Architektas ar atsitiktinumas?

[paragraf 78]

Na aš irgi tokiais dalykais netikiu. Tik visiškas infantilas religijos klausimais turėtų manyti jog dievulis tai toks diedukas sėdintis ant debesėlio ir piktai grūmojantis žmonėms, bei siunčiantis nelaimes.

[2012]

Nejaugi tu savo gyvybę laikai tokia apgailėtina, nieko verta, kad tik pomirtinis gyvenimas tau atrodo prasmingas? Tu tik pagalvok: galimybė, kad Žemėje iš cheminių reakcijų išsivystys biologinė gyvybė - yra viena iš milijardų milijardų milijardų milijardų. Dar pagalvok apie milijardus spermatozoidų nuleidžiamų į klozetą ( ), apie abortus, apie galimybė, kad susitiks tavo tėvai, būtent tie žmonės. Tik pagalvok, kokia maža buvo galimybė, kad gimsi būtent Tu ir galėsi išvysti šį pasaulį?.. Ar nėra verta gyventi vien dėl to? Ar nemanai, kad reiktų vertinti šitą loterijos laimėjimą? Pažvelk, koks stebuklingas pasaulis aplink tave - kokia harmonija, koks grožis, kokia įvairovė. Ir tu ne tik gavai galimybę tą pamatyti, bet ir turi sąmonę, su kuria gali visa tai suvokti. Tu turi galimybę mylėti, įgyvendinti savo svajones, kurti ir daryti begalę kitų dalykų. Ar tau tai per maža prasmė gyventi?

Kazkokia prasme tu teisus, bet yra isimciu is taisykles. Karo metu, paimti belaisviai budavo kankinami, su jais daromi eksperimentai. Juos ar taip, ar taip pribaigdavo, bet pirma isgaudavo visa imanoma informacija. Ar tu noretum kad tave kankintu, kol tu pasakysi viska ir nusautu tave kaip suni? Paskui su ta info kuria gavo, nueitu pas tavo draugus ir padarytu lygiai ta pati ka tau.

Gyvybe reikia branginti, bet ne vien savo.

[a.t.sielis]

Manau, biologinė raida susijusi su jos architektais panašiai kaip kalbų raida susijusi su žmonėmis.

Kalbos nuolat keičiasi, evoliucionuoja, yra pirminės kalbos, kalbų "geneologiniai medžiai", daug skirtingų kalbų rūšių, kalbų rūšys tarpusavyje susijusios ir daug kuo panašios. Ir visas tas kalbų evoliucinis procesas neatsiejamas nuo protingų žmonių, kurie tas kalbas naudoja.

Panašiai, biologai stebi daug gyvybės rūšių, jų raidą, evoliucionavimą, panašumus ir sąsajas tarp gyvybės rūšių. Tai viena medalio pusė. O kitoje medalio pusėje - architektai, kurie visa tai sukuria ir palaiko.

[Bla]

Visų pirma, verta paaiškinti, kas yra atsitiktinumas. Etimologinė šio žodžio prasmė šioje temoje kaip ir paaiškinta, tačiau ji neparodo to, ką tai reiškia iš tiesų matematiškai. Tad aš paaiškinsiu itin paprastu pavyzdžiu. Tegul metamas paprastas, tolygaus masės pasiskirstymo, simetriškas šešiasienis kauliukas (pats paprasčiausias pavyzdys, nagrinėjamas dar mokykloje, bandant aiškinti tikimybių teorijos kursą). Galimas iškritusių akučių skaičius yra nuo vieno iki šešių. Tai akivaizdu. Ar mes galime apskaičiuoti, prieš mesdami kauliuką, koks akučių skaičius iškris? Turbūt nelabai. O kai jį jau esame išmetę, bet jis dar nenukrito ant stalo? Vargiai, bet galėtume. Tiesiog reikia įvertinti labai daug veiksnių: metimo kampas, oro pasipriešinimas, metimo stiprumas ir kiti terminai, kuriuos tektų įvesti ar net sukurti bei apibrėžti tiksliai, norint nustatyti, koks gi akučių skaičius iškris po kauliuko metimo. Kitaip tariant, faktorių atsiranda tiek, kad patogiau tarti, jog nežinome, kas gi iškris, ir tarti, kad iškritęs akučių skaičius nuo vieno iki šešių.

