Neįtikėtina, kas vyksta žmogaus smegenyse jam meldžiantis

[paragraf 78]

Radau čia tokį straipsniuką, tad įdomi jūsų nuomonė

Neįtikėtina, kas vyksta žmogaus smegenyse jam meldžiantis

Biblija apie maldą gali pasakyti daug. Šį reiškinį bando tyrinėti ir mokslas. Aišku viena - meldžiantis, o taip pat ir medituojant, mūsų smegenys patiria tikrą palaimą.

Pensilvanijos universiteto mokslininkai nustatė, kad malda bet kokia kalba bet kokiam dievui priverčia dirbti tas smegenų dalis, kurios suteikia neįtikėtinus pojūčius.

Ypatinga būsena maldos metu - labai realus reiškinys, teigia ekspertai.

„Labiausiai jaudinantis dalykas šiame tyrime buvo tai, kad, kai matai magnetinio rezonanso tyrimo rodmenis ir sulygini juos su žmonių pojūčiais, kuriuos jie apibūdina savais žodžiais, tu supranti, kad jie sako tiesą", - sakė tyrimui vadovavęs Andrew Newbury.

Žmonės, kurie reguliariai meldžiasi (visai nesvarbu, kokiems dievams), rečiau kenčia nuo psichikos problemų.

Jų geresnė „įprasta" nuotaika, jiems atrodo, kad gyvena pilnavertį gyvenimą. Vienas tyrimas, apėmęs 1000 evangelikų iš Jungtinės Karalystės, nustatė, kad šie žmonės emociškai stabilesni.

Įdomu tai, kad visi besimeldžiantys ir medituojantys savo būseną po maldos ar praktikos apibūdina vienodai. Visi teigia jaučiantys „harmoniją ir susitaikymą". Jiems ateina suvokimas, kad „pasaulio neįmanoma kontroliuoti, todėl reikia tiesiog plaukti pasroviui ir priimti tai, kas vyksta". O dar tai „fantastiškas ramybės ir komforto pojūtis".

Mokslininkai pastebėjo, kad penkioms moterims, apibūdinusioms šią būseną penkiomis skirtingomis kalbomis, per maldą suaktyvėjo tos pačios galvos smegenų dalys. Jos atsakingos už mąstymą ir bandymą kontroliuoti aplinkinį pasaulį.

Anksčiau atliktuose tyrimuose mokslininkai skenavo budistų vienuolių smegenis. Išaiškėjo, kad jų galvose cheminiai procesai vyksta visai ne taip, kaip likusiems žmonėms. O maždaug taip, kaip likusiems žmonėms meldžiantis. Tuo tarpu budistų vienuoliams tai vyko beveik nuolat.

Šaltinis: http://gyvbudas.lrytas.lt/nori-tikek/neitiketina-kas-vyksta-zmogaus-smegenyse-jam-meldziantis.htm

[Herijus]

Meditacija ir malda, man padėjo sužinoti kas yra Dievas.

[paragraf 78]

Meditacija ir malda, man padėjo sužinoti kas yra Dievas.

Ir kas jis yra?

[puodukas]

 Man tai straipsnis kažkoks nenatūralus, pritemptas atrodo. O gal ir pats tyrimas pritemptas, nes pagal smegenų aktyvumo zonas labai "grubią" informaciją tegaunam, tad ją traktuot įmanoma įvairiai.
 O šitam straipsnyje traktavimas man nė kiek neasocijuojasi su krikščionybe, nors ji ir paminėta tyrime.

[Herijus]

Meditacija ir malda, man padėjo sužinoti kas yra Dievas.

Ir kas jis yra?

Meditacija ir malda, padėjo sužinoti, kad Dievas yra begalinė samonė kurioje viskas egzistuoja. Šventoji trejybė (Tėvas, sūnus ir šventoji dvasia) yra pirmosios tos samonės išreikštos asmenybės (Dievas trijose asmenyse). Viskas yra viena. Dievas yra visur, nes viskas yra dieve.

[gidas]

Aišku viena - meldžiantis, o taip pat ir medituojant, mūsų smegenys patiria tikrą palaimą.

