nu kad ne.. blaivas visiskai.. tiesiog gal kartais per jautriai reguoju i nepermusama nuolatini skepticizma .. nors ir pats daznai kokia skeptiska zinute surezgu. Bet yra tokiu temu i kurias ypatingai audringai reguoju.
Citata iš: Sharikovas rugpjūčio 09, 2012, 00:01:46
Na ir nezinau gal praleidau koki Bilduko komentara, bet nemaciau ,kad rasytu apie kazkoki "atsivertima" i kokia nors religija. Bilduk po savo ptirties pasineriai i kokia nors religija ?
Krikščionybę, matos :)
Buvau auklejamas ateistine dvasia , bet seneles pakrikstytas kataliku .Taigi , toli "nerti" nereikejo. Nesu fanatikas , trankantis galva i siena . Tikiu , kad kazkas ten yra ir kad kiekvienam zmogui tikejimas yra svarbus jo dvasiniam augimui .
Kaip ta KAZKA vadinti , kiekvieno zmogaus pasirinkimas .
Citata iš: Bildukas rugpjūčio 09, 2012, 02:19:58
Buvau auklejamas ateistine dvasia , bet seneles pakrikstytas kataliku .Taigi , toli "nerti" nereikejo. Nesu fanatikas , trankantis galva i siena . Tikiu , kad kazkas ten yra ir kad kiekvienam zmogui tikejimas yra svarbus jo dvasiniam augimui .
Kaip ta KAZKA vadinti , kiekvieno zmogaus pasirinkimas .
Na kapstosi musu geriausi protai link to KAZKO, ziurek dar koks 10metis ir isryskinsim ta KAZKA, svarbu tik atmesti visokius viduramziu reliktus ir prietarus.
CitataJis tiesiog yra , o Baznycia tik priemone tai greiciau suprasti ir pajusti.
Nesutikčiau, jog bažnyčia yra priemonė, kuri geriau padeda pažinti Dievą (t.y. patį save). Bažnyčia yra priemonė iš žmonių išmelžti pinigus ir juos valdyti, aš ten ,deja, nematau jokio dvasingumo.... Nors, iš tiesų kiekvienas renkasi savas priemones... Aš tai geriau išeičiau į kokį mišką ir ramiai atsisėdęs, medituodamas pajusčiau gilesnį ryšį su savimi, pasauliu, negu sėdėdamas kokioje bažnyčioje...
Beje, jeigu patyrei priešmirtinių pojūčių, tai tikrai nereiškia, jog staiga reikia pradėti tikėti kažkokia religija... Anapusinis pasaulis, nefizinės erdvės kuo puikiausiai egzistuoja (gali egzistuoti) be jokių religijų įsikišimo...
Citata iš: omcikas rugpjūčio 08, 2012, 23:13:27
tai nelaimingi zmones neigiantis, bet koki antgamtiniu jegu egzistavima, tai neatsimerkiantys zmones nematantys ju kasdieniniam gyvenime vykstanciu stebuklu.
Disclaimer: Šitame post'e jokios užuominos į konkrečiai būtent Bilduko patirtis. Nors kalba apie tai prasidėjo dėl Bilduko, rašydamas nuoširdžiai neturiu galvoje jo patirčių ir įsitikinimų. Taip kad no offence. :) Atsiprašau, bet tai lunatikai, visur matantys antgamtines jėgas, nesugeba matyti kasdieniniame gyvenime vykstančių stebuklų. Todėl ir kuria savas istorijas ir fantazijas, kad savo apgailėtiną gyvenimą padarytų įdomesniu. Kai kurie taip įsikabina į tas fantazijas, kad ant jų stato viską: gyvenimo prasmę, ateities planus, vaikų auklėjimą, vertybes, pasaulio suvokimą.
Neturi teisės vadinti skeptikus nelaimingais. Netikintieji sugeba prasmę ir gyvenimo džiaugsmą įžvelgti realybėje. Mums džiaugsmą gali suteikti ir suteikia tokie žemiški dalykai kaip mylimo žmogaus ranka delne. Debesų stebėjimas. Pasivaikščiojimas. Ar gulėjimas žolėje. Ir mums nereikia tikėti, kad žolėje slepiasi vienaragiai, gamtą sukūrė aukštesnė būtybė, ar meilė yra kas nors kita, nei cheminiai procesai.
Mano nuomonė tikroji laimė yra būti laimingu dėl to, ką turi. O ne dėl to, ką tikiesi, kad turi.
Citata iš: omcikas rugpjūčio 08, 2012, 23:34:20
ir kam tai is jo atiminet ? kad jis gryztu i jusu tamsia ir nykia "relybe" kurioje nera nei pomirtinio gyvenimo, nei stebuklu?
Netikintieji nesiekia sugražinti žmonių į nykią realybę. Jie siekia atskleisti realybės grožį. Atskleisti aklo tikėjimo beprasmybę ir tuštybę.
Citata iš: Jonas rugpjūčio 10, 2012, 11:30:34
Aš tai geriau išeičiau į kokį mišką ir ramiai atsisėdęs, medituodamas pajusčiau gilesnį ryšį su savimi, pasauliu, negu sėdėdamas kokioje bažnyčioje...
Tai kodėl neišeini? Smarvės per mažai? :)
Šnekėti kiekvienas gali, bet padaryti... vietoj to kad niekintum kitą pasistenk suprasti kad kito žmogaus dvasingumas gali būti kardinaliai besiskiriantis nuo taviškio ir tau nesuvokiamas. Dėl to nereikia pulti aiškinti kad kokioje nors religijoje ar religinėje praktikoje nėra dvasingumo.
Citata iš: paragraf 78 rugpjūčio 11, 2012, 21:44:49
Tai kodėl neišeini? Smarvės per mažai? :)
Šnekėti kiekvienas gali, bet padaryti... vietoj to kad niekintum kitą pasistenk suprasti kad kito žmogaus dvasingumas gali būti kardinaliai besiskiriantis nuo taviškio ir tau nesuvokiamas. Dėl to nereikia pulti aiškinti kad kokioje nors religijoje ar religinėje praktikoje nėra dvasingumo.
Lažinuosi, kad Jonas visai kitą nuomonę turės, bet ir aš noriu atsakyti :)
Aš irgi manau, kad tas išėjimas į mišką ir meditavimas yra labiau gerbtinas ir "tikresnis" dvasingumas už bažnytinį :)
Pirmiausiai todėl, kad bažnyčia per daug prisirišusi prie žemiškųjų vertybių: pompastikos, pinigų, biurokratijos ir t.t. ir pan. Tai toookia milžiniška, organizuota, struktūrizuota ir stagnacinė sistema, jog dvasingumas tampa tarsi antraeilis dalykas.. Man bažnyčia labiau primena tiesiog vieną iš suinteresuotų grupių, kurios tikslas valdyti ir įtakoti valstybės/vyriausybės/socialinį/pilietinį gyvenimą.
Taip pat, bažnyčia pamiršta tai, ką tu pats parašei. Kiekvieno žmogaus dvasingumas gali kardinaliai skirtis. Tačiau bažnytinės vertybės diegiamos kaip per kokį konvejerį. Praktiškai jokio individualumo ar nukrypimų nuo "normos". Yra griežtos taisyklės, griežti kanonai, kurių doras krikščionis turi laikytis. Ir nuo mažumės visa tai diegiama į smegenis. Taip kad pati bažnyčia pažeidžia teisę į "kitokį" dvasingumą...
