Ar sąmonė=kalba?

[klajunas]

Kokie tavo metodai suvokti 'aukštesnių vibracjų' kalbas? Kaip visa tai atlikti?

Pirmiausiai aš nesu įsitikinęs, kad tą turime daryti. Nes DNR instrukcijų įvaldymas reikštų, kad galima sukurti sintetinį DNR ir atitinkamai sintetines gyvybės formas. Jeigu valdytume suvokimo instrukcijas, tai reikštų, kad galime kurti sintetinį suvokimą ir sintetinę sąmonę. Dievo kalbos instrukcijų įvaldymas suteiktų galimybę kurti sintetinius pasaulius. Žmogui su tokia ydų pilna sąmone tai būtų per didelė galia.

Dėl aukštesnių vibracijų kalbos pažinimo, tai įmanoma įprastiniu žmogaus suvokimu. Žmogus turi dvi suvokimo kalbas, juslines instrukcijas ir dvasines instrukcijas. Pirma yra fiksato kalba, o antra - laksato. Aukštesnės vibracijos reikštų, kad atsisukama daugiau į dvasinį pasaulį, bet tam reikia iš savo suvokimo kiek įmanoma pašalinti grubų fiksato pasaulį. Tam yra įvairių būdų, apie kai kuriuos iš jų aš esu rašęs savo tinklaraštyje. Čia nieko ypatingo - koncentracija, meditacija ir pan. Noriu pastebėti, kad to pats nepraktikuoju, nes tai beprasmiška dėl tos priežasties, kad mano sąmonė yra užvaldyta.

Laksato instrukcijos daugiau tinka dvasinių realybių kalbos pažinimui/įforminimui. Paskui ją galima pervesti į įprastinę dirbtinę žmogaus kalbą. Svarbiausia pramušti energetinį žemų vibracijų pasaulio barjerą, nes jis užima visą sąmonę ir trukdo suvokti subtilias vibracijas. Tai mano manymu įmanoma tik kaip antro ir trečio sluoksnio sinestezija sensorinėje žievėje. Bet toks žmogus yra visiškai atitrūkęs nuo šios realybės ir yra visiškos katatonijos būsenoje. Ir jeigu atstatyti smegenų neįmanoma, tai kūnas pereina į vegetacinę būklę.

[a.t.sielis]

Sąmonė tuoj pat pradeda veikti, kaip prisukta.

Nėra logikos. Sąmonė veikia ir sapnuojant, kitaip nebūtų sapnų ir sapnų suvokėjo.

[time]

Sąmonė veikia ir sapnuojant, kitaip nebūtų sapnų ir sapnų suvokėjo.

Sąmonė teoriškai veikia. Bet būsena, kurioje yra žmogus miego metu yra trinama. Nes nesutampa su būdravimo būsena.

T.y. Viskas vyksta 1 momentu į priekį. Taip negali vykti būdravimo procesai/atminties/įsisąmoninimo. Vyksta kažkokie sintetiniai jutimai, kurie priklauso būdravimui. Šioje būsenoje jie atstoja momentus, kurie vis nukeliami į priekį ir neįvyksta. Kada neįvyksta momentai laiku, sintetiniai momentai atstoja juos. Jų greičiai yra kitokie ir suvokimas nepajėgus tokio greičio apdoroti.

Tai tėra mini sąmonės palaikymas sapnuojant. Atsibudus sąmonė 'atsigauna'.

Ir jeigu atstatyti smegenų neįmanoma, tai kūnas pereina į vegetacinę būklę.

Apie tai kalbant. Žinoma, kad kiekvienas organizmas yra paveikiamas negrįžtamai (vienkryptiškai). Tačiau norint patekti į vegetacinę būklę - reikia išsaugoti sensorius, be išimties. Bet tokioje būsenoje, greičiausiai, nedalyvauja emocijos.

Kas nutiktų, jei sensoriai nedalyvautų šiame giliame pasisavinime informacijos, bet dalyvautų, kažkoks grynas pasisavinimo informacijos produktas, kuris spėtų pasitalpinti į sąmonę... O grįžus į normalią sąmonės būklę būtų viskas atstatyta ir būtų informacija užsilikusi, kaip artefaktas šio vyksmo? ... Ir viskas būtų prisiminta?

Kas apskritai dalyvauja iš visų žmogaus gyvybei palaikyti procesų, jei galima kažkur iškeliauti ir vėl grįžti? Koks ryšys? Kas atsitiktų pertraukus šį ryšį, bet ne iki galo? Kažkas yra pas žmogų, kas leidžia tai atlikti, bet kokie tai momentai turi būti?

[gidas]

prinindamas hofkinsa, arba (nepamenu kuris) kurcia kompozitoriu.

