Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[a.t.sielis]

Įsivaizduok situaciją: žmogus važiuoja keliu, laikosi visų eismo taisyklių, važiuoja saugiai. Važiuoja per kryžkelę, šviesoforas, dega žalia, kažkas atlekia 150 km/h greičiu iš šono per raudoną ir trenkiasi į jį.

Žmogus nekaltas, viską darė protingai, bet nukentėjo.

Tai likiminis įvykis. Žmogus nedarė veiksmų dėl kurių turėtų nukentėti, bet vis vien nukentėjo.

Jeigu jis būtų važiavęs kad tą vietą pasiektų sekunde greičiau, ar sekunde lėčiau, būtų nepatekęs į avariją.

Taigi, didelė kintamųjų visuma galėjo nulemti taip, kad to nebūtų atsitikę.

Vadinasi, čia veikia labai dideli kiekiai kintamųjų, kurie gali leisti atsitikti tam tikriems įvykiams, o gali ir neleisti.

Įsivaizduokim tokį labai didelį skaičių kintamųjų, kurie "būriuojasi" apie kiekvieno žmogaus judėjimą, tiek psichologinį, tiek fizinį, ir nulemia jo patiriamą įvykių seką, smulkių ir stambių.

Pagalvojus, galima suprasti, kad likimai negali būti beasmenių jėgų reguliavimo pasekmė. Veikia sąmoninga jėga, kuri tenais visų kintamųjų metalygmenyje leidžia kažkam vykti, arba neleidžia. Viskas paklūsta tai jėgai, tiek mūsų tiriami vyksmai pagal gamtos dėsnius, tiek visi kiti vyksmai, kurių negalime tyrinėti.

[klajunas]

Tam, kad susikirstų žmonių keliai, išorinis valdymas nereikalingas. Visa tikrovė juda ir atvejai kai trajektorijos susiduria yra natūralūs. Vien tam išorinis valdymas nereikalingas.

Puikiai suprantu situaciją, kai VSD pasiunčia kaskadininką su fūra kad įvykdytų nuosprendį po likimo priedanga. Bet kad yra kažkoks aukštesnis, nežmogiškas VSD labai abejoju. Juo labiau kad toks metodas yra kontraversiškas. net puolę žmonės daug humaniškesni ir nusikaltėlius tik užrakina, bet daug kur net mirties bausme nebaudžia, o tavo kūrėjas žiauresnis už Sadamą Huseiną.

Nelaimė yra likimas, bet kad už to stovi kažkokios jėgos manau įmanoma tik tokiu principu kaip apie VSD kaskadininką.

Įvykius valdo valia ir energija. Aukščiausias žinomas valios atvejis yra sąmoninga žmogaus valia. Visi "aukštesni" atvejai tik gražios didaktinės istorijos, kurių tikslas atbaidyti nuo netinkamo elgesio. Kur kokio Bušo karma, kuris nužudė dešimtis tūkstančių žmonių, per karus ir pan. Už tokį nusikaltimą, jam ant galvos meteoras turėtų nukristi tą pačią akimirką.

Ir dar vienas klausimas kai kūrėjas panaudoja vairuotoją kaip įrankį, jam į nusikaltimų sąskaitą užsiskaito ar yra atleidžiamas nuo bausmės. Tuo net galima manipuliuoti pateisinant savo nusikaltimą, paskelbi kad auka pats kaltas, kad tai karma, o nusikaltėlis tik kūrėjo įrankis. Nes pagal karmos "dėsnį" blogi dalykai be priežasties niekam nenutinka, jeigu viskas valdoma. Visi nusikaltimai iš tikrųjų tampa bausmėmis. Aukos nusikaltėliais, o nusikaltėliai - dievo įrankiais.

Ir grįžtu prie savo pradinio argumento, kur yra valių pasauliai, ten įstatymai, civilizacijos, o ne beasmenė gamta. Ten kur gamta ne beasmenė, veikia ne dėsniai. veikia protu sukurtos tvarkos ir įvairūs atsitiktinumai, kurie kyla iš chaotiškų valių judėjimų, kurie nepriklauso nuo jokių deterministinių dėsnių.

