir tada dar buvo daug plavinėjančių bendruomenių.

O.k., tai ką rekomenduotum to meto Romos imperijos pagoniui, ką daryti? Daug plavinėjančių, nedidelis ratelis tikinčiųjų, su asmeniniu konvertitizmu bėda. Tapti jam konvertitu į krikščionybę, ar geriau likti prie savo religijos?

Tarkim, sutinka jis šv. Paulių važinėjantį po Romos imperiją, tas sako, "taip ir taip, aš Jėzaus apaštalas, Jėzaus mokymas toks ir toks, priimk, tapk konvertitu". Ką jam atsakyti?

Šiaip man čia palyginimas peršasi:
sakykim, kas nors nori iš Klaipėdos nuvažiuoti į Vilnių, o kažkas nori iš Klaipėdos nuvažiuoti į Niujorką. Tai aišku, kad į Niujorką nuvykti reiks ir daugiau pastangų, ir pinigų, ir kliūčių bus daugiau negu nuvykti į Vilnių. Reiks vizos ir t.t.

Dabar sakykim, užduodam 8 val. terminą kiekvienam nuvykti į savo norimą kelionės tikslą. Aišku, kad tas, kuris nori nuvažiuoti į Vilnių galės tai įgyvendinti, o tas kuris nori nuvažiuoti į Niujorką, per 8 val. įveiks tik dalį kelionės.

Ar žmogus pajėgus nuvykti į svetimą kraštą? Pajėgus, jeigu turi pakankamai pinigų, laiko ir išpildo vizų suteikimo sąlygas. Jeigu laikas ar pinigai riboti, pajėgus tik iš dalies.

Kur geriau važiuoti, į Niujorką ar į Vilnių? Klausimas neduoda pakankamo konteksto.

Jeigu žmogus nori nuvykti būtent į Niujorką, kito kelio jam tiesiog nėra - su turimais resursais jis tai darys, ir sunaudos tiek laiko, kiek reikės.

[paragraf 78]

O.k., tai ką rekomenduotum to meto Romos imperijos pagoniui, ką daryti? Daug plavinėjančių, nedidelis ratelis tikinčiųjų, su asmeniniu konvertitizmu bėda. Tapti jam konvertitu į krikščionybę, ar geriau likti prie savo religijos?

Nieko nerekomenduočiau, nes nekalbu apie tai kas geriau ar blogiau, kalbu apie patį fenomeną be jokio skirstymo į kas geriau kas blogiau ar juo labiau nesiruošiu dalintis patarimais

[a.t.sielis]

Nieko nerekomenduočiau, nes nekalbu apie tai kas geriau ar blogiau, kalbu apie patį fenomeną be jokio skirstymo į kas geriau kas blogiau

Visgi klausimas turi savo implikacijas. Nes po tokių klausimų nagrinėjimo kokiose nors protingose knygose, koks nors "ekspertas" gali pradėti aiškinti: "kurioje religijoje žmogus gimė, tokioje ir turėtų būti". Girdėta, girdėta. Šiek tiek neša į kastas ar luomus. "Kurioje kastoje/luome žmogus gimė, tokioje ir turi būti" (iškreiptas kastinis/luominis mentalitetas).

O klausimo implikacijų yra daug ir įvairių, tai aptarinėti yra ką.

1. Ar žmogus pajėgus pažinti svetimą religiją? Sakykim, tik iš dalies.
2. Ar žmogus pajėgus pažinti savą religiją? Sakykim, tik iš dalies.

Tai koks skirtumas? 2 variante kaip ir lengviau. Palankesnės sąlygos. Iš pažiūros.

Kita vertus, religijoje ir atitinkamoje kultūroje susidaro tam tikras klišių luobas. T.y., vidinė esmė iš karto nepasiekiama, o išorinės religijos formos, jos kiautas, sudarytas iš terminų, apeigų, yra subanalėjęs, praradęs turinį, nedaro dvasinio poveikio, neskatina tobulėti. Aha, tokiu atveju gali būti, kad 1 variantas lengvesnis už 2 variantą. "Tą kuris visai nemoka groti, lengviau mokyti groti negu tą, kuris išmoko neteisingų grojimo būdų".

Daug veiksnių, jie veikia kartu, todėl rezultatas gali būti visai nevienareikšmiškas.

Galima būtų formuluoti: ar žmogus pajėgus pažinti svetimą religiją ne blogiau negu savo krašto religiją?

Priklauso nuo žmogaus "konfigūracijos". Atsakymas gali būti ir taip, ir 50/50 ir ne.

Priklauso nuo to, kokia to krašto religija, ir kokia ta svetima religija. Pvz. gali būti kad koks nors šamanizmas iš esmės yra egzotiškas, ir reikalauja keistų vidinių deformacijų ir transformacijų, todėl net patys čiabuviai gyventojai jo nelabai ir supranta. Žodžiu, reikia būt "prie to meno". Tada jie susiduria su universalia religija, ir žiūri, opa, ji daug lengviau suprantama. Tada 1 variantas lengvesnis negu 2.