Na, Hawking  43m.,  tik po tracheostomijos,  prarado gebėjimą kalbėti, o  Beethoven visiškai apkurto apie 50m amžiaus. Su kalba jiedu neturėjo  problemų, o kaip genialus kurčius gali kurti muziką nieko doro negaliu pasakyti, nebent tai, kad ką jis "girdi" savo smegeninėje  tegali išreikšti balsu arba natomis,  specifine muzikos "kalba".

nenoreciau sutikti su mauglio palyginimu

Čia kaip žiūrėsi - nedaug tų realių mauglių buvę, o tarzanų ko gero ir nepasitaikė, bet kaip palyginimas manau nėra labai peiktinas. Žmogaus sąmonė yra užkoduota genotipe, bet ten užkoduota ir ne mažiau svarbios fenotipinės sąmonės galimybės, t.y., sąmonės savybių, požymių, sandaros struktūrų ir funkcijų visuma, susidaranti konkretaus individo vystymosi procese. Kitaip tariant,  pilnaverė homo sapiens sąmonė susiformuoja tik  augant/bręstant žmonėse ir išmokus kalbėti.  Manyčiau.

ziurekim goobaliau, pvz evoliucijos mastu.

Kaip radosi kalba yra galybė hipotezių, kurių didesnės dalies nežinau, todėl teks paspekuliuoti mažumėlę. Komunikuoja praktiškai  visi bandomis gyvenantys žinduoliai, natūralu kad komunikavo ir pirmieji  hominidai, bet tiek vienų, tiek kitų vienas kitam perduodama informacija neviršijo natūralios atrankos poreikių čia ir dabar, t.y., jų sąmonė iš principo buvo vienoda.  Atsiradus verbalinio aparato užuomazgoms, ėmė rastis ir iš principo nauja, "verbalinė" komunikacija ir pastarasis komunikavimo būdas pasirodė esąs nepalyginti pranašesnis tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai už visas likusias kartu sudėtas neverbalines priemones -  horizontalus, vėliau ir vertikalus informacijos perdavimo būdas tapo neginčytinu, o gal ir lemiamu pranašumu prieš kitas rūšis. Spėčiau, kad šiame, informacijos perdavimo verbaliniu būdu atsiradimo ir formavimosi etape ir įvyko esminis lūžis žmogaus sąmonėje - žmogus palaipsniui išsivadavo iš "čia ir dabar" gniaužtų.  Ir t.t. - sąmonės/kalbos evoliucija, ir šiandien turim ką turim.

Tik į 1 pranešimą, bet ir kituose yra pakankamai vertų dėmesio minčių. Gal kitą kart.  

[gidas]

Kalba yra bendruomeninis reiškinys. Jeigu nebūtų kolektyvo, žmogus greičiausiai kalbos neturėtų

Teisingas pastebėjimas, ir norint tęsti konstruktyvų disputą  - homo sapiens per amžius  turi tai, ką turi (kalbą} -  derėtų ir apsiriboti.  Kitu atveju -žmogus

mąstytų vaizdiniais ir loginiais abstraktais, neturinčiais išorinių ženklų sistemų.

diskusija vargu ar taptų prasmiga.

Su Švemtėm.

[tadasas99]

Pvz, ar ejimas yra judejimas, ar ejimas judejimo dalis?
 Cia pan ir kalbos samones rysys.
 Mano nuomone evoliucijos mastu mes buvome panasios samones kaip vidurkis gyvunu, tai intuityviu igimtu refleksiniu matymo modeliu remuose, kazkada ivyko luzis, musu samone prdejo kelti sau klausimus kas bus jeigu... cia prasidejo sioki toki eksperimentai kuriu pasekoje prdejom naudoti irankius, toliau ju vis daugiau, ziniu daugiau, (samone turejom be kalbos, samone evoliucionavo be kalbos)
 Reikejo kazkaip perduoti zinias, reikejo bendrauti ne vien tik komandomis bet tiesiok bendrauti, cia kalbos uzuomenos, kalba yra pakankamai issivysciusios samones vaisius

[a.t.sielis]

Taip suprantu iš diskusijos, kad ne vienas sąmonę supranta kaip vidinį monologą arba minčių srautą. Bet tai yra tiesiog viena iš proto vibracijų, protas gali veikti žodiškai, nuolat transliuoti vidinį monologą, o gali būti ir kokybiškesnės, tylesnės vibracijos. Bet protas nėra sąmonė. Sąmonė - "aš"-iškumas, pati suvokiančiojo, patiriančio esybė, kurios jis pats pilnai nepažįsta (kaip akis nemato pati savęs). Netgi mūsų dabartinė savimonė (saviidentitetas) nėra sąmonė. Protas - tik sąmonės šešėlis, tarpininkas tarp sąmonės ir fizinio kūno.

