Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[vytra]

Dinaminiai skaičiai yra 2017 m. pradžios idėja, kurios irgi vystyti neskubu. Nesu profesionalus matematikas ir net nežinau ar kas nors panašaus kur nors buvo kurta - skaičių su dimensijomis, deformacijomis, vidinėmis dinamikomis ir t.t.

- jeigu skaitysite kas padaryta, tai neišvengiamai paveiks tamstos mintį, ko nenorėtųsi..

p.s.
.. turbūt artimiausi ir naujaisi yra Sophus Lie norvegų matematiko: tai "Lie grupės", "Lie algebra". Galima paminėti būtų iš senesnių "tenzoriaus" koncepciją.

[klajunas]

p.s.
.. turbūt artimiausi ir naujaisi yra Sophus Lie norvegų matematiko: tai "Lie grupės", "Lie algebra". Galima paminėti būtų iš senesnių "tenzoriaus" koncepciją.

Galima būtų eiti labai paprastu abstrakčiosios algebros keliu, pagal grupių teoriją sudaryti elementų ir operacijų aibę, parašyti aksiomų sąrašėlį, panagrinėti teoremų ir būtų algebra. Manau, kad matematikas tokį darbą padarytų per vieną dieną. Deformuoti kontinuumai (erdvė), tikrai nėra jokia naujiena, tik nežinau nė vieno atvejo, kad bandytų iš jų ne topologines daugdaras konstruoti, bet pirminį elementą - skaičių. Kas iš to gaunasi dar tiksliai nežinau. Tik parodau, kad statiškas, be deformacijų kontinuumas, ne vienas galimas atskaitos taškas. Ir deformacijas galima aprašyti ne vien formulėmis.

Esmė to ką aš darau, ne čia. Mano tikslas visgi yra fizika. O visų fizikų pradžia yra singuliaras,, ir jam aprašyti bandau išfantazuoti deformuotų kontinuumų teorijos "multipleksą", turintį išorines ir vidines erdves. Šitą pasaulį vadinu "atvėsusių granuliuotų viršvisatinių esencijų injektonų sąryšine sankaupa". Man tai šiek tiek įdomiau nei rašyti vien apie aprašymui skirtą matematinę kalbą.

[vytra]

O visų fizikų pradžia yra singuliaras,, ir jam aprašyti bandau išfantazuoti deformuotų kontinuumų teorijos "multipleksą", turintį išorines ir vidines erdves. Šitą pasaulį vadinu "atvėsusių granuliuotų viršvisatinių esencijų injektonų sąryšine sankaupa". Man tai šiek tiek įdomiau nei rašyti vien apie aprašymui skirtą matematinę kalbą.

- sutinku, kad kiekvienas matematinis metodas/modelis yra ribotas fiziškai. Sakykim Niutono modelis buvo ir yra naudingas, bet nepakankamas Einšteino metodui/modeliui. O tikėtina Einšteino pasiekimai nepakankami "singuliaro fizikai". Tačiau negalima teigti, jog teorinių samprotavimų, kaip tamstos, būtų neverta ivilkti į matematiką, nors visai nebūtina tuo užsiimti pačiam - pateik idėja kūribingam matematikui.

p.s.
.. jei kažkiek įdomi mano nuomonė, tai aš manau, kad "singuliaro tašką" suformavo multidimensinis kontinumas, tai nebuvo "taškas" euklidine geometrine prasme, tai buvo tik rezultatas mums nepasiekiamų begalybės fliuktuacijų rezultatas.

[klajunas]

Tačiau negalima teigti, jog teorinių samprotavimų, kaip tamstos, būtų neverta ivilkti į matematiką, nors visai nebūtina tuo užsiimti pačiam - pateik idėja kūribingam matematikui.

Dažniausiai taip ir būdavo, kad naujos idėjos reikalaudavo naujų matematinių sprendimų, todėl ir stengiuosi. O dėl pateikimo, tai aš tą ir darau, pateikiu kaip galiu gal kas atras ir susidomės, nors konkrečiai neturiu kam pateikti. Be to ir tam kad pateikti - dar reikia šiek tiek padirbėti.

p.s.
.. jei kažkiek įdomi mano nuomonė, tai aš manau, kad "singuliaro tašką" suformavo multidimensinis kontinumas, tai nebuvo "taškas" euklidine geometrine prasme, tai buvo tik rezultatas mums nepasiekiamų begalybės fliuktuacijų rezultatas.

Aš panašiai ir konstruoju. Pas mane multidimensinis kontinuumas vadinamas "multipleksu", lietuviškai dauglypa. O singuliaras yra kaip dinaminis nulis, šio multiplekso viduje. Dinaminio nulio vidinė potenciali erdvė yra vieta kur atsiranda materija, o dinaminio nulio "deformacija" substancine-energijos prasme vadinama esencija. Todėl primityviai išreiškus yra tokia struktūra [0 #n], nulis yra singuliarumas, #n yra dauglypos išorinė dalis, vadinama esencija bendrąja prasme priešpastatoma materijai. Dėl potencialų skirtumo į dinaminį nulį įtraukus esencijos injektoną, atsiranda nulio plėtos jėga, įvyksta ekspansija, esencijų injektonai atvėsta ir susigranuliuoja į kvantus ir tada pradeda jungtis į sampynas, sudėtines daleles. Taigi jeigu 0 tarkim sąlygiškai virsta 5, tai reikškia [5 #n-5]. 5 yra "sprogęs" singuliaras, mūsų visatos statybinė medžiaga.

Čia aišku ne fizika, tik principas.

[klajunas]

Nuotolinė hipostratinė žvalgyba

Kaip suvokiame aplinkinį pasaulį visi daugmaž žinome - gaunamas koks nors signalas, kuris tada apdorojamas smegenyse. Pagrindiniai signalai yra optinės bangos, garso bangos arba cheminės medžiagos. Pirmi du signalai formuoja aplinkinio pasaulio vaizdą, visi kiti, išvardinti ir neišvardinti - sudedami į kūno suvokimą. Orientacijai aplinkoje, žinoma, svarbiausi išoriniai signalai. Elementarų jų supratimą galima apibendrinti žodžiu echolokacija. Graikų kalba „echo" reiškia „aidas, garsas", „locatio" lotynų kalba yra „vietos nustatymas". Kaip jau sakiau, žmogus naudoja optinę ir akustinę pasyvią echolokaciją, kadangi pats nėra surenkamo signalo siuntėjas. Optinius spindulius siunčia saulė, o garso bangas, objektų sukeliamos vibracijos. Kai kurie gyvūnai naudoja aktyvią echolokaciją, pavyzdžiui, šikšnosparniai ir delfinai, tam pasitelkdami ultragarsą. Kad kas nors naudotų elektromagnetinę aktyvią echolokaciją - nežinoma. Tai įmanoma technologiškai, bet nėra natūralių pavyzdžių.

Šis terminas svarbus tuo, kad jis paaiškina, kaip vyksta aplinkos suvokimas, o taip pat - ką daryti norint tą suvokimą išplėsti. Tam reikia naujų echolokatorių sukūrimo, išvystant galimybę natūraliai arba įdiegiant per technologijas. Remdamasis savo trijų horizontų metodu, laikau, kad yra trijų horizontų echolokatoriai:

• pirmas echolokatorius - paviršinis juslinis suvokimas,
• antras echolokatorius - gelminis fizinių struktūrų suvokimas, kurios nematomos pirmu echolokatoriumi,
• trečias echolokatorius - gelminis gnostinių struktūrų suvokimas, kurios nepasiekiamos pirmo ir antro tipo echolokatoriams.

Pirmas echolokatorius sukuria mums visiems įprastą pasaulį, matomą aplinkui ir sudarantį pagrindinę žmogaus psichikos atramą. Šio echolokatoriaus atveriamą realybę dar galima skaidyti smulkiau, į posluoksnius, bet pagrindinė savybė yra ta, kad visada pasiliekama makroskopiniame paviršiuje. Posluoksnius pavadinę hipostratomis, galime išskirti tokias tris išorines realybes: 1 hipostrata - daiktai su dirbtiniais apdangalais, 2 hipostrata - daiktas be jokių apdangalų, 3 hipostrata - vidinė daikto sandara, kuri dirbtinių daiktų yra visos sudėtinės dalys, natūralių organizmų, anatomija iki ląstelinio lygio. Visas šias hipostratas vis dar priskiriu pirmam horizontui, kuris skenuojamas pirmuoju echolokatoriumi.

Antras echlokatorius rodo materiją, kuri nematoma optiniame ruože. Elektriniai, magnetiniai, laukai, neoptinis EM bangų spektras ir visi kiti dalykai, kurie įeina į žinomą ir nežinomą materijos sandarą. Čia taip pat galima išskirti daug hipostratų, priklausomai nuo to, kokio tipo signalai fiksuojami ir kokias išorines realybes jie parodo, pridedančias kokią nors naują kokybę prie juslinio objekto. Taigi turėtų būti elektromagnetinė hipostrata, elektrinio lauko hipostrata, magnetinio lauko hipostrata, taip pat visa galybė biolaukų, kuriuos apibendrintai vadina aura. Todėl, papildžius žmogaus sensoriumą antru echolokatoriumi, įprasta sakyti, kad žmogus pradeda matyti daiktų auras. Viena iš tokių žinomų aurų struktūrų kyla nuo minčių energijos, todėl galima matyti tikslias arba apibendrintas kitų žmonių mentalines būsenas. Toks sugebėjimas įprastai vadinamas telepatija, kuri šiuo atveju yra 2 echolokatoriaus telepatija.

Trečias echolokatorius rodo gnostinę materiją, iš kurios hipotetiškai sudarytos sielos struktūros. Jas atskiriu nuo fizinės materijos, nes mentaliniams procesams sukurti reikia visai kitokių savybių, kokių, tiek kiek mums žinoma, įrasta materija neturi. Šis echolokatorius mato sielos visą kūną ir turi galimybę įžvelgti jos struktūrą, kiaurai pirmo ir antro echolokatoriaus apvalkalus. Šiuo atveju turi būti įmanoma tikroji telepatija, nes skenuojamas pats energetinis centras, kuris žmogaus kūnuose sukuria protą ir mąstymo procesą. Ši sritis mažai ištyrinėta, tokį echolokatorių turi ne daug kas, todėl apie hipostratų sistemą kalbėti anksti. Bet galima apsakyti tiek, kad galima 3 regą skirstyti į vidinius, išorinius ir tarpinius posluoksnius.

Taigi turime akių kūną, bioenergetinį kūną ir minčių kūną, kurie sensoriumo paveikslėlyje sujungiami į vieną objektą. Tokios natūralios sistemos neturi nė vienas žmogus, todėl įgyti įmanoma tik pasitobulinus suvokimą technologijomis. Šios technologijos yra vadinamosios HoloSense technologijos, kuriose naudojama dirbtinių receptorių tinklainė, išdėliojama visoje aplinkoje, o taip pat ir kituose žmonėse. Ši nano-tinklainė siunčia į suvokimą hipostratinius atspindžius ir sensoriumo objektai papildomi naujais suvokimo sluoksniais, kurie parodo daug daugiau informacijos, už įprastinio žmogaus surenkamą informaciją. Taigi pirmo ekstensyvumo pasaulyje, kuris driekiasi šiapus horizonto, įmanomi tokie trys echolokatoriai, kurių vienas yra natūralus, o kiti dirbtiniai. Turintis dirbtinius echolokatorius žmogus turi telepato arba ekstrasenso statusą.

Mano aprašyti echolokatoriai formuoja išorinę sistemą, tačiau yra ir vidinė dalis, kuri susikuria informaciją įtraukus į vidinį laksatą, t. y., atmintį, protą, vaizduotę ir mąstymą. Laksatas yra nepertraukiamo srauto vidinė sistema, kuri aptarnauja išorinę sistemą, leidžią ją pertvarkyti, modeliuoti, suprasti, nuspėti ir t.t. Pagal echolokatorių eiliškumą, turi būti pirmas, antras ir trečias laksatas. Pirmas laksatas susietas su pirmu echolokatoriumi ir sudaro mažąją sąmonę. Antras laksatas yra bioenergetinių aurų modeliavimo priemonė, o trečias lakstas yra telepatijos apdorojimo sistema, nes su trečiu echolokatoriumi gaunamos mintys ir vaizdiniai. Kuo skiriasi echolokatorių informacija nuo laksatų. Pirmas laksato sluoksnis yra supratimų pagal kalbos sąvokas sistema, tada fiksato turinio analizės vieta, ir galiausiai laksatas gali užsiimti nepriklausomu galimybių modeliavimu, analizę pridedant iš kitos, savo proto pusės. Todėl echolokatorius visada turi rodyti faktą, taip kaip yra duotu momentu iš tikro, laksatas duota vertinimus, interpretacijas ir galimybes.

