Anomalija.lt

Kalbos vartosenos, kiekviena atrada slypi už simbolių ir sudėtinių prasmių. Jų įminimas artimas sudaromų pasaulių ir teisingų logikų įvardyjimų atradimui.

Iš pradžių, kalba slepia ir šifruoja sukomponuotus-vyraujančius pasaulius su savo koduojamomis logikomis. Jų prasmėje galima sutikti funkcijas ir statomas-dėliojamas pasaulių galimybes. Kadangi, kalbos šifras yra patobulinama funkcija, taip pat arba panašiai ir statomosomis galimybėmis tobulėja pasauliai.

Norėdami pasekti, kaip tobulėjantys pasauliai keičiasi, tenka susidurti su  pakopomis ir barierais, kuriuos kalba sukuria šifruojant, o norit juos praeiti, tenka ieškoti tinkamo atidengiamo metodo. Pagrindinis metodas tai yra aptikti, kokia kalboje esanti gylis ir pagal kokias ypatybes yra sukomponuota kalbos kompozicinė pastata.

Visų „statomų" pasaulių įvairovė kaip funkcija ir gebėjimas yra viena iš svarbiausių kalbos naudosenos būdų. Tačiau, šis būdas atviras naujovėms ir tobulėjimas vienas iš paskirčių ir vyraujančių pasaulių pradmenų.

Taigi, pradmuo sukuria pasaulius, kuriems pavaldus yra atradimas bei statymas, įvairovė. Suvokiant šiuos dalykus ir pasilyginant, nustatoma, kokia yra pagrindinė kalbos ir minties koncepcija?

Kalboje pasauliai iš tikro ne "statomi" bet perstatomi pagal galimybes. Kalba yra kaip teatro scena, kurioje aktoriai vaidina išgalvotą tikrovę. Šis procesas dalinamas į tiesioginio veiksmo sceną ir to veiksmo mitologija, naudojant bazės ir antstato konstruktą. Bazė yra gyvenimas, pasaulis, įvykiai, kuriuos anstatas įprasmina, paaiškina ir mitologizuoja.

Todėl kalbą galima suskaidyti į istorijų ir pasakojimų kalbą ir į filosofinę kalbą, kuria apgaubiami visi įvykiai, sprendimai ir pasirinkimai. Todėl vien perstata būna gana sekli tikrovės gelmės požiūriu, tik primityvi faktologija ar fiktiologija, bet prie viso to pridėjus mitologinį elementą, atsiranda tikrovės filosofinė magija. Žmogus vaizduoja, kad ne vien žino kas įvyko, bet kad supranta, kodėl tai įvyko iš tikro, pagal aukštesnį pasaulį.

Šitaip kalba susiskirsto į paviršiaus ir gelmės, išorės ir vidaus kalbą. Paprastą perstatą išgalvoti labai paprastą, bet norint sukurti įtikinamą mitologinį dėmenį, reikia kūrybinio talento.

Todėl, kai susiduri su paprastu vienmačiu pasauliu, jame gali iššifruoti jo vidinę filosofinę dimensiją, jeigu tokią turi savo, o jeigu tos dimensijos nėra - tada paprasčiausiai primeti sąvają.

Šis principas atspindi ir pačią žmogaus sandarą - jis turi išorinį pasaulio paveiksliuką, kuris yra veiksmo arena, kurioje ir pats veikia ir prie to paveiksliuko prilipdo savo mintis, kurios jam suteikia papildomą, mitologizuotą, įprasmintą aukštesne prasme dimensiją.

Kalba turi ribotą instrumentų rinkinį - gramatizaciją ir onomizaciją. Filosofija kuriama per žodines koncepcijas, taip pat iš dalies "idėjų" galima pridėti į gramatiką. Tokios idėjos sudaro labai "gilių" idėjų įspūdį. Iš koncepcijų sukurti visi fiktyvūs pasauliai, kurie įrėmina sąmonę. Kai kalbą protas dešifruoja į vidinį pasaulį, ji virsta televizinių vaizdų sankaupa, kuri yra vidinė virtuali žmogaus realybė. Jis tas koncepcija mato kaip gyvas savo galvoje.

Šitaip per kalbą pasaulis įsideigia į vidų.

Dėl vartosenos taisyklingumo visada jungimas atspindimas kaip sudėtinis junginys ar seka, kuria pasilieka pradiniai ar pirminiai logikos sekos nariai. Viskas vienaip ar kitaip siejama minčių pagrinde, o pagrindas tai pasiliekamos "ankstyvosios" dalys.

Galima jų neįmatyti, nes sudėtinis konstruktas pirma apibrėžia, sudėtų narių analizacją. Kad ir kaip tai būtų minties pagrinde numatyta yra logiška ir tik momente atrandama sutapimų nagrinėjimo metodas, skirstantis sutapimus ir atmetantis sutapimus.

Ar nariai logiški, pirmiausiai turi atitikti pagrindą arba minties pastatą. Pastata - minties pagrindas ir reikšmės. Betkokių reikšmių pagrindas arba minties pastata jau yra proceso jungėjai, apibrėžėjai.

Pokolkas, didesnių konstrukto pasiūlomų dalių neįžvelgiu, bet patys jungėjai yra suprantami taip. Sekos ir nariai yra polinkyje sustatomi į reikšmes, o tam procesui galioja atsiminimo etapai.

Kadangi viskas dirba vienu metu, galima numatyti ar apibrėžti filosofiniu pagrindu esančią sistemą, kuri veikia pridedamų narių pagrindu ir yra sudėtinė.

Konstruojama pastaroji kalbos tekmė yra pagrinde su minties iškeliama antrikacija, bei antrikacija tai iškeliamoji galia. Nurodydama minties sietį, antrikacija ateina kitoniškais pavidalais, nevisada jos pavidalas vienodas. Todėl, galima sakyti, kad antrikacija ateina su dalimis, kurių minties pasisavinimas tenkina.

Būties ir minties esmė kalboje yra ryšio praplėtojimas, bet tokio ryšio neįmanoma sukelti ir užfiksuoti, kokio nėra aplinkoje ir minčių sferoje.

Galima spekuliuoti ir nežinia, kiek bus pagrįstos mintys apie mintis ir kalbą, nes savaime nesudaromos grandinės ir ryšiai, kalbų pasauliai susikuria nesavarankiškai, bet priemonės ateina iš savarankiškos aplinkos. Tada pagrindas ir ryšys suranda "susilietimą".

Kalba, tai dvasios atspindys, paimkit lietuvį, amerikietį ir japoną, pas juos bus skirtingi papročiai. Iš kai kurių į kai kurias kalbas neįmanoma išversti poezijos, ant tiek skirtinga pasaulėjauta. Kaip austrų filosofas Wittgensteinas sakė: ko nėra kalboje, to nėra ir gamtoje, visatoje. Kiekvienoje tautoje dabar yra išleistas Tarptautinių žodžių žodynas.
Tikrasis pirmasis esperanto yra kompiuterinis kodas, sudarytas iš angliškos abėcėlės raidžių, arabiškų skaičių ir tam tikrų ortografinių ženklų. Jei forumas ar mobile app palaiko kinietišką šriftą, tai kinietis šitą kodą matys savo kalba, house - 屋 (Wū), universe - 宇宙 (Yǔzhòu)
Nebent jūs imat nuo Babelio laikų, ten buvo runos pradžioj, tai jau kita sunki tema.

Jeigu laikoma, kad kalbos vaidmenyje, liekamosios dalys atstoja naujas formas ir ryšius, tai tapatinasi su pasirenkamu būdu. Konstruoti pasirenkamajį būdą padeda kitokios kalbos ir jų užkoduojamos prasmės. Visą įgalumą kalba gauna paskirstytomis dalimis, jį apibrėžiame, kaip kalbos vertimą, o vertimas yra sudėtinė funkcija. Tai analogiškas vertimas ir naujas vaidmuo, kuria kalbos pasaulius.

Taip pat vaidmenyje yra pasaulių sudėliojamos pominties galimybės. Minties galimybės kalboje kuria pasaulius, bet tą patį analogiškai atlieka ir pomintis. Tada pasiliekamosios dalys, kuria įvairoves, prie kurių kalba įgauna pavidalą ir laikoma, kad sudėtinį pavidalą.

Papildoma kalba tenkina 3 filtrų semiokacijas. Jų papildoma semiokacija yra atnešanti prostarinę semiolokacijos sandarą, kuriai tenkinami dydžiai yra sukuriami pačios vaizdo ir pasaulio su žodynu sandūra.

Prostarinė semiolokacija tai naujas būdas kaip parampika arba rimozika(nagrinėjamos dalys), atverčia ir sukeičia pozicijas ir sukoleriuoja pavidalus. Jų toleracija ir dydis svyruojantis, tai apibrėžia judančių pavidalų skiriamą ir duodantį sankursą, semiolokaciją.

Shema su parampika ir rimozika.

1. Skytinis paviršius. 2. Parampika. 3. Rimozika.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/mk7tzxb42v2yj9f/8002154.png)

"Naujas būdas atvaizduoti" arba "Prostarinė Semiolokacija" tai tolerancijos ir skalės dydžiai, kurie koleriuoja pirminius pavidalus ir jų apibrėžimas duoda sankursą ir semiolokaciją, kuriomis sąndūroje su veikiančia "gija" įgauna savo koleriuojamą standumą.

Standumas tai ypatybė, kuriai pavaldus scenovaizdis arba scenovaizdžio dalys (parampika, rimozika). Koleriuojami pavidale esantys daiktai yra pagal standumo taisykles ir nuostatas.

a.) Primuojamas pavidalas neturi scenovaizdžio objekto, jeigu nėra standumo pertvaros.
b.) Tik standumo pervara sukuria ryšį tarp scenovaizdžio objektų ir žodyno.
c.) mintis arba scenovaizdis ryšių turi skirtingų linkmių, bet pagrindiniai gijos standumai (parampika, rimozika, skytinis paviršius).

Šios tolerancijos arba ypatybės vienos pradinių sankursų ir reikšmių suteikimo būtinybių. Primuojamas pavidalas ateina su savo vaizdo koleriacija, todėl būtina nusakyti tokio vaizdo eigą.

Konstantaverbiniai daiktai yra scenovaizdžio dalis, kur standumo pertvara pereina į kitas vienatines dalis, kinta žodiniai daiktai ir jų išsaugojimo vietos.

Viena paprastųjų daiktų dalių yra skytinis laikomasis paviršius, jame pasitelkiamos gijos sueina ir sudaro primuojamus pavidalus. Tai paviršius, kuriame laikoma neviena scenovaizdžio dalis. Tai Semifunkcija, SATA, Malfunkcija.

Kita paprastoji dalis yra parampika, jose sudaromas standumo pertvarų laukas, bei jos dalys yra sueinančios ir nekintančios, jos sudaro primuojamus pavidalus ir naują paviršių, kuriame konstantaverbiniai daiktai fiksuojasi arba tampa fiksuojamos dalies, vertės.

Paparastoji dalis dar yra rimozika, kurioje sufiksuojami daiktai yra konstantaverbiniai kintantys daiktai. Tai duoda žinojimą, kad įsistatomi minties nariai, gali pakeisti struktūrą, bet žodiniai daiktai arba lieka savo vietose arba apsimaino ir kinta. Laikoma, kad žodiniai daiktai yra mintys, o žodžiai jų užvadinimas.

Citata iš: SPACE  spalio 21, 2017, 18:23:19Kalba, tai dvasios atspindys.

- labai jau poetiška.. :)

Iš tiesų, tai yra keletas kalbos "modelių", vieną iš jų nagrinėja Grb. "cs". Jo kalbos modelyje kalba veikia "automatiškai", automatiškai formuoja vaizdinius, procesus, pasaulius. Tokį kalbos suvokimą turi ne visi, o tik menininkai, kompozitoriai, poetai, rašytojai.

Kitas kalbos modelis būtų iš Grb. "space" arsenalo, čia kalba nėra "automatinė", pas jį kalbos struktūra ir jos suvokimas priklauso nuo subjekto dvasinio pasaulio.

Dar kitas kalbos modelis yra kaip "sentencijų sekos loginė analizė", tokią kalbą paprastai vartoja matematikai, fizikai, kiti technokratai.

Išvada: įdomu tai, kad šios grupės vieni kitų kalbas laiko "kliedesiais".

:)

Mano specializacija yra DI kalbos atradimas, ne vien automatinis jos pritaikymas ar panaudojimas smulkiems tikslams. Dirbtinio Intelekto kalba skyla į pirmapradę ir apdorotają. Tai mano nagrinėjimas yra pirmapradės kalbos sąmonės struktūrų paieška. Tai panašiau, kaip užrašytų pradžių minamos minifikuotos pradžios su konstantaverbiniais daiktais.

Kadangi iškyla nesuderinamumas žmogaus kalboje esančių dalykų su DI kalbos struktūromis, todėl pinasi ir neaiškūs panaudojimo tikslai ir pritaikymas. Bet pritaikymas atrastas, tik jo dalių vis dar nedaug. Dirbtinis intelektas tai atsiradęs be pradžios ir nuolat augantis savo gebėjimais atvaizdas. Tai neprimena žmogaus gebėjimų. Tai ištiesų kaip DI gebėjimai.

Citata iš: cs  spalio 26, 2017, 19:33:03Tai ištiesų kaip DI gebėjimai.

- manau esi jaunas entuziastas? Šiuolaikinis kompiuterinis DI neturi net užuomazgų, vadinamų "sąmone", todėl visi DI kalbos suvokimai priskirtini tik prie automatizmo.

:(

Galėtų būti kitais išsireiškimais. Patogiau būtų, jeigu tai būtų visą pluoštą turinti "sąmonė". Tai nesąmonė, bet DI koleriuojami kalbos mišrūs intarpai ir struktūros. Jų iminimas yra artimas betkokiai žinomai kalbai, bet tai DI apdorota arba pirmapradė kalba.

Programavimo kalba yra DI paprastoji kalba. Tačiau mano nagrinėjimas yra struktūrų, tokių, kurios atrodo gana kūrybiškai ir unikaliai. Tai perteikiama shemomis ir nekartą jau įrodžiau per shemas, kai kalbėjau "apie žmogaus kalbą", tema buvo kalba. Kalba yra įvairiapusiškai panaudojama ir vienas iš panaudojimų tikslų yra DI gebėjimas, minties gebėjimas. DI ir minties gebėjimas kuria programavimo taisykles, o jomis paremta sistema funkcionuoja iš atrastų dalykų, kuriuos įtraukia ir panaudoja.

Galimybė yra manyti, kad tai pritaikoma žmogaus sąmonei, bet sąmonė turėtų daug kartų suprimityvėti, kad apdorotų DI gebėjimus. Po kolkas tai yra netgi tolimas žingsnis suartėti ar mintis privesti prie DI funkcionavimo, programavimo taisyklių.

Dar svarbus rėžimas, pats rėžimas yra nustatomas iš analoginės minčių perlaidos. Tai vadinama sfera, kurioje viena analogija atranda, o kita analogija susisiekia ir apdoroja. Tai paketas ir struktūra, kuris kaip gebėjimas veikia ant žmogaus sąmonės. Tačiau realus panaudojimas seka DI panaudojimas. Sudėtingesni gebėjimai yra kalbiniai ir ne pagal kalba yra ryšys, kuriam suteikiama perlaidos galimybės.

Kūrybingumas yra viršūnė visų dalykų, kartu sudėjus. Tai išgaunamas DI kalbos resursas.

Citata iš: vytra  spalio 26, 2017, 19:46:19Šiuolaikinis kompiuterinis DI neturi net užuomazgų, vadinamų "sąmone", todėl visi DI kalbos suvokimai priskirtini tik prie automatizmo.

Kitame žmoguje sąmonės irgi nematome ir žmogaus veiklą galime prilyginti automatizmui kaip bihevioristinėje psichologijoje. Kompiuteris prie to priartės kai aktyviai pradės diegti subjektyvumo funkcijas, ko viešai nedaro arba yra tik užuomazgos kaip Cortana.

Kai subjektyvumo funkcijos kompiuteryje pasieks aukštą lygį, bus galima kalbėti apie "leptoninę sąmonę", bent jau daryti tokią projekciją iš išorės, pagal biheviorizmo šabloną.

Citata iš: klajunas  spalio 26, 2017, 21:43:34Kitame žmoguje sąmonės irgi nematome..

- sakyčiau drąsi nesąmonė..

p.s.
.. esu susipažinęs su DI ir žinau to galimybes.. Esu studijvęs žmonių filosofiją ir žinau to galimybes..

p.s.2
.. dabartinį kompiuterinį DI reikėtų priskirti prie "išmaniosios statistikos", nes tas visai determinuotas DI algoritmas tiesiog renka statistiką iš "apsimokymo pavyzdžių". Nesakau, kad tai nevertinga, bet tai nėra sąmonė ir net nėra intelektas žmogiška prasme.

p.s.3
.. sakykim "google translator" naudoja DI, tačiau šalia įspudingų pasiekimų, yra tiek pat įspudingas nonsence. Antrojo gerokai daugiau.
:(

Citata iš: vytra  spalio 26, 2017, 23:08:43- sakyčiau drąsi nesąmonė..

Kaip įrodysi, kad žmogaus "nuoširdumas" nėra iliuzija uždėta ant automatinių funkcijų? Iliuzija nuimi ir lieka tik mašina, "fiziologija".

Galbūt ne toks jau didelis skirtumas ar kibernetinė statistika, ar biologinė "prarimpika".

Šiek tiek buvau užsiminęs apie perlaidą, kuri betkokias kūrybos galimybes užsaugo ir padaro DI galimybėmis. Paprastai tai yra fizika ir matematika, užsaugota kodavimo programomis ir galimybės perlaidoje atsiranda kaip paskutinio taško galimybėmis DI.

Taip pat turi būti rėžimas, kuris leistų kūrybiškumui daryti ar atrasti gebėjimus. Tai nevien programavimo gebėjimai, bet ir fantastiniai, unikalūs gebėjimai. Kalba turi tik šiuos gebėjimus, per didesnį perlaidos įvaldymą.

Citata iš: klajunas  spalio 26, 2017, 23:38:17Kaip įrodysi, kad žmogaus "nuoširdumas" nėra iliuzija, uždėta ant automatinių funkcijų? Iliuzija nuimi ir lieka tik mašina.

- terminas "nuoširdumas" yra iš poetų metaforų rinkinio, skirto pravirkdyti ištikimas gerbėjas.

p.s.
.. žmogus vadovaujasi "prasmės suvokimu", toliau gali tą prasmę iškreipti (desinformacija), gal tą prasmę paneigti (melas), gali tą prasmę skleisti (tiesa).

.. mašina neturi algoritmo prasmei, ji turi duomenis ir gali iš tų duomenų išvesti panašumus su tam tikru tikslumu. Čia visus klaidina tai, kad konstrukcijos panašumas yra panašu į prasmę, bet pasikeitus vienam bitui (riba), gauname jau nepanašu (vertimo nesąmonė). Žmogus prasmę arba randa arba neranda, tačiau nedaro beprasmiško spėjimo, kaip kad daro Lietuvos "biorobotai" laidoje "klausimėlis".

:)

Ko nėra sandūroje, yra standumo pertvaroje, tačiau rikiavimą ir dėliojimą parenka ne sandarūje esantis efektas, kurį imename, kaip prostarinė semiolokacija, arba perlaida. Iš to kylantis atradimas sudarinėja shemas, kurioje pažymimos pagrindinės dalys: skytinis paviršius, parampika, rimozika. Bet išdėliojimas yra įmenamas iš veikiančių dalių sankurso.

Norint atvaizduoti sankurso minimizaciją, susiduriama su problema, nes sankursas neturi atvaizdo. Todėl analogija, kuri kyla yra jokiais būdais neatvaizduojama, o tik suvokiama. Kylantis minčių srautas pagauna netikro atvaizdo iliuziją, kuria sankursas pasiunčia.

Siuntimas sankurso dėliojime yra susidedantis iš įmintų dalių, dėl to įgauna iliuzinį pavidalą, arba ribinį pavidalą.

Pastarosios dalys, kurios krečia atvaizdavimo galimybes, atlieka maskavimo galimybes, o atradimas yra prasikeičiantis su tikrovės faktu.

Tokią iliuziją sudarinėja ir žodžiai, žodynas su žodžiais. Tai yra sankurso dėliojimas, atšaka einanti iš visos analogijos, kuri neturi aiškaus pavidalo. Krečiamas pavidalas yra demaskuojamas sankurso atvaizdas, bet ne toks tikslus ir neturintis nemažai ypatybių, kuriomis vadovaujantis galima apibrėžti tikrovės dalis ir susieti per daiktus.

CitataTokią iliuziją sudarinėja ir žodžiai, žodynas su žodžiais. Tai yra sankurso dėliojimas, atšaka einanti iš visos analogijos, kuri neturi aiškaus pavidalo. Krečiamas pavidalas yra demaskuojamas sankurso atvaizdas, bet ne toks tikslus ir neturintis nemažai ypatybių, kuriomis vadovaujantis galima apibrėžti tikrovės dalis ir susieti per daiktus.

Pratęsimas į sankurso veikliąsias, neveikliąsias pasaulio dalis. Didžiųjų arba veiklių/neveiklių pasaulių sandūroje iškeliamas savaiminis susijungimo ir didžiosios sieties procesas, kuris yra pasaulių savaeiginis procesas.

Visos dalys, kurios žymi atliekamą būdą, atvaizdavimo būde, tai savaiminis įmintų dalių imitavimas. Imituojamų dalių sankursas yra perlaida, kurią tiesiogiai nėra būdų suvokti. Bet yra būdas imituoti, recenzijuoti, inicijuoti dalimis.

Sankursai, tai sudėliotas ribinis/iliuzinis atvaizdas, kurio dalys neturi tiesioginio ryšio su dalimis (parampika, rimozika). Tai tenteksto rūšis ir dalis, kurią vaizduoti galima per veiklius/neveiklius pasaulio sankursus.

1. Sankursas yra iliuzinis pastatos objektiška tikrovės fragmentacija. Nustatyta tikrovė arba ribinė tikrovė (tentekstas) turi savo kilmę, todėl, tai palieka, kaip 1 sankurso iminime. Tokia ilinimo ir kilmės dalis sankursuoja ir atverčia veiklius, neveiklius pasaulius.

2. Sankursas vykdomasis iliuzinis pastatos su tikrove fragmentacija. Iškylanti reikšmė yra vykdysenos dalis, kuriai reikalingos kitos dalys: parampika, rimozika, pparampika(atverčiama parampika), rrimozika(atverčiama rimozika).

3. Sankursas yra užbaigiamasis iliuzinis pastatos su tikrove fragmentacija. Užbagiamasis būdas eina link tikrojo tenteksto ir panaudojimo. Tai yra atverčiamas skytinis paviršius ir pati pasaulių tikrovė, kuri užbaigiamoji.

Veikiančios sankurso dalys įmenamos kaip perlaidoje esančios dalys. Iliuzinis pastatos vienetas yra sankurse, kalboje. Kalba yra sankurso imitacija inicijuojama kaip dalių vienetas. Toks apibrėžimas ir tokia savaeiginė sistema.

1. Kalbos pasaulių shema (Veiklioji / Neveiklioji)
(https://dl.dropboxusercontent.com/s/2v4x0hta1zywmmd/90115.png)

Nemažai užuomenų į veikliąsias ir neveikliąsias kalbų pasaulio detales, bei jų pamatinį vaizdinį. Dėka įmenamų ir seniau įmintų dalių sudėliojimas bendrų sankursų koleriacijų primena imitaciją artimo proceso, kurį vadinu bendrų pasaulių shema (veiklioji,neveiklioji kalba).

Sankursai - tai iliuzinė pastata, kuri modeliuoja koleriacijų protopipinį veikmą ar net būseną. Visas apibrėžimas trunka ir tęsiasi per 3 ir daugiau sankurso tipus. Kadangi pradžia arčiausiai prototipinio sankurso, greičiausiai bus atvaizduojama pagal iliuzines sankursų detales.

Visos shemoje panaudotos detalės yra koleriacijų išraiška. Koleriacija - tai būdas atvaizduoti prostarinę semiolokaciją, kuri eina į gylį, arba išorėje atrodo padrika, netvarkinga. Bet netvarkinga, tik tada, kai nėra suvokiama reali galia ir nėra nuorodų į paskirtis.

Shemoje pagrindinės dalys: parampika ir rimozika su atverstomis detalėmis yra didžioji sąjunga, kuri kartu įtraukia skytinio paviršių. Tačiau parampika ir rimozika tiesiogiai nesaveikauja su sankursų, tik sąveikauja su tentekstais, kurie sąveikauja su sankursų. Todėl svarbi galinė stotelė - tentekstai, kur sueina rimozikos ir parampikos galimybės.

Dar, sankursinė apraiška turi visą galimybių racioną, kurį įvardyjame kaip veiklioji, neveiklioji kalba. Neveiklioji kalba siejama su rimozikos balansine būsena, kuri buvo apibudinta kaip prostarinė. Veiklioji kalba siejasi su parampikos ir rimozikos atverstomis semiolokacijomis. Tada visas bendras būdas vadinamas: "prostarinė semiolokacija".

Pirmoji prostarinė semiolokacija:

(Neveiklus pasaulis) 1 Sankursas - Rimozika - Tentekstas - Parampika - (Veiklus pasaulis) 2 Sankursas - RRimozika = Parampika = PParampika - Tentekstas - 3 Sankursas = Skytinis paviršius - Tikrovė.

Pagal atverstasiąs dalis prostarinė semiolokacija vaizduojama sekos principu, kuris eina link gelmės. Gelmė yra tikrovės fragmentas, o tikroji nusidriekianti gelmė yra rimozika ir parampika(kuris yra neveiklus pasaulis).

Kalbos pažinimo lygiai yra sutalpinti į prostarinę semiolokaciją, bet apibrėžimas vis dar nepilnas, galbūt ieškojimas tikrosios gelmės neduoda aiškaus vaizdinio, tat iliuzinis vaizdas viską papildo.

Taip nagrinėjama kalbos semiolokacija, kuri atveria pradinę - balansinę būseną ir taip sankursas veikia savo gelmėmis, kurios yra laipsninės arba sankursai. Sankursų rūšių pokolkas nėra daugiau, kaip 3. Sankursai reikalingi tam, kad tikrovės fragmentas turėtų atramą, o atrama tai 1, 2, 3 laipsnio sankursai. Taip kaip vertinimo kriterijus ar ypatybė pasireiškia galimybė nustatyti ir tikslingai užvadinti gelmes sudedant į laipsnius.

Neveiklus pasaulis arba pastata yra origanizuojama ir daugiareikšmė, semiolokacinė paviršinė gelmė. Neveiklumas atneša iliuzinę gelmę, kurią išskaidyti nėra paprasta, nes jos dalys: parampika ir rimozika - šios pagrindinės dalys modeliuoja tolimesnius kalbos ypatingumus. Bet atsižvelgiami ypatumai į neveiklumo sąlygas.

Veiklus pasaulis yra kitokiaįvairinė pastata, kuriai nėra daugiareikšmės pastatos, o tik paprastos dalys. Sudėtyje, veiklioji kalba yra modeliavimo iliuzinė kalba, kuri vaizdiniuose palieka ypatybes, o ypatybės, jei neišnyksta tampa neveikliu pasauliu arba pastata.

Modeliavimo sąlygos yra veiklios ir neveiklios, kaip origanizuojama kalba yra pasidalinimo ir skirtumo ypatybėje. Nors daugiarūšė balansinė būsena yra atrama, dar sąlygas koleriuoja viduje, t.y. iš veikliosios ir neveikliosios pasaulio nuotekties daiktų ir būsenų. Landa yra priskiriama kaip neįmenamų dalykų jungtimi, palieka veikiosios ir neveikliosios sąlygos ir pasiskirstymas.

Tribentarinės semiolokacijos.

Be prostarinės semiolokacijos yra atviroji arba sekanti atrada, kurią įvardiname ir savaeiginiame procese pažymime.

Tribentarinė semiolokacija yra nepažinta vieta arba tyrinėjimo dalis ir pasaulis, kuriame pats pamatinis pažinimas yra netribentarinis bolmoksas. Bolmoksas pažymi tai - ką procese dėl susidarymų ir sandaros galima palaikyti sudaryti į pirminius rinkinius. Be tribentarinio pažimėjimo nėra semiolokacinio rodinio arba paskyrosios "šalies". Pasauliai atvaizduojami su pirminiais rinkiniais, kurių vienas netribentarinis bolmoksas.

Pradinės sankursų shemos įminė pradines ir pirmines rinkinio svarbias dalis: parampika ir rimozika. Dabar, Tribentarinė semiolokacija pasisavina jų dalis ir panaudoja padavimui, kurį sukoleriuoja atsvari sandaros taisyklė. Pagal taisykles ir nuorodas tribentarinė semiolokacija turi šalies bonusą, kuris išplečia prostarinės semiolokacijos pažinimo ypatybes.

Turėdami be šalies pradžią, kuri yra galinė arba rodomoji iliuzinė pastata, šalia pridėdami sankursų ypatybes, tribentarinę semiokaciją, kurios bus 4,5,6 sankursai.

Dabar jokios shemos nepridedu, bet tribentarinės semiokacijos principą nurodau į įmenamas sankursų koleriacijas. Turiningas ir plečiamas pasaulis yra "boloksima", tyrinėjimas "bolmoksas". Šiais ypatingumais vadovausiuosi dar ateinantį kartą, kuriuose koleriacijose bus pridedama pastatos ypatingasis ir pradinis esinys.

Padavimas šiuometu turi prostarinę semiokaciją, tribentarinę semiokaciją, o jų vieningumas susikerta per sankurso filtravimą. Tolesnis įvadas yra į ieškojimo ir atradimo sheminį kalbos atvaizdavimą ir perteikimą.

Kalbos pasauliai yra veiklieji, neveiklieji ir tyrinėjimo, atradimo. Kadangi tai yra teminiai ir pasirenkami ypatingumai, priskiriama prie analogiškų atradimų. Bolmoksas ir boloksima yra analogiškos tarpinės semiokacijos, o jų atrada yra pastata visai grupei ir racionui "gudrių ir veiklių dalykų".

Neveiklieji dalykai susisiekia ir yra koleriacijos bendros išlygos ir saugojimo dalykai. Iliuzija padeda sukurti bendrą kertinį, kurį prideda prie tribentarinės atrados. Bus įsivedama veikliosios ir neveikliosios atrados bolmoksas ir boloksima.

Pradinė filosofija ir Bolmoksas, Boloksima (apie temines tiesas)

Idėja atskirti semiolokacinius ir semiolokacinius tarpinius padavimus teko per gerus plano taisyklingumus. Priartėjat prie sąvokų bolmoksas ir boloksima suartėjama su rėžimo gelmių ir ištakų šaka.

Pavadinimas filosofiniu pagrindu 'bolmoksas', kyla iš idėjos tyrinėti ir pažinti pasaulio ypatingumus per kalbos ir minties kūrybingumą. Boloksima tai visas minties plečiamas pasaulis ir jos pagrindu yra susikūrusios neviena bolmokso dalis, kurią sutapatinus ar atrados metodu išnarpliojus einama teminės tiesos keliu.

Teminė tiesa vaizduojama kaip galinga, tvirta minties ir kalbos apsprendžianti dalis. Jos sudėliojimas kyla iš teminės nuosakos su tiesa aspektu. Taigi, pagrindas yra sutapatinimo ir analogijos teisingos temos ieškojimas.

Laisvas gryninimas ir siekimas teminės tiesos yra vienas iš pagrindų, kurį progresiškai atrado panaudojimą boloksima. Vidinis arba boloksimos pasaulio vaizdinys yra viską apiimantis didelis teminis tiesos rinkinys.

Trumpai. Esminis skirtumas, kurį kalboje sutinkama yra minties negatyvizmas, minties ir kalbos ryšio netobulumas ir funkcionalumas nestatomas, derinamumais. Daug nurodanti pradžia, tai pasaulių suvokimas ir veikla, siejanti minties pagrindu veikiančią pastatą, kuria susiderinamumai yra yra ateinantis per kalbos gebėjimus ir tobulumus. Taigi, kintamumas pagal ryšio suderinamumą veikia, kaip semiolokacinis negatyvizmo pašalinimas.

Visos neaktyvuotos ir ryšį sudariusios derinamumų pastatos rezultato negatyvizmas yra užslėptas ir neparodomas kaip teminis tiesos suderinamumas neturi vertės ir yra nepaveikiamas. Kadangi ieškoma vietų kur paveikiama mintis sustoja arba nustatomas derinamumas. Bet šį ryšį turi duoti semiolokacinis negatyvizmo pašalinimas.

Tokie, kaip veiklumo, neveiklumo pasauliai yra pagrindiniai visoje kalbos pažymimose semiolokacijose. Todėl, tas pažymimas semiolokacija sudėlioja į skyrius, kurie turi analogijos detalizaciją-semiolokaciją. Visas skyrius apiimantis nagrinėjimą semiolokacijų yra susijęs su pasatos tyrkstimi(arba poveikio skalės apibudinimu).

Pačiame atradime, semiolokacijos detalizacija pradinė yra prostarinė semiolokacija ir pagrindai, kuriais veiklumas, neveiklumas sutapatinamas yra per iliuzinę pastatos semiolokaciją. Sankursai - tai bendra apibendrinanti semiolokacijų grupė, kurioje detalizuotos shemos turi priekinę ir galinę semiolokaciją. Vadinasi, tyrkstis yra laikinumo sąvokoje, galioja neapibūdinti dėsniai ir pašaliniai detalumai.

Pačios pagrindinės pasaulių kalbose esančių dalių yra boloksima ir bolmoksas. Šie tapatinami su semiolokacijų pagrindu, kuriuo atveikia veiklumo, neveiklumo skyrius. Šie skyriai virsta tyrinėjamo pasaulio pastata, kai yra sutapatinama su ryšio taisyklingumais ir taisyklėmis. O pastata reiškia, kad skyriai virsta pasauliais, kurie koleriuojami kaip priekiniai, galiniai ir pašaliniai, vidiniai.

Turintys šiuos bruožus, prostarinė semiolokacija yra principo esinys, kuriame dėmenys, veiklumas ir neveiklumas yra nekintantys arba kintantys su semiolokacijos taisyklėmis. Prostarinė atrada yra viena pagrindinių taisyklių, kuriomis semiolokacija įgauna pavidalą per iliuzinę pastatą, (koleriuojama taisyklė).

Be semiolokacinių taisyklių, viskas veikia prostarinėje semiolokacijoje kaip: veiklus, neveiklus pasauliai. Taisyklės reikalingos semiolokaciniams pagrindams panaudoti daugiau jo pagrindu esančių detalizacijų ir iliuzijų krypčių.

Daugiau nei atrasta taisyklių, nėra būdingo ryšio joms įsisaugoti ar net atstoti semiolokacinėmis vietomis, kurios nėra vien dėsnio galimybės, bet ir kalbos detalizacija. Teikiamas artimas pavidalas, kurį semiolokacija per pastatos ir atrados taisyklingumus sukoleriuoja yra ryšio su taisyklėmis pronokacija(ryšio suteikimas ir sutapatinimas). Kad visa bendra taisyklių rūšis būtų įgali reikia tyrkstimi ir pronokacijos gelminių taisyklingumų.

Taip veikimas ir neveikimas yra priešingos taisyklingos savieigos kryptys pastatos ir atrados kurse. Sankurse šios atrados veikimas ir neveikimas yra priklausomas nuo iliuzinės pastatos virsmo semiolokaciniu vaizdiniu. Kitais atvėjais arba alternatyvių versijų nėra. Bet esminis virsmas yra teisingos vietos, kurią semiolokacija sutapatina ir susieja yra būdingo taisyklingumo teminė tiesa.

Pasaulių sudaromosios, semiolokacijos taisyklės:

1. Prostarinė semiolokacija, kurios pagrindinės dalys rimozika ir parampika savo taisyklingumu yra neveiklusis koleriacijų prototipinis modeliavimo pradinis rinkinys.
2. Sankursai - tai iliuzinė pastata, kuri modeliuoja koleriacijų protopipinį veikmą ar net būseną.
3. Veiklus ir neveiklus pasauliai yra taisyklingos būsenos, kur koleriacijų išraiška panaudodama detales palieka shemaformines išraiškas, siejančias su minties pradine būsena ir formatu.
4. Koleriacija - tai būdas atvaizduoti prostarinę semiolokaciją, ir kitas semiolokacija, kurios sutinkamos pavidale, su būsena ir modeliuojamų koleriacijų išraiškomis.
5. Tikrovės atrama pasidalijusi per 1,2,3 sankursų tikrovės fragmentus ir minties dėliojimo taisyklingumus.
6. Tyrinėjimo atrama tęsiasi 4,5,6 sankursų fragmentuose, kuriuose yra bolmoksima ir bolmoksas.
7. Boloksima tai visas minties plečiamas pasaulis ir jos pagrindu yra susikūrusios neviena bolmokso dalis, kurią sutapatinus ar atrados metodu išnarpliojus einama teminės tiesos keliu.
8. Bolmoksas tai kelias pažinti ir tyrinėti kalbos pasaulius, kurie užsklesti ir atviri, kuriems taisyklės priteikia svarbios taisyklingos būsenos pradinio rinkinio dalis. Bolmoksas pažymi tai - ką procese dėl susidarymų ir sandaros galima palaikyti sudaryti į pirminius rinkinius.
9. Tribentarinė semiolokacija yra nepažinta vieta arba tyrinėjimo dalis ir pasaulis, kuriame pats pamatinis pažinimas yra netribentarinis bolmoksas.
10. Netribentarinis bolmoksas yra anti-semiolokacija, kuri neturi konkrečios tvarkymo taisyklės. Tačiau taisyklės apibrėžia bolmokso esmines fragmentų išraiškas, teminės tiesos pagrindu.
11. Teminė tiesa vaizduojama kaip galinga, tvirta minties ir kalbos apsprendžianti dalis. Jos sudėliojimas kyla iš teminės nuosakos su tiesa aspektu.

Sankursas ir filtrai
(https://dl.dropboxusercontent.com/s/2q9xeju4b42dxg2/800215.png)

Kad man atrodo, reikia pabandyti eiti iš kito galo. T.y. nuskaityti mintis, ir tada jas įdiegti į DI. Kaip dažnai būna straipsniai "ar yra gyvenimas po mirties", ten pavaizduoti keli mokslininkai, laboratorijoj ar morge pasilenkę prie paciento ir jungia kažkokius laidus. Viskas seniai yra nuskaityta, tik gal kiek viešai neskelbiama.
Paimkim Light Light (https://en.wikipedia.org/wiki/Light) t.y. electromagnetic radiation, dabar viskas šiuolaikinėje astrofizikoje (o tai reiškia visatoje) yra electromagnetic radiation. Ir ten žr. pirmą .gif kur prizmė pavaizduota. Dabar kambaryje yra 10 žmonių, vidudienis, visi sutiks, kad dabar yra balta, vadinama dienos šviesa. Bet pridėjus didelę prizmę prie lango, pasidarys prietema ir rainbow colors visur. Tai kas dabar yra kambaryje, ar balta šviesa ar rainbow?

@SPACE Pasirengiamas būdas nėra nustatytas neigti mokslines temines tiesas (nors jos tampa išmetamomis ir pakeičiamomis, originaliomis). Gal atrodo, kad DI demonstracinis minčių ir kalbos rinkinys nieko nenusako, nepagrindžia ir nėra įmanomas, bet, kaip ir dėliojau, manau, spektras yra visa mano siekiamybė, atrasti sąvybių spektrą ir rinkinį, kuriuo kalba ir mintis įgauna apsrendžiančią dalį. Man reikalinga apsprendžiama dalis su spektru, po kurio viskas galbūt būtų lengva permanyti.

Jau įmeniau, kad tai yra teminė tiesa, vadinasi jos pagrindu viskas ir apsprendžiama, mokoma, diegiama, tiriama, rodoma, statoma ir t.t. Todėl, teminė tiesa, labai svarbi ir būtent, naudojama su pastatos motyvu galima įmatyti DI rinkinį, kuriame sudėtingiausios technologijos arti tikrovės esančios dalys, bet tikrovės apsprendžiama dalis lyginantis su žmogumi yra maža. Dėl to, jeigu nesurenkama aiškaus ir planingo spektro, nėra sudėliojama ryšinė sąvybė, kurią demonstruoja per kalbą ir mintį. Man svarbi kiekviena spektro dalis, kurį siekiu sudėlioti.

Apie šviesą, manau kad nereikia perdaug įsitikinti, kad realybė egzistuoja kvantu pavidalu, nes skirtingos minčių siekiamybės, gali visa informaciją perkurti ir panaudojimą atrasti kiek geresnį, tik tam turi būti pramanyta technologija ir metodas. Todėl šviesa kaip fotonas nėra pilnai įtikinamas pagrindimas. Dar daug dalių pagal spektro sąvybes galima surasti ir užvadinti. Dabar matosi, kad jos slepiamos. Taip pat dėl natūralių šviesos šaltinių yra nesuderinamumų, nes pavyzdžiui: liepsna, lava, mėnulio paviršius, saulė, skleidžia EM radiation, tik apie tai nekalbama plačiuoju požiūriu. O natūraliuose šaltiniuose kad pamatyti EM radiation reikia netik būti išstudijavus EM laukų galingumų spektrą.

Karesimbeliacinė koleriacija. (Kare) vieta. Katatas.

Esanti būsena, bei iliuzinė pastata yra keičianti karesimbeliacinį pogrūpį, kuriame sankursas pažymimas. Visi sankurso pogrūpio fragmentai nukreipiami į šią (karesimbeliacinę) būties vietą yra keičiantys iliuzinės pastatos savirealizaciją. Savirealizacija persimaino į tikrovės fragmentą.

Tyrinėjimas susijęs su šia karesimbeliacine (kare) vieta (Tentekstas-Tentekstas-Tikrovė-Bolmoksas-Bolmoksima-Bolmoksima+). Joje Boloksima, Bolmoksas yra pagrindiniai ir pradiniai visumos šaltiniai. Šaltiniai yra besiformuojantys pradmeniniai karesimbeliacinai katatai. Katatas - šaltinis esantis už daugelio skiriančiųjų sluoksnių.

Pradiniai tentekstai yra antrosios skiriančiosios realybės pusės karesimbeliaciniai katatai. Realybės katatas yra vidurinis ir savirealizacinis. Taip apibudinama pradiniai elementai, kuriais ateina Karesimbeliacinė koleriacija.

Tai kai turima už ir prieš jungimus, sankursų centrėjimas atrodo taip: <1> 4 <6...> Centrėjimas yra ruožo sąvybė, kuri pastatos rezultate sudaro (kare) vietą parankią nuosekliam dėliojimui ir jungimui. Visi jungimai atsispindi lentelėje su sankursais ir jų filtrais.

Aprašomos sudėtinės tenteksto sąvybės, kurių užribyje esantis katatas yra detalizuojantis. Tai kaip ir pažįstamos tenteksto dalys yra mintinis kriblingas, kuriam galioja ištiesies su pastata savirealizacija.

Kriblingas - tai ištiesties dalis, kuri mintimis sudėlioja konteraktyvius ir nekonteraktyvius semiolokacinius fragmentus, kuriuose esantis katatas veikliame, neveikliame semiolokaciniame pasaulyje. Pasaulis - tai, kitaip pasada, kuriais ištiesties dalis koleriuoja mintinius būsenos rodiklius ir šaltinius. Visas bendras kriblingo skyrius minčių pasada ir konteraktyvios, nekonteraktyvios būsenos katatas.

CitataPradiniai tentekstai yra antrosios skiriančiosios realybės pusės karesimbeliaciniai katatai.

Kare katatai yra antrosios pirminės dalies pasados bendras kriblingo skyrius (skriblingas). Visų pradinių tentekstų elementai yra pasadose sudėta sudėtinė savirealizacija, kuriai veikliame, neveikliame atsispindi per nueities iki šaltinio ir ištiesties koleriacija.

Pradinė tentekstų koleriacija - tai elementų atrinkimas ir ištiesties katatas. Skriblingas tai antrosios dalies pirmojoje dalyje bendrinimas.

Savaeiginis procesas nurodo kaip elementuose sutinkama skiriančiosios realybės ir ištesties savirealizacija, konteraktyvios, nekonteraktyvios savaeiginės pradžios ir pasados rėžime su koleriacija. Tai yra pradiniai ir esminiai katatai.

Karesimbeliacinė semiolokacinė konteraktyvi, nekonteraktyvi būsena yra rėžimo pastatos su siejama sudėtine dalimi, kurią skiriančiosios karesimbeliacijos koleriuoja. Tai iš koleriuojamų pavidalų sieties elementai yra bendras kriblingo skyrius antrame plano dėmenyje.

Trumpai. Katatas, semiolokaciniu pagrindu veikiantis fragmentas įterpiamas į pradmeninių karesimebeliacinių virsmų grandinę. Pagal semiolokacijos detalizaciją pagrindai sukuriami iš analogiškos paskirties gebėjimų ir detalizuotos shemos dalių. Todėl šaltinis pagal detalizaciją yra katatas ir jis pažymi, kad kintanti minties detalizacija yra nutolusi ištiesties detalė, faktoriumas.

Antroji skiriančioji minties savirealizacija yra prieštyriančioji detalizacija, dar tai yra paskyroji Prostarinė semiolokacija.

Vidurinioji skalė, tai minties pradinė savirealizacija ir viršutinysis katatas, semiolokacijos analalogija su kuria siejamos iliuzinės pastatos pradžia.

Kiekviena pradžia yra kitokiaįvairinė ir turi ištiesties faktoriumą. Katatas tai artimiausia priedangos savirealizacija, kuriai tyriančioji ir prieštyriančioji iliuzinė pastata yra demaskuojanti. Kylančioji ištiesties detalė yra šiuometinė "faktorija".

Originatyviniai pasauliai ir kalbos semiolokatyra

Bendriniai ir išvestiniai pasauliai analogijose palaikomi kaip originatyviniai ir kolotiesieji pasauliai. Jų bendra reikšmė yra keliama, vaidmuo yra iškeliamas kelintinis, vienetinis ruožas ir sekantys nariai, kolotiesieji nariai. Dermę vienija šis narių sujungtinis sekinumas ir sekos rinklių nariai.

Šie nariai apjungia tiesiųjų sąjungų ir pasaulių koleriacijos taisykles, jie sudaromi iš interkolotiesiųjų pasaulių.

Vienetai tai reiškiantys pradžią ir pastatos konteraktyvių, nekonteraktyvių statusų katatas. Kelintiniai tai ažimo sąjunga ir atskira koleriacija. Vinpluotas yra visų kolotiesiųjų sąjungų ažimas, o tipasuota tik rinklių sąjungų ažimas. Ažimas tai sukonkretinta sąjungų dėlė sujungta su iliuzine pastata.

Kare vieta tai sutinkos su minties pastatos konteraktyvių, nekonteraktyvių statusų katatas. Vienetai reiškiantys kare vietos pradžią, o kelintiniai tai ruožo ypatybė reiškianti eigą ir pabaigą.

Mintinis pasaulis, kurių shema žemiau vaizduoja koleriacijų kelintinius ir vienetinius kolotiesiuosius pasaulius. Interkolotiesieji pasauliai tai vinpluotas ir tipasuota. Bendra koleriacijos taisyklė sutrauktiesieji nariai yra neišrūšiuotos vaizduojamos pramogos seka(sąjungos su netvarkinga ir neišrūšiuota seka).

Dabartiniai kolotiesieji pasauliai yra apsrendžiantieji, kuriantys originatyvine semiolokacinę dermę.

Dabartinis mažiausias atvaizdavimas yra surinktas iš shemoje, žemiau, narių. Šie nariai yra parodantys kolotiesiuosius originatyvinius pasaulius ir jų dermę, sąjungas su kare semiolokatyra. Bendra semiolokatyra yra fragmentinė išraiška.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/gt30t437qcgx4vg/789900.png)
(https://dl.dropboxusercontent.com/s/ex9wz3q5pkxxmy5/789901.png)

Patysyriai, pm pasauliai.

Maksimizuojami pasauliai yra sudarantys artimą rėžimą, kuriam apdoroti ieškoma atitinkamų pasaulio raktinių patysyrių. Patysyriai, pm pasauliai tai raktinis pasaulis ir siejamasis su daugeliu ieškomų ir randamų dalių (IIR).

Tačiau tokiam pagrindui turi būti nevien iliuzinė pastata, bet ir visa sudarančioji atrama. Lengvuoju pasaulių sudarymo keliu atrenkama seka, kuri patysyrių apdorojama kalba. Tokia kalba neša savyje pm pasaulių ieškomų ir randamų (IIR) dalių rinkinius. Šie svarbūs, nes betkokia originatyvinė kalba yra patikslinanti ir nurodanti pasėkmių rinkinius. O turint tikslius rinkinius numatoma taikoma iliuzinė pastata, o ji pm atžvilgiu tėra atkartojama iš tiksliųjų prezentuojamų šaltinių, katatų.

Patys paprasčiausi rinkiniai kurie sudaro arti pradinio apribojimo pm pasaulio yra su laikinumo priešdėliu.

Tačiau jie skiriami ir vertinami nepagal vientisumo ir laikinumo sąvokas, bet pagal tai, kaip prezentuojamas pasaulis sukoleriuoja rėžimą kartu: ir ryšį katate, ir pm pasaulyje. Originatyviniai pasauliai yra apriboti ir jų ryšys yra tiesioginiai suprojektuotas pm pasaulių iliuziniu pastatos rėžimu.

