Ar sąmonė=kalba?

[time]

@ gidas Tarp samonės ir kalbos reiškimo (garsinės, raštiškos) formos nėra. Jeigu turėjai kažką netaip omenyje, manau, dabar aišku ką norėjau pasakyti. Be kalbinio reiškimo sąmonė nedingsta niekur. Kažkodėl, net nieko negalvojant galima egzistuoti ir niekas neatsitinka.

Tik aišku yra kažkokia kalba (garsiška (negirdima), kuri kuria ateitį). O negirdimus garsus galima užfiksuoti. Net jei ir atsirastų bandymas fiksuoti tuos garsus ir gilintis - viskas priklauso nuo ateities kūrėjo. Kūrėjas gali leisti tai daryti.

Koks ryšys tarp sąmonės ir kalbos smegenyse?

Yra gijos kurios perduoda informaciją per 1 momentą. Gijos egzistuoja tik dabar ir gali būti veikiamos laike. Tokių gijų prisidaro labai daug ir stebant laiko atkarpą būtų galima įžiūrėti tas gijas. Tačiau toks instrumentas fiksuoti gijas turėtų iš praeities į dabartį. Jeigu toks prietaisas fiksuos gijas iš dabarties į ateitį - nieko neužfiksuos.

Šios gijos susidaro judant ir jas paveikti galima naudojant specialius garsus. Gijų išsidėstymas laike yra numatytas ir suplanuotas. Kad išjudinti tokias gijas reikia atrasti garso technologiją, kuri leistų aptikti gijų dabartinius taškus. Taškai yra pranykstantys už vieno momento.

Gijos dabartiniame momente yra nematomos, nes jos vis lieka praeityje.

Nuo to priklauso žmogaus mąstymas, kadangi laikas yra judėjimas, vadinasi yra dar viena sfera, kuri prilaiko laiką. Ši sfera yra statinis (nekintantis) garsas maršrutuojantis impulsus per gijas visame Nieke. Garsas naudodamas gijas gali kontroliuoti laiką, o laikas šiuo atvėju yra tik judėjimo fiksavimas ir matavimas. Garsas tuo pat metu išjautrina visus objektus savo sferoje. Tarp objektų ir garso maršrutavimo į reikiamas vietoves atsiranda gijos.

O žmogui kartu su gijomis ateina jutimai. Todėl suvokimas yra idėtas ir kartu ateina su gijomis, ribotas vienkartinis ir vienkryptis. Viskas vyksta tik kartą.

Niekas netvarko minčių chaoso, mintys ateina vienu momentu. Todėl mintys yra ribotos. Kalba ir judėjimas irgi riboti.

Nuo ribotumo niekam dar nepavyko pabėgti. Nebent panorėjus ateities kūrėjui bus atrasta kaip viską išderinti ir viskas nebebus suplanuota. Jeigu gijomis neateitų suplanuotas laikas, viskas išnyktų ir nebeegzistuotų. Todėl atsargiai su norais.

[gidas]

Be kalbinio reiškimo sąmonė nedingsta niekur.

Savo laiku išmokus kalbėti - nedingsta, bet neišmokus - jos paprasčiausiai nėra. Savaime aišku,  be kalbos sąmonės atsiradimą ir vystymąsi lemia ir daugiau svarbių faktorių. Neišmokus kalbėti dėl kažkokių įgimtų/įgytų  defektų, pvz., kurčnebyliai, išmoksta gestų kalbą . Nors jų mąstymas lyginant su kalbančiais greičiausiai yra žemesnio lygio, bet komunikacijos ir smegeninių procesų kodavimo gestais dėka jie turi homo sapiens sąmonę. O realus mauglis, kuris temoka vilku kaukti mėnesienoj, ar turi homo sapiens sąmonę? Neturi - jo "sąmonė" tėra vilko sąmonė. Aišku, jei R Kiplingą traktuoti kaip šio klausimo ekspertą, tuomet ant kalbos drąsiai galim dėti sk...

[time]

@gidas pilnai tikiu, kad kalba svarbi. Bet sąmonė visvien nuo kalbos atjungta ir nepriklauso? Neturiu įrodymų, vien dėl to, kad reikia lygiuotis į mokslo skelbiamas dogmas. O šiaip yra daug įrodymų, bet niekaip to neįsitikinsi kol tikėsi visu mokslu,

[tadasas99]

Idomiai cia diskutuojat, samones ir kalbos sarysis, ziurint i vienetus ir tai nelabai nenoreciau sutikti su mauglio palyginimu prinindamas hofkinsa, arba (nepamenu kuris) kurcia kompozitoriu.
 Aplamai tai siandiena vaiko raidos eigai kalba turi didziule itaka, o kaip jie prisitaiko turedami negalia gal palikim kaip individualu reiskini, o i kalbos ir samones sasaja ziurekim goobaliau, pvz evoliucijos mastu.

