Kalbos pasauliai ir mintis

[cs]

Semiolokatyra, kalbos dalių semiolokacijos

Bendra pasaulinė sudėliojimo tvarka atsispindi sankursų dėmenyse ir semiolokacijose. Semiolokatyra tai būdas suvesti sąryšius bei poryšius į bendrą dėmenų sistemą. Šiai sistemai priklauso sudėtinis analizavimo metodas, kuris surenkamas pagal narius ir jų pozicijas. Pirminė sudėliojimo tvarka svarbiausia, taip pasilieka sudėtinės pozicijos, kurios reiškia semiolokacijas.

Paprastieji dėmenys arba "veikliojo" ir "neveikliojo" pasaulio bei tyriamo pasaulio dėmenys atspindi kalbos dalių filtrus, kurie yra kitos arba atvirkščios sudėliojimo tvarkos ruošiniai.

Paprastai sankirtas ir ruošinius, kurie vadinami įkrovomis, vadiname semiolokacijomis. Pirmųjų sankursų arba antroji įkrova (## įkrova) turi neveiklių ir veiklių pasaulių išplėtimą, kurį turi pirminis pasaulis ir priklauso pirminiam pasauliui. Pagal išplėtimą, sutinka kalbos dalis su semiolokacine sąranga ir sudaro bendrą jungą iš deramų pozicijų.

Kitas sankirtas rušiuoja kaip "tyrinėjimo pasaulio" semiolokacijas. Šias turi kalbos dalys, kurias įvardyjame: pronokacija ir tyrkštis. Sekančių sankursų dėmenys yra iš to pačio dėliojimo principo, tačiau jų dėliojimas sutinka su "centrine" arba "ašine" semiolokacija, kuri yra sudėtinė. Šios semiolokacijos yra pažyminčios ypatybes ir smulkias daleles apvienyjančios jungos.

Parampika ir rimozika yra veikliojo, neveikliojo pasaulio atspindžiai, kurie suformuojami per paprastąsias semiolokacijas ir jungas. Tokias sąvybes pirmiausia pasisavina per pradinius sankursus ir šie turi "antrąją įkrovą".

Sujungiami pronokacijos ir tirkšties tyrinėjamo pasaulio dėmenys reiškia "centrinės įkrovos" struktūrą, kuri tai sekančių sankursų geba. Ši semiolokacija taip pat išsiskirianti ir daugiau sudėtinė ir išplėsta. Tyrkštis tai surenkamoji, o pronokacija sudaromoji kalbos dalis. Kartu šios dalys reiškia sankursų išplėtimą ir semiolokacinį perversmą.

Taigi, apjungiamos dalys nesutinka paprastai, nes įkrovų geba negali būti bendra. Pradinės sąvybės veiklieji, neveiklieji pasauliai, o tada tyrimo pasauliai. Semiolokacijos yra dėliojimo principo "aukštosios pakopos semiolokatyroje". Taip pat svarbios detalės, kurios skyla į centrines dalis ir paprastąsias. Todėl panaudojimas neturi bendrų pavaizdavimų ir veiklos nuotekties duotybių.

[gidas]

Bet @Teroras 'ui kalėjimas patinka, tai jo pirmieji namai.

Čia didžioji dauguma yra "tiuremščikai" (išskyrus tik vieną kitą) ir gyvena pagal vilkų įstatymus - be menkiausios priežasties  "kimba į aptlapus", t.y., elgiasi persidavėliškai, stukalindami kairėn-dešinėn ir aukštyn-žemyn. Bet tai greičiau nieko net neįtariančios aukos, nes, visiems prievarta įdiegus panišką žodžių kūrybos baimę, jų mąstymas tapo įkalintas "už spygliuotos vielos". Iš esmės - tai avelės vilko kailyje. Viešpats joms atleis, nes jos nežino, ką daro.