Žmonės įpratę vadovautis savo mažosios sąmonės duomenimis ir nesugeba į tikrovę pažvelgti iš kitų dviejų horizontų galimybių, kurie leidžia interpretuoti visus įvykius platesniame kontekste. Žmogaus elgesys yra veikiamas ne tik išorinio pasaulio, bet ir labai sudėtingų vidinių veiksnių. Jeigu pamėgintume tai išreikšti dimensiniais skaičiais su trejomis dimensijomis, #F pažymėję auras, #G pažymėję minčių formas, akių kūną pažymėję 1, gautume tokį visų sluoksnių arba horizontų multipleksą (dauglypą) 1 #F #G.

Apibendrintai šią sistemą galima pateikti tokiu brėžiniu:



Visa šita sistema neatsiejama nuo HoloSense matricos, o taip pat parodo ir visą rangų sistemą bei kiekvieno rango žmogaus galimybes. Aukščiausias, pirmas rangas apima visus horizontus, o paprasti žemiausi rangai mąsto iš mažosios sąmonės perspektyvos, kuri apibrėžta Šliogerio filosofijoje.

Ši sistema labai plačiai naudojama nuotolinėje žvalgyboje, kuri apima ne tik paprastą pasaulį ir jo galimybes, bet ir gilesnius sluoksnius. Tokią žvalgybą galima vadinti nuotoline hipostratine žvalgyba. Pagrindinis modelis yra žemės rutulys, kurį galima matyti trimis vaizdiniais: Google Earth vaizdiniu, tai pirmas echolokatorius ir pirmas laksatas, aurų vaizdiniu, tai antras echolokatorius ir antras laksatas, bei sieliniu vaizdiniu, rodančiu šviesos arkas ir vidines projekcijas jose, tai trečias echolokatorius ir trečias laksatas. Visose šitose vietose fiksuojamos gėrio arba patogeninės zonos, jose susikaupusi energija arba valia ir kokie jų sąlygojami įvykiai - tiriant faktus arba ateities perspektyvas.



Ši sistema priklauso nuo galimybės gauti informaciją per echolokatorius, o echolokatorių įmanoma sukurti tiek, kiek tikrovėje yra sąveikaujančių laukų, nes laukų sąveika yra bet kokios informacijos šaltinis. Tad norint plėsti žmogaus suvokimą, būtina tyrinėti tikrovės sandarą, atverti tikras telepatijų galimybes ir matyti ne tik tai, ką duoda akys, bet ir tai, kas paslėpta nuo mažosios sąmonės suvokimo. Ši ateitis yra neišvengiama, tad belieka prie to kas artėja prisitaikyti.

[klajunas]

Smartdust

From Wikipedia, the free encyclopedia

Smartdust[1] is a system of many tiny microelectromechanical systems (MEMS) such as sensors, robots, or other devices, that can detect, for example, light, temperature, vibration, magnetism, or chemicals. They are usually operated on a computer network wirelessly and are distributed over some area to perform tasks, usually sensing through radio-frequency identification. Without an antenna of much greater size the range of tiny smart dust communication devices is measured in a few millimeters and they may be vulnerable to electromagnetic disablement and destruction by microwave exposure.

https://en.wikipedia.org/wiki/Smartdust

[klajunas]

Istorijos H-taškas

Visų žmonių gyvenimas yra įrėminamas dviem pagrindiniais įvykiais, kurie įstato žmogų į ribas, apibrėžia jį baigtine egzistencija šiame pasaulyje. Tie neišvengiami įvykiai yra gimimas ir mirtis. Tikras žmogaus sąmonės gimimas įvyksta tada, kai jis prisijungia prie luksorinų lauko ir įsijungia šviesos arkos struktūra, kuri ir yra tikrasis žmogus. Priešingas procesas yra atsijungimas nuo šio lauko ir šviesos arkos išnykimas visiems laikams. Kaip tai konkrečiai įvyksta čia aiškinti neketinu, nes daug informacijos kituose straipsniuose, tik noriu paminėti, kad šie taškai nėra nei absoliuti pradžia, nei absoliuti pabaiga. Yra daug žmonių, kurie tiki, kad yra egzistencija iki gimimo, o iš to logiškai seka, kad turi kažkas būti ir po mirties. Kitaip sakant, tikima dviem pasauliais: šiuo, mišriu pasauliu, kuriame siela susimaišiusi su kūnu šviesos arkoje ir dvasiniu pasauliu, kuriame gyvena gryna siela, be fizinio kūno. Gyvenimą pagal tokį supratimą rėmina susijungimas ir atsiskyrimas.

Žmonės patiria daug įvairių patirčių, kurios gali atrodyti kaip patvirtinimas, kad kitas pasaulis egzistuoja, tačiau tai iki galo bus aišku tik tada, kai jį pamatysime (arba nepamatysime) kiekvienas asmeniškai. Nemanau, kad teisinga koncentruotis į tai, kas bus kažkada ir kažkur, kai tikra misija spręsti išgyvenimo klausimus čia ir dabar. Dėmesio centre turi būti atkarpa, kuri įrėminama kraštutinių būsenų, ir jos, kaip perėjimas į nieką ar kažką, jau yra anapus šio gyvenimo aktualių klausimų.

Esu rašęs apie dvi žmonijas arba tiksliau du žmogaus tipus. Vienas yra genetikas, o kitas - gnostikas. Genetikų pagrindinis dėmesio objektas yra rūšis, kuri yra gyvybės forma, savyje galinti turėti bendrą programinį komponentą ir individualią tos programos realizaciją. Programa, kitaip rūšis, savaime neegzistuoja ir ji visada yra kūniškai individuali. Todėl klausimas kas svarbiau, individas ar kolektyvas, genetikams nėra toks paprastas. Kolektyvas yra to paties tipo programų realizacijų rinkinys, individas yra vienas egzempliorius. Todėl teisinga yra sakyti, kad dalis programos tikslų realizuojama per individą, kita dalis - per grupę. Genetikų tikslas - gerinti rūšies programą, tobulinti rūšį, kad žmogaus tipas ne prastėtų bet tobulėtų. Tai vyksta per konkurenciją ir atranką tų genetinių linijų, kurios įkūnija geriausias realizacijas. Šios teorijos vienas žinomiausių 19 a. propaguotojų buvo F. Nietzsche.

Yra ir priešiška stovykla, kuri buvo pavadinta gnostikais. Šis žodis paimtas iš graikų kalbos ir reiškia „pažinimas" (gnosis gr. - pažinimas). Tai reiškia, kad gnostikai dirba su sąmone, siela, protu, su visais sugebėjimais, kurie susieja aplinkos informaciją ir paruošia informaciją ir aplinką praktiniam naudojimui. Gnostiko užduotis - įminti pasaulio paslaptį, o tam reikalingas kuo galingesnis pažinimo įrankis, kuris turi būti maksimaliai ištobulintas. Todėl reikalingas švietimas, lavinimasis, ugdymas, visų gnostikui reikalingų įgūdžių aštrinimas. Gnostikų ir genetikų tikslai nėra prieštaraujantys vieni kitiems, nes vienas proto gerinimo būdų yra genetinė atranka. Taip pat konkurencijoje, kai sprendžiama kieno genai geresni, žmogus turintis aukštesnį intelektą, geriau jungiantis aplinką, mokantis organizuoti savo resursus - turi daugiau išlikimo šansų.

Visa bėda prasideda tada, kai šios kryptys atsiskiria ir kiekviena nukeliauja į savo ribotą pasaulį. Gnostikams pradeda rūpėti tik dvasiniai dalykai, ribojant ir silpninat fizinius, o genetikai užsiima tik gyvuline veislininkyste, kuri naudoja programos tobulėjimui neaktualius kriterijus. Be genetinio inkaro, gnostikai sunaikintų žmoniją per 100 metų. O genetikai be gnostinės tėkmės - gyventų primityvius laukinių gyvenimus. Kaip ten bebūtų, kol žmonija perduoda estafetę iš kartos į kartą, tol genetikai kažkokia dalimi visada gyvuoja, bet civilizacija prasideda nuo gnostikų įsigalėjimo, kurio pirmos formos visada būdavo religinės. Po to atsirado filosofija ir galiausiai mokslas kaip tobuliausia gnostikų forma, kuri efektyviausiai leidžia įvaldyti žmogų supantį kosminį pasaulį.

Kadangi įdomiausias visada asmeninis atvejis, tai pritaikant aprašytą principą yra įmanomi trys gyvenimo tipai: du pabėgę vienas nuo kito kraštutinumai ir mišrus variantas,  kurį laikau geriausiu. Minėtoje atkarpoje žmogus kažkaip turi realizuoti abu variantus, jeigu nori sėkmingai įvykdyti pagrindinę šio gyvenimo misiją.

Imant kolektyvinį variantą, svarbiausias klausimas kokio tipo santvarka realizuojama, į kokius rėmus įstatomas daugumos žmonių gyvenimas. Galimas religijų viešpatavimas, asketizmas, griežta puritoniška moralė, celibatas ir pan. Deja tokios santvarkos eina prieš prigimtį ir prieštarauja pagrindiniam rūšies programos reikalavimui - sėkmingai perduoti geriausius genus. O geriausi ne visada būna tie, kurie atitinka žemo lygio, vidutinybėms skirtas normas. Kai viešpatauja genetikai, civilizacija gali atrodyti „degradavusi", tačiau vislumas iš tikro nėra pakenkęs nė vienai rūšiai, kuo daugiau individų, tuo visada daugiau galimybių. Laisvas elgesys šią situaciją tik skatina. Aišku, taisyklės visur reikalingos, bet čia kalba apie filosofinį požiūrį, o ne tvarką ir betvarkę. Religija niekina kūną ir viską kas su juo susiję, todėl sumenkinamos ir visos jo rūšiai svarbios funkcijos. Aš laikausi tokio požiūrio, kad kuo daugiau nelaisvės, tuo civilizacija labiau degradavusi, nes nelaisvė deformuoja žmogaus funkcijas, kurios gyvybiškai reikalingos žmonijai kaip gyvybės formai. Patologiškai bijoti ar bjaurėtis tuo, kas gyvybiškai svarbu yra rūšies išsigimimo požymis.

Kita pusė, nepaisant nieko, lieka taip pat svarbi, nes šis elementas yra individo sąveikos su aplinka priemonė. Kad galėtų išlikti, ši sąveika turi būti maksimaliai efektyvi. Todėl turi būti tobulinama sąmonė, maksimaliai užaštrinamos visos jos galimybės. O kad žmogus nebūtų tik primityvus žvėris, sąmonė duoda civilizuotą supratimą. Jeigu pavyzdžiu imtume, „neišskridusią" į kitą pasaulį ezoteriką, tai jos vienas propaguojamų tikslų yra dvasinis augimas, kuris vadinamas pakilimu. Pakilimas reikalingas todėl, kad jis išplečia horizontą, leidžią aplinką surinkti iš aukštesnės sąmonės perspektyvos. Tokią sąmonę jau ne kartą esu pavadinęs holoplastine sąmone, sugebančia surinkti visą aplinkinio pasaulio struktūrą ir perkelti ją į protą. Ši struktūra svarbi tuo, kad leidžia aplinką valdyti ir tapti jos šeimininku, kas padidina rūšies šansus kovojant dėl išlikimo su kitomis rūšimis. Sąmoningų rūšių yra ne viena, tad jų galimybės tarpusavio sąveikose priklauso nuo intelekto koeficientų lygio. Mus įveiktų rūšis su IQ vidurkiu 180. Kosminei civilizacijai reikia vidutinio 250 taškų IQ. Tai lyginama su mūsų rūšies vidutiniu 100 taškų.

Tačiau tai tik įrankis, kurio realizavimą atspindi tikrovės holoplastinio vaizdo atvėrimo koeficientas. Imant procentų matavimo vienetą, visas vaizdas būtų 100 proc. Kadangi mes nežinome, kokia ta pilna tikrovė yra, įvertinti labai sunku, bet galima sugalvoti kriterijus. Vienas jų - gebėjimas sukurti sintetinę gyvybę ir sintetinę sąmonę. Tada Žmogaus holoplastinė realybė bus įvaldyta 100 proc. Tačiau sąmonės teorijos, ne technologijos, žinome gal 10 proc., o biogenetikos ir genų inžinerijos - 15 proc. Turint 250 intelekto koeficientą, manau tokie klausimai išsispręstų per 50 metų.

Visa tai, ką aprašiau, yra kiekvienos biologinės rūšies pagrindinė misija, kurioje dalyvauja kiekvienas individas atskirai. Vadinasi reikalinga ne tik primityvi konkurencija dėl savo genų prastūmimo, bet ir bendras visos rūšies darbas išauginti naują tipą, tapti šio proceso visišku šeimininku. Su tuo susiję daug etinių klausimų ir nuo to labai priklauso, kokią mes priskiriame gyvybės formoms egzistencinę vertę. Tačiau procesas - nesustabdomas. Gamta gyvūnams buvo ir liko labai žiauri, sąlygas gyvenimui sudarydama tik ekstremalias. Civilizacija turi galimybę sukurti rojų, bet tas rojus būtų ateities galimybių ir pažangos sąskaita. Vadinasi neišvengiamai tenka ieškoti balanso. Kokių įrankių reikia kovojant prie kitas rūšis ir kosmines atšiaurias sąlygas, ir kiek reikia pristabdyti, kad būtų išlaikomi bent minimalūs etiniai reikalavimais ir gyvybei suteikiama bent minimali egzistencinė vertė.

