Kas mes esame ir kodėl pasaulyje egzistuoja kančia pagal D. Banaitį

[paragraf 78]

Žemės sąlygomis jokio hipotetinio modelio aš nežinau

Hmm... aišku...

[klajunas]

Mano senovinis svarstymas apie laisvę, kur aprašoma situacija kokia ji yra de facto žemėje. Esme tokia: gyvenimas susideda iš formos ir materijos ir tam tikra laisvę įmanoma formos lygyje. Aš šią laisvę vadinu formavimo laisve.

Realus žmogaus gyvenimas yra laisvės ir nelaisvės mišinys; nėra taip, kad jame vyrautų tik laisvė arba būtų tik nelaisvė. Mąstant apie gyvenimą realistiškai, akivaizdu, kad jis nėra vien tik nelaisvė arba vien tik laisvė. Šią laisvės ir nelaisvės dialektiką galima išreikšti lyginant ją su materijos ir formos santykiu. Materija žmogaus gyvenime susijusi su nelaisve, o forma su laisve. Ši riba tarp materijos ir formos nėra statiška ir ji slankioja tai į vieną, tai į kitą pusę laisvės naudai arba laisvės nenaudai.

Materiją ir formą apibrėžti nėra lengva, bet galima bandyti tą padaryti tariant, kad materija arba nelaisvė gyvenime yra tai, ko negalima pakeisti, o forma, arba laisvė yra tai, ką žmogus gali keisti ir įtakoti. Kad žmogaus laisvė yra realus dalykas rodo toks pastebėjimas: netiesa, jog žmogus savo gyvenime nieko negali pakeisti, kad niekas nuo jo nepriklauso; kaip akivaizdi netiesa sakyti, kad žmogus gali pakeisti viską. Iš tiesų situacija nėra tokia bloga, kaip kai kas galėtų manyti, nes prigimtinės laisvės žmogus turi pakankamai daug, ir libertarizmo pagrindinis tikslas yra būtent išlaisvinti šią žmogaus gyvenimo pusę, laisvės potenciją, neneigiant, kad egzistuoja ir kita pusė. Juk jau buvo sakyta, kad libertarizmas siekia ne to, ko nėra ar kas neįmanoma, bet to kas realu ir tikra. Laisvė, kaip ir nelaisvė, yra žmogaus gyvenimo dalis.

Gyvenimo turinį sudaro žmogaus prasmingas judėjimas ant planetos paviršiaus, kurio pagrindas yra laisvi žmogaus sprendimai. Žmogaus laisvė susikoncentruoja tokių sprendimų pradžiose; sprendimas, galima sakyti, yra laisvės pliūpsnis. Sprendimų vedamas žmogus "juda" arba veikia pasaulyje. Tokia veikla yra ne kas kita kaip gyvenimo formavimas, kuriam būdinga žmogaus laisvė. Matome, kad iš prigimties žmogus visų pirma laisvas formuoti savo gyvenimą. Veikdamas žmogus suteikia savo gyvenimui formą, ir tą jis gali daryti kaip laisvas subjektas. 

Matome, kad gyvenimo formą pirmiausiai sudaro prasmingas judėjimas arba veikimas, ir kad veiksmų pagrindas ateina iš žmogaus vidaus, iš laisvo subjekto. Todėl atrandame tokią seką, apibūdinančią tai, kas yra žmogaus gyvenimas laisvės požiūriu: judėjimas, veikimas ir forma.

Toks žvilgsnis parodo žmogaus gyvenimą išoriniame erdvėlaikyje, kuriame jis juda, kol kas šio judėjimo neįprasminant. Tas judėjimas visai įprastas ir konkretus, net būtų galima nubrėžti kiekvieno žmogaus realaus judėjimo ant planetos paviršiaus schemą. Jis vyksta visą gyvenimą, ir net galima sakyti, kad jis yra gyvenimas. Judėjimas yra tam tikras veiksmas, kitaip sakant tai judėjimas su prasme, pavyzdžiui, ėjimas į paskaitą. Judėjimas su prasme sukuria tam tikrą situaciją.