Įsigilinus į karmos teoriją, iškyla daug paradoskų.

[a.t.sielis]

Tingiu aiškinti. Jeigu kada nors gilinsies į tas temas, pats suprasi.

Karma reiškia kad viskas susiję su atsakomybe, žmogaus praeities veiksmais. Veiksmai >> atoveiksmiai.

Nėra jokių bausmių ar žiaurumų iš oro. Tai riboti žmonių supratimai. Pvz. jeigu žmogui dar prieš gimstant nulemta, kad šiam gyvenime jis gyvens 25 metus, atėjus tam laikui, jis miršta. Vienokiu ar kitokiu būdu. Nieko žiauraus tame nėra, tiesiog tokia jo gyvenimų eiga.

Kalbant apie tai, kas nusikaltėlis, kas auka, kas įrankis, o kas nubaustas, tai viskas mainosi vietomis. Pvz. žydai patyrė holokaustą, o hilterininkai buvo jų budeliai. O prieš tai galėjo būti atvirkščiai - tos sielos, kurios per II pk buvo žydų kūnuose, ankstesniuose gyvenimuose galėjo būti kituose kūnuose, kuriuose atliko agresiją prieš kažką kitus, o toliau jau sekė atoveiksmiai. Hitlerininkai kažkada galėjo būti aukos, o po to karmos dėsnis apsuko taip, kad jie tapo budeliais.

Karminio įrankio klausimas visai nekeičia dabarties teisingumo vykdymo situacijos. Nusikaltėlis lieka nusikaltėliu, o auka lieka auka. Visi įstatymai galioja, ir agresoriai turi būti nubausti. Karmos dėsnio suvokimas tiesiog keičia sąmoningą situacijų priėmimą. Vietoj pykčio, keršto ir pan., gali atsirasti pusiausvyra ir atlaidumas.

Kai du žvėrys puola vienas kitą, jie verti vienas kito. Bušas nužudė kažką, o tie kažkas nužudė dar kažką. Visi sukosi neteisingumo rate, ir vieni kitų veiksmais perdavė atoveiksmius.

O bendrai, kaip matyti, vis dar neigi visuminį priežastingumą bei nepriežastingą PBR su jos pilnomis savybėmis. Nelabai įsivaizduoju kaip tai įmanoma, jeigu žmogus mąsto nuosekliai. Kažkur turi būti spraga. Tai jau dešimtis kartų aptarėme.

[klajunas]

Kalbi visiškai ne apie tai, apie ką aš kalbu ir neatsakai į nei vieną mano argumentą.

Karmos dėsnis įrašytas atomuose ar tik valiose? Valia aukščiau už atomus ar ne? Tikrovė yra materija, ar sąmonių civilizacija? koks karmoje vertinimo mechanizmas, kuris rūšiuoja veiksmus į blogus ir gerus? Ar reikia tokiam išrūšiavimui sąmoningo sprendimo, teisėjo, ar tai veikia kaip gravitacija arba cheminė reakcija?

Civilizacijos gamtiniai dėsniai nevaldo, ją valdo susitarimai. jeigu sistema autokratinė, viskas priklauso nuo autokrato savivalės. 25 m. nustatomi dėsniu ar sprendimu? jeigu dėsniu, kaip dėsnis skaičiuoja ir sveria blogus ir gerus veiksmus? Ar tam dėsnis turi būti suvokiantis ar ne? Jeigu dėsnis suvokiantis jis būtybė yra ar ne? Jeigu dėsnis būtybė, tai jis turi laisvą valią ar neturi?

Jaučiu kad bėgi nuo atsakymų.

[a.t.sielis]

Atsakymas paprastas: aukščiau visų dėsnių yra absoliutaus asmens valia. Kadangi jis absoliutus ir begalinis, sprendimus gali priimti pagal savo begalines žinias apie praeitį, dabartį ir ateitį ir absoliutų suvokimą bei išmintį, ir vykdyti visais lygmenimis: ir tarsi palaikydamas matematišką pusiausvyrą ( a la dėsniai), ir duodamas ypatingas individualizuotas pamokas.

Visi dėsniai ir tvarkos, viskas kūrinijoje kyla iš Kūrėjo.