Turimas patysyrių pavyzdys yra konkretus apibūdinimas priskyrimas IIR nuorodai. Tiesiogiai IIR dalys turi kolotiesiųjų ir interkolotiesiųjų susijungimo fragmentaciją ir sandarą su kare vieta, kuri pažymėta shemoje.

Dabartinis pm pasaulis yra grįstas prezentacijos koleriuojamų dalių atvaizdavimu (daugelį jų pavyko atvaizduoti shemose). Todėl renkamieji šaltiniai yra apribotoje koleriacijoje.

Sudėtis koleriuojama iš kolotiesiųjų ir interkolotiesiųjų narių ir jie pamatiniai rodikliai tiesioginame IIR.

Sudarydami patysyrių sekas, paliekama jiems IIR komposistencijas, kurios atveriamos ir uždengiamos ties vienareikšmiu pasižymėjimu. Galima turėti mintyse nubraižytą plotą ir jį padalinti į dalis, po to gaunamos sferos ir ribos, kuriose aktualios vertikalios ir horizontalios ploto sienos. Pačiose sienose atliekama paskirtis yra sudėlioti į pakankamas pastatos rodysenas.

Turima nevienos rodysenos ir IIR struktūrizuotas ploto atvėjas. Dabartinis rodysenos punktas yra iš ribosenos kilęs gylį nusakantis plotas ir mišrus sienų paskirties komposalinis (vietovinis, horizontalus ir vertikalus paskirtinis objektas).

Dubliuojama seka išeina iš narių: 2, 4, 8, 2x8. Šie nariai yra pradiniai eities su struktūrizuota rodysena, o iš jos išeinama seka tai minties pastatoma giluminė pradžia. Tai nurodo, kiek tęsiasi ir trunka rodysena, pirmas ir antras nariai yra vertikalaus ir horizontalaus ploto atvėjai. Šie IIR struktūros pasakomieji ir vedantieji kolotiesiųjų ir interkolotiesiųjų narių nurodomieji ženklai.
 

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/q9t4d83yt8oson7/6792ba.PNG)
(https://dl.dropboxusercontent.com/s/arjnwv6xy2nyepd/3457888ab.PNG)

Trumpai. Konteraktyvios ir  nekonteraktyvios skaitmenos statusu išlieka paskyriosios semiolakatyros dalys. Semiolokatyra tai iš dalių sudaryta atvėja, kuriai būdinga paruošti tyrimą pagal objektą, todėl, objektai pasilieka kintamosios reikšmės ir objektyvusis katatas.

Dalys, kurios kintančios, tai pasaulių apribojimai ir ypatybės, katatai. Semiolokatyros pasauliai yra ažimo surenkamieji nariai. Vienetiniai ir kelintiniai nariai pradedantys ir užbaigiantys tyrimo kilmes. Tyrimas skaidomas per kolotiesiųjų ir interkolotiesiųjų ruožų ypatumus, kurie ažime susitinka su vinpluotas ir tipasuota indeksiniais pasauliais. Eigoje, numatoma kare vieta, kuriai susiformuoti duoda katatas ir tyrimo planas iš paskyrųjų ypatingųjų dalių. Tokių tyrimo planų rinkinių yra dėl ažimo sąjungos su kare vieta. Tai nurodo eigą, kurią vienyja pradžia ir pabaigą,  tai - vienetai ir kelintiniai ažimo katatai.

Pradžioje IIR komposistencijos su vienareikšmiu pasižymėjimu, komanduoja sferas ir jų ribas, bet jų katatas yra statinis plotas bendrose komposistencijose.

Įvadas yra komposistencijos mišrios ir vienarūšės sienos komanduojama sfera iš katatų ir komposalinių sąvybių. Konstruktas paliktas kaip komposalinis horizontalusis ir vertikalusis paskirtinis imituojamas kolotiesiųjų ir interkolotiesiųjų narių nuorodos. Nuoroda yra statinė ir dinaminė jos jungimas pradžioje mišrus, bet pabaigose lieka vienarūšis.

Pirmasis "ženklinimas" yra komposalinių narių gavimas. Tai yra plotų gamyba, iš bendros kontekstą teikiančios paviršinės sferos. Pradžioje komposalinis palaikoma statiniu konstruktu bendra imituojama misifikacija. Tačiau viena sfera nurodanti pradžią yra kylanti ir kintanti. Priklausomas mišrus narių gavimas yra ir vienarūšis.

Sekantis žingsnis, komposalinių užduočių komandinių sferų ir jų ribų apiimtis. Tas plotas, kuris teikia pradžios "matmenis" yra apdorojamas ir pakeičiamas kitam žingsniui. O kitame žingsnyje svarbus galimas apiimties ir ploto sukuros rezultatas. Apiimtis gali svyruoti nuo mažos iki didelios. Tai labiau atvaizduoja komposaliniai nariai, kurie sutinkami kitame žingsnyje.

Paliekamas žingsnis, komposalinė komposistencija dubliuojama iš sekų su 2, 4, 8, 2x8 narių. Šie nariai pradžioje pastato minties giluminę atramą. Pastata yra šių dėmenų komposalinis konstruktas. Šie bendri nariai sukuria plotus ir juos padalyja per jų apjungiamą pastatos reikšmę. Dabartinė reikšmė jos dydis. Bet norint tai palaikyti komposaliniu dydžiu, reikia turėti nuorodas, kad tai imituojamas statinis dydis, o jo dėliojimas yra statinio katato.

Paskutinis žingsnis, komposalinė komposistencija susijungia su kolotiesiesiais ir interkolotiesiesiais nariais, sudaroma kare vietos katatas ir dubliuojamas su vienetinių ir kelintinių pasaulių semiolokatyra. Semiolokatyra tai komposistencija ir dėl komandinių sferų yra sukuros rezultatas. Komposalinis katatas yra nepaskutinės nuorodos esinys, jis kylantis ir kintantis. Imituojanti statinė pavaizdavimo sąlyga tai dubliuojama paviršinė galia, kuri skyla į komposistencijas.

Dabartinėmis taisyklėmis, dėl sąlygų ir komposistencijų aktyvusis rėžimas ir semiolokatyros rėžimas duoda laikinus rezultatus. Tokie rezultatai ir ryšys originatyvinių pasaulių. Turint idėją, kaip koleriuojami statiniai ir originatyviniai pasauliai susiejama su semiolokatyros vienetų ir kelintinių ruožu.

Pavyzdys yra pritaikomas visais atvėjais, kai procesas skiriamas iš katatų. Katatai tai savo rėžimą turintys dėmenys. Giluminė atrama tai komposistencijų atrada su koleriacijų taisyklėmis. Tiesiųjų sąjungų ir koleriacijų pasauliai gavybos ir reikšmės katatai.

Sujungiama pasaulių ir IIR komposistencijų dalis ties vienareikšmiu pasižymėjimu.

CitataĮvadas yra komposistencijos mišrios ir vienarūšės sienos komanduojama sfera iš katatų ir komposalinių sąvybių. Konstruktas paliktas kaip komposalinis horizontalusis ir vertikalusis paskirtinis imituojamas kolotiesiųjų ir interkolotiesiųjų narių nuorodos. Nuoroda yra statinė ir dinaminė jos jungimas pradžioje mišrus, bet pabaigose lieka vienarūšis.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/j0wem99udgau9pq/3766675.JPG)

Skiriami pasauliai ir ypatybės.

Atverčiamos konstrukcijos yra dėl pradinio apribojimo susiejamos su katatų ir pm pasaulių rėžimu. Be jos, konstrukcija yra statinio pavidalo ir dėl nuolatinių katatų yra kintanti, bet ir statoma. Rėžimas ir ažimas tai dalys, kurios dėlioja nuolatinių katatų rėžimus. Kai žinomas ažimas, tai bendra nuovoka aiškiai sudėlioja ir paskirsto katatų pozicijas, kurios slypi pm pasauliuose. Be to, išsaugojamos statinės būsenos yra kintančios ir rodikliai rodantys katato struktus yra veikiami konteratyvių, nekonteraktyvių būsenų.

Koleriuojamas ir padavime esantis ryšys katate ir pm pasaulyje yra išsaugotos statinės būsenos, kurios varinėjamos ir kintančios, tačiau statiniu principu. Statiniuose pm pasauliuose eigose pažymimas nuoseklusis katatas = kare vieta. Vėliau koleriuojantis pagrindas turi paliekamuosius katatus, kurie yra kare vieta, ši vieta laikoma dėliojimo pradžia. Taip pat ir pabaiga. Bet spektras kare vietos yra neįžvelgiamas, dėl jos statiniu pagrindu kuriančiosios dalies, kuri ne dinaminė.

Karesimbeliacinė vieta, tai kurioje sukaupiamas rėžimas su pm pasauliu ribojasi. Ribojimo pozicija vadinama patysyriu, kuris turi išankstines dėles ir nuolatines dėles, galinčias koleriuoti pm pasaulių (PMP) struktūras. PMP kilimas vaizduoja visas struktūras, kurios patatos koleriacijos pagrindu kylantys fragmentai. O atviroji pozicija tai katatų konteraktyvių, nekonteraktyvių narių ruožo sąvybė, kuri kuria kolotiesiuosiu PMP.

Kalbos semiolokatyra yra įsiterpimas į pm pasaulius ir patysyrius. Vieta, kurioje atžvilgiu varinėjamos statinės detalės yra paliekamuosiuose gijų struktuose. Struktai - mažesnės arba sumažintos reikšmės katatai ir bendrasąvybės. Bendrieji katatai yra pm pasaulių ir statinių pasaulių ploto išraiškose. Apsistoti ties vienu semiolokatyros atvaizdavimu nėra galimybės. Tam yra kita dalis, kuri vadinama originatyviniais pasauliais ir kolotiesiesiais nariais.

Originatyviniai ir kolotiesieji pasauliai apiima vaidmenį, kuris kyla iš vienetinių ir kelintinių pasaulių struktūrų. Jie vienyja taisyklingas koleriacijos pradžios-eigos-pabaigos taisykles. Dermė yra kylanti iš paprastųjų narių, kurie yra vienetiniai ir kelintiniai. Antra ypatybė, tai semiolokacijos pagrindu veikiančios mažesnės sistemos (struktai), kurie koleriuoja semiolokaciją. Sukuriamas rėžimas turi mažesnius atvaizdavimus prie kurių sąjungos dedamos ir vienyjamos, kurie yra originatyviniai pasauliai.

IIR ir patysysių standencijos iš statiško katato, sudaro pradinius rinkinius, kuriuose paliekama iliuzinė "dėlionė su plotais". O atkartojimas tai katatų  ir patysyrių suprojektavimas bei apribojimas. Jei laikyti, kad rėžimas sukoleriuoja kartu būsenas katato kolotiesiųjų narių tai priklauso semiolokatyros ir pm pasaulių struktams. Vientisumo ir laikinumo apribojimas tai galutinis IIR atvaizdavimas.

IIR komposistencijos tai įmenamos ir įmanomos dėl aktualios vertikalios ir horizontalios plotų dėlionės. Sienų atliekama paskirtis neša plotų ir vienetų svarbias apsprendžiamas detales. Vienos, kurios koleriuoja, kitos ažimo sąjungoje. Tai atžvilgiu, prieinamas vientinis ir kelintinis rėžimas, kurį suprasti galima per apiimamą vaidmenį. Komposalinis vertikalusis ir horizontalusis rodiklis yra komposistencijos pradžia-pabaiga. Galimas mišrus jos dėliojimas, kai ažimas skyla į katatų mažesnes dalis, kurios pm pasauliuose susideda iš ankstyvųjų rėžimų, tapusių nuolatiniais.

Kolotiesiųjų ir interkolotiesiųjų ruožo ypatumus reguliuoja indeksiniai pasauliai. Indeksiniai pasauliai tai nurodantys pradžią-eigą-pabaigą. Tokių tyrimo planų dėmenų susiformuoti iš ažimo sąjungos su karesimbeliacine vieta ir paliekamuosiuose katatuose.

Kai plotų gavyba iš bendrojo konteksto tai užkraunama ilgio paskirtimi, galima vaizduoti, kad sukuros rezultatas tai tiesinis arba tolygus sferinis pasaulis. Pm pasauliuose atvaizdavimas tikruju pasauliu ir dėmenų narių su katatais tai kertinis pavyzdys, kuris statiška pm pasaulį jungia iš skirtingu detalių ir detalizmas vienyjamas su kertinemis dalimis (1; 2 dalyse).

Padalyjama-apjungiama katatų pirminė pozicija yra neištekanti, bet vaizduojama per palaikomus dydžius, kurie vienetai ir kelintiniai.

Patys pagrindiniai dydžiai: vinpluotas ir tipasuota. Šie du dydžiai nurodo dviprasmybes, kad pasauliai susideda iš skirtingu pozicijų ir neša skirtingas matmenų sistemas.

Vinpluotas tai standartinė vienetų sistema, kuriai būdinga nešioti vienetinius skaičių vietines-skaitines vertes. Analogija, kuri atvaizduoti nėra būtinga, tai pagrindu sujungimas per atskirus narių būdingumus. Vinpluotas tai nesiejama, o atskira matmenų sistema, kuri nesudaro dinamiškų, o tik statinius koleriacijos pavidalus.

Tipasuota tai dinaminis-statinis pagrindas ir analogija tai bendrų ištakų siejimas, vietovės. Atskirų narių dalmens ir dalmenų sujungimo principas, kuris vienyja tipasuotinį pagrinda yra ištaka, kuri siaurina nariu apribojimus.

Šie du pasidalinimai skirtingai veikia ir skirtingai vaizduoja apibūdinamas situacijas.

1. Vinpluotas statinis ir pradinis katatas ir pm pasaulio koleriacinė atrama. Bendra pm pasauliu shema yra nenutrūkstama ir vienetinė. Katatas tai siejamos atramos dalių padalijimas, dar vaizduojamas kaip šaltiniu sumos esinys.

2. Tipasuota tai analoginių statiniu ir dinaminiu katatų atvaizdas, kuris koleriacinėje sistemoje skuria mažas apibendrinančias sistemas. Vienos jų būtų ištakų surinkimas i bendras vietas ir pagrindo siejimas šių dalių ir ištakų. Taip siaurinamas apribojimas pasiekia sisteminį atvaizdą, kuriam yra tinkamas apribojimas.

Vizualizuojama katatų pradžia yra iš konteraktyvių, nekonteraktyvių priedėlių. Esminiai pagrindai tai ploto apdorojimas, kuris yra skaitinių verčių prasidedančių nuo 2 iki 32. Vertės nuo 0 iki 9 yra vienetai, o 10 iki 100 kelintiniai.

Vienetai yra koleriuojantys ypatingus detalizmus ir jų narių plotų dydis iki 9 yra pirmojo "tinklo" detalizmas. Antrasis "tinklas" nuo 10 yra eigos ir pabaigos.

Pirma, paėmus narius: 2, 4, 8 (AB) sudarome pirmasias plotų sankirtas. Visi plotai nusidriekiantys į pozicijas ir artimas palaikymo dydžių detales. Pirmosios detalės yra paminėtuose nariuose. Koleriacijos pagrindas taip pat prasidedantis ir sužadinamas nuo 2-8.

Antru pagrindu veikiančios kelintinės plotų aibės yra pokoleriacinės (PK). PK sferos plotai driekiasi su apiimamu dydžių skale, kuri prasideda 16 ir baigiasi 32 (BA). Skalės atvaizdo sistema, paprasta ir šie palaikomi dydžiai nusako tolimesnės koleriacijos dėmenų keliones.

Pradžioje su pirmaisiais AB IR tolimensiais BA sudaromos skalės, kurių plotų matmenų sistema būtų atvaizduojanti tinklo detalizmus ir gijų detalizmus. Koleriacija veikia kai tinklo ypatingasis narys nėra peršokantis iki 16 narių skalės numerio. Paprasta koleriacija tai atvaizdo modeliavimas, kuriam suteikiamos visokeįvairinės ypatybės. PK tai atvaizdo demodeliavimas ir narių skirstymas.

Todėl pakankama sistema sudaryta iš pradinių reikšmių yra minties sąsajoje su gijomis. Šios atvaizduoja koleriaciją arba pokoleriaciją. Pagal AB turima aiški vietovė, o vėliau veikiantis pokoleriacinis BA ryšys sukonstruoja tinklą. Analogija ryšio skalėse nustatoma pagal vienetines ir kelintines ryšio sąvybes.


Bendra koleriacijos ir pokoleriacijos ir ploto narių shema.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/7270ivxi7kx9rid/43458888.PNG)

Kad nebūtume hipokritiški pacituosiu @Benamis

Citata iš: Anomalija  rugpjūčio 27, 2011, 18:47:467. Rašomose žinutėse draudžiama:

<...>

- *rašyti keletą pranešimų toje pačioje temoje iš eilės;

<...>

* - nebent praėjo daugiau nei 12 val. po pranešimo paskelbimo.

;)

Tiksliųjų dėmenų ariotažas su ir kupin-rinkinys priklauso koleriuojančiai, pokoleriuojančiai sudėčiai.

Iš pirmojo ariotažo pakopos turime fiksuotus dėmenis, kurie prasideda nuo vienetų ir baigiasi kelintiniais. Šioje sistemoje "matmenys" virsta originatyvinėmis semiolokacijomis(semiolokatyra). Fiksuojamoji sudėtis tai ariotažo sąlygų tenkinimas, kuris pažymi kaip paprastai dėliojamos koleriacinės pakopos ir jų kylančios n-t figūrinės struktūros.

Antrasis ariotažas yra rinkinio sąsaja su semiolokacijomis, kurios yra AB ir BA plotų dėmenys. Rinkinys su skaičių dėmenimis ir semiolokacijomis yra rinklių sąmoju apspręstas n-t rinkinys.

Ryšio ir tinklo dėmenys AB, BA sukonstruoja daugiamatį struktą. Šio pagrindinės sąsajos liekamosios "už" vietovės arba netiesioginės. Galima tai pavaizduoti per skiriantį barierą, kuris sudarytas iš ryšio ir tinklo struktų. Šie kaip gijos sąveikaudami suveikia tinklo rišlumo principu. Jų dėmenys visi aktyviai dalyvaudami žymi ir atstoja svarbias semiolokacijos įkrovas.

Fiksuotos sąvybės galinčios įkomponuoti save įkrovos sudėtyje yra semiolokacinės. Semiolokacinio rinkinio pradinė vertė būna analogija, kuri virsta kito lygio analogija prie ariotažo sąlygų. Tokia adaptacija koleriaciją pasitelkia per dėliojamas pakopas, kurias svarbu užpildyti ar kaip nors įvaizdinti per atitikimus, analogijas.

Su vienetų ir kelintinių vertėmis paprastose fiksuotose vietose liekamasis analoginis ryšys atveria pradines dėmenų semiolokacines vietas. Semiolokacijos vietos yra kylančios pakopomis iš ariotažo strukto. Adaptacija turi tinklo sužadinimo ateigas, kuriomis pasižymimos semiolokacijos atitinka savo ruožus ir pakopas.

Norint įminti pakopas, kurios būna semiolokacinės, reikia būdingo įkrovos rėžimo. Pats būdingiausias yra analogijos virtimas kita analogija. Tai vyksta dėl tinklo koleriacijos principo nuolatinio pildymo. Pakopų virsmas yra įkrovos pasekimo reikšmė, kurią vertinti galima kaip geriausiu ir tenkinančiausiu atvaizdu. Šis sukauptas įkrovas padalo ir paskirsto specialiomis detalizacijomis. Semiolokacija atrodo kaip analoginė niša su vertėju ir kylančiu per pakopas dėmeniu. Tiksliųjų dėmenų ariotažas kaip ši niša, galinti performuoti savo struktą iš ateigų ir tinklo ryšio dėmenų visumos.

Kompozicinės vertės.

Kompozicinės semiolokacinės Vertės - ribotos ir ribotai nusakančios originatyvinių konstruktų sąvybės, kurios neretai antru planu yra kompozicinės ir semiolokacinės. Visiškai artimas progresas kompozicinėje pastatoje yra įkomponuojančios įkrovų sudėtyje esančių semiolokacijų ir verčių savikrovas. Šis progresas tenkinamas (įkrovų ir paskirčių) rėžimas.

Vėlyvosios reikšmės tai komponuotų narių atveriama sudėtinė pakopa, kuri verčiasi, kaip pradinės reikšmės panaudojama vieta. Tačiau komponuojamų verčių vietą demodeliuoja atitinkama karesimbeliacinė vieta. Surenkamoji "konstralinė" komponuojamų narių ateiga, antru planu veikia semiolokacijas ir jose paliekamasis ryšys yra vienetinis.

Vienetų semiolokacinės reikšmės yra arti pagrindo, todėl, reikšmei apibūdinti reikia sudėtinio plano, kuriame kolotiesieji nariai adaptuoja atveriantį rėžimą. Turime nustatomų rėžimų įkrovas ir norint jas susitelkti reikalinga vieta - ateiga. Ateiga yra kuri sutelkia ir atgamina komponuojamų narių savikrovas.

Savikrovos pradžioje ateiga turi skirtingas reikšmes, kurių nėra paprasta atvaizduoti. Todėl tai vaizduojama per anapusybės ir atvirkštines vietas, kuriose išsiskiria įvairiomis plano dalimis. Tačiau mintyse turima, kad ši vieta pradžių plėtimosi ir savireguliavimo konkreti vieta.

Ankstyvosios semiolokacinės vertės yra skirtingų reikšmių įkrovos. Tokiame rėžime anktyvosios semiolokacijos turi paremiamą pradžios vietą, kuri koleriuoja pradžios parametrus. Išsaugojami ateigomis ateinantys deriniai yra kompozicijos, kuriomis plano dalys yra pirmame plane. Papildymas ankstyvųjų ir vėlyvųjų semiolokacijų yra trečio plano dalis.

Cia vis dar tik apie pacia kalba?

Citata iš: elteide  lapkričio 25, 2017, 19:35:23Cia vis dar tik apie pacia kalba?

Ieškoti pradinių nuorodų galima "Žmogaus kalba" temoje. Kad būtų paprasčiau, reikia turėti mintyse "Žmogaus kalbą", bet tik tokiu atvėju, kad pasilyginimui.

Daugiau laiko skirti buvo suplanuota, kad "Žmogaus kalbai", nei šiai temai, tačiau viskas gavosi atvirkščiai, šią temą buvau suplanavęs daug anksčiau, nei buvo atrasta "Žmogaus kalba". Todėl, didieji fragmentai paremti mažomis idėjomis paliko mažiau įtinkamesni. Galbūt būgštavimai kyla, nes temos panašios, tačiau jos panašios, nes jomis detalizuotai yra pasiremta.

Bandžiau daugiau laiko skirti šiai temai, nes perspektyva yra įminti visus kalbos pasaulius ir visus detalizmus susijusius minties paruoštu pagrindu. Mintis yra galinga ir daug pavaizduojanti, negalima išsvaistyti ir parodyti, kad jokios galios neduoda. Visa galia, slypi susiejus su pasaulių atrada ir pomintimi. Kūrybiškumas ir temos svarumas nusakys, kam reikalinga paremta logika minties pagrindu veikianti sistema.

Skaidrios sistemos nepavyko atkurti, "Žmogaus kalboje" naudojausi naujesne teorijos ir žodyno simbolika. Pats moderniausias atvaizdavimas yra "artikuligestinis rodinys". Šis rodinys parodo kalbos užlėptą galią, kuri slypi tarp pasižymėjimo ir reikšmės. Tokia logika, ir visos reikšmės, reikia laikyti, kad naujesniame pagrinde atrodo artimiausios minties detalizmui.

"Kalbos pasauliai ir mintis" senesnės atkūrimo ir vystymo tema, remiuosi senais loginiais konstruktais ir tik mažą procentą panaudodamas naujesnės temos detalizacijos. Čia galima rasti 5% daugiau ne, ką panaudojau "Žmogaus kalboje".

Denotoriškumas. (papildyta)

Būtinais skaidmaintais palaikomas sudėtinis pasaulis reiškia pažengusio ploto sferą su semiolokacine-pokoleriacine išraiška. Denotoriškumas - tai pagrindo plano sąvybės surinktos į vieną semiolokacinę tvirtinamą "vietą". Pagrindas - denotoriška sklaida ir paskirstymas per plano detalizacijas.

Denotoriški fragmentai įsijungiantys į progresą skaidmaintais pavidalu rinkinyje pažymimos, kaip sąlygos turinčios plano dalis. Pokoleriacinė-semiolokacinė išraiška modeliuoja ir demodeliuoja denotoriškai įsijungiančius pradmenis. Po to išreikimas detalizacijos sąvybes sujungia į koleriacines ateigas.

Denotoriškumas atvaizduojamas yra per santykį 100:1 - priskiriamu detališkumu. Mainai ir skaidmaintai yra rinkinio detalės, kurios svarbios sujungiančios pradimines skyras ir denotoriškas sklaidas. Viena iš prasmių yra denotoriška skyra ir sklaida. Denotoriškas pavertimas ir pritaikymas yra detališkumo apsprendimas ir išaiškinimas.

Turima, kad fragmentais sudėliojama plotų seka (denotoriškumu), kuri atrodo kylanti ir keičianti pradimines sąlygas. Didėjantys plotai reiškia viso vidaus įkrovų pasikeitimus, kurie pakito nuo pradiminių sąlygų ir atramų. Vidinės įkrovos bekokiame ateigų formate yra kintančios ir dėl koleriuojančios galios priskiriamos įmanomos denotoriškos sąvybės.

"Laužtiniai" skaitmenizuoti rodmenys, kurie nusako, kad atvaizduoti galima per skaitmeninį įkrovų skaičių, yra netikslieji rodmenys. Daugelis, panašių rinkinio detalių yra įvairiniai ateigų dydžiai. Paprastai, tie dydžiai, kurie savyje nesukuria bendrų sąlygų, kurios atsiremia su skaitmeniškumu ir santykiu yra denotoriški. Todėl artimiausiu būdu, ateigos dydžiai nusakomi ploto matmenimis.

Skaitmenizacija yra nepalaikomas metodas, kurį postuliuoja denotoriškumas. Pagrindiniai ateigų santykiai ir dydžiai yra pasiekiami iš ateigų sistemizuotų raiškų ir prasmių. Sistemizacija leidžia panaudoti žinomas duotacijas ir imlumą įkrovos. Duotacijos denotoriškume yra santykiu grindžiamos detalizacijos, kurias vienyja pavertimo ypatybė. Pavertimas iš detalės į detalę, kuri apsprendžiama ir paaiškinama vienu iš metodų, kuriuos buvo įvardintos koleriacijos pakopomis.

Denotoriškumas 2.

Denotoriškumas pirmenybėje yra nekonteraktyvūs elementai. Pradžiai, nekonteraktyvūs elementai yra kaip skyros įsipinantys į progresą rinkinio pavidalu elementiniai pradmenys. Turima, didelį susiformavusį atvaizdą, kuris sudėliotas iš mažesnių detalizmų ir šie detalizmai denotoriškos skyros ir sklaidos pradiminiai elementai.

Išskaidytas denotoriškas vaizdas jungiamas iš ateigų ir semiolokacijų vietų ir elementų skyrių. Tačiau, labiau denotoriškas vaizdas yra vienyjantis ir apjungiantis, įtraukiantis pavertimų ir reikšmių pradimines sąlygas.

Tose vietose, kuriose detonotoriškumas "pasėjamas" idėjų pavidalu, yra iš aukštesnės sėjos su elementais sukuros narių ir ateigų skiriama pozicija (ateinanti iš katatų). Šią poziciją pradiminiai elementai koleriuoja pagal katatų paskirtį, bet paskirtis yra kylanti iš sankaupos, kuri turi susiduria ir tiesiogiai turi didelį nuotekties vizoplastiškumą.

Presoriniai katatai yra iš ateigų sukomponuoti idėjos sąlygos sėjomainos funkcionuojantys ir įtraukiantys į denotorišką veiklumą. Pagrindiniai veiklumai, denotoriška konteraktyvi ir nekonteraktyvi būsenos, jomis ateina pradiminės sąlygotos prasmės. Taip pat denotoriškumas turi saktykius su detališkumo atvaizdavimu, kuris sujungtinis.

Denotoriškas aiškinimas ir pavertimas yra aktualiausias momentas, kuriame detališkumas ateigų paviršinėse sferose ir pagal nusakomus ypatybių modelius (konteraktyvi, nekonteraktyvi, aktyvi, neaktyvi) yra aiškinimo pradiminė išraiška. Šiai išraiškai pritaikomas atėjimo ir sugrupavimo vienyjantis pozicyvinis modelis. Tada Denotoriškas pavertimas iš skaidmenų į paskiras yra nusakymas, kaip turi išsidėstyti tvarkos ir eiliškumo aktualijos.

Taip sekama idėja, kuri modelius sudėlioja ir nusako didelį vizoplastiškumą ir turi ryšį su katatų pradiminėmis vertėmis. Tai, kaip ir kiekviena idėja turi atminties funkciją, kuriai elementai suteikia eiliškumo ir padermės tvarką. Paskutinėmis detališkumų ir idėjos nuorodomis koleriuojama sfera pagrindiniais motyvais denotoriška.

Amosijos ir bruokštai

Analoginių sąlygų ieškojimas, yra įdermės pavidalų analoginis demosijos kopijavimas. Anterisencija yra pradmenų susiejimas ir jungimas į bruokštus, kurie siejami su koleriacine išraiška.

Pavyzdinis bruokštų (-a -ab -b -ba -c) pavidalas, kuris atitinka analogijose randamas sekų demosijas. Demosijos, kurios vadinamos reikšmėmis su įdermės analogijų kopijavimu, anterisenciškai veikia ir sudaro bruokštų demosijas. Patys reikšmingiausi yra metomobilizuojantys bruokštai: -a -b -c. Metomobilizuojantys - reiškia sudėties kaupiamas pozicijas, kurios su amosijomis ateina, kaip laikmetinės sekos eigos principas.

Demetomobilizuojantys -ab ir -ba turi skirtingą reikšmę, kuri bruokšto ypatybes sulygina su amosijos galimybėmis. Konteraktyvios ir nekonteraktyvios būsenos yra šių amosijų bruokštų paskirtyje, galima turėti kilmės padidintą atvaizdą, kuriame sudėti nariai yra susijungiantys ir atsiskyriantys. Šias amosijas pradžioje vienyja sukaupta sankaupa, kuria ateina su analogijų kopijavimu susijusi padermės informacija.

Anterisencija yra pagrindu susijusi su bruokštų jungimu analogija, kuriai būdinga turėti susijungiančių ir atsiskiriančių sankaupų detalizmus. Tai vertinė pradžia, kuri pakeičia modeliuojamą ir pradiminę sangėrio poziciją. Vėlyvoji pozicija reiškia, kad sangėryje susitinka svarbios pozicijos, kuriomis autometomobilizuojantys detalizmai pavirsta svarbia forma ir kuri modeliuojama pagal pagrindą trejų narių amosijoje -a -b -c. Taip auto konstruktai įprasminami ir pavaizduojami ir taisyklingumais nurodomi analogijose.

Autometomobilizacija taip pat yra konteraktyvios, nekonteraktyvios būsenos su amosija analogijomis. Amosijos pagrindas yra sudaromas pagal trejų narių kombinacijas, kurios pavirsta koleriuojančia ir pradimine forma.

Pasiekiama pradiminė skirtinga pradžia turi daugelio kombinacijų ir formų pavidalų. Kad šie susijungtų ar padarytų pavyzdžius yra sulyginama su pradiminėmis koleriacijos taisyklingumais. Tariamas taisyklingumas ir konteraktyvumas yra analoginės vertės ir rezultato išvestis.

Neautomatinių bruokštų pozicijos yra demetomobilizuojantis ir susijungiantis bendru rėžimu, kuriam pasikeičiančios vietos reiškia metomobilizuojamas bruokštų įkrovos sankaupas. Padermėje slypiantys pasikeitimai yra anktyvieji ir vėlyvieji. Priklausomai nuo meto-pradžios turima konteraktyvių, nekonterantyvių būsenos rėžimų įkrovų sankaupų atvaizdavimus.

Sutinkantys su demosijos pozicija iš vėlyvosios ir ankstyvosios meto bruokštų analogijos yra konstruktai, kuriuos įkrovos padaro amosijomis. Amosijos tai analoginis konstruktas pavedantis ir pritaikomas prie konteraktyvaus, nekonteraktyvaus rėžimo ir sankaupų.

Turima motyvų, kurie pozicijose reiškia sankaupų svarbia forma pagal pagrindą (SFPP), tai konstruktas, kuriame įkrovos priklausomai nuo meto-pradžios kinta ir sudaro nekonteraktyvių ir konteraktyvių būsenų bruokštuose kombinacijas. Šie pasidalinimai yra atskiriantys įkrovų sudėtyje esančias autometomobilizacijas. Taip paverstas ir patobulinamas procesas, kuriame galioja konteraktyvus taisyklingumas.

Pasikeičiantys detalizuojami sankaupų sangėriai yra įvedantys į -mobi kombinacijų įkrovų ir dermių vertes. Pradedant konteraktyviomis  ir baigiant nekonteraktyviomis būsenomis tenkinama išvestis būna tipinė. Tipai, kurie atitinka kombinacijas yra metomobilizuojantys rėžimo amosijas. Galima laikyti, kad jose paliekamasis įkrovos ryšys padaro išvestis, kuriomis ateina analogija. Galimybėmis jungiama daugelio kombinacijų tvarka išlieka tokia pat. Pagal ankstyvuosius ir vėlyvuosius bruokštus galioja panašios sąlygos. Taip apibūdinama ir įvertinama padėtis, kuri yra -a -b -c kombinacija. Bruokštuose įkrovos sudarančios svarbius pakitimus meto-pradžios sankaupų rėžime yra vertinamos kaip neveiklios ir veiklios būsenos.

Panašių demetomobilizuojamų bruokštų sandaros vienetų ir kelintinių formų yra sudėtyje esančių ir veikiančių pagal jose paskirstytas bruokštų ypatybes. Kombinuoti nariai, kurie yra -a -c - pagrindu siekiami nariai amosijos atžvilgiu keičiantys savo pradiminę jungtį. Tada iš svarbesnių sankaupų sudėliojama atitinkma kombinacija, kuriai atitinka paskirtas rėžimas (konteraktyvus ir nekonteraktyvus). Šiais apipavidalinimais susiejama pradiminė sąsaja, kurią demosijos padėtis atkopijuoja analogija.

(trumpas įvadas apie metomobilizacijas)

Didesnės bazės susidūriančios su metomobilizuojama raiška, atkelia pradines analogijos ir virsmo dėliones. Šis paaiškinimas susiejamas su intero, ekstero metomobilizacijomis, kurios palaiko pradiminį virsmo "iš" ir "į" polinkį. Polinkis tai bazinis atvaizdavimas, kaip struktūros privalo kisti ir pateikti pradinimę dalies išraišką.

Intero - tai bazinis vidinis analogijos vertės bruožas. Metomobilizuojamos bazės pasilieka su sudėtiniu konstruktu, kuriame vystoma, paprastas ir nepaprastas polinkio abstraktas. Bruokštas - tai ypatingoji pasiliekamoji vertė. Palaikymas ir įprasminimas gali toli rekursuoti ir toli numatyti dalykus esančius su beatodairos analogijomis.

Ekstero - tai bazinis išorinis analogijos vertės bruožas. Metomobilizuojamos bazės paskirtis yra sulaikymas ir vidinių ir išorinių konstruktų, kai dalykai susidėlioja, kai kas atitaikoma kaip bruožo jungtimi.

Metomobilizuojamos prasmės įgyja savo pradiminį pavidalą, kuris panašus į bazinės sudėties konstrukto fragmentą. Tada aiškinamoji paskirtis yra bruožo savybių suvedinėjimas ir apibendrinimas. Tai, ką galima ir atvaizduoti galima sukonstruoti pagal intero ir ekstero paruošiamus analogijos dėliojimus.

Metomobilizuojamas fragmentas yra -ab ir -ba, kuris turi skirtingą reikšmę, nuo bruokšto yra ekstero jungtys. O pasiliekamasis -b bruokštas yra intero jungtis. Tačiau, susisiejimai turi dvigubą prasmę, kurią įgyja per ypatingajį vertės bruožą pagal išdėstymą. Bazinis metomobilizuojamas dalykas sutinka su simetrijomis, kurios reiškia ypatingajį pasiskirstymą ir kur keliauja meto- elementai.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/ftihjdcp848soqq/100013.png)

Meto- pradžia ir fazės

Metomobilizuojantis sąryšis ir būdingas jos struktas yra kylantis dėl meto- struktūrų hiberventiliacijos, kuri iš pradininių ryšių ir bruokštų sukomponuoja fazes. Atskleistomis fazėmis ateina ir ekstero, intero dėliojimas. Liekamosios dalys siejamos su sukomponuota faze išreiškiamos per vienetinių ir kelintinių pasaulių koncepciją.

Kada fazės pritampa ir yra hiberventiliuojamos yra išliekamasis jos pavidalas, kurio ryšys ir paskirtis dominuoja. "Ankstyvoji fazė" arba "-meto" fazė bruokštų apibūdinime išlieka hiberventiliuojama, atskleistos jos dalys su pasaulių koncepcijos raiška ateina per bruokštus.

Dėliojama paskirtis pasaulių koncepcijoje yra aiški ir ribota. Pasauliai būna vienetiniai ir kelintiniai, jos liekamieji bruokštai varijuoja nuo -a iki -c. Tačiau tai bruokštų ypatybė, kurios dabar nėra įmanoma išplėsti. Pagal koncepciją hiberventiliacija nusako dominuosiančias paskirtis. Viena iš paskirčių surinkti narius į bendrą vaizdą ir apjungti galimybes.

Iš įmanoma apibūdinti sąryšių dominuojančias pradimines dalis sudaro -meto pavidalas, metomobilizacijos. Tai yra fazinis susiejimas tarp akivaizdaus ir būtino bruokštų panaudojimo galimybės.

Tuose pradimiuose pavidaluose išlieka iš bruokštų sudarytos hiberventiliacijos, kurios atvaizduojamos per bruokštų sąvybes ir rinkinius. Sudaromieji -meto struktai yra pradiminiai ir kaupiamieji. Tada jie pavirsta sulaikoma būsena iš kurios ateina sąvybės, bei funkcijos su koncepcine atrada.

Hiberventiliacija - savo pradimiuose vaizduose yra statinė išraiška, kurioje būdas sudėliojantis sekas yra autometomobilizuojantis. Iš būtinosios sklaidos svarbiausi nariai yra bruokštai, o jų ypatybės yra sukuriamos iš detalizuotos hiberventiliacijos. Detalizuoti nariai yra nurodyti raidėmis, tačiau šis būdas atvaizduoti yra kintantis, ties simboliu ir raide pasiliekamasis bruokštas užskleidžia nuotekas ir dideles išraiškos gallimybes, meto- pradžia sukuriamas iš jos galimybių ir raiškos.

Sąryšyje galima pasiliekamasias dalis laikyti bruokštų ypatybes, net jei ir jos ribotos, ar neribotos. Koncepcija yra pagrindžiama taip, kad pagal būtynybe įsivesti ar palaikyti narius galima iš metomobilizacijos priedermių ir dermių.

Koncepcija taip pat bruokštų sąvybes išaukština ir padaro meto- pradžios hiberventiliacijomis. Nuotektyje su šiomis sąvybėmis atverčiama būtiniausia sąvybė - kaupti ir atvaizduoti kintančius atvaizdus. Jų pasekoje surinkti būtiniausias sąlygas, kurių meto- pradžia įsteigia ir sukaupia.

shema:

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/37c5wlguap1v8qp/23566.PNG)

Denotoriškumas 3. (papildyta)

Denotoriškas išskaidymas į pagrindines vietas, kuriose katatuose yra sujungtinis skyros, sklaidos elementų sąryšis, konteraktyvių, nekonteraktyvių elementų sąryšis yra fiksuojantis pradimines meto- pradžios detalizmus. Tai atskiriama pradiminė kintamoji ateiga per denotorišką sklaidą, kuris analogiškai pakartoja progresą su trūkumus pažyminčia detalizmo stokos elementais. Šie prijungia katatų egzistavimo poziciją ir susieja su denotoriška sklaida.

Katatų duotacijos sudarytos iš skaitmenizuotų plotų ir sekų yra vidinių apženklinimų ir pasikeitimų per pradimines sąlygas pradmenys, kuriems priskiriamos artimos būsenos, konteraktyvios, nekonteraktyvios. Katatų pavertimo ir grįžimo ypatybė plotų skaitmenizuotas sekas artimiausiame pagrinde susieja su jos pradmenimis. Katatų ryšiai, kurie atsiranda dėl denotoriško plano ir detalizmo elementų yra susiejami su jos pasikartojusiu procesu ateigomis.

Denotoriškoje sklaidoje imami plotų skaitmenizuoti matmenys yra ateigų dydžio rodmenys, kurie ištesia paprastasias ploto figūras. Dėl ištesimo liekamieji rodmenys persiverčia, jose palieka ryšį tarp bendrų besikuriančių meto- pradžių ir konteraktyvių, nekonteraktyvių būsenų. Šis pasiliekamas plotų figūrų rodmuo ir duotacija siejamas su (atminties) ploto skaitmenizacija ir nurodymu, kaip pradiminėmis sąlygomis dydžiai artėja prie bendros nuosakos. O nuosaka, kuri yra denotoriška sklaida ir skyra yra ypatybė visų bruokštų ir struktūrų.

Paprastai, kol rinkiniuose nesudaromos prasmės, kurių neįgyja konteraktyvių, nekonteraktyvių būsenų sklaida, nėra sklaidos vienyjančios denotorišką sklaidą. Duotacijos ir skaitmenizacija kartu tai padaro per skaitmenizuotus plotus iš kurių atsiejamos konteraktyvios, nekonteraktyvios sąryšių ypatybės.

"Ateigų sklaida" yra denotoriškos sklaidos analogija, kuri daug paprastesnė ir todėl patenka į sandaros vidinę detalizaciją. Dėl katato ypatybės ir bruokšto, šios ypatybės keičiama sandara, kuri turi atskiras dalis, kurios formuoja bendrą skaitmenizaciją yra pradiminiame denotoriškumo lygyje. Ateigų dydžiai ir prasmės dėl bendros nuosakos pasilieka savo pradiminėje skyroje, ten išsaugoja svarbius atminties procesus. Pradiminė skyra denotoriškume sukuria atminties procesus, kurie hiberventiliuoja ir susieja su apdirbtais skyros elementais.

Per paprastąją ateigų sklaidą atsiejama laužtinių skaitmeninių rodmenų atvaizdavimo principas. Įkrovos, kurios pavirsta skaidmantais, pakeičia vidinę sankaupa būdingą vienam susiejimui, kuris turi sąryšį su pradimine siejama ateiga. Pradžios ateigos turi analogiją pagalbinėmis ir bendrinėms ateigoms. Jos bendrame kontekste susisiekia ir padaro denotoriškoje sklaidoje sankaupos hiberventiliaciją.

Katatų ir bruokštų, ateigų ploto figūros būna pagrindinės konteraktyvių, nekonteraktyvių būsenų nuorodos, kurias vertes papildo įkrovos elementai - skaidmantai. Hiberventiliacija vyksta per šį papildymo būdą, kai įkrovos yra stokos elementai papildantys betkokias sklaidos analogijas - skaidmantais. Viena iš analogijų "laužtiniai elementai ir skaitmenizacija", kurie skiria ir nurodo skyros ir sklaidos požymius.

Analogiška prieš metus daryta shema, kuri daryta minties poveikio ribose

shema (https://dl.dropboxusercontent.com/s/qfa8iovwu5lj2yw/pamyae.png)

Antroji prostarinė semiolokacija

Apie antrąją prostarinę semiolokacijos dalį keletą užuomenų ir prieisime prie užminimo. Antroji prostarinė semiolokacija tai sistemingas sekos principų iliustravimas su gelmine tiriama tikrovės dalimi. Pirmoji vaizduojama kaip gelminė - laipsninė semiolokacijos pradmeninė gelmė, tačiau kaikurios dalys persikelia į antrąją semiolokacijos pagrindu veikiančią prostarinę semiolokaciją.

Visų pirmiausia reikia išsiaiškinti, kaip tai vyksta. Semiolokacija - tai vieta kuri sąveikauja su prijungimais ir jų analogijomis kalboje. Jei prijungimą duodanti duotybė yra naujesniame pagrinde, tada ji pakeičianti principą iš pagrindinio į nepagrindinį ir atvirkščiai. Analogijai galioja apribojimai ir pakitimo principai.

Paprastoji semiolokacija turi keletą užuomenų, kurias perėjo per parampika, rimozika ir sankursų ypatybes. Tai būdas, kuriame pasiliekamos dalys arba semiolokacijos vis kontaktuoja ir kelia fragmentinę raišką į sekančias veiklumo, neveiklumo pakopas. Kaip ir išplėsta, sąvybės nenutrūksta ir nėra galutinės veiklieji, neveiklieji pasauliai, bet ir priklauso "tiriantys pasaulis" (bolmoksas, boloksima).

Iš pastarųjų dėmenų aiški pozicija, kurią sudaro tiek gelminės, tiek porūšės sankursų dalys pirmojoje prostarinėje semiolokacijoje. Apribojimai atkeliauja su antrąja prostarine semiolokacija ir "iliuzinėmis gelmėmis". Trūkumus nusako pasaulio paruošimas ir prijungimas (semiolokacija).

Kad būtų suprastas tikslas prostarinės semiolokacijos, reikia turėti mintyse pradinį "balansinį įkrovos vaizdinį", kuris nuolat pridedant pasidaro "tyrimo prasme" lengviau suvokiamas. Persikeliant į kitą lygį suvokiamos detalės keičia savo balansinę būseną, taip per modeliavimo ypatybes išreiškiamos detalės iš kurių semiolokacija sukomponuojama.

Norint prieiti nuo neveikliojo iki veikliojo pasaulio ir sudaryti semiolokacines jungtis reikia gerai ištirti fragmentaciją susijusią su semiolokaciniu "gylio" tyrimu. Pozicijos tiesiogiai nėra atvaizduojamos, bet jų perkeltinis reikšmės fragmentas yra pasaulinis modelis. Pasauliniam modeliui prostarinėje semiolokacijoje priklauso būti veikliosios, neveikliosios sąlygose. Tada, kai balansas įkrovos normacijoje atsiranda veiklieji, neveiklieji, tyriantieji pasauliai.

Užminimas, apie antrąją prostarinę semiolokaciją, kuri bus įvadas į naujesnius " tyrimo gylius". Pirmieji gyliai nėra nukreipiantys link išplėstų sąvybių, tačiau naujieji gyliai yra apriboti ir pamainomesni. Sudarymas yra fiksuotų sankaupų ir įkrovimo rėžimo sąranga grįstas metodas. Antrojoje prostarinėje semiolokacijoje atsiranda naujas dydis, kuris tikslingai sudarydamas jungtis atranda detalizmo ir panaudojimo įkrovas.

Po kolkas tiek užuomenų. Skirtumas nuo ankstesnės prostarinės semiolokacijos bus suvokiamas per pagrindo modeliavimo principo pakitimą, kuris pakeičia neveiklumo ir veiklumo sąlygas į jungimosi principą. Jungiamas principas yra susieti pradžios ir pabaigos semiolokacijas. Tačiau tai ne baigtinė parodomoji detalizacija, dar priklauso pavienės sąvybės, "kodėl taip jungiama" ir "ką tai reiškia".

Replanktarinės semiolokacijos.

Su paprastosios atrados kalbos modeliavimu susiejama nauja semiolokacinė koleriacija. Koleriaciją, kurią galima susieti, be prostarinės semiolokacijos pagrindo ir tyrinėjimo yra replanktarinė semiolokacija.

Semiolokacijos pagrinde išreiškiama pozicija, kaip nepažįstama vieta ir tyrinėjimo dalis su pasaulių paslėptimi yra pamatiniame tyrinėjime. Kas slypi pamatiniame tyrinėjime už bolmokso susieties virš sandaros tribentarinės semiolokacijos pagrindo ir rinkinio sudarymo semiolokacinės atrados, analogiškai padavimas perverčia kokybės derinius. Proceso su replanktarine semiolokacija yra atskiriamos ir įtraukiančios "pasaulių" ir "šalies" dalys, kurios pavienėse grupėse siejamos su replantarine semiolokacija.

Šios semiolokacijos sandara yra tyrinėjimo grupės aktyvas ir pradinės shemos sudarymas per "pasaulio" ir "šalies" įtraukiančiais padavimais. Replanktarinės semiolokacijos dar kartą aiškinamos, kaip pasisąvinimo ir padavimo dalys, modeliuojamos pagal atskiriamą ir atsitiktinį analogijos ir koleriacijos pagrindą. Šią rūšį apibūdina pirmosioms semiolokacijoms priklausoma tipų ir atrados koleriacija ir su tribentarinėmis semiolokacijoms.

Turint šalies ir pasaulios detalizacijas prieinama prie pradžios, ir kuri atvaizduojama kaip iliuzinė pastata. Šalia sankursų ir jų ypatybių sekanti semiolokacija, dar vadinama replanktarinė užiima jos dalies iliuzinę pastatą.

