Ar būtina priimti sutvirtinimo sakramentą?

[a.t.sielis]

O dabar filosofiškai ir iš esmės apie mažų vaikų krikštą.

Kai gimsti, ateini ne tik į savo gyvenimą, bet ir į tėvų gyvenimą, ir dalyvauji tame jų gyvenime. Tame tarpe ir religiniame.

Ar būtų didelis skirtumas, jeigu tėvai vedžiotųsi vaiką į bažnyčią, bet jo nepakrikštytų?

Gali atrodyti, kad ritualas, atliktas nesąmoningam vaikui, kuris neaišku kaip pasirinks ateityje, yra beprasmis.

Čia galimos kelios perspektyvos:

1. Tėvai buvo tradiciškai religingi, ir tikėjosi vaiką įvesdinti į tokį patį tradicinį religingą gyvenimą.
2. Tėvai buvo tradiciškai religingi, bet vėliau atšalo, todėl vaikas irgi vėliau pasirinko kitaip.
3. Tėvai buvo nuoširdžiai religingi, ir įvedinėjo vaiką į religinį gyvenimą, bet vėliau jis vis vien pasirinko kitaip.
4. Tėvai buvo labai paviršutiniškai atliekantys tradicinius ritualus ir neturėjo jokių ketinimų, tiesiog tai padarė.

Beprasmiškas yra 4 variantas. Kiti variantai nuoseklūs ir natūralūs. Moralinis ir kitoks ugdymas neprasideda nuo 18 metų, bet prasideda nuo ankstyvos vaikystės. Sąmoningumas įsijungia irgi ne nuo aštuoniolikos metų, bet dar reikia gerai pasvarstyti, kas yra sąmoningesni - ar vaikai, ar suaugę - tam tikrais atvejais. Vaikas neabejotinai turi sąmonę ir suvokimą, gali būti, kad mūsų sąmonė būnant vaikais buvo tobulesnė, negu kai jau esame pagyvenę porą trejetą dešimtmečių.

Trimis variantais iš keturių krikšto ritualas reiškia tėvų ketinimą, taigi, jis ne tiek liečia vaiką, kiek tėvus ir kitus bažnyčios narius. Jie priima/įšventina vaiką kaip vieną iš bendruomenės narių, ir ketina jį toliau vesdinti į religinį gyvenimą. Jeigu tie ketinimai nepasiteisina, tai nepadaro jų pastangų ir atliktų žingsnių ta linkme, jeigu tokie buvo, beprasmiškais.

Tiesiog yra tam tikra specifika ir savi nežymūs defektai (kaip ir bet kokiame kitame dalyke) tame ankstyvame krikšte ir tiek.

[Vytautas]

Kokia dar apsauga? Bažnyčia apie jokią apsaugą nekalba.

Na praktiškai tikintys normaliai tik dėl to eina ir pastoviai prašo visokios dievo pagalbos bei apsaugos. Jei bažnyčia neteiktų kad dievas gal padės tai niekas ten ir neitų. O tai taip ir nesupratau kam reikalingas krikštas jei jis nieko nereiškia? Na pvz dar smetoninėje ir labai religingoje Lietuvoje nekrikštytų normaliose kapinėse nelaidodavo. Būdavo kokia atskira vieta kur tokius užkasdavo kaip kokius padvėsusius paršiukus. Todėl tėvai skubėdavo atlikti tą procedūrą jei įmanoma.

[Linas Esu]

BENEDIKTAS XVI. KAM REIKALINGAS KRIKŠTAS?

Ką reiškia krikštas tikinčiojo gyvenime? Kodėl reikia šio sakramento? Klausė Popiežius pradėdamas gana ilgą, apie pusę valandos ekspromtu sakytą kalbą.

Pirmą atsakymą mums pateikia jau patys žodžiai, kuriuos Jėzus nurodė kaip krikšto formulę: „Vardan Tėvo, ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios". Krikštas mus panardina Dievo Trejybėje - Dievo vardas tampa mūsų vardu, o mes tampame jo liudytojais. Būti pakrikštytam, reiškia - būti suvienytam su Dievu. Nuo pat krikšto akimirkos Dievas yra su mumis; jis jau nebe tolimas; jis yra čia pat ir į jo buvimą turime nuolatos atsižvelgti; tai jo dėka mes esam krikščionys.