Visai gali būti, kad pagal savo "konfigūraciją" koks nors žmogus pajėgesnis pažinti svetimą religiją geriau negu savo. Čia panašiai kaip su santuoka - viena santuoka neveikia, kita veikia. Nes geresnis derinys. Ar internacionalinės santuokos prilygsta tautiečių santuokoms? Visai gali būti, kad jos ir efektyvesnės, nes internacionalinėj santuokoj nepasnausi tautiniuose įpročiuose. Turi keistis, žiūrėti į viską kitaip, elgtis kitaip. Kita vertus, iškyla bendrumas, kuris peržengia tautiškumo rėmus. Bendrumas kitaip atsiskleidžia, negu bendrumas tautinių įpročių terpėje. Bendražmogiško supratimo kokybė gali žymiai pagerėti pastoviai būnant tame procese.

[paragraf 78]

Kaip matau nelabai supranti ką aš kalbu o kartotis nesinori. Tad šiam kartui iš į uždarą ratą įsisukusią diskusiją palieku (prisijungsiu kai ji pajudės iš mirties taško

[a.t.sielis]

Suprantu ką tu kalbi, tiesiog visai nerišu diskusijos prie tavo požiūrio taško ar nagrinėjamo aspekto.

Kol ateina naujų minčių ir įžvalgų duotu klausimu, tol aptarinėju, nematau čia nei užburto rato, nei mirties taško

Taigi, toliau.

- Šiaip viena iš kliūčių, pažinti bet kokią religiją, yra kalbos barjeras. Bent jau aš norėčiau mokėti dar keturias-penkias kalbas, tada priėjimas prie religijos turinio būtų daug geresnis. Bet tas galioja tiek "savoms", tiek "svetimoms" religijoms. Nebent būtų kokia lietuviška religija, dvasiniai mokytojai kalbantys lietuvių kalba kaip gimtąja.

- Bet apskritai, net jeigu nemoki kažkokios šalies kalbos, gali ten emigruoti ir gyventi, ir vis vien pažinti tą šalį. Ir geriau funkcionuoti ten, negu funkcionuoji savo gimtame krašte. Taip ir su religija.

- Jeigu sutikčiau pagonį iš ankstyvosios krikščionybės laikų, tai minėtu klausimu, jam rekomenduočiau priimti Jėzaus mokymą. Sakyčiau, "žinai, tokių mokytojų kaip Jėzus retai sutiksi. Bet kokios kliūtys mokymosi procese dėl to tampa mažareikšmės." Jeigu radai milijonų vertės lobį, nereikia daug jaudintis dėl kasinėjimo išlaidų.

- Iš gyvenimo patirties, sakyčiau, 2-3 metų intensyvios dvasinės praktikos "svetimos kultūros" terpėje turėtų užtekti transformuoti vidų tiek, kad gimtosios kultūros sąlygotumai netektų jokios reikšmės, liktų tik apskritai materialistiniai sąlygotumai ir ribotumai kaip tokie. Kaip sakoma, "pripratimas antras prigimimas".

[a.t.sielis]

Priimant domėn praeitus gyvenimus, mes nežinome, ar tam tikrame krašte gimęs žmogus ankstesniuose gyvenimuose nepraktikavo tos "svetimos religijos".

[Amigo Fuego]

Pakankamai daug žmonių nepažįsta net savo religijos. Kiek yra žmonių, formaliai save laikančių krikščionimis, ir net nesugebančių išvardinti 10 Dievo įsakymų (ką jau ten kalbėti apie jų laikymąsi).

[tadasas99]

Pakankamai daug žmonių nepažįsta net savo religijos. Kiek yra žmonių, formaliai save laikančių krikščionimis, ir net nesugebančių išvardinti 10 Dievo įsakymų (ką jau ten kalbėti apie jų laikymąsi).

Mokedamas myleti busi daug geresnis uz ta kuris moka melstis bet nemoka mylet, taip kad svarstytinas atvejis, o skaitydamas tema zodi religija pakeisk zodziu suvokimas.

[time]

zodi religija pakeisk zodziu suvokimas.

Teisingai, nes religija painus dalykas, kad neviskuo galima tikėti. Visos religijos maždaug susikūre fantazijos būdu, tai vienoje religijoje apsireiškė buda, tai kitoje atsirado pranašas ir pasakė vykdyti religija, o dar kitur per visokius angelus pranašus kurie neva iš dangaus pasirodė liepė skleisti žinia. Šiais laikais to neįmanoma būtu pamatyti, todėl prieš tikėdami religija pagalvokite ar tai ne pasaka išvis. Neginčitina, kad kai manipuliuojami žmones neva tikra "religija" , kuri savaime aišku vieno žmogaus išmislas, teikia nemažai naudos išsaugant taika pasaulyje. Tačiau 21 amžius, o dar pasakomis daug kas tiki ir tai tikrai labai negerai. "Kai ateis paskutinioji teismo diena visi pakils i dangu ir pateks i roju" ar kažkas tokio panašaus kas rašoma biblijoje - labai realu.

Siūlau pažiurėti.
https://www.youtube.com/watch?v=7L7VTdzuY7Y

[paragraf 78]

Teiginys - religijos yra pasaka, parodo tik tiek, kad žmogus menkai susipažinęs su religijos fenomenu kaip tokiu.

[puodukas]

Mokedamas myleti busi daug geresnis uz ta kuris moka melstis bet nemoka mylet,

Skamba gražiai toks pasakymas, teoriškai gal net ir teisingas, jei paaiškintum ką reiškia "mokėti mylėti" ir kaip to išmokti.

[a.t.sielis]

Toks klausimas kilo:
sakykim, yra religijotyrininkas ir yra kažkokios "svetimos religijos" adeptas. Kuris geriau pažįsta tą "svetimą" religiją - religijotyrininkas ar adeptas?