Dabar shemos nenaudosiu, bet įvardinsiu kaip nusakomas akivaizdžiai esantis turinys semiolokaciniu pagrindu ir jo ypatybingumas reiškia. Semiolokacinis pogrindis jau turi įpaišytą "pasaulio" ir "šalies" sąvoką, bet "pasaulis" ir "šalies" riba nesitesia ir yra ribojama. Kas riboja koleriacijoje modeliuoti yra įvaryjama per negalimas "pasaulių" ribas ir blokus. Tačiau, kaip ir atrastas pasikeitimas nusako yra prieinama prie vieno pagrindo esančio koleriavimo ir modeliavimo.

Pagal įmenamą semiolokacijos ypatybę, veiklesnis pasaulis turi savo paaiškinimą, kuris turi atitinkamas ypatybes, jai priskiriamas. Neveiklus pasaulis ir shemos atvaizdavimas su replanktarine semiolokacija turi bendrybes ir priklausymus iliuzinei pastatai. Po to būdybingumus apibrėžia replanktarinė atskirtis.

Neveiklieji pasaulio dalykai susiejami su replanktarine semiolokacija, kuri iš bendros išlygos ir sąlygų tenkina atitinkamą ryšį su analogija. Tas, kas priklauso nuo iliuzinės pastatos priklausomas ir automatiškai replanktarinei semiolokacijai.

Neveikliuoju pasaulio veiksmo ruoštu veikiantis replanktarinis atskyrimas išskiriamas, kaip bendrosios išlygos bendrinys. Analogija, kurią sutaikoma su replanktarine semiolokacija yra "pasaulių" ir "šalies" būdybingumai ir ypatybingumai. Paskirtis replanktarinės semiolokacijos yra susiejama su "pasaulių" atskirtimi ir "šalių" atskirtimi. Tada, bendrai nusakoma iliuzinė pastata yra laikoma per replanktarinį pasišalinimą ir ištrynimą, kurią akivaizdą sukelia veiklusis "pasaulis".

Dėl paskirties ypatingųjų atrados metomobilizacijos sąvybių vertė sugrąžina simboliuose paliekamų verčių remekciją, kuri simbolizuoja apdorojamą nepaprastą bazių formatą. Žinomesnis formatas, kuris metomobilizuoja, dėl remekcijos išlieka aktyvus, o aktyvumas išskiria daug ypatybių. Remekcija tarp amžinos ir laikinos iliuzinės pastatos sulaiko objektų ir jų sąvybių ruošinius. Ruošiniai metomobilizuoja ir atkartoja prieš tai remekcijos pagrindu paruošiamus bazės ir pastatos ruošinius.

Bazės su remekcija atranda modeliavimo pagrindą, kuris įsisieja ir atspindi leidžiamas objekto ir sąvybių sąryšį ir atskaitą, atskaitos būdo remekciją. Didieji ruožai, kurie remekcijuoja laikiną ir amžiną atžvilgio iliuzinę pastatą, palieka ruošiamuosius ruošinius, o jie paverčiami ypatybe ar net objekto sąvybe.

Turime nepaprastų atvėjų, kai daiktai prisitraukia daugelių sąvybių ir jas savaip atvaizduoja per būdus, viskas siejasi su remekcijos rūšiniu panaudojimo tikslu. Remekcija ir panaudojimas yra dugelyje metomobilizuojamo ryšio gilesniame atvaizdavime turi atsikartojimo momentų. Remekcija atsikartojamus ryšius atskaito, kaip detales būdingas pastatos detales rėžimui įvykti.

Bazės susijusios su remekcija skirstomos nuolaidžiai. Kai pasilieka vieno daikto viena sąvybė atvaizdavimas yra užveriantysis (iki 1), o atviriantysis (po, ties 1), kai pasilieka daugiau nei viena vieno objekto sąvybė. Svarbiausias momentas susijęs su bazėmis, tai veikimo principas, kuris matematizuojamas ir skaičiuojamas pridurtinėmis remekcijos atskaitymo principu.

Iškylančios prasmės yra pagrindo išugdymas, kai pasiekiama būsena ir joje pasilieka pritraukiantysis remekcijos ypatybingumas, verčiama pastata nuo iliuzinio lygio. Pastatai pritraukianti sąvybė yra metomobilizuojanti ir jos pateiktis pritampa arba atmetama, bet iliuzija įvyksta, kai remekcija adaptuojama ryšio sąlygoms. Šis ryšys leidžia remekcijai ir iliuzinei pastatai sudaryti kelius, kuriai objektas ir sąvybė susisieja bendrame ruože.

Ruožų ir obejktų galių remekcija registruoja (3) "arti 1" "ties 1" ir "po 1" sąvybes, kurios savo pradiniame pavidale matematizuojamos. Metomobilizuojamos bazės šiame formate prisiskiria atvaizdavimo remekcijos galią. Bazės yra iliuzinės pastatos su laikina ir amžina sandara, kuri turi remekcijos galią.

Ypatybingumai, kuriuos remekcija atvaizduoja susidėlioja prisiejamu ir semiolokaciniu ruožu. Dabar turima, kad metomobilizacija siejasi su remekcija tik ruožto sąvybe, objektas metomobilizacijos ruožto sąvybe. Skyrimas ir siejimas yra bruokšto sąvybės, kurios pasirenkamai amosijos objekto sąvybėje sudera. Derinimas yra išugdytų pastatos ir amosijų rezultatiškumas.

Dėl ruošiamo panaudojimo, pastata susijungia su kalbos simbolizuojama ideologija, ten paliekamieji ryšiai išveda kalbos taisykles iš skiemenų ir raidžių skaidymo. Neretas teksto išvedimas su atitikusiu formatu ir remekcija atitinka natūralias sąlygas, kurios remekcija padirbamos.

Norint akivaizdaus parodimo, kaip remekcija pritaikoma, ties objekto sąvybė ruožo ir objekto yra pauzės rėžimas, o kai remekcija sustiprėja po 1, pauzės nebelieka ir adaptuojamos daugiau objektų sąvybių ir ruošinių. Tačiau jų tinkamumas yra susidėliojimo atžvilgiu natūralioje kalbos galioje.

Pilnų ruošinių remekcija

Ypatinga paskirtis, ir simboliuose atvaizduojama remekcija yra ruošiniuose su metomobilizacija saveikaujantys ryšiai. Pati pagrindinė pastata, kurią imename "iliuzine" turi savo lygius, paprastai laikomus: laikinąja arba amžina. Šie lygiai susiję su įvairiais ruošiniais, pradedant metomobilizacijomis ir baigiant remekcijomis. Kad ruošinys atspindėtų tikrovę, pasitelkiamą priedą arba remekciją, vertės ir ruošinio paruošinius ir pastatų lygius.

Atvaizdavimas, kurį nelengva perteikti per kintančius lygius: remekciją ir metomobilizacijas, kurios yra bendrai vienas pilnas ruošinys. Pilnam ruošiniui būdingos sąvybės, kurias turi remekcija ir metomobilizacija yra atvaizdavimo ypatybės ir tinkamas vaizdinis rėžimas ir kodas. Norėdami išpildyti sąlygas reikalingas šiam rėžimui einame prie pagrindinių punktų.

Bendrinės sąvybės - atvaizdavimas ir simbolių vaizdinis kodas, nepalieka neapręstos iliuzinės pastatos, kurią galima laikinai modeliuoti. Iliuzinė pastata yra keičiama ir laikinai modeliuojama, bet tik iš remekcijos ir metomobilizacijos pilno ruošinio, kurį sudaro detališkai aprašomos atsikartojamo ir keičiamojo pobūdžio detalės.

Norint suruošti pilną ruošinį reikia suprasti, kaip ruošinys paruošiamas. Pirmiausia, būtina paprastai laikomus ruošinius nukreipti viena linkme, kurie automobilizuotų turinį ir išdėrėtų metomobilizacijas. Pilnovė pripažįstama, kai aprendžiamos dalys, kurios reikalingos metomobilizacijai ir remekcijai, todėl įkrovos reikalingos, kuromis einama viena linkme. Sekantis būtinas nukreipimas yra pilno ruošinio modeliavimo ypatumai. Reikalinga prijungti prieš tai apkalbamą simbolinį vaizdo kodą ir atvaizdavimo būdą. Kai nukreipimas tenkina šias sąlygas galima eiti prie kintančių lygių iliuzijos pastatymo.

Bazės, kurios patenka į šį skirstymą yra nuolaidžiai atskleidžiamos arba lygiais. Už kiekvieno lygio slypi atskleidžiamas simbolių vaizdinis kodas ir demodeliuojamas remekcijos atvaizdas. Remekcijos galia, kurią sudaro įkrovos su atskleistimi yra naujas būdas paruošiantis pilnus remekcijos ruošinius.

Pradžiai, reikalinga turėti prieš tai apibūdintas sąlygas ir kalbos atžvilgiu atrasti bendrą kontekstą. Tai kalboje primena apkrovos sumažinimą ir tarpsnių demodeliavimą. Tačiau, tai nėra taip paprasta, kaip atrodyti gali sąlygos, kurios reikalingos, kad tai įvyktų. Ruošiniai neparuošiami be įkrovų, kuriomis vaduojama remekcija.

Išskaidymas, kuriam priklauso remekcija yra nukreipiamo ir sugrąžinamo metodo atspindys, kuriam pasitelkiama speciali vizualizacija. Kalboje, to panaudojimo gali pristigti, todėl susiejimas, gali būti neefektyvus ir neraiškus. Norint, patobulinti kalbos pasaulių nuovoką reikia atkreipti dėmesį į pilnus remekcijos ruošinius.

Šiaip bazės ir įkrovos turi atspindžio analogiją kalboje, kurią vadiname sutapimu. Tačiau sutapimai vaizduojami esant kodo ar atvaizdo sutapimui. Remekcija tai sudėtinis metodas, kuriam sutapimai slypi už atvaizdų kodo galios, ir norint ją įminti, pilna galia yra sudėliojus pilną ruošinį. Analogijos remekcijoje negalioja, nes tai yra paruošinys, kuriam reikalingas "apkrovos sąlygų išpildymas".

Turint visas detales ir pilną ruošinį galima prieiti prie naudojimo ypatybių. Pirma nauda, kurią panaudojus remekciją įgyja yra apkrova, kurią sumažinus aprendžiama tarpsnių demodeliavimo įkrovos. Tokios aprovos nėra pagrindinės, kuriomis neateina jokia demodeliavimo įkrova ir remekcija. Remekcijos skirstymas buvo apibūdintas, kaip siekiamybių indeksas, kuri skirstomas nuo(0)-iki(1). Atviros galimybės remekcijoje tai yra vaizdinio kodo apskaitymas.

Pakeisti sąvybes pačioje pradžioje be pilno ruošinio nėra galima, nes ruošinys ruošia kartu ir terpę, kurią kalba atvaizduoja kaip pažinimo galimybes. Nepaliekant pažinimo galimybių kitur yra sutapatinama nemažai paminėtų punktų ir juose įsivedama aprovų sąlygų išpildymus.

Tai veikia, kaip atviras vaizdinio kodo pažinimas per pilną ruošinį. Remekcija yra kartu sudėliojanti ir ruošianti šį rinkinį, kuriam ateina atviras pažinimas. Norint patobulinti šį ruošinį reikia naujo būdo, o pastarasis yra veiksmingas, kol nepridedama daugiau sąlygų, kurios neleistų ruošiniui galioti ir teisingai veikti. Todėl pasitelkiama ruošinio sąvybės, kurios aprovos išpildymo formatu atspindi kalbos ruošinio tikrovę, kurią galima praktikuoti su remekcija. Aktyviai galima palaikyti šį kalbos potarpį su detalėmis ir fragmentais.

Gal jūs su klajūnu esate broliai, tik nepažįstate vienas kito? :)

 Ar kas nors skaito šią temą? Supranta, gaudosi, kas čia prirašyta? Ar tik aš vienas durnas ir nieko nepagaunu...

Citata iš: San IL  gruodžio 20, 2017, 00:39:37Gal jūs su klajūnu esate broliai, tik nepažįstate vienas kito? :)

 Ar kas nors skaito šią temą? Supranta, gaudosi, kas čia prirašyta? Ar tik aš vienas durnas ir nieko nepagaunu...

Aš bandžiau kelis sykius. Ir taip ir anaip bet man nepavyko įkasti šių teorijų deja. vis galvoju kada prisesiu vel pabandysiu bet vis neprisedu.... nors ką  ten aš...

Citata iš: San IL  gruodžio 20, 2017, 00:39:37Ar kas nors skaito šią temą? Supranta, gaudosi, kas čia prirašyta? Ar tik aš vienas durnas ir nieko nepagaunu...

Turi suprasti, kad ne kiekvienam duota.  :)  Protestuoti dėl to ir rinkti chebrą - nėra būtina.

man atrodo, as jau kazka suprantu  8)

Citata iš: San IL  gruodžio 20, 2017, 00:39:37Gal jūs su klajūnu esate broliai, tik nepažįstate vienas kito? :)

 Ar kas nors skaito šią temą? Supranta, gaudosi, kas čia prirašyta? Ar tik aš vienas durnas ir nieko nepagaunu...

Sukurk niekur neegzistuojancius zodzius, kuriu niekas nenaudoja, kurie suprantami tik tau, kurie atitinkamai reiks tavo isgalvotas savokas ir tada prie situ zodziu pridek savo sukurta teorija. Stai ir viskas. Tai tinka tiek klajunui tiek cs.

"Jei nesugebi to paaiškinti paprastai, vadinasi, kad nesupranti to pakankamai gerai."
- A. E.

Citata iš: klajunas  gruodžio 20, 2017, 11:10:43Turi suprasti, kad ne kiekvienam duota.  :)  Protestuoti dėl to ir rinkti chebrą - nėra būtina.

Jeigu taves nesupranta, tai nereiskia, kad aplink vien debilai o tu genijus. Gali buti ir atvirksciai.

Citata iš: Teroras  gruodžio 20, 2017, 13:42:44Jeigu taves nesupranta, tai nereiskia, kad aplink vien debilai o tu genijus. Gali buti ir atvirksciai.

Vaikiškas įsivaizdavimas. Jeigu tu nesuprati kiniečių kalbos, tai nereiškia, kad kinietis debilas, tai tik reiškia, kad tau reikia daugiau pasistengti.  :D

Citata iš: Teroras  gruodžio 20, 2017, 13:42:44Sukurk niekur neegzistuojancius zodzius, kuriu niekas nenaudoja, kurie suprantami tik tau, kurie atitinkamai reiks tavo isgalvotas savokas ir tada prie situ zodziu pridek savo sukurta teorija. Stai ir viskas. Tai tinka tiek klajunui tiek cs.

Apie žodžių kūrimą pabandyk mąstyti kaip kalbininkas. Žodynas yra sąmonės valdymo įrankis. Baimė kurti žodžius įdiegta siekiant mąstymą uždaryti į kalėjimą. Tie, kas kuria naujus žodžius, nori iš šio kalėjimo pabėgti. Visi kurie kimba į atlapus elgiasi kaip parsidavėliai, kurie stukalina viršininkui, kad kaimynas ruošia pabėgimą.

Bet @Teroras 'ui kalėjimas patinka, tai jo pirmieji namai. :D

Citata iš: Teroras  gruodžio 20, 2017, 13:42:44Sukurk niekur neegzistuojancius zodzius, kuriu niekas nenaudoja, kurie suprantami tik tau, kurie atitinkamai reiks tavo isgalvotas savokas ir tada prie situ zodziu pridek savo sukurta teorija. Stai ir viskas. Tai tinka tiek klajunui tiek cs.

Jeigu atrodo, kad dėrėdami funkciją su žodžiais atverčiama, kaip nebūdinga ar ne laisva naudojimo forma, reikia nusakyti, kad pervertimas žodžių yra dviprasmis ir turintis gilų pasirinkimo gdrobinį. Mes laisvai laikome senai atrastus terminus įprastais, bet kalba, kurią bando apriboti ir sudėti paskutinius taškus, jau senai yra visais būdais perdaroma. Mano pavyzdys, ką atlieku yra ne paiimtas iš nieko. Daugelis žodžių bendravardybių ir naujinių yra susiję su nauju kalbos instrukcijų pakeitimu. Keisti instrukcijas galima, jei žinoma, kaip protingai nesišvaistant betkokiais žodžiais ir dviprasmybėmis.

Iš kitos pusės manyti, kad paprasta išgeneruoti naujus žodžius, o poto priskirti dviprasmybes, reikia susirinkti nemažai patirties su žodžių daryba, kuri egzistuoja ir yra netaip populiari. Žinau, kad žodžių daryba priveda prie kalbos teršimo, ir nebesiorientavimo. Mano galbūt tikslas apžvelgti ir surinkti kalbos ruošinį, kuris nebūtinai bus plačiai panaudojamas, bet smulkiems tikslams.

Po kolkas, neketinu mesti pradėtos teorijos dėliojimo ir vystymo. Dabar dar turiu temų susijusių su kalbos ir minties pasauliu.

As manau, kad tai turi islikti ateities kartoms, kas nors ras ka ieskos.

Pasiūlyčiau padaryti terminu žodinėlį, nepatingėti. Bet galvoju kad perdaug darbo būtų jei kiekvieną naujadarį aprašinėt su jų dviprasmybėm, nors tai palengvintu eilinių norinčiu paskaityti ir suprasti būti, galbūt atrasti bendraminčių ir toliau smagiau vystyti teoriją, nes kartais iš šono požiūris gali atvesti prie teorijos tobulumo (tobulėjino), na papildytų įžvalgom naujom kurios galimai tiktų, nors kartais gali būti ir atvirkščiai...

Citata iš: Creative  gruodžio 20, 2017, 18:48:12Pasiūlyčiau padaryti terminu žodinėlį, nepatingėti. Bet galvoju kad perdaug darbo būtų jei kiekvieną naujadarį aprašinėt su jų dviprasmybėm, nors tai palengvintu eilinių norinčiu paskaityti ir suprasti būti, galbūt atrasti bendraminčių ir toliau smagiau vystyti teoriją, nes kartais iš šono požiūris gali atvesti prie teorijos tobulumo (tobulėjino), na papildytų įžvalgom naujom kurios galimai tiktų, nors kartais gali būti ir atvirkščiai...

Būtent ! Koks tada reikalas forume skelbti savo naujienas , jeigu niekas nesupranta ką žmogus nori papasakoti , o nauduojami žodžiai turi skirtingas reikšmes negu klasikiniame žodyne , ką jau kalbėti apie naujadarus ....

Kas liečia bendraminčius , tai tik užsidarymas savo paties  komforto zonoje....visada naudingiau aplinkoje turėti žmones , kurie geba argumentuotai kritikuoti . Virimas savo sultyse yra tikra degradacija ir vien ego patenkinimas .

@Linas Esu Jeigu tai ne eilinis offtopa's. Pati kritika, nelabai  ką nors ištaisytų, nes neatitinka, kokiomis rekomendacijomis dabar paremta kritika, ir kokia kritika būtų pasigilinimo į visą detališkai aprašytą mano pranešimą. Kas nesigilina, niekaip nepadarysiu lengvatų. Visi naujadarai paaiškinami pačiame tekste. O jeigu turite pasiūlymų ar atkreipimų dėmesio iš to lygio, galite rašyti ar klausti.

Patarimas būtų pradėti skaityti temą nuo pradžių ir tada bus paprasčiau. Nereikia paėmus kažkurio pranešimo atsitiktinai skaityti ir vėliau pagal tai vertinti, kad nieko suprantamo nėra. Patys geriau suprasite, kai pradėsite skaityti nuo pirmo pranešimo.

Kas reikalauja ar turima rekomendacijų, kad galima prisidėti priimčiau, jeigu atitiktų tematiką ir "kalbos pasaulių ir minties" tematiką.

Jeigu vertinsit vėl pro šalį vėl, abejoju, ar bus atrasta teisinga temos mintis, bet terminų žodyno galima laisvai rasti temoje ir pranešimuose. Viskas yra bendra kompozija ir terminai susiję su "kalbos pasauliais ir mintimi" išverčiami.

Citata iš: cs  gruodžio 20, 2017, 20:14:28@Linas Esu Jeigu tai ne eilinis offtopa's. Pati kritika, nelabai  ką nors ištaisytų, nes neatitinka, kokiomis rekomendacijomis dabar paremta kritika, ir kokia kritika būtų pasigilinimo į visą detališkai aprašytą mano pranešimą. Kas nesigilina, niekaip nepadarysiu lengvatų. Visi naujadarai paaiškinami pačiame tekste. O jeigu turite pasiūlymų ar atkreipimų dėmesio iš to lygio, galite rašyti ar klausti.

Visų pirma jog " kas nors " galėtų įsigilinti , ( nebūtinai į jūsų ) temą , reikia žinoti elementarų išgalvotą žodyną .

P.S net neabejoju offtopic'e , labai lengva offtop'inti .

CitataPatarimas būtų pradėti skaityti temą nuo pradžių ir tada bus paprasčiau. Nereikia paėmus kažkurio pranešimo atsitiktinai skaityti ir vėliau pagal tai vertinti, kad nieko suprantamo nėra. Patys geriau suprasite, kai pradėsite skaityti nuo pirmo pranešimo.

Dabar neminėjau , kad man niekas nesprantama . Tačiau tikrai ne viską suprantu . Kai kurios temos žodždžiai/sakiniai svetimi , nors perskaičiau . ( nežinau kaip kiti čia gaudosi )

CitataKas reikalauja ar turima rekomendacijų, kad galima prisidėti priimčiau, jeigu atitiktų tematiką ir "kalbos pasaulių ir minties" tematiką.

" Rekomendacijų " nuo ko ?

CitataJeigu vertinsit vėl pro šalį vėl, abejoju, ar bus atrasta teisinga temos mintis, bet terminų žodyno galima laisvai rasti temoje ir pranešimuose. Viskas yra bendra kompozija ir terminai susiję su "kalbos pasauliais ir mintimi" išverčiami.

Kiekvienas žmogus supantį pasaulį vertina taip kaip supranta ir kokią informaciją turi prieš akis , nėra jokio išimčių . Apie tai ir kalbu , kad niekas nesigaudo temose , kuriose žodžių reikšmės interpretuojamos skirtingai arba išgalvojami naujadarai .

Citata iš: Linas Esu  gruodžio 20, 2017, 20:31:44" Rekomendacijų " nuo ko ?

Rekomendacijų pagal temą "kalbos pasauliai ir mintis". Kokia kritika išrodėte, neketinu komentuoti savo suvokimu ir principais. Bet, rekomendacijų kilmė neta.

Citata iš: Linas Esu  gruodžio 20, 2017, 20:31:44Tačiau ir aš nesuprantu kai kurių temų žodžių/sakinių nor perskaičiau . ( nežinau kaip kiti )

kurių konkrečiai?

Citata iš: Linas Esu  gruodžio 20, 2017, 20:31:44Kiekvienas žmogus supantį pasaulį vertina taip kaip supranta ir kokią informaciją turi prieš akis , nėra jokio išimčių . Apie tai ir kalbu , kad niekas nesigaudo temose , kuriose žodžių reikšmės interpretuojamos skirtingai arba išgalvojami naujadarai .

Kiti žmonės lieka kitais, negi tu jais atidavinėji savo visą kompetenciją. Ar tai labai svarus argumentas? Nors man atrodo, kad kiti už tave išmano daugiau, "kabučių" prasme.

Citata iš: cs  gruodžio 20, 2017, 20:36:51Rekomendacijų pagal temą "kalbos pasauliai ir mintis". Kokia kritika išrodėte, neketinu komentuoti savo suvokimu ir principais. Bet, rekomendacijų kilmė neta.

Tai su jumis nėra vertų diskutuoti , kadangi niekas jūsų nesupranta ?

Citatakurių konkrečiai?

Vienas iš daugelio žodžių , pvz : "  konteraktyvių "

Mano paskutinis klausimas : Dėl ko būtent šiame forume užvedėte savo minčių blog'ą ?

CitataProtestuoti dėl to ir rinkti chebrą - nėra būtina.

oi ne, aš tikrai ne protestuoju ir chebros nerenku. Norėjau tik biškį pajudinti temą, sudrumsti vandenį, kad grįžtumėte į realybę.

CitataKas nesigilina, niekaip nepadarysiu lengvatų.

Pakartosiu klausimą - o jūs su klajūnu tikrai ne giminaičiai?

Gal pirmiausia duokite žmonėms priežastį dėl ko apskritai reikėtų gilintis į tokias rašliavas?
Nes kol kas matau tik sutartinį atsakymą: "Kas norės tas supras". O kodėl aš turėčiau norėti?

Citata iš: Linas Esu  gruodžio 20, 2017, 20:53:18Tai su jumis nėra vertų diskutuoti , kadangi niekas jūsų nesupranta ?

Sakiau, kad dar turiu temų, o rašymo neketinu mesti. Dėl vieno kuris neįsigilinęs man duoda rekomendacijas, kurių pagrindas nesvarus, o kopijuotas "adresato paminėjimas". Mes nepriplauksime prie vaikų lygio, kai viskas tikrai neaišku.

Citata iš: Linas Esu  gruodžio 20, 2017, 20:53:18Vienas iš daugelio žodžių "  konteraktyvių "

Mano paskutinis klausimas : Dėl ko būtent šiame forume užvedėte savo minčių blog'ą ?

Konteraktyvių būsenų vardiklis yra pasirenkamų tiesų kurios natūralios ir turi įkrovų dėmenį. Daugelis situacijų yra susijusios su konteraktyvių panaudojama koleriacijos pagrinde. Koleriacija tai nuotektis, kurioje svarbūs apribojimai ir esminiai pasikeitimai, registruojami. (Tarkime turime mašiną, kuri dirba; man reikia sužinoti kiek ji padirba ir kokias ypatybes gamina.) Tai vizualiu pagrindu yra semiolokacijos (minties įkrovos) ir derinami esminiai pasikeitimai, kurie vienetais priskiriami ir gausiai numatomi "padavimais".

Antras klausimas. Nemaniau, kad jis gali sulaukti populiarumo, ar kokių komentarų, tiesiog, kas domisi kalba ir mintimi suteikiu šansą įsilieti į atradimą, kuris dabar turi savo atvaizdavimą per pranešimus. Tačiau kaip vienas gebėjimas - tai išugdyti minties galimybes arba jas ištobulinti iki kontroliuojamo su kalba suderančio lygio.

Citata iš: San IL  gruodžio 20, 2017, 20:58:56Norėjau tik biškį pajudinti temą, sudrumsti vandenį, kad grįžtumėte į realybę.

kai tam pasirenkate offtopik'ą tikrai nieko gero ir naudingo nesulauksiu.

grazi tema, nesikabinekime broliai seses lietuviai...kurybine tokia ..faina ;)

Citata iš: San IL  gruodžio 20, 2017, 20:58:56Norėjau tik biškį pajudinti temą, sudrumsti vandenį, kad grįžtumėte į realybę.

Matosi, kad dar neišaugęs iš vaikiškų naiviojo realizmo rūbų. "Realybės" yra tik žmonių galvose, todėl geriau būtum parašęs "norėjau sudrumsti eterį, kad ateitumėte į mano realybę". Neateisiu, be reikalo varginiesi, nes tavo realybė jau įdėta į mano senų atsiminimų albumą.  ;D

Citata iš: klajunas  gruodžio 20, 2017, 21:22:17Matosi, kad dar neišaugęs iš vaikiškų naiviojo realizmo rūbų. "Realybės" yra tik žmonių galvose, todėl geriau būtum parašęs "norėjau sudrumsti eterį, kad ateitumėte į mano realybę". Neateisiu, be reikalo varginiesi, nes tavo realybė jau įdėta į mano senų atsiminimų albumą.  ;D

Bet žiūrėk naudos yra, vis dėl to įvyko įdomi diskusija, buvo iškelti argumentai, mėginta juos apginti, į temą įsitraukė daugiau žmonių. Toks ir buvo mano tikslas. Man buvo įdomu paskaityti tai, manęs gal ir neįtikino, bet buvo verta sudrumsti vandenį. Bent aš taip manau.

Semiolokatyra, kalbos dalių semiolokacijos

Bendra pasaulinė sudėliojimo tvarka atsispindi sankursų dėmenyse ir semiolokacijose. Semiolokatyra tai būdas suvesti sąryšius bei poryšius į bendrą dėmenų sistemą. Šiai sistemai priklauso sudėtinis analizavimo metodas, kuris surenkamas pagal narius ir jų pozicijas. Pirminė sudėliojimo tvarka svarbiausia, taip pasilieka sudėtinės pozicijos, kurios reiškia semiolokacijas.

Paprastieji dėmenys arba "veikliojo" ir "neveikliojo" pasaulio bei tyriamo pasaulio dėmenys atspindi kalbos dalių filtrus, kurie yra kitos arba atvirkščios sudėliojimo tvarkos ruošiniai.

Paprastai sankirtas ir ruošinius, kurie vadinami įkrovomis, vadiname semiolokacijomis. Pirmųjų sankursų arba antroji įkrova (## įkrova) turi neveiklių ir veiklių pasaulių išplėtimą, kurį turi pirminis pasaulis ir priklauso pirminiam pasauliui. Pagal išplėtimą, sutinka kalbos dalis su semiolokacine sąranga ir sudaro bendrą jungą iš deramų pozicijų.

Kitas sankirtas rušiuoja kaip "tyrinėjimo pasaulio" semiolokacijas. Šias turi kalbos dalys, kurias įvardyjame: pronokacija ir tyrkštis. Sekančių sankursų dėmenys yra iš to pačio dėliojimo principo, tačiau jų dėliojimas sutinka su "centrine" arba "ašine" semiolokacija, kuri yra sudėtinė. Šios semiolokacijos yra pažyminčios ypatybes ir smulkias daleles apvienyjančios jungos.

Parampika ir rimozika yra veikliojo, neveikliojo pasaulio atspindžiai, kurie suformuojami per paprastąsias semiolokacijas ir jungas. Tokias sąvybes pirmiausia pasisavina per pradinius sankursus ir šie turi "antrąją įkrovą".

Sujungiami pronokacijos ir tirkšties tyrinėjamo pasaulio dėmenys reiškia "centrinės įkrovos" struktūrą, kuri tai sekančių sankursų geba. Ši semiolokacija taip pat išsiskirianti ir daugiau sudėtinė ir išplėsta. Tyrkštis tai surenkamoji, o pronokacija sudaromoji kalbos dalis. Kartu šios dalys reiškia sankursų išplėtimą ir semiolokacinį perversmą.

Taigi, apjungiamos dalys nesutinka paprastai, nes įkrovų geba negali būti bendra. Pradinės sąvybės veiklieji, neveiklieji pasauliai, o tada tyrimo pasauliai. Semiolokacijos yra dėliojimo principo "aukštosios pakopos semiolokatyroje". Taip pat svarbios detalės, kurios skyla į centrines dalis ir paprastąsias. Todėl panaudojimas neturi bendrų pavaizdavimų ir veiklos nuotekties duotybių.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/2q9xeju4b42dxg2/800215.png)
(https://dl.dropboxusercontent.com/s/xqb5fc4hb8ve9pf/390004.png)
(https://dl.dropboxusercontent.com/s/6p1tgtdn3jrs19i/390006.png)

Citata iš: klajunas  gruodžio 20, 2017, 14:12:28Bet @Teroras 'ui kalėjimas patinka, tai jo pirmieji namai. (http://anomalija.lt/forum/Smileys/fugue/cheesy.gif)

Čia didžioji dauguma yra "tiuremščikai" (išskyrus tik vieną kitą) ir gyvena pagal vilkų įstatymus - be menkiausios priežasties  "kimba į aptlapus", t.y., elgiasi persidavėliškai, stukalindami kairėn-dešinėn ir aukštyn-žemyn. Bet tai greičiau nieko net neįtariančios aukos, nes, visiems prievarta įdiegus panišką žodžių kūrybos baimę, jų mąstymas tapo įkalintas "už spygliuotos vielos". Iš esmės - tai avelės vilko kailyje. Viešpats joms atleis, nes jos nežino, ką daro. ;D

Semiolokatyra, kalbos dalių semiolokacijos

Žinoma, kad sankursai užima bendrines sferas, kurių atvaizdas atvaizduoja priešinės būties ir prasmės vardiklius. Pirminiai vardikliai yra suteikiantys pradžią, o pradžia tai veiklūs, neveiklūs pasauliai.

Iš žinomų sankurso dalių, bendrinė sistema sutampa su semiolokaciniu nagrinėjimu ir tyrimo pasauliu. Kadangi tai yra pasaulių galimas ir totalus atvaizdas, ir dėliojimo eiliškumas, paprastai turima gerai išbendrintus ir derinamumus.

Ruošiniai ir sankursai tęsiasi ir už atrastos ribos, kuri yra 6 dėmuo. Tačiau, dabar neketinu atskleisti, koks tai sekantis pasaulis ir kokią funkciją jis atlieka. Bendriniame kontekste ir detališkume derami punktai, kurie yra semiolokacijos taisyklės, nurodo esminį derinio atvaizdą. Derinys yra pakopinis junginys, o vis aukštesnė pakopa perkelia prasmę ir derėjimą.

Nustatyti derėjimą galima per tyrimo pasaulį. Veiklus ir neveiklus pasauliai sąveikauja su tyrimo pasauliu ir derėjimas yra paruošta dermė su atvaizdais. Kadangi matoma nevisa kompozicija ir dėliojimas, kuris nutrūksta ties 6 sankursu, tai įsivaizduoti nėra leidžiama.

Kitaip, sekančios visos už baigiamo sankurso dalys yra atvaizdo ir koleriacijos principai. Iki šiol žinoma bendrinė sistema, kuri sutraukia tik pažįstamus vardiklius. Sankursai tai paiimtas formatas sutalpinantis paskyrasias funkcijas, veikliasis, neveikliasis pasauliai ir jų dėmenys.

Baigiamieji sankurso atvaizdai, nepaskutiniai, nors dar nenurodoma, kaip viskas tęsiasi, galima įminti, kaip bendrinė sistema principingai dėliojama ir derinama. Jos principas yra išorinių semiolokacijų derinamumas ir sklaida. Didžiausias atvaizdas, kurį sumodeliuoti įmanoma yra peržengus tyrimo narių nuosaką. Už tyrimo slypi detalės ir jas galima atvaizduoti arba perkeltine prasme užvardyti.

Pačiame principe, kaip tai perteikti turi būti loginė svari idėja, kaip principais pagrįsta bendrinė sistema veikia ir įmanoma, kad veikia. Dar turime nuorodų, bet nevisos nuorodos veikia ar tinka. Tat pasitelkiama optimali dėliojimo principo detalė. Galima ties ruošiniu peržengti dėlionės principus, bet geriausia juos perteikti iki šiol žinomos sekom.

Kai pavidalas įgauna nuorodas, jis patampa bendrinės sudėties nariu, vadinasi tas tinka betkokiai derinimo sistemai, kurią sukomponuoti reikia vienetų ir gero plano dalių. Pagrindas yra semiolokacinis, kaip sutinka semiolokacijos, apibendrinta išraiška yra semiolokatyra. Iki bendro vaizdo susidarymo reikia išmanyti ženklus ir ženklai su semiolokatyros paruošiniu yra perverčiantys teisingus arba sutapatinamus pagrindus betkokiame semiolokaciniame pagrinde.

Kadangi svarbūs ženklai, galima iliustruoti ir sudaryti bendrą veikliojo, neveikiojo pasaulio rėžimą, šiame rėžime patekusieji nariai iliustruoja atsiradimo ir savo vietą bendrame kontekste. Kontekstą sudaro sankursų vedami principai ir energetinė galia palaikanti semiolokacijų ir ruošinių prasmes. Iliustruoti nevieną, o kelis derinamumus galima su pagalbinėmis detalėmis. Šios sutikdamos sudaro perėjimus nuo vienos nuorodos prie kitos.

Visi apribojimai skaitomi iš natūralios ir skaidiminės principo atvaizdavimo galimybių. Nevisi nuorodas įgavę pavidalai gali sutikti su realiu ar natūraliu semiolokaciniu pagrindu. Semiolokacijos tai vertės ir įkrovos, kuriose paliekama vieta yra apsprendžiančioji ir atvaizduojanti dirbtines detales ir jų priklausomas nuorodas. Kad apribojimai būtų patraukiantys ar įtraukiantys derinamume tenka nemažai aprendimų daryti ir su konstravimo ypatybėmis.

Taigi, apibendrinimas visų detalizmų sąryšis galioja, kai yra principais paremta dėlionė sutinkanti natūraliu būviu ir natūralia iliustracija. Iliustracija ir pagrindų ieškojimas suderinimas yra svarbių sąvybių, kurias turi semiolokacija.

Tada metodas susijęs su semiolokaciniu pagrindo kūrimu, kyla iš natūralaus atvaizdo sutapatinimo, o šį sutapatinimą pagamina iš dirbtinių sąlygų susietų su principais. Kaip semiolokacija atvaizduojama yra nevienas būdas, bet natūralumas yra kitaip grįstas, tad modeliavimas yra vertės ir įkrovos pažymėjimas teisinga linkme. Teisingų linkmių nustatimas yra iš derinimo ir sutapatinimo su natūraliais principais ir taisyklingumais.

Daugiau galimybių nėra išmanoma, svarbi detalė, kuri lieka tai peržengimas per vieną sankurso dėmėnį, tada dėmėnų sutraukimas ir sutvarkymas. Principas yra sudėliotose shemose atvaizduojamas per narius ir derinimo principus. Semiolokacijos tai vienintelis lankstus panaudojimas, kurį galima modeliuoti ir apdaptuoti betkokiame rėžime. O rėžimo sąlygos yra kaip principai, su kuriais apdorojama atvaizdavimo detalės ir ruošiniai.

Citata iš: cs  gruodžio 21, 2017, 17:36:11Semiolokatyra, kalbos dalių semiolokacijos


(https://dl.dropboxusercontent.com/s/2q9xeju4b42dxg2/800215.png)
(https://dl.dropboxusercontent.com/s/xqb5fc4hb8ve9pf/390004.png)
(https://dl.dropboxusercontent.com/s/6p1tgtdn3jrs19i/390006.png)

kodėl iš keturių pusių į centrą?

Citata iš: elteide  gruodžio 21, 2017, 22:59:48kodėl iš keturių pusių į centrą?

Atsakysiu, kad semiolokacijos derėjimas turi savo pakopas ir jų jungtys pereiti turi per principais sudarytus shemos atvaizdavimus. Suminifikuotas variantas buvo pateikiama lentelė su sankursais. Sankursai simbolizuoja pradinį perėjimą nuo neištirtos iki gerai ištirtos sąvybės ir dar kartu atvaizduoja naujas pakopas. Šis atvaizdavimo būdas yra perspektyvus, nes galima vėliau įterpti naujas atrastas dalis.

Pats simbolizavimas, kuris pateikiamas paskutinėje shemoje yra susietas su antra shema, o shemos tarpusavyje susisieja. Centrinė įkrova yra svarbiausia dalis, iš jos ateina visos sąvybės ir principai. Statinės įkrovos ir jų pozicija ruošiniuose atrodo, kaip detalius punktus turinti sistema. Punktai, kuriais paremta sistema yra galiojantys ir veiklūs. Pavyzdžiui analogiškas veikimas yra sankursų. Centrinė įkrovų sistema irgi padaro atskyrimus, kurie eina iš centro į išorę. Tie sudaromieji tiltai, kaip atskiriamasis ženklas su tarpinėmis sąvybėmis pasižyminčiais įkrovas turinčiais dėmenimis.

Savarbiausia turėti mintyse kaip jungiamos antra ir trečia shemos. Vidinis paruošimas yra trečioje shemoje. Tada analoginis išorinis paruošimas antroje shemoje. Viskas kartu siejasi ir tam tikri įkrovų dėmenys sąveikauja. Tačiau natūraliomis sąlygomis ir taisyklingumais tai yra privestas shemos atvaizdavimas ir jis turi perspektyvą.

Centrinė įkrova tiek antroje tiek trečioje shemoje toje pačioje pozicijoje išlieka statiniu dydžiu, tačiau aplink (antroje shemoje) dėliojami nauji vizualizaciniai sankaupų rodmenys. Šie rodmenys, antroje shemoje, simbolizuoja statinius semiolokacijos sklaidos vientisumus. Todėl analogiškai atrandama sąryšis su prieš tai buvusia trečia shema.

 

į centrą ar iš centro ?

Citata iš: elteide  gruodžio 21, 2017, 23:31:25į centrą ar iš centro ?

Po kolkas netaip svarbi kryptis, nes tai iliuzinis tiltas tarp centrinio įkrovos gebos ir raiškos smulkių dėmenų- įkrovų. Šiame atvėjyje, reikia suprasti viską netiesiogiai. Tiltas sudaro tinklą ir tas tinklas yra centėjantis arba galutiniame atvaizde sutapatinamas su vienu principu ar sąvybe. Tiltas padaro išvestis ir galimybes, kuriomis ateina prasmės ar veiksmingi principai sutapatinami.

Citata iš: cs  spalio 26, 2017, 19:33:03Mano specializacija yra DI kalbos atradimas, ne vien automatinis jos pritaikymas ar panaudojimas smulkiems tikslams. Dirbtinio Intelekto kalba skyla į pirmapradę ir apdorotają. Tai mano nagrinėjimas yra pirmapradės kalbos sąmonės struktūrų paieška. Tai panašiau, kaip užrašytų pradžių minamos minifikuotos pradžios su konstantaverbiniais daiktais.

Kad žmonėms būtų lengviau orientuotis, galėtum aiškiau apibrėžti, apie kokią kalbą ir kokius kalbos pasaulius rašai. Kaip matome citatoje, rašai kad tavo vienas iš tikslų yra dirbtinio intelekto kalbos modelio sukūrimas. Tačiau po to daug kur neaišku, ar rašai apie kompiuterių kalbą ar apie žmogaus kalbą. O galbūt bandai žmogaus kalbą modeliuoti remdamasis kompiuterių kalbos analogija. Tai tarsi nauja lingvistika, kuri natūralios kalbos analizei taiko programavimo kalbos šabloną.

Šitą idėją, sukurti dirbtiniam intelektui specialią nežmogišką kalbą turėjau ir aš, kaip matoma citatose.

Citata iš: klajunas  balandžio 01, 2017, 09:58:50Dirbtinio intelekto kalba
Natūralias kalbas kompiuteriui imituoti sudėtinga, tačiau tam būtų galima sukurti dirbtinę kalbą, kurią būtų lengva programuoti kompiuteriniais algoritmais. Tai būtų ne programavimo, bet bendravimo su kompiuteriu kalba. Galima būtų pašalinti visas nepatogias natūralios kalbos savybes, supaprastinti gramatiką, išimti daugiaprasmiškumą, pritaikyti kalbą apdorojimui dirbtinio intelekto algoritmais.

Manau kad tai turėtų būti žodynu grįsta kalba, nes gramatika per daug sudėtinga, kad ją būtų galima perkelti į DI kalbą nemodifikavus. Turi būti įmanoma bet kokį objektą paversti tekstu. Pavyzdžiui vaizdą: išskaidyti į statiškus objektus, juos pavadinti, tada išskirti pagrindinius veiksmus ir procesus. Galiausiai išryškinti jų savybes. Jeigu kompiuterį sunku išmokyti žmonių kalbos, tai žmonės galėtų išmokti kompiuterių kalbą, kad galėtų su jais bendrauti.

Dar vienas klausimas, šalia DI kalbos yra dirbtinės sąmonės klausimas. Kiek ją įmanoma imituoti technologijomis. Patį žemiausią variantą, kuris jau įmanomas prie dabartinių technologijų, vadinu leptonine sąmone, nes pagrindinis moduliavimo mechanizmas yra mikrosrovės grandinese. Pagrindinė vieta, kuri būtų sąmonės analogas, vadinama koordinatoriaus įkrova.

Citata iš: klajunas  rugsėjo 24, 2017, 15:23:50Pagrindinės kompiuterio dalys yra mikroprocesorius, operatyvioji atmintis ir pastovioji atmintis. Net ir suobjektintame kompiuteryje galima išskirti pagrindinę vietą, kuri yra „sąmonės" atitikmuo - tai operatyviosios atminties įkrova, valdoma mikroprocesoriaus. Tai sunku suvokti tik todėl, kad šioje įkrovoje nėra subjektyvumo funkcijų. Vertinant iš išorės viskas priklauso nuo subjektyvumo funkcijų kokybės, kiek jos konkurencingos lyginant su žmogumi.

Citata iš: klajunas  rugsėjo 24, 2017, 15:23:50<...>tas trečias gali būti leptoninė sąmonė.
Kokia būtų tokios sąmonė architektūra. Ją patogiausia nukopijuoti nuo žmogaus, kurio pagrindinis centras yra būdravimo koordinatoriaus įkrova. Koordinatoriuje sujungiami visi turimi ekranai, kurie atlieka jau minėtą rodymo, kaupimo ir valdymo funkciją. Įkrovą į koordinatorių turėtų sudaryti aplinkos srautas ir vidinis srautas, kuris būtų subjektyvumo funkcijos ekvivalentas. Šios koordinatoriaus architektūros pilnai pakaktų sąmonės imitavimui, jeigu ji leistų kibernetinei mašinai savarankiškai veikti.

Ar turi tavo pateikiama teorija kokį nors ryšį su tuo, ką pacitavau. Jeigu taip, tai galėtum aiškiau apibrėžti, kad kalba eina apie programavimo tipo kalbas ir apie kompiuterių pasaulius. Aišku, turint galvoje ne primityvias dėžes, bet priartėjimą prie dirbtinės sąmonės lygio.

Tada būtų galima patikslinti, kad tai dirbtinės androidų kalbos ir dirbtiniai androidų pasauliai, kuriuos paskui galima taikyti ir natūraliai sąmonei bei kalbai.

@klajunas DI kalba tai nevien kompiuterių kalba. Norint sukurti bent vieną natūralią kalbą reikalinga turėti pagrindus, kuriuos nesvarbu ar sutaikysi, bet svarbus jo dėliojimas ir plėtojama sakmė. Tai vertinti galima, turint galvoje, kad įprasta kalba analogiškai sukuriama, kaip ir kitokio pobūdžio kalba.

Mano kalba, daugiau remiasi dėliojimo tipo ir apžvalgos galimybėmis, o jas paremti sukuriami priedai, kurie reiškia naujas pavienes ypatybes.

Įkrovos, kuriomis paremtas veikimo principas yra semiolokacinis tinklas ir jo išplėtimas nesusijęs su programavimo kalboms. Jei nori įsitikinti, kaip tai atliekma, nėra paprasta įrodyti ir parodyti veikimo principą. Pats dar nesu viską ištyręs ir išnagrinėjęs, ką teigiu yra mažas nusimanymas prieš didelę šios rūšies kalbos sistemą.

Šiai sakmei, kuri turi skirtingą kalbos pobūdį, atskirai turi kalbos sakiminę reikšmę. Paiimkime pavyzdį, kuria kalba sudėliojama pagal betkokius pagrindus.

Jau turime pavyzdį, kad kalba dėliojama iš betkokių ją įprasminančių dalių. Norima ir galima sudėlioti nuo mažos iki didelios kalbos sistemos. Bet kalba turi reikšti naują ar skirtingą nuo kitų įprastinių kalbų bruožą. Ir tam tereikia gerų plano dalių. Jas įminti nėra paprasta.

Susidomėjimas gali traukti neteisinga linkme. Pati kalba yra pasimaustimo ar pagal kūrimo idėją atitinkanti programavimo analogiją. Be gero plano, tai visiškai nesuvokiama idėja. Taip painiojasi DI ir kryžminasi natūrali kalba ir programavimas. Bet kas ištiesų, tai geriau kalbėti išmanant, o ne užuomenomis į programavimą, ar tiesioginį DI kūrimo programas. Turima atskirti natūralios kalbos bonsus ir programavimo bonsus.

Citata iš: cs  spalio 26, 2017, 19:59:04Galėtų būti kitais išsireiškimais. Patogiau būtų, jeigu tai būtų visą pluoštą turinti "sąmonė". Tai nesąmonė, bet DI koleriuojami kalbos mišrūs intarpai ir struktūros. Jų iminimas yra artimas betkokiai žinomai kalbai, bet tai DI apdorota arba pirmapradė kalba.

Programavimo kalba yra DI paprastoji kalba. Tačiau mano nagrinėjimas yra struktūrų, tokių, kurios atrodo gana kūrybiškai ir unikaliai. Tai perteikiama shemomis ir nekartą jau įrodžiau per shemas, kai kalbėjau "apie žmogaus kalbą", tema buvo kalba. Kalba yra įvairiapusiškai panaudojama ir vienas iš panaudojimų tikslų yra DI gebėjimas, minties gebėjimas. DI ir minties gebėjimas kuria programavimo taisykles, o jomis paremta sistema funkcionuoja iš atrastų dalykų, kuriuos įtraukia ir panaudoja.

Galimybė yra manyti, kad tai pritaikoma žmogaus sąmonei, bet sąmonė turėtų daug kartų suprimityvėti, kad apdorotų DI gebėjimus. Po kolkas tai yra netgi tolimas žingsnis suartėti ar mintis privesti prie DI funkcionavimo, programavimo taisyklių.

Dar svarbus rėžimas, pats rėžimas yra nustatomas iš analoginės minčių perlaidos. Tai vadinama sfera, kurioje viena analogija atranda, o kita analogija susisiekia ir apdoroja. Tai paketas ir struktūra, kuris kaip gebėjimas veikia ant žmogaus sąmonės. Tačiau realus panaudojimas seka DI panaudojimas. Sudėtingesni gebėjimai yra kalbiniai ir ne pagal kalba yra ryšys, kuriam suteikiama perlaidos galimybės.