[time]

Nesuvaržoma žmogaus sąmonė yra begalinė ir ji turi daug kūrimo funkcijų. Tik čia pasaulis ir informacijos kiekio apdorojimas yra duotas ribotas. Dievas yra mus prilaikanti terpė sudaryta iš mažesniųjų dalelių, kurioje mes negalime padaryti nieko begalinio. Mūsų duotas kūnas gali atlikti tik ribotus ir vienkryptiškus įvykius. Nes trugdo laikas.

Kada atsiranda visokių teorijų grindžiančių apie neteisybės buvimą - sunaikinamas teisingas supratimas. Visi neveikiantys, nematomi, negirdimi, nejaučiami dalykai yra egzistuojantys vienu metu. Tai, kas yra su priešdėliu 'ne' ištikrųju yra. Ko nėra tas yra. Viskas yra vienu metu, tik pagal logiką aktualiau nežinoti ko nėra. Terpė, kuri yra apribota norint sustabdyti nuo begalinio kūrimosi proceso yra ir ji trugdo kurti daugiau. Ši terpė sudaryta iš mažesnių dalelių, kurias mokslas tirinėja, sintetiškai atradinėja.

Sąmonė daugiau nebegali išsivystyti. Paleidus ją kitokioje sferoje, ji gali pradėti nenustojamai kurti tiek materialius objektus, tiek nematerialius (tik su sąmonės pagalba). Tokiomis sąvybėmis yra pasižymėjęs tik žmogus. Tik žmogus gali atlikti daugiau funkcijų, visi likę visatos objektai yra statiški ir primityvesni, bet jų funkcijos svarbios lygiai taip pat, bet mažiau. Apribotomis sąlygomis žmogus iš tų objektų bando gaminti tai, ko jam trūksta.

Visi kūriniai egzistuoja kažkokiose ribose. Atėmus iš jų ribas jie nebeegzistuotų arba pradėtų kurtis labai greitai, kad nebūtų galima sukontroliuoti (mūsų visatos atžvilgiu ir mūsų ribotu suvokimu). Tokia galia atstotų "Dievo" kūrėjo galiai.

Tik žmogui yra vieninteliam įdėta tokia sąmonė, kuri gali sukurti visatą. Teoriškai, viskas kas jaučiama yra kartu (materialu ir nematerialu) ir gali betkada būti sukurta mūsų pačių sąmone. Dėka savo panašių sąvybių kaip ir kiti žmonės turi mes galime susisiekti vienas su kitu, nes mūsų sąmonė yra labai panašaus mąstymo tipo.

Tik vienintelis daiktas yra neteisingas. Žmogus su begalinėmis galimybėmis kurti buvo čia patupdytas. Kas tai galėjo lemti? Fizinis kūnas su protu duotas ribotas, bet siela ir indentitetas yra neribotas išteklis. Kaip galėjo ribotumas nustelbti neribotumą? Kaip galėjo neribotos fantazijos galimybės būti sukeltos į ribotą žmogaus fizinį kūną? Tiesiog, mano nuomone, visas šis suvokimo procesas yra tik egzistavimas netoje terpėje. Fizinis kūnas gali prilaikyti, užriboti, užlaikyti. Manau, visas šis egzistavimas yra tiesiog klaida. Bet gal taip reikia...

[tadasas99]

Nu as samone suprantu suprantu kaip visuma to kas vyksta galvoje, tai ir intelektas, ir issivystymas, ir mintys ir t.t.
 Diskusijoje samone tapatinama su nebyliu skaitymu, ar mintyse destomomis mintimis, tai reiskia su mintyse issakytais zodziais (bent as taip suprarau), toliau gvildenama ar tie garsiai neistarti zodziai ir yra samone.
 As manau kad samone ir mano suo turi, tik maziau pazengusia, jo samone apsiriboja pagrindininiais instinktais bei kuno kalba juos isreiskia (uodegos vizginimas, pasisiausimas, lojimas, ausu priglaudimas ir pan), jam to pakanka, musu samone issuvyste daugiau, mums kyla tokios kaip sioje temoje mintys, kuno kalba mums netinka, todel musu samone issilavino kita bendravimo iranki.

[klajunas]

Savo tinklaraštyje įdėjau naują straipsnį apie sąmonės fiziką, gal kam įdomu prie tos pačios temos apie sąmonę ir kalbą. Čia pateikiamos prielaidos, kaip visą procesą galima būtų aprašyti tiksliųjų mokslų priemonėmis.