Galima suprasti per programuotojo ir jo sukurto žaidimo metaforą. Programuotojas žaidimo aplinkai kurti naudoja tam tikrus reguliarius, automatiškai veikiančius kodus, bet žaidimo esmė ne tame, iš ko jis pieštas ir kaip ten daromi 3D geometrijos skaičiavimai. Jie daromi, jie reikalingi, jie mechaniški, automatiški, veikia patys, bet jie visi yra sukurti asmens - programuotojo, jo proto, jo valios, jo noro. Be tų dalykų, sukurtas žaidimo scenarijus ir galimybės žaidžiantiems tam tikrais pasirinkimais žaisti žaidimą vienaip ar kitaip.

Žmonių problema, kad jie Absoliutą įsivaizduoja ribotai. Begalinis reiškia begalinis. Begalinės galios, begalinės galimybės, veikimas visai ne toks, kaip riboto žmogaus, ir ribotam žmogui neįsivaizduojamas. Žmonės bando įsivaizduoti kažkokį ribotą teisėją, kuris kažką baudžia ar priiminėja kažkokius ribotus sprendimus. O jūs pabandykit pamąstyti apie tai, kaip atrodo begalinis, absoliutus žinojimas apie viską, visus, visuose laikuose. Apie begalinį sugebėjimą aprėpti tokį kiekį žinių. Apie begalinę galią veikti bet kokių kūrinijos makro ir mikro reiškinių vyksmus.

Apribotas požiūris duos "sulaužytą" vaizdą. Jeigu bandysim suprasti, kaip veikia visa visuma, ir kaip viskas joje sujungta, tada vaizdas išsilygins.

Atsakant į tavo klausimą: 25 metai nustatomi dėsniu ar sprendimu? Sprendėjas toks begalinis ir visaaprėpiantis, ir veikia taip tolydžiai (iš riboto žmogaus perspektyvos), kad galima tai vadinti dėsniu: "tai visada vyksta taip ir taip". Bet tas dėsnis apibūdina Sprendėjo veiksmus. Kadangi tų veiksmų yra begalybė, ir jie liečia visus ir viską, galima netgi "matuoti" tarsi dėsnį: "teisingumas vyksta tokia ir tokia tvarka bei forma, ir galioja visiems ir visada universaliai". Bet kieno tai teisingumas? Sprendėjo.

O gilinantis paskui galima atrasti, kad egzistuoja įvairovė, teisingumo lygmenys. Vieniems vienaip nutinka, o kitiems kitaip. Vieniems "akis už akį", o kitiems: "kas be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį".

Pats bendriausias karmos "dėsnio" apibūdinimas būtų toks: materialūs veiksmai turės lygiaverčius materialius atoveiksmius.

O karmos dėsnio veikimo ribos tokios: žinojimas ir dvasinė veikla sudegina karmos atoveiksmius, viską keičia.

Karma, be kita ko, reiškia tendencijas "žaisti žaidimą" vienaip, o ne kitaip. Kai žmogus tampa sąmoningas, įgyja tobulą žinojimą, jis gali sustabdyti savo vienas ar kitas tendencijas, kurios užsuka "veiksmų-atoveiksmių" ratą, ir tokiu būdu išlipti iš materialios veiklos pinklių.

Bet kalbant taip, vėl reikia prisiminti, kad žodis "žinojimas" reiškia Kūrėjo veikimą. Kūrėjas yra Absoliutus Žinotojas, nedualus Žinojimas, ir bet kokie tolesni žinojimai ir žinojimų šešėliai bei atšešėliai susiję su Juo. Tobulėjimas žinojime gali atsirasti tik artėjant ir labiau susirišant su Absoliučiu Žinotoju-Žinojimu.

Kaip Sprendėjas sveria blogus ir gerus veiksmus? Pagal save. Mes galim suprasti tik labai supaprastintai ir neišsamiai. Yra duoti tam tikri gerų ir blogų veiksmų skyrimo principai, gerų ir blogų veiksmų įvardinimai, ir pagal juos kažkiek orientuojamės. O viską absoliučiu išsamumu įvertina Sprendėjas, mes matome rezultatus ir jais stebimės.