Ir, kai modeliuojame atsitiktinių įvykių baigtis (nagrinėjamu atveju įvykio baigtis - iškritęs kauliuko akučių skaičius), remiamės prielaida, kad mes kauliuką galime mesti labai didelį kiekį kartų. Pavyzdžiui, mes metame kauliuką N kartų. N - tai toks natūralusis skaičius, kuris kaip ir nėra begalybė (nes begalybė nepriklauso natūraliųjų skaičių aibei ir, jeigu tarčiau, kad N - begalybė, tai išeitų, jog tolesnis aiškinimas tampa logiškai beprasmis), bet yra toks didelis, kad bet koks skaičius, kokį sugalvosite, bus mažesnis už N. Tai yra matematikų konstrukcionistų mėgiamas apibrėžimas skaičiams, pateikiamas netgi kaip alternatyva begalybei.

Taigi, kas iš to, kad metėme lošimo kauliuką N kartų? Ogi tas, kad teoriškai 1/6 dalis nuo N iškritusių akučių bus viena akutė, kita 1/6 - dvi akutės ir t.t. Praktiškai tą irgi galima nesunkiai patikrinti. Labai tikėtina, kad, jeigu mesime kauliuką 1000 kartų, tai gausime, kad kokius 166 kartus iškris viena akutės, kokius 200 - dvi, 150 - trys ir t.t. Bet, jeigu mesime kauliuką 10000 kartų, tuomet šeši skaičiai taps vis labiau artimi vienas kitam. Tad atsitiktinumas praktiškai yra gan lengvai atsekamas.

Kita vertus, kai teko studijuoti matematinę statistiką, dėstytojas pateikė požiūrį, kad matematikai, mokslininkai mano, jog atsitiktinumo pasaulyje visiškai nėra, tik mes dėl riboto informacijos suvokimo esame linkę modeliuoti atsitiktinumą. Šį požiūrį patikrinau keliuose šaltiniuose ir išties tokį požiūrį atradau. Iš tiesų, mes tikrai galime tiksliai pasakyti, koks skaičius iškris, metant lošimo kauliuką jau jį išmetus, įvedę visus galimus išorinius veiksnius, lemiančius iškrintantį akučių skaičių. Ir apskritai mes galime viską tiksliai nusakyti, nuspėti, turėdami pakankamai informacijos. Vienintelė problema, su kuria susiduriame, yra ta, kad reikiamos informacijos kiekis pernelyg didelis, kad galėtume viską modeliuoti determinuotai.

Netgi ta pati kvantinė mechanika, pateikiama kaip nesugebėjimo apibrėžti tikslios fundamentaliųjų dalelių pozicijos bet kuriuo laiko momentu pavyzdys, nereiškia, jog tas neįmanoma. Tai greičiau reiškia tai, kad mes dar ne viską žinome apie kvantinę mechaniką, todėl negalime pateikti deterministinių modelių tokioms situacijoms.

Toliau yra tekę netgi girdėti, kad atsitiktinumas yra būtina sąlyga laisvai valiai egzistuoti. Tačiau ar būtinai? O kodėl determinuotas procesas gamtoje to negali padaryti? Pasirodo, gali. Pavyzdžiui, paimkime funkciją f(x) = 3, kur 3 - galutinis rezultatas. Kokia tai bus funkcija, panaudojant nepriklausomą kintamąjį x? Pasirodo, tokių funkcijų aibė yra begalinė. Tarkime, f(x) = 3, f(x) = 1+1+1 ir t.t. (mes neprivalome naudoti to x, nes juk jis nepriklausomas kintamasis). Visos galimos funkcijos, kurios pateiktos, yra visiškai determinuotos, ir jų aibė begalinė. O vien iš trejeto mes tikrai negalime pasakyti tikslios generuojančios funkcijos, sugeneravusios tą skaičių. Tas ir rodo, kad, nors procesas, sudarantis kažkokį rezultatą, yra determinuotas, tačiau determinuotų procesų aibė yra begalinė.

O esant tokiai neapibrėžtai aibei, galime daryti prielaidą, kad, jeigu ir atsitiktinumo nėra, egzistuoja kažkokia konstrukcinė visuma, apibrėžianti absoliučiai viską, kaip mes egzistuojame. Ir nesvarbu, kas tą kūrėją galėjo sukurti. Jį galėjo sukurti begalinis kiekis determinuotų procesų kaip ir visus kūrėjus prieš jį. Tad gali būti ir taip, kad jokio kūrėjo tiesiog nėra, o egzistuoja kokia nors labai sudėtinga konstrukcinė visuma, kurios šiuo metu aprėpti kol kas nepajėgiame. Tačiau iš tokių sąlygų gali formuotis tiesiog bet kas. Sąmonė, pasąmonė, magija, kas tik norit, nes tokia sistema nėra apribota net tų pačių fizikos dėsnių, kadangi iš šios sistemos jie ir formuojasi.