[time]

Idomiai cia diskutuojat, samones ir kalbos sarysis, ziurint i vienetus ir tai nelabai nenoreciau sutikti su mauglio palyginimu prinindamas hofkinsa, arba (nepamenu kuris) kurcia kompozitoriu.
 Aplamai tai siandiena vaiko raidos eigai kalba turi didziule itaka, o kaip jie prisitaiko turedami negalia gal palikim kaip individualu reiskini, o i kalbos ir samones sasaja ziurekim goobaliau, pvz evoliucijos mastu.

Kokiu evoliucijos mastu?

Man tai siejasi daug paprasčiau.

Kalba yra kovertuoti lėtos sąmonės daviklių impulsai (apdoroti naudojant biologiškai sintetinant išsiskyrusias medžiagas atsakingas už jutiminius procesus), kurie skirti netikrajam suvokimui/ komentavimui jutiklių ir dirgiklių pajautos atpažinimui <...> => Suvokti greičiau.

1. Kalbų yra įvairiausiu, tačiau pirmoji kalba yra genetinis kodas. Iš genetinio kodo galima atpažinti žmogaus logiką, jutiminius procesus, vystymąsi, ypatybes, kurios skiriasi nuo kitų individų.

2. Antroji kalba yra jutiminė kalba, pagrįsta materialiaisiais jutimais/nematerialiaisiais jutimais.

^^^^
Pirmoji ir antroji kalbos yra skirtos jutimams apdoroti. Šios kalbos - teoriškai yra sąmonės kalbos.

(3) Tarpinė kalba, kuri gali kovertuoti kalbą į mintis ir garsus.

3. Trečioji - gimtoji kalba, kuria kalbama vos gimus.

4. Ketvirtoji - išmokta kalba, išmokta dirbtinai.

^^^^
Trečioji ir ketvirtoji - reiškimosi kalbos garsiniu ir raštišku formatu.

P.S. Tiktai aš turiu tokią teoriją, kad dar yra pirmykštė kalba, 'dievo kalba' - paeinanti gijų principų ir veikia garsais. Tokia kalba apiima ribotų išteklių skaičių ir negali leisti, kad organizmai savarankiškai mąstytų. Tokia kalba apsaugo nuo perdidelio krūvio/mąstymo ir neleidžia susinaikinti/nebeegzistuoti. Apie tai nėra duomenų ir negaliu priimti ir įrodyti, kaip tikro fakto.

[klajunas]

Tada reikia bent apytikslio apibrėžimo, kas yra kalba. Manau, kad geras apibrėžimas yra paimtas iš programavimo: kalba - tai instrukcijų rinkinys. Natūrali kalba yra instrukcijos, kaip vaizdinius arba garsinius ženklus paversti savo suvokiniais ir jais atvaizduoti informaciją savo sąmonėje. Kompiuterio programos yra instrukcijos kompiuterio dalims, kurios atlieka savo operacijas ir apdoroja bei atvaizduoja informaciją.

Tokiomis instrukcijomis pagrįsta ir biologinės gyvybės rūšių programos. Tos instrukcijos aprašo iš esmės kaip ląstelėje sintetinti įvairius baltymus ir t.t. Smegenyse yra kalba, kuri apibrėžia instrukcijas, kaip išorinius impulsus paversti sąmoningomis reprezentacijomis ir t.t. Tad šia prasme kalba nesutampa su sąmone, nes sąmonė pati yra instrukcijų įforminimo priemonė, bet ne pačios instrukcijos arba programa. Sąmonė yra ekranas, į kurį išvedama instrukcijų informacija.

Patį šį pasaulį irgi galime laikyti dieviškos informacijos arba instrukcijų išvedimo vieta, kur Dievas savo instrukcijų kalba parašęs šios realybės programą. Žmogui taip įsivaizduoti realybę natūralu, nes jam kalba - labai svarbi, praktiškai šiais laikais visas gyvenimas vyksta kalboje.

Kaip tikrovės kalbą iššifruoti. Taip pat kaip paėmus televizorių rekonstruoti tas formulėmis aprašomas instrukcijas, kurios įdėtos į jo sandarą. Galima bandyti rekonstruojant televizorių bandyti atskirti jo pirminę materiją ir kalbą, kuri ją suformavo.

[a.t.sielis]

Sąmonė nelygu kalba. Kalba tai tik vienas iš sąmoningos esybės aktyvumų.

[klajunas]

Galima pasakyti, kad sąmonė yra lygu kalba, bet tai yra ne žmogaus kalba, bet =biologinė programa, kuri =Dievo kalba.