Be to, krikštu būdami suvienyti su Dievu, mes tuo pačiu esame suvienyti ir su kitais žmonėmis, mūsų broliais. Krikštas nesuteikiamas atskirai nuo bendruomenės, jis nėra skirtas tik „man vienam", bet krikštu žmogus suvienijamas su kitais žmonėmis, krikštas susieja bendrystės ir solidarumo saitais su visu Kristaus Kūnu.

Taip pat ir krikšto sakramento apeigos mus padeda suprasti kas iš tiesų yra krikštas, - kalbėjo popiežius Benediktas. Jose svarbiausi du elementai - žodis ir vanduo. Vanduo yra naujos gyvybės simbolis. Žodžiai krikšto apeigose - atsižadėjimai, pažadai, invokacijos byloja kaip krikštas keičia mūsų gyvenimo kelią.

Ypač svarbūs krikšto apeigose tariami atsižadėjimo žodžiai. Atsižadėjimas piktosios dvasios vilionių reiškia tam tikro gyvenimo būdo atsižadėjimą, tokio gyvenimo, kuriame svarbu ne tiesa, bet išorinis įvaizdis, efektas, įspūdis, kurie dėdamiesi tiesa iš tikrųjų žudo žmogų. Gėrio nesiekianti kultūra, kuri dangstosi moralizmo kauke, iš tiesų nieko nekuria, o tik griauna. Šiai kultūrai, kurioje melas dangstosi tiesos sakymo kauke; šiai kultūrai, kuri siekia materialinės gerovės ir atmeta Dievą, mes tariame „ne", mes jos atsižadame.

Atsižadėti nuodėmės, kad galėtume gyventi Dievo vaikų laisvėje, kartu reiškia, - sakė popiežius Benediktas, - kad nuodėmė yra rimtas dalykas, o ne koks nors senamadiškas juokingas žodis. Nuodėmė tai neteisingai suvokiama laisvė, tai laisvė gyventi be Dievo. Šitaip ji, deja, šiandien dažnai suvokiama.

O juk Dievas mus myli; jis dėl mūsų tapo silpnas ir pažeidžiamas. Mes jį žeidžiame savo nuodėmėmis. Nuodėmė tai sprendimai prieštaraujantys tikrajai mūsų laisvei.

Galiausiai, atsižadėdami Piktosios Dvasios, mes tariame „taip" Dievui ir „ne" blogio galiai, kuri norėtų, kad mes patys būtume šio pasaulio dievai. Krikšto apeigų metu taip pat išpažįstamas tikėjimas. Tai ne tik paprasta formulė, bet dialogas, Dievo įsiterpimas į mūsų gyvenimą. Jei sutinkame, kad Kristus būtų mūsų gyvenimo kelias, jei ryžtamės eiti jo keliu, mes tuo pačiu sutinkame, kad jis būtų ir mūsų tiesa.

Savo kalbą Romos vyskupijos sielovadininkams ir visos tikinčiųjų bendruomenės atstovams Popiežius užbaigė trumpu pasvarstymu ar prasminga krikštyti vaikus. Ar nebūtų geriau grįžti prie pirmykštės praktikos teikti krikštą tik suaugusiems katechumenams? Ar galima jau nuo vaikystės primesti žmogui religiją?

Pasak Popiežiaus, jau pat faktas, kad keliami tokie klausimai, išduoda, kad tikėjimas mums nereiškia naujo gyvenimo, tikrojo gyvenimo, kad į tikėjimą mes žiūrime tik kaip į vieną iš galimų pasirinkimų. Bet juk gyvybė mums duodama kaip dovana. Niekas mūsų neklausia: „ar nori gyventi?". Tad ir krikštas, kuris yra Dievo gerumo garantija ir tikro prasmingo gyvenimo pradžia turėtų būti suvokiamas kaip dovana ir malonė. Esame dėkingi Dievui už šią malonę ir prašome jėgų, kad jis mums padėtų gyvenime atsižadėti piktojo vilionių ir visuomet sakyti „taip" Dievui. Toks yra tikras, geras gyvenimas.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-06-13-benediktas-xvi-kam-reikalingas-krikstas/83873

Na praktiškai tikintys normaliai tik dėl to eina ir pastoviai prašo visokios dievo pagalbos bei apsaugos. Jei bažnyčia neteiktų kad dievas gal padės tai niekas ten ir neitų. O tai taip ir nesupratau kam reikalingas krikštas jei jis nieko nereiškia? Na pvz dar smetoninėje ir labai religingoje Lietuvoje nekrikštytų normaliose kapinėse nelaidodavo. Būdavo kokia atskira vieta kur tokius užkasdavo kaip kokius padvėsusius paršiukus. Todėl tėvai skubėdavo atlikti tą procedūrą jei įmanoma.