Tačiau tokiai galimybei egzistuoti turėtų būti konkretus determinuotas procesas, kuris pajėgus ne tik generuoti viską, bet ir toks procesas, kuris pajėgus pakeisti pradinį šiuo metu esamą procesą. O čia ir įdomu. Bet kartu galėtų atsakyti į klausimą, kas gi galėtų būti tikrasis Dievas. Turbūt Dievas ir bus tas, kuris pajėgia perprogramuoti tokią sistemą ir kartu išlaikyti savo suformavimo matricą (pavyzdžiui, sąmonę iki perprogramavimo). Bet tokiu Dievu gali tapti bet kas. Na o ar taps, tai čia jau kitas klausimas, į kurį atsakyti joks žmogus (ir, manau, joks kitos civilizacijos atstovas šioje Visatoje) nesugebėtų.

Bet kuriuo atveju visai gali būti, kad gyvename tam tikroje sistemoje, kurią galėjo kas nors sukurti arba kuri susiformavo savaime pagal iš anksto egzistuojančias egzistencines konstrukcijas. Bet iš tų konstrukcijų galėjo pirmiau atsirasti ir kūrėjas, kuris mus ir sukūrė, tačiau visiškai nesuvokia, kaip pats atsirado (gal tas kūrėjas tiek galingas, kad jam laikas neegzistuoja, tačiau būtent dėl to jis ir svarsto, ar tikrai, žvelgdamas į mus, apribotus laiko, kurį galbūt jis ir pats sukūrė netgi?).

Kaip matome, tikrai sunku pasakyti, ar esame sukurti, tačiau esu beveik užtikrintas, kad viskas, kas šiame pasaulyje egzistuoja, tikrai nėra atsitiktinumo pasekmė. Juk net matematikoje tas naudojama supaprastantinti esamą sistemą, o ne dėl to, kad kažkas tikrai yra neapibrėžta ir dėl to vyksta atsitiktinai.

[Creative]

Dėl kauliuko metimo. Iš tikrųjų dar žmogus gali kitaip perskaičiuot savo metimą, metimo kampa, kiek jėgų reikia, kiek apversti kauliuką ir pnš.

Tiesa yra dar viena galimybė, mačiau įrašą kažkur youtubei pasimetė, kad nuo žmogaus tikėjimo priklausė kiek išmes, žmogaus noras čia buvo kaip pavyzdys kad laimėti, jei netiki kad laimės kaip visada tai ir kauliukas ne tas iškrisdavo ir jis tik patvirtindamas savo abejones dėl pralaimėjimo ir toliau lieka netikintis kad laimės ir jis vėl nemato jokiu kitų galimybių tik kad pralaimės.

Tiesa, vos tik patikėjęs, kad gali laimėti ir kauliukas iškrito teisingas (t.y. jo paties metamas kauliukas čia visur).

Radau tą video:

[a.t.sielis]

Kai atrodo, kad gyvybė atsiranda atsitiktinės evoliucijos būdu, tai tik parodo žinių trūkumą. Nežinoma priežasčių, todėl kalbama apie atsitiktinumą, bet kaip bla aprašė, realiai atsitiktinumo nėra.

[TinSoldier]

Kai atrodo, kad gyvybė atsiranda atsitiktinės evoliucijos būdu, tai tik parodo žinių trūkumą. Nežinoma priežasčių, todėl kalbama apie atsitiktinumą, bet kaip bla aprašė, realiai atsitiktinumo nėra.

Aš tik pastebėsiu, jog žmonės, sakydami, jog evoliucija vyksta atsitiktinių mutacijų ir neatsitiktinės natūralios atrankos būdu (įsidemėk pagaliau tai), puikiai suvokia, ką reiškia terminas "atsitiktinumas".