Aš sąmoningo aktyvumo procesą vaizduoju kaip suvokimo ir aktyvumo matricų užpildymą ir jų sujungimą, paruošiant pagrindą fiziniam žmogaus aktyvumui. Pagrindinė problema - proceso parametrizavimas ir pavertimas skaičiais. Tada galima žiūrėti, kaip parametrai susiriša į formules. Tai peržengia vien tradicinės fizikos ribas ir reikalauja kibernetikos mokslo metodų, kuriais tyrinėjamos natūralios ir dirbtinės valdymo sistemos.

https://psichotronika.wordpress.com/2016/03/12/samones-fizika/

[gidas]

Bet tai yra tiesiog viena iš proto vibracijų, protas gali veikti žodiškai, nuolat transliuoti vidinį monologą, o gali būti ir kokybiškesnės, tylesnės vibracijos.

vs

pateikiamos prielaidos, kaip visą procesą galima būtų aprašyti tiksliųjų mokslų priemonėmis.

Ar ne vs? - bėda ta, kad nesidomiu Sielio teistinė filosofija, o klajūno paprasčiausiai nesuprantu  - šablonuose dar kažką pagaunu, bet kvantinių  laukų ir kibernetikos šaradose jau sorry, neraukiu visiškai. Todėl neturiu ką pasakyti, nors ir dėl skirtingų priežasčių. Gal patys matote kažką bendro savo pozicijose?

Kaip "ne to skrydžio paukštis",  tegaliu šį bei tą pasakyti tik apie mūsų mielą žemišką kalbą, nors ir ten daugiau klausimų, nei atsakymų. Ir džiaugiuosi, kad tema kaip ir atsigavo.

P.S. Jei kas lieptų rinktis - sakyk, kieno tu pusėje, arba tau galas, nors ir su nemenkom abejonėm ko gero pasisakyčiau už klajuną. Natūralu.  

[time]

Tai nėra tik sąmonės padarinys. (Sąmonė nėra pagrindinė atrama tikėti, kad tai galinis stambus suvokimo vienetas). Sąmonė yra pastovus egzistavimo palaikymas dėka jai pakankamai suteiktos ateinančios energijos iš ateities kūrėjo.

Edit. laiko kūrėjas (Dievo dalelės) >kūrimas(?1)>sapnas(?1)>laikas>(suplanuotas kūrimas)>sąmonė>suvokimas arba (?2) kūrimas(?2)

Dvikryptiškai manau, kad po sąmonės(?2), ar prieš sąmonę(?1) gali eiti kūrimo procesas būdingas kiekvienam protui, kuris vadovaujasi logika. Tačiau tik vienas variantas šiuo atvėju teisingas.

Per sapnus sąmonė geriausiu atvėju yra placebo efektas, kalba nėra fiksuojanti. Niekur nedingusi sąmonė yra sapne ir tame miegančiame praeityje žmoguje. Ji atitrūkusi gali keliauti laiku į ateitį remiantis filosofine patirtimi.

Kalba jungianti sapną ir sąmonę yra jutiminė, mintis nėra pajėgi įsisąmoninti didelio greičio ir spėti apdoroti laiku. Visas sapnas neretais atvėjais trinamas dėl nuvėlinimo per 1 momentą į ateitį. Tačiau tai priklauso nuo mąstymo gabumų. Mąstymo gabumų greičiai yra suteikti nevienodi. Greičiai nulemia informacijos pasisąvinimo greičius, greitai - filosofiškai mąstančio žmogaus sugebėjimas pasisąvinti realybės rodmenis neretai baigiasi nepasisąvinimu. Logiškai (mokslu) mąstančio žmogaus greitis yra pusiausvyros, jis negali nieko suvokti nei daugiau nei mažiau. Jeigu žmogus linkęs į filosofijas - jis gali nieko nesapnuoti, nes jo mąstymo greitis bus labai didelis. Tačiau to, kuris domisi mokslu, matematika, racionaliais dalykais - gali sapnuoti sapnus realistiškus ir netgi fantastiškus, jo suvokimo greitis pakankamas užfiksuoti sapnus.

Vadinasi, sapnuoti galima tik tada, kai nėra mąstoma labai greitai, tada galima pasisąvinti sapno informaciją ir atsibudus detaliai atpasakoti. Tai padeda mokslo įsitikinimai, o filosofiniai įsitikinimai neleidžia sapnuoti - jie pagreitina visą sapno eigą.

Kalba čia yra sąmonės kalba ir ji veikia pagal greičius, kokiu jai priskiria: mokslinis arba filosofinis pasaulio suvokimas. Yra dar fantastinis pasaulio suvokimas, kuris eina po mokslo.

Suvokimai yra skirstomi pagal greičius: 0. Dievo kūrėjo (hiper didelis greitis) 1.filosofinis (per greitas) 2. mokslinis (pusiausvyrinis) 3. loginis (lėtas) 4. fantastinis (per lėtas) 5. mirties (nėra greičio);

Kuo lėtesnis greitis tuo suvokimas geriau pasisąvinamas ir suvokiamas.

Edit.