Vadinasi yra du sluoksniai: a) empirinis judėjimas išoriniame erdvėlaikyje, kuris b) įprasmintas virsta tam tikru veiksmu, o veiksmai formuoja situaciją. Visi žmonės veikia ir dėl šio veikimo erdvėlaikyje vis iš naujo susidaro skirtingos situacijos. Todėl galima sakyti, kad žmogaus gyvenimas yra žmonių veikimo ant planetos paviršiaus sukurtų situacijų kaita. Žmogaus gyvenimą lyginame su žaidimu šachmatais. Šis žaidimas panašus į žmogaus gyvenimą tuo, kad jis taip pat pagrįstas figūrų judėjimu ant lentos. Figūros šiuo atveju yra žmonės, kurie veikia ir kuria situacijas.

Kita vertus yra ne tik judėjimas, bet ir žaidimas, sudarytas iš veiksmų ir situacijų, suteikiantis figūrų judėjimui prasmę. Taip pat yra ir žmogaus gyvenime.

Dabar galime klausti, kas yra materija. Tai nėra "materija" tradicine šio žodžio reikšme, ar nebūtinai mes ją turime suprasti tradiciškai. Materiją mes apibrėžėme kaip tai, ko žmogus gyvenime negali pakeisti ir tai gali būti daug kas. Pavyzdžiui, materijai priklauso visa žmogaus gyvenimo praeitis. Taip pat, tai yra pats žmogus kaip fizinė ir psichinė būtybė su savo charakteriu ir gabumais.

Šios ribos aišku yra pakankamai paslankios ir kartais pasiduoda minimaliam formavimui. Svarbiausia, pagal libertarizmo filosofiją, materija yra visi kiti žmonės. Aišku, kaip ir bet kokia kita materija, žmonės, pasiduoda minimaliam formavimui, tai yra mano laisvei, bet tokiam formavimui libertarinė atsvara yra pagrindinis teiginys, kad kiekvienas žmogus yra savo (bet tik savo) gyvenimo šeimininkas. Kištis į kito žmogaus gyvenimą niekas neturi teisės (suprantant šį teiginį ne kaip absoliutą, bet kaip rekomendacinio pobūdžio vertybinę nuostatą).

Žmonės veikdami kartu gali tartis, bet pagal libertarizmą, tą jie daro kaip lygiaverčiai partneriai. Nes libertarizmas nereiškia, kad žmonės negali veikti kartu.

Judėjimas susijęs su sąmonės kūno valdymu, o prasmė su sąmonės protu ir kalba. Taip žmogaus gyvenimas padalinamas į dvi skirtingas dalis: realią dalį ir virtualią dalį. Galima sakyti, kad sąmonė daugiau juda šioje virtualioje dalyje, kuri gali atsiskirti nuo realios ir taip atsiranda judėjimo laisvės iliuzija. Reali laisvė yra realus judėjimas ant planetos paviršiaus ir realių situacijų formavimas.
Taigi galima padaryti tokią išvadą, kad žmogaus laisvė susijusi ne tiek su materija, bet su materijos forma, kurią žmogus gali laisvai formuoti.

Materija, sakėme, yra tai ko žmogus pakeisti negali. Materijos požiūriu žmogus nėra laisvas. Jis nėra dievas ir negali kurti materijos iš nieko. Bet tai nereiškia, kad nėra jokios laisvės. Dabar mes kalbame apie žmogaus gyvenimą, o gyvenimo materija yra pats žmogus, subjektas ir kiti žmonės. Tačiau šis gyvenimas turi ne tik materiją, bet ir formą. Apie ją mes ir kalbėjome aiškindamiesi, iš ko sudarytas žmogaus gyvenimas. Tai judėjimas, veiksmai ir situacijos, kurias formuoja žmonių sąmonės veikimas ant planetos paviršiaus.

Kiek žmogus susiduria su materija, tiek jis nelaisvas, ar bent labai apribotas, tačiau kalbant apie formą, viskas priklauso nuo žmogaus, nes jis turi formavimo laisvę.

Laisvei paaiškinti naudojame palyginimą su šachmatų partija, ir sakome, kad esinio (p) žaidimas prieš oponentą ar varžovą (a) įrodo laisvės realumą. Iš pirmo žvilgsnio toks tvirtinimas gali atrodyti neteisingas, tad pažvelkime giliau į tai, kaip yra iš tikrųjų. Ar aš žaisdamas šachmatų partiją su varžovu iš tikro esu laisvas? Ką šiuo atveju reiškia laisvė?