[klajunas]

Logiškai pamąsčius kūrėjo "begalybėje" turėtų būti kažkas ne taip. Nes kūrėjas baudžia kūrinį už netobulumus, kuriuos pats ir sukūrė, todėl galų gale turėtų prisiimti atsakomybę. Kūrinys nekaltas, kad jį sukūrė tokį netobulą - kodėl turėtų būti baudžiamas ir kankinamas. Netobula ir vidinė kūrinio, ir išorinė pasaulio tvarka, kurioje visada išlikti teisingu nežūstant neįmanoma. Pats kūrėjas kūrinius priverčia daryti nusikaltimus, nes viskas šioje tikrovėje priklauso nuo kūrėjo valios. kūrinių prikaltas prie kryžiaus gauna pelnytą bausmę, nes visos nelaimių gijos išeina iš kūrėjo valios. Galima prieštarauti, kad yra kažkokia laisva valia ir asmeninė atsakomybė, bet valios realizavimo priemonės vis tiek sukurtos kūrėjo, jeigu jos veikia netobulai, tai yra kūrėjo atsakomybė, o ne kūrinio. Logikos problemos arba religijų neteisingos interpretacijos. Kūrėjas nėra gėris pagal tobulo gėrio įsivaizdavimą. Geras kūrėjas galėdamas sukurti tobulą pasaulį, netobulo nekurtų, o sukūręs kaltintų ne kūrinį, bet pats prisiimtų atsakomybę. Todėl manau, kad tokios religinės nuodėmės teorijos kilo iš tam tikruose socialiniuose sluoksniuose buvusio poreikio kaltinti ir bausti, per kaltės jausmą gniuždyti žmogų.

[a.t.sielis]

Na ne. Sakykim, gyvenime mes patiriame problemas. Už problemas ir netobulumus mūsų niekas nebaudžia. Mes patys pasirinkom taip veikti, ir suktis problemų sluoksnyje. Kas atsakingas? Mes patys atsakingi.

Kai minėta, gyvūnai karmos neturi. Gyvūnai gyvena kaip gyvena. Jokios atsakomybės jiems nėra.

Galima kelti klausimą, kodėl Kūrėjas sukūrė problematišką egzistencijos sritį - materialų pasaulį. Materialus pasaulis panašus į kalėjimą. Valstybė sukuria kalėjimus, nes būna nusikaltėlių, juos kažkur reikia padėti.

Kūrėjas nestūmė mūsų į materialų pasaulį, mes galėjom rinktis dvasinį pasaulį. Taigi, mes esam atsakingi patys.

Apskritai, nėra protinga priekaištauti Kūrėjui, kadangi esami surišti suo juo giliausios giminystės ryšiu - mes iš Jo kylame, esame Jo energijų dalelės. Mūsų valia ateiti į šį pasaulį, ir Jo valia sukurti šį pasaulį, abi šios valios derinosi ir veikė viena kryptimi. Kaip yra taip yra, gyvenimo vertę visi pripažįsta, ir patiria laimės, svarbiausia, kuo viskas baigsis. Jeigu viskas baigsis tobulumu, tada laikinai patirtos problemos neturės reikšmės.

[klajunas]

Kūrėjas nestūmė mūsų į materialų pasaulį, mes galėjom rinktis dvasinį pasaulį. Taigi, mes esam atsakingi patys.

Tu tikrai tuo tiki, kad pats pasirinkai kalėjimą? ir kodėl gi jeigu ne paslaptis, kuo tave kalėjimas taip sudomino? Tai klausiant švelniu tonu. Grubesniu tonu - didesnio absurdo už tai ką parašei turbūt ir nesugalvotum.

Jeigu viskas baigsis tobulumu, tada laikinai patirtos problemos neturės reikšmės.

Labai tikėtina, kad atsidursime tokiame pat "tobulume" kokiame atsiduriame užmigdami giliu miegu. ir neturės reikšmės ne tik problemos, bet ir džiaugsmai. Labai maža tikimybė, kad rodantis egzistenciatas yra natūrali pirminės substancijos būsena.