Apsaugos , nuo ko ? iš kur apie tai sužinojote ?

[Vytautas]

Apsaugos , nuo ko ? iš kur apie tai sužinojote ?

Maldos. "saugok mus nuo pikto" ir t.t. Neprisimenu tų nesąmonių tik kryptis tokia. Na dar garbinimas ir nuolankumas. Čia padlaižiaujama labai žemiškai ir žmogiškai - o gal iš tikro padės.

[a.t.sielis]

Prašoma žemiškai ir žmogiškai, tikimasi. Jokių padlaižiavimų. Čia materialistai vieni kitiems padlaižiauja.

[Vytautas]

Tik viskas beprasmiškai. Va ąžuolas kažkur Europoj užgriuvo maldininkus ir 12 dievas pasiėmė. Lyg ir turėjo nesugadinti šventės. Pasirūpinti saugumu. Bet dėja kuo gali padėti tai ko nėra. Niekuo aišku. Rezultatas labiau nei akivaizdūs.

[paragraf 78]

Vienareiškmiškai jie turi tokią teisę šiandien , jau tai minėjau antrame komentare berods , gi parašyta konstitucijoje pats dar ją citavote . Aš maniau čia mes keliame dilemą , ar tai yra gerai , ar ši teisė reikalinga tėvams . Kas turi būti atsakingas už tikėjimą ar pats žmogus ar tas kas juo rūpinasi iki pilnametystės .

Iki pilnametystės už vaiką VISKĄ sprendžia tėvai ko gero tik tas kuriam tėveliai viską draudė arba greičiausiai ir dabar draudžia, tik toks asmuo kels tokią netikrą dilemą. Kažkaip kitokios priežasties nelabai matau.

[Linas Esu]

Iki pilnametystės už vaiką VISKĄ sprendžia tėvai ko gero tik tas kuriam tėveliai viską draudė arba greičiausiai ir dabar draudžia, tik toks asmuo kels tokią netikrą dilemą. Kažkaip kitokios priežasties nelabai matau.

Nu joooo visi , kurie galvoja kitaip  , būtent taip ir yra kaip parašėte pats parašote teiginį ir dar paantrinate sau . Tuo diskusija ir baigiasi . Ką čia ir bepridursi....

Ir tikrai nesvarbu , kad apie tai garsiai diskutuoja ne vienas protingas žinomas žmogus . Kad religinis tikėjimas vaikui nėra gerai . Kad tėvai neturėtų piknaudžiauti savo įsitikinimais ir versti tuo pačiu išpažinti tą pačią religiją savo atžalas , gyventi pagal mitologijų vadovėlį ir taip aiškinti supantį pasaulį . Bet žinoma , kaip pačiam tikinčiam turbūt jum čia juoda arba balta ?
 

Man įdomu, kaip paragraf'as jaustųsi, jeigu jo pavardė nuo gimimo be jo valios būtų įrašyta tarp kokių nors orgijas ir masines savižudybes vardan šetono praktikuojančių sektantų, kurie jo pavardę naudotų tam, kad demonstruotų savo populiarumą ir gilintų savo įtaką visuomenėje?

Arba kaip jaustųsi koks a.t.sielis, jeigu nuo gimimo jo pavardė būtų tarp karingųjų ateistų organizacijos, gaunančios didelį finansavimą iš valstybės, didžia dalimi būtent dėl tokių miražinių narių, kaip jis, skaičiaus?

Arba kaip jaustųsi klajunas, jeigu jo pavardė padėtų užtikrinti kuo didesnį finansavimą VSD ar dar kokiam velniui?

Juk ne esmė tame, ar tu eini į bažnyčią ir ar pats sau tyliai atsiskyrei nuo jos. Esmė, jog tavo pavarde savo naudai manipuliuoja ta organizacija ir ta ideologija, kurią tu galbūt niekini.

Geriausia, ką gali protingas žmogus padaryti, tai nekrikštyti savo mažų, nesąmoningų ir bejėgių vaikų.

Kas liečia krikštą , tikrai sutinku su @TinSoldier išsakytomis mintimis . Įdomu būtų kada nors išvysti rimtą statistiką , kiek yra praktikuojančių krikščionių Lietuvoje ar visoje Europoje . Ne vien tik statistiką , kurioje atsidūrė ne savo , tačiau tėvų valia .

