Diskusija apie dvasingumą

[eternal.bliss]

Tai vat, vat  metu šitą įprotį 
O daugiaprasmiškumas yra tiesiog pastebėjimas, Kad 1 objektą gali matyti keliais požiūrio kampais, kad iš tiesų suprastum objekto formą.
Logika ir yra išvedinėjimas, klausimas autoriteto tikrumu, ieškojimas. Šiuo atveju tu tiki, tiesiog tiki mokslu, pedagogais, knygomis, arba tiesiog kitų teorijomis, kurios ir bendrai pripažintos.
Tai tiek baigiu kalbas ne į temą. 
O gal ir apskritai. 

[paragraf 78]

Su dvasingumo samprata apskritai dabar yra didelė problema.
Dvasingumu dabar laikoma bet kas kas kalba apie religiją ar dvasinius dalykus. Tačiau visiškai nekvestionuojamas dvasingumo lygis, prasmė, nauda, autentiškumas.
Pakalbėk kokias nors nesąmones apie reinkarnaciją ir iškart turėsi pasekėjų krūvą, kuri sakys kad štai dvasingai kalba žmogus.
Geras pavyzdys yra Merkinės piramidė. Daug kas ją laiko dvasinga vieta. Poviliuko šnekas irgi laiko dvasingomis. Žmonės važiuoja į tą Lietuvos Meką, medituoja, geria vandenį, meldžiasi. Jaučiasi dvasiškai pakylėti.
Tačiau kai paklausai Poviliuko kalbas turėdamas atitinkamą išsilavinimą (kalbu apie filosofiją, religijotyrą, teologiją) iškart pastebi kokius vėjus jis kalba. Tačiau yra juo tikinčių.
Religijotyrininkas G. Beresnevičius (man didelis autoritetas) labai gerai yra pasakęs apie tai kokie žmonės paprastai susižavi tokiu "dvasingumu". Tai: moterys, mažą išsilavinimą turintys, taip pat tiksliukai. Humanitarai paprastai šiai sričiai atsparūs, nes yra ragavę atitinkamo išsilavinimo. Ne be reikalo jei kur nors prie universitetų kuriasi tokio "dvasingumo" studijos, tai jos paprastai kuriasi prie technologijos universitetų. Geras pavyzdys yra Šiaulių universitetas, kuriame buvo aptsiradusios panašios studijos.
Taip kad viską reikia vertinti kritiškai, ne bet kas kas kalba apie Dievulį yra tikro dvasingumo apraiška.

[astropasaulis]

Mano nuomone, dvasingumas apskritai nėra susijęs su religijomis. Žmogus yra geras, kilnus, nuoširdus, skleidžiantis gėrį... Tai vieni iš atributų, kurie formuoja dvasingo žmogaus asmenybę. Minėtos religijos, tai tik butaforija...

[eternal.bliss]

paragraf 78- Čia gal ne į temą bet tik taip įdomu.   Kuo remiasi filosofija?
O jei mokslininkų atsirastų tuomet paklausčiau kuo remiasi mokslas?

[paragraf 78]

Religinis dvasingumas duoda konkrečią kryptį. Be religijos pasiekti aukštą dvasinį lygį praktiškai neįmanoma. Nes tam kad dvasiškai augtum reikalinga bendruomenė kurioje tu augtum, kuri galėtų pasakyti kur klysti, ir augtų kartu su tavimi. Vienas lauke ne karys.
Kiek mačiau tokių kurie be bendruomenės bando augti, tai visada būdavo pseudodvasingumo prisigaudę asmenys, kurie neturėjo aiškaus kamieno. Tokie žmonės paprastai būna pilni pagiežos, individualizmo, jų dvasingume "dera" viskas. Gerai sakoma, kai nustojama tikėti dogmomis pradedama tikėti visokiomis nesąmonėmis.
Dvasingumas be bendruomenės praktiškai visada veda į pražūtį. Bent jau mano patirtis taip rodo. Nesutikau nei vieno kuris skelbtūsi jog nepriklauso jokiai bendruomenei ir su juo viskas būtų ok. Tačiau sutikau daug tikinčiųjų priklausančių kokiai nors religijai, kurie galėtų būti pavyzdys mums visiems.
Ir vienų ir kitų buvau sutikęs pakankamai daug, kad galėčiau darytis atitinkamas išvadas.

paragraf 78- Čia gal ne į temą bet tik taip įdomu.   Kuo remiasi filosofija?
O jei mokslininkų atsirastų tuomet paklausčiau kuo remiasi mokslas?