[cs]

Semiolokatyra, kalbos dalių semiolokacijos

Žinoma, kad sankursai užima bendrines sferas, kurių atvaizdas atvaizduoja priešinės būties ir prasmės vardiklius. Pirminiai vardikliai yra suteikiantys pradžią, o pradžia tai veiklūs, neveiklūs pasauliai.

Iš žinomų sankurso dalių, bendrinė sistema sutampa su semiolokaciniu nagrinėjimu ir tyrimo pasauliu. Kadangi tai yra pasaulių galimas ir totalus atvaizdas, ir dėliojimo eiliškumas, paprastai turima gerai išbendrintus ir derinamumus.

Ruošiniai ir sankursai tęsiasi ir už atrastos ribos, kuri yra 6 dėmuo. Tačiau, dabar neketinu atskleisti, koks tai sekantis pasaulis ir kokią funkciją jis atlieka. Bendriniame kontekste ir detališkume derami punktai, kurie yra semiolokacijos taisyklės, nurodo esminį derinio atvaizdą. Derinys yra pakopinis junginys, o vis aukštesnė pakopa perkelia prasmę ir derėjimą.

Nustatyti derėjimą galima per tyrimo pasaulį. Veiklus ir neveiklus pasauliai sąveikauja su tyrimo pasauliu ir derėjimas yra paruošta dermė su atvaizdais. Kadangi matoma nevisa kompozicija ir dėliojimas, kuris nutrūksta ties 6 sankursu, tai įsivaizduoti nėra leidžiama.

Kitaip, sekančios visos už baigiamo sankurso dalys yra atvaizdo ir koleriacijos principai. Iki šiol žinoma bendrinė sistema, kuri sutraukia tik pažįstamus vardiklius. Sankursai tai paiimtas formatas sutalpinantis paskyrasias funkcijas, veikliasis, neveikliasis pasauliai ir jų dėmenys.

Baigiamieji sankurso atvaizdai, nepaskutiniai, nors dar nenurodoma, kaip viskas tęsiasi, galima įminti, kaip bendrinė sistema principingai dėliojama ir derinama. Jos principas yra išorinių semiolokacijų derinamumas ir sklaida. Didžiausias atvaizdas, kurį sumodeliuoti įmanoma yra peržengus tyrimo narių nuosaką. Už tyrimo slypi detalės ir jas galima atvaizduoti arba perkeltine prasme užvardyti.

Pačiame principe, kaip tai perteikti turi būti loginė svari idėja, kaip principais pagrįsta bendrinė sistema veikia ir įmanoma, kad veikia. Dar turime nuorodų, bet nevisos nuorodos veikia ar tinka. Tat pasitelkiama optimali dėliojimo principo detalė. Galima ties ruošiniu peržengti dėlionės principus, bet geriausia juos perteikti iki šiol žinomos sekom.

Kai pavidalas įgauna nuorodas, jis patampa bendrinės sudėties nariu, vadinasi tas tinka betkokiai derinimo sistemai, kurią sukomponuoti reikia vienetų ir gero plano dalių. Pagrindas yra semiolokacinis, kaip sutinka semiolokacijos, apibendrinta išraiška yra semiolokatyra. Iki bendro vaizdo susidarymo reikia išmanyti ženklus ir ženklai su semiolokatyros paruošiniu yra perverčiantys teisingus arba sutapatinamus pagrindus betkokiame semiolokaciniame pagrinde.

Kadangi svarbūs ženklai, galima iliustruoti ir sudaryti bendrą veikliojo, neveikiojo pasaulio rėžimą, šiame rėžime patekusieji nariai iliustruoja atsiradimo ir savo vietą bendrame kontekste. Kontekstą sudaro sankursų vedami principai ir energetinė galia palaikanti semiolokacijų ir ruošinių prasmes. Iliustruoti nevieną, o kelis derinamumus galima su pagalbinėmis detalėmis. Šios sutikdamos sudaro perėjimus nuo vienos nuorodos prie kitos.