Tas žodis nėra "get out of jail free" korta, kurią galima panaudoti, kai nebežinai, kas kaip vyksta. Niekas nebando išvengti aiškinimosi sakydami: matyt, atsitiktinumas ir tiek. Kaip kad dažnai naudojama "viską pradėjo dievas". Žodis "atsitiktinumas" tiesiog kalbinė ypatybė, nurodanti reiškinį, kurio visų priežasčių mes nelabai galime apskaičiuoti (bent jau duotuoju metu ir pan.)

Todėl taip: atsitiktinumai, kaip reiškiniai be priežasties, - neegzistuoja. Bet tai visiškai nekeičia evoliucijos teorijos, tai visiškai jos nepaveikia ir tikrai nediskredituoja.

[a.t.sielis]

Nu va, jeigu nėra atsitiktinumo, gyvybės atsiradimas determinuotas adekvačių priežasčių.

[TinSoldier]

Nu va, jeigu nėra atsitiktinumo, gyvybės atsiradimas determinuotas adekvačių priežasčių.

Nereikia mėtytis tarp gyvybės atsiradimo, evoliucijos ir Visatos atsiradimo
Pagal vieną negalima daryti išvadų visiems.

Pirmiausiai, kiek mes žinome, fiziniame lygmenyje visiškai grynaveisliai atsitiktinumai neegzistuoja. Tai yra, genų mutacijos (kurias dabar vadiname atsitiktinem), greičiausiai, vis tiek privalo turėti savas priežastis. Bet tai visiškai nieko nepasako apie tai, kas vyko prieš evoliuciją ir prieš gyvybės atsiradimą. Kvantiniame lygmenyje, su visom kitom keistenybėm, visiškai gali nebūti jokio determinizmo ar pan. dalykų (ir, kiek žinom, nėra).

Taigi visa ko pradžia galėjo neturėti priežasties, kaip kad mes suvokiam priežastis. Kvantiniame lygmenyje tas pats įvykis gali būti tiek priežastis, tiek pasėkmė, efektas gali įvykti anksčiau už priežastį ir t.t. Tačiau tai, kas galioja kvantiniame lygmenyje, negalioja mūsų lygmenyje. Esmė, kad tai, jog genų mutacija privalėjo turėti tai lėmusias priežastis, nereiškia, jog atsekus pačią pradžią, tokio pat principo priežastis turėjo turėti įvykiai, galiausiai lėmę pačių genų atsiradimą.

Bet visą tai galim nubraukti. Pats svarbiausias dalykas yra tas - ir noriu kuo labiau jį pabrėžti ir akcentuoti - jog, jeigu net ir kvantiniame lygmenyje turėjo būti konkrečios priežastys ir pan. Jeigu Visatos, gyvybės ir rūšių atsiradimas turėjo būti determinuotas adekvačių priežasčių, kaip kad tu teigi. To konstatavimas pro jokį galą tau nesuteikia kompetencijos užtikrintai teigti, kokios (ar kieno sukeltos) tos priežastys buvo. Ir teiginys, jog viskam reikėjo priežasčių, pro jokį galą nereiškia, jog evoliucijai reikia architekto. Tai ir reiškia tik tiek, jog viskam reikėjo priežasčių. Ne daugiau. Ir bet kokie kitokie išvedžiojimai ir užtikrinti teiginiai - nesąžiningi.

[a.t.sielis]

Gaunasi, jeigu mąstai, esi nesąžiningas

Apie kvantinį atsitiktinumą bla gerai parašė:

Kita vertus, kai teko studijuoti matematinę statistiką, dėstytojas pateikė požiūrį, kad matematikai, mokslininkai mano, jog atsitiktinumo pasaulyje visiškai nėra, tik mes dėl riboto informacijos suvokimo esame linkę modeliuoti atsitiktinumą. Šį požiūrį patikrinau keliuose šaltiniuose ir išties tokį požiūrį atradau. Iš tiesų, mes tikrai galime tiksliai pasakyti, koks skaičius iškris, metant lošimo kauliuką jau jį išmetus, įvedę visus galimus išorinius veiksnius, lemiančius iškrintantį akučių skaičių. Ir apskritai mes galime viską tiksliai nusakyti, nuspėti, turėdami pakankamai informacijos. Vienintelė problema, su kuria susiduriame, yra ta, kad reikiamos informacijos kiekis pernelyg didelis, kad galėtume viską modeliuoti determinuotai.