Filosofija ir mokslas remiasi logika ir blaiviu protu. Taip pat remiasi empirine patirtimi.

[TinSoldier]

O jei mokslininkų atsirastų tuomet paklausčiau kuo remiasi mokslas?

Na, aš ne mokslininkas, tačiau remiasi stebėjimais ir eksperimentais.

Aišku, ir tuo, ką paragraf paminėjo.

[crystal]

....kokie žmonės paprastai susižavi tokiu "dvasingumu". Tai: moterys, mažą išsilavinimą turintys, taip pat tiksliukai.

Siaubas...

[paragraf 78]

....kokie žmonės paprastai susižavi tokiu "dvasingumu". Tai: moterys, mažą išsilavinimą turintys, taip pat tiksliukai.

Siaubas...

Ne siaubas, o žiauri realybė.
Aš tai kažkaip džiaugiuosi kad per savo gyvenimą gavau galimybę pastudijuoti ir teologiją ir religijotyrą ir filosofiją ir ezoteriką
Kartais tenka pastebėti iš kur pastebėti iš kur koks pseudoreliginis mokymas semiasi idėjų. Pamatai iš ko sudarytas kokteiliukas, suvoki kaip operuojama prieštaraujančiais teiginiais, arba seniai žinomos tiesos pristatomos kaip asmeniniai atradimai.
O teiginiai "religija ir dvasingumas nesuderinami" rodo tik prastą religijos ir jos dėsnių pažinimą. Tokiam žmogui būtų pravartu bent jau kokį religijostyros įvadą pasiskaityti arba ką nors iš religijos fenomenologų, kad ir garsiausią šioje srityje Mircea Eliade

[eternal.bliss]

Bet jeigu logika ir protas, yra skirtingi? o patirtis suvokiama tik per logiką ir protą? Tuomet iš tiesų patirtis tėra tavo realybės suvokimas, kuris gali visiškai skirtis pas skirtingus asmenis. Tuomet patirtis bus skirtinga, ir pati realybė bus skirtinga.

Kitaip sakant Jie remiasi tiktai pačio žmogaus gebėjimu suprasti ir suvokti, bei to suvokimo sukurta patirtimi realybės.

Ganėtinai linksma


Buddha, Jėzus, Krishna, nebuvo priemę kažkokios religijos, kaip tik Jėzus kritikavo tai, Buddha atsiskyrė išvis nuo bendruomenės.

[paragraf 78]

Buddha, Jėzus, Krishna, nebuvo priemę kažkokios religijos, kaip tik Jėzus kritikavo tai, Buddha atsiskyrė išvis nuo bendruomenės.

Buda atsiskyrė tik laikinai, vėliau jis įsijungė į bendruomeninį gyvenimą. Turėjo mokinių. Dvasingumo teologija moko, kad laikinas atsiskyrimas nuo fizinės bendruomenės būdingas mistikams, tačiau tai išrinktieji žmonės. Tokių būna vienetai. Ir paprastai atsiskyrimas būna visiškas. Tada visiškai su niekuo nebendraujama. Ir būna taip, kad pradžioje priklausoma kokiai nors bendruomenei, tada atsiskiriama, o tada grįžtama. Tai neturi nieko bendro su tiesiog nepriklausymu jokiai bendruomenei.

Kristus buvo Judaizmo išpažinėjas. Lankėsi sinagogoje. Manoma kad net buvo rabinas, nes į jį mokiniai kreipdavosi Rabbi.

Krišna apskritai mitinė būtybė, tad neverta apie nei kalbėti.

[eternal.bliss]

Juk sakei, kad turi priklausyti religijai.
Kad kalbėjosi su žmonėmis ir mokė tai ne religija, jie neskaitė ir nemokė pagal kažkokią knygą, ir nesivadovavo kažkokiomis taisyklėmis parašytomis kažkokioje knygoje ar kuo.