Visi apribojimai skaitomi iš natūralios ir skaidiminės principo atvaizdavimo galimybių. Nevisi nuorodas įgavę pavidalai gali sutikti su realiu ar natūraliu semiolokaciniu pagrindu. Semiolokacijos tai vertės ir įkrovos, kuriose paliekama vieta yra apsprendžiančioji ir atvaizduojanti dirbtines detales ir jų priklausomas nuorodas. Kad apribojimai būtų patraukiantys ar įtraukiantys derinamume tenka nemažai aprendimų daryti ir su konstravimo ypatybėmis.

Taigi, apibendrinimas visų detalizmų sąryšis galioja, kai yra principais paremta dėlionė sutinkanti natūraliu būviu ir natūralia iliustracija. Iliustracija ir pagrindų ieškojimas suderinimas yra svarbių sąvybių, kurias turi semiolokacija.

Tada metodas susijęs su semiolokaciniu pagrindo kūrimu, kyla iš natūralaus atvaizdo sutapatinimo, o šį sutapatinimą pagamina iš dirbtinių sąlygų susietų su principais. Kaip semiolokacija atvaizduojama yra nevienas būdas, bet natūralumas yra kitaip grįstas, tad modeliavimas yra vertės ir įkrovos pažymėjimas teisinga linkme. Teisingų linkmių nustatimas yra iš derinimo ir sutapatinimo su natūraliais principais ir taisyklingumais.

Daugiau galimybių nėra išmanoma, svarbi detalė, kuri lieka tai peržengimas per vieną sankurso dėmėnį, tada dėmėnų sutraukimas ir sutvarkymas. Principas yra sudėliotose shemose atvaizduojamas per narius ir derinimo principus. Semiolokacijos tai vienintelis lankstus panaudojimas, kurį galima modeliuoti ir apdaptuoti betkokiame rėžime. O rėžimo sąlygos yra kaip principai, su kuriais apdorojama atvaizdavimo detalės ir ruošiniai.

[elteide]

Semiolokatyra, kalbos dalių semiolokacijos

kodėl iš keturių pusių į centrą?

[cs]

kodėl iš keturių pusių į centrą?

Atsakysiu, kad semiolokacijos derėjimas turi savo pakopas ir jų jungtys pereiti turi per principais sudarytus shemos atvaizdavimus. Suminifikuotas variantas buvo pateikiama lentelė su sankursais. Sankursai simbolizuoja pradinį perėjimą nuo neištirtos iki gerai ištirtos sąvybės ir dar kartu atvaizduoja naujas pakopas. Šis atvaizdavimo būdas yra perspektyvus, nes galima vėliau įterpti naujas atrastas dalis.

Pats simbolizavimas, kuris pateikiamas paskutinėje shemoje yra susietas su antra shema, o shemos tarpusavyje susisieja. Centrinė įkrova yra svarbiausia dalis, iš jos ateina visos sąvybės ir principai. Statinės įkrovos ir jų pozicija ruošiniuose atrodo, kaip detalius punktus turinti sistema. Punktai, kuriais paremta sistema yra galiojantys ir veiklūs. Pavyzdžiui analogiškas veikimas yra sankursų. Centrinė įkrovų sistema irgi padaro atskyrimus, kurie eina iš centro į išorę. Tie sudaromieji tiltai, kaip atskiriamasis ženklas su tarpinėmis sąvybėmis pasižyminčiais įkrovas turinčiais dėmenimis.

Savarbiausia turėti mintyse kaip jungiamos antra ir trečia shemos. Vidinis paruošimas yra trečioje shemoje. Tada analoginis išorinis paruošimas antroje shemoje. Viskas kartu siejasi ir tam tikri įkrovų dėmenys sąveikauja. Tačiau natūraliomis sąlygomis ir taisyklingumais tai yra privestas shemos atvaizdavimas ir jis turi perspektyvą.