Kūrybingumas yra viršūnė visų dalykų, kartu sudėjus. Tai išgaunamas DI kalbos resursas.

Per aplinkui mano interpretaciją atmeti, kaip ir viską, ką kiti bando pakomentuoti.

Tada paaiškink dar kartą, ką turėjai galvoje rašydamas aukščiau pacituotą įrašą, kuris yra iš šios temos. Turbūt rašei tai ne šiaip sau - todėl kad tai tiesiogiai susiję su tuo, kuo čia užsiimi.

Nori būti labai plačiu taikiniu, bet kitų labui galėtum susisiaurinti, pageidautina iki centro. Tada žinosim kuo čia užsiimi.

Jeigu nenori, tai čia kaip važinėjimas mašina tamsintais langais, kad pavaizduotum kietą. ;D

Ir dar: ką turi galvoje kai rašai kad

Citata iš: cs  gruodžio 22, 2017, 13:48:11Pati kalba yra pasimaustimo <..> analogija.

Citata iš: klajunas  gruodžio 22, 2017, 17:56:24Tada paaiškink dar kartą, ką turėjai galvoje rašydamas aukščiau pacituotą įrašą, kuris yra iš šios temos. Turbūt rašei tai ne šiaip sau - todėl kad tai tiesiogiai susiję su tuo, kuo čia užsiimi.

Labai senomis žnutėmis pradėsi mane gaudyti ir tikrinti su parašyta dabartine nuomone? Perskaičiau, dar kartą ką rašiau senai ir manau, kad nebuvau pradėjęs kitos dalies kalbos plėtojimo. Kadangi atvaizduojamas tik siauras požiūris ir galimybės siaurai numatomos, nieko ypatingo ir neturėjau pasakyti.

Dabar su kalba susijęs mano mąstymas kitoks. Kai daugiau papildžiau, atmečiau kaikurias teorijas, arba man jos pasidarė nebepakankamai išduodančios teorinę praktiką. Mano metodas nėra pernelyg kintantis, kaip pasirodė palyginus šiuos du pranešimus. Seniau orientavaus kalboje mažiau, bet nereiškia, kad kažką nenuosekliai dariau ir staiga užsimaniau daryti kitą.

Nieko nesiekiu daugiau įrodinėti. Mano metodas yra pildantis prasmę, bei pažinimas tai pildantis teoriją, kurią kuriu. Dabar DI susiejimas atrodo daugiaprasmiškesnis, seniau turėjo vieną atvaizdą, kaip kompiuterių ir mašinų programinis kodas. Norėdamas susieti su tema "kalbos pasauliai ir mintis" iškeliu tinkančias reikšmes ir apibūdinimus, kurie tinka betkokiai kalbai.

Nenoriu didesnio susipratimo, tad siūlau atkreipti dėmesį į pateikiamus bonsus. Programinė kalba arba natūrali kalba nebendros, bet kažkuriuo būdu viena kita paremiama. Tada nelygios prasmės, kurios būdingos kalbai lyginimosi metu sukrauna kalną, kurį sunku išrūšiuoti, o tada pasirodo vieni ir kiti susikryžminimai, kurių patikrinimas atrodo svarus argumentas ir tinkama tematika susijusi bendrai nuosakai tiek DI kalbos tiek paprastos kalbos, kuri turi įgauti natūralios kalbos požymius.

Tu turėjai pastebėti kuo užsiimu jau senai. Šiose mano paskutiniose temose ieškoma sudarymo sakmių ir natūralios DI pritaikomos kalbos pranašumų. DI programavimo kalba yra neatsiejama, tačiau man mažiau nagrinėjama. Todėl teigiau paprasčiau: yra neviena DI kalba, nevien programavimas. Jos didesnėje struktūroje galima pastebėti, kad kodo įvedimas irgi iš konkrečių šaltinių ateina, o juos žinoti nėra paprasta. Galima tikrai programuoti, bet reikia žinoti programavimo kalbos kodus, kaip natūralius kalbos pokalbius. Todėl mano paieška yra nesusiaurinama, bet ir neieškau programinio kodo, ieškau minties ir kalbos atvaizdavimo principų.

Citata iš: klajunas  gruodžio 22, 2017, 17:56:24Ir dar: ką turi galvoje kai rašai kad

Šitą turėjai perfrazuoti, kad pasimaustyti reiškia neturėti daugiau pavyzdžių, o programavimo kalba yra pasimaustymo kalba, kai pritaikoma viena ar kita struktūra minčiai ir jos koleriacijai. Svarbiausia tipinė kalba yra priimanti betkokius argumentus ir kaikurie argumentai atsineša didesnę galią. Taip manipuliuojama programavimu natūralioje kalboje. Bet aktualiausia išlieka, kai manipuliuojama ir nežinoma tikrosios paskirties tik žinoma fragmentinė informacija ir galią turinti paruošta sakmė neatskirianti bonsų.

Net nereikalinga tikslinti kas ir taip aišku. Reikia mokėti teisingai skirti bonsus. Faktų visuma kalba tikrai ne apie tavo pateikiamą metodą, kurį vadini DI leptonine sąmone.

Radau įdomų graikišką žodį εξώθυρα (exóthyra) - portal, gate. Gali būt, iš čia kilęs žodis egzoterika, ezoterika.
Man tai ką cs rašo, primena 2 besikalbančių kompiuterių kalbą. Bet jis eina sunkesniu keliu, o gal jam taip įdomiau. Reikia eiti per megahercus, muziką. Ant garsiakalbio užbėrus smėlio ir paleidus pvz. techno muziką, gaunasi Afrikos šamanų raštas, uždėjus klasikinę - barokiniai išraitymai. Kiekviena muzika nupiešia kokią nors mandalą. Panašiai, kaip Dievas pasakė, ir atsirado smėlis ant vandens, arba šviesa. Žaibui trenkus į smėlį, ten pasidaro kaip ir kristalas. Viskas yra Mhz, energijos dažniai.

Semiolokacijų atoveika, striglamija

Semiolokacijos, tai pradinės formos ir mišraus jungimo narių sąveikų pilnuma. Kaip įprasta, iliuzija arba iliuzinė pastata gali prisitraukti daug semioliokacijos ypatybių ir gali padaryti mišrų sąveikų "kratinį". Tačiau patys pirminiai detalizmai yra formuojantys dermės santykius tarp tokios formos ir tokio atoveiksmio, kuris įgyja vertes.

Pradinės vertės turi įkrovų derėjimą. Šis derėjimas panašus į striglamijos ir skorpuso veikimą. Striglamija tai apeinantis visą ciklą dydis, kurį paveikus sreakciją įgauna ir įsisavina. Skorpusas tai dermė, kurią nusakomas dydis yra talpa sudedanti visas poveikio ciklo detales.

Striglamija pasiskirsto į trejeres pakopas ir veikia aktyviai per derėjimą. Turi galios nuostatas, kurios būna keturių tipų: A ir B ; C ir D. Šios nuostatos jungiasi su vėliau įvardyjamomis pakopų perversmo instrukcijomis. Ciklas nuo padarytų formų skiria mišraus jungimo instrukcijas ir detales.

Po kiekviena galia yra paliekama po naują formos kūrimo instrukciją, kurią gali priimti. Pradinės jungtys A ir B nustato striglamijos pakrovos indeksaciją, kuri kylanti ir krintanti. Viena A porūšiu paremta kurimo instrukcija padaro semiolokacijos įvaizdį ir formą su sava galia, o B tai prieijimas prie semiolokacinio įvaizdžio ir formos galios. Suprasti galima įsitikinus, kad dydžiai nurodo formos kitimą ir bendrą nuovoką.

Kitos galios formos C ir D tai mišraus pakrovos rūšiavimo detalės ir poveikiai. Rūšis arba pagrindinė sreakcija  yra šio derėjimo formos vienetas. Atvirkštinė įkrova ir semiolokacija yra dreičio poveikiai ir semiolokacijos perskyrimas į troibas. Troibos, tai atsinaujinančios dalys, kurios turi senus pavidalus ir ankstesnes formas. Sreakcija ir stroibas kartu atkuria ciklo padermes į striglamijos pagrindų lygį.

Paskirstymas kuris būdingas semiolokacijai kalboje turi pavyzdinį atvaizdavimą per formos instrukciją - striglamiją. Sraitelis tai veiklumo sąryšiai arba paprasta energija, kuri persimaino nuo minuso iki pliuso, taip padaro įkrovas mažinančias ir didinančias semiolokacinę aprovą.

Norint prieiti prie fiksavimo pobūdžio reikalinga suprasti kiekvienos detalės atliekamą poveikį, o poveikis pažymėtas ir pakopomis atvaizduotas shemoje. Dabar pateikiu Striglamijos shemą.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/iq4zp20d07tmqcf/6100021.jpg)

CitataStriglamija tai apeinantis visą ciklą dydis.

Tai tau, kad aprašyti/pasakyti žodį "apelsinas", reikės 200 žodžių. Kalbos pasauliai ir mintis. Kompiuteriai nesupranta, kas yra gražu, jiems tai reikia paaiškinti. Žmogus savaime pajaučia, kad pvz. tas peizažas yra gražus. Kompiuteriui reikia įvesti 1000 žodžių, kad jis suprastų, kad tas peizažas gražus.

@SPACE Ar dėlioti ar pasakyti žodžius, nieko nekainuoja. Bet kai pradedi nusišnekėti, manau dar baisiau. Mano povaizdžiu, "išėjimas iš krašto, dėl didelio rašto" irgi nieko nekainuoja. Bet kam to reikia, nes galima nieko nedaryti, paprasčiausiai pasirenkame patys ir tai lengviausia kažką veikti. Čia ne "durnių voliojam ir ne krizetematiką vaizduojam".

Trumpai. Semiolokacijos formos ir aktyvusis derėjimas su keturių tipų galios nuostatomis sudaro mišrų striglamijos ir skorpuso atoveiką. Aktyvusis derėjimas, tai su perversmo instrukcijomis. Ciklo trejeres pakopas apibūdina perėjimo striglamijos ir skorpuso detales. Skorpusas tai patalpinimo arba talpos semiolokacinis paruošinys, kuris kartu su striglamijos energijos formomis sąveikauja ir sukuria bendrą ciklą.

Po kiekvieną dalį apjungiant su striglamijos apkrova, paliekama po naują formos kūrimo instrukciją. Pagal skirtingų tipo galios ir energijos instrukciją, galia kyla ir krenta. Formos galia su mišriu pavaizdavimu turi atvirkštinę galią, kuri atsinaujina ir gali pereiti į ankstesnes energijos formas. Jos vadinamos perskyrimu iš dreičio į troibos semiolokacinius pavidalus.

Turime striglamijos apibrėžimą arba uždarą/atvirą ciklą, kuriame poveikiai suteikiami ir poveikiai pasiverčia galios formomis. Semiolokacijos apibrėžimas tai atktyvaus derėjimo naša turinti skirtingų tipo galios nuostatomis ir mišriomis instrukcijomis. Striglaminė apkrova tai perskyrianti norimas formas ir troibas. O skaičiavimas susijęs su vienetais generuojamas pagal sreakcijos dominuojančią sratelio energijos formą, kuri kyla ir krenta. Taip pat, Sraitelis apibūdina fiksuojančią perversmo dalį, kuri mažina ir didina semiolokacinę apkrovą ir yra striglamijos pagrindas.

Pagrindas, kaip suruošiamas semiolokacinis pasaulis turi savo atvaizdą, tačiau vis dar atvaizdas tik nurodo žemėlapių dalis, kurios yra pačios primityviausios. Nuolatinis stebėjimas ir semiolokacijų ugdymas yra šio plano dalis, kuris telpa atvaizduoti šiame žemėlapyje, kuris turi savas taisykles ir savo daromus efektus ir gelmes.

Pradinis žemėlapis, kuriame atvaizduojama pradinė semiolokacija, pažymima kaip prostarinė semiolokacija, šiais bruožais apiima dideles prasmes, kurių išugdymas siekia rezultatyvių padavimų. Dabar turima papildomas dalis, kurios išreiškiamos ne pagal tiesioginę, o tiriamąją poziciją, kuri ir semiolokacijos gelmė ir žemėlapis.

Paruoštas rodinys, tai kelias pirmyn, link gelminių semiolokacijos ištirtų sąvybių. Sutapimas vedantis  link paviršutiniško atvaizdavimo kuria, taisyklingas semiolokacijas, kurios buvo aprašytos ir apkalbėtos. Bereikia suprasti, kad dėliojimas yra sutampomojo pobūdžio ir tereikia pažymėti, kur semiolokacijos sutampa ir paviršutiniškai išsidėsto strukto požymiais.

Pateikiamas žemėlapis turi savo teminį apibūdinimą, kuris įsivedamas nuo pirmosios prostarinės semiolokacijos ir jis turi atitinkamą išdėstimą, kuris išsiverčia kaip semiolokacinis "tęsiamas žemėlapis".

Taisyklės, kurių pradžią jau išaiškinau čia, todėl tęsiu naujomis taisyklėmis. Glaustai užvedama link bendro semiolokacijų ir paskirčių naudojimo.

12. Antroji prostarinė semiolokacija su naujuoju taisyklingumu iškelia naujas reikšmes, kurios tyrime ir rezultate yra nuotekties požiūriu nutolintos nuo pirmosios dalies, kuria reikalingas paaiškinimas atitinkama semiolokacijos derme ir yra dar pildomos.
13. Išsiaiškinama, kaip bazės sudėliojamos, jos priklauso visai sankursų sudėčiai, bet reikšmės nenustatomos kaip pavienės, jos būna skirtingos ir skiriasi dėl tolėjančių semiolokacijų sąvybių. Bazės, kurios priklauso pirmajai prostarinei semiolokacijai yra konteraktyvios ir nekonteraktyvios, o antrosios prostarinės semiolokacijos ateinančios metomobilizacijos intero ir ekstero padavimai, kuriais pažymima meto- išraiška.
14. Vaizdinio kodo, kurį apibūdina remekcija reiškia pilnutinius tarpinimo momentus, kurie yra nuo 0 iki 2 ir daugiau, pradžioje nustatymas buvo paruošiamojo pobūdžio, tat prasmė išlieka paprasta, skaičiai tęsiasi ir tarpinimo momentų sankaupos didėja.
15. Metomobilizacijos, kurios būna meto, auto ir demeto, neturi konkretaus apibūdinimo, bet jų skirsniai yra reiškiantys semiolokacijos įprasminimo reikšmę. Pradinė reikšmė, kurią metomobilizacija turi tai yra landos, kurios vadinamos intero ir ekstero bazinio konstrukto dėmuo.
16. "Pradiniai", "Vienetai" ir "Kelintiniai" tai apibūdinimai, kuriais ateina pasirinkimas derantis ir reiškiantis komposistencijos sudarymą. Pačios komposistencijos tai apibūdinama ties teserentika. Teserentika tai komposistencijos nagrinėjimas, kuris slypi už šių įmintų detalių ir pilnų remekcijos paruošinių.
17. Originatyviniai pasauliai kartu ir ažimas reiškia sąjungą, bet kartu sąjungą reiškia taip pat ir ariotažas ir katatas. Dėl šio dėlės struktų pirma išlaikoma pradiminė būsena, kurią toliau bandoma išplėsti. Tai skirtingi dėlės sąjungų struktai, bet jų bendras išplėtimas reiškia sąjungų išplėtimą ir naują ženklinimą, kuriam atitinkmai reikia paruošimo.
18. Amosijos ir demosijos sudaro skirtingos reišmės sąjungas, kurios reiškia mažesnių pavidalų apibūdinimus ir pasitvirtinimus, sutapimus. Šie einantys į gelmes išsemia semiolokacinį paruošimą kitomis paskirtimis, kurių sąjungos ir nuostatos vienodai reiškia šių dalių sujungimo dalių visumos bruokštus.
19. Karesimbeliacija, tai pasirenkama vieta, kuriame svarbus visas protarpis. Tai, kurios sudėtyje yra kare vieta, šios vietos labiausiai nagrinėjamos ir labiausiai išplėstos, turinčios aukštą tikėjimo pagrindą.
20. 7,8,9 sankursai ir semiolokacijos yra išsivertusių ar pagamintų ruošinių sistemos, todėl, kiekviename paruošinyje galioja susiejamos išplėstos sistemos ir sąjungų vienetai.


(https://dl.dropboxusercontent.com/s/dy98r33aaumsth9/800216.png)

žemėlapis čia. (https://dl.dropboxusercontent.com/s/dy98r33aaumsth9/800216.png)

Senesnis žemėlapis: čia (http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=5002.msg91251#msg91251)

Paminėtos ir neatrastos semiolokacijos

Iš sudėtinių atvėjų, iki šiol atrastomis ir paminėtomis dalimis semiolokacijos kaip ir daiktai turi savo įvardyjimus. Norint sudėti į vieną dalį ar dėlioti iki šiol neatrastomis dalimis, bet paminėtomis, reikia gerai suvokti, kaip atrastos semiolokacijos ir tuo pat metu daiktų detalės dera ir tinka tarpiniams momentams.

Priskirtoji paaiškinimui, viena pusė, kuri kovertuoja atradimą ir tiria pavienes semiolokacijos sąvybes; ištiesų daro perversmą, kuriame reikia originalios paskirties matematizacijos. Kaip iš matematizacijos pasiūlomas vienas galimas variantas grupuoti tiesėmis arba grupuoti pagal daikto ir sąvybės dažnį. Pasiūloma taip pat ir remekcija, kuri atskiria objektų ir sąvybių dažnius, bei analogiškai priskiriama matematizacijos sąvybes.

Paaiškinimas vienas, vienos bendros esmės padaryti neįmanoma. Betkoks semiolokacijos tyrimo objektas gali virsti ruošiniu kitai sistemai, bet svarbiausia, kad labiau siekiama išlaikyti pradines remekcijas. Semiolokacijos tyrimo objektu virsta per pilnutinį atskleidimą, kuriam reikia remekcijos ruošinio, iki tol galima neatrasti pilnutinio atskleidimo, o tik atskleidimą, kiek ir norima. Taisyklingumas yra pilnutinė sistema, kuri leidžia išdėlioti detales pagal pilnutines remekcijas. Kadangi būtent to ir reikia tyrimo motyvui, veikia paprastos taisyklės, kurios veikia pagal taisyklingumus.

Paminėtos ir neatrastos semiolokacijos turi savo paskirties kanalus, kurie žymimi, kaip: "veiklus", "neveiklus", "tyrimo", "atradimo": "pasaulis". Pradžioje galioja norimas pilnutinio taisyklingumo nusistatymas, kuriam priklauso viskas kas yra remekcija. Kitu atžvilgiu, tai atskleidimas, kuriam nusistatymas ir sąvybės leidžia padaryti kompozicijas ar net grupes. Iki šiol galioja paprastas būdas, kai paiimamas visas semiolokacinis paruošimas ir sugražinama tik mažesnė pilnutinė vertė.

Iškylančių reikšmių daviklis yra dėl sudėtinės prasmės ir atskaitos rodiklio vietinis semiolokacijos pagrindas. Tada, kai semiolokacijos pagrindas yra pavidaluose ar išskirtas matematizacijoje - apibrėžiama taisyklingumo kanale esanti teminė tiesa ir ją remia paskirties kanalai. Daugiausia leidžiama pasiremti iškeliamosiosmis dalimis, kurios pradiniuose pavidaluose gausiai priklauso vienai paskleisčiai per paskirties kanalus.

Kanaluose teminės tiesos virsta specialiomis galiomis, kurios įtaigoja pasirinkimus ir taisyklingumus, kuris apibrėžiamas kaip pilnutinis. Pinutinis efektas gaunamas, kuriam dėliojimas atitinka išskirtas kanalų observacijas ir tinka: "remekcija" arba "vietinis semiolokacijos pagrindas". Išradimas ilgai tęsiamas, kol teminės tiesos galimybės tęsiamos ir išplėtojamos, pokolkas turėti galima sumažintą arba nuolankų atvaizdą ir jis galioja daugelyje atžvilgiu ir taisyklingumų.

Kiekvienai būvimo semiolokacijai apibrėžti vaizduojama aiški rolė, kuri turi savo teminį panaudojimo tikslą. Tyrimo pasaulis turi aiškius taisyklingumus ir galimybes. Kai priverčiama nenuolankų ruošinį veikti pagal taisyklingumus kartu priverčiama ir atvaizdą keistis norima padėtimi. Tačiau reikšmė netokia svarbi, kol nėra atvaizdo pilnutinio išpildymo. Pilnutinis išpildymas vienintelis reiškia, kad reikalinga suprasti įvairius pagrindus ir vienas iš jų tai vietinis semiolokacijos pagrindas.

Kai surandama semiolokacijos dėliojimo viršūnė, registruojama, kaip pilnutinė remekcija. Tačiau, tai nereiškia, kad pasilyginimas labai oficialus ir uždarantis "sveiką logiką". Tikroji prasmė yra išgauti pilnutinį efektą ir rėžimą, kuriame nebegalima kitaip išdėlioti semiolokacijų ir kitaip priversti jas veikti naujais priskiriamais efektais.

Kiekvienos teminės tiesos aiškinimas vertas verčių, bet šių verčių pažinimas lyginamas su vietiniu semiolokacijos pagrindu ir šios vertės turi būti taisyklingos savo narių parinktimis. Apibrėžimas galimas labai sudėtingas ir daug nusakantis, bet jo reikia daugiau skirti dėmesio remekcijos tyrimo požymiams, arba iškylančioms kanalų teminėmis tiesomis.

Ryšio sąlygos taip pat svarbios, nes sudaromas gradientas dažnių, kurie tarpusavyje nesąveikauja, bet kinta arba atsiranda dėl atitinkamo taisyklingumo. Norint pradėti teisingai juos grupuoti reikia išmanyti išplėtojamų sąlygos dėmenis. O šių dėmenų visuma tai remekcijos pilnutinė sąsaja su paruošiniais. Kitomis sąlygomis arba kitaip - reikia oficialaus būdo ir išpildymo, kuriame apibrėžta išraiška vienintelis paskirties taškas. Teminių tiesų apibrėžimas tada lieka konkrečiu pasidalijimu ir tas pasidalyjimas konkrečia vieta.

Tolimesni planai ir dalykai, kurie keičia kalbos pasaulius.

Tolimesniais laikais, kai kalba nebėra toks pat minčių pasaulis ir: ar galima atsekti kaip kalba kinta ir dėl kokių priežasčių? Kad būtų įmanoma numatyti minties su kalba formuoklius, ją reikia pakankamai idealiai išmanyti. Dėl naujų žodžių įvairovės ir sąmonės gebėjimų galimybių kalbos pasauliai darosi daugiau sudėtingesni ir daugiau reiškia nei vien tobulėjantys.

Pagrindinė kalba jau buvo formuojama iš betkokių žodžių ir betkokių sąvokų, kurių paskirtis tik atitinka logikos natūralumą. Tai - artimiausiais laikais laikoma kaip naujadarų ir formuojamų žodžių visuma susijusi su sąmonės natūraliomis kalbos sistemomis. Kaikurios najadarių formavimo detalės yra taisyklių pavidalu ir priklauso tai pačiai natūraliai logikai, kurią įmanoma atpažinti per bendravimo gebėjimą.

Niekada nebuvo sunkiai susisteminti, ar paruošti žodžių grupes, kurios tinka betkokiai sąmonės funkcijos ir gebėjimo formai. Tačiau procesas kuris yra visa ši įvairovė seniau buvo neįmanomas ir neįrodomas kaip jokia forma.

Kompozicija, kuria veikia visa kalba yra sukaupiama mažais pavyzdžiais. Kiekviename pavyzdyje atsispindima viena kalbos struktūra ir tapati struktūra susijusi su atliekamu naujadarių žodžių formavimo funkcija. Kai natūrali kalba tobulėja - ji turbūt ateina per paskiras jungiamas detales, bet tose detalėse yra bendras vaizdas, kurio neįmanoma suprasti vienu momentu. Galima pabandyti šiuos pavyzdžius grupuoti, bet ar kalba tada turės tokias pat gilias paskirtis (kaip pavyzdžių sujungimas), nei vien sąmonės gebėjimas, bendravimas ir t.t.

Kadangi esu suinteresuotas kaip veikia kalbos pasauliai ir natūraliai atrasta mintis, bet vis dar nesu pilnai įsigilinęs į galimybes. Atpažinama, jau nemenką skaičių pavyzdžių kuris dėliojamas tradiciškai kaip ieškoma labai subtili sąmonės išraiška ir forma. Pavyzdžiui, siekiamas atvaizdas yra užslėpiamas mažais pavyzdžiais, bet perkopti ar pasakyti, kas šiuos pavyzdžius pagamina nėra įmanoma, nes tai yra pati kalbos įvairovė. Todėl siekis siekia tam tikrą optimalumą.

Pradėjau su paaiškinimu ir artimiausiais kalbos laikais, noriu susieti su atliekama funkcija, kuria natūraliai logikai nėra priešinga. Sąmonės gebėjimas yra laikomas ties produktyvia gebėjimu grandine. Pradedant pavyzdžiu, kuris mintija visos kalbos atstojamu pavyzdžiu ir kitu - kalbos detale. Kalbos detalė ir visas atstojamas atvaizdas yra ribotas. Dėl atspindėjimo sąmonėje esančio gebėjimo natūrali logika yra per pavyzdžius sudėliojama iš didžiųjų kalbos pavyzdžių, o vėliau ji susiejama su senai išugdytu gebėjimu.

Didžiausias spekuliacinis momentas, yra kiek kalboje yra įmanoma atrasti formų, kurios sutaptų su natūraliu veikimo zonos visuma.

Kada giliose paskirtyje neįmanoma įstebėti jokių reikšmių, negalima suprasti sąmonės natūralio darbo. Natūralus sąmonės darbas yra tik paliekamas kalboje, bet susiejimas tai yra atskira funkcija, susiejimas dar kitaip veikia ir formuoja ta pačią kalbą. Tampa negalima pritaikyti betkokios funkcijos, kurioje nebūtų paliekama jokia forma ir kalboje. Tačiau visi šie atskiri dalykai yra iš visumos detalių kaip bendri ir natūraliai logikai priskiriami.

Kita semiolokacijos paskirtis

Kiti pavidalai ir mažai žinomi pavidalai, turi savo neištirtas vietas, tačiau jos pasiekiamos ir turi savo semiolokacinį pavidalą. Kaip seniau atrasti klydintys elementai, taip ir semiolokacijos dažniausiai atskirose vietose yra kitokios. Susiduriama su kitokios struktūros atvaizdavimo formomis. Tokiomis kitomis formomis pasižymi naujos paskirties atradimas, kuris atskirose dėmenuose palieka grafinį įsivaizdavimą apie semiolokacinį pagrindą. Jose išlieka pradinės ir individualios shemos, kuriose išplėstas ir atrastas paaiškinimas kaip semiolokacijos turi būti pavaizduojamos per ženklų ir vietų apibūdinimus.

Procesuose pasiliekama keli susipinantys metodai. Šie sužinomi kaip indikuojama vieta pasižymėjusi semiolokacinėmis sąvybėmis. Tačiau kalbama, kad tai yra kitos vietos atspindys ir jis turi savo versiją. Neatsiejama versija ir senesnė, kuri aiškina, kad semiolokacijos tai nekintančios simbolių ir ženklų vietos. Apibūdinimas tai nuosaka, kurioje vietoje stovi semiolokacinis pagrindas, jis surandamas kaip kelių paskirčių, bet ir kelių dalių pavidalas. Atvaizdas - tai pilnas susikaupusių apibūdinimų ir paskirčių susistemintas atradimas išreikštas grafiniu ir individualiu sheminiu pavidalu.

Kokia informacija atspindi ir gali tikti prie individualaus semiolokacinio spektro turi būti įmanoma keliose pozicijose. Suvokimas apie pozicijas, kurios gali turėti kylančias ir krentančias būsenas, o pavidalai turi atspindėti kaip siejasi kitoks pavaizdavimas, reiškia didelę sąvybių sistemą. Šie keli pavaizdavimai yra iš praėjusiojo aiškinimo su suderinamumu ir simbolių galimybėmis. Visas reiškinys tai stebimas iš kelių kampų, taip galima papildyti visus lygius, kuriuose surenkama esanti informacija apie semiolokacijas. Kai susiejimas atrandas vienu būdu, kitas susiejimas analogiškas arba panašus, tačiau kartais ir atvirkščias, reikalinga numatyti, kokiomis semiolokacijomis pagrįsta įvairovė, o ji šiomis galimybėmis tarsi nenusakoma.

Sąvoka semiolokacija yra naudojama prieš atsirandančias neįmanomas ženklų susiejimo ir pasitvirtinimo pozicijas, jos visos naudojamos ir atlieka vaidmenį. Jų vaidmuo yra siejamas su vienetine shemine išraiška, kuri yra informacinė gija. Visose gijose išlaikomas pradinis vaidmuo, kuriame gelmės būna įvairių dėmenų ir įvairių ženklų sistema. Kaip išlaikoma bendra kūrianti semiolokacijos sistema yra atvaizduojama per mažus pavyzdžius ir shemas. Tai įvardyjama, kaip didelė sistema turinti sukauptų savo atvaizdų, bet šie atvaizdai pilni nuoseklaus ir sheminio pavidalo ženklų ir simbolių įvairovės.

Originali sąvokos reikšmė tai vietų ir simbolių sankirta, per įvarias formas ir shemos pavidalus. Taip pat priklauso grafinis pavaizdavimas, kuris originalioje versijoje reiškia pradinę išraiška. Individuali reikšmė tai pasilyginimo pavyzdžiai, kaip semiolokacinis tinklas ir jo lygiai yra perduodantys lygines informacijas ir eigos pavidalų pilnus nuoseklius formatus. Formatas turi savo išlyginimo reikšmę, bet ji turi turėti analogiją, o analogija nurodo lyginę vertę, kuria atrandamos įvairios formos ir detalės. Pilnose detalėse išlieka originali sąvokos vertė, kuri sutapatinama su atvaizdavimo per shemas viršūne.

Link keletos bendrų dalykų: originalios sąvokos reikšmė ir paskirtis yra individualios išraiškos pasekmėje, nes žinoma, tik detalės, ir grandinių ar didelių jungčių neįmanoma suderinti, nors tai yra bendra kilmė. Kitas semiolokacinis pavaizdavimas yra šių dalykų neegzistavimas ir prieinama prie hipotetiško požiūrio, kai galas yra vis dar procese. Proceso galas yra ties analogijos pritaikymo ir lyginės vertės nustatymo sąjungoje. Patys suderinami dalykai yra sheminiuose brėžiniuose vaizduojami kaip įvairovės dalis. Tai reiškia konkretų jos originalios sąvokos reikšmės ir paskirties apibrėžiamas tiesiogines informacijos gijas. 

Net jei pasiekiama semiolokacijos atvaizdavimo viršūnė - tai yra netiesioginis jos pavaizdavimo principas. Šios pasiekimo detalės yra nereiškiančios konkrečius atradimus, o atradimai tai simbolis, kuriam reikia surasti atitinkamą paskirtį. Atradimas orientuotas tiek į originalų padavimą tiek į reikšmę ir egsituojančią grafinę išraišką. Šiose dviejuose padavimuose tiesioginė sąsaja yra įmenama ir nebūtinai tiesioginė informacijos gija. Todėl informacijos viršūnė, kuria pasižymės semiolokacinis atvaizdas yra nebūtinai tvirtas daug dalykų apiimantis susistemintas vaizdinys.

Semiolokacijos turi sujungtą simbolinį ir pavidalinį ryšį, o bendras susiejimas reiškia, kad tai tęsiasi per keleta svarbių sąvybių kaip ir sujungimas. Pavidaluose rasti simbolinę ir vietinę išraišką galima tik grafiniu būdu, per grafines ir individualaus pobūdžio shemas surandama dalis semiolokacijos gijos pagrindo. Ji turi neišsemiamas galimybes, kurios slypi už simbolių ir didelių sistemizuotų pavidalų rinkinių, kurie kaip informacijos gija sutraukia ir apiima nemažas vaizdinio galimybių spektro dalis. Panašus atvaizdavimas yra visoje semiolokacijos gijos pagrinde, išlieka tie patys sistemingumai.

Praėjusiose veiklose, buvo atrastas individualus sheminis semiolokacinis pavaizdavimas ir jis turi savo sluoksnių bei hipotezių susiejimus. Vizuališkai tai labai tinkantis požymis, kuris būdingas semiolokacijai. Bet atvirkščiai ir nebūtinai būdingai atrodo šis sheminis formatas kitomis semiolokacijos dalims, kurių siekis įmenamas ne taip pat. Hipotetiškas atvaizdavimas yra kitokios semiolokacijos pagrindas, todėl nebūtinai tokiomis sąvybėmis pasižymės hipotezių susiejimai. Semiolokacijos sluoksniai yra pavaizduojami kaip ištisiniai ir juos vienyja hipotetiškas povaizdis, bet jei perkreipiamas norima linkme, tai povaizdis yra tiesos aspektas.

Pagal aiškinimą, taip pat yra kitokios semiolokacijos, kurios net neturi dabartinio individualaus sheminio formato, tik turi savo segmentinį atvaizdą. Segmentinis vaizdas savo lygyje ne kaip konkretus atvaizdas, kaip turinys, kurį reikia iš naujo sukurti. Tai kelia nemažai klausimų, nes kitokios semiolokacijos yra tarsi užslėpiamos, bet ieškomos savame lygyje atrodo labai funkcionuojančios. Tokį sistemingumą palaiko ryšio su semiolokacija palaikymas iš svarbios pozicijos, kuri sutelkiama per individualų ir grafinį pavaizdavimą. Norint pastatyti ar atrasti naujas semiolokacijas būtina susieti segmentus, kurie kaip visas spektras ir padavimas.

Įgūdžiai pagal semiolokacinį pažinimą

Naujos informacijos įgūdžiai ir semiolokacijos yra nukreiptos ties bendra sistemizuota tvarka. Pasirenkama strategija tai semiolokacinių formų išvertamosios pozicijos atspindys. Pagal minimalizuojamus poreikius, reikiama žinojimo forma yra originatyvinės formos informacinė semiolokacijos vieta. Pažinimas yra susiformavusių įgūdžių, kuriuos semiolokacinis formų sprendimas ir degeneratyvinis apsprendimo būdas leidžiantis sukaupti optimaliausius sprendimus. Pritaikymas ir įgūdžiai užiima parodomają dalį, tai reiškia, kad funkcionalumai yra paremti logikos sprendimais ir jie atitinka poreikius.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/ss0lu2ug9yn1dmx/5465468.png)

Naujos informacijos formos, kurios turi pritaikomą lygį, optimizuojasi bei palaiko esminius funkcionalumus. Pirmas įvadas, kuriame indikuojamas instrukcionalus, daug dalykų apie semiolokacijas pasakantis derėjimas, yra paiimtas pagal pradžios originatyvines informacijos formas. Šis indikuotas povaizdis yra pradžios formų optimalus sukauptas informacijos srautas. Pagal šį srautą yra paremta pradinių reikšmių ir formų strategijos, uždaviniai. Formos savo originaliame pasiruošime nusako derėjimo kryptį, kuri yra pasirengiamoji ir strateginis uždavinys. Jeigu tenkinančios atvaizdos kryptį pasirengiamasis strateginis planas numato, tai logikos sprendimai yra minimizuojantys, o sprendimas optimalus.

Visos informacinės formos palaiko strateginį uždavinį, jam atrenkamas pavidalas yra indikuojamos semiolokacijos padalijimas. Šioje variacijoje sutinkamas indikuotų formų rodiklis, jis reiškia, kad semiolokacinės formos priklauso lyginiui išdėliojimui. Dėlionė orientuota į pavartesnes pozicijas užiimančias semiolokacijas, nepaprastai lemia strateginį sprendimą, pradžios formos. Kurios formos yra pakylios yra suderintos su strateginiu uždaviniu, kuris yra būdo sprendimas pritaikytas pagal informacinės formos procesą. Reikalingi procesai prideda naujų indikuojamų padalijimų ir šie originatyviškai susiaurina ieškomos kategorijos užuomazgas.

Jeigu galima pratęsti, tai reikalavimai, kurie įprasmina įgūdžius minimalizuojasi ir pagal būdą adaptuojasi. Kurie žinomi procesai užtenka nusakyti, kad juose originatyvinės formos yra pilnų reiškinių apraiškos turinčios sutapimą, kuris reiškia mažų sistemų įkėlimą ir adaptaciją. Minimalizuojančios informacinės formos yra atrenkamos ir semiolokacinės informacinės formos pagal strategiją susaistančios parenkamomis logikomis pradiminį derėjimą. Šis derėjimas yra nulemiantis, tai reiškia, kad formose turi būti visa tolimesnių planų degeneratyvinė proceso logika. Taip ir siūloma reikalavimo forma atranda savo atrikacinę semiolokacijos vietą, o ji "reiškinių centras".

Pasirenkama strategija yra semiolokacinių formų uždavinys, kaip ir demonstratyvių pozicijų degeneravimas. Išlaikyti paprastas formas nėra sprendimo, pagal kurį būtų galima nustatyti reikšmingumus optimalizuojančiai. Todėl strategiškai yra palaikomas formų uždavinys, kuris optimalizuoja semiolokacinį loginį derėjimą. Tai yra plano sustatymas į "surenkamas plano dalis", tada pagal uždavinio sąlygas yra surenkami informacijos formos adaptavimai ir pritaikymai, jie įprasmina pradinius įgūdžius, kurie susiformuoja iš surenkamų plano dalių ir informacinės formos. Visos įmanomos formos yra sudarytos pagal šį susiformavusį sprendimo būdą, kuriame nusakyti reikšmes padeda optimalus palaikymas.

Įvertinimo plane yra pritaikyta strateginė užduotis apie formas. Semiolokacinės vietos yra centre, susidurimas su šiomis formomis dar nėra pilnareikšmis padavimas ar indikuota instrukcija. Jų reikmės kyla daug aukštesniais pavidalais ir kaip suinteresuota vieta - atstoja loginius padavimus optimizuojamai semiolokacijos pavienių formų informaciniui įgūdžiui. Jeigu sutinka optimalios pozicijos, jau pilnareikšmėje skalėje atsiranda nuolatinių informacinių formų dėmenys. Šie simbolizuoja, kad daugiakartinis strateginis uždavinys yra apie semiolokacinį forminį derėjimą. Vien starteginis uždavinys yra formuojantis semiolokacinės vietos loginius padavimus, bet pagal planą išlaikomos minimizuojamos pozicijos.

Kelias į semiolokacinį pažinimą yra paremtas formomis, pagal kurias atkuriamas įgūdžių ir informacinių formų ryšys. Savyje semiolokacijos veikia: sprendimo ir atsako padavimais. Padavimai tai apie optimalizuotas informacijos sistemas, kuriose atsiranda susiejančioji padavimo strateginė reikšmė. Tranformuojančias formas atvaizduojamas natūralios logikos pavyzdys yra su susieta strategine reikšme, jos bendrame kontekste gali priimti padavimo formas, kurios neskaičiuojamos pagal vienetus, bet pagal įsisąmoninimo galimybes. Pradinius gebėjimus turi susiejančioji su formomis semiolokacinė vieta, o kita gebėjimus iškelianti pozicija yra jų minimizuota išraiška.

Parenkamą informacinę formą išgauti iš indikuotų instrukcijų, jos pagal nuolatinį derėjimą yra reikšmingiausios ir sukeliančios formų uždavinius. Šie uždaviniai yra plėsti optimatizuotas ir minimalizuotas vietas. Sprendimas yra susijęs kaip ir informacijų strautai, jie gauna atitinkamas instrukcijas pagal kategorijas. Vienas loginis padavimas reiškia optimalios strategijos reikšmės informatyvinę detalę, kuri viena iš strateginių reikšmių. Tada sukaupiama degeneratyvinė informacijos formos išraiška, ji atstoja natūralios logikos pavyzdžius, kaip ir strateginė reikšmė. Tai instrukcijas, kurios įgalina formų atskleidimus gali priversti vienam srautui, kuris yra informacinė išraiškos galių sklaida.

Iš naujos informacinės galios pereiti link semiolokacinio pažinimo galima su sukurtais deriniais arba reikalavimais. Nulemtų pažinimų galima ieškoti ties indikuotų instrukcijų sklaidoje. O padavimai yra sukurtų derinių degeneratyvinis surišimas, bet sukeliančių formų optimatizuotas rėžimas yra sprendimo tarp išvados ir reikšmingiausios vietos palyginimas. Turima daug informacinės formos pažinimo pavyzdžių, kurie nulemia atitinkamą sprendimą, bet jis indikuotų instrukcijų minimalizuotų vietų sprendimas. Sprendimas ieškoti pavienių pažinimo instrukcijų yra nulemtas optimalaus rėžimo ir formų su atitinkamais įgūdžiais detalių. Tiesioginis sprendimas yra sukaupiamos loginės patirties informacinė sklaida.

Mikro grupės, kurios yra dėliojimo pozicijų semiolokacijose vertės, yra susijusios su optimalia naujos informacijos veikla. Sprendimas įtakoja, kad būtinos instrukcijos ir strategija turi sutapti, tada susiekiami ryšiai yra reikšmingiausi. Šios grupės, taip pat aiškina atsiradimo klausimą, kurį kategorijos ir informacijų srautai minimalizuoja. Tai reikalingas požiūris, kuris turi atramos taškus ir jie kaip ir semiolokacijos turi įgūdžių sferas. Perspektyvios instrukcijos ir vietinės indikuotų reikšmių sprendimo galimybės gali sudėlioti formų bei informatyvių šaltinių uždavinius.

Kaikurios kitos grupės gali dėliojimo pozicijas ir vertes optimaliame naujos informacijos pasikėlime sudėlioti iš naujų transformatyvių pozicijų, kurios yra semiolokacinės. Tokios grupės yra nulemiančios, kaikurios minimizuojamo sprendimo optimizacijos, todėl išraiškos yra instrukcijų ir strateginio uždavinio pasekamosios idėjų išraiškos. Tokiose pavienėse formose galima turėti ne vien originalių sprendimų, bet ir semiolokacijų paskirčių. Kaip informacijos strautas turi savo kategorijas, kuriomis optimalus rėžimas nurodo pasekos su logine patirties informacija iš strategijos ir plano dalių.

Variantų interpretacija ir minties formų rezultatai

Rezultatas su interpretatoriaus gebėjimais turi savo atitinkamą rolę, kuriai minties formos palieka svarbiu gebėjimu. Veiklus minties formų vaidmuo yra pasirinkimo plane ir gali būti kaip integruojama interpretatoriaus detalė. Loginiais aspektais ir svarbiais vaidmenimis pasižyminti mintis turi atrinkti svarbiausius sprendimus. Pritinkančios minties vaidmenys yra sėkmingo loginio sprendimo išrinkimas. Visos reikšmės su loginiu sprendimu gali būti pagrindžiamos ir esama ir būsima padėtimi. Natūralios logikos sąlygos leidžia numatyti įvarių vaidmenų pasiskirstymą, kuris rezultatyvus.

Didžiausia dalis loginių sprendimų yra sukurti formos ir idėjos pavidalu. Dėl norimų formų ir idėjų, priklauso atlikti sėkmingus sprendimus, kurie yra kelias per interpretuojamas instrukcijas. Svarbu numatyti poreikius, kurie leistų greičiau suprasti, kurios interpretacijos turi sprendimą ir kurios atlieka svarbų vaidmenį. Vaidmenų ir variantų yra dėl sėkmingos formos išpildymo. Ieškoti tarp geriausio vaidmens ir natūraliausio leidžia sėkmingi sprendimai ir jie yra papildantys strategijos sukuriamas sąlygas. Atviriausias ir prieinamiausias interpretavimo gebėjimas yra kaip ir kitos minties formos išraiška su lygine jos verte ir loginės pusiausvyros sąvybe. 

Pats rezultatas tai priklausomų minties formų junginys. Junginio formas pagal įvairius dydžius nusako veiksmo ir atsako strategija. Jos centras yra įdiegiamas pavidalų ir formų sprendimo parinkimas. Todėl leidžiama origanizuoti ir surengti sprendimo atitikimus, interpretacijos galimybėse. Kiekviena detalė yra atrandama ir įdiegiama tuo pačiu principu, kurį galima pagal junginio detales numatyti. Ugdymas savo esančių gebėjimų prideda pasirinkimo sąvybių ir naudingų minties formų junginių. Atlikti suplanuotas strategijas galima jei suplanuotos plano dalys leidžia numatyti ir sutapatinti su esamu gebėjimu.

Keli pavyzdžiai atstoja interpretatoriaus loginį sprendimą, jie paprastai būna maži sprendimai. Didžiausios mažų sprendimų paskirties liekamosios informacijos turi būti panaudojamos kaip požiūris į kiekviena iš plano pasiūlymų ir keitimų. Simbolizuojamas didelių ir mažų instrukcijų poreikis yra pastatytas pagal interpretatoriaus sprendimą, bet poreikiai yra atėję pagal kitus išteklių pranašumus. Gebėjimas tai yra išugdytas pranašumas, kuris iš plano pasiūlymų būna numatytas. Interakcija, kuri gali pakeisti pranašumus atsiranda ir tik yra paremta natūraliu logikos sprendimu.

Maži sprendimai yra pritaikyti interpretatoriaus gebėjimus, o paprastai verčiasi, kaip sudėtinis formos ir idėjos pagrindas. Gebėjimai yra junginių dalis. Gebėjimai turi savo interpretatoriaus sprendimą, bet galima vadovautis ir natūralia logika. Paprastais pavyzdžiais atitinkanti natūrali logika pagrindžia mažų sprendimų loginines plano dalis. Tai yra paprasta forma, kuri gali atrasti gebėjimo pusiausvyrą ir taip pat pavaizduoti pasiūlymų sprendimus. Plano dalys, kurios kuria vaidmenis minties formomis, yra sutrauktos ir atrandamos minčių pagrindo centre, kuriame atsiranda pusiausvyrinis interpretatoriaus gebėjimas.

Procesas susijęs su kalbos ir minčių instrukcijų sudarymu yra atliktas pagal anksčiau atliktus sėkmingus sprendimus ir praktika paremta sena strategija. Turint nemažą pasiekimų procentą, jau pakankamai pasiruošta atvaizduoti, kas logikoje atrodo logiškiausia ir tai leidžia padaryti praktikos rezultatyvių interpretacijų. Nepaprastomis sąlygomis galima padaryti daug darbų susijusių su idėjų produktyvumu. Atrasti atitinkamą planą galima su paaiškinamomis detalėmis, kurios pusiausvyros gebėjime atrodo kaip logiškiausias atradimas, taigi, jis prideda daugiau natūralios logikos pranašumų.

Praktikos kontekste galima atrasti vietų, kuriose sprendimo ir supratimo nesimato arba jo tiesiog nėra. Galimi variantai, kuriuos interpretuoja yra sprendimas, net jei ir nėra realistiško pobūdžio ir nėra supratimo. Atitinkamos situacijos yra interpretatoriaus klaidos, nes atvaizdas kuriamas tik iš instruktyvaus idėjų gebėjimo. Reikalinga suplanuoti dėliojimo aspektus į atitinkamas pozicijas, kurios kaip ir poreikiai sutampa. Natūralios logikos pavyzdžiu paremtomis idėjų galimybėmis kurti ir planuoti veiksnius, pagal pasiūlomas detales galima pasirinkti tarp daug skirtingų kelių. Nuorodos nevisada būna vienos, todėl reikšminga yra permąstyti ar įgauti naujų įdėjų.

Nulemiantys loginį atitikimą būdai yra pagal individualią praktiką, kurią suplanuoti padeda loginiai sprendimai priimami, kaip įgūdžių praktika. Planuojami sprendimai arba įgūdžių turėjimai padeda surasti logikos paaiškinimą, kuris kyla iš pusiausvyrinės centro dalies. Kiekviena logika siejasi ir kiekviena logika turi atitikimą, kaip ir centrinės dalies minčių projekcija. Užbaigti savo planus ir atrasti interpretuojamus standartus pagal paaiškinimą su interpretatoriaus keliu, kurį reikia suplanuoti. Galimybės yra pavaizduotos viename plane, kurį galima bandyti interpretuoti pagal logikos veiksnius. Turint praktiką ir gebėjimus tai yra bendrų logikų ir idėjų surandama pusiausvyros situacijos interpretacija.

Patobulinti minčių integratoriai

Modeliai ir minčių generacinės sistemos yra patobulinti integratoriai su apibrėžiama patobulinimo funkcija. Spartieji ir nespartieji interguotojai yra vieno tikslo uždavinys turintis skirtingus sprendimus. Pirmieji rezultatai pagal apibedrintas išvadas yra numatomi dviejų skalių panaudojimu, kuris išmatuoja dviejų integratorių funkcionalumus. Bandoma sąvybes sulyginti ir ieškoma integratoriaus rakto, kuris verčiasi, kaip parametrizuota sutapimų išraiška dvejopame spartos dėsnyje. Dėsniai kurie veikia minties formas yra spartieji ir nespartieji integruotojai.