Šiuo atveju visi be išimties vadovavosi savo patirtimi, nepritarė kažkokioms "taisyklėms"

Dėl Krishnos- Tai tu Hinduizmą vadini mitu? Gal dar vedas padavinsi pasakomis?
Geriau bent pagalvok ką sakai 

[paragraf 78]

Tai jie ir priklausė religijoms. Buda iš pradžių išpažino induizmą, vėliau sukūrė savo mokymą, dar jam esant gyvam atsirado nauja religija.
Kristus išpažino judaizmą ir mokė pagal Senąjį testamentą, jį dažnai cituodavo savo kalbose. Vėliau jam mirus ir praėjus ne vienam dešmtmečiui įvyko judaizmo skilimas dėl ko atsirado nauja religija krikščionybė. O iki to laiko krikščionys buvo ir apipjaustomi ir net į sinagogą vaikščiojo.
Pasidomėk giliau.

Induizmas apskritai yra viena iš mitinių religijų. Joje mitas yra svarbesnis už istorinius faktus. Tai apskritai būdingas fenomenas neistorinėms religijoms. Štai krikščionybėje, judaizme ir islame svarbu istorinis faktas, todėl jos vadinamos istorinėmis religijomis. O va induizmą religijotyrininkai priskiria mitologinėms religijoms.
Tai žinoma nepadaro induizmo prastesne religija. Tiesiog jos kitoks pobūdis. Ir vedose daugiau mitų nei istorinių įvykių atpasakojimo.
Pasidomėk giliau induizmu, nepuolės ginti to apie ką neišmanai

[eternal.bliss]

Neginu nieko. 
Tai ne lygiareikšmiai dalykai.
Iš Budos mokymo atsirado Budizmas, iš Jėzaus mokymo Krikščionybė. Jų nepriskyrė tuo laiku nei induizmo nei judaizmo mokytojais.

[astropasaulis]

O teiginiai "religija ir dvasingumas nesuderinami" rodo tik prastą religijos ir jos dėsnių pažinimą. Tokiam žmogui būtų pravartu bent jau kokį religijostyros įvadą pasiskaityti arba ką nors iš religijos fenomenologų, kad ir garsiausią šioje srityje Mircea Eliade

Aš remiuosiu asmenine patirtimi, savo mintimis, idėjomis, ką jaučiu, išgyvenu. O jūs dauguma, teigiate tik tai, ką perskaitote ir vaidinate kažkokiais išminčiais. Ir aš anksčiau turėjau glaudų ryšį su bažnyčią, tačiau nebemačiau joje egzistencijos. Trumpai tariant, tarkim Lietuvoje, yra supuvusi bažnyčios sistema. Mano manymu, ateidamas į bažnyčią turėtum pasisemti dieviškosios energijos, pasisemti žinių, kurios padėtų daryti gerus darbus. O kas dabar darosi? Vaikai net bijo eiti į bažnyčią, kad kunigai neišprievartautų. Vos ne kas antras... Ir apskritai išpažinties ritualas yra kažkas nenatūralaus. Pirmiausia, tas klausytojas viską išpasakoja visiems, o antra, jei padarai nuodėmę, juk yra žmogiška klysti arba visa tai turi pats viduje apsvarstyti, suprasti ką padarei...
Mano manymu, reikia bažnyčiai daryti sistemos reformą. Žmonės ateidami į bažnyčią turėtų kažko išmokti apie dvasingumą, kaip jo siekti, kaip atskleisti savo esybę, o ne dirbtinai kažką neaiškaus daryti.

[paragraf 78]

Iš Budos mokymo atsirado Budizmas, iš Jėzaus mokymo Krikščionybė. Jų nepriskyrė tuo laiku nei induizmo nei judaizmo mokytojais.