Galimas perėjimas tarp deindividualizacijos ir individualizacijos, tačiau šiuose perėjimuose asmenybės informacija neišsaugoma. Atsirandi kaip naujas žmogus, nors substancija galėjo būti daug kartų panaudota. Panašiai kaip visas kūnas kuris sudarytas iš mirusių organizmų materijos, kuri iš buvusio organizmo neperneša jokios informacijos.

[a.t.sielis]

Tu tikrai tuo tiki, kad pats pasirinkai kalėjimą? ir kodėl gi jeigu ne paslaptis, kuo tave kalėjimas taip sudomino? Tai klausiant švelniu tonu. Grubesniu tonu - didesnio absurdo už tai ką parašei turbūt ir nesugalvotum.

Materija turi kuo suvilioti. Tai vadinama materialiais džiaugsmais.

Kodėl narkomanai pasirenka narkotikus?

Kodėl žmonės nori būti laimingi šiame pasaulyje ir atkakliai siekia savo įsivaizduojamo laimingo gyvenimo būdo? Nes materialus pasaulis atrodo lyg sudarantis galimybes kažkokiai laimei. Kol žmogus to neparagauja, ir neįsitikina, kad viskas yra ne taip, kaip atrodė. What you see is not what you get.

Materija vilioja asmens centrine padėtimi. Kiekvienas čia stengiasi dėl savęs, laiko save centre.

Labai tikėtina, kad atsidursime tokiame pat "tobulume" kokiame atsiduriame užmigdami giliu miegu. ir neturės reikšmės ne tik problemos, bet ir džiaugsmai.

Yra tokia būties sritis, beasmenis dvasinis spindesys, į kurią papulti panašu į gilų miegą. Ten patiriama tik egzistencijos palaima, be aktyvumo.

[klajunas]

Materija turi kuo suvilioti. Tai vadinama materialiais džiaugsmais.

Kodėl narkomanai pasirenka narkotikus?

Kodėl žmonės nori būti laimingi šiame pasaulyje ir atkakliai siekia savo įsivaizduojamo laimingo gyvenimo būdo? Nes materialus pasaulis atrodo lyg sudarantis galimybes kažkokiai laimei. Kol žmogus to neparagauja, ir neįsitikina, kad viskas yra ne taip, kaip atrodė. What you see is not what you get.

Materija vilioja asmens centrine padėtimi. Kiekvienas čia stengiasi dėl savęs, laiko save centre.

Tokiu atveju tikrai tavo sielą aname pasaulyje žiauriai išdūrė. Tik klausimas kokiame universitete sėdėjo, kad nebuvo paaiškinti tokie dalykai. Panašu į apgaulę arba aklą sprendimą, neturint jokios tikros informacijos. Kad čia atsidūrei pagal tavo versiją iš tikro turėtų būti milžiniškas pravalas. Tai žinant, ar galvojant kad žinai, tikrai turėtų būti labai sunku.

Mano atveju - kiek kitaip. Nepadariau klaidos, dėl ribotos informacijos, manęs niekas neišdūrė, ir šios būsenos iš tikro nėra su kuo objektyviai palyginti, todėl tai kas yra - geriausia ką galima turėti. Kitaip būna tik blogiau.

Pasaulio modelis kurį naudoji yra klaidingas, nėra jokio materialistinio pasaulio yra tik vienas tikras pasaulis, tik matoma iš skirtingų perspektyvų, ir geriau/blogiau niekur nėra. Tačiau čia nesiplėsiu su smulkesniu paaiškinimu, nes dabar šia tema ruošiu naują įrašą, kur bus pateiktas pagrindinis filognozijos principas.

[a.t.sielis]

Matai, tu galvoji pats, spėlioji. Žmogus ribotas, todėl negalės suprasti visko, kaip yra.

O ką aš kalbu, perduota iš dvasinio pasaulio, kur yra absoliutus žinojimas.

Kas link apgaulės, tai ne apgaulė, tai testas. Jis ir dabar vyksta. Ko siela nori - karaliauti pragare, ir tarnauti danguje? Toks testavimas.

[klajunas]

Matai, tu galvoji pats, spėlioji. Žmogus ribotas, todėl negalės suprasti visko, kaip yra.