Žmogaus kalba sąmonės nekuria, ji yra tik nedidelė, nors svarbi sąmonės dalis. Todėl klausimas turi būti patikslintas, apie kokią kalbą temos lygybėje kalbama?

Greičiausiai apie žmogaus kalbą, bet kalbos koncepciją galima gerokai išplėsti.

[time]

Sąmonė nelygu kalba. Kalba tai tik vienas iš sąmoningos esybės aktyvumų.

Nėra tokia raštiška ir girdima, kokią tu sutinki kasdienybėje. Sąmonė nėra kalba, bet kalba artimas žodis nusakyti proceso vykdymo vyksmą.

Manau, kad geras apibrėžimas yra paimtas iš programavimo: kalba - tai instrukcijų rinkinys.

Taip, programavimas labai tinkamas pavyzdys. Man tai labai siejasi su tuom, kaip yra šalia pogrindinė sistema, kuri apsaugo nuo perkaitimo/didesnio kiekio informacijos žinojimo, nei galima išsivaizduoti. Kažkas logiškai apdoroja savo noru norimus, kad vyktų variantus, bet jau į sąmone ateina globali sąmonė. Tą sąmonę skiria tik apdorojimas (procesas) nuo žinojimo - 'kas tai daro?'.

Jeigu sąmonės prilaikymo ištekliai būtų didesni - greičiau ir daugiau būtų visko įsisąmoninta nei dabar. Vadinasi yra kažkas kas apsaugo. O aš manau, kad tai garsas ir gijos. Garsas yra visas tas laukas, kuris kuria ateitį, parenka vienkryptiškus įvykius, gijos - vykdo įvykius, kurie pasireiškia ribotai, jie priklausomi nuo visatos sudarimo išteklių kiekio. Rezultate yra sudaromas tikrasis laikas.

Kada pritrūkstama išteklių - pritrūksta energijos laiko kūrimui/generavimui. Tada kalba teoriškai - užstringa. Bet, kad ateities kūrimas būtų kažkada 'užstrigęs', faktų nerasta. Nes tokiu metu, bet kuriuo atvėju, žmogaus sąmonė negebėtų įsisąvinti sąmonės ir pritrūktų energijos kažką įdėti į organizmo sąmonę. Taip negalėtų 'Dievo kalba' pasiekti sąmonės.

Greičiausiai apie žmogaus kalbą, bet kalbos koncepciją galima gerokai išplėsti.

Čia dominuoja ir 'Dievo kalba'. Mano supratimu ir tavo pateiktu supratimu: Žmogaus kalba yra jau antrinė suvokimo kalba? Kokia tavo pagrindinė kalbos koncepcija ir kokie pirmtakai?

[klajunas]

Kokia tavo pagrindinė kalbos koncepcija ir kokie pirmtakai?

Nevaizduoju, kad žinau Dievo kalbą, nes jos iš tikro nežino niekas, tam paprasčiausiai neužtenka sąmonės pajėgumų. Nereikia įsivaizduoti, kad tarp žmogaus sąmonės ir Dievo yra koks nors tiesioginis ryšys ir kad mes pajėgūs žinoti.

Pirmiausiai reikia suvokti žmogaus sukurtas kalbas, tik tada galima pereiti prie gamtos kalbų: biologinės programos ir suvokimo. Genetika yra pasiekusi daug, bet vis tiek nemanau, kad jie čia supranta viską iki galo. Pavyzdžiui, kaip genetinis kodas savaime atsiranda, be jokio autoriaus, juo laikant paprasčiausiai atsitiktines kombinacijas. Daug pasistūmėta ir sąmonės kalboje (suvokimo), bet šis mokslas, skirtingai nuo genetikos įslaptintas.

Ir daugiausiai žinome dirbtines žmogaus kalbas: natūralią, matematinę ir programavimo. Jos yra glaudžiai susijusios ir manau galima sieti su gamtinėmis arba Dievo kalbomis, arba bent jau išversti. Pastarųjų kalbų pagrindinis bruožas manau tas, kad jų struktūra bent iš dalies atitinka tą tikrovę, kurią jos aprašo. Tai reiškia, kad per kalbą galima pažinti tikrovę, arba norint rekonstruoti kalbą, reikia žiūrėti kokia tikrovės sandara.

Natūralios kalbos yra masyvų sekos, kuriose užkoduota informacija. Yra du pagrindiniai elementai - pavadinimo ir gramatikos masyvai. Jie saugo instrukcijas, kaip sąmonė gali atkoduoti į masyvus įdėtus duomenis. Matematikos kalba prideda tai, kad į ją integruota kiekybė, t. y., kiekvienas savybės masyvas sujungtas su skaičiumi, kuris yra instrukcija kiek kokios nors savybės reikia paimti. Programavimas yra instrukcijos kompiuteriui, kurios gali dirbti su tekstų, vaizdų ir garsų informacija.