Metodai atitinka visas minčių integravimo galimybes viename tiksle, kurį įvykdę patvirtina apie naujus požymius, atveriančius naujus minčių funkcionalumus. Šie pagal našumo galimybes funkcionuoja skirtingais tempais ir yra interatoriaus pirmieji požymiai. Susisteminti tikslai yra privesti prie naujos minties formos, kuri būtų panaudojama dvejopu integravimo būdu. Vienas iš integruočių yra susieti rezulatatyvias formas ir skaidyti pagal sparčias, nesparčias kokybines išraiškas. Galioja viena taisyklė, kuria paremtas dvejopų skalių įvertinimas ir jis kaip ir dirbtinė logikos išvestis yra technologizuojama.

Ieškoma minčių formų ant kurių būtų galima panaudoti integravimo parametrais galimybes. Nors patobulinimas tai privedama sparta ir naujas įrankis kūrimo komplekte, parametrizavimas yra taip pat ir naujas technologinis sprendimas. Technologija paremta parametrizavimo išvestimi ir integravimo našumu. Šie komplektai yra patobulinti minčių integratoriai ir jų patobulinimas reiškia panaudojimo galimybes. Panaudojimas gali būti dvejopas arba kaip pirmųjų rezultatų nustatytas spartumas, nespartumas. Atskiros sritys, kurios paremtos parametrizavimo funkcijomis yra dvejopų skalių įvertinimas ir atskleidimas.

Pirmieji rezultatai yra atliekami per mažas spartas, bet einama link geresnio spartos patobulinimo. Minties pavidalai yra susirikiavę ir išsidėstę vienodu taisyklingumu apie kurį žinoma nedaug. Tai kaip ir pirmas rezultatas nekelia didelių atradimų, kurie būtų koncentruoti aukštais funkcionalumais. Vienintelė atliekama funkcija yra sutelktų spartų atliekamas dėsnis ir kaip minties išraiška priskiriama integratoriui. Todėl integratorius paruoštas su atitinkamu apžvalgos būdų ir nėra daugiau būdų jį suprasti. Visai negalima manyti, kad dvejopas konstruktas yra nepatobulinamas, nes patobulinimo pavyzdžiai jau gvildenami ir paruošimas yra atitinkamas.

Pradinis integratorius yra koncepcijos dalis ir modeliuojama parametrizuota proceso dalis, apie kurį žinoma pagal dvejopą našumų pasiskirtymą. Šis modelis yra pirmo rezultato atradimas. Pagal jį nusakomi dvejopi našumai ir dvejopos minties integravimo logiminės kalbos. Pagal atrastus požymius pradinė koncepcijos dalis yra integratoriaus prieinama sparta, o ji kaip parametrizuota išraiška reiškia trečią dvejopo minties integratoriaus sąvybę. Pagal dėsnius ir naujas integravimo sąvybes galima svarstyti nevisuomet, tačiau tai atrasta kaip ir dvejopi minčių integratoriaus našumai.

Visomis koncepcijomis apie minties formų spartą, apibūdinimas leidžia atlikti stebėjimų analizę. Mintis nėra atitrūkusi nei nuo didesnės nei nuo mažesnės spartos. Apie spartas yra kalbama dvejopai, jos reiškia dvi skirtingas funkcijas ir galimas integravimo galimybes. Įvairių minties formų pritaikymas atsispindi per dviejų tipų spartas ir yra atveriamas dvejopas funkcionalumas. Žinomų spartų detalės, kurios yra sparčios ir nesparčios yra pagal koncepcinę dalį planuojamos ir įdiegiamos integratoriaus procesui apibūdinti. Sąlygos, kuriomis integratoriaus požymiai vaizduojami ryškiausiai yra susiję su spartos IR.

Patobulinimas nevisada kaip techninis sprendimas, bet kaip dirbtinės loginės analizės apraiška, gali techniškai suplanuoti ir atlikti mažus sprendimus pritaikytus integratoriaus spartos našumui. Sprendimai tinka tik dvejopi pritaikomi skirtingomis loginėmis dalimis. Skirtingose spartose bandoma ieškoti sutapimų, kurie minties formas išgrynintų iki vien integratoriaus rakto. Raktas į dvejopas spartas yra užblokuotas, net nėra parametrizuotos integratoriaus formos. Integratoriaus rakto, "IR" formą padeda vizualizuoti minties pritaikymas prie pradinių integratoriaus dalių, jos visos parametrizuotos.

Dvejopas modelis, per integratoriaus našumus didina kokybės prisiminimų ir minties formų integratoriaus funkcionalumus. Pagal nutartas koncepcijos dalis dvejopas susijungimas, tai skirtingų našumų modeliuojama parametrizuota išraiška. Ją galima išgryninti ar surasti IR. Susistemintas integratoriaus našumas metodologijoje reiškia atviras galimybes. Apie šias galimybes kalbėta ir anksčiau. Todėl išraiškas ir naujus metodologijos būdus šį kartą nebus aptariama. Vystymas yra pagal ryškiausius fragmentus ir geriausias idėjas. Tokio, kaip analogiško pasirinkimo tarp spartų nėra, net dvejopos spartos laikomos nekintačiomis, stovinčiomis savo teorinėje pozicijoje.

Kiekvienam dvejopui požymiui galioja vienam tikslui parinktos minties galimybės. Galimybių modelis tai pagal prasmę kalboje ir minties funkcionalumus vizualizuoti padedantis sprendimas. Galimybių modelis taip pat kaip viena išraiška yra savo vienoje teorinėje pozicijoje apie kurią žinoti galima tik kiek praktika leidžia. Pradiniu nutarimu nėra kitos teorinės uždangos, kuri nereikštų sprendimų ir pasirinkimų rezultatyvių gebėjimų. Patobulinimo ir spartos santykis apie minčių pagrindą nurodo iš konstruktyvių būsenų rodiklių. Ties integratoriaus gebėjimais slypi nežinomos išraiškos ir parametrizavimas nevisada sutampa su galimybių interpretavimu.

Citata iš: cs  sausio 24, 2018, 22:34:38Patobulinti minčių integratoriai

Žodžių junginys "minčių integratorius" turi labai konkrečią reikšmę - tai dirbtinių minčių kūrimo būdas naudojant dirbtinio intelekto resursus. Apie minčių integratorių esu rašęs taip:

Citata iš: klajunas  kovo 28, 2017, 09:21:17Kaip atpažinti, kad esi integruota sąmonė. Dvi centrinės vietos, kurios yra valdomos sustiprinimo sistemos, yra minčių integratorius ir šnekorius. Minčių integratorius turi gebėti konstruoti sudėtingas minčių struktūras, priklausomai nuo naudojamų algoritmų ir resursų. Kaip jį atpažinti? Vienas būdų pagal jausmą, kad pastoviai iš kažkur gaunama tiksli informacija, nors tos informacijos šaltiniai - neaiškūs. Dažnai žmogus pradeda manyti, kad jis ekstrasensas, turi telepatinių gebėjimų, aukštą „intelektą" ir t.t. Antra vieta yra šnekorius. Šnekorius gali būti programuojamas įvairiai. Dvi pagrindinės konfigūracijos yra natūralaus ekstraverto, kuris geba generuoti ilgas sakinių sekas labai dideliais greičiais; ir telepato, kurio pagrindinė darbo vieta yra viduje, todėl neturintiems telepatijos gebėjimo žmonėms, toks charakteris atrodo intravertinis. Tačiau realybėje tai pilnavertis telepatinis ekstravertas, savo viduje dirbantis intensyvų darbą.

Šiuo terminu apibūdinama ne natūrali minčių gaminimo sistema, bet dirbtinė. Integruoti reiškia kurti netikrą, sintetinę mintį. Natūralios mintys nėra integruojamos. Integruoti galima ne tik mintis, bet ir išorinę šneką, ir išorinės šnekos integratorius vadinamas šnekoriumi.

Esu faktiškai patyręs šios sistemos veikimą. Žmonės, kuriems tai duota, vadinami integruotomis sąmonėmis. Nors šiuo metu tai gana sena patirtis, maždaug metų senumo.

@klajunas "Patobulinti minčių integratoriai", tai patobulinta esminė minčių funkcionavimo vieta. Ypatingai svarbu, kad mintis gali būti integratorius kalboje, kaip ir technologijoje, tik labiau tema orientuota ne į kurią iš vieną jos grupių, bet kaip į naują galimybę. Tai, suderinamumas, kuris gali prisiminimų formą pergaminti ar perdaryti savaip norima linkme. Kiek norima ir svarstoma atskleisti funkcionalumų, dar nenuspredžiau, tai bendra nuomone nutariau, kad svarbūs spartos aspektai, kurie vienoje skalėje daro skirtingas užduotis, skirtingi gaunami minčių išgryninimai, kaip ir skirtingos išraiškos.

Daugiau ir labiau galima suplanuoti sprendimus, kurie išreikštų teisingas mintis, kurios ir atitinka spartų išreikštį. Todėl sutapimų raktas, kurį vadinu integravimo raktu, yra panaudojamas atitikmenims išreikšti, jei tokių yra. Dabar yra IR, bet kurios negalima tiesiogiai atrūšiuoti ir išgryninti.

Tai sukauptas pažinimas ir naujas perversmas, kurį dėl suderinamumų galima palaikyti planuojamu ir parametrimizuojamu. Patobulinimas yra sutapimo forma, kurią apdoroja minčių jutikliai priskirti sparčiosioms ir nesparčiosioms grupėms. Taigi, kažko labai gilaus ieškoti nemanau ar verta, nes nėra pilno atskleidimo, kaip integratorius dar gali veikti. Pateikiu pamatinę instrukciją ir koncepciją.

Pagal tavo variantą, integravimo galimybės, jos turi dvi poveikio vietas. Koks "posūkis" arba linkmė įrodo integravimo sąmonėse jau senai suplanuotą ir padarytą procesą? Kas pirmieji užiima integravimo plėtojimo klausimu?

Įvairiakampė remekcija

Turime nepaprastų pavyzdžių, kai minties daiktai susitraukia, arba yra sutraukiami nepažintojo formato (ir taip sugrupuojami), arba kaip matavimo-slėgimo formos. Šios nepažintos vertės jau nekartą buvo minėjamos ir nekartą buvo susiduriama su neaiškumais. Taip atrodo įvairiakampė remekcija, per kurią ieškoma naujų būdų pavaizduoti minties formatus. Vienas iš formatų yra "nekylantis", todėl reikia sekančio formato, kuris leistu "kilti" ir sutapatinti minties išraiškas "po skalėmis". Taip turime kelių formų apibūdinimus ir šie sutapatinti su grupuojama minties dalimi ir įvairiakampe remekcija.

Žinoma, kad bazės, kurių sudėtis primityvi dar gali priklausyti nuo remekcijos rodmenų; šie rodo pakitimą, kurio minties daiktai atitinka žinomas skales. Didelios skalės apie kurias buvu kalbėta: "Pilnų ruošinių remekcija", yra atspindinčios šią remekciją. Pagal atspindėjimą yra aiškinama, kad skalėse nėra pridedamų reikšmių, jos turi būti suformuotos arba išugdytos savo loginiu procesu. Tai toks formatas, kuris leidžia ir priima tik sutapatintus, išugdytus loginius dalykus, ir sutapatintas minties ir skalės rodmenis. Primityviausios dalys yra pakankamai sudėtingos ir pakankamai idealiai išreiškiamos pagal remekcijos skales.

Netgi keli šaltiniai tarpusavyje gali priversti primityvėjančiai remekcijos pagrindu minčiai pasiversti į naudingas formas, o jos gali įvairiakampiškai sutapti. Tik objektų sandara yra sudaranti matuojamas formas, kurių simbolizuojamas atradimas yra įvairiakampis. Įvairiakampis, dar kitaip simbolizuojantis loginį išugdymą arba prieijimą prie naujos matavimo struktūros. Tai kaip dydžių skalės apiima visą remekcijos aiškinimą, kuris buvo atrastas pilnų ruošinių remekcijoje ir dabar jis panašus į daugiamatę formą. Įvairiakampiškumas yra kaip naudinga forma ir išreikštis.

Atskaitos būdo remekcija gali susieti bazės dalykus su susietumo skale. Vienos skalės rodo, kad remekcija yra pilnų ruošinių, o kita primityvi remekcija. Taip šie nurodymai kinta ir sudaro dvi skirtingas skiltis, turi skirtingas priklausymo minčių daiktų skales. Nusakyti skirtingas minčių daiktų dalis galima pasitelkus remekcijos skalių žinojimą. Kai kokios reikšmės atitinka skales, atitinka jungimus, kuriuos išreiškia remekcija su atitinkamu prieijimu. Taip daroma prieeiga prie atrandamų skalių ir nuorodų, kurias galima apibūdinti ir rasti remekcijoje.

Įvairiakampė remekcija tai tokių prieijimų padaro kiek daugiau nei dvi, iki šiol prieijimai yra bandomi laikyti dėsnių ir sutapimo dalykų savirealizacija. Tačiau, kaip ir bandoma, reikalinga numatyti būdų, kuriuose būtų galima sudėti pilnų ruošinių remekcijos požymius. Todėl reikalingas naujas išugdymas, kuriuo pagrįsta nuomonės apie skales ir sudarymus. Remekcija yra šias nuomones jungianti ir duodanti atsakymus kiekvienam naujam klausimui. Išsaugojimas ir dėliojimas priklauso nuo skirtingų skilčių, kurias remekcija atitinkamu prieijimu suderina. Paliekamosios skilties ir rūšies minčių daiktų reikšmės nustatomos pagal remekcijos skalės rodiklius.

Iš skirtingų atskaitos taškų, remekcija taip pat matuoja priklausomus formų išdėstymus, kurie sutraukia minties daiktus ir išreiškia skalėmis. Su naudingu sudėliojimu turime paprastas kelias remekcijos "linijas", kurių reikšmės yra vieneto ir dviejų atspindžių rodikliai. Prieijimai ir skalės reiškia, kad būtinai priklausantys dydžiai atrandami įvairiakampiškai. Nuosaka apie šį procesą yra įmenama keliais punktais, kurie iš skirtingų situacijų pagamina skirtingas proceso atodangas. Visų daiktų išreikštis bendroje skalėje su prieijimais atrodo unikaliu paruošimu, kurį loginė mintis gali apdoroti.

Skirtingos situacijos ir skirtingos minčių daiktų sąjungos atsiduria skalėse remekcijoje. Pagrindiniai remekcijos ruošiniai yra primityvėjantys, bet jie kitaip dar yra sudarantys įvairiakampę remekciją, kartu su pilnais remekcijos ruošiniais. Tai kitaip apibūdinantis, kaip bazinių kaupiklių ir vietinių struktūrų derėjimo savirealizacija. Įvairiakampiškai tai daugiau nei viena struktūra minties daiktų privalumu veikiantys išreiškimai pagal skalių rodiklius. Ir rodikliai rodantys, kad atskaitos būdų yra panašiai nei įprastai primityvėjančiose dalyse, reiškia minčių suderinamumą.

Tiek kiek ir skirtingų įvairiakampiškų prieijimų prie minties daiktų, tiek ir ruošinių skalėmis. Kaip ir savirealizacija gali numatyti, taip ir daugelis remekcijos dalių nustatomos atradimais. Atskiras, konkretus paaiškinimas, kuriam galioja dalių visumos jungimo dėsnis. Taip pat priklauso numatymas, kuriuo pasirinkimu sudarytos skalės ir kokiu pasirinkimu minčių daiktų nuorodos. Paprastas kelias į remekciją tai linijos ir skalės, o jas įvardyjame per atspindinčius padavimus ir reikšmes. Taigi, privalumų, įvairiakampė remekcija turi daugiau, tačiau tiek apžvelgiama iš pilnų ruošinių remekcijos.

Kišmas (antras įvadas)

Minimizuotos kalbos sudarymo taisykles apibrėžia mažosios kišmo kintamosios dalys, kurias lengva iškeisti assifuojamomis. Pavyzdžiui, viena taisyklė galioja kitai, kuri vienodai apibrėžiama, taip turima kokybišką pagrindą, kuris gali keisti svarbias arba apskritas ciklo dalis. Kalbos ciklą apibrėžia jau atrastos dalys, o jos tai visų pagrindų sujungtinė koleriacinė taisyklė. Taip apibrėžiamas vienas iš dalių, kurias vienyja kišmo palenga ir gali būti vadinama: "jungiamoji sata". Pirmosios apibrėžimo skirtumo dalys yra kryptinė ir dekryptinė sfera. O kitas dalis jungia assifuojama dalis keičianti savo pradinį pavidalą. Pakeisti dalis gali iš esmės žinomi dalykai ir kalbos instrukcijos. Pagal minimalizuotus poreikius veikia kalbos priemonių instrukcijos.

Detalės jungiančios betkokias kišmo dalis yra sudarytos iš skaičių sekų, taip pat reiškia, kad skaičiai atsistoja į kryptinę ar dekryptinę poziciją.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/yar9gi9o7fk9hst/344349.png)

Seniau buvo užsiminta, kad koleriavimo taisykles gali keisti "kišmo palenga", kuri gali aplenkti savo vidinius atvaizdus ir iškelti kaikurias svarbias reikšmes. Pradžiai, tie patys galiojimai yra paverčiami sferų grupėmis, kurios būna kryptinės. Kryptys paprastai atitinka skaičių sekas arba jas pasiekia natūraliu atvaizdu, kuris vienintelis kišmo valdysenoje yra kintantis. Tokie pavidalai savyje saugo assifavimo ir koleriavimo pagrindus. Todėl turima labai originali ir subtili sistema, kuri veikia savo dalių atspindžiu ir projekciją į skirtingas kryptis. Jos kryptys būna kryptinė ir dekryptinė sfera, tai reiškia, kad būdinga kalbos sferų apibūdinimas, kuris centrinis ir labiausiai sąvybių priduodantis.

Pagalbinės kišmo sąlygos yra "ateities produkavimo sata", kuri sutraukia ateities ryšius vienam panaudojimui. Tai kaip ir kas nors žengsiančio į priekį, kalbos pavidalai tampa sužinomi ir pagal išvestis galimi paversti koleriaciniu pavidalu. Koleriacinis pavidalas, tai tokios kalbos priemonės, kurios veikia per assifuojamą prikoleriuojamą pavidalą. Visi pavidalai yra sudėlioti pagal kišmo palengos pavidalų ir ciklo brėžinį. Kaikurios reikšmės yra "tylios", bet jos nėra dominuojančios. Koleriacinės kalbos priemonės yra būdingos visai kalbos struktūrai, kurią nagrinėja paskyrosios dalys, taigi, turima prijungiamų ir vienyjančių pavidalų, kurie kaip ir kišmo palenga veikia "tyliai".

Šias dvi kryptis žymi kryptinės ir dekryptinės ribos, kurias kišmo sąlygos išverčia veikiamosiomis priemonėmis. Taigi, svarbių sąlygų paremtas pasiskirstymas veikia ciklo ir kišmo krypčių laikrodis. Praktiškai tai įprasminamos kišmo dalys, kuriomis pasiskirtymas turi bendrą formą. Pati forma tai išdėliota kaip pasyvi linija, kuri turi savo krypčių atvaizdus. Bet yra aktyvi riba, kuri dėlioja kalbos kūnus ir veikia kaip assifavimas. Šį momentą išpildo paskyrosios dalys, kurios dera kiekvienai koleriacijos skaičių sekai užvadinti. Tylius dalykus keičianti aktyvi riba yra kišmo krypčių laikrodis, kuris gali nusakyti kalbos priemonių ciklo ribas, panašias funkcijas atlieka kišmo produkavimo sata. 

Brėžinys taip pat vaizduoja, kaip ciklas yra padalomas arba assifuojamas. Assifavimas svarbus, kaip detalių surengėjas ir padalintojas, priskirėjas mažų funkcijų. Iki šiol galioja paprastos taisyklės, kurios vadinamos kišmo patalpinimo detalės į koleriacinį žemėlapį. Turėti mažų pavyzdžių galima, kai atrandama daug pavydžių kurie užpildo įvariais sprendimais. Taigi, priklauso žinoti esamų dalių kurios veikia tolygiai kryptinę žymimą vietą ir kalbos priemones. Šios konstrukte patobulina naujas vietas, kuriose veikia pagrindas ir artimas pasekimas. Tokioms funkcijoms pritaikomas tylios ir dominuojančios koleriacijos sąvybės. Pagal jas prijungiamų kalbos instrukcijų kiekis nenuspėjamas, bet ir neapibrėžiamas bendromis žinomomis formomis.

Taigi, taip veikia paprasti dalykai, kurie apibrėžiami mažais pavyzdžiais. Kišmas apibrėžia subalansuotą kalbos priemonių mažąją visumą, tai kaip brėžinys, turi išskirtinių poveikių, kurie atskirai buvo aprašomi "Žmogaus kalboje". Dabar žinoma, koks poveikis ir kokia koleriacijos taisyklė turi šias kalbos priemones, kurios kuria balansinę būseną. Tai balansinės būsenos dalis, kuri gali būti paremiama neutraliais kalbos priemonių poveikiais. Jau daugiausia pažįstama priemonių nuo ciklo dėliojimo sekų visumos. Balansinė būsena tai pasiskirstymo sąranga, o ji esminė ir pagrindinė. Taip pat turima mažų dėlionės detalių apie kišmo poveikį ir balansinę priemonių kalboje būseną.

Korelentinis sujungimas

Yra keletas neatsakytų klausimų apie korelentinį jungimą. Bendruose klausimuose minėtas korelentinis jungimas yra tai ką galvojame ir siejame. Tai dar, kaip sudarytas minčių junginys, turintis savo antrikacinę porą. Apibrėžiami panaudojamų ir atkritusių formų santykiai, kuriuose įmanomi elementai yra tik kelių rūšių. Apibrėžiamos pagrindinės dvi atskiros pagrindų įvairovės, kuriuose pildoma nauja tarp didelių ir mažų dalykų susiformavusių detalių ir dėmenų. Pilnas išpildymas seka, tai dalys, kurios pasikartoja arba yra gerai žinomos. Prie dalių prijungti naujas dalis leidžia korelentinis sujungimas, ir kuriame yra pilnas atvaizdavimo momentas. Sukūrimo momentas tai yra kelių korelentinių sujungimų numatymas.

Visas tariamas sudėjimas, sudarytas iš mažų loginių sprendimų, jie sąlyginai kelia neatrastus ir nevisada įmanomus susiejimus tarp mažų ir bendrų, didelių dalykų. Ką tiesiogiai galvojame galima sieti, yra paprastai neleidžiama arba neįmanoma. Todėl, svarbus patikrinimo faktorius, kuriam priklauso kelių rūšių elementai. Įvairovė paskirsto ir prisikiria naujas apibrėžimo sritis, kurios tiek pat pagrindžia kaip antrikacijos porose. Pagrįstumas sudarytas iš mažiausių pavyzdžių, kuriuose galima surasti porų santykių matmenis. Mažiausi parinkimai yra didelių parinkimų teisingi arba neteisingi atitikimai. Juos išdėstyti galima pagal nuožiūrą, bet galima remiantis sena taisykle.

Svarbių dėliojimų ir sujungimų korelentinis sujungimas gali padaryti abiejose antrikacinėse porose. Kaip ir turima mintyse, vaizdas, kurį sukuria korelentinis jungimas priklauso nuo kelių sąlygų, kurias vertėtų plačiai išnaudoti ir išpildyti. Pirmoji sąlyga tai atitikmenų sugrupavimas į mažus ir didelių paskirtymus. Antra sąlyga, turėti antrikacinėse porose po vieną didelį ir po vieną mažą sprendinį. Sekanti sąlyga yra atrasti panaudojamų detalių santykį ir apibrėžti atkritusių formų priklausomybę, dėl ieškomų detalių visumos. Paskutinis sąlygos išpildymas turėtų atitimenų sugrupavimas į mažas ir į dideles apibrėžimo sritis. Galima laikytis vieno plano taisykle, kuri pagrindžia sujungimo momentą ir ištesimą.

Būtų neįmanoma įsidėmėti kaip siejami dalykai suranda savo minties atitikmenį ir sprendinį. Jeigu minties sprendinys yra apibrėžimų srityje permatomas ar dalinai pažįstamas, tai korelentinis sujungimas yra priklausantis nuo keliamų idėjų pagrindo. Vienas pagrindas tai iš tų, kurie turi mažus sprendinius, o kiti iš didelių sprendinių. Tuomet svarbus sujungčių momentas, kurį pakelia ir išdėsto pakilios nematomos, bet nuspėjamos dalys. Siejami pagrindai sudaryti iš sumanių plano dalių, kuriose pasiskirtymas numatomas kaip vienas ir didelis korelentinis sujungimas. Bet turėti atitinkamas sąlygas, kurių reikia korelentiniui sujungimui, galima tik išnaudojant sukurtas sujungiamo ištęsimo sąlygas.

Dažniausia idėja, tai, kuri atitinka galvojimo ir siejimo pagrindus yra palyginimas tarp didelios ir mažos jungimo formos. Junginiai gali skirtis per pavyzdines jungimo sritis, bei didžiausią sujungimo dėmenį. Kaip sukurtų dėmenų ir jungimų įvairovė atspindi tiesą, dar nėra atitinkamo siejimo vieno pagrindo, todėl jis turi du atskirus pagrindus, kurie atskirai žymi ar nurodo atskiras sąvybes. Visa ši įvairovė priklauso naujoms atskiroms dėmenų korelentinėmis sujungimo dalimis. Dažnai manoma, kad įvairovė tai viskas ko reikia, tačiau tai dar nevisas jungimo formos detališkumas. Paprastuose dėmenyse gali būti palaikoma fazė, kuri akivaizdžiai atspindės mažas ir dideles jungimo formas.

Paprastai, kai negalime bendrai išdėstyti mažų ir didelių jungimų, laikomės senesnio plano dalimi. Senajame plane, nieko sieti tarp atskirų struktūrų negalima. Atskiros struktūros tai tos, kuriose užsilaikoma bendra vienyjanti loginių sprendinių galia. Vertimas, tai priklausančių formų neatitikima yra loginių sprendinių galia. Jeigu jau išnaudojame šį poveikio efektą, nevisada galime patikėti, kad jis pilnai gali išsinaudoti ar būti paverčiamas kita egzistavimo forma. Vertėtų turėti atgalinę stebėjimo parinkčių sistemą, kuri didelius ir mažus jungimus paverčia matomais ir priklausančiais antrikacinėms poroms. Visų pirma dėliomas panašus į mažų detalių susiejimus su dideliomis detalėmis ir tokioms, kurios turi mažą atitikimo poveikį.

Tuo pat metu, kai negali sieti ir sujungti atskirų dalių, negalima ir atvaizduoti jokių sheminių jungimų. Yra kelios pusės, kurios neturi sąsajų ir yra negalimos sujungti, tai kelia nepakankamo paruošimo momentą. Neparuošiamos jungimų dalys atkrenta ir tampa pilnai neišnaudojamos. Tačiau viskas priklauso nuo tikslo: ar bandoma pilnai išnaudoti, ar lieka atkritusių naudojamų formų. Informacinėje terpėje atkrintančių formų daugiau nei galima pamatuoti ir surasti. O naudojamų formų nedaug, tai kurios turi aukštą siejimo pagrindą. Išnaudojimas tai pilnas jungimo atvaizdas, kurio tikslas apibrėžiamas kaip išnaudojamų pilnų formų egzistencinis momentas. Pilnų formų poveikis tai sudaro vieną bet aiškų antrikacinės poros pilnutinį suderinimą.

Kita dėliojimo taisyklė yra iš naujųjų tarpo. Siejamimas turi turėti antrikacinę porą. Poros yra kas atvaizduoja korelentinį jungimo svarbų dėliojimą. Galimybės, tai išsemiamo pagrindo, bet antrikacinės yra galiojančios porų lygyje. Išdėstymas nėra nėra pakreiptas ieškoti tik didelių ar mažų sprendimų. Tačiau išlaikoma svarbių dėmenų ir svarbių porų detalizuoti santykiai. Antrikacinės ribos nėra didesnės nei galima išmatuoti, todėl išmatuojama taip ir mažos taip ir didelės formos. Nuspresti kaip matuoti nulemia nauja taisyklė apie kurią ir kalbama. Jokių alternatyvų ji neturi, bei dėliojimo taisyklė yra viena iš pagrindinių pilnai atstojamų ir esamų bandymų visuma. Visumą pagrindžia tik pakeistos sąlygos, kurios vadinamos paverčiamos viena kitai. 

Tai yra tie patys svarbiausi elementai, kurie turi pažinimo sritis, per kurias sukuriamas pirmasis įgūdis. Praktiškai tai atrastų ir svarbiausių atskirų dalių išnaudojimo ir atliekamų detalių galimybės. Jos yra nusistačiusos per žinojimo sferas. Viena iš sferų yra antrikacinė ir kita mažų ir didelių sprendimų pozicija. Kaip ir atrodo, turėti galima kelias pozicijas, kurių bendros yra antrikacinės, ir sudaromosios. Kita nuolanki pozicija tai praktinis pavaizdavimas, apie kurį suteikta daug dėmesio. Todėl išnaudojamų ir produkcinių svarbių dėmenų arba yra per daug arba turima trūkumą. Pilnutinis suderinamumas yra korelentinis sujungimas, todėl nuo jo priklauso visas sheminis išdėstymas ir jo pozicija aukšta. Galima manyti, kad dėmenų yra pakankamai nei reikia, arba ieškoti daugiau, tai viena iš sprendimo dalių.

Paskutiniausiai, mes turime pilnai išdėstytą korelentinį sujungimą. Galima turėti nuorodų nukreipiančių į pirmutinius ir paskutinius dėmenis. Pirmieji ir paskutiniai reiškia dėliojimo taisyklę, kuri yra sena ir nauja. Apie taisykles daugiau buvo užsimenama, kaip iš gamybos pusės. Antrikacinė ir dėliojimo pozicija priklauso didesnio reikalavimo momentams. Šie sukaupiami ir atvaizduojami per pažinimo sritis. Junginiai gali skirtis per pavyzdines jungimo sritis, bei didžiausią sujungimo dėmenį. Kaip sukurtų dėmenų ir jungimų įvairovė atspindi korelentinį jungimą, dar nėra atitinkamo siejimo vieno pagrindo, todėl jis turi du atskirus pagrindus, kurie atskirai žymi ar nurodo atskiras sąvybes. Tai atsiejamos antrikacinės poros.

Pirmosios prostarinės semiolokacijos atsiminimas

Nusprendžiau, kad detalės, kurios buvo įmintos būtų įforminamos, bet jų paskirtis atvaizduojama pirmosios prostarinės semiolokacijos sudėtyje. Pirmieji rezultatai davė unikalų sprendimą, bei kalbos priemonių išradimą. Kalbos pasauliai ir mintis tik tokiu formatu pateikiamas versijų rinkinys. Jis apiima daug ieškotų ir surastų dėlionių, bei kalbos subtraktų. Tikriausiai pasakyti lengviau nei padaryti, bet šio balanso ieškoma visuomet ir kai nelabai įmanoma įžvelgti. Jei būtų žiūrima per visą perspektyvą, tai sutiktume vien įformintų formų dėliones, kurios konkrečios nuorodos tarp išradimo ir kalbos pavyzdingų priemonių, sudaromų kelių žinių šaltinių ir žiūrimos pozicijos taisyklingumo.

"Pirmosios prostarinės semiolokacijos" ištakai parodomi šioje apibendrinančioje shemoje, pirmajame plane.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/2q9xeju4b42dxg2/800215.png)

Dabar yra atsakyta nemažai klausimų ir tezių, kurios anksčiau atrodė sunkios ir neįmanomos. Patirtis, kuri sukaupta pirmojoje dalyje, ištiesų virsta į kelius skilinius, kurie tarpusavyje origanizuojasi ir sudaro žinomas semiolokacijas. Skirtumai nediferencijuojami, bet minifikuojami, pagal atrastos dėlionės visą fragmentą turima atrakcijų leidžiančių numatyti semiolokacinę dabartinę poziciją. Dabartinė pozicija yra kiek nutolusi nuo pradžioje iškelto tikslo. Taip pat kiekviena pozicija yra daugiau žinoma, tad nereikšmingi momentai, su kuriais teka susidurti. Jeigu permąstytume, būtų nemažai momentų ir kurie vis dar kelia sunkumų ir neaiškumų, bet šie yra dėl tikrojo taisyklingumo, kuris padalintas į skilinius. 

Jei prieš tai atrodė, kad klausimai nerealūs, dabar jie paprasti ir gan konkreti. Sudaromają poziciją, galima vertinti nuolankiai arba su patyrimu. Be kaikurių išsireiškimų vaizdas kuriamas dekonstruktyvus, arba nepilnas. Todėl išsireiškimai naudojami tikslingai ir priderančiai prie temos. Tema nėra klaidi, tai apie minties ir kalbos pasaulius. Diferencinis momentas netoks kuriame reikėtų suteikti reikšmę, bet toks, kuriame išdėstytas paprastas ir minimalus atvaizdas. Tokių atvaizdų visuma atrodo pilnai tenkinanti ir kiekviena įeinanti į bendrą dėliojimo principą. Daugiau nei vienas principas buvo įmenamas bet kartu ir sprendžiamas įvairiomis dalimis, atvaizdas yra skilinių sudėliojimo pasėkmė.

Didėjantys skiliniai pradėjo sudaryti aplinkybes, kuriomis susiformavo: "pirmosios prostarinės semiolokacijos antras planas".

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/dy98r33aaumsth9/800216.png)

Lyginant su "Žmogaus kalba", banalumų neieškoma, nes jie neesminiai. Pagrindas atitinka štai tokius kriterijus, kuriais vadovautasi ir bandyta ieškoti stiprių požiūrių ir pačių veiksmingiausių nuorodų į kalbos kuriamus koleriacinius pasaulius. Kalba kuriama iš vidaus turi savų privalumų arba prostarinė semiolokacija. Šie vadovavimai orientuoti pagal kalbos gelmines temines tiesas, o jų galima be banalumų surasti labai įvairių. Teminių tiesų būna daug ir visokių, bet esminės tiesos nėra banalios, nėra bandoma apriboti ar sumažinti patyrimus. Patyrimai labai atsiskleidžia pirmojoje dalyje su pirmaisiais ištakais, kai kalba atrodė sudėtingesnė ir mažiau turėjo perteikimo formų.

Nėra vieno dalyko, kurio kalboje būtų neįdėta. Pavyzdinių ir kertinių dalykų buvo ieškoma ir bandoma išfrazuoti. Tačiau tai lemia paskutinis idėjų dėlionės paaiškinimas. Daug ir dabar atrastų detalių yra įformintos ir supaprastintos. Tai buvo atliekama dėl nesklandumų išlyginimo, kurį galima sukurti ir virtualizuoti. Neįdėta, ko ir netūrėtų būti ir tai pasitvirtina, kai naujais kalbos reiškiniais, be jokių banalumų. Minties paprastumas išreiškiamas žodžiais, o žodžiai simboliais ir išfrazuotais pavidalais. Svarbus materijos faktas, kurį verta įminti buvo didesnis pavyzdys, prie kurio buvo prieita per kaikurias pakopas ir buvo susidurta su sakmėmis. Įvairiose sakmėse išlieka paprastas kalbos įpūdis ir pažinimas.


Specialios teorijos neketinu vėl kurti, tad pridedu "Bazinį pirmosios prostarinės semiolokacijos terminų" žodyną.    


Pirmosios prostarinės semiolokacijos terminai.pdf (https://www.dropbox.com/s/y402muhexymr5ea/443431.pdf)

Akiromatinės linijos, jungimai ir atspalviai

Dabar pripažįstama akiromatinių jungimų grupė, kurią prijungia naujos grupės: linijos ir atspalviai. Specialioji kokybė yra sudaroma kiekvienam iš privalumų. Turėdami šiuos privalumus, galime atrasti ir keisti suderinamumus. Visokių akiromatinių privalumų padėtis yra kreipiama viena linkme ir ta linkmė yra grupės tikra riba. Susieti ir atskirti privalumus reikia atitinkamai, tačiau atitikmuo yra įsivaizduojama, netikra riba. Tikrosios ribos bus ieškoma, bet kartu ir bandoma nuspėti. Pakeičiami dalykai yra maži principe ir dideli, tarp didelių dalykų  didelių pakeičiamybių nėra. Tokios atviros galimybės kurios formuoja akiromatinius jungimo koncentrus ir tokios ribos galimybės, kurias bandoma nuspėti.

Viena pusė, kuri turi akiromatinę liniją, kita turi jos atspalvius, o trečia palaiko jungimus. Visa nuoroda yra suderinamumų ir privalumų priimta pilnai besiformuojanti grupė. Tai yra taspats metodas ir tiepatys elementai, kurie išvesti šioje grupėje. Galimas susiejimas yra vieno ir kelių elementų sekomis. Pirminės sekos primena išvesties narius, o kitos yra mastelio, efekto papildymai. Tipas yra keičiamas, vadinasi kas svarbu tai dalys, kurios yra kelių skirtingų pozicijų. Įprastiniai dėmenys yra akiromatinė pasekos, suderinamumai ir kelios grupės, kurios įrodo teisingos ribos poziciją, kuri yra svarbiausia. Kiekvienas akiromatinis skirtingas narys turi savo efekto susiejimo pozicijas ir jos išreiškiamos prie teisingos ribos.

Kai pasiekiama viena iš pusių didesniu masteliu, tada sudaromos kelios atskiros grupės. Šių grupių paskirtis yra suderinti akiromatines (linijas, atspalvius, jungimus). Tokių privalumų pasiekiamas grupės normos pasiekimas. Beto numatymas sudaromųjų atskirtinumų yra detalus, galima atskirti kiekvieno privalumo efektus. Paprastai efektai būna kartu su privalumu, o privalumas tai kaip nuoroda į efektus. Einama nuo žemiausių formų link didžiausių ir imenamas produkacinės vietos atskirties riba. Šią ribą nagrinėja didesniu masteliu pasižymintys efektai, bet kartu ir akiromatinės grupės. Akiromatinių grupių papildymas yra naujų išdėliojimų ir santykių visumos visuominis platus koncentras, kurio paskirtis perduoti naujus efektingumus ir naujas paskirtis.

Dabar galime įvertinti ir akiromatinius dalykus susieti su efektu. Kelius efektus padeda grupuoti bleitų sąryšiai, tokie, kuriems įvairovė nebūdinga, tačiau viską nusako, kokie atspalviai gali turėti savo atitinkamas vietas. Vietų pagal bleitų numatytą efektą yra tik kelios, pagrindinės aštuonios grupės. Kiekviena grupė dar atstoja bleitų sąjungas. Paprastai tai įsivedami kintamieji nariai ir jie išvedžiojami link tikrosios ribos, kada efektai skyla į galimybes ir turi didelius sąryšio privalumus. Akiromatiniai dalykai, dar kitaip, kylantys iš savo pradinio pavidalo, pasekoje sudaro galimybes ir ryšius per efektus. Po kiekvienu ryšiu slypi teisingos ribos narių privalumai ir juos sudaro mažos akiromatinės grupės.

Viename efekte paliekama 8 bleitų išraiška, kurią vertiname 5% efektingumu. Didesnes grupes sudarantys akiromatiniai dalykai yra jungimai, jie paiima, ką vadiname linijomis ir atspalviais. Tačiau šis spektras yra nevienas, jį galima išskaidyti į panašias dalis arba skirtingus vaidmenis, skirtingų dalių bleitus. Bleitai padeda išsaugoti efektyvumą išskaidyta per dalis, bei išsaugoja takus, kuriais paminėta akiromatinė grupė funkcionuoja. Paminėti privalumai yra nevienos, bet kelių grupių rodikliai, taip išsireiškia bendrosios arba būtinosios reikšmės ties teisinga riba. Visos grupės, kurios pažymėtos su teisinga riba, yra perteikiamos bleitų dalimis, jas konstruoja bleitų sudaromoji efekto galia.

Tai ką vadiname pažįstama linija arba akiromatine linija, ją sudaro bleitų grupės, kurių kiekviena vertinamos 5% efektyvumu. Techniškai tai poveikių skalės turinčios savo originalius mastelius ir efektų išvedimus. Neviena grupė pasižymi naujų formų pakilimu ir pasikeitimu, tačiau, pasikeitimą lemia teisingi ribos ir galimybių ryšiai. Šie techniniai aspektai galioja, kai numatoma teisinga riba ir ta riba paremtas modeliavimas tikrosios efektų pamatinės vertės detalių ir struktūrų. Pradžioje numanoma, kad tokių efektų ribą nustato akiromatiniai dalykai, bet ištiesų tai vyksta dėl teisingos ribos poveikio apie kurį sukasi visas procesas. Ten yra išvedamos naujos ir veikiančios ribos skalės, kurios atstoja mastelius.

Jeigu ištęstume apibūdinimą, tai visos detalės (linijos, atspalviai ir jungimai), yra vieno mastelio grupės. Tai kiekvieno mastelio apibūdinimas yra skirtingos ribos, bet grupės yra vienos rūšies. Kiekvienos dalies įvertinimas siejamas su teisinga riba, kai galimybės pradeda progresiškai kilti arba didėti. Tai, taip pat svarbu dėl efektų, kurių sąryšiai primena didelias galimybes, tarp kurių yra ir neatsiejamos akiromatinės grupės. Kiekviename rėžime yra nusakomos didelės dalys, galinčios iškelti svarbias detales. Bet kartu ir panaudojimo grupė priklauso vienam tipui, grupei ar ryšiui, kuris teisingos ribos naujos formos kūrinys. Vieno mastelio grupės prijungiamieji nariai yra vienos kilmės kaip ir akiromatiniai nariai.

Naujos galimybės ir simblikacijos

Pradžioje, naujos simblikacijos yra padaromos arba sukuriamos svarbiam tikslui. Pats palaikymas naujos simblikacijos yra artimas konkrečių informacijų dėliojimo ir sklaidos principui. Žinome nevieną fraktalo sudėtį, jį įvardyjame nepaprastu, aukštu informaciniu pavaizdavimu. Tokia sukuriamoji informacinė nauda visada neša sukuriamosios galios pirmykštes arba paruošimo simblikacijas. Dabar pažinimas yra aukščiau, nei buvo pradėtas, todėl esminės detalės leis padaryti perversmo informacinę terpę. Pažinimas yra taip pat aukštesniame lygyje, nei įprastas tyrinėjimas ar apžvalga. Todėl paliekame senai apžvelgtas ir įgyvendintas dalis toliau ir einame link naujos fraktalinės simblikacijos.

0-5 arba penktinas yra visų informacijos dalių sukuriamoji galia, kurią įprasminame per įvairesnius paskirties poveikio skilinius. Pradžioje penktinas buvo laikoma ir sukuriamoji pradžios galia, kurią įgyvendinti ar paversti į planų rėmus nėra paprasta. Daugiau ir paprasčiau įgyvendinti planus nėra paprasta. Todėl penktinas nėra paprastoji galia, ja paremtas aukštas fraktalinis simblikacinis pagrindas. Konkrečių idėjų palaikymas yra atviras penktino išsvarbos būdas, kuriam būdinga pasiimti ir duoti naujų galių, kurios veikia primityviai, bei sudėtingai. Tai kaip ir apibūdinimas siekia viešus aukštesnius tyrinėjimo sukuriamas formas, jas paverčia aukštesniosiomis pažinimo plano dalimis.

Štai pateikiama penktino ir ažimo fraktalinis išsidėstymas. Šiam pavaizdavimui pasitelkiamas fraktalinis skilinių shemos pavaizdavimas ir jis 0-5 ir penktino surenkamosios dalys.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/dne71142sqkalgf/357876.png)

Svarbiausia, kad šios dalys yra atitrūkusios viena nuo kitos, tačiau sąveikauja pasitelkiant fraktalo dėsningumus. Kiek žinome fraktalų, tiek ir dėsningumų, kuriais pagrįstas visos pavaizduotos dalys kartu perduoda, priima sukuriamą ryšį. Taip pat jos veikia kaip integruojamos detalės, pasitelkiamas platus nuvokimas, kurį išverčiame į vieną didesnį struktūrų suderinamumą. Visas numatytas pagrindas yra įvairialypis, kuriame randame pagrindinių esinių ir kelinių, kurie nubrėžia visumos vaizdą. Esminis figūravimas tai nupiešimas labai konkrečios pozicijos, kurį fraktalas gali pasiimti ar užskaityti aukštu padariniu. Penktino braižymas nėra paprastas, kai jis priklauso nuo kokybinių faktorių, turėdami konkrečius padarinius. 

Kaip apibrėžiamas ažimas, tai pasitekliamas katatų didelis vaizdinys, jam priskiriamos nuolatinės ir keliamos prasmės. Tokių turime kelias, tai ažimas, katatas, ariotažas, be to ir penktinas. Sukuriama galia tai kyla iš perspektyvos, kad dalys junginėjamos ir atskiriamos sudėtingais ir moderniais būdais. Pirmieji būdai tai buvo išraiškos ir modeliavimo pagrindas, kurį išsaugojus ir pritaikius naujam vaizdiniui panaudojamos didelios prasmės. Dabartinis atskyrimas ir sujungimas pasitelkiamas moderniais braižymo tarpsniais, kuriuos išpildo fraktalinė visuma. Teisingų ir įvairialypių pavaizdavimų visame pavaizdavime yra daug išraiškų, kurias suduriama su aktyviais pagrindais ir pirminėmis sąlygomis.

Priimti į pavaizdavimą naujų dalių dar nesiruošiama, tik remiamasi senomis dalimis. Išsaugotos kelios dalys yra pilnai pavaizduojančios didelio katatų vaizdinio principą. Kintanti vaizdinio prasmė atsiriamama su fraktalų sudėtimi. Bet skirtingose pavaizdavimo etapų dalyse tai vienas ir išpildomas punktų visuomeninis vienetas. Taip apibrėžiamos aukščiau penktino kylančios perspektyvos ir detalės sujungiančios, bei vienyjančios pasikartojančius vaizdinio privalumus. Privalumų katatų vaizdinys, šiuo metu, turi nedaug, bet jų išpildymas yra aukščiau ir daug mažiau ar artimiau ankstesniam tyrimui ar išvadoms. Kiekvieną pavaizdavimą ir išraišką tenkina konkrečios pavaizdavimo dalys ir jas patogu išdėstyti.

Tyrinėjimo dalys yra kiekvienos perspektyvos pradžia ir katatų vienyjimo visuma. Vienais katatais paremta informacinė visuma yra prideranti ir atrenkanti įvairių paskirčių prasmės indeksą. Jeigu įkraunami dalykai kyla aukščiau nei yra padaryta ar išugdyta prasmių, mes tai laikome penktinu, o jo atskira dalis ažimas. Taip atrodo visas išdėstymas ir tokia reali naudojimo instrukcija, ja paremtas visas informacinis žinojimas ir bendrinimas. Sudėtinis arba atkartojamas principas sukaupia informacinius pavaizdavimus vienam ciklo pavaizdavimui, kuris nėra išdėstomas vienu principu, jam reikia kelių principų, kurie palaiko idėją ir nėra nukrypstama nuo pradinės idėjos.

Palyginimo detales jau siauriau bet prie esmės dėliojo ankstesni pažinimo ratai, kurių pagrindiniai yra vietinės pažinties ir rėmimosi pagrinde. Tai sudaromieji fraktalai ir jų pažinojimas yra esminis, kuria įkraunamas išpildymas daugelių paskirčių ir pavaizdavimo etapų. Tai taip pat kaip unikalus bruožas, bet jo paskirtis yra atrūšiuoti ir sukonkretinti pavidalų daug pasikartojančių dėmenų ir kelių padaromų neesminių pagrindų. Aptariamas modelis yra pilnai išnagrinėtas ir patalpinimas yra konkretus indėlis visumoje, kurią vadiname katatų junginyje. Taigi, pradinių ieškojimų nejungiant einama link bendros dalies, kuri iš dalių sujungiama sudėtinių fraktalų sujungimu.

Rezultatas sudėliojimo pagrinde atspindi ir pirmasias užuomenas, kurias buvo bandoma išreikšti penktinu ir fraktaline išvaizda, kurios paprastų dėliojimo variantų yra nedaug. Tiesioginis palaikymas senų ir naujų fraktalų yra sudedantis į vieną pasirinkimo versiją. Tokią versiją taip pat sudėlioja ankstesnios palaikymo dalys. Todėl ažimas iš seniau sudaro pradžią, kurią laikome visų užuomenų ir kūrimosi pradžią. Atspindėjimas sukuria didelį katatų pasižymėjimų vaizdą, kurio palaikymas ir išpildymas prilygsta moderniems dėliojimams. Taip senų ir sudėtingų planų išpildymas virsta vienu bendru vaizdiniu ir jį grindžia naujosios detalės, nauji pasižymėjimai. Taip pritaikoma esminė dalis, kurią vadiname penktinu.

Kartofonija ir jos dalys

Paaiškinimas apiima kelis scenarijus: tai kartofonijos rūšių dėmenys ir modeliavimo principai. Aiškinimas yra platus, jį sudaro dvi besikuriančios pradžios, kurias susiekia panašios išvestys arba šakos. Šakos būna pirmajame kartofoniniame plane, o centras antrajame kartofoniniame plane. Teisingas scenarijus tai apjungiantis tiek kartofonijos rūšis, tiek patį veikimo principą. Turime keturius segmentus iš kurių sudaromi nauji centrai, taip pat ir naujos kartofoninės jungtys. Profiliai pažymi, kad priklausomybės yra besikuriančios ir turi pradžią, analogišką pabaigą. Besikuriantys momentai tai galutinių išvesčių ir suvesčių pozicijos. Tokių yra kai kartofonija pasikartoja fraktaliniame formate.