O ką aš kalbu, perduota iš dvasinio pasaulio, kur yra absoliutus žinojimas.

Viskas būtų gerai, jei nebūtum užmiršęs pridurti, kad "tikiu, jog ką aš kalbu perduota iš dvasinio pasaulio, kur yra absoliutus žinojimas".

Ir netiesa, kad aš galvoju pats, spėlioju.. aš informaciją gaunu perdavimu.

Tavo informacija nėra aukščiausia, ji yra klaidinga. Tačiau visos tiesos vienu ypu atskleisti negaliu, turiu vadovautis man paskirtu gyvenimo scenarijumi, todėl čia ir dabar šio teiginio nepagrįsiu įrodymais.

Užuomina į tai bus mano kitame įraše "Filognozo užrašuose".

[a.t.sielis]

Na, jeigu tau atrodo kad tavo kankintojai tau perdavė aukštesnę informaciją, arba pats sugalvojai kažką aukštesnio, tebūnie taip.

[klajunas]

Na, jeigu tau atrodo kad tavo kankintojai tau perdavė aukštesnę informaciją, arba pats sugalvojai kažką aukštesnio, tebūnie taip.

Jeigu tau taip neatrodo, tebūnie irgi. Kiekvieno žmogaus gyvenimas - jo asmeninė nuosavybė. Pagrindinis libertarizmo principas.

[klajunas]

Telepatija

Žodis „telepatija" visiems gerai žinomas, nors dauguma jį asocijuoja su moksline fantastika ar ezoterika ir nelaiko jos realiai egzistuojančiu reiškiniu. Šį žodį į vartojimą 1882 m. įvedė vienas iš draugijos „Society for Psychic Research" įkūrėjų F. Myers; anksčiau šis hipotetinis reiškinys buvo vadinamas „minčių perdavimu". Lietuviškai šį reiškinį siūlau vadinti mintirega, kurią dar smulkiau galima skirstyti į mintisiuntą ir mintiskaitą. Kol kas tokio termino poreikis nėra didelis, tačiau jau ne už kalnų komercinės technologijos, kurio padarys „minčių matymą" įprastiniu, kasdieniu dalyku.

Telepatija yra gebėjimas bendrauti mintimis, kuris rodo aukštesnį gyvūno arba dvasinės būtybės išsivystymo laipsnį, todėl natūraliai buvo pradėtas naudoti ufologijos kontekste kalbant apie ateivių gebėjimus. Ateivis įsivaizduojamas kaip labiau dvasiškai ir technologiškai pažengęs, ir į pažangių sugebėjimų sąrašą įprasta įrašyti telepatiją. Ši idėja pirmiausiai atsirado fantastinėje literatūroje, o paskui perėjo į ufologiją, kuri tvirtina užsiimanti realių kontaktų tyrimu. Kita sritis, kurioje ši tema yra įprasta yra ezoterika. Yra tvirtinančių, kad tai prigimtinis žmogaus sugebėjimas, kuris iš jo buvo atimtas susiaurinus žmogaus sąmonę. Tačiau tam tikrais metodais atstačius savo natūralią būklę, įveikus gabumo lobotomiją, gebėjimą galima atgauti.

Pabandykime pažiūrėti į šį reiškinį iš arčiau ir įvertinti telepatinio kontakto galimybes su ateiviais, taip pat telepatiją tarp žmonių ir telepatiją tarp žmogaus bei gyvūno.

Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad telepatija yra kalbėjimo arba bendravimo sistema, tik turinti kitokį pagrindą negu įprastinė kalba. Todėl telepatijai būtini kalboje naudojami organai: „telepatinė burna", siunčianti informaciją ir „telepatinė ausis", ją priimanti. Bet tai turi vykti ne akustiniu, o kitokiu principu: elektromagnetiniu arba naudojant kitokią nežinomą energiją. Gamtoje pavyzdžių, rodančių, kad gyvūnas informacijos perdavimui naudotų elektromagnetines bangas - nežinoma, tačiau iš principo tai nėra neįmanoma. Nors telepatiją suprasti kaip kalbos atmainą nėra įprasta, bet iš esmės tai yra tik kitoks komunikavimo būdas. Tai žinoma nėra visiškai tas pats kas ir akustinė kalba, nes daroma prielaida, kad telepatijoje per informacijos nešėją perduodama pati minties forma, kaip ji pasirodo žmogaus sąmonei. Tai yra mintis nekonvertuojama į jokį kitą kodą, į jokius nuo minties suvokinio skirtingus „žodžius". Nors galimi variantai kai bendraujant tokiu būdu, vidinis sąmonės turinys transformuojamas daugiau, bet signalo perdavimas vis tiek būna egzotiškas ir labai neįprastas.