Jei atidžiau skaitytum tai būtum pastebėjęs jog Jėzus greičiausiai buvo rabinas. Jei nežinai kas yra rabinas tai pasistengsiu kuo paprasčiau paaiškinti: rabinas tai tikėjimo mokytojas judaizme, toks savotiškas kunigas.
Esmė ta, kad tiek Jėzus tiek Buda turėjo bendruomenes, kurias mokė, su kuriomis augo.
Tarp kitko Jėzus irgi buvo laikinai atsiskyręs. Visi mistikų atsiskyrimai būna laikini, ir galų gale brandina bendruomenę.
Tačiau grįžkime į pradinį tašką: nepriklausymas jokiai bendruomenei yra dvasiškai negatyvus dalykas. Mums eiliniams piliečiams, nepretenduojantiems tapti tokiais didžiais mokytojais kaip Jėzus ar Buda, bendruomenė yra privaloma, jei nori dvasiškai augti.
Tu suplaki į vieną laikiną atsiskyrimą nuo benruomenės ir nepriklausymą jai. Jei jau remiesi tokiais autoritetais kaip Buda ar Kristus, tada pabandyk laikinai visiškai atsiskirti nuo bendruomenės ir subrandinęs didelę išmintį skleisk ją. Tačiau tai ne mūsų nosiai.
Aš kartais darau atsiskyrimus į vienumą, kartą pora savaičių gyvenau vienas miške, siekdamas ramybės. Buvo geras laikas. Brandinantis laikas. Tačiau matau jog bendruomenė augina labiau nei buvimas vienatvėje. Nepriklausydamas jokiai bendruomenei dvasiškai tikrai neužaugsi. Nebent esi tikras mistikas ar būsimas naujos pasaulinės religijos steigėjas (kuo aš labai abejoju).

Aš remiuosiu asmenine patirtimi, savo mintimis, idėjomis, ką jaučiu, išgyvenu.

Ir ar toli nuvažiuosi remdamsis tik savo ribotu autoritetu? Štai aš žinau, jog jei kažkoks klausimas parūpo tikėjimo srityje, aš galiu susirasti autoritetingą šiuo atveju Bažnyčios nuomonę, subrandintą per 2000 metų ir ja remtis, nes kaip mano patirtis rodo tikrai geriau neišmąstyčiau. O tu kuo gali remtis? Savo jausmais? Jausmai ateina ir praeina.

Ir aš anksčiau turėjau glaudų ryšį su bažnyčią, tačiau nebemačiau joje egzistencijos.

Na matomai kad neturėjai, arba tik galvojai kad turėjai glaudų ryšį. Glaudus ryšys išlieka visam gyvenimui, o nedingsta naujoms idėjoms papūtus.

Vaikai net bijo eiti į bažnyčią, kad kunigai neišprievartautų. Vos ne kas antras...

O kas linksmiausia statistiniai tyrimai rodo jog tarp katalikų kunigų mažiausias procentas pedofilų. Didžiausias jis tarp mokytojų ir šeimos tėvų.
Tai gi čia ne sistema kalta, o visuomenės nuomonė suformuota žiniasklaidos.

Ir apskritai išpažinties ritualas yra kažkas nenatūralaus. Pirmiausia, tas klausytojas viską išpasakoja visiems, o antra, jei padarai nuodėmę, juk yra žmogiška klysti arba visa tai turi pats viduje apsvarstyti, suprasti ką padarei...

Nepasakoja tie kunigai ką per išpažintį jiems pasako penitentas. Tam yra griežtos sankcijos. Jei kunigas net ir netyčia išduotų išpažinties paslaptį jis pačiu faktu yra ekskomunikuojamas. Nereikia net jokio dekreto rašyti. Jis pats save tokiu būdu atskiria nuo bažnyčios. Tai gi sankcijos per daug giežtos, kad būtų kalbama.

Žmonės ateidami į bažnyčią turėtų kažko išmokti apie dvasingumą, kaip jo siekti, kaip atskleisti savo esybę, o ne dirbtinai kažką neaiškaus daryti.

Matai, mes kalbame apie skirtingus pasaulius. Tu kalbi apie statistinius krikščionis kuriems dvasinis augimas nerūpi, o aš kalbu apie tikrus krikščionis kurie dalyvauja rekolekcijose, kasdien meldžiasi ir bažnyčioje ne varnas gaudo o dvasiškai auga.
Reikėtų tau mano aplinkokoje pagyventi, pamatytum kiek daug žmonių bažnyčioje kurie tikrai rūpinasi savo dvasiniu augimu.
Tačiau žinoma, tau žmogui iš pašalies, kuris bažnyčioje nebuvo jau n metų tikrai geriau žinoti kuo gyvena bažnyčia savo viduje