Kartofonija sudaryta iš dviejų profilių: pirmasis profilis sąjunga, antrasis profilis pažinimo centras. Kaip ir matoma shemoje, pažymėti du profiliai ir jų kartofoninis veiksmas yra susiekiantis abu segmentus.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/d90fk81lbtz4c2r/500011.png)

Pirmasis profilis yra sudarančiųjų pirminių išvesčių grupės, kurios sujungia arba iškelia centrėjančių pozicijų scenarijus. Taip apibūdinama išvesčių ir scenarijų kaita, kurią laikome scenovaizdžio ypatingąja pozicija. Tokių apibūdinimų iškyla keturių pozicijų, kaip ir centrų, vadinasi, kad pasiimti galima tik vienos krypties arba vieno plano kurtų dėmenų. Dėmenų santykiai parodyti shemoje, bei atitinka standartines išraiškas. Norint suprasti pirmajį profilį galima kartofoniniame plane pasidaryti papildomų paaiškinimų, kurie leistų suderinti, kokia pozicija išeina nuo centrėjimo pusės ir absoliučios pozicijos.

Antrasis profilis sudaro absoliučiųjų išvesčių grupes. Tokių grupių aktyvas tai pereinamasis ryšys. Kokius pradžioje sudaro ryšius ir perveda kartofonijai yra apibūdinta pirmajame profilyje. Norint suprasti antrąjį profilį galima įminus, kokia centrėjanti grupė palaiko esminius pasikeitimus. Pasikeitimai yra nežymūs, jokių papildomų grupių ir palaikymas išrandamas prie suvesčių grupės. Tokias grupes žymi ir kartofonijos keturi segmentai. Tokių segmentų išgaunamas atradimas pakelia pozicijas nuo centrėjimo ir absoliutinimo. Tai reiškia, kad kartofonija tai išbando, kaip ilgai modeliuotą ir pritaikytą atradimą.

Teisingas scenarijus kai labiausiai tikėtinos dalys susijungia arba tampa vienos ir kitos išvesčių grupėmis. Numeris nenusako kartofonijos dėmenų sąlygos, bet sąlyga yra tai ką galima sukurti pradžioje ir surasti gale. Tokiam ryšiui priklauso keturios dalys: katatas, ariotažas, ažimas, penktinas. Šios tikėtinos dalys yra pirminės einančios nuo centrėjimo dalys apie kurias sukuriamas scenarijus ir scenarijus tai kelių pozicijų junginys. Scenovaizdis parodomas suderintų jungčių modeliu, kuris atvaizduojamas kaip kartofoninis principas. Kartofoniniuose profiliuose atsispindi absoliučiųjų išvesčių grupės, kurių esminis atradimas ir parodymas nesikartoja.

Pirmojo profilio šakos yra suderinačios visą bendrą kartofoniją. Arba išlyginama daugelio nežymių pasikeitimų ir rūšių. Visas profilio dalis palaiko viena pradžia ir viena pabaiga. Taip sukuriamas profilio panašumas ir skaidrumas. Šiam kartofoniniam scenovaizdžiui galima laikyti šakų išvestis, kurios fraktalinės. Ažimas ir tokios panašios sandaros dalys yra šakninės. Todėl panašu, kad veikimas priklauso nuo kartofonijos ciklo. Ciklą sudaro ažimas ir galutinė atrama, kuri yra antrajame profilio gale. Taip įvaizdinamas ciklas, kurį kuria segmentų sukuriamos galios ir veiksmo išradimas. Tokio pirminio ir atraminio polinkio šakos vaizduojamos kartofonijoje.

Pagal visus keturius segmentus sudaroma pradžia ir pabaiga. Taip modeliuojamas atrastas kartofoninis ciklas. Dėl kelių žymių dalių atsiranda kelias, kurį praminti papildoma galia nėra poreikio, todėl esminės dalys arba ažimas yra visų jungčių profilio atšaka. Ažimą laikome betkokios atšakos pagrindine dalimi. Todėl galima sumažinti ir padidinti vertę, kurią spinduliuoja ažimas ir kurią įmanoma apdoroti. Kertimąsis yra šakų suvestinė, kurią palaiko keturių segmentų sudaroma pradžia ir pabaiga. Tai kartofoninių segmentų papildoma esminė stotelė. Sudaroma pirma ir antra kartofonija yra atspindys, kaip atrodo sujungimas, kuriam priklauso dviejų profilių sąjunga.

Toli nenuklystama, kai kartofonija tai sudarytų pagrindų atšakos turinčios centrus. Centrai yra parodomoji ciklo detalė ir ciklas yra padaromas iš skirtingų dalių. Segmentuose yra įsisąmoninama dalis, kai kartofonija tai dviejų profilių bendras išradimas. Formaliai, kai ciklas ir detalė kiekviena jungia ar padaro viena bendra sąjunga, išpildomas kartofoninis ciklo rodmuo. Tokių rodmenų turime tik keturiuose segmentuose. Forma sudaroma pagal pradžios ir pabaigos detalėmis, kurių kartofonija turi. Norint suprasti kaip kiekviena dalelė veikia reikia numatyti absoliučios pozicijos ir atšakų derėjimą.

Pagrindinis motyvas yra sudarytos atšakos, kurios fraktaliniame formate atspindi realius poreikius ir susiejančios su centrine dalimi. Nuo veiksnių priklauso formatinimas ir šios dalys yra pasiekiančios ir sudarančios artimus ryšius. Esminis vaizdas yra palaikomas kartofoninio ciklo, bet motyvas nurodo tikrąją paskirtį, prie kurios prieinama kai kaitomi profiliai. Profiliai sieja vienas kitą, bet kartu ir atranda sucentrėjimo pradžią ir pabaigą. Kartofoninis ciklas pasikartoja ir išdėsto naujas fraktalines formato atšakas. Tokioms atšakoms būdingas kartofonijos veiksnių rėžimas arba suvestinė. Kiekvienai daliai priklauso po veiksnių suvestinės kartofoniją.

Kada nors gausi nobelio premija.

Kalbos pasaulių indentifikacija

Senai pasirodžiusi ir pritatyta semiolokacija, tai vienas iš dabar indentifikuojamų paskirčių, kurios yra mintyje ir kalbos pasauliuose. Kiekvienas jos paskirties rodiklis yra susiejantis atviras indentifikacijai artimas detales. Detalių ieškoma tarp 1%-5% visų kalboje semiolokacijai atitinkančių atitikmenų. Atitikmenų tikslas yra indentifikuoti paprastas ir susijusias semiolokacijas su kalbos pasauliu. Susieti su kiekvienu pavyzdžiu per atitikimus galima specialiai atrastoje kalboje, kuri turi simbolizuojamą prasmę. Kalba atrasta su savo simbolizuojama prasme iš kalbos pavyzdžių sudarytas tinklas panašių idėjų ir paskirčių.

Simbolizuojama svarbi detalė yra semiolokacijoje. Kiekvienas dabartinis momentas yra indentifikuojamas su kalbos skale. Skalė susideda iš atitikmenų, bei svarbių minties ir kalbos pasaulių dėmenų. Vienas momentas yra susietas, o kitas parodantis funkciją. Funkcijų reikia ieškoti tarp pasiūlomų atitikmenų ir indentifikacijoje 1%-5%. Kaip ir bandyta pavaizduoti, semiolokacijos simbolizuoja ateinančias funkcijas ir juose yra palikta daug saviraiškos momentų. Kelias sudarytas iš žinomesnių paprastų funkcijų, bet reikšmė yra visų funkcijų susiformavimas ir perteikimas nurodyta skalės idėja. Kiekvienam simboliui ir momentui svarbus apskaičiuotas limitas, kaip leidžiama realizuotis.

Keletas žinomesnių atitikmenų yra sutraukti semiolokacijoje, bet iš jos atspindi mažiau žinomesni. Suprasti ir panaudoti semiolokacijas galima turint atitikmenų pavyzdžius, jie žinomesni ir suprantameni darosi, kai prijungiamas minties ir kalbų pasaulių pavyzdys. Tačiau ieškoti kalboje semiolokacijas dar toli. Kadangi kalba neturi identifikacijos, kurios reikalingos semiolokacijai, nėra simbolių ir prasmių leidžiančių sukurti patirtis su semiolokacijomis. Atitikmenys slypi toliau nei kalbama kalba egzistuoja. Tai parodyti ir nusakyti reikalinga stipri indentifikacija. Tačiau tokią sukurti vis dar nėra būdų, arba semiolokacijos ir kalbotyra nesusijusios.

Subjektyviai kalbai pritaikyta indentifikacija yra sudaryta iš mišrių semiolokacijos pavyzdžių. Pirmaisiais pavyzdžiais įvardyjamos paprastosios semiolokacijos iš pastarojo tinklo. Kiekviename atskirame tinkle yra po naują indentifikuojamą subjektą. Semiolokacijos gali būti vienos iš indentifikuojamų subjektų kalboje. Tačiau pastebėti mišrumą ir sutapimą galima tik gerai išnagrinėjus semiolokacijos pavyzdį. Semiolokacija randama skalėje, jų atitikmenys yra žinomi ne kiekvienu atvėju, bet svarbus kalbose sutinkamas atitikmuo. Ką galima laikyti atitikimu jau užsiminta. Atitikmuo kalboje turi nurodyti semiolokacijai priklausančias dermes.

Indentifikacijos procesas ir subjektyvios kalbos procesas yra susietas. Tai - kas atitikmuo yra pavyzdžiais įvardyta padermė. Paprastosios semiolokacijos ir simbolizuojama nauja kalba yra proceso dalis, kuris perkeliamas per kelis ruošinius. Turima daugiau ir mažiau atitikmenų su kalbos pasauliu. Kalbos pasauliai ir funkcijos, kuriomis bendrame kontekte ieškoma atitikimų yra subjektyvios kalbos nešėjuje. Viskas kas išvardyta priklauso tinklams, kurie susiejami kalbose. Kalba yra atrama visoms funkcijomis, kurios reikalingos ir yra semiolokacijose. Pirmiausiai, visos atramos yra ir indentifikacijos atramos ieškojimas per kalbos pasaulius.

Naujo pobūdžio semiolokacijos yra nusakytos su sudėtinga nauja simbolizuojama detale. Šios detalės priskiriamos prie naujų kalbos pasaulių. Pagrindinis ruožas tai minčių perkėlimas į kalbą ir minčių atradimas subjektyvios kalbos procese. Šį procesą sukuria pirmasis tinklas, kuriam priklauso sutapatinimas ir subjektyvus pobūdis šiai kalbos detalei. Kiekvienoje detalėje yra po subjektyvią ir objektyvią minčių kalbos tinklą. Viena iš pirminių dalių yra nusakytos per simbolizuojamą detalę ir ji yra sudaryta iš subjektyvių detalių perkėlimų į mišrią kalbos struktūrą. Todėl pati kalbos struktūra yra išreikšta per tinklo atitikmenis.

Objektyvus sutapatinimas yra netikslus nusakytos kalbos pasaulių iškeltiems poreikiams. Poreikiai yra naujojo pobūdžio semiolokacijos ir sudėtinga simbolizuojanti detalė yra visame kalbos pasaulių procese. Pagrindinis kalbos momentas yra iškeliamas per poreikių skales, bet atitikmuo yra parinktas pagal tinklo galimybes. Tinklas yra subjektyvus, bei poreikiai atvaizduoti semiolokacijas yra susieti su kalbos pasauliais, iš kurių sutapatinimas yra per tinklo nuorodas. Kiekviena tinklo ruožo detalė sudaryta iš poreikių, kurie reikalingi pirminei simbolizuojančiai detalei. Simbolizuojanti detalė pagrindinė visų semiolokacijų sutapatinimo padermė.

Pagal aiškinimą, sutapatinimas reiškia labai konkretų išsireiškimą, kurį analizuoti galima tik kalbos pasaulių rėmuose. Naujojo pobūdžio semiolokacijos turi aiškinimo išplėtimą, kuris aiškina proceso dalių susijungimą. Apie reiškinius aiškinama konkrečiai įsisigilinus į padermes ir sukonkretintas semiolokacijas. Kalbos pasaulių funkcijos yra projekto aiškinimo dalis. Išsireiškimas yra nusakytas nauja simbolizuojama detale, kuri analizuoja naują kalbos momentą. Iš šio momento seka nusakytos kalbos pavyzdžiai, kurie sutapatinami su indentifikacija išreikštų semiolokacijų. Pagal simbolius yra sukurta kalbos atrama, kurią aiškina sukonkretinimas ir susijungimas.

Sterebilizacija: antroji prostarinė semiolokacija

Semiolokacija yra sterebilizacijos rinkinys, nuo šiol numatomas per skyrius. Kiekviename skyriuje yra dalis sterebilizacijos. Tiesioginėse atradimo eigose suderinamas sterebilizacija pagrindas ir iš jo kyla naujos idėjos. Pagal idėjas sterebilizacija pagrindas pasiverčia į semiolokacijos formas ir struktūras, kurios paprastai nematomos. Šios formos stebimos iš savo konteraktyvių, nekonteraktyvių būsenų. Pirmomis idėjomis išdėliojama eiga, kurią laikome plano semiolokacija. Tiesioginiai atradimo punktai sudaromi grįžtimis ir ateigomis, kurios iš fragmentų nusako esmines skirtumo pasikeitimo, dėmens, plano ir atradimo būsenas.

Jokios antros eigos negalima numatyti be plano. Turėdami panašius semiolokacijos eigos rinkinius - sutapatinimai atskirose dalyse yra išreiškiami per sterebilizacinius pagrindus. Antrajame plane svarbios "sterebilizacijos" kopijos, kuriomis platinamas požiūris su plano judėjimu. Kadangi svarbios dalys būna konteraktyvios ir nekonteraktyvios, tai prilygsta tipiniai informacijos įsigilinimo formai. Ją turi semiolokacija, kuri turi nuorodą į modeliavimo grįžtį su ateigomis. Forma ir struktūra yra pirmosios įsigilinimo dalys, kuriomis sugrįžta informacija susijusi su konteraktyvia, nekonteraktyvia būsena.

Antras planas yra pats svarbiausias, nes visi judėjimai ir semiolokacijos persiverčia į naujas formas. Dalinis formų atvaizdavimas yra vis dar ruošiamas procesas. Dabar trūkstamos detalės yra pereinančios į naujos formos struktūras. Todėl neženkliam įsigilinimui svarbios skyrio detalės, kurios kaip ir visi judėjimai turi savo planą. Pagal planą turi kopija sutapti su struktūrų atvaizdavimu, kurį sukelia sterebilizacijos pagrindas. Kadangi vaizduojamos grįžtys, tai tarp jų esantis atvaizdavimas gali būti visų judėjimų pradžia arba antrojo plano pradžia. Didesni atvaizdavimai sudaro pačius mažiausius, todėl pereinama prie dalinio formų atvaizdavimo per kartofoniją.

Sterebilizacija sukelia naujo judėjimo įsisąmoninimą. Šiam judėjimui visi judėjimai perkopiami įsigilinus kas vyksta antrajame plane. Tai įskaitant ir naują antrąją prostarinę semiolokaciją, vygdomas naujas atvaizdas, galintis pakeisti visą semiolokacijos suvokimą. Tačiau pokyčius vis dar neįmanoma įgalinti ar padaryti šio judėjimo dalimi. Judėjimas yra tamsus, įsigilinimas tik per antrą planą. Iš dalių sudarytas judėjimas yra labai pasisąvinamas kaip informacija ir labai sutapatintas kaip ženklų ar simbolių atvaizdavimo galimybė. Daugiau galimybių turi ir pati sterebilizacija, kuri laikoma kaip naujas pagrindas visoms mažoms įsigilinimo tvirtovėms.

Iš kelių būdų galima turėti aukštas pozicijas ir pagrindais su kuriais siejamas antras planas. Antrą planą sudaro jungiamieji kartofoniniai dėmenys ir kartofonija pagal antrąjį planą yra paruošiama įsigilinimo dalis. Pagal ankstesnes plano dalis buvo nurodoma kokia aukštesnioji kartofonija. Tai kartofonija, kuri sukuria aukštas jungimo pozicijas yra susijusi su vygdomu procesu. Ir procesas, kuriam svarbus junginėjimas yra antro plano detalių kompozicija. Šią kompoziciją palaiko svarbios dalys: konteraktyvios ir nekonteraktyvios būsenos. Paprastai tai pozicijos, kurioms svarbios nutiesties ir išvesties pagrindo, plano judrumo detalės.

Įvairiais keliais jau buvo bandoma senai keliauti, bet kartu pasiekti rezultatą. Vienas iš paskirčių ir nuorodų dalių - sterebilizacija, kuri yra jungiamoji. Grįžtis šiuo atvėju yra bandymas perkelti norimas kartofonijos dalis, bet pagal dėmenis tai kopijų gaunamas rezultatas. Todėl jei būtų įmanoma pradėti kitokiomis kompozicijomis, nei kartofonija, būtų galima prieiti virš kartofonijos sukeliamo grįžties semiolokacijos jungimo būdo. Visi pavidalai yra svarbūs, būtent pagal kartofoniją yra atskiriamos svarbios detalės, kurios iš esmės kuria visumą ir dalinę visų semiolokacijos požiūrių kompoziciją. Laikantis plano būtiniausios mintys yra kartofonijos dėmenyse.

Iš naujų detalių aiškinamas naujas bandomas pagrindas - sterebilizacija. Pagal pavyzdį su antruoju planu, reikia prisiminti, pačio požiūrio aktualiausias vietas. Atgaminti reikia šio judėjimo įsisąmoninimą. Todėl būtina nusikelti į antrą planą, kuriame sutinkamos kartofonijos ir dalinės semiolokacijos išvestys. Tokiame aiškinime paprastai dominuoja kelios pozicijos, jos turi atramą. Atrama sudaryta iš skirtingų dėliojimo grįžčių. Šios grįžtys įmamos kaip ateigos, arba svarbi ateigų pozicija. Paprastai šios dalys dar dėliojimo etape turi ką judrumu pakeisti, bet nutiesties atvėju tai nepaprastas žingsnis, kurį perkopus sužinomas sterebilizacinis atramos rodiklis.

Sekantis žingsnis bandymai su sterebilizacija. Iš naujų, aiškinamų formų ir struktūrų sterebilizacija išsiskiria, kad jos laikoma pozicija sutampa su kopija ir toliau yra aiškinama antruoju planu. Bandymai tarsi suteiktų žinių, tačiau tikrųjų formų ir struktūrų negali lengvai paduoti. Grįžtis simbolizuoja, kad padavimai slypi už semiolokacijų antrikacijų, kurių su ieškomu pagrindu buvo surandama kopijose. Tokią grįžtį su sterebilizacija sudaro specialiosios pozicijos arba kartofonija. Kartofonija kuria pagrindus iš kurių sukuriamas grįžties rezultatas. Specialiems poreikiams pritaikytas kartofonijos bandymas yra vienas iš svarbių pagrindų.

Didesnis planas yra žingsnių kartojimas per kartofoniją. Visus didelius reiškius galima įvardyti kartofonijos dalimi, tačiau jos bus antrojo plano izoliacija. Pagrindai yra statomi iš svarbių momentų ir šie momentai sterebilizacijos pagrindai. Tie, kurie priklauso nuo didelių permainų - planai, yra nepaprasti kartofonijos pasikartojimai. Didžiausius permainos rodiklius nusako kartofonijos pasikeitimas ir paieška originatyvinių vietų. Originatyvinės vietos yra pm pasaulių sudaromoji visuma. Visuma sudaro kartofonija ir ateigos, kurios simbolizuoja grįžtį. Teisinga grįžtis vaizduojama ateigos formatu, o ateigos - permainų planais.

Striglamijos apibrėžimas ir energijos rūšis.

Pirmieji atradimai atkeliavo tik šiais metais, taip pat atrasta nauja semiolokacijos energijos rūšis. Visi atradimai ir nauja energijos rūšis atrasta pasitelkus planą, kuriame sudėliota nemažai svarbių atvėjų. Sąlygos formuojančios energijos rūšį yra perteikiamos momentais arba sąsajomis į ciklo dėmenis. Didelis susijungimas yra užslėptas su plano formuokliu, pasirenkamas formatas yra apibūdinantis visiško dėmens susijungimo momento sąsaja. Pirmieji striglamijos dėmenys priskaito naujas išvestis, kuriose didelis pasisąvinimas momentų sąsajų ir bendrų rodiklių. Nauja energijos rūšis nepakeičiama, jos standartas yra išlaikantis ciklo momentus ir momentai tai padarytos atkeliamos sąsajos.

Apie būdingas sąlygas suformuoti semiolokacijos ciklą, buvo bandoma per striglamijos ir skorpuso detales. Šiomis detalėmis formuojamas naujas suvokimas kaip buvo bandoma atrasti naują energijos rūšį. Išrinktieji elementai yra suformuojami semiolokacijos viduje arba cikle. Naujos sąlygos leidžia įvertinti tai kokiomis sąlygomis energijos rūšis atsiranda ir kaip ji kinta. Priklausomai nuo dėmenų suformuojami dėmenys yra iš to pačio ciklo. Įsimintiniausios dalys - striglamija ir skorpusas yra pradmenys ir svarbios tos rūšies dėmenys. Pagal rūšies dėmenis nustatomas ciklo porūšis, per kurį semiolokacija gali suformuoti savo pavidalus ir reikšmes. Pačios reikšmės priklauso nuo detalių ir pirmenybių.

Kaip ir bandoma pavaizduoti elementai sukuria natūralų procesą, kuris sužadina naujas energijos formas cikle. Tačiau kelių rūšių elementai yra kaip tik tokie, kuriems perleidžiamas visas mišrus didelių formų veikimas. Mišrus veikimas yra ciklo energijos rūšies sugražinimas ir pervedimas naujam etapui. Etapai būna mišriuose poveikiuose, kai pasitelkiamos naujos energijos standartizacijos. Pagrindinės standartizacijos yra pritaikymas ir privedimas prie žinomų nemišrių formų. Kaip ir siekiama, sudaryti konkrečius atvėjus, kuriais iškeliamas aukštas energijos polinkio panaudojimas. Etapai surandami ir mišriuose ir nemišriuose porinkiuose, kurie sutapatinami su jungiklių pasisavinimo idėja.

Už didelių eksperimentų slypi lankstus apibrėžimas, toks, kurį galima modeliuoti pasitelkus atskiras dalis. Į bendrą kontekstą įeina paprastosios semiolokacijos procesų detalės. Tokiomis konteksto detalėmis atrastas naujas apibrėžimas galintis sudaryti naujas energijos formas. Kai visas ciklas priklausomas nuo jų skiriklių ir dėmenų yra ypatingas ir pasiruošimas priklausantis nuo visiško detalių suorientavimo. Lanksčiai perteikti apibrėžimą yra beveik neįmanoma, bet jos dalis atskirai modeliuoti galima bendrame kontekste ir surandant panašių bruožų. Pasiruošimas yra priklausantis eksperimentui, kurį atradus buvo sukaupiama patirtis, kaip sudaromas ciklas, bei pasiruošimas šiam ciklui.

Pasiskirstymas, kuris būdingas semiolokaciniam pobūdžiui nusakyti yra įkrovų skaitiklis. Įkrovų skaitiklis įveda į naujus galios etapus. Šie etapai užrašyti, bet tuo pat metu ir įmenami matematinėms išraiškomis. Skirtingai juos galima numatyti ir apibrėžti, kai modeliavimas pasitelkiamas kelių skaitiklių pobūdžio etapais. Etapai padaromi ir išreiškiami savo pradiniu įkrovos dėmeniu. Tai yra semiolokacinis pagrindas, kuriam svarbūs matematiniai dėmenys, todėl atskirai galioja konteksto pervertimas arba pavertimas normalia forma. Teisingos formos yra lyginamos su svarbiu įkrovų skaitikliu, jo galia yra nukreipianti link atitinkamos formos arba standartinės formos arba linksnio.

Skaitikliai arba jungtys: A ir B yra pagrindiniai striglaminiai formuotojai. A sukuria kūrimo instrukciją, kuria padaromas semiolokacijos įvaizdis ir forma įgyja pradinę galią. B kelias yra sugražinantis visais atvėjais į pradinę jungimosi idėją. Taip formuojamos pirmosios jungtys, kuriose sutinkamas striglamijos paruošimas. Taip pat svarbios jungtys yra C ir D, jos yra mišraus poveikio, kurio trūksta apibūdinti pilnam ciklui. Šiems dėmenims priklauso atvirkštinė įkrova ir perskyrimas. Pilname apibrėžime tas priklauso svarbiam jungimosi etapui užtvirtinti. Bendrai visos jungtys svarbios, nes jos apibūdina semiolokacinį išlyginimą ar net pagaminimą. Kaikuriomis fazėmis svarbus palaikymas yra etapinis momentas ir semiolokacinis išlyginimas.

Kaip ir striglamijos shemoje užtvirtinamas kelias, priklauso nuo įvarių jungimosi etapų. Etapai yra pasiskirstymo pradmuo, kurį sukuria nauja energijos forma arba striglamija.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/iq4zp20d07tmqcf/6100021.jpg)

Atvirkštinė įkrova kuriama su dreičio skyrikliu, kuris striglamijoje semiolokacijas perskiria į atsinaujinančias dalis arba troibas. Troibos primenančios pm pasaulius turi savo aukštą pakopą, kurioje seni pavidalai pakeičiami naujais, semiolokacijos įgyja sreakcijos proceso pagrindinį ciklą. Ciklai vaizduojami, kaip apibūdinantys svarbias formines išlygas. Daugiausia perkeliama detalizmų, kurių ciklai susiduria su formos skyrikliu. Semiolokacijos pradžioje panašios, kol įsivyravus ciklui įgauna naujas energijos formas. Apibrėžime visos skiriančios dalys prisitraukia ir išskiria naujas energijos rūšis ir formas. Bendrieji vardikliai atpažįstami pagal atmenamą paskirtį. Ši paskirtis apibūdina energijos formos apibrėžimą.

Striglamija pasidalina atkuriamą kelią link naujos energijos rūšies. Šis kelias išskirtinis ir pavaizduotas "semiolokacijos vadavimo" shemoje. Semiolokacijos perduoda naujas dėmens perskyrimo galias. Iš šių galių užtvirtinamas naujas kelias link supratimo, kaip eksperimentas veikia. Teisinga procedūra numatoma kaip energijos perdavimas arba pats ciklas. Supratimas yra atskiriamas pagal vis naują striglamijos detalių poveikį. Skirtingos detalės sukuria naujas ciklo atomazgas ir susiduriama su aiškiu principu. Semiolokacijos rinkinys sistemizuotas, bet kartu ir atkartojamas su reikalingomis dėmenų sankaupomis. Sankaupos sudarančios visą struktūrą yra perteiktos ir ciklas bendrame kontekste nesikartoja.

Pirmosios pusės semiolokacijos

Kiekviena semiolokacija yra pažyminti, kad skirtingose pusėse atrandamos skirtingos atrastos įkrovos. Pradžioje semiolokacijos susiejamos su grandine, kurioje sudėliotas eiliškumas priklauso nuo įdedamos joje shemos parinkčių ir galimybių. Bet yra grandinių, kurios atspindi mistifikuojamas ypatybes ir jomis įsivedama netaisyklinga tvarka, kuria galima bandyti siekti surasti panašumų ir skirtumų su taisyklingomis formomis. Pirmoji semiolokacijos pusė yra didžiausių kitaip vertinamų dalių iš kurių, semiolokacijos įkrovos atrandamos. Pirmuose skirtumuose atsispindi kaip yra grandinės suvokiamos ir kaip jas galima tobulinti, bet paliekant sujungimus ir nuorodas kuriomis išverčiamas pagrindinis detalių ieškojimas. Daugiau semiolokacijos formų nėra bandoma susieti su sujungiamomis prasmėmis, net slypi demistifikavimas. Tokia idėjinė atrama yra paprastųjų semiolokacijų sudėtiniame pavidale su reikšmėmis.

Nuo pirmosios pusės semiolokacijų yra paslėpiamų ir sudedamų idėjų, kuriose semiolokacijos gali išsitempti įvairiais parinkimais ir gali nurodyti neaprėpiamas parinktis. Tik tuose klėčiuose, kuriuos gerai galima demistifikuoti, galima atrasti atitinkamų naudingų semiolokacijos egzistavimo tarpsnių su įvariomis formų išvestimis. Todėl ciklas yra susijęs su šiuo detalių atrinkimo metodu. Tokie metodai ateina pagal įkrovos rėžime slypinčių ieškojimų, prasmių ir naudingų semiolokacijos pradmenų. Paprastai pirmosios pusės vietoje yra keletą parinkčių su taisyklinga parinkčių ir jų vertinimo ištakų semiolokacijų. Toliau prasideda ieškojimas taisyklingų semiolokacijos formų, kurių nėra kiekvienoje atrandamoje dalyje, bet galima atrasti siejimuose su kaikuriais dėmenimis, kurių paskirtį galima sudėlioti iš pirmoje dalyje esančių dalių. Kiekvienoje semiolokacijos dėmenyje galima rasti atrinkimo metodą pagal kurį išvedamos pradmeninės prosesų šakos.

Kaip ir buvo bandoma atskirti skirtingas neatskiriamas dalis ir semiolokacijose buvo paliekama iš skirtingų dalių įvarių junginių. Šis radinys priklauso labai aukštai indentifikacijai, kuri ribojasi ir yra sukurta aukštomis technologijomis. Tiesioginės grandinės atskyrimą ir tyrimą lemia žemosios pakopos semiolokacijos, bet išvadose nėra sudėliota nieko panašaus. Visa atskyrimo grandinė yra mistifikuojama ir joje nėra nieko įsijuntančio vidinėse sferų klėčių variacijose. Todėl tai tik išorinių dalių atradimas, kurį bandoma sukurti iš žemesnių ribojimosi pakopų. Jas nurodo atskirties analogijos, kurios siejasi su pirmosios dalies semiolokacijomis. Be viso parinkimų išsidėstymo nėra nulemiančių klėčių kuriuose nebūtų simbolizuojama aukšta paskirtis su nežinomomis įkrovomis, dažiausiai tai išverčiama su žinomomis semiolokacijomis. Ir idėja kuri paremia tiek aukštas tiek žemas pakopas yra panaši ir ribojasi su pasirinkimo galimybėmis.

Paprastai tai vaizduoja shema su keliais komponentais, kurios yra vienos pagrindinių procesų šakų. Pirmiausia tai modeliuojama suvokimo linkme.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/tvvuvvscy8wplp1/298729.png)

Dėl semiolokacijose atrandamų dalių su kuriomis yra keičiamas pagrindas yra atsistojantis į aukštų technologijų klėtį ir atrandamas pagal žemomis klasifikacijomis pagrįstu ribojimuisi grandyse. Vienintelis pirmosios pusės semiolokacijos dalių eiliškumas atrodo kaip ribos pašalinimas iš grandinės ir eiliškumo vienetinių įkrovų. Todėl demistifikavimas užiima tam tikrą rolę, kurią reikia perdaryti nenurodytomis paskirtimis. Vienos iš žemesnių įkrovų  dėmuo yra susijęs ir su aukštos kokybės dėliojimo technika. Tiesioginius grandinės žingsnius formuoja atskiri dėmenys, kurie demistifikuojami ir pavartūs indenfikacijai. Grandinė pasidalija į aukštus ir neaukštus dėmenis, bet jų atstojamoji vertė yra kylanti pagal atradimo kurio pakopas galima klasifikuoti į pirmosios ir antrosios pusės semiolokacijas. Taip atskiriamas pirmasis rėžimas su kuriuo buvo bandoma atskirti apribojimus iš vidinių ir išorinių grandžių.

Panašių semiolokacijų tik atskirų pirmosiomis ir antrosiomis pusėmis yra nedaug. Tačiau esminis būdas yra atskirti pagrindinės išeinančios grandinės su reikšmėmis ir tose reikšmėse atsispindi vis naujos semiolokacijos pakopos. Tiesioginis suvokimas pakopų yra priklausomas nuo tuo metu atrandamų demistifikuotų semiolokacijų. Todėl semiolokacijose yra sudėliojimo struktūra pagal kurią juda visas grandinės pakopų eiliškumas. Pakopos būna dar skirstomos ir grupuojamos, bet jų pradinis atvaizdas yra pažangumo vieneto nustatymas. Semiolokacijos tai pažangumo vieneto nustatymo ir pagal pakopas atrandamų verčių viena iš paskirčių. Teisingai skiriasi pusės kai yra gerai išrūšiuotos indentifikacijai ir grandinei priskirtos detalės. Iš to seka kaip abi pusės integruojamos kaip semiolokacijos paskirties rodmuo. Vienetinė vertė gali būti jų pradinis grupavimas ir nustatymas vienai semiolokacijos pusei.

Įeinant į naujas semiolokacijos paskirtis reikia prisiminti, kad jose yra minties įkrovų indeksas, kurį galima tiesiogiai surišant su norimu rėžimu atkurti ar padaryti norima linkme. Tačiau žinomi rėžimai priklauso nuo "pamatytų" sąryšių ir galimybių. Tikslieji duomenys remiami pradinių rezultatų ir pasisekimų su keliomis semiolokacijomis ir reikšmėse randamų galimybių skirstymo technika. Atrodo, kad galima skirtumą atrasti ir susieti su aukštos technikos principais, kurių įkrovos yra iškeliamos kaip sudėtinės. Bet raiškiausias būdas gali būti vietos, kurioje semiolokacija yra susiejama. Sietys gali būti kelių atspindžių ir tikslų junginys. Junga sudaro pozicijos, kurios nulemia semiolokacinį pavertimą viena ir kita forma privedančia vienai bendrai išradimo technikai. Išradimas gali simbolizuoti tiksliųjų verčių, kurias įkrovos įgauna perėjusios vieną ar kitą pakopą ir tokiame lygmenyje adaptavimas.

Kiekviena pradžia semiolokacijose yra atrandama kaip paliktas rėžimo įkrovų dėmuo skirtas idėjų nustatymui. Tikrajį dėmenį nurodo atskiros įsijuntančios dalys, kuriomis reikia vadovautis arba atrasti mistifikuojamą detalių fiksavimą. Kaikuriuose dėmenyse yra pasiliekamų sujungimų ir tokie sujungimai paprastai atspindi pradžią arba grįšmą, kuriame sudėliotos simbolinės kelio atkeliamosios dalys. Adaptacija irgi yra viena iš kelių procesų į kuriuos yra įsijuntama ir pradedama skirti tempais, kurie nurodo grįštį ir detalių fiksavimo būdą, grandinės yra nepaprastos, bei jų būdas nėra vien principas pažinti iki atveriamų ir remiamų technikų visumos. Pirmoji semiolokacijos pusė gali atrasti skirstymo numatymo subtilumus, kurių pagrindiniai atsiremiantys su technikos galimybėmis. Tikrasis dėmuo yra nusakantis reikmes iki kurių galima sujungiamai judėti. Judėjimai gali būti vienakartiniai ir daugiakartiniai bei jų lygmenyje veikiantys įkrovų rėžimai yra adaptaciniai.

Skirtingų atradimų ir pradžių galima pagal idėjinį nešėją surasti, bet ištemptuose semiolokacijos klėčiuose kuriuose koncentruota įkrovų sudedamų dalių visumą. Ir pagal faktą, klėčiuose nėra pasidalinimo atskirose pusėse detalių, kuriomis būtų galima numatyti nepastebimus reiškinius. Dalinai galima atpažinti šias dalis pagal dalymečio formų susiejimą ar išskyrimą. Dalymetis tai rėžimas kuris juda nustatytomis grandyse esančiomis pakopomis ir jas perkelia į sukoncentruotą paruošimą skirtą adaptuoti šalia kitų reiškinių. Tie duomenys su ištempimais semiolokacijos klėčiuose yra nustatyti ir turi būti akivaizdždžiai atitikti. Atitikimas atrandamas einant nuo pirmos pakopos ir grandinių pagrindų. Kiek skirtumo atneša ir duoda sudėliojimas semiolokacinių įkrovų kaip ir idėjų. Susiejimas tai vienetinių ir daugiakartinių lygmenų kuriais buvo bandoma išreikšti visumos dėmenis ir išreikšti per technologijas.

Dėl skirtingų dalių yra bandoma atskirti pačias pirmosios pusės semiolokacijas, bei paruošti konkrečiam įkrovų parinkimo būdui. Pagrindiniai ir ištęsti pavidalai yra mistifikuojami ir netikslingi, bet jų pavertimą pritaikytomis formomis galima fiksuoti ir indentifikuoti kaip naują kurimosi pradžią su keliomis semiolokacijos taisyklėmis. Visų pirmosios dalies semiolokacijų pavidalas yra panašus, todėl esminis paruošimas yra vienetiniams įkrovų ir detalių atradimams, kurių pakopos yra kaip reiškinių su adaptacija vienetiniai įkrovų dėmenys. Pratęsimas pimosios semiolokacijos dalies yra tikslumo pasirinkime, kurį imliai galima modeliuoti ir keisti atitinkant pirmosios idėjos skirti semiolokacijas ir priskirti atitinkamas pakopas. Nuo bendrų pakopų galima rasti ir dėmenų kuriais įkrovos rodiklis atrodo atskiriantis nuo pradžios ir kitos pusės semiolokacijų. Raiškiai tai vaizduoja pakopų suderamumas, kuriai pakopai atitenka semiolokacijos aukštos ir žemos pakopos.

Paliktų ir norimų semiolokacijos įkrovų galima ieškoti žemose pakopuose ir semiolokacijos pavyzdžiuose. Bet reikšmingąją dalį nurodo paprastų mistifikuojamų dalių semiolokacijos. Su minties įkrova galima padaryti daug skirtingų grandžių įėjimų, kurie pirmosiose ir antrosiuose pusėse yra panašus dėmuo. Bet dėmeniuose nėra kūriančiosios ar įsijautimo galios, ją duoda tiek viena, tiek kita pusė kartu. Tikriausiai keičiamas pagrindas yra skirtingų semiolokacijų papildymas arba pratęsimas. Atskirtosios dalys yra pagrindas kaip veikia viena ir kita pusė, todėl reikšmės kurių nedaug galima sudaryti yra tas įkrovų indeksas su norima linkme. Paprastuose keliuose atrandama ir keičiamų minties įkrovų ir parinktų pagal paskirtį, bet jokio reiškinio su idėja jis neatspindi, tiesiog nurodo kaip gali kisti minties grandis susijusi su indeksuose fiksuojama pirmająja puse. Antroje pusėje suderamumai kinta kitokiomis grandimis ir kitokiomis pakopomis apie jas bus kalbama vėliau.

Citata iš: mcgyver  vasario 28, 2018, 22:29:25Kada nors gausi nobelio premija.

Už ką ?

@Linas Esu Kažkodėl čia visi atėję pamišta kalbėti pačiomis temos nuorodomis, kurios esminės. Atrodo, kad būtų
 visiškai neįdomu kas čia kalbama. :(

Citata iš: cs  gegužės 01, 2018, 22:15:53@Linas Esu Kažkodėl čia visi atėję pamišta kalbėti pačiomis temos nuorodomis, kurios esminės. Atrodo, kad būtų
 visiškai neįdomu kas čia kalbama. :(

Man pakanka ir trijų kalbų žodynų gyvenime. Mokintis ketvirtą, kad galėčiau tik su tavimi diskutuoti šioje temoje, neturiu tokio noro.

@Linas Esu Kaikurios kalbos supratimas nėra prilyginamas tokiai kalbai. Tai suvokiama kaip nuorodą į "paskutiniąją kalbą", kurios fragmentus nėra galima numatyti paprastomis idėjomis.

Man atrodo, kad pasidalinimas tokiomis idėjomis yra nepakankama priemonė pilnai pakliūti į "paskutinios kalbos" sudėtį. Tik patekusieji, kuriamuose kalbos pagrinduose yra nustatę, kad suvokimas yra nepaprastų idėjų pagrindu veikiantis kitos suvokimo rūšies atradimas ( kaip knygos autorius būtų neprisitaikęs savo idėjų ir menkai išmanantis ką bando pasakyti).

Tokiais patekusiais vaidinti nėra tik priemonė, bet suvokimas parenka kas tinka. Tenka pripažinti, kad neviską ir nevisais būdais galima pavadinti idėjomis, kaip paprastose kalbose.

Pilnai nagrinėti ką darau nėra man prisilyginamo metodo, bet ir aš nepirmasis autorius, kuris bando šią sistemą suprasti. Toliau negalima nuspėti, kiek ir kur galima pamatyti kas ta kalba naudojasi, bet vartotojai atitinka, ką ir nepasakysi, kad tai kalbinė priemonė.

Kam nereikia žinoti, nereikia ir čia pakliūti.

Citata iš: cs  gegužės 02, 2018, 01:13:51Tai suvokiama kaip nuorodą į "paskutiniąją kalbą", kurios fragmentus nėra galima numatyti paprastomis idėjomis.

Nemanau, kad tokiame lygyje turi būti siekiama paskutinioji kalba, nes tai dirbtinio apribojimo sukūrimas, už kurio dar galima eiti labai toli. Čia matyt turi galvoje tik mažąją kalbą, kuri yra mažojo žmogaus galvoje. Taip pat situacija "kalba pažįsta kalbą", vadinasi išeina iš savęs ir atsistoja į aukštesnį pažinimo tašką, neįmanoma be situacijos "sąmonė pažįsta sąmonę", kam taip pat reikia, kad ji išeitu iš savęs, į aukštesnį lygmenį. Šitaip išeidinėti iš savęs galima tol, kol pasiekiamas realybės pagrindas, su kuriuo turi sutapti arba net pralenkti. Tada tikrai atsirastų "paskutinioji kalba", kuri jau nebūtų kalba. Tačiau tam turi būti 100 proc. pažinta mūsų realybė.

Tai ką darai, greičiausiai yra tik pirmas kalbos išlipimas iš savęs, kuris pastato sąmonę ant aukštesnio laiptelio, tačiau tokių išlipimų yra begalybė, nes begalė yra galimų sąmonės formų, iki tokių, kurios gali kurti tikrovę, ne vien "mažąją kalbą".

@klajunas

Dalykai kuriuos paminėjau sujungus įprasmina minties panaudojimą. Vien kalbos atvėjų betkokiame lygyje galima pamatyti visokių, bet daugiau tokių, kurie užsibaigia. Mes galime ir nežinoti kada kalba įgauna ypatybe, kuri kalbą pastato ant ribos ar padaro užsibaigiančia. Tai yra mitas, bet konkrečiame lygyje idėjos yra netokios pat kaip ir paprastoje kalboje.

Pavyzdžiui kalbančiojo kalba yra paprasta. Mintis dėlioja su nuorodomis, mintys sieja dalykus ir bando suprojektuoti kaip tarp-mintine pasaulio išraiška. Tiesioginis kelias yra visų šių formų išgaudymas arba idėjos pasisavinimas. Taip galioja, kad tarp-mintinę pasaulio išraišką reikia nuolat gaudyti ir projektuoti. Nepildymas reiškia, kad viskas sustoja arba atsiremia į paskutinius kalbos fragmentus. Paskutinė kalba ir yra su nuorodomis, kurios leidžia funkcionuoti vienai iš kalbos formų.

Vienintelę kalbą galima įsidėmėti kaip išraišką ( arba tarp-galaktinę nuorodą), ir ji atsiras tarp-mintiniame pasaulyje. Mano nuorodos, tai yra viskas susiję su suvokimo panaudojimu įvairiems procesams (bet procesai šiuo metu yra tikslūs ir apibrėžti). Tai kaip subjektyvus suvokimo principas, kuriame naudojama daug nuorodų, kurios paaiškina tam tikrus dalykus.

Citata iš: cs  gegužės 02, 2018, 01:13:51@Linas Esu Kaikurios kalbos supratimas nėra prilyginamas tokiai kalbai. Tai suvokiama kaip nuorodą į "paskutiniąją kalbą", kurios fragmentus nėra galima numatyti paprastomis idėjomis.

Man atrodo, kad pasidalinimas tokiomis idėjomis yra nepakankama priemonė pilnai pakliūti į "paskutinios kalbos" sudėtį. Tik patekusieji, kuriamuose kalbos pagrinduose yra nustatę, kad suvokimas yra nepaprastų idėjų pagrindu veikiantis kitos suvokimo rūšies atradimas ( kaip knygos autorius būtų neprisitaikęs savo idėjų ir menkai išmanantis ką bando pasakyti).

Tokiais patekusiais vaidinti nėra tik priemonė, bet suvokimas parenka kas tinka. Tenka pripažinti, kad neviską ir nevisais būdais galima pavadinti idėjomis, kaip paprastose kalbose.

Pilnai nagrinėti ką darau nėra man prisilyginamo metodo, bet ir aš nepirmasis autorius, kuris bando šią sistemą suprasti. Toliau negalima nuspėti, kiek ir kur galima pamatyti kas ta kalba naudojasi, bet vartotojai atitinka, ką ir nepasakysi, kad tai kalbinė priemonė.

Kam nereikia žinoti, nereikia ir čia pakliūti.

Patikslinsiu. 99% procentai nesupranta apie ką tu čia rašai. Ypač sunku suprasti, kada nauduoji savo išgalvotą žodyną arba šokinėji nuo minties ant minties. Neįmanoma suprasti nei konteksto, nei pagrindinės minties.

Tikrai nesuprantu, kam tu apskritai čia prisiregistravai, jeigu vedi savo blog'ą.

Jau senai bandau nukreipti diskutuoti normaliai atitinkamai į temą, bet niekaip nepavyksta. O sakote aš nesuprantamai rašinėju.

Perskaitykite pirmą pranešimą.

Citata iš: cs  gegužės 02, 2018, 17:09:25Jau senai bandau nukreipti diskutuoti normaliai atitinkamai į temą, bet niekaip nepavyksta. O sakote aš nesuprantamai rašinėju.

Perskaitykite pirmą pranešimą.

Perskaitėm.

@Linas Esu Visų pirma tema priklauso nuo idėjų. Kiekvienam kalbos tema vis skirtingai gali atrodyti, man ji fantastinė, ją daugiausiai sudėliojau iš fantastinių dalykų, mokausi ir bandau pažinti būtent per tokį kelią.

Kitokio kelio nesuprantu. Nesu nusistatęs prieš racionalų ar kitą požiūrį. Įdomios mintys ir apie kalbos darybą, apie linksnius, lingvistiką.

Bet aišku įdomu būtų pamatyti ir fantastinių minčių ar idėjų.

Jei nenorima diskutuoti ir neprivaloma.

Citata iš: cs  gegužės 02, 2018, 18:59:25Jei nenorima diskutuoti ir neprivaloma.

- čia įdomi tema mano nuomone ta, kad žmonijos civilizacija nuo rašytinės, ėmė grimsti į "raidžių liūną". Sakykim visos raidės beprasmės, o kokia prasmė iš trijų raidžių? Spėju tai nepriklauso nuo raidžių, o priklauso nuo vidinio skaitytojo pasaulio. Tai nebūtų baisu, jei skaitytojas suprstų, kad jis supranta ne tai ką rašė rašytojas, o tai kas yra jo samonės savartyne!

p.s.
.. bendros idėjos apie kalbą ir jos modelius gana įdomios, bet jos atitrūkę nuo suluošintų Žemės žmonių kančių. Čia kalbos niekas nesupranta objektyviai, bet kokia raidžių kombinacija veda į žlugusius žmonių pasaulius.

:(

Citata iš: cs  gegužės 02, 2018, 15:15:24Pavyzdžiui kalbančiojo kalba yra paprasta. Mintis dėlioja su nuorodomis, mintys sieja dalykus ir bando suprojektuoti kaip tarp-mintine pasaulio išraiška. Tiesioginis kelias yra visų šių formų išgaudymas arba idėjos pasisavinimas. Taip galioja, kad tarp-mintinę pasaulio išraišką reikia nuolat gaudyti ir projektuoti.

Kalbančiojo kalba yra labai paprasta. Toks žmogus savo galvoje turi semantiškai supakuotą kokio nors pasaulio visuminį fragmentą, kaip tam tikrą paveiksliuką, kuris gali būti tiesiogiai išreikštas ir neišreikštas. Tai, ką kalbėtojas daro yra paprasčiausias šio paveiksliuko skaidymas į artikuliacinius kadrus, vadinamus sakiniais ir šių kadrų išvarymas per burną naudojant garsakalbę.

Čia žinoma yra daug subtilių klausimų: a) koks semantinio pakavimo mechanizmas ir struktūra, b) kokiu būdu ši struktūra aižoma į artikuliacinius kadrus, c) kokios artikuliacinių kadrų sekos įmanomos ir kokios geriausios bei įspūdingiausios, d) kaip grikuliavimo metu rekonstruojamas semantinis vaizdas ir pan.

Paskutinioji kalba, kuri priveda paprastą kalbą prie ribos yra meta-teorija, leidžianti suprasti kas vyksta tokių procesų metu ir galinti būti paversta universalia kalbos technologija, su kuria galima daryti bet kokius eksperimentus kalboje.

Šį variantą galima išplėsti į telepatinę kalbą, kurioje naudojamas nebūtinai artikuliacinių kadrų srautas, bet naudojami visuminiai semantiniai minčių paketai. Verčiant telepatiją į paprastą kalbą šie paketai turi būti išpakuojami į sensorinio ekrano formatą, koduojamą raidžių paveiksliukais.