Žmonės, kurie reguliariai meldžiasi (visai nesvarbu, kokiems dievams), rečiau kenčia nuo psichikos problemų.

Visi teigia jaučiantys „harmoniją ir susitaikymą". Jiems ateina suvokimas, kad „pasaulio neįmanoma kontroliuoti, todėl reikia tiesiog plaukti pasroviui ir priimti tai, kas vyksta". O dar tai „fantastiškas ramybės ir komforto pojūtis".

Na taip, ir čia nieko keisto nėra. Pats gi jauti kažką panašaus maldos metu ar medituodamas. Tam "įrodyti" mokslo nereikia, o dabar ir pastarasis patvirtina, kad melstis/medituoti (tikėti?) daliai, daugumai ar visiems iš tikro verta/naudinga.  Ir komfortas, ir prasmė. Net pavydas ima.  

[TinSoldier]

Viskas yra viena. Dievas yra visur, nes viskas yra dieve.

Viskas yra viena ar viskas yra viename?

Nes, jeigu viskas yra viena, tai dievas yra viskas. Nedaloma vienovė. Ir Jėzus, ir aš, ir miško voverė esame tokios pat vienovės (dievo) dalelės.

Tad "viskas yra dieve" bei "dievas yra sąmonė, kurioje viskas egzistuoja" yra:

a) bereikalingos sumaišties įnešančios frazuotės
b) prieštaraujančios teiginiui, jog viskas yra viena.

Ar viskas gali būti viena, jeigu yra viską savyje laikantis dalykas? Manau, kad čia du labai skirtingi požiūriai. Pavyzdžiui: ar manyje gyvena daugybė bakterijų, ar visos tos bakterijos, kartus su tuo, ką aš laikau "savimi" yra viena būtybė?

Subtilūs skirtumai, tačiau, manau, gana svarbūs. O, jeigu pasiliekam prie "viskas yra viena" (=aš taip pat esu dievas/lygiavertė dievo dalis), manau, pagal kai kurias religijas, tai būtų gana šventvagiška. Ar ne?

[klajunas]

Dievas žmogui yra sin-estezija, turinti begalybę atributų: du iš jų buvo paminėti. 1. Dievas yra viena, vienis ir yra 2. begalinė visos realybės talpykla.

Bet tai suprantant ne kaip pačią transcendenciją, bet kaip pagrindines Dievo sin-estezijos formas.

Norint geriau suprasti, derėtų pavartyti graikų ir lotynų kalbų žodynus.

[TinSoldier]

Tai, jeigu aš kokiam vyskupui pasakyčiau: "aš esu dievas, lygiavertė dievo dalis Jėzui Kristui", tai jis turėtų atsakyti: "žinoma, kad esi - kalbi apie vieną iš begalybės dievo atributų" ?

[klajunas]

Tai, jeigu aš kokiam vyskupui pasakyčiau: "aš esu dievas, lygiavertė dievo dalis Jėzui Kristui", tai jis turėtų atsakyti: "žinoma, kad esi - kalbi apie vieną iš begalybės dievo atributų" ?

Nesu tikras ar taip turėtų atsakyti, nes nežinau ar krikščionys ir krikščionių teologai išpažįsta panteizmą. Čia galėtų pakonsultuoti specialistai, bet mano supratimas su panteizmu suderinamas.

Bet ne kartą esu girdėjęs, kad krikščionys sako, jog dievas yra visur, viską mato ir viską girdi. Tai yra panteistiniai tvirtinimai, bet nepakelti iki filosofinio arba teologinio lygio.

Yra kitokių įsivaizdavimų, pavyzdžiui, koks nors deizmas ir kt.

Krikščionys manau daugiau kalba apie nemirtingą sielą, kaip atėjusią iš Dievo. Pasakyti kad esi Dievas prilygsta tvirtinimui, kad esi įsikūnijusi begalybė ne panteistine, bet asmenybės prasme. Neva esi Dievas kaip asmuo.

Bet tam turi rodyti aukštesnės sąmonės ženklus. Dievas yra visur, bet tai nereiškia, kad jis kaip begalybė įsikūnijusi kiekviename taške. Tai yra išskirtinė "privilegija". Čia toks mano asmeninis supratimas.