Gali atrodyti, kad šis teiginys prieštarauja pateiktam apibrėžimui. Juk aš esu priklausomas nuo daug ko, pavyzdžiui, nuo lentos, nuo mano turimų figūrų skaičiaus ir jų išsidėstymo, nuo žaidimo taisyklių, nuo oponento figūrų išsidėstymo, nuo jo ėjimų ir taip toliau. Tad ar galiu sakyti, kad esu laisvas, kai yra tiek daug varžančių ir ribojančių dalykų? Pagal apibrėžimą išeitų, kad mano veiksmai priklauso nuo (a) ir todėl aš esu nelaisvas, paklūstu situaciniam ir aplinkybiniam determinizmui. Tačiau viskas ne taip paprasta. Priklausymas nuo situacijos nesunaikina žaidimo laisvės, laisvė, tik kitame lygmenyje, vis tiek išlieka. Yra laisvės ribos, nes tai nėra absoliuti laisvė, tačiau kita vertus, nėra ir absoliutaus determinizmo. Laisvės ir aplinkos santykis yra toks kaip tarp medžiagos ir formos. Medžiaga "būtina", ji priklauso nelaisvės arba determinizmo sferai, tačiau medžiagai galima suteikti laisvą formą. Galima sakyti, kad laisvė yra ne kas kita kaip medžiagos forma. Aš žaisdamas šachmatų partiją esu priklausomas nuo išsidėstymo, konfigūracijos, oponento ėjimų, bet šią medžiagą aš galiu laisvai formuoti. Laisvė yra ne kas kita, kaip formavimo laisvė.

Taigi medžiaginiame lygyje esinys (p) tikrai nėra laisvas nuo aplinkos (a). Bet yra kitas lygmuo, į kurį žmogus pakilęs gali tapti nuo jos laisvu. Tai yra kūrybinė, arba formavimo, laisvė. Kraštutinumai yra iliuzija. Nėra nei absoliučios laisvės, nei absoliučios nelaisvės. Pasaulyje susiduria medžiaga ir forma. Kiek mes esame medžiaginiame lygmenyje, tiek mes nelaisvi, tačiau formuodamas medžiagą žmogus tampa laisvu, nes to neįtakoja joks aukštesnis už medžiagą faktorius. Laisvė išlieka ir šis determinizmo argumentas neatsižvelgia į aukštesnį formuojantį situacijas ir aplinkybes lygmenį.

[time]

Perkeltine prasme viskas blogai, visi pavergti, visi kenčia. Vat, nežino kas ta kančia(!).

Reikia pripažinti, kad kančią gaus tie kurie norės, tik jei parodys butinybę į save tai įsidėti. Laukti to net nereikia, viskas vyksta staiga, akimirksniu, noras yra viskas - priežastis visumos.

Visi nori gyventi - todėl ir gyvena.

O kas nenori - pasitraukia iš gyvenimo, nes jų toks pasirinkimas ir noras buvo.

[Donatas Banaitis]

Kitaip tariant, tu per blogį tikrą gėrį gal ir pažinai

Šiame pasaulyje kuris yra dualus kuriame yra juoda ir balta kontrastus ir gali patirti atsistodamas į vieną ar kitą pusę. Tobulame pasaulyje tų kontrastų nėra nes yra vienuma. t.y. dualaus atskyrimo iliuzijos nėra, tad tam kad patirti tuos kontrastus šis atskyrimo eksperimentas ir buvo kuriamas. Deja niekas nesitikėjo kad eksperimentas taps nevaldomas ir užvaldys ekperimentatorius. To pasėkoje dabar jau kuris laikas gyvename tokiomis sąlygomis darydami geriausią ką galime kad šią situaciją stabilizuoti ir padėti tom dviem kontrasto pusėm integruotis taprusavyje. Bet kaip jau minėjau šios situacijos baigtis nėra nulemta vienos planetos gyventojų. Čia kalba eina tik apie tai kaip planetos gyventojai sau susiorganizuos sąlygas iki tol kol situacija visiškai išsispręs pasėkoje galaktinių ciklų. Ar bus daugiau alkanų nes kažkokia korporacija žiūri tik sau naudos ar bus daugiau pavalgiusių, nes konstitucija jiems užtikrina bazinį pragyvenimą. Tad apie pilną laisvę dar yra anksti kalbėti, bet pasirinkus tinkamą kryptį yra tendencija pasiekti užsibrėžtą tikslą.