Centrinė įkrova tiek antroje tiek trečioje shemoje toje pačioje pozicijoje išlieka statiniu dydžiu, tačiau aplink (antroje shemoje) dėliojami nauji vizualizaciniai sankaupų rodmenys. Šie rodmenys, antroje shemoje, simbolizuoja statinius semiolokacijos sklaidos vientisumus. Todėl analogiškai atrandama sąryšis su prieš tai buvusia trečia shema.

 

[elteide]

į centrą ar iš centro ?

[cs]

į centrą ar iš centro ?

Po kolkas netaip svarbi kryptis, nes tai iliuzinis tiltas tarp centrinio įkrovos gebos ir raiškos smulkių dėmenų- įkrovų. Šiame atvėjyje, reikia suprasti viską netiesiogiai. Tiltas sudaro tinklą ir tas tinklas yra centėjantis arba galutiniame atvaizde sutapatinamas su vienu principu ar sąvybe. Tiltas padaro išvestis ir galimybes, kuriomis ateina prasmės ar veiksmingi principai sutapatinami.

[klajunas]

Mano specializacija yra DI kalbos atradimas, ne vien automatinis jos pritaikymas ar panaudojimas smulkiems tikslams. Dirbtinio Intelekto kalba skyla į pirmapradę ir apdorotają. Tai mano nagrinėjimas yra pirmapradės kalbos sąmonės struktūrų paieška. Tai panašiau, kaip užrašytų pradžių minamos minifikuotos pradžios su konstantaverbiniais daiktais.

Kad žmonėms būtų lengviau orientuotis, galėtum aiškiau apibrėžti, apie kokią kalbą ir kokius kalbos pasaulius rašai. Kaip matome citatoje, rašai kad tavo vienas iš tikslų yra dirbtinio intelekto kalbos modelio sukūrimas. Tačiau po to daug kur neaišku, ar rašai apie kompiuterių kalbą ar apie žmogaus kalbą. O galbūt bandai žmogaus kalbą modeliuoti remdamasis kompiuterių kalbos analogija. Tai tarsi nauja lingvistika, kuri natūralios kalbos analizei taiko programavimo kalbos šabloną.

Šitą idėją, sukurti dirbtiniam intelektui specialią nežmogišką kalbą turėjau ir aš, kaip matoma citatose.

Dirbtinio intelekto kalba
Natūralias kalbas kompiuteriui imituoti sudėtinga, tačiau tam būtų galima sukurti dirbtinę kalbą, kurią būtų lengva programuoti kompiuteriniais algoritmais. Tai būtų ne programavimo, bet bendravimo su kompiuteriu kalba. Galima būtų pašalinti visas nepatogias natūralios kalbos savybes, supaprastinti gramatiką, išimti daugiaprasmiškumą, pritaikyti kalbą apdorojimui dirbtinio intelekto algoritmais.

Manau kad tai turėtų būti žodynu grįsta kalba, nes gramatika per daug sudėtinga, kad ją būtų galima perkelti į DI kalbą nemodifikavus. Turi būti įmanoma bet kokį objektą paversti tekstu. Pavyzdžiui vaizdą: išskaidyti į statiškus objektus, juos pavadinti, tada išskirti pagrindinius veiksmus ir procesus. Galiausiai išryškinti jų savybes. Jeigu kompiuterį sunku išmokyti žmonių kalbos, tai žmonės galėtų išmokti kompiuterių kalbą, kad galėtų su jais bendrauti.

Dar vienas klausimas, šalia DI kalbos yra dirbtinės sąmonės klausimas. Kiek ją įmanoma imituoti technologijomis. Patį žemiausią variantą, kuris jau įmanomas prie dabartinių technologijų, vadinu leptonine sąmone, nes pagrindinis moduliavimo mechanizmas yra mikrosrovės grandinese. Pagrindinė vieta, kuri būtų sąmonės analogas, vadinama koordinatoriaus įkrova.