Išėjimas į mišką ir būvimas pats su savimi man atrodo žymiai tikresnis ir nuoširdesnis. Kai pats atrandi ko ieškai. Kai pats suvoki, ką nori suvokti. Be jokių įdiegtų ritualų, maldų ir pan. Ir ten jau ne taip svarbu kokį dvasingumą atrasi. Bet tu jį atrasi pats sau.
Mano nuomone..
Matai, bėda ta jog neesi matęs bažnyčios virtuvės iš vidaus. Bažnyčioje tiek skirtingų dvasingumo praktikų, kad tik spėk aprėpti. Anksčiau, kai to nežinojau irgi panašiai galvojau. Tačiau dabar matau kiek čia visko pilna. Tu matai tik išorę, vidaus nematai. Individualumui reikštis erdvės kiek nori. Kiekviena bendruomenė turi savo dvasingumo praktikas. Pradedant charizmatais ir baigiant tradicijonalistais. Kur dar skirtingi ritai bažnyčioje, kur vienuolynų ir prie jų besikuriančių bendruomenių dvasingumas. Pvz. domininkonai triatininkai kardinaliai skiriasi nuo pranciškonų triatininkų, charizmatai skiriasi nuo bobučių kurios rožantėlį meldžiasi.
Bažnyčia tai ne vien pompastiškos vyskupo mišios, bet tai kiekvienas atskiras individas iš kurių ir susideda bažnyčia. O tai kad yra tikėjimo tiesos kuriomis visi tiki, tai tik į gerą, nes kaip sakė Dalai Lama, tik būdamas tikras savo tikėjime galėsi kažko pasisemti iš kitos religijos, neprarasdamas savo identiteto. Kai žmogus neturi tvirti dvasinio pamato, jis ima tikėti visokiomis nesąmonėmis.
O tokių išeinančių į vienumą bažnyčioje pilna. Kai kurie išeina visam laikui ir tampa pvz. kartūzais, kiti išeina laikinai ir dalyvauja rekolekcijose. Aš pats gana dažnai dalyvauju rekolekcijose. Kada atsiskiri nuo pasaulio ir kelias dienas praleidi maldoje.
Visiškai tikiu, kad parašei 100-procentinę tiesą.
Tik gaila, kad egzistuoja dejopos bažnyčios. Paviršutinė ir ta giluminė.
Paprastiems mirtingiesiesiems retai kada laisvai prienama informacija apie tai, ką tu rašai šitame forume. Tiksliau, ne tai kad sunkiai prienama, tačiau tiesiog įvilkta į tą paviršutinę bažnyčią. Kodėl atvirai viešai ir plačiai bažnyčia nedeklaruoja tokių dalykų, kurie yra/turėtų būti jos pamatiniai tikslai?
Kodėl paprasti tikinteji nežino kas iš tiesų vyksta visoje toje sistemoje?
Kaip ir su sukūrimo mitu. Ok, viršunėlės ir kartais paprasti teologai deklaruoja, kad tai tėra alegorija. Kodėl to niekas nepasako per mišias, mokyklose ir pan?. Taip ir atsiranda skirtumas tarp 90proc., eilinių tikinčiųjų su iškreiptu krikščionybės suvokimu ir tuo bukaprotišku įdiegtu mechaniniu dvasingumu. Ir absoliuti mažuma, kuri iš tiesų žino kuo tiki ir ką daro.
Kodėl bažnyčia nesistengia savo vidaus į išorę iškelti masėms pamatyti? Kodėl esmę paslepia po mėšlo krūva?
Viskas yra priešingai: kiekvienas tikintysis tai žino. Nekalbu apie tuos kurie plaukia paviršiuku. Tau iš šalies viskas kitaip atrodo, nes nesilankai mišiose, tikybos pamokose ir t.t. ir nržinai kas ir kaip iš tiesų vyksta. Esi susikūręs savo krikščionybės modelį kuriuo vadovaujiesi diskusijose. Tačiau tiesa yra kitokia. Bet nepasigilinęs į ją jos nesuprasi.
Bet krikscionys vistiek remiasi biblija, tiki ,kad ten tiesa parasyta ? Ar dabar naujieji krikscionys viska savaip interpretuoja ir aiskina ten kaip tarkim saves pazinimas, dvasingumo ieskojimas ir panasiai ? Nes jeigu zmogui butina dalivauti kokios nors bendruomenes veikloj ir tik del to jis tampa tarkim krikscioniu, tai biski skamba apsurdiskai, gi yra bendruomeniu kurios neparemtos melu(bent jau as tuo noreciau tiketi), nebent tikrai nera ir religija vienintele(ar lengviausiai prieinama) terpe zmonems burtis, uzsiimt kazkokia veikla.
Ne, ne ne... :) Aš ne iš šalies viską matau. Aš tiesiog matau iš statistinio tikinčiojo pozicijos. Aš nuo 3(o gal ir 1) iki 10(ar net 12 klasės, nebepamenu) turėjau tikybos pamokas. Iki kokios 9-10 klasės vaikščiojau į bažnyčią ir labai nuoširdžiai klausiau pamokslų. Dar dabar kartais nueinu iš solidarumo su tėvais. Ar šiaip paklausyti pamokslų. Dėl įdomumo, dėl bendro išprūsimo. Mane supa daugybė eilinių tikinčiųjų.
Man atrodo(nežinau tiesos), kad tu daugiau bendrauji su teologais, su toje srityje išsilavinusiais žmonėmis. Su vienuoliais, kunigais ir t.t. ir pan. Ar dažnai apie dvasingumą, tikėjimą pakalbi su eiline bobute ar paaugliu atėjusiu į bažnyčią? Vien šitame forume, pažiūrėk, kiek tikinčiųjų - ar gali bent ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti normalius post'us susijusius su krikščionybe?
Taip, greičiausiai aš turiu susikūręs iškreiptą krikščionybės modelį. Bet problema, kad tą modelį aš susikūriau dėka tikybos pamokų, bažnyčios ir mane supančių paprastų tikinčiųjų, kurių pasaulyje dauguma.
Buvo mane įmetę į kažkokį skaipo chat'ą, iš kurio tu kaip tik išeidinėjai. Apkaltinai RoxiO, kad jis turi susikūręs infantilų krikščionybės suvokimą, kad tau atsibodo atsakinėti į tokius kvailus klausimus ir pabėgai.
Bet tai, kad tau tenka pastoviai atsakinėti į kvailus klausimus ir parodo, kad milžiniškas kiekis paprastų žmonių, specialiai nestudijuojančių Vatikano dokumentų, pranešimų, neinančių valandomis asmeniškai kalbėti su kunigais, nestudijavusių teologijos, turi tą infantilų religijos suvokimą. Ir dėl to kalta bažnyčios(tiesioginė ir netiesioginė) veikla.
Nesakyčiau jog čia kalta Bažnyčia. Greičiau statistinio krikščionio aplaidumas. Tas kas tikrai tiki, lankosi kokioje nors bendruomenėje ir neapsiriboja nuėjimu į bažnyčią tik per šventes. Bažnyčia siekia tikinčiųjų sąmoningumo visose srityse. Pvz. komunijai dabar ruošiama metus, o ne savaitę kaip kad anksčiau, santuokos sakramentui irgi privaloma išklausyti kursą apie santuokos sakramentą. Vyksta begelė renginių, paskaitų, klubų ir t.t. tik spėk lankytis ir gilinti savo sąmoningumą. Niekas nekaltas kad žmogus aplaidus, apart patį žmogų.
Beje mano bendravimo ratas neapsiriboja vien teologais ir kunigais. Tiesa didžioji dalis mano pažįstamų ir draugų yra gyvai tikintys žmonės, kurie ir nestudijavę teologijos turi labai sąmoningą tikėjimą ir žinias apie jį, nes gilinasi į dalyko esmę, o ne tik lankosi mišiose.