Kiekviena religija turi savo " švenčių " . Judaizmas ir Islamas apipjaustymą . Scientologija vaikų darbo stovyklas . O krikščionybė nekaltą krikštą , ačiū dievui gimiau krikščioniškoje valstybėje

[tadasas99]

Tavo tėvai turi konstitucinę teisę auklėti tave pagal savo religinius įsitikinimus. Cituoju Lietuvos Respublikos konstituciją: Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. (26 str.).
Tad jei kas nors draudžia tėvams tave pakrikštyti, tas elgiasi antikonstituciškai. Tėvai tave atveda į bažnyčią. Bažnyčioje jie tave pasada auklėti krikščioniškai, o tavo tikėjimo pasirinkimas tavo asmeninis pasirinkimas. Taip, kad visi purkštavimai apie tai, kad tėvai blogai pasielgė yra niekiniai ir antikonstituciški
Nes (dar kartą pabrėšiu):
Tavo pakrikštijimas yra jiems suteikta konstitucinė teisė.
Tavo asmeninis tikėjimas yra tavo vėlesnis asmeniškas pasirinkimas. Tai kad tave pakrikštijo, tau asmeniškai svarbu tik tada kai pats esi tikintis, o jei netikintis, tai koks tau tada skirtumas?

jo, paziurek kitaip, vaikas gimes nedideleje bendruomeneje (kaimas, mazas miestelis)  kur visi vieni kitus pazysta, seneliai bobutes ir kiti tos pacios religines bendruomenes nariai spaudzia "kada vaika pakrikstysi", tevai auge tos pacios religines bendruomenes itakoje nors ir abejoja bet nedrysta sakyti "nekrikstysiu, kam to reikia, jei veliau pats nores tada ir pakrikstysim" nes tai butu bedievio zodziai, taip negrazu, jie bando vynioti zodzius i vata bet galiausiai paiduoda.

Ka norejau pasakyti, krikstas tevu valioje,  bet kazkodel pamirstama religines bendruomenes itaka, kuri sitame tevu sprendime speju mazdaug 20% tevu valia 80% itaka.

[paragraf 78]

@Linas Esu kiek sakei tau metų?

@tadasas99 jei žmogus tokiam spaudimui pasiduoda arba tokį spaudimą daro, vadinasi jis elgiasi ne krikščioniškai, tad vietinis kunigas, jei jis sąžiningas, turėtų tokią praktiką stabdyti.

[a.t.sielis]

Tik viskas beprasmiškai. Va ąžuolas kažkur Europoj užgriuvo maldininkus ir 12 dievas pasiėmė. Lyg ir turėjo nesugadinti šventės. Pasirūpinti saugumu.

Žemiškas mąstymas. Kur yra tikrasis saugumas - šiapus ar anapus? Jeigu 12 pateko anapus, jie jau saugūs, o visi likę čia - nesaugūs, nes kamuojami žemiškų problemų ir baimių.

Bet dėja kuo gali padėti tai ko nėra. Niekuo aišku. Rezultatas labiau nei akivaizdūs.

Matyt, čia tavo patirtis su švytuokle kalba. Vis prižada prižada kažką, bet niekas neįvyksta. Rezultatai akivaizdūs.

[Vytautas]

Vis prižada prižada kažką, bet niekas neįvyksta

O kas bus jei įvyks tai ką paskutiniu metu sutarėm. Tokiu atveju pačio tikėjimui būtų kaip ir galas.   Bėja kaip ir mokslo fanatikams. Ramiai palaukiam mėnesį ir matysim. Niekada nesakyk niekada.

[a.t.sielis]

No problem, laukiam, laikas bėga, ir sulauksim, nors viskas ir taip aišku Mano tikėjimo tai niekaip neliečia. Net jeigu tu laimėtum milijoną, tai tik parodytų, kad iš tikro kontaktuoji su kažkokiom anapusinėm būtybėm.

[Vytautas]

Na jei iš tikro įvyks kas planuojama ir ne tik pinigai bet ir galimybė padėti žmonėms regeneruoti savo kūnus į idealią būseną būtu įdomu padiskutuoti apie pačio tikėjimo tvirtumą. Bet be rezultato tai kol kas visiškai tuščias reikalas. Taip kad laukiam. Ką gali žinoti gal tavo išvada kad " rezultatas akivaizdus" gali ir pasiteisinti. Tokiu atveju jau tikrai tektų lįsti giliai į krūmus ir neišlįsti. Ir toks variantas man net geriau patiktų nei būti labai viešam. Bet jeigu reiks ką jau padarysi.

[Linas Esu]

@Linas Esu kiek sakei tau metų?

? ? nesakiau