Elementariame lygmenyje ateivis neturėtų skirtis nuo žmogaus, jeigu jis yra organinės kilmės, o ne kokia nors transdimensinė būtybė. Jis turėtų būti sudarytas iš ląstelių, audinių ir organų, sujungtų į sistemas organizme. Audiniai paskirstyti į funkcijas - nuo apsauginės, medžiagų apykaitos iki informacijos apdorojimą vykdančių audinių, tokių kaip smegenys. Audiniai gali būti specialiai suformuoti keitimuisi informacija ir nesuformuoti. Pavyzdžiui, smegenų audinys tiesiogiai minčių perdavimui kaip telepatinė burna nėra suformuotas, nors informacinis procesas jame vyksta ir į išorę skleidžia energiją. Galima įsivaizduoti, kad ateiviai ar anapusinės būtybės turi telepatinę ausį, kuri gali skenuoti informacinį procesą, net jeigu jis nepritaikytas informacijos perdavimui. Tai, žinoma, nereiškia, kad telepatijos „organas" būtinai turi būti fizinis. Visai įmanoma, kad savo „dvasinėje" dalyje, kuri labai mažai ištyrinėta, mes turime dvasinius organus, per kuriuos taip pat įmanoma sąveika. Kol kas faktas tas, kad ši žmogaus dalis - visiškai neištyrinėta. Gal būt todėl, kad ji neveikianti, išjungta.

Tačiau tai įmanoma padaryti ne tik natūraliai, bet ir technologiškai, pavyzdžiui, naudojant magnetinio rezonanso tomografiją, kuri parodo audinio viduje vykstantį energetinį-informacinį procesą, kurį, žinant smegenų žemėlapį, galima asocijuoti su sąmonės turiniu. Tai yra technologinė „telepatinė ausis", kuri yra sukurta ir įmanoma. Galima įsivaizduoti biologines rūšis, kurios turi natūralų, biologinį į organizmą integruotą tomografą ir savo jutimuose mato kitų organizmų elektrinį neuronų aktyvumą. Tokiu atveju mūsų kūnas, ypač smegenys, atrodytų kaip pagamintos iš stiklo ir permatomos kiaurai, ir būtų galima matyti vidinius energijos pliūpsnius, informacijos tekėjimą ir iššifruoti jų prasmę. To biologinių pavyzdžių nėra, tačiau tai neprieštarauja jokiems dėsniams ir iš principo mokslo nedraudžiami. Ypač daug žadantis technologinis šio klausimo sprendimo būdas, vadinamasis žmogaus hipostratų atidarymas. Telepatija būtų kažkas panašaus į hipostratų regėjimą, nes mintis yra įprasta akimi nematomoje hipostratoje.

Kita telepatinio ryšio pusė yra informacijos perdavimas į nesuformuotą informaciją priimti audinį, arba kitaip sakant - „telepatinė burna" veikianti be „telepatinės ausies". Tokia galimybė technologiškai yra įrodyta - norint sukelti funkciją, reikia sužadinti neuronų grupės depoliarizaciją. Tai gali atrodyti labai sunku, bet turint omenyje, kad neurono dydis yra 4/1000 milimetro, tai neturėtų atrodyti neįmanoma ir tai daroma su implantais bei elektrodais. Klausimas - ar ateiviai gali turėti tokią biologinę trigerinimo sistemą, su kuria galėtų veikti į imtuvą nesuformuotą smegenų audinį. Visi energetiniai procesai natūraliai spinduliuoja informaciją į aplinką, bet tai tik šalutinis, o ne pagrindinis audinio produktas. Gali netyčia taip atsitikti, kad kažkokiu nežinomu būdu nesuformuotas į siųstuvą audinys sugeba susirišti su nesuformuotu į imtuvą audiniu ir perduoti/priimti informaciją.