Sharikovai, taip krikščionys tiki jog Biblijoje parašyta tiesa. Bibliją sudaro bagalė literatūrinių žanrų, pradedant mitais ir baigiant laiškais. Kolkas niekas kas parašyta Biblijoje nebuvo paneigta. Tad kodėl netikėti?
"Kolkas niekas kas parašyta Biblijoje nebuvo paneigta. Tad kodėl netikėti?"
Na as kazkaip abejociau ar tikrai ten nieks nebuvo paneigta, kartais biblijoj neparasyta ,kad zeme plokscia ? Nojaus arka nei teoriskai nei praktiskai negalejusi egzistuoti, na o kas ta trejybe, trys viename, tai net kunigui studijavusiam teologijos "moksla" sunku paaiskinti.
Neesu skaites biblijos(na kaip ir daugelis krikscioniu :) ), bet paziuriu per youtube "Atheist experience", ten vienas is ju lyg ir buves kunigas ,Matt Dillahunty ,diskutuoja su tikinciais, pakankamai idomu, nes jis istraukia is biblijos pakankamai tokiu priestaringu vietu.
Ne, Biblijoje neparašyta jog žemė yra plokščia. Norjaus arka yra mitas apie žemės perkūrimą. Skirk mitinį mąstymą nuo nemitinio.
Įdomumo dėlei paskaityk ir Bibliją. O ne tik jos kritiką. Čia tas pats kas skaityti kritikų nuomonę apie filmą, o pačio filmo nebūti mačius.
Prieštaringos vietos Biblijoje atsiranda traukiant eilutes iš konteksto ir nematant visumos. Imant Bibliją kaip visumą, o ne atskiras dalis, jokių prieštaringų vietų tenai nerasime.
CitataLažinuosi, kad Jonas visai kitą nuomonę turės, bet ir aš noriu atsakyti
Lažybas pralaimėjai, nes ir mano nuomonė tikrai panaši į tavo išreikštą. :D
CitataTai kodėl neišeini? Smarvės per mažai?
Šnekėti kiekvienas gali, bet padaryti... vietoj to kad niekintum kitą pasistenk suprasti kad kito žmogaus dvasingumas gali būti kardinaliai besiskiriantis nuo taviškio ir tau nesuvokiamas. Dėl to nereikia pulti aiškinti kad kokioje nors religijoje ar religinėje praktikoje nėra dvasingumo.
Išeinu aš į tą mišką, nereikia net ten eiti, man užtenka išeiti ir į lauką, kad ir į žvaigždes naktį pažiūrėt, nes kaime gyvenu... Tikrai neniekinu kitų, tiesiog išreiškiau savo nuomonę. Beje, ir pats sakiau, jog kiekvienas žmogus dvasingumą gali suvokti ir jo siekti savais būdais, kad ir mano nuomone iškreiptais ir man pačiam nepriimtinais, nes jeigu žmogui tai padeda - aš galiu tik už jį pasidžiaugti...
Kaip rašė Merfis: nuomonė - pats netiksliausias matavimo vienetas ;)
Tai ko nepažįstame mums visada atrodo iškreipta ir neteisinga. O jei žmogus dar siuro mąstymo tada kitoks dvasingumas jam apskritai nesuvokiamas, nes jis turi susikūręs savo pasaulėlį į kurį nieko nenori įsileisti, o jei įsileis, tada tas pasaulėlis grius kaip kortų kaladė. O tai žinoma baisu, baisu kad jis gali sugriūti. Tad ir spardomės kaip maži vaikai, matydami pas kitą kitokį žaislą smėlio dėžėje.
Visi mane laikė, laiko dvasingu, tačiau man ,,neprilimpa" jokios religijos. Tai iš kur tas dvasingumas, jeigu nėra ryšio su bažnyčia?
O kodėl dvasingumas turi rištis su religija? :)
Citata iš: Šešėlis spalio 23, 2012, 22:08:06
O kodėl dvasingumas turi rištis su religija? :)
Pritariu, kad neturi rištis, bet visiems senesnių kartų atstovams tai neatskiriami dalykai. Nesupranta jie sielos egzistencijos...
O tave seni žmonės laiko dvasingu?
astropasauli-minėjai, kad tau neprilimpa jokios religijos. O kas tuomet tau prilimpa? Vistiek kažkuo rėmiesi, nejaugi tik savo sugalvotu dvasiškumu?
O būtina kažkuo remtis?
Dvasingumas yra ne kas kita kaip tavo gyvenimo pilnatvė.
Žmogui kuris gyvena pilnatvėje nesvarbu ką kiti galvoja apie jį, ar jam pritaria ar ne, nes jis žino, jaučia, kad yra laimingas ir gyvena pilnavertiškai savo svajonę.
Visa kita nesvarbu.
Nebūtina kažkuo remtis, tačiau tas dvasiškumas vistiek nuo kažko prasideda. Kad ir tikėjimas reinkarnacija, tai jau remimasis rytų religijom. Arba skaitymas visokios pseudodvasingos literatūros.
Ar dvasingumas yra gyvenimo pilnatvė? Gal ir taip. Galima prisikurti sau kiek tik nori to "dvasingumo" ir jaustis laimingam, tačiau taip jau yra, kad čia labai individuolus reikalas ir kitas gali tiesiog "žinoti" kad jo pilnavertiška svajonė yra pvz žudymas. Taip kad truputi svarbu su tuo "juntamu" dvasingumu, verčiau jau jo nuo pat pradžių ieškot aplinkoje ( religija, pseudomokslai..tt), o tik paskui savyje.
nėra pilnaverčio žudiko, nes pats žudimas yra nepilnavertiškumo komplekso iššauktas reiškinys.
O visas tas dvasiškumas negali būti nepilnavertiškumo komplekso iššauktas reiškinys? Minėjai kad "žmogui kuris gyvena pilnatvėje nesvarbu ką kiti galvoja apie jį". Ar esi tuo įsitikinęs?
Dvasingas - spinduliuojantis gerumu. :)
Citata iš: astropasaulis spalio 24, 2012, 19:41:38
Dvasingas - spinduliuojantis gerumu. :)
Nebutinai aš sakyčiau, kad dvasingas yra teisingas
Ar už tavo gerumą žmonės tave vadina dvasingu? Šiaip dvasingumas tai kažkoks vidinis suvokimas savo ir visos būties prasmės, o ne emocijų skleidimas. Vieni geba būti dvasingi stebėdami gamtą, kitiem gi reikia visokių išsigalvojimų, atitolinančių nuo tikros pasaulio realybės.
Dvasingumas yra savojo aš suvokimas. Tikrai dvasingi žmonės suvokia: Kas aš esu? Kuo aš siekiu? Ar tikrai aš esu aš? Ka aš jaučiu, kai sakau žodį aš?
crystal- tu bent jau pagalvoji prieš sakant ką nors?
aš parašiau: "Dvasingumas yra ne kas kita kaip tavo gyvenimo pilnatvė."
o tu klausi: "O visas tas dvasiškumas negali būti nepilnavertiškumo komplekso iššauktas reiškinys? "
Jei žmogus gyvena pilnatvėje jis jau yra pilnas, jam nieko netrūksta todėl jam nieko nereikia, kaip ir kitų požiūrio ar t.t Jis jaučia kas yra, kaip gyvena.
Ar esu tuo įsitikinęs? žinau tai 100% jeigu jam trūktų kažko jį vadintume ne pilnatvėje gyvenančiu o trūkume.