O tas istorinis taškas, kurį pasiekus bus žinoma 100 proc. tikrovės holoplastinė struktūra, vadinama H-tašku. Manau, kad visi žmonės pagal savo sugebėjimus ir išgales turi stengtis prisidėti prie šio istorinio momento priartinimo, nes šis momentas prilygs savo svarba pirmos gyvybės atsiradimo momentui. Aišku, viso to likimas priklauso nuo konteksto: jeigu visata ciklinė, tai net tokios civilizacijos neišvengiamai žlunga, jeigu neranda galimybių valdyti tikrovės arba pasitraukti į kitą realybę. Taip gali ir neatsitikti, tada žmogaus smalsumas būna galingiausias akstinas.

[klajunas]

Nuo ko prasidėjo visata

Nors teorinės kosmologijos klausimai atrodo tolimi nuo gyvenimo aktualijų, tačiau yra žmonių užsiimančių ir tokiomis problemomis. Paprastai atrodo, kad jų darbas beprasmis, neduodantis jokios naudos, tačiau bendras tikrovės paveikslas irgi įdomus, nes nuo jo galima pereiti prie daug artimesnių dalykų ir artimesnių technologijų. Teorinis modelis remiasi tik gera idėja, tačiau gera idėja ne visada iš karto pereina į gerą praktiką. Nepaisant to, pradėti geriausia nuo idėjos, o tada ją testuoti. Rezultatų pateikti negaliu, bet galiu pasidalinti savo mintimis. Ji gali būti priimta, atmesta arba ignoruojama.

Šiuo metu kosmologijoje viešpatauja didžiojo sprogimo teorija, kuris laikomas visatos pradžia. Kas buvo iki jo ir ar iš viso kas nors buvo - apie tai nieko nesakoma. Didžiojo sprogimo iš singuliaro, mikroskopiškai mažo ir tankaus taško, momentas laikomas absoliučia pradžia. Akivaizdu, kad tai nelogiška ir kad suklupimas šioje vietoje, prie klausimo kas buvo prieš „pradžią", yra keistas. To iš visatos vidaus niekaip patikrinti gali būti neįmanoma, bet gerų idėjų prikurti - nėra taip jau sunku.

O pradėti galima nuo pačio singuliaro sandaros. Norint suprasti kaip tai įsivaizduoju aš, reikia prisiminti dimensinius skaičius ir dinaminio nulio sąvoką. Dimensinis skaičius yra toks, kuris turi vidines-išorines erdves (priklauso kaip pažiūrėsi), į kurias galima suspausti pirmos dimensijos vienetus arba iš kurių vienetus galima ištraukti į išorę. Dinaminis nulis yra toks nulis, kuris išorėje vienetų jokių neturi, tačiau turi jų vidinėse erdvėse. Toks dinaminis nulis yra singuliaro provaizdis. Vienetai yra viduje esanti materija, o jos forma, kuri sukaupta vidinėse erdvėse, vadinama esencijomis. Taigi materija yra ne kas kita kaip į dinaminį nulį, singuliaro vidų (išorę), įtrauktos esencijos fazinė būsena.

Esencijos gali būti įvairių tipų, nuo kurių priklauso kokios formos bus iš jos atsiradusi materija. Šis anapus singuliaro esančių esencijų mišinys sudaro pagrindinius visatos medžiagos ingredientus. Šalia pat singuliaro pertvaros, barjero skiriančio vidų ir išorę, atsiranda srovės, kurios pereina kiaurai per barjerą, įtraukia plazmine forma esencijos masę ir duoda pradžią tam, kas vadinama mūsų visata. Ta įtraukta esencijos masė vadinama injektonu, kuris turi tankį, struktūrą, temperatūrą, energiją ir panašias savybes ir atsidūręs viduje - pradeda judėti sprogstamuoju judėjimu, išplėsdamas vidinių dimensijų sąskaita mūsų visatos erdvę.

Šis trumpas pradžios aprašymas leidžia suprasti, kad yra visatinė fizika, kuri vadinama kosmologija ir aprašoma naudojant standartinį kvantinių laukų modelį, ir yra viršvisatinė fizika. Pastaroji turės tyrinėti esencijos formas, dėsnius ir mechanizmą, kuriuo ji transformuojasi į materija. Injektonas, tai aukštesnių, tarpvisatinių gijų įtraukimas į žemesnį pasaulį, kurioms čia suteikiamos egzotiškos savybės. Visai gali būti, kad iki tinkamo laipsnio suspaudus materija į juodąją sankritą ir galų gale į mikro-singuliarą, galima atvirkštiniu būdu sukurti injektoninę masę ir išstumti ją į išorinę erdvę. Valdant šitą procesą būtų galima turėti galingą energijos šaltinį ir kitus pritaikymus.

Kaip atsiranda esencijų srovės galima mąstyti pagal tai, kaip šis procesas vaizduojamas klasikinėje elektrodinamikoje - turi būti potencialų skirtumas. O skirtumas sudaromas tarp tuštumos ir pilnumos, vakuumo ir plenumo. Kokias formas turi esencijos, manau, svarstyti per anksti, mes galime matyti tik kuo jos virsta įtrauktos į singuliaro vidų, šiam išsiplėtus iki kosminių mastų. Atsiranda visur aplink mus matoma materija, kuri iš esmės yra sąryšinės sankaupos, atsiradusios iš spietinių deformacijų. Spietinių deformacijų vienetai yra elementarūs kvantai, kurie jungiasi į aukštesnių lygių sampynas, kurios formuoja materijos chemines savybes. Spietinė deformacija, arba granuliavimasis, atsiranda tada, kaip injektonas išsiplečia ir atvėsta.

Esencijos energiją galima pažymėti E, trukmę T, o injektono tankį - J. Tada pati primityviausia struktūra gautųsi tokia: E/T = J. Jeigu tankį paversime į J = M/X, gausime Ev = M, t. y., energija padauginta iš greičio lygi injektono masei. Tai aišku pati bendriausia schema, nes turi būti išplėsta kiekvieno parametro teorija, panašiai kaip standartiniame modelyje - pilnas kvantinių laukų lagranžianas. Tokio lygio šiuo metu nėra, tačiau galima naudoti atvirkštinio proceso modelį, kuris peržengia singuliaro kaip absoliučios pradžios koncepciją.

Dabar norėčiau kelis žodžius pasakyti apie pagrindinius injektonų tipus, turint galvoje pagrindines fenomenologinių pasaulių rūšis. Tai yra išorinis juslinis pasaulis, kuris aprašomas pagal materijos teorinį modelį, ir vidinis pasaulis, kuris taip pat privalo turėti savo materiją ir būti arba savarankiška, arba fizinės materijos atsišakojimas. Taigi vienas tipas injektonų skirtas sukurti sąmonės reiškinius, kurie dar yra mažai fundamentaliame lygmenyje ištyrinėti, o kitas organinius ir neorganinius reiškinius. Tuo pilnas rinkinys gali neišsisemti ir koks pilnas tikrovės multipleksas niekas nežino. Bet bent dvi dalys yra būtinos, nes yra daiktiški ir psichiniai pasauliai.

Gnostiniam injektonui galioja visi tie reikalavimai, kaip ir fiziniam: iš pradžių būna tik labai tanki plazma, tada ji plečiasi, vėsta ir granuliuojasi į fundamentalius vienetus, atsiranda sampynos, chemijos lygis ir galiausiai - gnostinės juslinės substancijos, kurių pagrindinė savybė matoma iš vidaus yra kokybiškumas. Injektono tikros būsenos, kuris yra anapus kokybinio suvokimo, yra nežinomos, tačiau tas būsenas veikiant, galima sąmonėje sukelti įvykius ir atlikus jų analizę, pabandyti nustatyti tikras spietinių sankaupų savybes, sukurti tikrą jų mokslą.

Pagrindinis modelis yra tas pats multipleksas, kuris yra: bazinė dimensija, vienetų rinkinys, ir prilipdytos išorinės-vidinės deformacijos. Pavyzdžiui, šiuo metu žinomas toks pagrindinis elementaraus kvanto multipleksas: energijos virpesys, krūvis ir sukinys, sukuriantis magnetinį momentą. Ši struktūra atsiranda iš vidinių injektonų sandaros elementų, kai jie iš išorinės, grynos būsenos įtraukiami į vidinę, materijos būseną.

Apibendrintai viską vaizduoju taip.



Čia matome multipleksą, kur raudonai pažymėta vidinė erdvė, žaliai pažymėtos esencijų srovės, kurios ateina iš viršvisatinio esencijų pasaulio, o mėlynai pažymėti įvairūs injektonų plazmos kamuoliai, kurie plėsdamiesi ir vėsdami virsta materija. Toks bendras modelis yra logiškiausias, nes viską suspausti į vieną absoliutų tašką ir laikyti jį absoliučia pradžia, neturinčia jokių vidinių deformacijų yra absurdiška. Vidinės deformacijos turi būti tokios didelės, kad jos neišvengiamai išsiveržia į išorę, tik kitokiomis substancinėmis formomis, kurias pavadinau esencijomis.

Belieka klausimas, kas yra tamsioji materija ir tamsioji energija, apie kurią kalba šiuolaikiniai kosmologai. Tamsioji materija - tai nežinomų rūšių injektonų sukurtos spietinės deformacijos, o tamsioji energija yra injektonų masės plėtos jėga, atsirandanti esencijai patekus į vidinę singuliaro pusę. Toliau klausimas ar visata plėsis be galo? Manau ne, ji plėsis tol, kol išeikvos visas vidines deformacijas, nes visata plečiasi ne tuštumoje bet yra apsupta esencijų debesies, kuris spaudžia iš išorės. Kai spaudimas nugalės plėtimąsi, šis procesas turės sustoti. Belieka klausimas ar įmanoma stabili būsena arba amžina visata, ar viskas sugrįžta atgal į singuliarą ir esencijų pasaulį. O gali būti ir taip, kad materija išsisklaido esencijoje ir jos iš naujo sugeriama į viršvisatinį pasaulį.

Šio proceso trukmė labai didelė, ir atskiram žmogui - nelabai aktuali. Bet ateities žmonijai gali pasiūlyti naudingų įžvalgų.

[klajunas]

Anapus iliuzijų burbulo

Informacinis valdymas

Visi išmanantys valdymo technologijas supranta, kad žinantį žmogų valdyti yra sunku, o nežinantį lengva. Suvokiant šį principą nesunku pamatyti, kodėl informacijos valdymas yra sudėtinė žmonių valdymo dalis. Turintis išsamią informaciją ir besiorientuojantis žmogus gali lengviau vertinti situaciją ir priimti sprendimus, tuo tarpu informacijos stokojant tai tampa žymiai sudėtingiau. To ir siekiama, kad suprasti, vertinti ir spręsti būtų kuo sunkiau, kad žmogaus mąstymas būtų kuo labiau apribotas, o veiksmas paralyžiuotas, ypač socialinės hierarchijos apačioje.

Tokį informacijos valdymą galimą atvaizduoti informacine piramide, kuri yra atvirkščia socialinei hierarchinei piramidei. Socialinė organizacijos piramidė stovi įprastai ant savo plataus pagrindo, tuo tarpu informacinė piramidė yra apversta ir stovi ant savo smaigalio. Tai rodo minėtą dalyką, kad kuo žemesnei valdomų žmonių grupei žmogus priklauso, tuo jo žinojimas labiau ribotas ir orientacija pasaulyje neadekvatesnė. Apačioje esantis žmogus beveik neturi realios informacijos apie valstybę, kurioje jis gyvena, apie tai, kaip jis yra valdomas, kas su juo yra daroma ir koks "likimas" jam parinktas.

Tirštoje socialinėje terpėje išaugintas žmogus yra įpratęs remtis informacija, kurią jis gauna iš kitų ir yra "natūraliai" nutolęs nuo tikrovės. Jam tikroviškesnė yra kalbinė ir vaizdinė informacija iš masinio poveikio priemonių terpės ir jis įpratęs ja pasitikėti. Tuo ir naudojasi informacinis valdymas, kuris remiasi keliais momentais: informacijos apimties siaurėjimu einant piramide žemyn, iki minimumo pačioje apačioje; tikrą informacija pakeičiant pseudo informacija arba dezinformacija, izoliuojant iliuzijų pasaulyje apačias; ir išnaudojant natūralų atsiribojimą nuo tikrovės, kuriant iliuziją, kad informacija yra viskas, netgi jei per masinio poveikio priemones skleidžiama informacija yra niekinė, neliečianti svarbių ir esminių žmogui dalykų.