Natūraliame organizme tokios galimybės žmogui skamba iš tiesų neįtikėtinos. Tačiau jos nėra tokios neįtikėtinos technologiškai, nes visai įmanoma technologinėmis priemonėmis nesuformuotą į funkciją audinį paversti technologine „telepatine burna" ir technologine „telepatine ausimi". Ateivius įsivaizduojame kaip labai technologiškai pažengusius, todėl didelė tikimybė, kad jų telepatija yra technologinė. Taip pat esu įsitikinęs, ir netgi turiu liudininko statusą, kad tai yra pasiekę žmonės, kurie sukūrė priemones leidžiančias skaityti ir perduoti mintis bendrąja prasme, t. y., visą sąmonės turinį per visą sąmonės plotą. Tai gali atrodyti neįtikėtina, tačiau tuo įsitikinti galėsime labai greitai, nes kompanija „Neuralink", įsteigta Elono Musko, kelių mėnesių bėgyje žada paskelbti naujos informacijos apie savo kuriamą produktą, kuris leis smegenis/sąmonę sujungti su kompiuteriu.

Jeigu kontaktas vyktu su ateiviais, kaip pilnos, biologinės telepatinės rūšies, tos galimybės turėtų būti pritaikytos prie žmogaus smegenų, vadinasi žmogus šiam tikslui ateivių turėtų būti visapusiškai ištyrinėtas. Tačiau, kad biologinė telepatija tarp žmonių ir ateivių būtų suderinama - tikimybė labai maža. Jeigu toks telepatijos gebėjimą turintis ateivis ir bandytų perduoti kokį nors signalą, žmogus neturėtų telepatinės ausies ir nemokėtų telepatinės kalbos naudojamos ateivių, todėl susišnekėjimo tikimybė būtų nulinė. Taip ypač būtų tuo atveju, jeigu telepatija būtų tik kitokio tipo kalba. Aišku, telepatui sugebant tiksliai perduoti savo minties struktūrą, jeigu ta mintis labiau susijusi su jusliniu vaizdu, suprasti mintis kaip vaizdinius būtų įmanoma, tačiau ateiviška semantika be specialaus pasiruošimo būtų visiškai neįkandama.

Taigi konstatavus sėkmingą telepatinio kontakto atvejį, reikia neatmesti galimybės, kad tai kontaktas su žmonių organizacijomis, kurios naudoja slaptas pažangias technologijas, bet priedangai apsimetinėja ateiviais. Tokia galimybė įmanoma atmetus psichinio sutrikimo atvejus. Šios technologijos, o gal natūralūs žmogaus gebėjimai, ypač tikėtinos atitrūkusioje civilizacijoje, kuri valdo mūsų planetą ir kurioje gyvena tikri, pilni, t. y., neapriboti žmonės, galintys kontaktuoti su civilizacijomis, esančiomis už mūsų planetos ribų. Apie šią planetos sandarą jau rašiau įrašuose „Giluminė valstybė" ir jeigu domina, galima susipažinti su apibendrintu mūsų planetos santvarkos vaizdu. Kiekvienoje valstybėje yra antstatas, kuris susijęs su atitrūkusia civilizacija ir kontroliuoja vietinį „rezervatą". Mano gyvenimas turėjo šiokių tokių sąlyčių su šiuo vietiniu viršvalstybiniu antstatu. To dokumentais įrodyti negaliu, bet laikui bėgant tai vis labiau matysis iš mano pateikiamos informacijos.

Atsisakant tirti telepatinius kontaktus, neištiriamas didelis kontaktų su ateiviais ir pažengusiais žmonėmis skaičius. Deja jų ufologai, konspiracijų tyrinėtojai, ezoterikai nemėgsta todėl, kad beveik nėra objektyvių priemonių juos tirti. Tai būtų įmanoma vieninteliu atveju, jeigu telepatai atsiskleistų perdavinėdami realią, unikalią informaciją. O tai - mažai tikėtina.