O į dvasiškumo sąvoką neįeina visokie to suvokimo praktikavimai .t.y domėjimasis reinkarnacija, religijom, astralinėm kelionėm, astraliniais lygmenimis ir pan.? Tai ką, užsidaręs ir atsiribojęs nuo visuomenės žmogus yra dvasingas? Abejoju.
Abejonė visada viskam bus. Gali nepasakot, kad 100% esi dėl savęs įsitikinęs. Atsimenu per etikos pamokas kažkada kalbėjom, kad pvz jei mokytoja parodys baltą lapą ir paklaus kokios jis spalvos, atsakytum, kad baltas, bet jei išgirstum, kad visi kiti jį vadina šviesiai pilku, tai kažin ar nesudvejotum dėl savo nuomonės. Aišku tu gali atsiriboti nuo visų, gyventi pagal savo "pajutimus" bet ar tai bus pilnavertiškas ir dvasiškas gyvenimas, tai nežinau..
Crystal, nuo pasaulio atsiskirti sveika, nes pamatai ji iš šalies
"Dvasingumas yra ne kas kita kaip tavo gyvenimo pilnatvė."
Kur matai trūkumą kažko? arba atsiribojimą ir užsidarymą?
Pilnatvė yra darymas to ką mėgsti, kas tau įdomu, dėl to, kad tau tai patinka.
Dėl žinojimo, ir kitų įtakos, tavo etikos mokytoja vadovaujasi bandos principu, aklumu ir durnumu.
Trūkumą matau iš tavo pasisakymo
Citata iš: eternal.bliss spalio 24, 2012, 09:56:52
Žmogui kuris gyvena pilnatvėje nesvarbu ką kiti galvoja apie jį, ar jam pritaria ar ne, nes jis žino, jaučia, kad yra laimingas ir gyvena pilnavertiškai savo svajonę.
Visa kita nesvarbu.
Mano manymu nepaisymas ir įsikabinimas į savo "pajustą" pilnatvę yra užsisklendimas, atsiribojimas nuo visuomenės. Žalingumą mačiau, kai žmogus skrajoja astraluose, ieško lygmenų ar šiaip "aukštesnio gyvenimo" šitaip nematydamas realybės, o dabar man pradeda atrodyt, kad užsidarymas nuo pasaulio ir kitų nuomonių ignoravimas yra dar blogesnis dvasingumo ieškojimas.
Kokiu dar bandos princypu? ;D Ar ne visuomenėje gyveni? Žmogaus psichologija čia. Gali neigt kiek nori, bet vistiek gyveni "bandoje".
Pasidomėjau truputi ką ten mokytoja mus mokė. Čia bus kažkas panašaus į Asch konformizmo eksperimentą. Jei įdomu-pasiskaityk, o tik paskui aiškink apie pedagogų durnumą, individuoliste. http://padrikosmintys.wordpress.com/2008/05/23/penketas-psichologiniu-eksperimentu-ir-nuostabusis-musu-protas/
kokį trūkumą matai? ir kur?
"Tavo manymu" ir viskas tuo pasakyta. Tu manai kas dvasingumas reiškia tą ir tą, ir kad pilnatvė reiškia tą ir tą. Pilnatvė ir dvasingumas nėra užsisklendimas.
Geresnio gyvenimo ieškojimas yra žalingas?
Ieškojimas absoliučiai yra žalingas?
Eksperimentai atliekami ant tam tikrų žmonių, kadangi pilnaverčių žmonių yra mažuma, jie galėjo net nedalyvauti tame eksperimente ar net stebėjimuose kurių metu buvo išvesta teorija, todėl ji teisinga tik nepilnaverčių žmonių tarpe.
Iš tavo pasisakymų atrodo, kad tu esi užsidariusi naujovėms, neieškai nieko, ir puikiai atspindi savo neigiamumo suvokimą, ir sakyti, kad ieškojimas kažko yra žalingas? na....................................... tyliu jei jau tokia išvada
O aš ir neminėjau, kad pilnatvė yra užsisklendimas. Priešingai. Pilnavertiškas žmogus kaip tik toleruoja, supranta ir semiasi iš kitų, priešingai nei tu pasakei "nesvarbu ką kiti galvoja". Kas man ir užkliuvo.
Geresnio gyvenimo paieškos nėra žalinga, tik jei tu skrajoji padebesiais tai man neatrodo geresnis gyvenimas. Yra ir taip ką veikti žemėje, nei skrajoti ir ieškoti sau asmeniškai gero gyvenimo.
Ką tu žinai apie šį eksperimentą? Pagal tave tikriausiai beveik visi žmonės yra nepilnavertiški.
Va tame ir esmė, kad mane naujovės domina, tik priešingai nei tau, man jos patinka kiek kitokio pobūdžio. Ir net nebandyk to vadinti neigiamumu ar pan.
Turėjau omenyje požiūrį į jį, nuomonę apie jį.
Kiekvienas renkasi kaip nori gyventi.
O jei tave domina naujovės, tai kodėl atėjai čia? kai nuomonė apie bet kokį dalyką yra arba skeptiška, arba išreiškianti kažkokį neigiamą požiūrį? Kam vargintis ir rašyti tai kuo netiki? :)
Iš smalsumo. O kam viską nurašyt tik tikėjimui ir nesistengt nieko paaiškint? Aš nieko neneigiu, o tik ieškau paaiškinimo ir nemanau, kad tai blogai. Be to čia laisvas forumas, priešingų nuomonių tikrai gali tikėtis. Bet nesirūpink, anksčiau ar vėliau nusibos man čia ir išeisiu iš forumo ;)
Citata iš: crystal spalio 24, 2012, 22:51:31
Bet nesirūpink, anksčiau ar vėliau nusibos man čia ir išeisiu iš forumo ;)
Blem.. ir aš taip galvojau... jau kokius metus :(
Ir pripažinkit, ar neįdomiausia ginčytis su radikaliai priešingomis nuomonėmis? Tuomet gimsta geriausios mintys, verčiama iš esmės perkratyti savo ideologija ir įsitikinimus. Galiausiai, konfliktuoti visuomet smagiau, nei sutarti. Iš konfliktų daug daugiau apie žmones sužinai, nei galėtum sužinoti per 1000 draugiško gyvenimo metų. Smagu :)
Kodėl būtinai reikia viską absoliučiai įvardinti? Neapčiuopiami dalykai gali būti skirtingai interpretuojami. Iš patirties sakau: kai esi dvasingas, aplinkiniai mato, pastebi tavo pozityvą, dažnai toks žmogus šypsosi, kad ir iš nieko. Nusivylusius, pyktus žmones kažkodėl tai nervina. Dar pavyzdžiui, kai tave puola energetiniai vampyrai, ar šiaip kokie agresyvūs žmonės tave turėtų tai sunervinti ir supykdinti, tačiau tu į tai per daug nekreipi dėmesio, o padarai stebuklą - padarai tam ,,blogajam" kažką gero. Gaunasi absurdiška situacija, bet ji veiksminga. :)
crystal- nenurašau visko tikėjimui, bet taip pat nenurašau visko netikėjimui. Kai kurie tavo pasisakymai nesukoncentruoti, nesusitelki į pokalbį, net kelis kartus reikia priminti apie ką kalba buvo, galiausiai jei išsisemi pradedi galiausiai kalbėti apie kažką kitko ir nukreipi temą. Ir visa tai tik dėl noro paneigti kažką.