Tokia slaptos informacijos piramidė turi du kraštutinius būvius viršuje ji yra visa, o apačioje jos nėra visai. Tai reiškia, kad viršuje žmogus gali reaguoti, o būnant apačioje ir neturint informacijos net neįmanoma reaguoti. Kaip pavyzdį galima pasirinkti informaciją apie psichotroninės technikos taikymą žmonių valdymui. Prasminga būtų žmogui pagalvoti, nuo kurio piramidės laiptelio šią informaciją leidžiama žinoti ir kodėl socialinės piramidės apačiose "nėra jokių įrodymų". Tereikia pritaikyti parodytą apverstą informacinio valdymo piramidę ir viskas bus aišku. Informacijos badas didžiausias yra apačioje ir čia daugiausiai "skeptikų", taip pat čia intensyviausias dezinformacijos darbas, nes daroma viskas, kad nebūtų už ko užsikabinti tiems, kurie drįsta sakyti tiesą.

Tokia dezinformacijos sistema pakeičia tikrovę ir yra terpė kurioje žmogus jaučiasi kaip žuvis vandenyje, nors ši terpė yra iliuzijų terpė. Ši informacijos terpė formuoja "naują žmogų". Kuo žemiau piramidės apačioje tuo žmogus labiau yra "suformuotas" dezinformacinės informacijos. Bet kuo aukščiau piramidės viršūnei, tuo labiau informacija apie "sociumą" atitinka tikrovę. Tad turime iliuzijų žmogų apačioje, "skeptiką", ir žmogų be iliuzijų.

Kalboje žodžio tiksli reikšmė priklauso nuo konteksto. Santykiai tarp žodžių ir konteksto yra abipusiai, tai reiškia, kad žodžiai ir kuria kontekstą, ir patys yra to konteksto formuojami. Bet tas pat galioja ir socialinei, kultūrinei ir informacinei terpei. Valdant informacinę terpę, informacinį kontekstą, galima formuoti šiame kontekste pasirodančių įvykių prasmę, nors ši prasmė išauga ne iš tikrovės, įsišaknijusi ne tikrovėje, bet dirbtinai manipuliuojamame kontekste, kuris juos valdo. Informacijai apie psichotroninį valdymą, piramidės apačioje leidžiamos kelios prasmės: "iš fantastikos srities' arba "šizofreniko kliedesiai" ir tai yra frazės, kurias beveik kiekvieną kartą išgirsti iš "skeptikų", kai kalba pasisuka apie psichotroniką. Tačiau toks skepticizmas rodo du dalykus: a) vietą piramidės struktūroje ir ribotą informaciją arba b) sąmoningą dezinformaciją siekiant valdyti, kai kalbama apie žmones, esančius aukščiau hierarchijoje, bet "turinčius saugoti paslaptį".

Sistemos rekonstravimo galimybė

Matėme, kad piramidės apačioje informacija yra apribota maksimaliai, tačiau tai nereiškia, kad iš šios vietos neįmanoma rekonstruoti visos valdymo sistemos. Hierarchijos apačioje apie psichotroninę techniką žinoti niekas neturi teisės, todėl šią sistemą galima rekonstruoti tik netiesiogiai, nes galioja toks principas, kad visu pajėgumu jos naudoti žmogui nesuprantant neįmanoma. Aišku, yra švelnūs valdymo variantai, kai žmogus tik "švelniai" kreipiamas norima linkme ir valdomas, tačiau yra tokių žmonių, kurie net būdami piramidės apačioje patiria psichotroninę ataką ir žino apie tai, kaip ši technika veikia ir gali rekonstruoti visą psichotroninio žmonių valdymo sistemą.

Tai, kad rekonstruoti įmanoma nereiškia, kad yra labai lengva ir be abejo nereiškia kad lengva įtikinti kitus žmones. Del tokio poveikio specifikos, konkrečių įrodymų nėra ir iš savo sluoksnio susiduri su "skeptikais", o iš aukštesnio su dezinformatoriais, kurie net žinodami vaizduoja, kad nieko nevyksta, tai yra, elgiasi pagal organizacijos tarnams skirtas dezinformacijos instrukcijas.

Psichotroninis valdymas vykdomas slapta, o tai reiškia, kad iš piramidės apačių pašalinta visa su tuo susijusi informacija. Žmogaus ir žmonių klaidinimui naudojami tokie metodai: a) Įrodymų pašalinimas iš galimos bendro žmonių patyrimo tikrovės, kai išorėje nerodomos nei psichotroninę technika naudojančios grupės, nei pati technika. b) viso poveikio perkėlimas į žmogaus "vidinį" pasaulį, kurio niekaip neįmanoma padaryti bendro žmogaus patyrimo sritimi ir perteikti kitiems žmonėms. Toks patyrimas visada lieka asmeniniu ir subjektyviu patyrimu ir į išorę jį įmanoma perteikti tik kalba. c) Ir galų gale kalbos diskreditavimo taktikos, kai iš viršaus skleidžiama sąmoninga dezinformacija, o žmonės aplinkoje, gyvendami informaciniame iliuzijų burbule, yra "skeptikai". O valstybės organizacija prieš tokia "neadekvačią" kalbą imasi psichiatrinių represijų, eliminuoja žmogų iš gyvenimo ir padaro psichiatrų vergu neturinčiu jokių teisių.

Tačiau žmonės kalba ir daug kas, apie ką jie kalba, yra tikra, nors ir sunkiai įtikima. Sunku psichotroniniu valdymu patikėti ypač naiviems žmonėms, kurie tiki, kad tas piramidės apačioje kuriamas iliuzijų burbulas yra tikras pasaulis, tikrovė ir kad jiems per masinio poveikio priemones peršama tikra informacija, atitinkanti pačią tikrovę. Tačiau apverstos informacinės piramidės principas tai paneigia. Kuo ilgiau gyvenama tuo aiškesnis darosi "teisinės valstybės" ir "demokratijos" iliuziškumas ir vis aiškiau matoma tikroji sistema, kuriai žmonės yra tik už virvučių tampomos lėlės ir vergai.

Net jeigu iš principo įmanoma susekti grupes, persekiojančias žmogų, o gal net ir gauti psichotroninės technikos pavyzdžių, pvz., implantų, tai įmanoma tik valstybės organizacijai; bet jeigu žmogų persekioja pati valstybės organizacija, tai ji neduos nei jokių duomenų apie savo slaptas operacijas, neišduos žmonių ir niekada pati nesuras savo implantų, jeigu jie yra ir jeigu nenaudojama dar "gudresnė" technika. Pvz. kas gali patekti į VSD kontrolės centrą, kuriame sėdi per implantus žmogų terorizuojanti grupė, kurios aplinkoje neva niekur nėra ir žmogui tik "vaidenasi". Jeigu prokuratūra "negali" net patikrinti kaimyninių konspiracinių butų ir vaizduoja, kad neturi jokių objektyvių duomenų ir kad niekas "nevyksta", viskas tik galvoje. Bet su psichotronine technika teisingas toks dalykas, kad ji tikra net tuo atveju, jeigu "tik galvoje".

Ar tave paliks ramybėje?

Rekonstravus tokią sistemą ir diktatą, dar gali kilti klausimas, ar ji paliks ką nors ramybėje, nes iki šiol tokia nelaimė atrodo aplenkė. Į šį klausima nesunku atsakyti, užtenka pažiūrėti į tai, kaip apskritai elgiasi bet kokia valstybės organizacija. Juk ji niekada "ramybėj nepalieka" nei vieno žmogaus, visi yra suskaičiuoti ir visi turi paklusti diktatui. Neužilgo turbūt sulauksime, kai bus tokia sistema, kada kiekvienas privalės turėti implantą taip, kaip dabar turi pasą. Šiuo metu be paso negali būti normaliu žmogumi, bet ateis toks laikas, kai žmogumi negalėsi būti be implanto. Todėl tokia viltis, kad galbūt paliks ramybėje yra naivi ir parodo nesiorientavimą pasaulyje. Ir aišku viena, kad iš pradžių įdės ID implantą, o paskui galės dėti ką tik norės.

Šis klausimas labai glaudžiai susijęs su valdžios klausimu. Kiekvienoje teritorijoje yra tos teritorijos valdžia, kurios nuosavybė yra ir žmonės, ir žemė. Be valdžios, žmonės yra reikalingi ir nereikalingi kaip nuosavybė. Reikalingi žmonės valdomi ir eksploatuojami, jie tarnauja sistemai, neturėdami be leidimo teisės į nieką, bet kokiu atveju valdžios teisė visada aukščiausia ir ji daro ką nori. Nereikalingi yra tie, kas pretenduoja patys būti valdžia, net jeigu jų pretenzijos apsiriboja savo asmeniu ir savo gyvenimu. Tai yra, žmogus vergas neturi teisės ne tik kad į tai, kas išeina už jo asmens ir jo gyvenimo ribų, bet net į save. Todėl toks klausimas yra ir naivus, nes jis klausiamas žmogaus, kuris yra svetimoje teritorijoje, svetimoje nuosavybėje, net pats yra svetima nuosavybė, nes yra svetimos galios įtakos zonoje ir net pats būdamas kito nuosavybė - klausia Gal mane paliks ramybėje? Nevaldys, nedės implanto, nenaikins nepaklusimo atveju…

Tokia sistema dar tik kuriama ir bandoma, bent jau taip gali atrodyti iš pažiūros - nes apie psichotronines atakas kalba tik pavieniai žmonės. Jeigu masė tyli, tai rodo, kad psichotroninis valdymas yra pakankamai švelnus, o pramogai ir spektakliams išsirenkami pavieniai "niekam nereikalingi" žmonės. Jiems valstybės organizacija deda zombių implantus ir krečia kokius tik nori cirkus, o paskui prisismaginę uždeda "nusikaltėlio" naikinimo matricą. Ir valdžiai smagu, ir vergų visuomenė patenkinta, tai savotiškas pramogų teleekranas perkeltas į tikrovę.

Organizacijas, kurios bando pasisavinti visą žemės rutulį ir sukurti tokią sistemą globaliai, kaip tik šiuo metu turime progą stebėti. Aprašyta tvarka ir bus tokia - visas žemės rutulys jų nuosavybė, o kiti tik nuomininkai ir įgaliotiniai, galintys veikti tik jų vardu. Ant žemės rutulio nebus ramybėje palikta nei viena valstybės organizacija, ką jau kalbėti apie atskirą individą. Baisu pagalvoti - trijų milijonų žmonių valstybėje sistemai ir diktatui individas pasipriešinti neturi šansų, o jūs įsivaizduokite vieną individą prieš milijardus, prieš globalią planetos sistemą. Mafija bet kokią savo haliucinaciją, įgeidį ar įnorį galės paversti tikrove ir nebus jokios grupės, kuri tam galės pasipriešinti.

Vienoje teritorijoje dviejų taikiai sugyvenančių valdžių būti negali. Ir šitas "teritorinis" mąstymas siekia taip toli, kad net žmonių masė yra tik valdoma "teritorija". Dviejų valdžių negali būti ir žmoguje. Bus galima stebėti ar laisvas žmogus bus pajėgus atsilaikyti sistemos puolimui ir šioje paskutinėje teritorijoje, kai į ginkluotę pasitelkiama psichotroninė technika ir puolamos pačios žmogaus smegenys. Organizacijos tikslas juk valdyti ne teritoriją, bet visų pirma žmonių masę, kuri ant menčių paguldoma per teritorijos užgrobima ir užvaldymą, kurioje tu esi tik iš valdžios malonės. Todėl viltis Gal mane paliks ramybėje? yra labai naivi. Vergą aišku paliks ramybėje, kiek jis naudingas, bet laisvas žmogus dėl savo laisvės turės kovoti.

Ką daryti?

Mano tikslas nėra nuteikti žmones pesimizmui ir įpiršti nuomonę, kad nieko padaryti neįmanoma ir nėra galimybių pasipriešinti. Aš esu kaip tik už pasipriešinimą. Tačiau pirmiausiai reikia išsivaduoti iš žemiausios klasės iliuzijų burbulo ir pasistengti suvokti, kas vyksta. Skepticizmas, indiferentiškumas ir nusišalinimas yra labai bloga taktika. Taigi pirmas žingsnis yra žinojimas ir to žinojimo skleidimas. Antras patarimas yra organizuotis ir stiprinti tarpusavio ryšius ir neleisti provokatoriams ir dezinformatoriams įnešti abejonę, sumaištį ir dezorientaciją. Būtina sekti visą realią informaciją, atskirti kas yra propaganda, o kas tikra ir būti pasirengus viskam. Valstybės organizacijų mafija nejuokauja, tad nepatartina juokauti niekam, nes iš agresorių pusės užmačios yra eiti iki pat galo, bet kokia kaina, nesiskaitant su niekuo. O kai kas nors nesiskaito su niekuo, pavyzdžiui, su teise ar konstitucija, galimas atsakymas yra vienas ir labai aiškus…

[SPACE]

Smartdust

International System of Units

Second

The SI definition of second is "the duration of 9 192 631 770 periods of the radiation corresponding to the transition between the two hyperfine levels of the ground state of the caesium 133 atom."