Be to reikia neužmiršti, kad institucinis Dievo variantas nėra niekuo teisingesnis už tik esantį knygose ar galvose. Nereiškia, kad krikščionybė propaguoja teisingiausią Dievo sin-esteziją. Tai tik vienas iš variantų, kuris įgijo istorinę svarbą Vakaruose. Jie žino daug, bet nebūtinai geriausiai.

[TinSoldier]

Ačiū už atsakymą.

Čia prie krikščionybės labiau vis suku todėl, kadangi Herijaus žinutę apie tai, kas yra dievas, palaikino paragraf'as. Tą supratau, kaip šiokį tokį pritarimą (žinoma, galbūt ir klystu). Tai ir pasidarė įdomu, ar tai pačiai krikščionybei kiek nors artima idėja, jog "dievas yra viena - viskas yra dievas". Ar tik ne už panašias idėjas Ekhartas buvo ekskomunikuotas? 

[paragraf 78]

@TinSoldier jei aš palaikinau, tai nereiškia, kad pritariu arba kad krikščionybė taip mano man tiesiog patiko atsakymas.
Kas dėl krikščionybės, tai ne krikščionys netiki kad viskas yra dievas. Nors yra toks terminas "sudievėjimas", t.y. panašėjimas į Kristų. Tikima, kad žmogus, kaip ir visa kūrinija buvo sukurta kaip atskiras nuo dievo darinys, kuris turi laisvę vystytis ir tobulėti taip kaip jis nori. Žmogus nėra dievas, dievas nėra žmogus, tai skirtingos prigimtys. Ir o mirties nėra susiliejimo su dievu (na a la nirvanos).

[a.t.sielis]

Kūrėjas ir kūriniai - ne tas pats. Kūriniai kyla iš kūrėjo galios, jie - kūrėjo galios transformacija arba manifestacija. Kūrėjo galia ir kūrėjas - neatskiriami, kaip saulė ir saulės šviesa. Saulės šviesa kyla iš saulės, bet saulės rutulys ir saulės spinduliai skiriasi.

Tokiu būdu, egzistuoja vienovė ir skirtybė vienu metu. Absoliuti visuma - įvairi, turi įvairias manifestacijas.

Sakykim, mes nesame pilnavertės Dievo dalys. Mes - atomiškos dalelės vienoje iš daugelio Jo galių (gyvųjų esybių galioje). Panašūs į saulės spindulių fotonus.

Jeigu paimti visumą, viskas yra viena visuma, bet ji turi įvairovę, skirtingas raiškas. Saulė ir saulės spinduliai - viena visuma. Bet joje matome tuos skirtingus dalykus.

[time]

Kas turi skeptišką požiūrį į tam tikrus suvokimus - tai tėra nusiteikimas prieš gėrį arba blogį.

(Kalbos logika) nuolat spinduliuoja savo logiką, kuria remtis turi kiekvienas, antraip remiantis svetima logika, gaunasi nesusipratimas (klaida) - įsijungia logikos apsauga nuo "perkaitimo". Tokias klaidas kalba fiksuoja (neleidžia prasibrauti į aukštesnes stadijas (kaip Dievo kūrėjo)), tada, galimos neigiamos pasėkmės pasireiškiančios kaip neteisingu suvokimu, nesuvokimu, tikrovės nefiksavimu. Tačiau, būna atvėjų, kai suvokiama svetima logika - tai gali būti betkas - menas, šokis, mokslas.

*Kalbos logika - logika būdinga vienos tautos kalbantiesiems, suteikianti skirtingą (savitą) pasaulėžiūrą apie bendrus dalykus kitų tautų atžvilgiu, pasireiškianti suvokimo forma. Pagal tradicinį požiūrį (nekišant Vakarų) (skirtingas namų pavidalo suvokimas, maistas, papročiai, tradicijos ir t.t.).