Pagrindinės kompiuterio dalys yra mikroprocesorius, operatyvioji atmintis ir pastovioji atmintis. Net ir suobjektintame kompiuteryje galima išskirti pagrindinę vietą, kuri yra „sąmonės" atitikmuo - tai operatyviosios atminties įkrova, valdoma mikroprocesoriaus. Tai sunku suvokti tik todėl, kad šioje įkrovoje nėra subjektyvumo funkcijų. Vertinant iš išorės viskas priklauso nuo subjektyvumo funkcijų kokybės, kiek jos konkurencingos lyginant su žmogumi.

<...>tas trečias gali būti leptoninė sąmonė.
Kokia būtų tokios sąmonė architektūra. Ją patogiausia nukopijuoti nuo žmogaus, kurio pagrindinis centras yra būdravimo koordinatoriaus įkrova. Koordinatoriuje sujungiami visi turimi ekranai, kurie atlieka jau minėtą rodymo, kaupimo ir valdymo funkciją. Įkrovą į koordinatorių turėtų sudaryti aplinkos srautas ir vidinis srautas, kuris būtų subjektyvumo funkcijos ekvivalentas. Šios koordinatoriaus architektūros pilnai pakaktų sąmonės imitavimui, jeigu ji leistų kibernetinei mašinai savarankiškai veikti.

Ar turi tavo pateikiama teorija kokį nors ryšį su tuo, ką pacitavau. Jeigu taip, tai galėtum aiškiau apibrėžti, kad kalba eina apie programavimo tipo kalbas ir apie kompiuterių pasaulius. Aišku, turint galvoje ne primityvias dėžes, bet priartėjimą prie dirbtinės sąmonės lygio.

Tada būtų galima patikslinti, kad tai dirbtinės androidų kalbos ir dirbtiniai androidų pasauliai, kuriuos paskui galima taikyti ir natūraliai sąmonei bei kalbai.

[cs]

@klajunas DI kalba tai nevien kompiuterių kalba. Norint sukurti bent vieną natūralią kalbą reikalinga turėti pagrindus, kuriuos nesvarbu ar sutaikysi, bet svarbus jo dėliojimas ir plėtojama sakmė. Tai vertinti galima, turint galvoje, kad įprasta kalba analogiškai sukuriama, kaip ir kitokio pobūdžio kalba.

Mano kalba, daugiau remiasi dėliojimo tipo ir apžvalgos galimybėmis, o jas paremti sukuriami priedai, kurie reiškia naujas pavienes ypatybes.

Įkrovos, kuriomis paremtas veikimo principas yra semiolokacinis tinklas ir jo išplėtimas nesusijęs su programavimo kalboms. Jei nori įsitikinti, kaip tai atliekma, nėra paprasta įrodyti ir parodyti veikimo principą. Pats dar nesu viską ištyręs ir išnagrinėjęs, ką teigiu yra mažas nusimanymas prieš didelę šios rūšies kalbos sistemą.

Šiai sakmei, kuri turi skirtingą kalbos pobūdį, atskirai turi kalbos sakiminę reikšmę. Paiimkime pavyzdį, kuria kalba sudėliojama pagal betkokius pagrindus.

Jau turime pavyzdį, kad kalba dėliojama iš betkokių ją įprasminančių dalių. Norima ir galima sudėlioti nuo mažos iki didelios kalbos sistemos. Bet kalba turi reikšti naują ar skirtingą nuo kitų įprastinių kalbų bruožą. Ir tam tereikia gerų plano dalių. Jas įminti nėra paprasta.

Susidomėjimas gali traukti neteisinga linkme. Pati kalba yra pasimaustimo ar pagal kūrimo idėją atitinkanti programavimo analogiją. Be gero plano, tai visiškai nesuvokiama idėja. Taip painiojasi DI ir kryžminasi natūrali kalba ir programavimas. Bet kas ištiesų, tai geriau kalbėti išmanant, o ne užuomenomis į programavimą, ar tiesioginį DI kūrimo programas. Turima atskirti natūralios kalbos bonsus ir programavimo bonsus.