Kažkas susiję su radiacija.
Viskas sujungta elektro-magnetiniu lauku, atominiame lygyje. Iki antimaterijos, turiu omenyje.

[klajunas]

Visas žmogaus spektras

Prieš atskleisdamas šio įrašo pagrindinę mintį, pirmiausiai noriu pakartoti kai kuriuos terminus. Pagrindiniai terminai yra fiksatas ir laksatas, kuriais aiškinu objektyvią ir subjektyvią sąmonę. Fiksatas yra aplink esantis fiksuotas pasaulis, laksatas yra subjektyviai valdomos mintys ir vaizduotė. Tačiau tai ne viskas ką galima pasakyti apie žmogų - už šių pasaulių yra kiti, gilesni pasauliai. Tiek einant giliau į objektyvią realybę - tai yra į transcendenciją, tiek einant į vidinį psichikos pagrindą - tai yra transcendentalumas.

Fiksatas nebūtinai fiksuotas, o laksatas nebūtinai laisvas. Įsivaizduokime, kad pasaulį galime stebėti tik per savo mintis, nes akys ir kitos juslės užmerktos. Tada pasaulis atrodytų kaip laisvai formuojama terpė, pavaldi subjektyvių fantazijų valiai. Tačiau mūsų sąmonė aprėpia ir objektyvią realybę, ir mes galime palyginti į ką intencionaliai įstatyta mintis, ir koks tarp minties ir to kas mąstoma ryšys. Kita vertus, fiksatas atrodo neintencionalus ir uždarytas savyje, nurodantis tik į savo buvimą. Tačiau labiau įsigilinę suprantame, kad logika verčia fiksatą laikyti taip pat intencionaliu. Tik kadangi mūsų sąmonė daikto-minties ir jos intencionalaus objekto neaprėpia bendrame suvokime, mes negalime palyginti koks ryšys tarp daikto ir pirminės tikrovės, arba transcendencijos. Tas pats galioja ir vidinei sąmonei. Mintis į vidų atrodo neintencionali, bet taip pat yra nesuvokiamas vidinis transcendentalumas, kurį laikome vidine pirmine tikrove.

Šitaip mąstant yra galimybė užgriebti pačią artimiausią gelmę ir parodyti visą pasaulio ir žmogaus spektrą. Visas spektras yra toks: vidinis objektyvus laksatas - subjektyvus laksatas - fiksatas - objektyvus transcendentinis laksatas. Pirmines tikroves laksatu vadinu todėl, kad jos nėra sustingę monolitai ir šiose realybėse įmanomos įvairios laisvos transmutacijos ir jos fiksuotos atrodo tik sąmoningame suvokime, kur gaminamas kokybinis objektyvus ir subjektyvus pasaulis. Visų mokslininkų svajonė, pažinti visas šių objektyvių laksatų savybes, kad būtų galima sukurti technologijas ir jas valdyti. Objektyvus laksatas yra fizinė brana, kurią materializuoti bando standartinis modelis. Vidinis objektyvus laksatas yra gnostinė brana, kurią tyrinėja slapta sąmonės fizika.

Viso spektro žmogaus teoriją galima pavaizduoti paprasta schema:



Ji sudaryta iš trijų sluoksnių, nors tie sluoksniai yra ne dvimačiai, bet trimačiai, t. y., persmelkia vienas kitą ir yra vienas kito viduje. Tačiau principą patogiau iliustruoti išskaidant į atskiras sistemas. Jų kaip sakiau yra trys, dvi iš kurių jau minėjau - tai yra fizinis pasaulis apačioje, iš jo sudaryti daiktai ir kūnai; gnostinis pasaulis per vidurį, kuriame formuojasi sielos struktūra, arba aktyvumo ir suvokimo ekranai, kaip tam tikros energetinės stabilios formos; aukščiausia dalis yra ta vieta, kur atsiranda suvokimas ir kur juda žmogaus informacinės kokybių formos. Fizinės smegenys užsiima informacijos surinkimu ir apibendrinimu, gnostinė siela yra atvaizdavimo sistema, o luksorinų laukas yra suvokimo burbulo vieta, kur atsiranda žmogus ta forma, kaip jis save suvokia savimonėje.

Aš šią sistemą aiškinu kvantinių laukų teorija ir manau, kad įmanoma parašyti pilną viso spektro kvantinių laukų Lagranžianą, kuris leistų gauti visų laukų sąveikas aprašančią „mechanikos" lygtį. Tam reikia įtraukti antro ir trečio aukšto laukus, atitinkamai - gnostinius ir luksorinų. Svarbiausia yra luksorinų laukas, kuris sukuria „nepaslėpties" proskyną, kurią aš visur vadinu šviesos arka. Tai būtis-suvokimas, kurį galima priešpastatyti kokybinei informacijos formai, kuri filosofijoje vadinama esiniu. Šita schema ir teorija išsprendžia seną filosofijos klausimą „kas yra būtis?" - tai yra luksorinų lauko forma, dėl kurios atsiranda suvokimas ir žmogaus psichikoje sužimba šviesa.

Šioje visą žmogaus spektrą parodančioje piramidėje vyksta judėjimas iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų tarp gnostinės ir fizinės branos, tai informacijos ir valdymo kibernetinės sistemos ciklas. Ir ekranai sąveikauja su luksorinų kvantais, apsikeičia su jais energija ir šitaip suformuoja būseną, kuri turi suvokimo veidrodžio pavidalą, kuris informaciją iš apatinių aukštų pateikia kaip kokybines formas. Labai įdomu pasvarstyti, koks yra juslinės kokybės mechanizmas. Jis turi būti susijęs su gnostinės substancijos „chemija", kuri gali sukurti įvairias juslumo medžiagas energetiniu pavidalu, kurios sąveikaudamos su luksorinų lauku, sukuria skirtingos kokybės juslumus, nuo daiktiško juslumo, iki mentalinio. Norint visa tai suprasti, reikia žinoti gnostinės substancijos „Mendelejevo lentelę" ir visas galimas gnostines reakcijas, nes kaip šios energijos sąveikauja su suvokimo lauku, tokios kokybės ir susiformuoja. Ši sistema atsako į filosofinį klausimą, kas yra kvalitetai (qualia).

Taigi dabar galima bandyti apibendrinti klausimą, ką apie žmogų pasako viso spektro teorija. Žmogus yra sustingusi, sukietėjusi kokybinės informacijos forma, kuri ateina iš fizinės ir gnostinės realybės ir juda luksorinų lauke, t. y., pačios piramidės viršūnės horizontale. Tačiau tai nėra tikslus vaizdas, nes jau sakiau, kad laukai trimačiai ir n-mačiai, todėl yra ne sluoksniai, bet persmelkia vienas kitą. Tačiau pagal sąveikų ir interakcijų sistemą, tai yra „sluoksniai" ir jų struktūros sąveikos požiūriu juda tik „horizontale". Todėl, pažiūrėjus į pateiktą paveiksliuką, galima sakyti kad pats žmogaus centras juda smaigalio lygyje, siela ir jos ekraninės struktūros juda antrame lygyje, o fizinis kūnas apatiniame lygyje. Tarp lygių vyksta informacinė apykaita. Pats pirminis kūnas arba pirminė siela - nematomi, matomos tik fenomenologinės formos luksorinų šviesos arkoje.

Todėl galima sakyti, kad žmogaus branduolys yra vidutinis lygis, kurį vadinu pirmine siela, nes ji „pagamina" visą žmogų ir jį valdo. Čia yra visa žmogaus psichologija, elgesio algoritmai, suvokimo estetikos būsenos ir t.t. Nuo to, kas sieloje užkoduota priklauso, kuo žmogus save pozicionuoja suvokimo ir aktyvumo ekranų sąveikoje.  Ir t.t.

Kokia žmogaus pagrindinė „charakterio" savybė? Žmogus nori būti amžinas, nori kad ši sustingusi informacijos forma, kuri vadinama asmeniu, niekada nesibaigtų. To siekia įvairūs transhumanistai, kurie tiek yra save sureikšminę, kad nori niekada nesibaigti. Pasibaigimas ateina tada, kai siela atsijungia nuo luksorinų lauko ir išnyksta suvokimas, bet jeigu siela yra gyva, tai ji vėl gali prisijungti, pabusti. Miršta tada, kai atsijungia visam laikui. Tai prasideda nuo kūno mirties, kuris nustoja tiekti informaciją. Tada siela, gavusi šį signalą, nusprendžia, kad turi atsijungti nuo kūno ir užgesti, kai tai įvyksta, siela nustoja sąveikauti su luksorinų lauku ir žmogus miršta. Dabar nekursiu teorijų apie tai, kokios galimybės, kad siela gali egzistuoti nematerialios, bekūnės būsenos. Faktas tas, kad kai kūnas nustoja siųsti informaciją, siela užgęsta ir atsijungia nuo suvokimo lauko.

Svarbiausia ką žmogus turi suvokti, kad jis tik sustingusi informacija energijos jūroje, kuri nieko neturi savo: kūnui substanciją skolinasi iš fizinės branos; sielai - iš gnostinės branos; o suvokimas yra luksorinų, arba švytuolių, lauko dovana. Visa tai dovanų jis gauna vienam gyvenimui ir kai kontraktas pasibaigia, skolą turi grąžinti tikrovei. Bandymas susidievinti, užsifiksuoti, įsikabinti į šį mechanizmą yra atsisakymas grąžinti skolą. Visi transhumanizmai ir bandymai sudievinti žmogų yra vagystė. Kita vertus, vagystė yra atimti tai, ką jis iš tikrovės gavo dovanai - t. y., pilną gyvenimo ciklą.

Kiekvienas suvokimas kaip būties atvertis yra individualus, bet žmogus negyvena vienas visame pasaulyje, jis yra tik individuali rūšies programos realizacija, vadinasi vienas sąmonės klonas iš daugelio to paties tipo sąmonių, kurios sugeba tarpusavyje sąveikauti. Ta sąveika vyksta įvairių telepatijų dėka - telepatijos fizinėje ir gnostinėje branoje. Deja įprastinėje būsenoje sielos struktūros veikia savo lygyje kaip uždara sistema ir žmonės sąveikauja per savo kūnus, nors vienas kitą stebi luksorinų lauko šviesos arkos veidrodyje, kuris pateikia aplinką kaip kokybines formas.

Tokios sąveikos pagrindas yra sieloje, kuri koduoja tai kas yra žmogus sau ir kitiems. Kadangi sistema sudaryta iš daugelio dalių, tai žmogaus gyvenimo pobūdį lemia tai, kokį kelią jis suranda šioje painiavoje. „Išganymo" yra galimybė ieškoti visuose trijuose lygiuose. Aukščiausia galimybe laikoma piramidės viršūnė, kur žmogus gali savo esmę susikonstruoti iš šios perspektyvos.

[klajunas]

Informaciniai laukai

Einšteino visata

Iš Einšteino teorijos visi žinome, kad šviesos greitis yra konstanta, kuri nustato, kad jis yra pastovus ir turi fiksuotą vertę. Kadangi šviesa yra mūsų informacinis laukas, tai reiškia, kad šviesos savybes įgyja visa per ją ateinanti informacija. Nedideliais atstumais šie efektai nėra svarbūs, tačiau kai atstumas didesnis, būtina į šias šviesos savybes atsižvelgti. Pavyzdžiui, nuo saulės fotonas atskrieja per 8 minutes, o tai reiškia, kad mes saulę visada matome 8 minutes praeityje. Tuo tarpu savo aplinką suvokiame akimirksniu, su labai nedideliu uždelsimu. Iki artimiausių kitų žvaigždžių yra ne mažiau nei 4 šviesmečiai, vadinasi tas žvaigždes matome 4 metų senumo, nes tiek reikia informacijai atkeliauti iki mūsų. Paukščių tako skersmuo yra 100 000 šviesmečių, todėl nuo vieno jos galo iki kito informacija šviesos pavidalu keliauja 100 000 metų. Tai pagrindinė visų informacinių laukų savybė, kuri informacijos judėjimui dideliais ar mažesniais atstumais suteikia apibrėžtas savybes.