Absoliučiai ieškojimo tame nėra, tiesiog visko neigimas, tau net neįdomu ar tai yra, ar gali būti, tiesiog nori išreikšti savo visa ko paneigimą ir aklą TIKĖJIMĄ NEBŪVIMU.
Kaip bebūtų juokinga, jog to ko nemėgsti tai ir darai.
Jums smagu nes iš viso to pokalbio bent dalį su savuoju požiūriu suliejat ir gaunat naują supratimą.
Tačiau bent jau nesakykit, kad naudojatės logika ar ieškot teisingo atsakymo, ar reiškinio paaiškinimo, nes šiuo atveju neieškot nieko.
Tiesiog pastebėjimas ;D
Įdomu koks tikslas to
Jei netiki tuomet kam kalbėti apie tai kuo netiki
Tiesiog koks skirtumas?
Niekam nerūpi kas kaip gyvena, jei gyveni gerai tai gerai, jei ne tai ne, Jei vienas gyvena laimingai skraidant tai gerai, jei vienas gyvena laimingai neigdamas tai puiku.
Tiesiog sau nemeluokit ir viskas bus gerai.
Todėl kalbėti apie tikėjimus yra beviltiška, ir nesvarbu.
Jei visi gyvena laimingai, su savuoju suvokimu, tuomet visa tai yra puiku.
Na, kad jau priėjom prie žinučių pobūdžio tai... Man pvz nepatinka tavo abstraktumas pokalbyje, nes į kaikurias temas atsakai keliaprasmiškai. Be to nemėgstu nepagrįsto užtikrintumo, kažkaip truputi arogatiškai atrodo. O ir šiaip pats neretai mėgsti nukrypti į lankas, taip kad susilaikyk nuo pastabų man.
Na aš tai stengiuosi logika vadovautis, neišvedinėju savų teorijų ir mokslininkų bei pedagogų darbus vertinu. (priešingai nei tu)
O koks tau tikslas čia rašyt? Gi gali gyvent sau ramiai ir nieko nerašyt čia visai. Ar matai mažiau prasmės skeptikų pasisakymuose, nei tikinčiųjų? Ir koks čia savęs apgaudinėjimas?
Tai vat, vat metu šitą įprotį ;D
O daugiaprasmiškumas yra tiesiog pastebėjimas, Kad 1 objektą gali matyti keliais požiūrio kampais, kad iš tiesų suprastum objekto formą.
Logika ir yra išvedinėjimas, klausimas autoriteto tikrumu, ieškojimas. Šiuo atveju tu tiki, tiesiog tiki mokslu, pedagogais, knygomis, arba tiesiog kitų teorijomis, kurios ir bendrai pripažintos.
Tai tiek baigiu kalbas ne į temą. :) ;D
O gal ir apskritai. :)
Su dvasingumo samprata apskritai dabar yra didelė problema.
Dvasingumu dabar laikoma bet kas kas kalba apie religiją ar dvasinius dalykus. Tačiau visiškai nekvestionuojamas dvasingumo lygis, prasmė, nauda, autentiškumas.
Pakalbėk kokias nors nesąmones apie reinkarnaciją ir iškart turėsi pasekėjų krūvą, kuri sakys kad štai dvasingai kalba žmogus.
Geras pavyzdys yra Merkinės piramidė. Daug kas ją laiko dvasinga vieta. Poviliuko šnekas irgi laiko dvasingomis. Žmonės važiuoja į tą Lietuvos Meką, medituoja, geria vandenį, meldžiasi. Jaučiasi dvasiškai pakylėti.
Tačiau kai paklausai Poviliuko kalbas turėdamas atitinkamą išsilavinimą (kalbu apie filosofiją, religijotyrą, teologiją) iškart pastebi kokius vėjus jis kalba. Tačiau yra juo tikinčių.
Religijotyrininkas G. Beresnevičius (man didelis autoritetas) labai gerai yra pasakęs apie tai kokie žmonės paprastai susižavi tokiu "dvasingumu". Tai: moterys, mažą išsilavinimą turintys, taip pat tiksliukai. Humanitarai paprastai šiai sričiai atsparūs, nes yra ragavę atitinkamo išsilavinimo. Ne be reikalo jei kur nors prie universitetų kuriasi tokio "dvasingumo" studijos, tai jos paprastai kuriasi prie technologijos universitetų. Geras pavyzdys yra Šiaulių universitetas, kuriame buvo aptsiradusios panašios studijos.
Taip kad viską reikia vertinti kritiškai, ne bet kas kas kalba apie Dievulį yra tikro dvasingumo apraiška.
Mano nuomone, dvasingumas apskritai nėra susijęs su religijomis. Žmogus yra geras, kilnus, nuoširdus, skleidžiantis gėrį... Tai vieni iš atributų, kurie formuoja dvasingo žmogaus asmenybę. Minėtos religijos, tai tik butaforija...
paragraf 78- Čia gal ne į temą bet tik taip įdomu. :D Kuo remiasi filosofija?
O jei mokslininkų atsirastų tuomet paklausčiau kuo remiasi mokslas?
Religinis dvasingumas duoda konkrečią kryptį. Be religijos pasiekti aukštą dvasinį lygį praktiškai neįmanoma. Nes tam kad dvasiškai augtum reikalinga bendruomenė kurioje tu augtum, kuri galėtų pasakyti kur klysti, ir augtų kartu su tavimi. Vienas lauke ne karys.
Kiek mačiau tokių kurie be bendruomenės bando augti, tai visada būdavo pseudodvasingumo prisigaudę asmenys, kurie neturėjo aiškaus kamieno. Tokie žmonės paprastai būna pilni pagiežos, individualizmo, jų dvasingume "dera" viskas. Gerai sakoma, kai nustojama tikėti dogmomis pradedama tikėti visokiomis nesąmonėmis.
Dvasingumas be bendruomenės praktiškai visada veda į pražūtį. Bent jau mano patirtis taip rodo. Nesutikau nei vieno kuris skelbtūsi jog nepriklauso jokiai bendruomenei ir su juo viskas būtų ok. Tačiau sutikau daug tikinčiųjų priklausančių kokiai nors religijai, kurie galėtų būti pavyzdys mums visiems.
Ir vienų ir kitų buvau sutikęs pakankamai daug, kad galėčiau darytis atitinkamas išvadas.
Citata iš: eternal.bliss lapkričio 05, 2012, 17:22:20
paragraf 78- Čia gal ne į temą bet tik taip įdomu. :D Kuo remiasi filosofija?
O jei mokslininkų atsirastų tuomet paklausčiau kuo remiasi mokslas?
Filosofija ir mokslas remiasi logika ir blaiviu protu. Taip pat remiasi empirine patirtimi.
Citata iš: eternal.bliss lapkričio 05, 2012, 17:22:20
O jei mokslininkų atsirastų tuomet paklausčiau kuo remiasi mokslas?
Na, aš ne mokslininkas, tačiau remiasi stebėjimais ir eksperimentais.
Aišku, ir tuo, ką paragraf paminėjo.
Citata iš: paragraf 78 lapkričio 05, 2012, 16:48:58
....kokie žmonės paprastai susižavi tokiu "dvasingumu". Tai: moterys, mažą išsilavinimą turintys, taip pat tiksliukai.
Siaubas... :o
Citata iš: crystal lapkričio 05, 2012, 17:35:06
Citata iš: paragraf 78 lapkričio 05, 2012, 16:48:58
....kokie žmonės paprastai susižavi tokiu "dvasingumu". Tai: moterys, mažą išsilavinimą turintys, taip pat tiksliukai.
Siaubas... :o
Ne siaubas, o žiauri realybė.