Tai ką žinome apie žmogaus kalbas, galime apsukti ir perkelti į gamtos kalbą ir Dievo kalbą. Bet tik suvokiant, kad šitaip primetama žmogaus psichikos sandara, kuri pagrįsta laksato galimybėmis.

[kiskis]

Kodel kilo tokia mintis samone=kalba? Todel , kad paprastai nubudes zmogus iskart pradeda kazka "galvot" zodziais, bet tai nera turbut vienintele saugusio samoningo  zmogaus busena.Yra ir kitokios(busenos) pvz meditacija, kai neber zodziu galvoj (nebandziau, galiu tik is tekstu pasakyt , kad taip buna). Kalba tai visuomeninio(nes tik visuomenej zmones ismoksta kalbet) zmogaus samones narvas(nes reik pastangu , kad bunant samoningu nekalbet galvoje).

[a.t.sielis]

Yra daug aukštesnio sąmoningumo jausmų, kurių neįmanoma išreikšti žodžiais.

Pats sąmoningumas (savasis "aš", esybės buvimas) nėra adekvačiai išreiškiamas žodžiais.

[kiskis]

Yra daug aukštesnio sąmoningumo jausmų, kurių neįmanoma išreikšti žodžiais.

Pats sąmoningumas (savasis "aš", esybės buvimas) nėra adekvačiai išreiškiamas žodžiais.

Galima sugalvot koki tai zodi, bet zmogui kuris to nepatyre , zodziu neperduosi patirties. Kaip yra zodis pvz "liudesys" zmogus kuris neliudejo to nesupras, o kuris liudejo supras.

[a.t.sielis]

Geras pavyzdys. Pats liūdesys skiriasi nuo žodžio "liūdesys". Žodis yra tik žodis. Tokiu būdu, sąmonės aktyvumas yra kažkas kito negu žodis.

[time]

Tai reiškia, kad per kalbą galima pažinti tikrovę, arba norint rekonstruoti kalbą, reikia žiūrėti kokia tikrovės sandara.

Apie visa tai kalbėjau prieš tai. Aš sakiau, kad mus skiria vienas laiko momentas nuo suvokimo. Mano suvokimu, jeigu betkuris organizmas pradėtų viską suvokti: ne suvokimu, bet signalais - kažkas spėtų per tą laiką ateiti į mintis ir būtų suvokta nemažai faktų apie savo kūrėją.

Principas yra toks. Reikia nukelti visus jutimus/emocijas toliau vienu momentu į priekį. Tai reiškia, kad momentai susiję su jutimais, dirgikliais ir emocijomis nebebus užslopinantys pažinoti aukštesnius virpesius ateinančius iš 'Dievo kalbos'.

Mano suvokimu dalant žmogui suvokiamus procesus ateinančius dėl jutiminių priežaščių, galima atsekti iš kur visas suvokimas ateina. Visvien Visi jutiminiai procesai daug maž yra paskirtyti vienodai. Kažkurių atsisakius, kažkurie veikia galingiau.

Tarkime, pas visus žmones yra emocijos - visos emocijos vyksta ir yra aptinkamos pas kiekvieną. Emocijos yra džiaugsmas, liūdesys, pyktis, laimė. Atsisakius teigiamų emocijų pajaučiamas kažkoks didesnis svarumas neigiamų emocijų. Kada yra laimė - nėra liūdesio. Kada yra liūdesys - nėra laimės.

@klajunas Kokie tavo metodai suvokti 'aukštesnių vibracjų' kalbas? Kaip visa tai atlikti?

Todel , kad paprastai nubudes zmogus iskart pradeda kazka "galvot" zodziais, bet tai nera turbut vienintele saugusio samoningo  zmogaus busena.

Čia teisingai pasakyta. Sąmonė tuoj pat pradeda veikti, kaip prisukta.

Geras pavyzdys. Pats liūdesys skiriasi nuo žodžio "liūdesys". Žodis yra tik žodis. Tokiu būdu, sąmonės aktyvumas yra kažkas kito negu žodis.

Žodis yra tik žodis, bet suvokus proceso esmę ir tikint, jog tai tikrai tas procesas ir atitinka žodžio esmę yra įjungiamas aktyvumas.

@a.t.sielis Kaip manai? Kas prilaiko aktyvumo procesus dar nespėjus suvokti? Kokia žmogaus energija padaro nesuvokimą tokį pat svarbų kaip suvokimą?