Iš to seka, kad yra pati nepriklausoma tikrovė ir yra jos informacinis antstatas. Kaip informaciniai įvykiai suvokiami priklauso nuo stebėtojo judėjimo, nes judėjimo greitis keičia laiko ir atstumo parametrus. Šie parametrai nėra nepriklausomi nuo judėjimo, pagal Einšteino atrastas formules, nes kuo stebėtojas juda greičiau, tuo laikas teka lėčiau ir tuo trumpesnis matavimo prietaiso ilgis. Kadangi greitis yra šių parametrų santykis, tai jam galioja visi reliatyvistiniai efektai. Tai visiems žinomi dalykai, kurie labai plačiai išaiškinti internete. Tuo tarpu aš noriu iškelti kitą klausimą: ar yra visatoje toks procesas, kuris tikro įvykių lauko tikrovės informaciją išnešiotų akimirksniu, be jokio uždelsimo.

Įvykis reliatyvumo teorijoje žymimas šviesos konusu, kuris yra koordinačių sistema ir dvi į viršų einančios tiesės, kurios pasvirusios tiek, kiek leidžia maksimalus šviesos greitis. Horizontali ašis žymi erdvę, o vertikali - laiką. Joks informacijos judėjimas pagal Einšteino teoriją negali išeiti iš šio konuso ribų. Koordinačių sistema žymi praeitį - tai ateinantis šviesos signalas, dabartį - tai koordinačių sistemos centras, vadinamas įvykiu ir ateitis - maksimaliu greičiu iškeliaujanti informacija apie įvykį į ateitį. Pagal reliatyvumo teoriją, visi įvykiai yra chaotiškai išsimėtę kosminėje erdvėje ir jie surišti tik per šviesos konusų tieses. Per horizontalią erdvės tiesę, tariama, nevyksta joks procesas, kuris akimirksniu surištų visus įvykius ir išrikiuotų visus visatos šviesos konusus ant jos.

Šis procesas yra svarbus tuo, kad nuo jo priklauso ar visa visata sukabinta tik lokaliai, ar yra jėgos, kurios veikia visos visatos mastu ir jų greitis begalinis. Jeigu toks bendros dabarties laukas būtų įmanomas, tai būtų įmanoma iš visos visatos gauti informaciją be jokio uždelsimo: matytume kas kur vyksta šią akimirką. Šviesos greičio atžvilgiu ši informacija atrodytų kaip ateities žinojimas. žinotume Saulės ateitį 8 minučių ribose, visą planetų sistemą - 12 valandų ribose, artimiausias žvaigždes - 4 metų ribose, o visą galaktiką - 100 000 metų ribose. Toks laukas parodytų jau dabar, ką kiti sužinotų tik po daugybės metų. Tokia teorija, žinoma, prieštarauja reliatyvumo teorijai, pagal kurią niekas negali judėti greičiau už šviesą, tačiau manyti, kad Einšteino žodis yra galutinis - manau neteisinga.

Toks procesas ir tokia informacija peržengtų visos dabartinės fizikos rėmus, bet jeigu tokia galimybė egzistuoja, ji turi būti labai aktyviai tyrinėjama. Einšteino visata uždeda kosminei civilizacijai labai didelius apribojimus, tad jeigu ji aiškina tikrovę klaidingai, toks dirbtinis savęs ribojimas yra labai žalingas. Tai yra mokslo pažangos stabdymas klaidingu įsivaizdavimu - jeigu netiki kad toks procesas įmanomas, tai nededi jokių pastangų jo įvaldymui. Šitaip gaištamas laikas, resursai švaistomi ne tokiems svarbiems dalykams.



Ką reiškia matyti ateitį

Gebėti pamatyti ateitį svajoja visi, ne tik ezoterikai, tačiau dauguma to siekia dėl asmeninio pranašumo prieš kitus žmones, vadinasi - dėl savanaudiškų tikslų. Dėl informacijos judėjimo savybių, paprastai matome ne ateitį, ne dabartį, bet praeitį. Tai priklauso nuo to, per kiek laiko mus pasiekia informacija ir kiek laiko reikia ją suformuoti į suvokiamą objektą. Akivaizdu, kad suvokimo dabartis iš tikro yra praeitis, jeigu žiūrėsime iš pačios tikrovės perspektyvos. Dabartį matytume tuo atveju, jeigu suvokimas būtų susiliejęs su bet kokiu įvykiu visatoje ir jos perdavimui bei suformavimui nereikėtų jokio uždelsimo arba jeigu tas uždelsimas būtų kompensuojamas per kitadimensinį pagreitinimą. Ir paskutinis variantas - norint matyti ateitį reikia, kad pati tikrovė informaciją galėtų siųsti laiku atgal, t. y., į praeitį. Nusiuntus iš dabarties informaciją į praeitį, toje praeityje būtų žinoma ateitis, t. y., siuntimo momentas.

Belieka tik klausimas - ar yra toks procesas, kuris leistų siųsti informaciją į praeitį. Tai gana keblu, nes įprasta manyti, kad viskas juda priešinga kryptimi. Standartinė fizika teigia, kad judėjimas yra vektorius erdvėje - tai erdvinis judėjimas arba laike - tai kitimas ir vystymasis. Yra schemų, kuriose įmanomas kitoks judėjimas, vadinamas holografiniu, kuriame visi judėjimo momentai atsispindi bet kokioje erdvės arba holografinės materijos dalyje. Tai būtų bendros visatos dabarties modelis. Ar gali laikas judėti atgal? Galvoje - labai sunkiai, tačiau reikalas tas, kad tikrovė yra ne galvoje ir jai galvos apribojimai negalioja.

Todėl reikia permąstyti pačią judėjimo sąvoką, kuri yra paimta iš ekraninio suvokimo, kaip persikėlimas iš taško A į tašką B. Jeigu taškas A yra dabartis, tai tariama, kad persikėlimas į bet kokią vietą įmanomas tik kaip judėjimas ateities kryptimi. Judėjimas į praeitį būtų kartojimas to, kas jau buvo, bet be laiko kilpos. Tarkime į tašką A buvo persikelta iš taško E, kuris jau yra praeityje. Ką daryti, kad vėl atsidurtum taške E be dvigubų laiko sąnaudų. Tai reiškia, kad reikia apsukti ne tik judėjimą bet ir laikrodį, kuriuo matuojama judėjimo trukmė. Tačiau kišeninio laikrodžio atsukti neužtenka - turi būti atsuktas visos visatos laikrodis.

Matome, kad yra du mechanizmai: pats substancijos judėjimas ir su tuo judėjimu susietas tikrovės laikrodžio mechanizmas. Erdvėje sugrįžti į buvusi tašką įmanoma, bet laikrodis vis tiek juda į ateitį. Todėl norint judėti atgal, judėti reikia visatos laikrodyje. Savo dirbtinį laikrodį atsukę atgal, gyvensime netikrame klaidingame laike, o jeigu tai įvyktų pačioje tikrovėje, būtų tikrovėje sukurtas netikro laiko burbulas, o jį valdant, galima būtų judėti pirmyn ir atgal laiku, tai yra, siųsti ten objektus ir informaciją. Belieka tik klausimas - kaip įvaldyti tikrovės laikrodžio mechanizmą, kas tai iš tikro yra. Manau netolimoje ateityje bus išmokta sukinėti laikrodį ir laiko suvokimą žmogaus galvoje, nes bus galima į sąmonę įdėti virtualią informaciją. Tačiau vien to neužtenka, nes toks laiko valdymas tebūtų iliuzijos kūrimas. Laiko mechanizmo suradimas yra svarbus ateities fizikos klausimas, kuris leis suprasti pačią žiauriausią šitos visatos aspektą, kuris lemia, kad viskas laikina, viskas praeina.

Šitas klausimas pradėtas bus spręsti tada, kai suprasime, kas tai yra laikas žmogaus suvokime ir ką tas suvokimas atspindi anapus sąmonės. Sąmonės suvokimas gerokai iškraipo laiko klausimo struktūrą, vadinasi reikia pašalinti visas iliuzijas ir įsigilinti į pačią pirminę tikrovę.

[klajunas]

Mokslas iš paukščio skrydžio I dalis

Skaičius ir pavadinimas

Matematiką ir fiziką įprasta vadinti gamtos kalba, su kuria galima atskleisti visą tikrovės paslaptį. Panašiai naudojama ir natūrali kalba, kuri aprašo, papasakoja, paaiškina mus supantį pasaulį. Ji tai daro tiek savo gramatine struktūra, tiek žodiniu turiniu, kuris asocijuotas su pasaulio daiktais. Matematika visomis prasmėmis yra kalbos sistema, turinti visus tuos kertinius elementus kaip ir natūrali kalba. T.y., turime ženklus, gramatiką, leksiką ir tekstą. Ženklai yra atvaizdavimo forma, kuria išreiškiama vidinė struktūra, įvaizdinama rodomojoje sąmonės dalyje. Jie yra kelias į matematikos vidų. Šis vidus yra tapatybė tarp tikrovės, išreiškiamos sensoriumu ir ją imituojančios struktūros, kuri yra ženklų viduje, o tiksliau mąstyme.

Gramatika yra priemonių sistema skirta išreikšti tikrovę, kuri akcentuoja ne turinį, bet santykius ir ryšius, kuriais uždeda bendrą formą visam žodyno turiniui. Pavyzdžiui, veiksmažodžiai turi laikus, veikslą, rūšį, kurie parodo veiksmo, proceso, vyksmo santykį su praeitimi ir ateitimi, jo užbaigtumą arba tęstinumą, taip pat ar sakinyje akcentuojamas subjektas, ar objektas. Panašiai ir su matematikos gramatika: yra elementai, kurių vaidmenį atlieka kiekybė, operacijos, kuriomis elementai jungiami, atskiriami arba keičiami, ir sąryšiai, pavyzdžiui, funkcijos, funkcionalai ir t.t. Pagrindinis matematikos elementas yra skaičius, kuris leidžia apskaičiuoti kiek yra kokio nors duoto dydžio. Tačiau abstrakčioje teorijoje skaičiai suabstraktinami ir žymimi ne skaitmenimis bet raidėmis, kurios gali būti bet kokie skaičiai, susieti operacijų ženklais. Jie yra struktūra, imituojanti tikrovės elementų sąryšius ir konfigūracijas, kurių išaiškinimas yra mokslo tikslas.

Taip, panašiai kaip ir natūralioje kalboje, su gamtos mokslais susietas matematikos tekstas aprašo kiekybinius arba loginius sąryšius, sandarą, santykius, kuriais aprašoma arba imituojama empirinė arba spekuliatyvinė tikrovė. Tačiau mokslas ne vien aprašo arba aiškina, svarbiausia dalis yra gebėjimas iš turimos informacijos gauti papildomos pagal nustatyta mokslinį šabloną, vadinamą dėsniu. Tai yra, turime žinomus dydžius, nežinomus ir pagal matematinę struktūrą galime surasti tai, kas problemos sąlygoje nėra duota. Pavyzdžiui, galime apskaičiuoti matematinę, abstrakčią lygtį arba fizikos parametrinę lygtį, šitaip surasdami nežinomus, bet numanomus dydžius. Taigi turime parametrų loginę sandarą ir kiekybines išraiškas.

Natūralioje kalboje galima daryti kažką panašaus, bet jau logikos pagalba. Pavyzdžiui, logiškai įrodyti teiginių teisingumą ar neteisingumą, grindžiant savo įsitikinimus logikos dėsniais, argumentais ir pavyzdžiais. Tai yra, turime tam tikras prielaidas ir iš tų prielaidų gauname išvadas. Nes jeigu, ką nors teigiame arba tvirtiname, turime pasakyti kodėl. Tai priklauso nuo vyraujančių teorijų, paradigmų, įsitikinimų. O išvadų teisingumas priklauso nuo paradigmų teisingumo. Pavyzdžiui, jeigu nusidėjėliui inkvizicija pasako „degsi pragare", paraginti turi paaiškinti „kodėl", turi pagrįsti. Ir tai padaro pagal krikščionišką paradigmą, įsitikinimus: tokia tikrovės sandara - :|(„struktūra") rojus, skaistykla, pragaras; yra Dievo įsakymai ir nusižengimas yra baudžiamas skaistykla arba pragaru; įrodyti nusikaltimai prieš Dievą, todėl, pagal etinę tikrovės sąrangą, „žmogus už savo nuodėmes siunčiamas 'baisioms kančioms' į pragarą".

Matematika ir fizika taip pat turi savo paradigmas, aksiomas, teoremas, struktūrų pasaulius, kurie atlieka tokį patį vaidmenį, kaip ir, pavyzdžiui, religinis pasaulėvaizdis (Rojus, skaistykla, šis pasaulis ir pragaras). Matematikoje turime konstantas, kintamuosius ir nežinomuosius. Juos galime jungti į įvairias logines struktūras, tokias kaip aibės, arba geometrijoje - daugdaros. Tokių struktūrų su savo logika ir dėsniais matematikoje labai daug. Mokslininko darbas yra tirti empirinę realybę ir ieškoti ryšio tarp abstrakčios matematikos šablonų ir fizinės tikrovės sandaros. Matematika nuo teologijos ar filosofijos skiriasi tuo, kad ji pagrįsta kontinuumo struktūromis, o religija daugiau kalba apie diskrečias dalis arba elementus. Pavyzdžiui, galima pasakyti kiek yra pagrindinių tikrovės dalių krikščioniškame pasaulėvaizdyje. Tačiau tokia matematika nepasako nieko apie tai, kas šiose dalyse vyksta ir svarbiausia - kodėl. Natūrali kalba tik vadina dalis ir procesus, jungia juos į rišlų tekstą. Tikslieji mokslai ieško kontinuumų struktūrų.