Aš tai kažkaip džiaugiuosi kad per savo gyvenimą gavau galimybę pastudijuoti ir teologiją ir religijotyrą ir filosofiją ir ezoteriką
Kartais tenka pastebėti iš kur pastebėti iš kur koks pseudoreliginis mokymas semiasi idėjų. Pamatai iš ko sudarytas kokteiliukas, suvoki kaip operuojama prieštaraujančiais teiginiais, arba seniai žinomos tiesos pristatomos kaip asmeniniai atradimai.
O teiginiai "religija ir dvasingumas nesuderinami" rodo tik prastą religijos ir jos dėsnių pažinimą. Tokiam žmogui būtų pravartu bent jau kokį religijostyros įvadą pasiskaityti arba ką nors iš religijos fenomenologų, kad ir garsiausią šioje srityje Mircea Eliade
Bet jeigu logika ir protas, yra skirtingi? o patirtis suvokiama tik per logiką ir protą? Tuomet iš tiesų patirtis tėra tavo realybės suvokimas, kuris gali visiškai skirtis pas skirtingus asmenis. Tuomet patirtis bus skirtinga, ir pati realybė bus skirtinga.
Kitaip sakant Jie remiasi tiktai pačio žmogaus gebėjimu suprasti ir suvokti, bei to suvokimo sukurta patirtimi realybės.
Ganėtinai linksma :)
Buddha, Jėzus, Krishna, nebuvo priemę kažkokios religijos, kaip tik Jėzus kritikavo tai, Buddha atsiskyrė išvis nuo bendruomenės.
Citata iš: eternal.bliss lapkričio 05, 2012, 17:41:01
Buddha, Jėzus, Krishna, nebuvo priemę kažkokios religijos, kaip tik Jėzus kritikavo tai, Buddha atsiskyrė išvis nuo bendruomenės.
Buda atsiskyrė tik laikinai, vėliau jis įsijungė į bendruomeninį gyvenimą. Turėjo mokinių. Dvasingumo teologija moko, kad laikinas atsiskyrimas nuo fizinės bendruomenės būdingas mistikams, tačiau tai išrinktieji žmonės. Tokių būna vienetai. Ir paprastai atsiskyrimas būna visiškas. Tada visiškai su niekuo nebendraujama. Ir būna taip, kad pradžioje priklausoma kokiai nors bendruomenei, tada atsiskiriama, o tada grįžtama. Tai neturi nieko bendro su tiesiog nepriklausymu jokiai bendruomenei.
Kristus buvo Judaizmo išpažinėjas. Lankėsi sinagogoje. Manoma kad net buvo rabinas, nes į jį mokiniai kreipdavosi Rabbi.
Krišna apskritai mitinė būtybė, tad neverta apie nei kalbėti.
Juk sakei, kad turi priklausyti religijai.
Kad kalbėjosi su žmonėmis ir mokė tai ne religija, jie neskaitė ir nemokė pagal kažkokią knygą, ir nesivadovavo kažkokiomis taisyklėmis parašytomis kažkokioje knygoje ar kuo.
Šiuo atveju visi be išimties vadovavosi savo patirtimi, nepritarė kažkokioms "taisyklėms"
Dėl Krishnos- Tai tu Hinduizmą vadini mitu? Gal dar vedas padavinsi pasakomis?
Geriau bent pagalvok ką sakai :)
Tai jie ir priklausė religijoms. Buda iš pradžių išpažino induizmą, vėliau sukūrė savo mokymą, dar jam esant gyvam atsirado nauja religija.
Kristus išpažino judaizmą ir mokė pagal Senąjį testamentą, jį dažnai cituodavo savo kalbose. Vėliau jam mirus ir praėjus ne vienam dešmtmečiui įvyko judaizmo skilimas dėl ko atsirado nauja religija krikščionybė. O iki to laiko krikščionys buvo ir apipjaustomi ir net į sinagogą vaikščiojo.
Pasidomėk giliau.
Induizmas apskritai yra viena iš mitinių religijų. Joje mitas yra svarbesnis už istorinius faktus. Tai apskritai būdingas fenomenas neistorinėms religijoms. Štai krikščionybėje, judaizme ir islame svarbu istorinis faktas, todėl jos vadinamos istorinėmis religijomis. O va induizmą religijotyrininkai priskiria mitologinėms religijoms.
Tai žinoma nepadaro induizmo prastesne religija. Tiesiog jos kitoks pobūdis. Ir vedose daugiau mitų nei istorinių įvykių atpasakojimo.
Pasidomėk giliau induizmu, nepuolės ginti to apie ką neišmanai ;)
Neginu nieko. ;D
Tai ne lygiareikšmiai dalykai.
Iš Budos mokymo atsirado Budizmas, iš Jėzaus mokymo Krikščionybė. Jų nepriskyrė tuo laiku nei induizmo nei judaizmo mokytojais.
Citata iš: paragraf 78 lapkričio 05, 2012, 17:39:56
O teiginiai "religija ir dvasingumas nesuderinami" rodo tik prastą religijos ir jos dėsnių pažinimą. Tokiam žmogui būtų pravartu bent jau kokį religijostyros įvadą pasiskaityti arba ką nors iš religijos fenomenologų, kad ir garsiausią šioje srityje Mircea Eliade
Aš remiuosiu asmenine patirtimi, savo mintimis, idėjomis, ką jaučiu, išgyvenu. O jūs dauguma, teigiate tik tai, ką perskaitote ir vaidinate kažkokiais išminčiais. Ir aš anksčiau turėjau glaudų ryšį su bažnyčią, tačiau nebemačiau joje egzistencijos. Trumpai tariant, tarkim Lietuvoje, yra supuvusi bažnyčios sistema. Mano manymu, ateidamas į bažnyčią turėtum pasisemti dieviškosios energijos, pasisemti žinių, kurios padėtų daryti gerus darbus. O kas dabar darosi? Vaikai net bijo eiti į bažnyčią, kad kunigai neišprievartautų. Vos ne kas antras... Ir apskritai išpažinties ritualas yra kažkas nenatūralaus. Pirmiausia, tas klausytojas viską išpasakoja visiems, o antra, jei padarai nuodėmę, juk yra žmogiška klysti arba visa tai turi pats viduje apsvarstyti, suprasti ką padarei...
Mano manymu, reikia bažnyčiai daryti sistemos reformą. Žmonės ateidami į bažnyčią turėtų kažko išmokti apie dvasingumą, kaip jo siekti, kaip atskleisti savo esybę, o ne dirbtinai kažką neaiškaus daryti.
Citata iš: eternal.bliss lapkričio 05, 2012, 18:38:55
Iš Budos mokymo atsirado Budizmas, iš Jėzaus mokymo Krikščionybė. Jų nepriskyrė tuo laiku nei induizmo nei judaizmo mokytojais.
Jei atidžiau skaitytum tai būtum pastebėjęs jog Jėzus greičiausiai buvo rabinas. Jei nežinai kas yra rabinas tai pasistengsiu kuo paprasčiau paaiškinti: rabinas tai tikėjimo mokytojas judaizme, toks savotiškas kunigas.
Esmė ta, kad tiek Jėzus tiek Buda turėjo bendruomenes, kurias mokė, su kuriomis augo.
Tarp kitko Jėzus irgi buvo laikinai atsiskyręs. Visi mistikų atsiskyrimai būna laikini, ir galų gale brandina bendruomenę.
Tačiau grįžkime į pradinį tašką: nepriklausymas jokiai bendruomenei yra dvasiškai negatyvus dalykas. Mums eiliniams piliečiams, nepretenduojantiems tapti tokiais didžiais mokytojais kaip Jėzus ar Buda, bendruomenė yra privaloma, jei nori dvasiškai augti.