[time]

Kada nebenorėsi rinktis tarp šių dviejų variantų, nebegalėsi grįžti jų rinktis, o tada tu pražūsi. Nėra iš ko juoktis, jei dar gali suprasti, kas tas juokas. Iš viso ką gali padaryti pyktis, agresija, vėl reikia žiūrėti kaip noras pasakys. O kartais niekas nesuspėja suvokti.

Čia nėra blogis, gal tik taip pasirodė. Tas įkalinimas, netikra kančia, tavo vaizduojama tėra tavo emocinė būsena. Tu viską per daug sureikšmini, nes turi turbūt problemų ir esi per daug smalsus, kaišioji nosį, kur nereikia.

Atsimink vieną dalyką, realybė yra negrįžtamai pakeičiama ir kaskart į negrįžtamumo pusę. Kažkieno kaltė gali kainuoti kitiems kaip bausmė, taip pasijaus kaip masinis efektas. Tai labai efektinga ir veiksminga, ypač tiems, kurie labai smalsūs ir nori daug žinoti, bando ieškoti kaip patikrinti savo metodus ant kitų.

Dažnai taip ištinka, kad nebeįmanoma nieko pakeisti, nes juk toks laiko dėsnis - niekas daugiau nebegrįžta ir sunyksta visiems laikams. Jei tu sieki sunaikinti savo pasaulį ir pasirinkimą tarp įvarių prasmingų variantų - niekas nedraudžia.

[Donatas Banaitis]

Čia yra labai įdomus paradoksas kai žmonės mato tai ką nori matyti. Tu sakai mylėkime ir gerbkime vieni kitus. Kitas tame tekste randa

Jei tu sieki sunaikinti savo pasaulį ir pasirinkimą tarp įvarių prasmingų variantų - niekas nedraudžia.

Tuomet man kyla klausimas kokios yra tokio žmogaus intecijos išreiškiant tokias mintis?

kaišioji nosį, kur nereikia.

Mano nuomone noras tobulėti yra neatsiejamas nuo žinių troškimo.

[time]

Jei tu sieki sunaikinti savo pasaulį ir pasirinkimą tarp įvarių prasmingų variantų - niekas nedraudžia.

Tas buvo susidaryta iš tavo paskutinės žinutės.

Mano nuomone noras tobulėti yra neatsiejamas nuo žinių troškimo.

Nėra kur sukišti tų žinių.

[Mekabciel]

y. dualaus atskyrimo iliuzijos nėra, tad tam kad patirti tuos kontrastus šis atskyrimo eksperimentas ir buvo kuriam

O tai kas sukure sia realybe? Ir kas cia tokie eksperimentuotojai?

[Donatas Banaitis]

Visą realybę kūrė/kuria sielos kaip mes visi. Eksperimentatorių lyderis buvo liūdnai pagarsėjusi asmenybė kuri mums yra žinoma vardu Liuciferis.

[Mekabciel]

Visą realybę kūrė/kuria sielos kaip mes visi. Eksperimentatorių lyderis buvo liūdnai pagarsėjusi asmenybė kuri mums yra žinoma vardu Liuciferis.

O dievas buvo kur nors?

[Donatas Banaitis]

"Dievas" yra koncepcija apibrėžianti visų sielų visumą. Bet daugelis religijų norėtų tą koncepciją prisiskirti sau taip tapdama išrinktuoju keliu. Kai realiai Kūrėją gali rasti savyje. Religijoje irgi gali rasti "dievą" bet tai bus tik tos religijos sau susikurta "dievo" versija.

[Mekabciel]

"Dievas" yra koncepcija apibrėžianti visų sielų visumą. Bet daugelis religijų norėtų tą koncepciją prisiskirti sau taip tapdama išrinktuoju keliu. Kai realiai Kūrėją gali rasti savyje. Religijoje irgi gali rasti "dievą" bet tai bus tik tos religijos sau susikurta "dievo" versija.

Gerai, kad kabutese parasei, tai o tikrasis dievas, kuris sukure sielu spieciu, kur jis buvo ar tokio nebuvo ar buvo tik "Dievas"?