Kontinuumas kaip mokslo pagrindas

Naujaisiais laikais sukurtos gamtamokslinės paradigmos pagrindas yra abstraktus kontinuumo vaizdinys. Jis naudojamas visuose tiksliuosiuose moksluose, tokiuose kaip matematika, fizika, chemija. Tai pamatinis žmogaus sąmonės vaizdinys, kuris nustato ribas to, ką moksliškai galima vaizduoti ar įsivaizduoti. Kontinuumas, pirmiausiai, susijęs su fizikos pamatine struktūra substancija-erdvė-judėjimas-laikas. Paprasčiausi, nestruktūriniai kontinuumai yra erdvėlaikis, arba erdvinis laikas, surišantis šias komponentes judėjimo vyksmu. Šį kontinumą galima skaičiuoti todėl, kad jį vaizduotėje galima jungti su skaičiaus operatoriumi, padalinančiu jį į dalis. Pritaikius šią sistemą, galima pasakyti kiek yra kokio elemento: erdvės, trukmės, greičio.

Kitas kontinuumo vaizdinys yra substancijos teorija. Iš pradžių gali atrodyti, kad substancija traktuojama kaip diskretus darinys, tai yra, sudarytas iš struktūrinių dalių arba elementų, tokių kaip atomai, tarp kurių veikia jėgos. Tačiau tai - bendrosios fizikos vaizdinys. O visų fizikos teorijų pamatas yra laukų koncepcija, o laukas yra kontinuumas, tik kitu žodžiu pavadintas. Šis kontinuumas diskretizuojamas, jame atsiranda kvantai, sudarantys granuliuotą materijos sandarą. Tačiau tai - išvestinė teorija, kurios pamatu visada lieka lauko-kontinuumo vaizdinys. Šiam kontinuumui galioja visos jų galimybės, pirmiausiai matematizavimas. Kita vertus, fundamentalioje fizikoje skaičiuojamas ne pats kontinuumas, bet jo elementams priskiriamos savybės (parametrai), kurie taip pat įsivaizduojami kaip kontinuumai. Pavyzdžiui, imkime kvanto energijos savybę - ji yra reikšmių kontinuumas, kuris prasideda −∞ ir baigiasi +∞. Tokie kontinuumai skaičiuojami būsenų erdvėse.

Visi fiziniai kontinuumai jungiasi, granuliuojasi, sutraukiami į objektus, kurie yra ne kas kita kaip materijos sutankėjimai, kurių savybes fizikas, matematikos priemonėmis, skaičiuoja būsenų erdvėse, kuriose išreiškiami sandaros elementų ir savybių kontinuumai. Pirmiausiai, galima skaičiuoti kiekybinius parametrus, toliau struktūras bei simetrijas, ir galiausiai - transformacijas. Tai yra fizikos ir matematikos vidus, matomas rodomojoje mąstymo dalyje, kuris paverčiamas kalba, struktūras išreiškiant ženklais.

Matematikos reikia mokytis kaip bet kokios kalbos. Tam reikia nusipirkti žodynus, kuriuose paaiškinta ką reiškia ženklai, kokias pamatines struktūras jie atspindi, toliau gramatika, kuri paaiškina kokia struktūra uždedama ant ženklinio turinio - tai yra matematinės struktūros, teorijos, kurios išreiškiamos aksiomomis, teoremomis ir iš jų išvedamais kontinuumų dėsningumais. Toliau reikia skaityti matematinius tekstus, pradedant nuo paprastų ir pereinant prie sudėtingų ir pačių sudėtingiausių, kokie tik yra šioje planetoje. Nors nereikia tikėtis, kad kalba slepia kokias nors ypatingas paslaptis, nes matematinė struktūra aprašo panašiai kaip ir lingvistinė, tik gal daugiau lenda į gelmę, kuri įsivaizduojama sudaryta iš kontinuuminių struktūrų, kurios projektuojamos į tikrovę iš sąmonės vidaus arba iš kognityvinės žievės į sensorinę žievę.

Jeigu būtų vien tik kontinuumai, tokios sudėtingos tikrovės neturėtume. Kontinuumai skaidomi į kvantus, o kvantai sąveikoje sukuria sudėtingą, granuliuotą substancijos sandarą. Kiekvienas kvantas turi savo lauko pamatinį vaizdinį, kuris, sujungtas su energija, šį vaizdinį padaro granulėtą kaip smėlį. Negana to, šios granulės sąveikauja tarpusavyje, sudarydamos labai sudėtingą struktūrą. Žinomą materiją sudaro 17 pagrindinių laukų, kurie sąveikaudami kuria artimiausią fizinę realybę. Fizikos plėtimas šitaip pasiekia savo ribą, nes ją plėsti galima tik ieškant šiuose kontinuumuose naujų sąveikų, simetrijų, struktūrų. O plėsti įmanoma tik įvedant naujus laukus, jų kvantus ir sąveikų su fizine brana dėsningumus. Pavyzdžiui, kuriant sąmonės teoriją ir pasirinkus tam tikras prielaidas, galime teigti, kad tai savotiškas laukas, arba kontinuumas, turintis savo vidinę struktūrą, ir galintis atlikti informacijos surikimo ir atvaizdavimo veiksmus. Kitokie vaizdiniai neįmanomi, nes sąmonė ir protas mąsto kontinuumais ir visiems reiškiniams primeta šią struktūrą: visuma, dalys, sąveikos ir santykiai, pereinantys į loginius arba kiekybinius darinius.

Šitaip substancijos vaizdiniai sujungiami su erdve-judėjimu-laiku ir sukonstruojamas aplinkos mokslinis vaizdas. Jis gali aprašyti granuliuotas, labai smulkias mikro-jėgas ir kosminių mastų darinius, kurie taip pat turi savo struktūras. Nors tokiais masteliais didžiausią vaidmenį atlieka erdvė, judėjimas ir laikas, o substancinė sąranga labiau išskydusi.

Pagrindinės kontinuumų galimybės

Geriausiai žinomas ir lengviausiai įsivaizduojamas yra erdvės kontinuumas, kuris suvokiamas kaip ištisinė terpė, kurios viduje egzistuoja visa realybė. Greičiausiai, visi kiti fiziniai arba teoriniai (matematiniai) kontinuumai išvesti iš erdvės. Šiek tiek aukštesnė struktūra yra erdvinio kontinuumo sujungimas su judėjimu. Judėjimo šaltinis yra kokia nors substancijos dalis ar elementas. Pati erdvė nejuda, galima tik įsivaizduoti, kad ji yra iki tam tikro laipsnio elastiška (pagal A. Einšteiną). Tuo tarpu judėjimas atsiranda erdvę sujungus su substancija. Tai yra išvirkščia viena kitos pusė: erdvė-substancija ir substancija-erdvė. Atsiradęs nenutrūkstantis judėjimas, pradedant smulkiausia granule ir baigiant galaktikomis ar meta-galaktikomis, sukuria struktūrų padėtis, kurios yra viena po kitos išrikiuotos sekos. Būsenų seka yra laiko provaizdis ir ištakos. Laiką galima įsivaizduoti erdviškai arba abstrakčiai, be jokių atskaitos sistemų, panaudojant judėjimo abstraktų vaizdinį ir skirtumą, kuris yra laiko esmė. „Viskas yra laike" reiškia, kad stebimi būsenų arba padėčių skirtumai tarp dviejų taškų, kurie yra laiko kontinuumai, kuriuos galima dalinti, šitaip įvedant kiekybinį šio vaizdinio suvokimą.

Kad ir koks būtų kontinuumo suvokimo pagrindas, jis turi ribotą galimų operacijų su juo skaičių. Vadinasi jis apriboja visų galimų tikrovės struktūrų kiekį, nes šios struktūros konstruojamos pagal kontinuumo vaizdinį. Šis klausimas iškilo seniai, pirmiausiai Aristotelio filosofijoje ir buvo išspręstas įvedant „pirmojo judintojo" koncepciją. Kontinuumas gali būti begalinis visomis įmanomomis kryptimis. Toks įsivaizdavimas yra agnosticizmas, nes jis neturi pradžios, kilmės, priežasties ar bent jau mes atsisakome šią dalį pažinti. Jeigu renkamės gnosticistinę poziciją, turime postuluoti pradžią, šaltinį, priežastį ir įvardijame šią galimybę kokiais nors ženklais. Toliau yra amžinos būties arba kūrimo vaizdiniai. Jeigu tariame, kad nėra pirmos priežasties, tai logiškai seka, kad nėra pradžios, o tai prilygsta amžinybės postulavimui. Jeigu yra kūrimo aktas, tai automatiškai įvedama priežastis ir pirmapradė seka, įvedanti laiko struktūrą. Turėjo kažkas būti prieš pradžią - arba kita materijos fazė, arba niekas. Tačiau tai tik spekuliacijos. Jas įženklinę, šį fundamentalų apriorinį vaizdinį galime paversti „teorija".

Toliau, po big bang'o galima spręsti klausimus kaip skleidėsi visi aprašyti kontinuumai ir kurti jų teorijas pirmiausiai. Pirmiausiai mintyse ir vaizduotėje, o tada rinkdami empirinius duomenis. Gali kilti klausimai ar kontinuumas vienalytis, ar su pertrūkiais, ar procesai vyksta paviršiuje, ar pereidami per visas „pradžios" sukurtas branas, ir daugelis kitų. Atsiradimo impulsas pagal kontinuumo galimybes gali kilti sprogimo į vidų ir išorę principu. Tyrimai ir logika rodo, kad labiausiai įprastas yra sprogimo į išorę vaizdinys, kuris susijęs su milžiniško greičio plėtimusi ir to plėtimosi jėga, kuri sudaryta iš kontinuumų masės ir jų judėjimo pagreičio. Taip pat šie patys parametrai sudaro ir energijos formules, kuri taip pat svarbi aprašant visatos „atsiradimo" vaizdinį. Po to atsiranda fazė, kai galima skaičiuoti erdvės kontinuumą, t. y., Visatos dydį; ir, žinoma, laiko kontinuumą, nes turime ankstesnę būseną ir vėlesnę, o tai yra laiko provaizdis. Daikto egzistavimo trukmė vadinama amžiumi, tad galime pasakyti, koks yra Visatos amžius. Tik tam reikia išsirinkti tinkamą laikrodį. Įdomu tai, kad kosmologijoje įprasta naudoti netinkamą laikrodį, kuris yra Žemės periodas. Pagal jį visatos amžius yra 14 milijardų metų. Tačiau palyginus su visatos dydžiu, tai labai blogas pasirinkimas, nes sukuria visatos amžiaus klaidingą įsivaizdavimą. Laikrodis turėtų būti bent galaktikos dydžio, nes galaktika - pagrindinis visatos sandaros elementas, kuri sudaryta iš trilijonų galaktikų. Pagal galaktikos laikrodį, Visatos amžius tik 61 metai. Tai labai trumpas laikas, kas kelia nuostabą ir verčia abejoti big bang'o teorijos duomenų tikslumu.

Po šių dalių turime substancijos kontinuumų, vadinamų laukais, klausimą. Viskas kas šiame visatos vaizdinyje yra, sudaryta iš laukų. Jų yra skirtingos rūšys ir jie reiškiasi skirtingai, dėl ko atsiveria įvairovė tikrovėje. Šią įvairovę gretiname su laiko aprašyta sąranga, erdvės aprašyta sąranga, o tai leidžia apibrėžti pamatines savybes. Tada tarpusavyje gretiname grupę to paties lauko kvantų, tarp kurių kyla mikro-jėgos; grupę skirtingų laukų kvantų, kurie tarpusavyje irgi keičiasi jėgomis ir energija. Iš šių kvantinių sąveikų atsiranda klasikinio pasaulio savybės, kurios reiškiasi sąmonei kaip sutvarkytas kosmosas. Gali būti dar gilesnės struktūros, kurios veikia kvanto viduje, net jeigu kvantas vadinamas fundamentaliu. Imant pačio kvanto teoriją - jis apibrėžiamas kaip lauko energijos virpesiai, aprašomi svyruojamojo judėjimo lygtimis. Galima daryti prielaidą, kad erdvė atsiradusi iš lauko dalies, kurioje labai maža energijos kvantų koncentracija, dėl to vadinama vakuumu. Čia yra silpnos mikro- ir makro-jėgų sąveikos, arba tam tikra koncentracija nesąveikaujančių laukų, su kuriais nėra jėga ir energija pagrįstų ryšių.