Tu suplaki į vieną laikiną atsiskyrimą nuo benruomenės ir nepriklausymą jai. Jei jau remiesi tokiais autoritetais kaip Buda ar Kristus, tada pabandyk laikinai visiškai atsiskirti nuo bendruomenės ir subrandinęs didelę išmintį skleisk ją. Tačiau tai ne mūsų nosiai.
Aš kartais darau atsiskyrimus į vienumą, kartą pora savaičių gyvenau vienas miške, siekdamas ramybės. Buvo geras laikas. Brandinantis laikas. Tačiau matau jog bendruomenė augina labiau nei buvimas vienatvėje. Nepriklausydamas jokiai bendruomenei dvasiškai tikrai neužaugsi. Nebent esi tikras mistikas ar būsimas naujos pasaulinės religijos steigėjas (kuo aš labai abejoju).
Citata iš: astropasaulis lapkričio 05, 2012, 18:43:29
Aš remiuosiu asmenine patirtimi, savo mintimis, idėjomis, ką jaučiu, išgyvenu.
Ir ar toli nuvažiuosi remdamsis tik savo ribotu autoritetu? Štai aš žinau, jog jei kažkoks klausimas parūpo tikėjimo srityje, aš galiu susirasti autoritetingą šiuo atveju Bažnyčios nuomonę, subrandintą per 2000 metų ir ja remtis, nes kaip mano patirtis rodo tikrai geriau neišmąstyčiau. O tu kuo gali remtis? Savo jausmais? Jausmai ateina ir praeina.
Citata
Ir aš anksčiau turėjau glaudų ryšį su bažnyčią, tačiau nebemačiau joje egzistencijos.
Na matomai kad neturėjai, arba tik galvojai kad turėjai glaudų ryšį. Glaudus ryšys išlieka visam gyvenimui, o nedingsta naujoms idėjoms papūtus.
CitataVaikai net bijo eiti į bažnyčią, kad kunigai neišprievartautų. Vos ne kas antras...
O kas linksmiausia statistiniai tyrimai rodo jog tarp katalikų kunigų mažiausias procentas pedofilų. Didžiausias jis tarp mokytojų ir šeimos tėvų.
Tai gi čia ne sistema kalta, o visuomenės nuomonė suformuota žiniasklaidos.
CitataIr apskritai išpažinties ritualas yra kažkas nenatūralaus. Pirmiausia, tas klausytojas viską išpasakoja visiems, o antra, jei padarai nuodėmę, juk yra žmogiška klysti arba visa tai turi pats viduje apsvarstyti, suprasti ką padarei...
Nepasakoja tie kunigai ką per išpažintį jiems pasako penitentas. Tam yra griežtos sankcijos. Jei kunigas net ir netyčia išduotų išpažinties paslaptį jis pačiu faktu yra ekskomunikuojamas. Nereikia net jokio dekreto rašyti. Jis pats save tokiu būdu atskiria nuo bažnyčios. Tai gi sankcijos per daug giežtos, kad būtų kalbama.
CitataŽmonės ateidami į bažnyčią turėtų kažko išmokti apie dvasingumą, kaip jo siekti, kaip atskleisti savo esybę, o ne dirbtinai kažką neaiškaus daryti.
Matai, mes kalbame apie skirtingus pasaulius. Tu kalbi apie statistinius krikščionis kuriems dvasinis augimas nerūpi, o aš kalbu apie tikrus krikščionis kurie dalyvauja rekolekcijose, kasdien meldžiasi ir bažnyčioje ne varnas gaudo o dvasiškai auga.
Reikėtų tau mano aplinkokoje pagyventi, pamatytum kiek daug žmonių bažnyčioje kurie tikrai rūpinasi savo dvasiniu augimu.
Tačiau žinoma, tau žmogui iš pašalies, kuris bažnyčioje nebuvo jau n metų tikrai geriau žinoti kuo gyvena bažnyčia savo viduje
Na bet Tą tavo didįjį dvasingumą būtent ir atsiskyrimas iššaukė. Aišku paskatintas visuomenės kvailumo. Ir taip pat sugrįžimas į visuomenę buvo dėl pasidalinimo suvokimu.
Tačiau ne dėl to, kad priklausė kažkokiai religijai.
Tu nieko nesupratai ką norėjau pasakyti. Na nieko gal kada daeis.
Tau to paties ;)
CitataTu kalbi apie statistinius krikščionis kuriems dvasinis augimas nerūpi, o aš kalbu apie tikrus krikščionis kurie dalyvauja rekolekcijose, kasdien meldžiasi ir bažnyčioje ne varnas gaudo o dvasiškai auga.
Tai pradėkite daryti teigiamą įtaką žmonėms. Prabuskite iš letargo miego. Eikite ir skleiskite tą dvasingumą. Žmonės pradėjo vengti bažnyčių, nes jos visada asociavosi su dievu - baudėju. Parodykite žmonėms tikrąją bažnyčios pusę. Mane stebina, kaip ,,eiliniai" žmonės kalba apie bažnyčią. Jūs remiatės vien tik bažnytėnimis dogmomis, o gal geriau reikėtų realiai ,,eiti į žmonės" ir juos ,,apšviesti"? Taip, aš nesu toks ,,išprūsęs", kaip jūs ir aš esu dar jaunas. Tačiau ne tas svarbiausia. Svarbu, kad aš aklai nepriimu tų bažnyčių dogmų ir bandau pats viską įvertinti, filosofuoti apie tai. Norėčiau, kad bažnyčia pasikeistų, kad nebebūtų eilinių mišių, kad žmonės nuėję į ją ne atliktų kažkokį vis tą patį ritualą, o kad būtų su visais bendraujama, kad būtų aiškinama egzistencija, būtis, kad būtų sprendžiama, kaip padėti žmonėms, kad būtų parodyta teisingas kelias mažiau sąmoningiems žmonėms.
Visa tai ir daroma ką sakai išskyrus mišias. Religija be pastovių vienodų apeigų neįmanoma. Net ir protestantiškos bendruomenės kurios deklaruoja kad krikščionybė nėra religinė ilgainiui įgauna kokią nors formą nusistovėjusių apeigų. Man daug maloniau dalyvauti apeigose kuriose susigaudau kas vyksta ir gali tada ramiai melstis, va pas protestantus kur bele kas vyksta tai visiškai negaliu melstis, nes vis lauki kas dabar bus. neina susikaupti.
O dėl viso skelbimo tai vyskta begalės dalykų: evangelizacijos, alfa kursai, rekolekcijos, jaunimo dienos, kongerasai ir daug daug viskių dalykų. Tereikia pasidomėti ir pamatysi.
Visų žmonių fiziškai neįmanoma pasiekti, bet kažkokia dalis žmonių pasiekiama per mano pavadrintus renginius.
Va kitą met bus Lietuvos jaunimo dienos ir jau dabar vyksta renginiai ruošiantis toms dienoms.
Kokia naudą tau duoda maldos?
Maldos pagal biblija ar pagalbos paramos Prašymas.
Nušvitimo paieška kaip meditacija prašvitimo laukimas?
na malda visų pirma yra dialogas... ai žodžiu duodu straipsnį kuriame kalbu apie maldą jei įdomu pasiskaityk, tingiu rašyti...