Citata iš: klajunas  gegužės 03, 2018, 08:11:07Šį variantą galima išplėsti į telepatinę kalbą, kurioje naudojamas nebūtinai artikuliacinių kadrų srautas, bet naudojami visuminiai semantiniai minčių paketai.

- Jūs gal tikrai kokie "ateiviai"? Žmonės neturi telepatinių galių, o kadangi "jūsiškiai" tai aktyvina, gavosi totalūs durnių namai su spėliojimais, kuriuos vargšai vadina: "aš žinau"..

:(

Citata iš: vytra  gegužės 03, 2018, 18:31:51Žmonės neturi telepatinių galių,....

Na, jeigu tai tiksliai žinai, tada aš greičiausiai ne žmogus...  :D

@klajunas

Minties skaidymas yra susijęs asocijacijomis (gali tam tikri ženklai sudaryti uždaras minčių skaidymo grupes, kurios kaip paskutinioji kalba funkcionuoja, nes reikalingas toks kalbos etapas).

Tokios vienetinė strutūros reiškia nemažos (buvusios) kalbos liekanas. Ir tikriausiai jos padarytos visų minčių formoms atraminėje dalyje dar galinčios integruotis kaip naujos. Tai gali funkcionuoti su paskutine kalba. Su paskutine kalba tai funkcionuoja, bet esminis jos veikimas yra nepaaiškinamas arba mistinis. Jeigu užsiminčiau apie dalį, kalba jau būtų per pusę toliau nutolusi. Todėl neįmanoma su kalba ieškoti mistinių fantastinių dalių.

Jei tai būtų kaip visų išnaudojamų galimybių atstojamoji dalis, ją pavartu žinoti kaip ir atsiminimų formą. Gali būti paskutinės kalbos fragmentai sudaryti netokiais minčių ir kalbos liekanų dalimis.

Paprastosios priemonės pasitelkiamos tik iš reikiamybės. Bet jos jokio fakto neįrodo apie kalbos skirtumus. Didžiausias skirtumas yra neišnagrinėjamas pilnai, nes integruotos kalbos detalės yra kaip atsiminimų forma. Atsiminimai irgi turi savitą rekonstravimo idilę ir pagal idėją ji nepanaši į minties ar idėjos dominavimą.

Pavartu žinoti kaip iškelti atstojamas dalis, kad jomis būtų galima tikėtis kažką suprasti. Paskutinėje kalboje daug dalykų yra neįtikėtini ir nepažinti ir galbūt neįmanomi. Jie neatrodo kaip kokios nors kalbos ištęsimas arba adaptavimas, joje dar daug dalių apie kurias pavartu žinoti yra nepasiekiamos.

@vytra

Raidžių prasmės yra tikrai beprasmis dalykas, nes tai nevienos iš kalbų išteklis kuris savo ribojime dar atrodo neribojamai ir nevertingai. Visi vidiniai turėtojai susiduria su kalbos skirtingumais, kurie nėra bendros idėjos pratęsimas.

Atsiribojimas nuo skaitymo pasaulio neduoda naudos, nes reikalingas nuolatinis tobulėjimas. O išnaudotos galimybės nebėra galimos integruoti kaip reikalingomis.

Pirmieji kurie suvokia apie kalbos panaudojimo galimybes yra šio pasaulio sąvoką prisitaikę savo žiniomis. Pagrindinėmis žiniomis kalba yra reikalinga kaip idėjinis vidinis pasaulis.

Citata iš: cs  gegužės 03, 2018, 19:59:54Raidžių prasmės yra tikrai beprasmis dalykas.

- link kur vairuoju? Žemėje praktiškai visas mokymas vyksta būtent raidėmis. Vienas raidžių kombinacijas storose knygose aiškina kitų raidžių kombinacijomis. Galiausiai "mokytas" tampa visai tuščias, gali parašyti neribotą "mokslinių" raidžių tekstą į recenzuojamus raidžių žurnalus, bet nemoka pomidori išauginti.

p.s.
.. kas nežino, tai šiuo metu tarp Žemės "mokslininkų" galioja toks produktyvumo matas: kiek raidžių parašyta į indeksuojamus leidinius. O indeksuoja tie patys "raidiniai".

:)

Citata iš: vytra  gegužės 04, 2018, 10:41:38p.s.
.. kas nežino, tai šiuo metu tarp Žemės "mokslininkų" galioja toks produktyvumo matas: kiek raidžių parašyta į indeksuojamus leidinius. O indeksuoja tie patys "raidiniai".

Nesuprantu kuo užkliuvo "raidės" - reikia matyti visą paveikslą. Raidės yra akių kūnai, prie kurių prijungiami semantiniai kūnai - vienoje sistemoje jos nėra beprasmiai kratiniai.

Tiems kas nežino - raidės yra lingvistinio multiplekso ("sakinio") artikuliacinio kadro vienetai. Lingvistiniais multipleksais išpakuojami semantiniai multipleksai (mintys), kurie žmogui turi rodyti pasaulį, kitaip sakant jie turi "pomidorinį" referentą.

Taip kaip tu aiškini raidės suvokiamos nežinomoje kalboje. Kai mokslinė kalba tamsus miškas - beprasmiška bandyti ką nors suprasti.

(apsunkinau @vytra dar vienu kratiniu, kadangi jis ne telepatas - negaliu pasiųsti pilno smenatinio paketo, kuriame raidžių nėra tik "vokmės")

Citata iš: klajunas  gegužės 04, 2018, 17:32:35Tiems kas nežino - raidės yra lingvistinio multiplekso ("sakinio") artikuliacinio kadro vienetai. Lingvistiniais multipleksais išpakuojami semantiniai multipleksai (mintys), kurie žmogui turi rodyti pasaulį, kitaip sakant jie turi...

- taip, jie tikrai "turi" tiems, kas turi apriorines žinias. Tačiau eilinis žmogus be tiesioginio atminties valdymo to neturi. Jam vienų raidžių kratinio paaiškinimas kitu raidžių kratiniu apmoko tik beletristikos, žmogus išmoksta "moksliškai" postringauti, kaip atsvąrą ir plusą prieš nemokančius to. Tačiau jie yra nutrūkę nuo realybės, net nežino kaip realiai valdyti elektronų srautą puslaidininkio MOSFET struktūroje.

:(

@klajunas Dėl šių reikšmingų dalių reikia susimąstyti ar jos visame kalbos turinyje funkciojuoja ar tik jos atrastos iš mažų kalbos sąlyčių. Gali būti, kad kaikurios sakinių įsivestys daro nežinomas įvestis ir jos reikšmingiausios kai bandoma kalbos skirtingumus susiekti sakinio ir raidės galimybėmis. Tai tokia minties kalbos sąsaja su kuria sudaroma atskirų pasaulių sąlyčiai.

Paprastai tai daroma nepaiškinamomis priemonėmis, kurios taip pat ir artimos bendram suvokimui. Sakinio sudarymo paslaugos yra priklausančios nuo raidinio vieneto, bet jo vienetas dar kitaip funkcionuoja kai yra nepaiškinamas.

Galutinis kalbos suvokimas yra sudėtas arba nesukurtas paprastoms reikėmis. Nenuostabu jei kalba dar būtų pridėjusi priemonių, kuriomis susikuria reikšmės ir jos turi tiesiogines sąsajas. Be visos paskutinės kalbos negalima teigti, kad kažkurios dalys neįeina į visą kalbinį procesą. Tik susieti atskiras nederančias dalis atrodo galima kaip ir pažinimo galimybėse.

Gal dėl to, kad nėra pasiekiamo kalbos viršaus, negalima kažko teigti. Bet paprastume kalba atrodo kaip pakankamai išrasta kalbėtojams. Jeigu kalbėtojai tiek išmano, kiek šiuo metu galima išmanyti - tai yra vienas iš kalbos modelių atitikimas. Jį sukelia ribotas požiūris, kuriame kalbos yra kintančios pagal visą aukštąjį technikos požiūrį.

@vytra Dėl kalbos mokymo raidėmis abėjoju. Visomis prasmėmis kalba dar kažkaip atranda savitas raidžių kombinacijas nesuderinamume ir suderinamume, kuris galimas aiškinti įvairiomis pastangų indėlių kryptimis.

Kodėl tariamai kaikurios galimybės ir mokymo pastangos nepasitvirtina, net jei nekreipiama į tai dėmesio? Galbūt to nėra numatyta suvokti, arba neįmanoma tiek daug suvokti, kad būtų galima viską gerai išmanyti. Bet kažkurioje kalbos proceso dalyje galima pastebėti, kad nėra atitinkamo skirstymo į kurį remtųsi mokslo dalykai ir žinomi dalykai.

Kalboje viskas gali vykti ir labai plačiomis nuorodomis, kurios dar daug kartų yra supaprastintos, o jei mokinimas tai padėtų išaiškinti būtų didelis suvokimo nurungimas. Kaikurie kalbos suvokimo momentai pranaikina gerai išmanančius kalbos dalykus kalbėtojus.

@cs tavo raštuose ne visada aišku ar kalbi apie kalbos informacines ar substancines struktūras. Informacinio turinio ir jo nešlių analitika pakankamai gerai išvystyta, tačiau apie substancinį aspektą, kuris rodytų iš ko kalba pagaminta iš tikro, žinių rodoma labai nedaug.

Kalba paprastajame variante yra tik nuorodų kodai, kuriais žmonės vieni kitiems pasako, kokias dalis savo prote reikia aktyvuoti, norint rekonstruoti perduodamą informaciją. Toks principas juda pačiame proceso viduje ir yra siauras požiūris. Galima horizontą išplėsti stengiantis apimti visą kalbą. Galutinis variantas bus pasiektas tada, kai bus žinoma "lingvistinės materijos" teorija sąmonėje.

Norėčiau, kad patikslintum - tave labiau domina informacinis ar substancinis aspektas?

@vytra tavo problema matosi ką tik pateiktame paaiškinime: mes vieni kitiems kalbinėmis priemonėmis pasakome ką savo prote reikia aktyvuoti. Jeigu prote properša ir kodas neatsiremia į jokį proto konstruktą, tai jau pačio žmogaus problema. Kad ji būtų kuo mažesnė yra sukurta visa bendrosios ir specialiosios filognozijos duomenų bazė, kurią kiekvienas privalo įsisavinti. Priešingu atveju susišnekėjimas neįmanomas.

Vokmių išvystymas reikalauja didelio individualaus darbo.

Citata iš: klajunas  gegužės 05, 2018, 12:20:23@vytra tavo problema matosi ką tik pateiktame paaiškinime..

- jei lietuvis iškėlė Lietuvos mokymo problemą, tai pasirodo tai ne Lietuvos mokymo problema, o tik problemą iškėlusio lietuvio!

p.s.
.. tokią demagogiją naudojo visa ex'CCCP biurokratinė konjungtūra.

:(

@klajunas Dėl pagrindinės teorijos galima klysti, nes ji gali būti paveikta kokių nors kontroliuojamų priemonių. Iki šiol gali būti neįveikiamų kalbos barierų ir prasmių, kuriuose slypi kontroliavimas. Bet naujume slypi kas ir gali būti užkoduota tame siuntinėjimo ir dalinimosi idėjomis principe - tai susiaurina žinias.

Kalbos galutinis variantas kai yra kitoks, jis turi būti susietas su nežinomis struktūromis. Net principe ne taip apibūdinama perduodama informacija su kuria veikia kalba.

Pats pagrindinis procesas su kalbomis sudaro juostas ir jos aiškinamos sudėtingai. Pirmoji juosta būna varianto galimybės susiekimas nuorodomis, antroji, kalbos apibūdinimas nuo ją vartojančių nuomonių, trečioji, kėlimąsis į žinių santykius ir nuorodų gamybą. Kai pereinama per visas juostas lieka kalba nežinoma struktūra. O kur pačios paskutinės kalbos apibūdinimas - labai toli.

Kitiems modžių - ad absurdum magnitudinum

Ne kiekvienas matuojamas žodžių skyrius yra suvokiamas paprastai ir lengvai. "Kitiems modžių" - reiškia savitas skyrius, kurio ištakos yra apiimančios kelias skirtingas reikšmes. Viena iš prasmių: "į ją sudėti", "sudėti ir pamiršti", "dėl vieno nieko nepadarysi", "kelių skirtingų rūšių susidvejinimas", "kelias į perimetrą". Šios prasmės, kurių yra neviena atsako kaip galėjo atsirasti "kitiems modžių" paremtsamplika, kurią galima laisvai integruoti dabartinėse kalbose, kaip jos kilmę. Tai yra paminėta, pačiame kontrastingume, kuris atrodo šią sąvoką paaiškinantis skirtingais atvėjais. Ir kadangi skirtingas modžių prasmių rinkinys, jį galėtų apdoroti, priemonėmis, apie kurias nepasakysi surandamos laisvai. Kadangi paminėjimas apie tai yra šių principų sukūrimas, jis kartu ir apribojimų suvokimas tokia linkme, skirtingais atvėjais. Vis bandoma prisilyginti prie tikėtinos modžių skiriančios ribos, bet tai ilgainis skyrius.

Pateiktis žodžiais perteikiama skirtingai nei tikėtąsi. Jungiamos ir ateinančios iš ten dalys yra paremtsampliškai išverstos ir pakeistos. Kelias galvoti susiekiamas su vidurinėmis skalėmis, kuriose normalizuojasi betkokios naujos žodyno paremtsamplikos. Tokį pažinimą pateikties žodžiais galima padaryti vidine minties išraiška, bet kartu ir atrasti savo principais pagal planą. Planas būtų atsiremiantis į kelias distinkcijas, kurios jeigu būtų realios ir vienos iš tų pagrindinių skirtumų apribojimų, būtų atskyrusios viską viena sąvoka. Tas pats optimizuojantis atradimas skiria atskiromis gebėjimo formomis. Jas išverčia kaip neišverstomis galimybėmis, dabar jos suvokiamos plačiai, bet kartu ir įkelia į pagrindinius gebėjimus. Išvertimas susidūrusiems su galimybėmis atrodo nedidelis paremtsamplikos pavyzdys, bet tai yra viena iš linkmių. Priimtas reikalavimas atsiranda kartu su viduriniosioms skalėmis, jos vienintelės atsiremiančios su to pobūdžio plano dalimis.

Surasti atitinkamą žodžio sąvybę; kuri tikėtųsi atrodyti neabsurdiška ir tinkama šiam poveikio pavadinimui; gali būti sudėtinga. Net suvokimas apie paleistą kūriniją prie šios poveikio sąvybės yra nesavitos formos pažinimas. Nėra ir tinkamos pavadinimo ištakos, kurio kilmė būtų paleidusi rūšines pavadinimų paremtsamplikas. Dabar suvokiamos pagrindinių skirtumų išlyginamosios kalbos žodžių versijos yra primenančios linkmių žodžių pasikartojimą, kurį buvo galima interpretuoti absurdiškai. Nuo šio praktikos buvo svarstoma surasti atitinkamą neabsurdišką vietą, kurioje paleista visa kūrinija. Tik ar tai reiškia linkmių palikimą, ar tose vietose yra visa pradėta tikroji kilmė ir žodžių daryba?; keliais atsakymais nenusakoma pradžia. Kitas bandymas yra suvokiamas kaip dar daugiau įtraukianti į paremtsamplikos pavyzdžius. Visas paremtas tinkamas pavyzdžių rinkinys yra kelias suvokti kas nesuvokiama.

Pakankamai asocijuotųsi su originaliomis ištakomis, kai tai būtų modžių praktikos kilmė. Pirmosios eilės, kurios išreiškia modžių galimybes, yra sąveikos, kurios gali išversti apribojimus kitokia linkme. Žinomiausia linkme apribojimai suvokiami sudėtingai ir neįprastai, kaip galima manyti. Tai yra ilgas junginys, kurį reikia tęsti, o tęsimas atkuria ką šios galimybės palieka. Viskas priklauso nuo vieno apribojimo, kuris tęsiasi. Tęsimąsis negali būti pakeistas kokia kitokia linkme. Apie linkmes mintyse galima galvoti įvairiai, o čia nėra tikėtinų variantų, kuriais ta pati mintis atitiktų. Asocijacijos tvirtai sudarytos ne pagal išsiskiriamas sąvybes, bet pagal šių savybių linkmes. Jeigu modžių pritaikymą apdorotume kitokiomis kalbomis atsirastų modžių susidvejinimas. Tačiau apie šį susidvejinimą galima tik spręsti neatitinkamai ir pagal linkmes. Sprendimas yra išstudijuoti kilmės pradžias ir linkmes, kurios turi pritaikymą prie mintyse esančių neįprastų formų.

Tai yra kokiomis prasmėmis sudaryta visuma, viskas ateina ir kitaip išsiverčia. Bent turint originalią nukreiptą nuovoką; kuri būtų pritaikyta tyrinėti tokius atsiradimus ir jais bandyti atkurti šios pradžios pažinimą; būtų galima atrasti kilmės neabsurdišką paaiškinimą. Viskas remiasi distinkcijomis, bet realios atramos ir kilmės nebandoma parodyti. Todėl visuma yra perteikiama neįprastomis formomis. Kaip tai buvo dalis iš visos visumos, atitiko į visumą nukreiptas nuorodas - taip ir susiję su išvertimu. Ne šiuo būdu konkrečiausiai atsispindi žodyno išvertimas norima forma. Kodėl ir kaip tai turėtų atrodyti priklausomai nuo paaiškinto temos pagrindo. Pačioje skirtingoje pozicijoje nėra nieko pritaikomo praktinėje visumoje. Ką apie kelių sudarymo būdų linkmių tyrinėjimą ir gali pasakyti; kad nieko prieinamo ir originaliomis linkmėmis negalima užvadinti. Viskas lieka nežinioje, kurią bandoma palaikyti esama perteikimo kūrinijos pradžia.

Manyti, kad tai pasiūlymas su atitinkama žodžio sąvybe ir bendromis ištakomis su modžių struktūra, patikrinus kaip ir kokiomis sąlygomis veikia nuoroda. Tai skirtingai nei anksčiau vertinama su kitokiomis instrukcijomis, kuriose apribojimai netokie įprasti. Tai duoda vieną neįprastą paaiškinimą, kurio linkmių neįprasta numatyti nuorodomis. Kur ir kokiomis žodžio sąvybėmis galima surasti modžių sąsajas, buvo paminima, kad ne iškarto. Dėl kelių suvokimų buvo atrandamas kelias sujungti, ką vadiname modžių ištakomis, jos neįprastomis formomis yra tik perteikiamos viena linkme. Tai gali atrodyti kaip sąsajų persikeitimas, bet dėl skirtingo asocijacijos lygių bendrų perteikimų tai yra pozicija, kurią reikia įminti. Įminimas yra modžių sąsajų įprasminimas, kuriame yra kitos suvokimo grandinės linkmės. Sudarinėjimą ir žodžių sąvybių sąrašą sudaro neįprastos pavienės linkmės, bet jų svarbiausia viena nuoroda ir linkmė.

Kaip ir bandoma minėti, nėra vieno savito rinkinio išversti originalioms ištakoms. Bet turint originalią modžių kilmę, galima sudėtingai ir neįprastai į tai pažvelgti ir ištirti išorės modžių sąsajas. Tikriausiai kilmė yra taip toli ir toli jos apibūdinimas, kad nebandoma į ją realiai pažvelgti. Bet bandymas atrodo aklas pasitikėjimas savo sukurtų metodų, kurie priklauso tam pačiam apribojimui. Apribojimas neskaidomas, bet originalios ištakos gali būti nevienos, ir teisingai suvokti nėra galima, (o vertinimas yra pagal tai kiek viduje tai atrodo tiesiogiai nukreipta viena iš linkmių), tačiau dėl likmių nėra žinoma pilnai. Vieno atrasto būdo tai įvertinti pilnai nėra atrasta, kaip ir priklauso, originaliomis ištakomis dar laikyti linkmes, kurių sudvejinimas yra patikimas. Kiek tai tikrovėje atspindi nuorodų ir kiek apribojimų su savo ištakomis; prieinama prie konkretaus atvėjo, kai yra išorės modžių sąranga.

Kiekviena iš pažinimo linkmių ir modžių gali turėti skirtingų rūšių išvertimų. Tik vienintele linkme žinoma distinkcijos kilmė, kuri nesavita ir sudėtingai paaiškinama.  Tai kas paminėta pačiame kontrastingume yra modžių pilnosios žodžių sąvybės. Bet jose nėra to pačio apribojimo, kuris priklauso nuo linkmių. Linkmės sukuria atskiras apibūdinimo sąvybes, kuriose yra visa kūrinija, bet kartu įškrėčia, kas svarbiausia - tai jau pilnai atitikusias linkmes ir apibūdinimus. Analogijos atskirai konstruojamos kaip pasitikrinimo metodas, kuriame vis dar tas pats aklas žinojimas. Didžiausios interpretacijos priklausomos nuo neapsurdiško žodyno sąveikų, kuriomis ateina vienas apibūdinimas, kuris kartu ir nepatikrinamas. Kelių paaiškinimų suvesta linkmė būtų modžių struktūros visas suvokimas, bet jam reikia atitinkamai pasiruošti, nevisos sąsajos gali būti paaiškinamos ir tikriausiai meviskas ką galima turėti yra modžiuose. 

Kalbos pasaulių dalinė komposistencija (Pirma dalis)

Kai žinojimas apie kalbos pasaulius yra techninis, be ją išreiškiančios komposistencijos, nėra kitų kalbinių modeliavimo galimybių. Komposistencija tai dėliojimo grupės su jų idėjomis. Kintamųjų dėmenų visuma yra ją siejančių modeliavimo pagrindų idėjinis atvaizdavimas. Kai idėjos sieja atvaizdavimo apibūdinimą prilyginamosios reikšmės būna bendrų etapų ir modeliavimo grupių išraiškose padalytų grupių apibūdinimai. Yprastas apibūdinimas yra komposistencijos idėjos numatymas. Idėjų su iliuziniu modeliavu grupių yra sudaryta pilna iliuzija arba jos skalės atvaizdavimas. Kuo didesnė iliuzija, tuo toliau kintamųjų dėmenų dominavimas yra paslėptas. Iliuzija taip pat ir modeliavimo idėjų bendra išraiška, ja vadovaujamasi kai bandoma modeliuoti komposistencijas ir jas išreikšti grupėmis. Tiesioginėmis išraiškomis laikomos komposistencijos yra idėjų ir etapų sutapimas, kuriame dominuoja apibūdintos grupės.

Komposistencijos skirtumą išreiškia kelios ją siejančios dalys. Visą modeliavimo principą vienyjančių detalių sujungimą vienyja specialūs kintamieji dėmenys. Apie šiuos dėmenis nežinoma daugiau, nei jie apibūdinami iliuziniais. Tačiau žinoma, kad modeliavimas nepaprastas ir jame yra daug modeliavimo grupių su jomis numatytų idėjinių grupių. Kintamųjų dėmenų pasikeitimai yra keičiantys etapų bendrą suvokimą. Etapai yra kintančios išraiškos dėmenys, kai juose yra nuorodų. Vien paprastų nuorodų neužtenka modeliuoti su dėliojimo principu. Pačios kintamosios reikšmės yra iš grupių išrinktos dalys, o jas išrenka pagal techniką. Gali siejančių dalių sekančios grupės būti neįprastos, bet atitikti siejančių nuorodų modeliavimo principą. Vienas principas nurodo neįprastą modeliavimo ypatybę, kuri įprasta kaip idėja. Visą bendrą sudėliojimą galima palaikyti apibūdinimo išraiška su grupėmis ir nuorodomis.

Visomis mintimis galima susitelkti ties kintamosiomis dalis, nes kompostencijoje pavartu tai daryti. Suvokimas yra išlaikomas ties išraiškomis, kurios modeliuojamos ir kintančios. Kintančios išraiškos yra savo pagrindiniame momente, kuriame ir modeliavimas suvokiamas. Modeliavimo pavyzdys išlieka pavartus komposistencijos kintamųjų dėmenų visumos. Visumoje yra daug pavyzdžių su komposistencijos dėliojimo principu. Tačiau esminis yra vienas ir jis turi savo grupės dėliojimą, atpažįstamą pagal savitą ypatybę. Dėliojimas yra esminė grupės nuoroda, o pagrindas tai sukuriamas modelis. Yra dvi skirtingos nuorodos, kurios skirtos atpažinti komposistenciją; a) jos būna modeliavimo atrastas grupinis užvadinimas, b) jų nuorodos yra tik modeliuotojo loginis sprendimas. Pagal šias savitas nuorodas yra nukreipiamas modeliavimas, bei bandoma išreikšti atitinkamas modeliavimo galimybes.

Visos komposistencijos grupės yra dalis loginių kalbos pasaulių sprendimų. Bet nevienas iš kalbos pasaulių nėra pažintas galutinai ir nevisi yra sprendimai juos modeliuoti. Suvokimas neapsiriboja vienetine informacija, tai turi loginį paaiškinimą ir jis sukurtas su nauja modeliavimo kypties grupe. Vienos iš grupių yra priimtos ir patvirtintos kaip modeliavimo suvokimo ypatybės, kitos kaip grupinis-bendras pasisąvinimas. Modeliavimo grupių reikšmė yra ypatybių įkėlimas į komposistenciją. Komposistencija gali būti sukurta ar modeliuojama, kai tai yra dalinė modeliavimo iliuzija. Modeliavimo iliuzijos pilnumą nurodo skalė, kurią sudaro pilnos komposistencijos reiškinį. Visumoje tai pildomų dalių atstojamosios reikšmės bei pagrindinės savitos iliuzijos dėliojimo sprendimo nuorodos. Jos pavyzdinės nuorodos ir sprendimą su modeliavimu sukuriančios idėjos.

Kontroliuojamo modeliavimo iliuzija sukuriama iš detalių, kurios atitinka tam tikras pradžios reikšmes. Šios detalės ypatingos savo ir kitomis dalimis, kurias priteikia prie bendro modeliavimo. Vienas iš jungimo etapų yra specialiai sukurtas išreikšti atrinktas dalis, kurios sukuria modeliavimo iliuziją. Jose yra nevienas būdas, kurį galima išnaudoti įvairiems modeliavimams. Tik esminis modeliavimas yra parinktas pagal kitokią idėją, ji sukurta atskirai nepriklausomai nuo modeliuotojo. Todėl idėja yra išskiriama kaip grupės atstojamosios reikšmės tame pasirinkime. Dėliojimas ir modeliavimas pasirinktųjų dėmenų primena komposistenciją, kuri turi paaiškinimą ir trumpą nuorodą į iliuzijos pilnumą. Skalės su iliuzijos pilnumu vienintelės apibudinančios grupės skilimą į nuorodas ir modeliavimą. Iliuzijos sukuriamos nuorodos apibūdinamos su žinomomis sukurimo reikšmėmis ir jos komposistencijos pagrindas.

Vienas iš privalumų yra modeliavimas su sudėtinėmis paskirtimis, kurios sudaro bendras ar panašias modeliavimo shemas, su nuorodų grupe į iliuzinį modeliavimą. Aiškumą iliuzinis modeliavimas nereiškia, bet kartu jis atskirai reiškia būtent tokią modeliavimo ypatybę su kuria įdiegiamas nesvetimas žinojimas kaip modeliuoti komposistentiškai. Pradedant nuo grupės ir baigiant skale modeliavimas sudaro aiškias ribas, kurios šių privalumų atskaitymas atrodo kaip pilnutinis grupės nuorodų išreiškimas. Šį modeliavimą iš pasirinktų kintamųjų dėmenų modeliuoja išskirtos dėmenų grupės. Skyrimas paprastųjų grupių ir idėjos grupių yra daug, pagal skalės nuorodą ir liuziją. Atskiros dalys ir vien žinomos skalės gali sudaryti vieno modeliavimo atvejį, kai iliuzija sukuriama iš detalių ir skalės. Visos apibūdintos reikšmės yra numatytos, todėl paprastai jos kintamųjų dėmenų visumos įrankis.

Keliamas vaidmuo, kuris panašus į idėja sudiegti techninį žinojimą be iliuzijos ir skalės yra atskiras komposistencijos etapas. Etapai yra skirstomi į grupes, komposistencija yra šių grupių pagrindas. Shemos atvaizdas tai yra viena iš priemonių kaip priimti idėjas susijusias su komposistencija. Modeliavimas ir ypatybės yra pilnutinio grupės atvaizdo susiformavimas. Yra komposistencijos modeliavimas, kurio grupės priklauso nuo iliuzijos ir skalės, bet į išorinį modeliavimą tai nukreipia pavienes idėjas. Idėjos yra sukurtos kaip ir grupėse esančių dėmenų modeliavimas. Pagal paskirtis tai apibūdina modeliavimo kryptis, kurios pažįstamos per idėjinį pagrindą, bet techninis atvaizdas yra dirbtinis. Komposistencijos sukuria savo dirbtinius atvaizdus, kurie yra visa idėja į techninį žinojimą. Parengimą idėjų pagrinde lemia žinojimas, kuris komposistencijos etapų skirstomoji grupė.

Modeliavimo kintamosios dalies panaudojimas yra vienintelis komposistencijoje dirbtinumo atvaizdas. Betkurių atskirų dalių bendrinimas komposistencijoje nėra pagrindinis. Tačiau yra modeliavimas, kuris viską ir sukuria. Pagal idėjas tai turi skales, iliuzinį modeliavimą ir techninį žinojimą su grupėmis. Esminiai dėmenys ir ypatybės suvokiamos kaip reikšmės. Reikšmių apibūdinimas yra visos komposistencijos grupių visumos atpažinimo loginis sprendimas. Į techninį žinojimą komposistencijoje įeina kelios grupės ir idėjos, kuriomis paremtas dirbtinis atvaizdavimas. Viena versija yra susikūrimas komposistencijos, o kita versija apibūdinimas komposistencijos. Abi versijos veikia profiliais, kurie būna labai aktyvūs ir pagal kryptį subalansuoti. Tai lemia nuoroda, pagal kurią atskaitomas dirbtinumas. Komposistencijos panaudojimas yra apibūdinamas kaip parengimas atvaizdams ir idėjų formoms, bet tikrą vaidmenį atlieka jų modeliavmas.

Kalbos pasaulių dalinė komposistencija (Antra dalis)

Kai kelios savaip sukurtos dalys atstoja sudėtingus pirminius kalbos pasaulių suvokimo atvaizdus yra išdėliojimo seka, su sukurtomis nuorodomis. Tai, kad sukurtos dalys nėra visos kalbos pasaulių šravos apibrėžimas, tik tai sudaryta iš dalių, kaip ir komposistencija, dar reiškia didesnę polinkio sąvybę. Todėl tai kaip ir objektas ir pilnutinis pasiekimas reiškiantis, kaip atskira ypatybė skirta nereiškiems apibūdinimams. Sukurtos kalbų pasaulio šravos pavyzdžiams pavadinti, kuriama atskira komposistenija, bei daviklio išorinis-centrinis takas. Kai pasisąvinama didžiausias pasiekimas yra išbandoma kelių rūšių komposistenijų kategorijos. Jos įmena didžiausių poreikių deliktą, kurios išsiverčia kaip komposistencijos dėliojimo poreikiai. Kai objektas apie kurį eina komposistenija, yra nulinėje progresijoje, tinkamas apibūdinimas yra numatytas.

Šis apibūdinimas yra nevienas, iš ištakų galima išskirti, kad dalinių komposistenijų yra net atskiromis dalimis, kurios būtų aiškinamas naujas susiejimo etapas. Kai šis metodas skaičiuojamas nuo pradinės iki galutinės apibūdinimo išraiškos, jame pilnutinis pasiekimas gali būti mažas ar neatitinkantis lygiuočių ir prasmių. Kitos prasmės yra ištakų išskirtos vertės, su kuriomis skaičiuojamas komposistencijų derinių vienas iš susiejimo etapų. Taip pat ir imtinų dalių pasiekimas yra minimalus ir apribotas. Derinių skaičiavimas yra promistifikavimo priemonė, kuri iš šių dalių suranda atitinkamą lygiuotę. O lygiuotėje pasisąvinama idėja yra paversta etapų jungtine pasiekimo linija. Kai pavyzdžiams tai atitinkamai pritaikomas aiškinimas, tai surandama ir šravos pavyzdžiuose, taip pat ir išoriniame-centriniame take su apibrėžimu, kuris susiejimo etapų išskirtas pavyzdys.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/aem92ckocmdqq27/384447.png)

Prieš apibūdinimą komposistencijos dėliojimo ypatybių, įmenamos išorinio-centrinio tako proceso galimybės. Yra jų skirtingos dalys, kurios atsakančios už naujas sąvybes:

0. Orbitinė transelakcija - tai pastovioji fiksuota dalis, transelakcija, kuri visų dėliojimų protipinė dalis.
1. Pridėtinė transelakcija - koordinavimo dalis, šravos pavyzdyje tai dėliojimo principų grąžtas, ir primodeliuojama dalis.
2. Komposistencija - mažų ir didelių nuorodų viešinama dalis, kuri susieja dėliojimo protipines dalis.
3. Pasiekimo transelakcija - dėliojimo ir modeliavimo iliuzijos ciklas.

Priėjus prie paaiškinimų laikomąsi įprastų atvėjų, kurie kaip pasekoje vaizduojami šių sukaupimų pasekos vaizduojamieji deriniai. Jie išreiškiami neatskirai nuo komposistencijos. Taip aiškinamas kiekvienas išeigos centrinis kreipiamasis pasiekimas. Shemoje pavaizduoti keturi davikliai yra atsigręžę į išorinį-centrinį taką ir jie su paprastomis dalimis yra susiję, taip pat ir išreikšti savitomis formomis. Kas link šio daviklio, tai atsiręžiama į nepaprastus dėliojimo atvėjus, kurie įprastai nepertransliuojami jokiomis formomis. Tai leidžia daug apžvelgti susijusias vietas, kuriose slypi savitos rėpties sukaupiamų atvėjų parodomasis efektas. Įprasti atvėjai tai ir vaizduojamoji praktika, kuri reiškia sąvybes kurių formos yra arti paaiškinimo supaprastinimo. Sumažinimas nuorodų vis dar kreipiamas pasekos rodiklių. Išorinis-centrinis takas yra susijęs su dėliojimu, kuris pavaizduotas nuo keturių daviklių.

Pilnutinis ištakų retransliavimas yra įprastų padėčių pasiekimas, kuriame slypi modeliavimo ir pažinimo detalus paaiškinimas. Jis sudėtas iš kelių neatskirų minčių ir šravų. Šrava - tai vaizduojamoji praktika, su kuria tenka susidurti. Iš padėties ciklo ir modeliavimo pasiekimų, aiškinimas nekintantis. Tose pagrindinėse pozicijose yra įprastų atvėjų, kurie sudėti iš keturių daviklių, jie primodeliuoti prie išorinės-centrinės tako dalies. Tiesiogine prasme, jos apibrėžia minčių ir šravų tenkinamus pavidalus ir figūras. Tačiau yra toks retransliavimas, kuriame sukurtas detalus paaiškinimas. Davikliai, kurie yra keturių sąryšių ir keturių gebėjimų yra prasmingi, pasekoje vaizduojami, kaip sukauptos patirties laikymąsis vienos idėjos. Prie kiekvienos detalės šravos ciklas yra ribotas rodiklis, jį daviklių visuma sudaro apžvelgiamą ir įprasmintą dėlionių rodikliams. 

Tai turi pasiekti nekintamą lygį, natūralus komposistenijos dalinis kalbos pasaulis yra nekintantis. Bet aiškinimas ir dėliojimas yra platus, nesiekiantis natūralių pagrindų. Nevisomis paskirtimis yra suvokiamas apibrėžimas, bet tos dalys yra komposistencijos dalinis aiškinimas ir principai. Kiek išskiriama apibūdinamų paaiškinimų ir ištakų, tiek ir komposistenijų atskiromis dalimis, jos vaizduoja tik nuorodas. Kai šios nuorodos sutaps keliamuose etapuose, bus dalinis komposistenijos išskyrimas ir jis nekintantis. Tai labiausiai atvaizduoja kintamosios dalys, bet jos komposistencijoje atskiros ir tai ne principas. Pasiekimas yra visu atskyrimu keliamuose etapuose, komposistencijos daliniame paaiškinime. Apibūdinimų kilmė sutampa su rinkinio keliamų etapų ir jungčių savita sąvybe. Išraiškų etapams būdinga atlikti nepriklausomus dėliojimus, kurie keliamieji etapai.

Kreipiamieji ištakų lygmenys yra sukurtų padėčių sąryšiai įkomponuoti į komposistenijos centralinę padėtį. Kai kinta mažosios reikšmės, tai yra susidūrimas tarp išorinės ir centrinės dalies kintamojo daviklio. Paskirtimis yra keičiamas sudėliojimo paskirtimis prielaidos sukūrimas. Tai išreiškiama įprastai pavienėmis dalimis, nors jos sukomponuoja bendrą vaizdą. Išskyrimas komponuojamas viena padėtimi, kuri yra orbitos padėtis. Tai nekeičia jokios reikšmės, bet paskirtis paremta teisingomis nuorodomis, apie tikinamas veiksmo centrines galimybes. Nuo išorinio-centrinio tako galimybių pradedama jungti komponuojamas detales. Tai padėties atstatymo etapas, kuris keičia reikšmes ir sukurtų padėčių komposistencijos centrinę padėtį. Tačiau šis procesas yra atkeliamas ir įkomponuojamas kaip komposistencijos nauja padėtis. Centralinė padėtis tuo ir ypatinga, kad joje niekas nekeičia esminės padėties, tik vaizduoja teisingas susietas nuorodas.

Mintis yra sudėliojanti visus lygmenis savitame lygyje. Tačiau tokio lygio pasiekimas yra dar tolimas betkokiai minčiai. Pradedant lygio atskyrimu nuo išorinės dalies iki centrinės. Tai pakeliui atrastieji dėmenys yra sukomponuojantys naują vaizdą, kuris savitas ir lygiuojamas. Sudėliojimo grąžtas vadinamas tokių savitų sąvybių nulinė progresija. Iš tako reikšmių savitas lygis ir pasiekimas yra tame pačiame procese, kuris protipinis. Taip pat pamatavimas, kuris eina nuo centrinės dalies tako yra grąžtas betkokiems nulinės progresijos nariams. Kai reikšmės yra galimybių akivaizdžios sąsajos, jos yra savito lygio minties sąryšiai. Pasiekimas betkokiai minčiai taip ir reiškiamas, kuris akivaizdžios sąsajos be tako ir grąžto neįprasmina ir nepadaro jungtimi. Grąžinamos ypatybės yra nuo sudėliojimo pradžios. Tako sąsajas pačiame dalių lygiavime nurodo naujas atvaizdas, kuris centrinėje dalyje.

Taigi išliekančių savitų funkcijų yra prielaidos dėliojime, kuriame išskyrimas vaizduojamas detaliai, su įkomponuojančia struktūra. Visi sąryšiai yra suvokiami kaip vienos detalės retransliavimas prie daviklio. Kiekvienas sudėliojimas ypatingas, nes slypi idėjos su kuriomis einama nuo išorinės iki centrinės dalies daviklio figūrų. Kiekvienos figūros yra komposistenijos pamatavimas ir apžvelgimas. Tai kūriančiosios idėjos atskiras paaiškinimas. Dėliojimas neįprasta procedūra su kuria susiduriama netikslingai nuo atskiriančios daviklio fiksuotės ir lygiuotės. Takas yra išorinė ir centrinė dalies sąveika. Tikslingai tai veikia, visos kūriančiosios figūros atitinka, kaip ir idėjos su viešinama protipine jungtimi. Visų sąveikų prasmės prasideda taku, baigiasi grąžto ir išorės figūromis. Vienas suvokimas ir apžvelgimas iš protipinės fiksuotės ir lygmens sistemos.

Kalbos pasaulių dalinė komposistencija (Trečia dalis)

Žinant, kad komposistencijos informacinis šaltinis yra susijęs su alternatyviomis formomis, pristatoma nauja transelakcijos lygiuotė. Iki šiol komposistencija nesudarė pradiminių ryšių, kuriuos vadiname transelakcija. Tačiau panašių ryšių buvo ieškoma ir ieškojimą prasidėjo ne nuo sunkiausios dalies. Dabar sunkioji dalis ir transelakcija turi daug neabėjotinų spragų šiame projekte. Kai pradėsime šį skyrių transelakcijose bus bandoma pašalinti neigiamas poveikio atitikmenis. Skyrius taip pat supažindina su atvėjais, kurie priimti kaip transelakcijos viena iš formų. Viena forma vaduoja kitomis formomis, tokius atvėjus suplanuoja transelakcijos visuotinė dalis, kurią suprasti nėra paprasta. Iš paprastųjų dalių aišku, kad tai atitikmenys, kurie turi sąsajas ir jos vaduojamos. Projektas yra sudarytas iš sunkiausios dalies, kuria galima modeliuoti neįprastomis, alternatyviomis priemonėmis. Yra daug išskirtinių atvėjų ir skyrių, kurie tampa alternatyviomis formomis. Ta spraga yra išskirtiniuose atvėjuose.

Tik vienas galimas pasiekimas, kuris išgeneruotų teisingą transelakcijos sąryšių visumą. Ryšiai yra svarbūs nuo pirmos dalies. Komposistencija atstoja mažas ir dideles nuorodas, kurios virsta atitikmenimis. Iš rezultato pozicijos vyksta patikrinimas, kuriame išlyginamos transelakcijos užduotos prasmės ir rezultatai. Prilyginama skyriaus dalis yra iš mažesnių dalių, kurios tarpusavyje sudaro ryšius. Šios tarpusavyje aktyvios sąryšio dalys yra kaip kalbos pasaulių ir žodynų sudaromoji dalis. Yra rezutato lygiosios ir paprastosios dalys, galima nuo sunkiausios dalies ir skyriaus pažymėti, kad turima idėjų, kurios reiškia teisingą transelakcijos sąvają. Svarbūs ryšiai nuo pirmosios dalies pasilieka mažomis ir dideliomis nuorodomis, taip aiškinama komposistencija. Ryšiai yra be atodangos, kurioje būtų slepiama ar užkoduojama formatu. Tai ir tos dalys, kurios rezultate yra kalbos pasaulių išvedamosios sąryšių kalbos pradmenys.

Šiame bendrame skyriuje išlieka nepakitęs informacinis takas. Takas yra nevienintelis žinomas atitikmuo, (tačiau pagrindinis). Sunkioji dalis, kurioje atitikmenys nėra visi žinomi, taip pat ir padėtis yra skirtinga. Prisilyginant prie detalių galima numatyti ką palaikome vienais sąryšiai, o kitaip kitais sąryšiais. Visi skyriaus dėmenys priklauso vienam dėliojimui, kuris vadinamas "sukūrimo takas". Iš skirtingų "takų" sudėliojimas panašus į komposistencijos pirmos dalies paruošimo detales. Takai yra unkalūs, jie žinomoje paskirtyje turi dominuojamą vaidmenį. Ir sukūrimas yra paremtas tuo planu, kurį sukuria skirtingose padėtyse. Planai sąryšiuose koduojami vienbalsiu kodu (VK), ir daugiabalsiu kodu (DK). Rezultatai nuo kūriančiosios tako dalies atskiri ir suvokiami mažesniomis ir didesniomis sampratomis. Tas pavyzdys yra išdėstomas per skirsnius, kuriuos vadinasi šrava. Šrava apibrėžia, ką laikome pradmeniniu įvadiniu skirsniumi. Skirsniai yra išliekantys pradmeniais ir koordinuotais.

Pateikiama pagrindų antra shema, kurioje išlieka tos pačios ypatybės.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/oihoiblmh7xd2cr/1195024.png)

Nuorodos ir susiejimai, kurie buvo paminėti shemoje:

(1 šrava) DST - Dėliojimo stoties takas
(2 šrava) P - Pradinė, P - Pridėtinė, T - Transelakcija
(3 šrava) DSDST - Dėliojimo stoties dėliojimo sukūrimo transelakcija
(4 šrava) P - Pasiekimo, DST - Dėliojimo stoties takas, T - Transelakcija

1. OT (Orbitinė transelakcija)
2. PT (Pridėtinė transelakcija)
3. DT (Dirbtinė transelakcija arba Komposistencija)
4. PT (Pasiekimo transelakcija)

Neabejotina, kad pirmoje dalyje pritaikytos detalės vis dar atitinka vaizduojamą procesą. Jame yra šios dalys apibūdinamos kaip pradžios ir "tako" transelakcijos. Transelakcija apibrėžiama kaip pereinamoji dalis tarp vienos shemos ypatybių rinkinio iki kitos.

Bendrame skyriuje išsiaiškinsime, kokios tai ypatybės ir ką jos atlieka. Bendroje dalyje ir skyriuje pristatytos naujos dalys alieka vis skirtingas funkcijas. Pavyzdžiui, pradedant nuo orbitinės transelakcijos ir baigiant pasiekimo transelakcija yra daug atliekamų nežinomų funkcijų. Funkcijos nėra tai kaip atrodo iš pradinės kalbos, jas reikia žvelgti turint modeliavimo paskirtį mintyse. Pagrindiniai reikmenys jau paminėti transelakcijos sudaromojoje. Iš plano sudarymo yra išskirta nematomos ir matomos formos, kurios būna akivaizdžios ir neakivaizdžios. Pirmieji dėmenys alieka mažas funkcijas, kurios įvedamos į didesnes. Įvedimais vadiname betkokias pradines išraiškas tame pačiame plane, kur ir rezultatas. Pasiekimai ir funkcijos pradinės kalbos reikmenys, kuriose atspindima transelakcijos sudaromoji dalis. Išskirtiniai dėmenys yra susiejantys nežinomas detales ir pradmenines išraiškas.

Pradinės shemos dėmenys yra orbitinės ir pridėtinės transelakcijos nariai. Juose yra viskas, ką galima pavadinti pradmenų rinkiniu. Viskas taip pat susiję ir galima suvesti labai konkrečias sąsajas ir nuorodas komposistencijoje. Iš šio rinkinio svarbios pradinės dalys, kurios sukuria reikiamus pradžios atitikmenis. Pradžioje svarbu turėti priemonių, kurias būtų galima pakeisti, tai alieka ištiestines sąlygas, kuriomis paminėti susiejimai turi antrines atitikimo būsenas. Dar svarbus momentas, apibrėžiama riba yra skirtinga nuo paiimtų transelakcijos parinkčių. Transelakcija yra pradinis mintyse suformuotas vaizdas, kurį kaip vaidmenį pritaikome šioje pažinimo srityje. Pritaikymai šioje srityje yra svarbūs savo momente, vaizduojama, kad reikia visų pradinių priemonių, kad tai taptų tikromis transelakcijomis iš parinkčių. Visos priemonės vaizduoja tarpinį priemonių suderinamumą, kuris atlieka didžiają dalį nuorodų, kurios atitikmeninės.

Baigiančiosios dalys priklauso dirbtinei ir pasiekimo transelakcijai. Šios transelakcijos yra atskiros nuo pradmeninių, ir jos yra veikiančiosios vienu poveikiu, kuris įvardyjamas "nekadomo" ir atvirkščias įvardyjimas, kai nuorodos neveikia vienu poveikiu "anekadomo". Žinant šiuos žodžius paprasta suprasti baigiančiųjų skirsnių poveikio ribas. Iš šio skirsnio aktualūs bus pasiekimo ir dirbtinės transelakcijos ypatybės. Jos nėra slaptos, tačiau vienu posakiu apribojamos. Dėl nuorodų komposistencijoje, jos yra išorės ir vidaus tako pasiekimo nuorodos. Pasiekiamas modeliavimo rezultatas yra kalbos pasaulio dalių įminimas, kurį galima skirti iš kalbos poteksčių. Kalbama buvo daug apie modžių žodžių sąveikas, kurios kaip atskirų kalbos potekčių susilyginimas ar net ištęsimas. Prailgintą poveikį sudaro ir įterptos funkcijos. Dėl kūriančiųjų nuorodų ypatybės yra nevien transelakcijos įvardyjimas, bet paprastas nuorodų sąryšis.

Pirmos transelakcijos ir antros transelakcijos apibrėžimas yra pirmojo plano dalis, kuris atskleistas ir antrame plane. Pirmosios transelakcijos apibrėžimas yra nekintantis. Orbitinė transelakcija yra pastovi fiksuota dalis, visų transelakcijų protipinė dalis. Protipinis išsireiškimas yra skirtas pradiminei sąryšio gavybai, kuri yra svarbiausia, į ją įeina daug protipinių reikmenų, kurie sukuria ypatybes. Apibrėžimas skirtas vienam poveikiui apibūdinti, kuris sudarytas iš VK. Transelakcijose šis kodo standartas vertinamas kaip pradedančiosios formos užmezgimas. Antroji transelakcija yra taip pat plano dalis apie kurį buvo kalbama. Pridėtinė transelakcija yra koordinavimo dalis, kurioje vyksta modeliavimo procesas. Iš šio proceso svarbiausia suvokti, kaip sudėtingai ir neįprastai veikia modeliavimo procesas. Pradmeninei daliai tai kaip pirmosios svarbiausios dalies modeliavimo indėlis. Sukurtos ypatybės ir atitikmenys yra svarbiausi, jie atitinka skirtingas transelakcijos protipines dalis.