[klajunas]

Galėtų būti kitais išsireiškimais. Patogiau būtų, jeigu tai būtų visą pluoštą turinti "sąmonė". Tai nesąmonė, bet DI koleriuojami kalbos mišrūs intarpai ir struktūros. Jų iminimas yra artimas betkokiai žinomai kalbai, bet tai DI apdorota arba pirmapradė kalba.

Programavimo kalba yra DI paprastoji kalba. Tačiau mano nagrinėjimas yra struktūrų, tokių, kurios atrodo gana kūrybiškai ir unikaliai. Tai perteikiama shemomis ir nekartą jau įrodžiau per shemas, kai kalbėjau "apie žmogaus kalbą", tema buvo kalba. Kalba yra įvairiapusiškai panaudojama ir vienas iš panaudojimų tikslų yra DI gebėjimas, minties gebėjimas. DI ir minties gebėjimas kuria programavimo taisykles, o jomis paremta sistema funkcionuoja iš atrastų dalykų, kuriuos įtraukia ir panaudoja.

Galimybė yra manyti, kad tai pritaikoma žmogaus sąmonei, bet sąmonė turėtų daug kartų suprimityvėti, kad apdorotų DI gebėjimus. Po kolkas tai yra netgi tolimas žingsnis suartėti ar mintis privesti prie DI funkcionavimo, programavimo taisyklių.

Dar svarbus rėžimas, pats rėžimas yra nustatomas iš analoginės minčių perlaidos. Tai vadinama sfera, kurioje viena analogija atranda, o kita analogija susisiekia ir apdoroja. Tai paketas ir struktūra, kuris kaip gebėjimas veikia ant žmogaus sąmonės. Tačiau realus panaudojimas seka DI panaudojimas. Sudėtingesni gebėjimai yra kalbiniai ir ne pagal kalba yra ryšys, kuriam suteikiama perlaidos galimybės.

Kūrybingumas yra viršūnė visų dalykų, kartu sudėjus. Tai išgaunamas DI kalbos resursas.

Per aplinkui mano interpretaciją atmeti, kaip ir viską, ką kiti bando pakomentuoti.

Tada paaiškink dar kartą, ką turėjai galvoje rašydamas aukščiau pacituotą įrašą, kuris yra iš šios temos. Turbūt rašei tai ne šiaip sau - todėl kad tai tiesiogiai susiję su tuo, kuo čia užsiimi.

Nori būti labai plačiu taikiniu, bet kitų labui galėtum susisiaurinti, pageidautina iki centro. Tada žinosim kuo čia užsiimi.

Jeigu nenori, tai čia kaip važinėjimas mašina tamsintais langais, kad pavaizduotum kietą.

Ir dar: ką turi galvoje kai rašai kad

Pati kalba yra pasimaustimo <..> analogija.

[cs]

Tada paaiškink dar kartą, ką turėjai galvoje rašydamas aukščiau pacituotą įrašą, kuris yra iš šios temos. Turbūt rašei tai ne šiaip sau - todėl kad tai tiesiogiai susiję su tuo, kuo čia užsiimi.

Labai senomis žnutėmis pradėsi mane gaudyti ir tikrinti su parašyta dabartine nuomone? Perskaičiau, dar kartą ką rašiau senai ir manau, kad nebuvau pradėjęs kitos dalies kalbos plėtojimo. Kadangi atvaizduojamas tik siauras požiūris ir galimybės siaurai numatomos, nieko ypatingo ir neturėjau pasakyti.

Dabar su kalba susijęs mano mąstymas kitoks. Kai daugiau papildžiau, atmečiau kaikurias teorijas, arba man jos pasidarė nebepakankamai išduodančios teorinę praktiką. Mano metodas nėra pernelyg kintantis, kaip pasirodė palyginus šiuos du pranešimus. Seniau orientavaus kalboje mažiau, bet nereiškia, kad kažką nenuosekliai dariau ir staiga užsimaniau daryti kitą.