[Donatas Banaitis]

Čia kalba eina apie Šaltinio koncepciją. Ši koncepcija yra pagrįsta tuo kad egzistencijoje prieš atsirandant individualumui buvo neišnaudotas potencialas, ir kai tas potencialas pradėjo save realizuoti per individualumą, tuomet atsirado sielos ir taip vadinama Kūrėjo koncepcija, nes sielos pradėjo kurti realybę.

[Vitus]

Daugelis žmonių yra įstrigę ties „Didžiojo sprogimo" vaizdiniu ir negeba savo vaizduotės perkelti toliau atgal. O tai padaryti galima gan lengvai, tik reikia įjungti laisvą nuo mąstymo refleksų protą. Tai nėra blogai, nes ir „didžiojo sprogimo" idėja atėjo kaip niekaip nepatikrinama fantazija ir kaip „logika bei vaizdinys".

Nereikia klaidinti publikos.
Didžiojo sprogimo idėja atėjo į galvą Žoržui Lametrui po to, kai 1915 m. Enšteinas sukūrė reliatyvumo teoriją ir kai tapo aišku, kad Visata negali būti statinė. Tapo aišku, kad Visata nuolat juda ir kinta. Ši mokslinė hipotezė atsirado ne tuščioje vietoje, o gimė remiantis Enšteino teorija ir skaičiavimais. Ją pirmasis patvirtino Hablas, kai pastebėjo, kad visos galaktikos nuo mūsų tolsta, kuo labiau nutolusi galaktika, tuo jos greitis didesnis. Tuo pačiu į užmarštį nuėjo stacionarios Visatos teorija, pagal kurią tolstant galaktikoms turėjo būti kuriama nauja materija ir taip palaikoma pusiausvyra. Buvo užmiršta todėl, kad mokslinių stebėjimų rezultatai jos nepatvirtino.

Mokslinės teorijos tuom ir skiriasi nuo nemokslinių, kad jos remiasi turimomis žiniomis ir visuomet gali ir turi būti patikrintos. Perkelti vaizduotę atgal prieš Didyjį sprogimą galime, bet tai bus ne teorija, o tik eilinė fantazija, nes patikrinti jos mes negalėsime. Teoriškai galime "pamatyti" tik iki tos zonos, kurioje Visatos temperatūra siekia 3000° K. Tai plazma, reliktinio spinduliavimo riba, kai dar nėra susiformavę atomai. Plazma nepermatoma, todėl nėra būdų informacijai gauti, kas vyko už šios ribos. Tam ir buvo pastatytas Didysis hadronų kolaideris, kad sukurti sąlygas, kokios buvo iš karto po sprogimo.

Nors multivisatos idėja ne nauja, bet manau, kad įdomiai sugebėjau paaiškinti, kaip tokios visatos atsiranda ir ką reiškia žodis „kūrimas". Kūrimas tikrai negali būti iš „nieko" - Absoliutas šią realybę sukūrė iš savęs. Ir tai jo egzistencijos ciklo esmė. Absoliutas kuria ne todėl, kad kažko siekia arba nori, paprasčiausiai tokia jo „prigimtis", kaip tam tikro energijos kvantų lauko, kuris iš savęs paima visas žemesnes už save realybes.

Kvantinės fluktacijos vakume gali sukurti Visatą iš "nieko". Ir ne vieną, daugybę Visatų. Tokie įvykiai neprieštarauja kvantinės fizikos dėsniams, joks Asoliutas, Kūrėjas ar Šaltinis tam nereikalingas. Bet sutinku, kad su Šaltiniu daug įdomiau ir erdvė fantazijoms daug didesnė  

[Donatas Banaitis]

vakume gali sukurti Visatą iš "nieko". Ir ne vieną, daugybę Visatų

Su tuo sutinku, nes iki egzistencijos nebuvo nieko, tebuvo vakumas. Tuomet pradėjo kauptis potencialas saviraiškai kaip statinė elektra ir kai tas potencialas pasiekė tokį lygį kad buvo per didelis pats sau jis turėjo kažkur save realizuoti ir tai yra vadinama didžiojo sprogimo koncepcija. Ir šiaip vakumas ir yra tas Šaltinis apie kurį eina kalba, o čia yra žemiškoji tyrimų kryptis tirianti šį reiškinį

https://en.wikipedia.org/wiki/Vacuum_energy

Tiesiog čia yra skirtingos terminologijos. Nes kaip jau minėjau ne visi supranta fizikų kalbą.