Netgi ta pati kvantinė mechanika, pateikiama kaip nesugebėjimo apibrėžti tikslios fundamentaliųjų dalelių pozicijos bet kuriuo laiko momentu pavyzdys, nereiškia, jog tas neįmanoma. Tai greičiau reiškia tai, kad mes dar ne viską žinome apie kvantinę mechaniką, todėl negalime pateikti deterministinių modelių tokioms situacijoms.

Net jeigu efektas matuotojo akiratyje pasirodytų anksčiau už priežastį, vis vien efektas kyla iš priežasties.

Effectively, one has a superposition of two situations: "Alice enters the room first and leaves a message before Bob" and "Bob enters the room first and leaves a message before Alice."

Jeigu pritaikyti evoliucijai, tai "pirmiau evoliucionavo, ir atrodo kaip sukurta", "pirmiau sukurta, ir atrodo, kad evoliucionavo" two in one.

[TinSoldier]

Ne mąstyti nesąžininga. Nesąžiningos tokios užtikrintos a priori išvados apie dar nežinomus dalykus, kuriomis tu nuolat švaistaisi.

Kaip ir čia:

Net jeigu efektas matuotojo akiratyje pasirodytų anksčiau už priežastį, vis vien efektas kyla iš priežasties.

Pats susivok: tau užteko vienos nežinomybės, vienos galimybės, vieno nepagrįsto spėjimo apie nežinomą dalyką ir iš karto padarei užtikrintą išvadą pagal savo jau seniai nusistatytą užgaidą.

[a.t.sielis]

Na, tai pagal apibrėžimą: priežastis yra priežastis, efektas yra efektas. Berods, pats susipaniojai savo teiginiuose.

O apie nesąžiningumą, tai panašu, kad nežinantys bando nustatyti sąlygas, kad niekas daugiau nieko nežinotų ir nemąstytų. "Mes nežinom, tai bet kokie teiginiai apie mums nežinomus dalykus - nesąžiningi". "Mes nežinom, tai ir jūs nežinokit".  Nu jo..., čia panašiai kaip atsiliekantis bėgikas - "aš nespėju, tai ir kiti turi sustoti".

O jeigu paklausim: "o tai jūs kada nors žinosit?" Atsakymas: "ne, moksle absoliučių tiesų nebūna". Na, tai ko laukti?

[TinSoldier]

Tai teigi, kad nuo tavęs žiniomis atsilieka visa egzistuojanti žmonija. Naujas lygis, sveikinu Nepatikėčiau, jog net didžiausi dvasiniai guru užtikrintai teigtų žiną, kokie dėsniai tikrai galioja kvantiniame pasaulyje (tuo labiau, jeigu šią akimirką tai prieštarauja atliktiems eksperimentams).

Bet štai tau pasirodo, kad savoms tiesoms pagrįsti labiau reiktų kvantinėj mechanikoj determinizmo - šnai, tu žinai, kad būtent taip ir yra. O jūs va, matot, atsiliekat nuo manęs.

Tai kaip gerai, kad bent dalelę šviesos, iš visų tų absoliučių ir nepaneigiamų žinių, kurias tu turi, čia anomalijoj nuleidi. Tokia šviesybė pas mus šaly, tokia šviesybė... Net susigraudinti galima.

[a.t.sielis]

Na, viskas paprasta, žmonija visados žinojo, kad yra architektas, tokia priežastis, kurios efektas - gyvybė. O kas ten kvantinėje mechanikoje dedasi - tik techninės plonybės. Bet va, kai kurie bando nublokuoti tą žmonijos žinojimą, atseit, "apie tai žinoti nepriimta".

[TinSoldier]

Principas, kuriuo "žmonija visados žinojo, kad yra architektas", visuomet buvo vienas žalingiausių, klaidingiausių ir daugiausiai kančių keliančių dalykų istorijoje.

O tas principas = aklas tikėjimas, aklas ir totalus kliovimasis intuicija, subjektyvumu ir t.t.

Bet ačiū, kad šia žinute pagaliau taip atvirai ir nedviprasmiškai pripažinai, jog naudoji a priori argumentus, kurie visi kyla jau iš tavo padarytos išvados. Kitaip tariant, visi realybės pažinimai, atradimai ir viskas yra tik "techninės plonybės", kurios privalo vesti ten, kur tu jau nusprendei, jog veda.

Ir, akivaizdu, jog jokios diskusijos ir jokia nauda iš jų, tuomet, su tavimi tikrai neįmanoma. Nes ieškoma ne tiesa, o būdai pritempti viską prie jau padarytos išvados.