Tai ryškiai matoma, kaip skirtingos tautos žmonės turi skirtingus įsitikinimus, skirtingai suvokia pasaulį - vieni daugiau, kiti mažiau. Skirtingose kalbose - žmonės kuria skirtingus tekstus, skiriasi teksto ir sakinio formuluotė, išdėstymo tvarka. Pati kalba - ji yra pradžių pradžia - pagrindai suvokti aplinką - realybę. Pavyzdžiui, naujus metus pasaulis originaliai sutinka sausio 1d., tačiau kitos valstybės , kaip Kinija - švenčia vėliau, jie orientuojasi pagal mėnulio kalendorių. Kad ryškiai skiriasi ir papročiai - akivaizdu. Bet kitataučiai to nedaro, arba bent tie - kurie nesuvokia ką reiškia tos tautos kalbos žodžiai.

Šiuolaikinės technologijos ir populiarūs gaminiai iš Vakarų skiepyja vakarų kultūros logikos pradmenis, kurie kuria modernų gyvenimą. Viskas dabar atrodytų kitaip, jei ne vakarų išsikišimas į Europą. Ištikrųjų tai Švietėjiško amžiaus "sindromas" - primenantis Vakarų kultūrą. Europa būtų gaminusi ir kūrusi savo suvokimu modernų gyvenimą, kuris neprilygtų Vakarų - tačiau lygiavertiškumu prilygtų. Kol visada buvo maišymas, Vakarų kultūros Europoje, negalėjo Europa plėstis savo savitumu. Europa ištikrųju turėjo savo stilių ir spėjo pasirodyti ir išsaugoti šia diena, kuris galbūt baigėsi - baroko stiliumi (klasikiniu) - kada stilius tapo Europai nebesvarbus - viską pradėjo imti iš vakarų. Vakarai pasiūlė greitesnį ir patogesnį sprendimą, kažkam atrodė patogu (privesti žmones prie vieno (suvokimo)(amerikietiško-angliško). Pati Lietuva ir kitos baltijos šalys yra negeroje situacijoje - buvo užgrobtos ir patyrė "streso", kada turėjo adaptuotis prie svetimos kultūros iš (Rusijos)+(Vokietijos). Tada buvo skiepyjama svetima kultūra, kita. Per tai - buvo pamiršta bent daugelis papročių kuriuos tos šalys darydavo, viskas tapo nebetikra. Tos šalys buvo patampytos virvute (kol buvo reikalingos), kada nebereikalingos - pamestos (bet išeikvotos savitumu).

Bet - man, visdėlto, rišasi su kalba, tai - kas žinoma vienos tautos žmonių - yra tik grupė žmonių - tai nėra bendra pasaulio logika, kiekviena šalis vis skirtingai orientuojasi - tiek šventėse, tiek papročiuose - visos yra išskirtinės ir daro (suvokimu) kiekviena tauta skirtingus žmones viena kitos atžvilgiu.

Manau, kad iš kalbos... Nes tik dalis žmonių suvokia tokią kalbą - kokią ir išmoksta (tai gali būti tik viena - kuria nuolat orientuojamasi, kuria nuolat mąstoma, gilinamasi kas yra aplinkoje). Kada išmokstama kelios kalbos - logikos pinasi dar labiau ir tai yra naujadarių žodžių formavimas ir daryba. Tačiau, pasaulio suvokimas - tik prasiplečia, daugiau žinoma ir galima suvokti - tik (tai nėra gerai). Nors galima įskiepyti (kaip kitos šalys švenčia šventes), bet to neįmanoma išgyventi (net gimtoji logika nesuteikia galimybių to išgyventi, leidžia tik susižavėti - bet patirti neleidžia). Todėl viskas savaime trumpėja, negalima suvokti, ką suvokia kitos tautos. To negalima suprasti - viskas ateina paviršutiniškai, suvokimas pavišutiniškas.

Panaši situacija yra ir su tikėjimu (priklausomai ir nuo kalbos, tikėjimas ateina vis skirtingas). Tarkim Krikščionybėje amerikiečiai tiki daugiau protestantiška forma, europiečiai katalikiška. Bet kiekviena tauta - vis skirtingai, vis kitaip, vis neįprasčiau. Nėra taip, kad visi panašiai tikėtų, kaip ir Meksikoje, Amerikoje, Italijoje, jie tiki ir kitaip ir kitai išsivaizduoja Dievą (tačiau bendru nutarimu jį suvokia geru). Tačiau vis skirtinguose tikėjimuose vis skirtingas įsitikinimas apie rojaus ir pragaro suvokimą. O tai priklauso nuo kalbos - kokį išsivaizduoja jie Dievą - ateina iš išmoktų žodžių apsakyti Dievo išvaizdą, suvokti, kas yra blogis ir gėris irgi gali ribotai - tik tiek kiek žino žodžių, antraip negali teisingai atpažinti.