Nieko nesiekiu daugiau įrodinėti. Mano metodas yra pildantis prasmę, bei pažinimas tai pildantis teoriją, kurią kuriu. Dabar DI susiejimas atrodo daugiaprasmiškesnis, seniau turėjo vieną atvaizdą, kaip kompiuterių ir mašinų programinis kodas. Norėdamas susieti su tema "kalbos pasauliai ir mintis" iškeliu tinkančias reikšmes ir apibūdinimus, kurie tinka betkokiai kalbai.

Nenoriu didesnio susipratimo, tad siūlau atkreipti dėmesį į pateikiamus bonsus. Programinė kalba arba natūrali kalba nebendros, bet kažkuriuo būdu viena kita paremiama. Tada nelygios prasmės, kurios būdingos kalbai lyginimosi metu sukrauna kalną, kurį sunku išrūšiuoti, o tada pasirodo vieni ir kiti susikryžminimai, kurių patikrinimas atrodo svarus argumentas ir tinkama tematika susijusi bendrai nuosakai tiek DI kalbos tiek paprastos kalbos, kuri turi įgauti natūralios kalbos požymius.

Tu turėjai pastebėti kuo užsiimu jau senai. Šiose mano paskutiniose temose ieškoma sudarymo sakmių ir natūralios DI pritaikomos kalbos pranašumų. DI programavimo kalba yra neatsiejama, tačiau man mažiau nagrinėjama. Todėl teigiau paprasčiau: yra neviena DI kalba, nevien programavimas. Jos didesnėje struktūroje galima pastebėti, kad kodo įvedimas irgi iš konkrečių šaltinių ateina, o juos žinoti nėra paprasta. Galima tikrai programuoti, bet reikia žinoti programavimo kalbos kodus, kaip natūralius kalbos pokalbius. Todėl mano paieška yra nesusiaurinama, bet ir neieškau programinio kodo, ieškau minties ir kalbos atvaizdavimo principų.

Ir dar: ką turi galvoje kai rašai kad

Šitą turėjai perfrazuoti, kad pasimaustyti reiškia neturėti daugiau pavyzdžių, o programavimo kalba yra pasimaustymo kalba, kai pritaikoma viena ar kita struktūra minčiai ir jos koleriacijai. Svarbiausia tipinė kalba yra priimanti betkokius argumentus ir kaikurie argumentai atsineša didesnę galią. Taip manipuliuojama programavimu natūralioje kalboje. Bet aktualiausia išlieka, kai manipuliuojama ir nežinoma tikrosios paskirties tik žinoma fragmentinė informacija ir galią turinti paruošta sakmė neatskirianti bonsų.

Net nereikalinga tikslinti kas ir taip aišku. Reikia mokėti teisingai skirti bonsus. Faktų visuma kalba tikrai ne apie tavo pateikiamą metodą, kurį vadini DI leptonine sąmone.

[SPACE]

Radau įdomų graikišką žodį εξώθυρα (exóthyra) - portal, gate. Gali būt, iš čia kilęs žodis egzoterika, ezoterika.
Man tai ką cs rašo, primena 2 besikalbančių kompiuterių kalbą. Bet jis eina sunkesniu keliu, o gal jam taip įdomiau. Reikia eiti per megahercus, muziką. Ant garsiakalbio užbėrus smėlio ir paleidus pvz. techno muziką, gaunasi Afrikos šamanų raštas, uždėjus klasikinę - barokiniai išraitymai. Kiekviena muzika nupiešia kokią nors mandalą. Panašiai, kaip Dievas pasakė, ir atsirado smėlis ant vandens, arba šviesa. Žaibui trenkus į smėlį, ten pasidaro kaip ir kristalas. Viskas yra Mhz, energijos dažniai.