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-07-26-gabrielius-e-klimenka-apie-malda-tiems-kurie-nemoka-melstis/66364
Žinau senai apie tas jaunimo dienas. Vis dėlto man rūpi ir senesnė karta, kuri neturi visiško savo požiūrio į bažnyčią. Jie remiasi klaidingais autoritetais. Jiems reikia, kad kas nors juos nušviestų. Senesnės žmonių kartos požiūris į bažnyčią yra tarsi nenatūralus ir jie bažnyčią supranta, kaip nusiperkamų paslaugų sistemą. Žinoma ne visi taip daro, mano. Iš gyvenimiškos patirties: kas susiję su bažnyčia, tėvams svarbiausia, kad vaikas būtų pakrikštytas, kad jis būtų priėjęs komuniją, kad būtų jam suteiktas sutvirtinimo sakramentas. Tada toks vaikas yra ,,sutvarkytas" ir paruoštas gyvenimui. Vis dėlto, visai apie jokį dvasingumą nekalbamą, o tik apie kažkokias paslaugas. Kaip būtų galima padėti paprastiems žmonėms suvokti, kas yra tikrasis dvasingumas ir kaip juos įtikinti to siekti?
Kaip manai meditacija ar turi bendrumo.
Aš suprantu tai dvasingumo kėlimas yra kiekvieno pasirinktas kelias. Svarbu turėti kaip ir kur tobulėti.
Mano manymu dvasingumo siekimą kiekvienas supras kitaip. Budistas ar katalikas jie skirtingai sieks vidinės harmonijos, bet tikslas tas pats.
Vien katalikų bažnyčioje yra šimtai būdų dvasiškai tobulėti, ką jau bekalbėti apie kitas religijas.
Meditacija tėra viena iš maldos formų
Na man priimtiniau būtų malda yra dar viena meditacijos forma. :)
Citata iš: astropasaulis lapkričio 05, 2012, 21:14:28
Žinau senai apie tas jaunimo dienas. Vis dėlto man rūpi ir senesnė karta, kuri neturi visiško savo požiūrio į bažnyčią. Jie remiasi klaidingais autoritetais. Jiems reikia, kad kas nors juos nušviestų. Senesnės žmonių kartos požiūris į bažnyčią yra tarsi nenatūralus ir jie bažnyčią supranta, kaip nusiperkamų paslaugų sistemą. Žinoma ne visi taip daro, mano. Iš gyvenimiškos patirties: kas susiję su bažnyčia, tėvams svarbiausia, kad vaikas būtų pakrikštytas, kad jis būtų priėjęs komuniją, kad būtų jam suteiktas sutvirtinimo sakramentas. Tada toks vaikas yra ,,sutvarkytas" ir paruoštas gyvenimui. Vis dėlto, visai apie jokį dvasingumą nekalbamą, o tik apie kažkokias paslaugas. Kaip būtų galima padėti paprastiems žmonėms suvokti, kas yra tikrasis dvasingumas ir kaip juos įtikinti to siekti?
Dėl tėvų (senelių) tas daroma, dėl visuomenės kurioje mes gyvename. Mes gyvenam krikščioniškoje valstybėje ir esam įpareigoti jį "sutvarkyti". Kaip manai musulmonas kada bus pilnavertis pilietis jmūsų konservatyvioje visuomenėje ar bus priimtinas dirbti valstybinėje įstaigoje.
Benamis:http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=1044.0 ;)
interpretatorius, nerašyk dviejų pranešimų vienas paskui kitą. Jei nori ką nors papildyti, naudokis funkcija "keisti".
Sekantys spaminiai pranešimai bus trinami be atskiro perspėjimo
Mane labiausiai nervina senesnės kartos atstovų postringavimai apie dvasingumą. Jeigu žmogus dvasingas, geras, kilnus pagal juos, jis tinka būti tik kunigu. Koks siauras mąstymas... Juk nebūtinai tik kunigu gali būti. Taip, kalbu iš savo patirties. Aš manau, kad tokiems žmonėms kaip tik reikia eiti į viešumą ir rodyti, kaip reikia teisingai gyventi. Tos savybės atskleidžia paprasčiausiai aukštesnės kokybės sielą. :)
O as viska supratau ka tu parasei ,nesupratau tik tu raidziu zemiau tavo zinutes :DD
Astropasauli, senesni žmonės užaugę prie tarybinės valdžios, kada dvasingi galėjo būti tik kunigai. Todėl taip ir mąsto. Neverta ant jų pykti, geriau pyk ant tarybų valdžios už sužalotus žmonių gyvenimus.
Man pačiam jau atsibodo kai žmonės paklausia ką studijuoji, visada antras klausimas būna: Tai būsi kunigas?
Aš jaučiuosi ypatingai dvasingas ir be religijų propagavimo. Kažkaip man jų neprireikė, kad pajausčiau sielos esybę. Religijos mano manymu yra naudingos nebent tiems, kurie patys negali savęs atrasti. Jos nors kiek pripildo tą vidinę tuštumą. Tikrasis dvasingumas yra pati žmogaus siela. Kaip ta siela šviesiau realizuoja savo būtį...
teko skaityti jūsų pabudusių forumą, su susidomėjimu skaičiau, bet tik iki tos vietos kur viena moteris džiaugėsi sužinojusi kaip "apsivalyti" nuo krikšto ir pirmos komunijos ir su džiaugsmu apie tai pranešusi savo vyrui su kuriuo niekad nesilankydavo bažnyčioje ir matyt pakrikštyti jautėsi purvini. Įdomios jūsų interpretacijos, jog ateidami pagerbt mirusiojo mes jam kenkiam, jog geriausia išeitis mirusįjį sudegint ir niekada niekur nepagerbt jo atminimo.. Skaičiau apie tai kaip su gėlėmis ant artimųjų kapo mes atnešam neva blogą energiją. Nors dauguma jūsų žinučių galima vertint kaip teigiamas, bet visumoj įspūdį paliko neigiama. Siekiat priartėti prie Dievo, bet tuo pačiu vengiat bažnyčių ir jų apeigų kaip kažkokio blogio. Nors forumas vadinas tavo siela mano manymu labiau tiktų pavadinimas - prarask savo sielą..
Bet tai tik mano paprasto nenušvitusio ir nevibruojančio žmogaus nuomonė, žmogaus kuris netrokšta nusipraust nuo krikšto, neneigia bažnyčios ir jos apeigų reikalingumo..
Trumpas apsakymas:
Kažkuris atėjo pas avva1 Siluana Sinajaus kalne. Pamatęs kad vienuoliai dirba jis pasakė senoliui:
Plušėkite ne dėl žūvančio maisto,(Jn 6;27), Marija išsirinko geriausiąją dalį (Lk 10;42) .
Senolis tarė savo mokiniui: Zacharijau! paduok broliui knygą ir nuvesk į tuščią celę.
Kai atėjo 10 val. , brolis pradėjo klausytis prie durų, ar neateina kas jo kviesti pavalgyti.
Kadangi niekas neatėjo, jis pats nuėjo pas senolį ir sako: Avva! Nejaugi broliai šiandien nieko nevalgė?
-Valgė -atsakė senolis.
Kodėl manęs nepakvietėte?- paklausė brolis.
Todėl- atsakė senolis -, kad tu dvasingas žmogus, ir tau nereikalingas toks maistas; o mes kaip žemiški, norime valgyti , todėl ir dirbame. Tu išsirinkai geriausiąją dalį, skaitydamas visą dieną, ir nenori valgyti žemiško maisto.
Išklausęs tai, brolis nusilenkė senoliui ir pasakė: atleisk man avva!
Tada senolis sako: ištiesu, ir Marijai reikalinga Morta, nes Marija pagiriama dėl Mortos.
1avva sir .k. tėvas(vienuolyne)