Prie to buvo pridėta nemažai darbo

Viskas tapo puošmenomis - savitumas ir visa kita neteko prasmės, nebeliko prasmės. Pilnai tikiu, jog egzistavo Baltų Dievai, Graikų mitologiniai Dievai, Antikos mitologinės būtybės - visa kas mitologiška, pasakiška. Visa tai priverstinai buvo išimta iš "programos", nes neatitiko reikalavimų, Vakariečių kultūra to nepageidavo. Tai galima pastebėti, netgi tuom (kaip paslaptingai dingo civilizacijos), kodėl dalis civilizacijų buvo paskandintos vandenyne (Tai įrodo, kokia tamsioji magija galinga). Sulyg švietimo ateijimu, buvo pasityčiota iš visų pasaulio valstybių (kokios jos neprotingos, nepažengusios), visoms buvo pasiūlyta prieiti prie Vakarietiško mąstymo tipo, tai sėkmingai vykdoma, bet tuo pačiu pradėjo pigėti gyvenimas, gyvenimas tapo nebetikras. Viskas tapo maišoma lyginama su Vakariečių gyvenimu, visiems pradėjo atrodyti, kad jie nepažengę, kvaili prieš Vakariečius. Tačiau, nesuprato, kad Jankiai turi savo tikslų - jie pamažu, bet užtikrintai grobia pasaulį, naikina visų tautybių savitumus su savo "šlamštu".

To neįmanoma įrodyti, kad švietimo ateijimas buvo naudingas. Bet taip yra - jis niekam nereikalingas. Sukūręs netikras kalbas ir išėmęs žodžius, kuriais kalbėjo protėviai - jis pasiekė tikslą - jis užvaldė pasaulį - pakeitė suvokimą apie realybę. Daugelis žodžių, kuriais kalbėjo protėviai turėjo būti nekiek stebuklingi - bet prilygdavo magijai. Taip, protėviai galėjo pastatyti iš akmens didžiausias tvirtoves, o jie rėmėsi ne mokslu, o išmintimi. Visa išmintis perėjo į mokslą. Tačiau pasireiškia kitomis formomis. Senoliai irgi naudojo technologijas ir visos jos išslapstytos, niekas jų nenori viešinti.

Tikėjime glūdi kažkur tiesa, bet ją galima atrasti tik vienu būdu - per kalbas.

[tadasas99]

Ironiskai komenruojant straipsni, istirkite smegenu veikla mylintis, valgant, vogiant  taippat rasite idomiu veiklos pokyciu.
 Surimtejant, reiketu suprantamiau, paprasciau paaiskinti, kadir mazdaug, kartais reikia sustoti nuo supancio pasaulio rutinos, pailseti, apmastyti, susivokti kur esi ir kur eini, daznai malda tam tinkamas irankis.
 O del dievo esmes diskusijos, isivaizduokit pasauli be dievo, kokia musu role, esame samoningi, neva savarankiski, turetume buti aukstesne gyvybes forma lyginant su likusia fauna, mes taptume dievais, bet mes negalime, nes jei mes dievai tai mes dievu neturim, neturim sau vedlio bet esame vedliai kitoms gyvybes formoms, atsakomybe pareiga, didziule atsakomybe, ar mes to norim, ar mums to reikia, manau nea, mums patogiau butu kad mus kazkas vestu, tai tada susikuriame kazkokia mistine butybe, jai suteikiame dievybes galia ir laukiame kol ji mus nukeips tiknkamu keliu, nesulaukdami susigalvojame teoriju pateisinanciu musu kurini.
 Man kazkaip primena 40m vaika gyvenanti su mama is mamos, ir nenorincio gal bijancio gyventi savarankiskai. Netekti moralines paramos.