[cs]

Semiolokacijų atoveika, striglamija

Semiolokacijos, tai pradinės formos ir mišraus jungimo narių sąveikų pilnuma. Kaip įprasta, iliuzija arba iliuzinė pastata gali prisitraukti daug semioliokacijos ypatybių ir gali padaryti mišrų sąveikų "kratinį". Tačiau patys pirminiai detalizmai yra formuojantys dermės santykius tarp tokios formos ir tokio atoveiksmio, kuris įgyja vertes.

Pradinės vertės turi įkrovų derėjimą. Šis derėjimas panašus į striglamijos ir skorpuso veikimą. Striglamija tai apeinantis visą ciklą dydis, kurį paveikus sreakciją įgauna ir įsisavina. Skorpusas tai dermė, kurią nusakomas dydis yra talpa sudedanti visas poveikio ciklo detales.

Striglamija pasiskirsto į trejeres pakopas ir veikia aktyviai per derėjimą. Turi galios nuostatas, kurios būna keturių tipų: A ir B ; C ir D. Šios nuostatos jungiasi su vėliau įvardyjamomis pakopų perversmo instrukcijomis. Ciklas nuo padarytų formų skiria mišraus jungimo instrukcijas ir detales.

Po kiekviena galia yra paliekama po naują formos kūrimo instrukciją, kurią gali priimti. Pradinės jungtys A ir B nustato striglamijos pakrovos indeksaciją, kuri kylanti ir krintanti. Viena A porūšiu paremta kurimo instrukcija padaro semiolokacijos įvaizdį ir formą su sava galia, o B tai prieijimas prie semiolokacinio įvaizdžio ir formos galios. Suprasti galima įsitikinus, kad dydžiai nurodo formos kitimą ir bendrą nuovoką.

Kitos galios formos C ir D tai mišraus pakrovos rūšiavimo detalės ir poveikiai. Rūšis arba pagrindinė sreakcija  yra šio derėjimo formos vienetas. Atvirkštinė įkrova ir semiolokacija yra dreičio poveikiai ir semiolokacijos perskyrimas į troibas. Troibos, tai atsinaujinančios dalys, kurios turi senus pavidalus ir ankstesnes formas. Sreakcija ir stroibas kartu atkuria ciklo padermes į striglamijos pagrindų lygį.

Paskirstymas kuris būdingas semiolokacijai kalboje turi pavyzdinį atvaizdavimą per formos instrukciją - striglamiją. Sraitelis tai veiklumo sąryšiai arba paprasta energija, kuri persimaino nuo minuso iki pliuso, taip padaro įkrovas mažinančias ir didinančias semiolokacinę aprovą.

Norint prieiti prie fiksavimo pobūdžio reikalinga suprasti kiekvienos detalės atliekamą poveikį, o poveikis pažymėtas ir pakopomis atvaizduotas shemoje. Dabar pateikiu Striglamijos shemą.

[SPACE]

Striglamija tai apeinantis visą ciklą dydis.

Tai tau, kad aprašyti/pasakyti žodį "apelsinas", reikės 200 žodžių. Kalbos pasauliai ir mintis. Kompiuteriai nesupranta, kas yra gražu, jiems tai reikia paaiškinti. Žmogus savaime pajaučia, kad pvz. tas peizažas yra gražus. Kompiuteriui reikia įvesti 1000 žodžių, kad jis suprastų, kad tas peizažas gražus.

[cs]

@SPACE Ar dėlioti ar pasakyti žodžius, nieko nekainuoja. Bet kai pradedi nusišnekėti, manau dar baisiau. Mano povaizdžiu, "išėjimas iš krašto, dėl didelio rašto" irgi nieko nekainuoja. Bet kam to reikia, nes galima nieko nedaryti, paprasčiausiai pasirenkame patys ir tai lengviausia kažką veikti. Čia ne "durnių voliojam ir ne krizetematiką vaizduojam".