[klajunas]

Mokslas iš paukščio skrydžio II dalis

Skaičiavimo šablonas

Visi matematiniai skaičiavimai fizikoje pagrįsti kontinuumo logika, kuri atskleidžia visas matematinių struktūrų galimybes. Galima ir nekontinuumo logika, tačiau sąmonei ją labai sunku įsivaizduoti ir protas natūraliai linksta prie įprastinio modelio, kuris laikoma teisingu pagal visų žmonių įprastinį struktūrinį supratimą. Skaičiavimai fizikoje pagrįsti pamatiniais parametrais, apie kuriuos jau kalbėjau, bet čia išvardinsiu dar kartą: substancija ir erdvė, substancija ir laikas, erdvė ir laikas, substancija ir substancija. Erdvė ir laikas savybių neturi, todėl juos galima vadinti paprastais parametrais, tuo tarpu substancija turi dalis ir savybes, todėl ji skaičiuojama ir kaip paprastas parametras, ir kaip sudėtingą savybių sąryšių sistema.

Pagrindinės formulių rūšys yra išvestinės, kuriomis skaičiuojami intensyvieji dydžiai. Šie gali būti potencialiniai - išvestinė erdvės atžvilgiu ir kinetiniai - išvestinė trukmės atžvilgiu. Potencialiniai yra skaliariniai dydžiai, kuriais galima išreikšti tankį arba gradientą ir vektoriniai dydžiai, kuriais aprašomas substancijos elementų jėgos vektorius ir stipris. Kinetiniai sudėtiniai parametrai aprašo judėjimo greitį, kuris gali būti nuoroda į judėjimą erdve arba neerdvinį būsenos kitimą. Jeigu parametras yra substancija-substancija, pagal vienodą savybę arba pagal skirtingas, tai skaičiuojama proporcija arba santykis. Tai gali būti F/F arba v/v ir taip toliau.

Kitas formulės principas yra ekstensyvusis dydis, kuriuo parametro dalys yra sumuojamos būsenų erdvėje. Sumavimas, kaip žinia, aprašomas integralu arba paprasta sandauga. Sumuoti įprasta erdvės parametrą, apskaičiuojant ilgį, plotą arba tūrį. Paprastai sumuoti galima ir laiko parametrą. Tačiau svarbiausia yra substancija, kuri turi daug įvairių tokių pačių ar skirtingų savybių, kurių reikšmė apskaičiuojama naudojant integralo operatorių. Paprastoje bendrojoje fizikoje sutinkame tik variantą su paprasta sandauga, pavyzdžiui, Fl = Fl kuriuo aprašomas sverto dėsnis (F - jėga, o l - sverto ilgis). Tačiau kaip jau matosi iš pateiktos sverto formulės, dažnai šie principai jungiami, ir dydžiai vienoje lygtyje gali būti kartu intensyvieji ir ekstensyvieji: Fl jungiama ekstensyviai, F = ma taip pat ekstensyvus sujungimas, tačiau a = v/t arba v = x/t, t. y., v ir a yra intensyvieji dydžiai. Apibendrinant, kaip kitur jau esu sakę, kiekybės gali būti įvairiais būdais jungiamos arba atskiriamos, abiem atvejais apskaičiuojant sudėtinių parametrų reikšmes.

Tikrovė ir sąmonių tipai

Tvirtinant, kad kokia nors išvada yra logiškai teisinga, reikia neužmiršti, kad šis teisingumas pagrįstas tam tikra paradigma. Tą paradigmą jau aprašiau - ji vadinasi euklidinio kontinuumo modelis, kurio provaizdis yra euklidinės erdvės geometrija, pagal kurią modeliuojami visi kiti kontinuumai: laikas, kvantiniai laukai, savybės ir t.t. Šis modelis yra pagrindinė sąmonės forma, kuri uždedama ant visos realybės ir ją konstruoja pagal šį principą. Matematika pagrįsta šia sistema, fizinės ir gnostinės branos taip pat modeliuojamos euklidiškai. Tad kuriant mokslines teorijas, galima plėsti kontinuumų skaičių ir ieškoti sąveikose tarp jų naujų struktūrų, kurias galima aprašyti lingvistiniais ir matematiniais ženklais. Kitas būdas - kurti naujo tipo kontinuumą, neeuklidinį ir ne hiperbolinės geometrijos, nes šis nors ir pakeičia kai kuriuos postulatus, bet ne tiek, kad jis radikaliai skirtųsi nuo pamatinio sąmonės kontinuumo principo. Tai būtų naujas mokslas ir naujos galimybės. Tačiau įprastinei sąmonei tai labai sudėtinga, tad mokslo plėtimui lieka pirmas variantas.

Taigi tariame, kad tikrovė yra kontinuumas. Pažiūrėkime į loginės jos evoliucijos pakopas. Pirma pakopa yra švarus, nesuskaidytas į kvantus ir struktūras kūnas, kurio viduje nieko nėra. Šią būsena galima palyginti su švariu, skaidriu vandens indu. Jame negali atsirasti jokia būtis ir joks judėjimas, nes visos dalys yra tapačios viena kitai, vienis net apsikeitus vietomis vienai abstrakčiai daliai su kita - neįvyksta nieko. Nėra skirtumo nei erdvėje nei laike, nes viskas yra viename. Tokia yra pamatinė kontinuumo būsena. Antras etapas yra kvantų atsiradimas. Jie atsiranda tada, kai laukas gauna energijos ir ta energija susiskaido į daugybę energijos kvantų, vadinamų Planko veiksmu (h). Šio proceso metu tam tikra lauko dalis tampa granuliuota kaip smėlis, tik čia kvantai yra energijos virpesiai. Trečias etapas prasideda tada, kai įvedame daugiau laukų, kurie praeina tą patį pradinės evoliucijos procesą ir tampa energinga kvantų sistema. Prasidedantis pagrindinis vyksmas yra sąveikų atsiradimas - kai kurie laukai susiriša, o kiti lieka atsiję. Tarp susijusių laukų kvantų atsiranda energetinė sąveika ir pradeda formuotis sudėtinga substancijos struktūra, veikiant mikro-jėgoms tarp surištų kvantų. Ir ketvirtas etapas yra išbaigtos atominės ir neatominės substancijos (materijos) atsiradimas, kurioje vyksta energijų ir mikro- bei makro-jėgų mainai, sukuriantys Visatą, kurioje gyvename.

Kiekvienas daiktas ar gyvūnas turi visus šiuos sluoksnius. Iš pradžių yra švari, nekondensuota laukų forma, tada veikiant energijai atsiranda tam tikri sutankėjimai, kuriuose susiformuoja materialios struktūros, kurias galima vadinti mazgais ir iš šių mazgų, veikiant mikrojėgoms, atsiranda daiktai ir organizmai. Tarp jų skirtumo mąstant šiuo principu galima nedaryti. Tad kiekvienas iš kontinuumo atsiradęs daiktas gauna savo formą ir esmę, išsiskiria iš šio vienio ir sukuria priešstatą, priešiškumą ar kokurenciją. Kovojama tarp individų dėl kontinuumo fizinėse branose - sprendžiant, kas yra tikrovės savininkas, nors fundamentaliame lygmenyje viskas yra sau tapatus vienis, priešprieša, kova - iliuzija. Mirtis yra grįžimas į šią pamatinę būseną, kuri gali perimti sukauptas asmenybės, atminties ir patyrimo struktūras, o gali ir išardyti ir vėl viską kurti iš naujo, tuščioje vietoje. Pirmapradiškiausia, aišku, yra vienio būsena, nes visa esatis, pirmiausiai, yra tokios formos. Visos lokalios ir nelokalios struktūros yra išvestinės. Nors bet kokios formos organizmai yra lygiai mažaverčiai kontinuumo atžvilgiu, bet juos galima skirstyti į hierarchiją pagal tai, kokį procentą fizinių ir gnostinių branų sąmonės struktūra yra įvaldžiusi - pirmiausiai į gylį pagal tai, kiek valdo ir mato laukų, o taip pat ekstensyviai, kokie technologiškai ar biologiškai pasiekiami visatos mastai, viena žvaigždė, kelios žvaigždės. Ir riba - visa galaktika su begale skirtingų pasaulių.

Kad ir kokios susiformuotų galimybės, kiekvienas žmogus ir kiekviena sąmonė yra tik tyro, švaraus, nestruktūruoto kontinuumo sutankėjimas, kuriame formuojama tai, kas sudaro bet kokios gyvybės formos vidų ir išorę - viskas yra kvantinis laukas ir energetiniai sąryšiai tarp jų. Įprasta kvantus skirstyti į materijos ir jėgų. Tai yra, vieni laukai sukuria materijos struktūras, kiti mikro-jėgas tarp materijos vienetų. Dėl šių jėgų ir įmanoma lauko energijos kondensacija. Biologinės gyvybės pagrindiniai principai yra maitinimasis, kaip pasipildymas energija, kuri iš esmė yra kontinuumo įdėjimas į vidų ir asimiliavimas savo struktūrose. Toliau dauginimasis, kurio dėka išsaugomas biologinis struktūrų tęstinumas per atgaminimą. O tam reikia geros orientacijos aplinkoje, kuri pagrįsta psichologinėmis iliuzijomis, kurios duoda tam tikrą signalą smegenims - tai yra, pasako, ką daryti pagal tą reakcijų rinkinį, kuris užkoduotas gnostinėse branose. Tačiau niekas šiame pasaulyje nėra amžina, todėl kad ir kiek stengtumeisi, galutinė kiekvieno individo stotelė yra sugrįžimas į pradinę būseną ir šio kelio pradėjimas nuo pradinio taško. Yra įvairių teorijų, aiškinančių kas išlieka, o kas ne, bet tai priklauso nuo to, kokie pasauliai ir egzistenciniai lygmenys įmanomi šioje visatoje, kuri įsivaizduojama pilna, su visais kontinuumais, nesvarbu kokie jie būtų - euklidiniai ar neeuklidiniai, fiziniai ar dvasiniai.

Pagal šiuos sluoksnius ir pakopas galima skirstyti tokius sąmonės tipus:

• Budos sąmonė - kuri yra švarus būties vienis, neturintis jokios formos ir niekaip nesunaikinamas; tokią sąmonę naikinti yra tas pats kaip daužyti vandenį, smūgio vietoje jis prasiskiria ir iš karto vėl sugrįžta į tą pačią būsena, kurią buvo bandoma sutrikdyti; tačiau tai padaryti negeba jokia jėga;
• struktūros sąmonė, kuri žino pagrindines visatos kontinuumų formas ir šis žinojimas duoda gilų būties supratimą; tokia sąmonė yra mokslininko sąmonė, kuri gali būti teorinė ir technologinė, t. y., mokslininkas žino ir gali valdyti;
• ir signalinė sąmonė, kuri neturi Budos ramybės ir mokslininko žinojimo, ir rūpinasi tik gyvūnišku išlikimu gamtiniame ir socialiniame pasaulyje, žinodama kas naudinga, kas ne naudinga, kas kelia pavojų, o kas ne, kas gražu, kas negražu, kas protinga, kas neprotinga, kas blogai, o kas gerai, kas moralu ir kas amoralu ir t.t. T.y., viską, ko reikia išlikimui gamtoje ir visuomenėje; tokia sąmonė signalais pririšta prie artimiausios aplinkos formų, kurias vertina iš įvairių perspektyvų.

Pirmo tipo žmonės medituoja begalinės dvasios pasaulį, antro tipo - puoselėja savo proto sugebėjimus, o treti - žino savo artimiausius poreikius, kas normalu ar nenormalu į viską reaguoja jausmais ir emocijomis, kurios pirmiausiai atsispindi kalboje, kalbos semantiniuose efektoriuose. Koks žmogus yra dažnai priklauso nuo aplinkybių, kurios apriboja žmogaus sąmonę ir verčia ją gyventi žemiausios pakopos pasaulyje. Nuo pakopos priklauso ir psichologinis tvirtumas, kuris labai svarbus kovojant prieš psichotroninį užgrobimą. Silpniausias yra emocijomis besivadovaujantis žmogus, kuriuo labai lengva manipuliuoti.

Stipresnis yra mokslo žmogus, tačiau proto struktūras galima ištrinti su psichotronine lobotomija. Ir mažiausiai pažeidžiama yra Budos sąmonė, nes paprasčiausiai nėra ką ir kaip sunaikinti. Ieškant psichologinių gynybos priemonių nuo psichotroninio užgrobimo, galima būtų pamąstyti apie šio skirstymo panaudojimo galimybes. Nėra jokios jėgos, priešpriešos, viskas tame pačiame vienyje ir visi išėję iš jo į tą pačią vietą ir sugrįžta.

[a.t.sielis]

Antras etapas yra kvantų atsiradimas. Jie atsiranda tada, kai laukas gauna energijos

Iš kur atsiranda energija, jeigu pamatinis kontinuumas yra tolydus?