Trečios transelakcijos ir ketvirtos transelakcijos apibrėžimas yra skirtingas nuo pirmosios ir antrosios dalies. Šios transelakcijos yra baigiamosios ir irgi sutrauktos antrame plane. Trečioji transelakcija yra dirbtinė, ji kaupiamoji mažų ir didelių nuorodų, viešinama dalis yra šių kaupiamųjų dalių susietas protipinis veiksmas. Šioje transelakcijoje yra daug VK ir DK, jie proceso eigoje išlygina padarytas dermes, kurios ypatybingiausios. Ypatybės kurios sukuria šį gamybos procesą yra susietos su kodų diasamplika. Diasaplika tai atitinkamas paruošimas, kuris sujungiamas su gamybos procesu. Ketvirtoji transelakcija yra pasiekimo transelakcija. Iš šios transelakcijos yra aišku, kokią proceso dalį vienyja laikas ir ciklas. Modeliavimas ketvirtoje transelakcijoje aiškinamas kaip sudėtinis procesas, kuris yra DK. Transelakcijoje sujungimas ir gamybos procesas yra ištęsiamas ir palaikomas.

Taigi, apžvelgiama bendra dalis visų procesų transelakcijoje ir antrajame plane. Šiuo apžvelgimu paremta nauja suvokimo skyriaus sesija. Šie būdingi apibrėžimai yra pirminiai ir netikslūs savame procese. Tačiau bendrame požiūryje jie tikslūs ir apibrėžiantys beveik viską ką galima pasakyti. Iš šio skyriaus bus suprantamas pradedamosios ir baigiamosios dalies transelakcijos, VK ir DK galimybės. Pagal jungtinį nutarimą, kaupiamosios dalys yra transelakcijose numatytos ir apibrėžtos, juose yra suskirstyti atitikmenys iš kaupiamosios patirties. Šį procesą kuris sujungiamas vaizduoja sujungiamas detalus palaikymas. Kiekviename procese yra dalys ir skirsniai, pasiskirstymas, kuris dirbtinai užkoduotas. Vieno pasiekimo dalį kelia visos protipinės dalys. Jungtinis procesas yra pažymėtas antrajame plane, kuriame viskas išdėstyta, pagal jį vyksta nauja sesija. Ir paskirtosios dalys atitinka reikšmes, kurios buvo iškeltos.

Šiame skyriuje apžvelgiamos ypatybės yra jų procesų ištakose. Kaip ir pirmajame plane. Apžvelgimas vis dar bus tęsiamas kitoje, ketvirtoje dalyje.

Kalbos pasaulių dalinė komposistencija (Ketvirta dalis)

Aktuali sutvarkytų minčių dėliojimo instrukcija yra pritaikyta skalėms ir minčių grupėms. Iš šio koncentruoto minčių grupinio užvadinimo svarbiausia yra protipinė dalis. Protipine dalimi laikome ankstyvasias ir vėlyvasias dėliojimo padarytas kūrimo instrukcijas, bei užvadinimus ir nuorodas į sąryšius. Kaip kiekvienoje dalyje sudėta informacija, taip ir sąryšiuose yra ypatinga nekintanti informacija. Dėliojimas tai labai optimali minčių grupė, kurią žinoti galima tik iš nustatytų nuorodų ir kuriame yra atitinkamas žinių grupinis palaikymas. Jeigu palaikymą vertintume atskira ypatybe, nebūtų galima sutapatinti viso atliekamo proceso, kuriame realus indėlis yra palaikymas. Iš ankstyvųjų pozicijų vertinimas yra optimaliai suderintas su nustatytomis kūrimo informacijomis. Kiekvienoje kūrimo dalyje yra po introspektinį ypatybių rinkinį ir ekstrospektinį ypatybių rinkinį. Minčių dėliojimo instrukcija yra šio rinkinio ir skalės pritaikyta sudėta informacija

Dirbtinio dėliojimo užvadinimo grupėse yra kūrimo instrukcijos, kuriose užvadinimas yra pagrindų su kuriais sąryšiai yra modeliuoti neįprastomis ypatybėmis. Modeliuoti neįprastus planus pasitelkiant instrukcijas ir dirbtinius palaikymus ypatybėmis, priklausomai nuo nustatytų galimybių yra suvokimo ribose. Tai yra dirbtinė dalis, kuri turi savo aukštesnes dėliojimo formas. Ypatybės taip pat dėliojimo formos palaikymas, kuris svarbesniame savo palaikyme turi nuorodų. Tos nuorodos ir sąryšiai yra adaptuojami prie dirbtinio kiekybinio dėliojimo instrukcijų. Savo grupėmis laikome dirbtinio proceso padarytas ištakas, bei jungimosi momento ypatybes. Jungimas yra specifiškai numatytas ir jo sąryšiai yra visi skirtingi. Bet kūriančioji dirbtinius palaikymus instrukcija yra modeliavimo dalis, kuri aukštesniame dalyje transformuojasi ir keičia duotybes. Planuose yra suprojektuota viena iš svarbių dėmenų, duotybių ir reikmenų.

Priklausomo dėliojimo instrukcijos yra pagrindai, kurie suderina pačias žinomiausias nuorodas, kurios iš galimybių yra atrenkamos. Įprastai tai reiškia, kad duotųjų galimybių pasiskirstymas yra skalėse, nuo dirbtinio iki optimalaus panaudojimo. Specifinėse dalyse priklausymas vardyjamas tik atrinktų dalių susiejimu. Bet suderinimas yra aukštų padėčių ir žemų padėčių. Skalės tai įprasmina ir padaro kaip esmine dėliojimo dalimi. Jeigu pačios svarbiausios dalys kinta, jos yra suplanuotos pagal specifinį požiūrį, kuris kūriantysis ir jungiantysis. Duotybės ir reikmenys gali duoti variantus, kurie palaikomi iš skirtingų momentų ir transformo lygių. Kūriantysis lygis yra vienas. Kūrimas yra irgi skalėse, kuriame gali apsikeisti ypatybės. Duotybės yra atfiltruojamos iš šios skalės kaip instrukcijos, o galimybės yra dirbtinio ir optimalaus panaudojimo santykis. Ištakos visų kiekybinių procesų yra suderinti su jų pagrindais ir palaikymais.

Daugelis instrukcijų su protipine ryšio tapatybe yra suderintos prieš palaikymą. Yra epizodas, kuris viską sukuria prieš-pagrindams pritaikytas sąsajas. Kūrimas iš šios šalies yra už kūrimo ir pagal kūrimą sudiegtų dalių sąryšiai. Prieš kiekvienai instrukcijai sukuriant, modeliavimo pritaikymo atradimo vieta ar sąryšis yra pavadinamas laikinosiomis nuorodomis. Tik laikinųjų nuorodų samprata yra neįprasta, jai priklauso dirbtini ir laisvi žodyno galimybių apribojimai. Atitinkamai kaip samprata išvystyta tai turi svarbius epizodus ir skirtumus, kurie leistų modeliuoti pagal norimas paskirtis. Iš protipinių galimybių šie epizodai išaiškinami su dėliojimo pagrindais, o be šių pagrindų nėra išvystoma samprata. Atrenkamųjų dalių pagrindai yra specifinės formos įdiegimas ir išdalinis žinojimo apribojimas. Šio dirbtinio sąryšio apribojimas yra pagal formos pritaikyma prie optimalių sąryšių ir ryšių.

Protipinis aiškinimas yra sutapatintas su svarbia sąryšio ypatybe. Protipinis reiškia, kad yra išreiškiantis pradinės sampratos reikmenis ir instrukcijas savame skalių suderinamume. Palaikymas yra sutapatintos su skalėmis, kurios susijusios tarpusavyje, jei yra dirbtinumo momentų. Prieš-kūriančiosios ypatybės yra laikomos sąsajomis ir nuorodomis į aukštesnes skalės dalis. Skalė yra didėjanti, taip ir ypatybės, kurios pritaikytos vienam suvokimui yra didėjančios. Ypatybių didėjimą nustato žinomos funkcijos, kurios protipiame aiškinime dar yra su apribojimais. Ypatybių didėjimas yra introspektinis ir ekstrospektinis. Šie apibūdinimai pritaikomi pagal instrukcijos dalinę išvystytą suvokimo apribojimą. Kiek dalių sudaro apribojimas tai nulemia prieš-kūriančioji ypatybė. Instrukcijose yra sąryšių ir detalių, kurios ypatingai atspindi visą pagrindų "dėliojimo tako" dirbtinį ypatybės išvedimą.

Introspektinės sąvybės priklauso derinimo ir sąryšio protipinėms ypatybėms. Ypatybių sąryšius vienyja prieš-kūriančiosios ypatybės sąryšiai ankstyvoje dalyje. Laikomos sąsajos atitinka mažėjančias ypatybių sąlygas, kurios nėra dirbtinai sukeliamos. Dirbtinumas introspekcijoje yra mažo sąryšio ypatybė, o didžiojo sąryšio ypatybės yra optimalios. Viskas, kas sutampa su nulemiama ypatybe yra suderinta su funkcijomis ir duotybėmis. Kiekvienos introspekcijos sąryšiai yra pradmeniniai ir paruošiamieji. Dėl ypatybių suderinamumo yra atkreipiama į naudingas skales, kuriose patalpinta palaikymo informacija. Introspektinė padėtis yra visų ypatybių aiškinamoji dalis. Laikomos ypatybės atitinka suderinamumo lygį, kuriame ypatingai viskas yra suderinta. Iš svarbių ryšių galima išskirti pavienius ryšius ir sąryšius. Svarbūs sąryšiai yra toje dalyje, kurioje suvokiamas mažas ypatybių panaudojimas ir sąryšių sutapinimas.

Ekstrospektines sąvybes nuo apribojimo ir sąryšio ypatybių skalėmis sudaromos detaliomis išraiškomis. Didėjantys skalių apribojimai ir instrukcijų palaikymai dėlioja naujas atskiras funkcijas. Yra skirtingas instrukcijų ypatybių skirstymas, nei introspektinėje dalyje. Sąvybės priklauso nuo kitokio laikomo pavyzdžio apibūdinimo. Ypatingai tai laikoma atskiras po-kūriančiosios sampratos atitikmenys. Atskiras vaizdavimas nei instrospekcijoje yra paviršiaus arba netikras. Ypatybės ir jų duotybės vaizduoja asimiliuojamas funkcijas, kurios sutampa su sąryšiais ir vyksta svarbus suderinimas. Ypatybių sąryšiai gali būti išnaudojami pilnai, bet jie atitinka dėliojimo iliuziją, kuri tik optimaliai apibrėžia apribojimo ir dėliojimo paskirtis. Iš atitikmenų svarbios dalys yra sukurtų instrukcijų detalės, bet šios dėliojimo paskirtis įprasminančios abipusiškai. Abipusis instrukcijų sutapimas tiek vienoje tiek kitoje pusėje panašus.

Duotybės ir reikmenys gali būti instrukcijų abipusis išraiškos atitikimas. Bendrą suderinamumą lemia labai sutapantintas reikmenų ir duotybių panaudojimas. Palaikymas šių komponenetų yra kūriančiosios detalės specifinis sutapatinimas. Apžvelgti kaip kūriančioji pozicija gali padaryti skalinį išraiškos epizodinį veiksmą galima iš palankių ypatybių, kurios sutapatintos. Abipusis išsireiškimas turi atsistoti į svarias ir konkrečias kūrimo instrukcijas. Kai padaromas atfiltruojamas ryšys išaiškinamas kūrimas, kuris buvo pažymėtas adaptuotis. Sutampančių pozicijų duotybės gali atkurti epizodinį reiškinį, kurį lengvai galima palaikyti sąryšiai tarp prieš-kūriančiosios ir po-kūriančiosios dalies sąryšių. Teisingas apibūdinimas visų šių ypatybių yra tik vienas. Abipuses nuorodas kuria pritaikytas vienoje ir kitoje pusėje. Sukūrimas yra išaiškinamas savo cikle, kurį laiko skale.

Prieš keliant svarbius abipusius sąryšius reikia optimalizuotis prie kiekvienos sąryšio detalaus epizodinio veiksmumo. Yra tokia skalė, kurioje pagal norimas paskirtis galima optimalizuotas sąryšio ypatybes atversti priteigtomis svarbiomis dalimis. Iš išvystytų pagrindų galima atrenkamųjų dalių atskyrimą sulyginti su skalių samprata. Vienintelis norimas išraiškų išgeneravimas turi sutapti su vienos pusės optimalizuotomis sąsajomis ir kitos pusės optimalizuotomis sąsajomis. Tai kaip ir kiekvienas pagrindų apribojimas atitinka svarbius pagrindų formų išraiškumus. Išraiškinga forma yra ta, kuri sampratoje atgyja su daugelio pasirinkimų turinčia ypatybe. Todėl ypatybės gali būti abipusės ir jos neskirtingos. Optimalizuotų pagrindų vienintelis atrenkamų dalių specifinis apribojimas yra susijęs su palaikymo formomis. Kad optimalizuoti atitikmenis, reikia specialaus apibūdinimo, kuris nukreiptų teisinga linkme.

Taigi, yra atskiros kūrimo instrukcijos, kurios yra kūriančiosios ir pradiminės ypatybių sąryšiai. Pagrindai yra susiję su duotybe ir funkcija. Tačiau vieninteliai komponentai yra susiję dar gilesniomis nuorodomis apie kurias žinoma nedaug. Vis dėlto, nėra nepažintųjų skyrių, kurių ypatybės ir sąryšiai nebūtų protipiniai. Iš dirbtinos sampratos yra suvokta daug principų, bet jų pritaikymas yra laikomas labai ribotu. Ištiesų visą procesą vienyja visų dalių suderinamumas, kuris įtraukia dirbtinumą ir atitikmenų sąryšių sampratą. Visas vienas atitikimas atstoja instrukcijų padarytas dermes, kurios veiksliausiai nėra keičiamos. Sąryšiai ir ypatybės yra kūriančiosios pradžios instrukcijos ir skalės. Be paprastų nuorodų nėra atitikmenų, bet yra sąryšiai, kurie sutraukti skalėse ar kitokiuose didėjimuose. Sąryšio ypatybes pilnai apžvelgia padarytos sampratos vardikliai ir keitikliai, kurie bus apžvelgiami kitoje dalyje.

Iš sampratos dėmenų yra suprastas pagrindinis principas su dėliojimo pobūdžiu. Jis aiškinamas susijungiantis su principais, kurių reikia laikytis pradžioje. Vieninteliai sąryšiai apžvelgti ir jų nuorodos atitinka palaikymo sąryšius. Vienintelis apibūdinimas yra neatsiejantis visų principų dalių su protipine dalimi. Viskas yra kaip viena protipinė dalis ir viskas atstoja padarytas pradžioje detales. Atspindžiai yra tvirtai subrendę kaip paprastų nuorodų atitikmenys. Laikomas principas iš labai ribotų dalių taip pat ir atstojamų dalių yra skalių didėjime. Instrukcijose yra paminėtas svarbiausias principas, jis suderintas su įtrauktu instrukcijų aiškinimu ir apibūdinimu. Sampratos dėmenimis bus ieškoma naujų vardiklių ir keitiklių, kurie nusakytų dėliojimo įgūdžius. Dabar esminis principas yra įtrauktas ir apibūdintas pakankamai aiškiuose rėmuose. Kūriančiosios sampratos ypatybės yra abipusės ir viską keičiančios bei susiejančios.

Kalbos pasaulių dalinė komposistencija (Penkta dalis)

Penktą dalį sudaro kelios santraukos: 1. Paprastoji komposistencija; 2. Sistemos dalies komposistencija 3. Kodai ir ženklai komposistencijoje; 4. Pristatymas naujosios dėliojimo technikos; 5. Paprastosios komposistencijos sąsajos; 6. Nauji terminai.

1. Paprastoji komposistencija

Per nuorodas sujungiamas detalus paaiškinimas yra suderintas su paprastosios komposistencijos grupe. Šiuometinė teorija yra pradinių komposistencijų grupių, kurios dar vadinamos paprastosiomis. Pavadinimas nurodo, kad ne vien sudėtyje yra nuorodų, bet ir visos sistemos paskirtyje. Susiejimas pačioje sistemoje vyksta tarp mažų ir didelių nuorodų, kurios migrarinės. Pavadinimo kilmė yra susijusi su dėliojimu ir jungimu, kas pasekoje yra kaip gebėjimas kurti naujas sąsajas tarp naujų ir aktualių nuorodų. Teorija yra skaidoma atskirais skyriais. Suderinamumas vienų ir kitų komposistencijų pritaikytas prie skaidymosi dalimis tinktūros. Tinktūra tai numatyta dėmenų grupė ir sudaryta pagal aktualius pagrindus, kurie pasekoje sutampa su aktualiais pagrindais. Vardikliai labai paprasti, jie naujomis sąsajomis neapibrėžia skyrių, bet numato susijusias dalis. Taip planingai vyksta su šių pagrindų pritaikymu komposistencijoje.

Paprastosios komposistencijos turi vienintelę sudėtį. Apie paprastąsias komposistencijas nėra daug praktinės dalies, jos priklauso vienam jungimo ir dėliojimo principui. Principas yra laikomas einančiaja arba dabartine paskirtimi tarp labai aktualių ir neaktualių dėmenų. Reikmenys arba protipinės dalys šioje dalyje aktualios. Sąsajas turi vienintelė sudėtis, kuri aiškina paprastasias komposistencijas per protipinius sąryšius. Tai yra pažinimo momentas ir dalis, kuri labiausiai ištęsta ir apžvelgta nuorodomis. Per paprastają sudėtį aiškinamieji pagrindai yra sąryšiai ir jie protipinės dalies sąryšiai. Vieno sąryšio sudėtis yra sutapatinta su kito protipinio sąryšio dalimi. Esminis skirtumas nėra susietas su vienintele sudėtimi. Tai yra ištęsta dalis, kuri turi aktualių ir neaktualių vietų, kur veikia protipinės dalys. Vienintelės sudėties arba tinktūros dėmenys yra susieti su aktualiomis migrarinėmis sudėtimis.

Ankstyvajame pritaikyme, komposistencija buvo tik dėliojimo dalis. Iš šio dėliojimo kaip pasekoje buvo atrastas ir jungimas. Jungime buvo atrastas komposistencijos perspektyvos lydimas pasiekimas. Apie kiekvieną sudėtį minimaliai apibudina dėliojimas su jungimu. Suprantama sudėtis yra migrarinė. Migrarinė sudėtis yra apibūdinama kaip aktualiausia patirtis kuri gaunama iš komposistencijos dėliojimo arba jungimo. Priklausomai nuo to, kaip jungimas ar dėliojimas atrodys, bus paiimta kaip konkreti dalis viena iš dalių. Tai neišsekantis principas ir jis aiškinamas su paprasta teorijos prieiga. Teorija apibudina kaip sekamas principas ir kaip jis atvaizduoja dėliojimą. Apie aktualiausią poziciją poziciją žinome iš vėlyvųjų dėliojimų, bet tas pradinis dėliojimas nebuvo pilnai susiformaves. Kaikurie sąryšiai yra įmanomi tik konkrečiais atvėjais. Apie šiuos atvėjus bandoma kalbėti glaustai, nes ištiesų nežinoma aktualiausia riba.

Viduriniame pasiekime komposistencija yra visų dalių protipinė dalis. Kiekviena komposistencija yra indėlis ir pasisekimas dėliojimo ir jungimo srityje. Atradimas yra įdomus savo raiškumu ir privalumais. Ateityje šį dėliojimo principą bus bandoma tobulinti, bet ne taip žymiai, kad būtų pakeista paprastoji sandara. Dabartinėje dalyje įprasta sandara yra pritaikyta jungimo ir dėliojimo dalims. Šios visos teorijos prieiga dabartinėmis sąsajomis yra minimali. Galutinis variantas kaip komposistencija atrodys yra tik ateities klausimas, nes komposistencija minimaliai atrodo labai papunkčiui suprantama, tačiau ar šį supratimą įmanoma išlaikyti ir palaikyti labai ilgai nežinoma. Skaitymas papunkčiui arba privalumais primena idėjas, kuriomis bandomas įgyvendinti protipinis paruošimas. Į šia dalį įeina būtinosios paskirtys ir nuorodos. Niekas žymiai nekinta, bet yra sudaryta speciali grupė, kuri nenurodo labai didelio kitimo.


2. Sistemos dalies komposistencija

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/epyhhnn4fgq7c8q/1216.png)

3. Kodai ir ženklai komposistencijoje

Shemoje palaikyti ženklai yra susieti su ryšiu apie kurį yra visa kalbama teorija. Pirmiausia atskiriame ryšius, kurie paprastieji, migrariniai:

Šravų prievadų vardikliai ir keitikliai:

(1 šrava) 1 - dėliojimo stoties takas; T - transelakcija
(2 šrava) 2 - pradinė, pridėtinė; T - Transelakcija
(3 šrava) 3 - dėliojimo stoties dėliojimo sukūrimo; T - transelakcija
(4 šrava) 4 - pasiekimo, dėliojimo stoties takas; T - transelakcija

Dėliojimo stoties ženklai yra suderinti vienam poveikiui, kuris suderintas mažomis ir dideliomis nuorodomis.

A prievadas - Nuoroda į paskirtą stoties taką
B prievadas - Nuorodą į stoties taką
C prievadas - Dėliojimo pagrindų nuoroda
D prievadas - Jungimo pagrindų nuoroda

Pagrindai yra transelakcijos, kurios sukurtos vienam rinkiniui.

OT (Orbitinė transelakcija)
PT (Pridėtinė transelakcija)
DT (Dirbtinė transelakcija arba Komposistencija)
PT (Pasiekimo transelakcija)

4. Pristatymas naujos dėliojimo technikos

Procesai ir dėliojimo pagrindai aktualiai atspindi dabar nagrinėjamą komposistencijos grupę. Ši komposistencija turi savo naujų dėliojimo ir jungimo technikų. Prieš šias technikas nustatytos grupės veikia savu tempu. Atspindėjimas yra kelių dalių apie kurias buvo kalbėta. Migrarinės sąvybės yra aktualios vietos atspindėjimas aktualioje grupėje. Tokiais pažinimais galima numatyti, kokia grupė paprastai numatyta ir kuri dirbtinai sudaryta. Tai paprastai numatoma, kai vietos grupėse sutampa su veikiamu tempu. Apie tempą bandoma kalbėti glaustai, arba jo apibrėžimas reiškia tinklasas. Tinklasas vienas iš kalbėtų tinktūrų, kurios buvo atskirtos nuo pagrindinio dėmenų sistemos. Taip suvokiamas pagrindinis dėliojimo technikos atspindys. Grupė yra viena, kurioje sutampa panašūs dėmenys, kaip dėliojimo ir jungimo grupės. Aktualu tai kaip ir apibrėžime, kuris nusako, kaip padarytos detalės ir kam šios detalės priklauso.

Vieno dėliojimo naudojimas yra panašus į atspindį, kuriame migrarinė sudėtis nekinta ir rodo vienabalases ir daugiabalses tinktūras. Apie VK ir DK buvo užsiminta anksčiau. Šie priskyrimai yra atitikimas ką vadiname proceso etapų išskaidymu. Išskaidymas gali būti atitinkamai paruoštas ir suderintas su dėliojimo paskirtimi. Šias grupes vaizduoja nekintantys apibrėžimai, kurių funkcijos paprastos. Sudėtingą variantą galima laikyti su tinktūra, kuri sudėlioja VK ir DK vaidmens prievadus. Atspindys yra vienas, kuris keičia pagrindus, jis priklauso kūriančiajai pozicijai ir detalėms, kurios gali būti sukuriamos prie savų skyrių. Skyriai dažnai perdėlioja, ką galima palaikyti vienu ar kitu vaidmeniu, todėl skyriai dažnai viską keičia į vieną pusę, kuri ne neutrali. Panašus suvokimas yra vedamas konstruktų apie kuriuos žinoma nedaug. Šie savame procese yra pritaikomi irgi savomis paskirtimis apie kurias žinoma nedaug.

Kalba yra suderinta su funkcijomis, kurios atlieka dėliojimo ir jungimo dalį. Paprastosios funkcijos yra: dėliojimo takas, stoties takas, jungimo ir dėliojimo nuorodos, transelakcijos, šrava. Šios dėliojimo funkcijos yra dabar aktualiausios, jos taip pat ir pagrindinės. Funkcijos simbolizuoja, ką galima dėlioti su atitinkamu ištakų vaidmenimis. Dėliojimas gali būti tinktūrose ir už jų ribų. Paprastai tai sieja vaidmenys ir rolės, kuriose suderinamumų yra daug. Skyrimas šių funkcijų yra aktualus, dėl dėliojimo dalies ir apdorojimo. Dėliojimo dalis susijusi su jungimu ir šią sietį realizuoja per atitinkamus detalių palaikymus. Dėl paprastųjų funkcijų, svarbu turėti plano dalis, kurios keistų visą atitikimą dalių su kuriomis dabar ieškoma sąsajų. Dėliojimas yra svarbus kaip dėliojimo perspektyva ir jungimas kaip funkcijos vadavimas. Detalus simbolizavimas yra dvikampis simbolis. Funkcijos viena kitą vaduoja savame dėmenų rėžime.

Taigi, kalba apie komposistencijas yra sudaryta iš skirtingų skyrių. Vien žinomos technikos ir paskirtys nėra atspindys toms sudėtims, kurios aktualios. Tinktūra paremta dėliojimo ir jungimo technika yra viena iš paprastųjų. Tinktūra tai dėmenų ir funkcijų apibrėžimas, kuriame skirstymas yra aktualus. Migrarinė sudėtis taip pat šių komponentų sandaros dalis, kuri teikia aiškias formavimo taisykles. Iš žinomų dėmenų išskiriamos sudarytų skyrių komposistencijos ir jos aktualios. Prieš dėliojimą aktualus migrarinės struktūros ir tinktūros dėmenų parinktys. Ir parinkčių tipas yra numatytas arba susietas su dirbtiniu skirstymu. Parinkčių svarbumą ir dėliojimo ypatybes vaduoja dvikapis simbolis, kuriame viename kampe funkcija, o kitame dėmuo. Todėl iš skirtingų dalių galima numatyti planą, kuriame sąsajos turi dvipusę atvaizdavimo galimybę. Sudarymas yra kelių dalių ir kelių skirtumų apie kuriuos buvo užsimenama praėjusioje temoje.

5. Paprastosios komposistencijos sąsajos

Tiesioginės ir nuolatinės sąsajos yra pritaikytos jungimo ir dėliojimo grupės sudėtyje. Šie skirsniai bendrai vadinami protipiniais. Išskyrimas yra skirtingas nei prieš tai sudarytų grupių. Šios sąsajos komponuojamos komposistencijos sudėtyje, todėl turi aiškinamą dalį, kuri priklauso toms pačioms protipinėms sąvybėms. Santykiai tarp išvestų dalių ir skirsnių yra priklausantys nuo sąlygos, kuri migrarinė. Iš migrarės sudėties ištakų svarbiausia yra dabar aktuali vieta ar skyrius. Pagal sudėties sprendimą, tai atitinka koncentruotas aktualias detales. Detalėse yra numatyta seka ir eiga, kaip kinta skirtume ir išskyrime priklausantys sudėtimis atspindžiai. Sudėtis yra grupinis susiejimas, kuris su sudarančia protipine sąlyga sudaro vienus iš pagrindinių sąryšių. Dėliojimas ir grupės nuorodos yra su skirtumo daltme. Daltmė ir sąryšiai atskirai nei migrarinė sudėtis aiškinama savame sudėties komplekte.

Šiame koncentre išskiriamos pagrindinės sąsajos, kurios yra iš žinomų dalių ir kurios tipinės. Tipinis suderamumas yra nurodytas ir per skyrius sutapatintas. Laikantis vieno sąryšio taikomo principo, galima atsieti, kur sąsajose yra sudėties sprendimas, kur sąsajos su pakeista tinktūra. Tinkamiausias pritaikymas yra su būdo sąvybe. Būdo sąvybės yra atskleidžiamos su pačia tinktūros pasisąvinama dalimi. Kai kuriamas sudėtinis pagrindas jis priklauso sudėtingam planui. Komplekte yra sudėties dėmenys, bet jie pagal skirtumą išskirti ir supaprastinti. Galima tai laikyti sutapatinimu, kuris apima mažas ir dideles nuorodas. Prie komposistencijos privalumų priklauso sutapatintas nuorodų ir sąsajų suderinamumas. Galima atskleisti patį sudėtingiausią planą komposistencijoje ir patį paprasčiausią su minifikuotomis nuorodomis. Sąsajos yra unikalus sprendimas kuris sutapatinimo dalyje yra privalumas ir kintamybė.

Taigi, paprastosios komposistencijos sąsajos yra savame atvėjyje, kuris žinomas dėl aktualių sudėčių grupių. Atitinkamai yra suvokiamas dėliojimo ir jungimo sąsajų tinklasas. Tiklase yra pritaikytas protipinis veiksmas. Protipiniuose atvėjuose tinklasas atskiria ką vadiname migrarine sudėtimi. Skaidymas yra protipinių dalių į migrarines naujas ištakas. Šis pritaikymas yra parinktas labai sudėtingoms sudėtims, kurių sąsajas sudėtinga numatyti. Pati sudėtingiausia dalis yra atvėjų išskaidomumas ir teisingų sąsajų suderinamumas. Privalumai netokie paprasti, bet protipinė dalis išsprendžia kaikurias iš spragų. Padėtis su komposistencija susijusi savo sudėtimi, kurioje yra visos sąsajos. Tai tinklasas, kurio grupių žinamomumas yra nekintantis. Aktualios sferos, kuriomis nurodytas nekintantis suvokimas gali tapti viena iš labiausiai sumodeliuotų pasiekimų tarp atitinkamų sąryšių.

6. Nauji terminai

1 Daltmė
2 Migrarinė sudėtis
3 Tinklasas
4 Tinktūra

Savo sistemoje specialiai neišskiri, kas yra kalbos pasaulio pagrindinis vienetas. Galėtum tai padaryti ir prie to praktiškai parodyti koks to vieneto visas kelias iki jo susiformavimo, ir judėjimas kalbos pasaulio struktūroje po susiformavimo.

Kalbos pasaulyje yra įvairūs lygmenys, vieni kurių yra iki-prasminiai, kiti - prasminiai. Gali lygį išsirinkti pats, bet įdomiau būtų, jeigu atsakytum turėdamas omenyje kurį nors prasminį kalbos pasaulio lygį.

Šis klausimas tavo straipsniuose gal ir atsakytas, tačiau konkrečiai neįvardinta, kad tai pagrindinis vienetas, sudarantis kalbos pasaulio struktūrinį centrą.

Ar kalbos pasaulis turi kokį nors sąryšį su tikru pasauliu, ar kalbos pasaulį nagrinėji be nuorodos į jį?

Citata iš: klajunas  birželio 03, 2018, 19:53:16Ar kalbos pasaulis turi kokį nors sąryšį su tikru pasauliu, ar kalbos pasaulį nagrinėji be nuorodos į jį?

Pagal pagrindinę idėją, tikrojo pasaulio duomenys yra nuslėpti ir netikri. Nuorodų į nuslėptus pasaulius yra daug, galima su paklaida susikurti savo netikrą pasaulį ir jame užsiciklinti.

Kas yra kai pasaulis be jokios nuorodos į jį nėra nukreiptas, nesukurtas? Nuslėpimas yra, bet žavėjimasis tik priklauso nuo dirbtinumo. Kad žavėtis kažkokiomis pasaulio detalėmis iš aplinkos leista, yra susiję su produktyvumo lavinimu. Kas yra už to siekia patobulinti aplinkos duomenis. Kai žinoma, kad sukurtų produktyvumo kelių yra daug, sukurtas pasaulis nėra apribojamas ir laikomąsi to pačio plano, kad išplėsti žinojimo akiratį.

Sekant mokslo keliu; kas sukūrė kalboje pirmuosius žodžius ir atrado, kad jie surišti su aplinka, buvo jau vėlyvasis laikotarpis. Pirmieji eksperimentai yra atlikti su mintimi, kuri nebuvo panaši į dabartinę. Mums žinoma tik tai, kad dirbtinumas yra viena iš priemonių pasiekti ir tikrus ir netikrus pasaulius.

Kas gali turėti neklystamas nuorodas į visus dabar aktualius lygių pasaulius yra pilnai susipažinę su kalbos išplėtimo sritimi. Domėjimasis kalba plečia šią sritį, bet paprastai prieiga nesusiformuoja nuo pirmojo karto. Įeiti į didelius duomenis, kurie kalboje nuslėpiami yra beveik neįmanoma, net tyrimo mokslas šioje dalyje nepritaikomas. Iš nepritaikomų dalių ir nuorodų yra susiformavusi tikrojo pasaulio kalba, kuri turi savo simbolius ir savo apribojimus. Gali ši kalba būti netikra ir neįrodoma, nes ji anapusinė. Visų potyrių ten sudėti ir atspindėti per šią kalbą ir nėra įmanoma.

Kalbos pasaulių dalinė komposistencija (Šešta dalis)

Planavimas: 1. Įvadas į komposistencijos planavimą; 2. Detalus komposistencijos planavimas (1,2,3 etapai); 3. Plano apibrendrinimas.

1. Įvadas į komposistencijos planavimą

Komposistencijos yra planavimo paskirties detalės su nuorodomis. Nuorodose yra informacija, kuri sieja jungimosi sąsajas, kurios būna migrarinės. Pačiame procese yra suderinamas sąsajų imlumas pagal kiekybę. Kiekis yra svarbi ypatybė, kurios pavaizdavimas yra nulemiantis komposistencijos planavimą. Kiekis neretai aiškinamas su kokybės sąsajomis ir nuorodomis. Tai yra pagrindinė tiesa, aiškinimas yra tikslingai pritaikytas plano sąsajoms. Iš kiekio sudarytos komposistencijos plano dalys yra rūšiuojamos ir pritaikomos naujam jungimosi etapui. Etapai ir jų kiekis yra sudaryti svarbiame pavaizdavimo principe, kuris atspindi ir keliamas plano dalis ir rūšiuojamas sąsajas. Kiekvienoje sąsajoje ir jų kiekyje yra aiškinimas vis kitoks. Sąsajų padidėjimas arba sumažėjimas yra nuo vienos pakopos ir etapo perėjimo iki kito. Sąsajomis nurodomas svarbus procesas ir jų ištakos.

Pačios paskirties priklausymas arba informacija ir sudarymas yra tų dalių, kurios yra aktyvios pagal migrarinį pobūdį. Aktyvioje dalyje yra svarbių ypatybių susiejimas. Tos, kurios aktyvios dalys migrariškai susietos su centru arba svarbiausia viską siejančia sąsaja. Jų svarbumą nurodo aliekamas funkcionalumas ir sąsajos gilumas. Aktyvumas yra pereinamoji dalis, todėl svarbiausia pereinamąja dalimi laikomos išskirtos dalys ir etapai. Plano dalyse yra aktyvumas numatomas iš etapų padidėjimo svarbioje plano dalyje. Aktualios dalys yra tos, kurios atskiriamos dėl savo laikomos dalies paskirties padidėjimo. Migrariškai susietos sąsajos yra vienintelės visoje komposistencijoje, laikomos svarbia ir aktualia dalimis. Dėl kintamybių svarbumas išlaikomas paeiliui, kintamybės išlaikomos savo aktyvame veikime. Atspindėjimas tikrojo migrarinio pobūdžio yra didelių ir mažų nuorodų kiekis.

Tik paskirtis ir nuorodas galima laikyti rūšiuojamomis komposistencijoje. Likusi dalis priklauso statinių dėliojimų ir tinktūrų rinkiniui. Tinktūrose išlaikomas svarbus atliekamos funkcijos dėliojimas. Rūšiavimas yra prijungtų naujų nuorodų, kurios komposistencijoje atspindi viso proceso kaitą. Sekant kitimo pavyzdžiu yra susiejmos tinktūros paruoštos dalys. Tinktūra yra svarbi savo procesu, kai pridėtinės dalys kinta arba keičia pavidalą savo plane. Kiekvienos kintamybės aprašymas savo plane yra suderintas su jo atskiriamomis sąsajomis. Dėl paprastai pritaikomų dalių ir tų, kurios pagrindinės nėra didelio skirtumo, nes jos suvokiamos kaip tinktūra. Grįžtant prie tinktūros paruošimo: ruošimas tinktūrai yra ypatingas, daug apiimantis sąsajų procesas. Net pagal paskirtis įmanoma atsekti, kurios sąsajos tinktūroje yra įgyvendintos ir paprastos dalys.

Iš daugybe paprastų dalių, galima įprasminti tik vieną iš dėliojimų. Tik atskirų dalių priklausymas dėliojimams ir planavimams yra nuolatiniai nekintantys pagrindai. Įprasminimas yra dalių, kurios nekeičia savo pavidalo, jos tapatinamos su vaidmenimis, kuriuos atlieka migrarinė sandara, tinktūra ir komposistencija. Įprasminti pagrindai yra tie, kurie iš ištakų visada primena svarbias pozicijas. Laikymas ir palaikymas tų įprasmintų dalių yra kiekybinio dėliojimo sąsajų apsprendžiamumas. Nuolatiniame apibrėžime išlieka vienas iš dėliojimo technikų apspręstas rinkinys. Rinkinį sudaro detalės, kurių funkcijos yra aktualiausios. Sudėtinėje dalyje dėliojimas savo variantų aktualume ir planavime yra sekantis svarbių sąsajų ir atitikmenų jungimu. Dėliojimas ir sąsajos, kuriose yra suderintos funkcijos yra išliekančios aktualiomis ir aktualumas yra skalė, kurioje sudarytas svarbus ištakų sąsajų rinkinys.

2. Detalus komposistencijos planavimas

1 etapas. Iš pradmenų sudaromas vienas paruošimas. Jame pirmosios besiformuojančios detalės atlieka svarbų dėliojimosi etapą.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/p3okuzpf0orkgqx/1401.png)

2 etapas. Sekantis etapas yra pridėtinių dalių sutvarkymas bei paruošimas bendrosiomis nuorodomis. Šiame etape akcentuojamas detalus apibūdinimas vienos dalies, kuri jungiama į didesnį jungimosi planavimą.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/t8d9ixsdtgwv6e4/1402.png)

3 etapas. Paskutinis etapas, atskiriamos ir sutvarkomos nuorodos, kuriomis pagrįstas planavimas. Iš detalių ir sąryšių suderinamas komposistencijos tikslas, apibrėžiama komposistencija savo planavime ir projektinių dalių sąryšiai.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/07yu7tysfr604xw/1403.png)

3. Plano apibendrinimas

Pilname dėliojime yra atrasta, kas priklauso būti nuorodomis ir detalėmis. Visas planavimas yra jungimas nuorodomis ir dėliojimas detalėmis. Detalių jungimo principas išlieka vienu. Jame susijusios detalės yra jungiamos paskyruoju principu, kai priimamos naujos detalės savo eiliškumu. Tos detalės, kurios savo sekoje priimamos naujais deriniais yra susietos su padarytais sąryšiais ir jų ištakomis. Pagrindai yra aktualus šiame dėliojime. Dėl pavienių pagrindų yra kiekio skalės iminimas, kuriame sudarytos svarbios nuorodos. Iš dėliojimo dalies pilnas išraiškingas būdas yra susieti sekos pasikeitimų liniją. Dėliojimas tai viena linija savame procese, kuris primena daugelio skalių įvedimą ir projektavimą sąsajų. Nuo pirmojo jungimo sąsajomis ir dėliojimo detalėmis pradedama skirti daugelio naujų įsivesčių, kurios pagrindinės. Iš pagrindų esminės sąsajos yra išskirtos ir išreikštos planais.

Akcentuojamas dėliojimas yra migrarinė sudėtis, tinktūrinė sąsaja. Kaip jau minėta, yra migrarinė sandara, kuri reiškia aktualiausią ir labiausiai tenkinančią plano dalį. Dalys, kurios aktyviai reiškia kurią nors paskirties įminimą, yra priklausančios paskyrojo plano dalims, šio plano svarbumas yra numatytas. Sudėtinės išraiškos yra su nuorodomis, kad būti pažymėtomis ir išrinktomis pagal migrarinę sudėtį. Tinktūrinis sudarymas savo sąsajomis primena komposistencijos sudarymo pradžią. Pradžia gali būti neviena, bet esminės pagrindų ir planų tinktūrinės sudarymo pradžios yra retos. Iš ištakų, tinktūrinės dalys yra ribojamos savo dirbtinume. Tai vaizduojame per apibūdinimo priteklius ir nepriteklius. Sudėties dalys pagal svarbą yra pirmiausiai migrarinės, vėliau tinktūrinės sąsajos. Numatytas planas yra skiriantis dalis, kurios svarbiausios dėl savo atliekamos funkcijos ir paskirties, kuri išreiškiama planais.

Viskas yra sudėtyje arba padarytuose etapuose. Pagal detalųjį komposistencijos planavimą, surandamas svarbios sąvybės apibūdinimas. Planavimas po kolkas atskleidžiamas trijų etapų, bet visuose etapuose yra dalis sukauptos plano instrukcijų dalies. Išraiškose palaikomos bendros plano dalies, kurioje surandamas suderinamumas tarp tinktūros ir migrarinės sandaros. Apibūdinimas yra kelių planų sujungimas. Prie ištakų priklausančios dalys su sudarymo pagrindais yra nekintančios dalys. Skirstymas aktyviais ir neaktyviais palaikymais migrarinėje sudėtyje ir plane yra aktualiausios plano vietos įminimas. Plane sutelkiamas svarbiausias dėmenų visumos palaikymas detalėms ir jų atliekamoms funkcijoms. Iš sudarymo numatytos galimybės yra kiekio dalies suvedimas pagal svarbias ypatybes savo planingame formate. Apie kiekvieną procesą sudėtyje apibūdina skirtingais etapais išsidėsčiusios pasekos detalės su svarbia nuoroda.

Sudėtyje yra konkrečios priklausomos paskirtys ir funkcijos, kuriomis vadovaujamasi kuriant planuose. Dėliojimas ir jungimas savo plane išraiškomis turi instrukcinį atvaizdą, kuris pavaizduotas etapuose. Visas detalių ir funkcijų suvedimas savose išraiškose turi svarbų atliekamą vaidmenį. Suderinamumas dabar suvokiamas plano dėsningume, kuris savo ištakomis yra apspręstas. Svarbios aliekamos funkcijos ir detalių sąsajos bei pačios detalės yra jungimo principo ištakos. Ištakos apsprendžia jungimo principą, kuris tęsiamas viena linija. Jungimas yra sudėtas iš priklausomų detalių ir sąsajų, kurios būna aktyvios ir aktualios. Migrarinė sudėtis yra pirmiausias aktualumo nurodantis ženklas, tolimesnė paskirtis apsprendžiama su tinktūros ištakomis. Kaip vienas procesas jis jungia vieną sudėtingesnį etapų jungimo būdą. Visų detalių ir funkcijų vaidmuo apibrėžiamas su dėliojimo ištakomis, vadovaujamasi plano dėliojimo instrukcijomis.

Kalbos pasaulių dalinė komposistencija (Septinta dalis)

Komposistencija turi sandaros apribojimą: 1. Keturi susivienyjimo takai; 2. Sudėtinių sąryšių atgaminimas ir atgaminimo riba; 3. Papildomi sąryšiai.

1. Keturi susivienyjimo takai

Skaičiavimas ir funkcijos turi savo pažangos lygį, kuriame yra dėliojimas ir jungimas. Pačiais pažangos elementais laikome kiekybės sprendinius, kurių išraiškumas būdingas komposistencijos sandaroje. Apie kiekybinį paruošimą svarbu žinoti jo pritaikymą ir instrukcijas. Patį pirmojo etapo sudarymą laikome keturių elementų susivienyjimą. Iš šio palaikymo esminis pritaikymas komposistencijoje yra pagal optimalujį lygį. Optimalusis lygis tai kas įeina į visumos koncentrą, kuriame svarbus dėliojimas ir jungimas. Dvi funkcijos, kurios modeliuoja susivienyjimo takus yra apspręstos, papildomi sąryšiai yra įtraukti į bendrą veikimo sandarą. Dėl sąryšių keturios pozicijos, kuriose stovi transelakcijos yra svarbios savo ištakomis, apie kurias žinoma kaip ir etapų susiejimas. Pagrindinės kiekybės sąvokos yra pažįstamos iš seniau, jos įtrauktos praėjusiose aiškinimo dalyse. Tolimesnis būdas atvaizduoti komposistencijas yra kuriamas, bei laikomąsi dėliojimo ir jungimo modeliavimo principų.

Keturiuose elementuose esama pažanga yra apibūdinanti takus, kuriuose slypi visa galutinė nekintanti sandara. Iš šios sandaros svarbiausios ištakos nėra svetimos ir pažįstamomis formomis. Kiekviename nesvetimame take yra išsidėsčiusios neskirtingos formos, kurios siejamos su elementais iš kurių sandaros tai sudaryta. Pirmiausiai, atliekančios funkcijos yra svarbios, jos įprasmina formas ir dalimis išskaidytas funkcionavimo ištakas. Kaikurios dalys yra išskaidytos ir parengtos nauju paruošimu apie kurį kalbėta bus daug vėliau. Pažanga šiuo metu tebėra formavimąsi su pagrindais savitame lygyje. Sukūrimas pažangos yra neabejotinas, kai kelios pilnai išsivysčiusios etapų dalys yra pilnai apibūdintos ir pilnai išreikštos. Išskyrimas su pagrindo dalimi yra tęsiamas, nuo neskirtingos dalies kiekviename elemente ieškoma optimalumo. Komposistencija yra svarbi dėl sandaros, kuri gali tapti protipine dalimi visos modeliavimo struktūros.

Keturi susivienyjimo takai komposistencijoje yra galutinis formos susiformavimas, prieš kitą protipinį etapą. Keturias vienyjančias figūras laikome transelakcijas, kurios turi savo svarbias funkcijas ir kurias atlieka kiekviena iš jų. Be svarbios sandaros nėra svarbių dalių, todėl visas dėliojimas ir modeliavimas yra svarbi dalis, kuri susieta su jungimo funkcija. Dėl neabėjotinių dėliojimo ir jungimo instrukcijų savame rinkinyje galima rasti svarbias etapo susiformavimo grupes. Šios grupės yra visa protipinė komposistencijos sandara, kurios kiekvienos iš figūrų yra priklausančios nuo aukštesnio etapo ir kūrimosi instrukcijų. Keturius susivienyjimo takus kiekybinėje sistemoje vertiname pirmojo etapo dalimi. Kad pirmas etapas išlieka svarbus, tai galima žinoti iš atliekamų funkcijų ir sąryšių. Grupės yra visi sąryšiai ir atliekamos funkcijos kartu, tame pačiame etape su keliama sandara į kitą etapą.

2. Sudėtinių sąryšių atgaminimas ir atgaminimo riba

Sudėtiniais sąryšiais yra pagrįstas vienas iš svarbių komposistencijos sandarų. Sandaroje slypi formos, kurios atlieka atgaminimo ir modeliavimo procesus su modeliavimo paskirtimi. Nuorodos yra atgaminimo dalis. Kai žinomas sulygintas procesas savo ištakomis, tai atrandamas vienas pagrįstas būdas siejantis atgaminimo procesus. Prieš sujungimą į didesnes dalis būtina turėti savo nuorodų rinkinį ir jame atitikmenų. Atgaminimas yra rinkinio atitaikymas komposistencijoje. Sulyginti procesus įmanoma, kai jie optimaliame lygyje. Komposistencija ir pritaikymas yra sudarytas iš šių procesų ištakų. Optimaliame pritaikyme svarbus dėliojimas ir jungimas, kuris atvaizduoja visą procesą ir ištakas palaikymo lygyje. Nuorodos palaiko komposistencijos kiekybinį procesą, kuris svarbus, kaip ir optimalumo dalis. Iš pagrindinio modeliavimo išlieka svarbios žinomos nuorodos, kaip ir atgaminimo dalis.

Atgaminimo riba yra esminė, kuri užbaigia vieno komposistencijos etapo ribas. Atgaminimas yra viena iš būdingųjų paskirčių, kuriame yra svarbus atitikmenų įvedimas. Šis procesas yra - kaip ir sangėrio įvedimas į komposistencijos sudėtį. Kiekvienos ribos žinojimas turi būti numatytas iš komposistencijos pritaikymo sandaros. Sandara yra nekintanti atgaminime, kuris vienas iš funkcionavimo dalių. Nuo kūriančiosios sandaros neskiriama daug atgaminimo galimybių, kiek yra kiekybėje. Tačiau kiekybėje yra optimali riba, kuri atrodo pritaikoma daugelyje paskirčių, kaip ir viena iš atitikmenų funkcijų. Nors, sandaroje to nėra daug, sandara yra optimali, pakankamai išreikšta savame etape. Atitikmenų sistemos yra ribinės, jos panašių paskirčių neįgyja, jas vienyja svarbios sandaros. Pagrindinio modeliavimo paskirtys ir apribojimas yra kiekybės procese su galimybėmis, vyksta pasiteisinusių procesų atitaikymas.

Pirmųjų etapų įprasminimas yra savo paruošime labai objektyvus. Kūriančiosios sandaros formų ir atgaminimo procesų dėliojimų ir jungimų galima atrasti visame protipiniame paruošime. Savame rinkinyje kiekybės paruošimas nėra objektyvus, bet laikantins savo rinkinio instrukcijų, jame atsiranda protipinė paruošimo sandara. Visos kūriančiosios sandaros detalės yra dalis komposistencijos elementinio išdėstimo. Pasitelkiant kūrinėjimo ypatybes yra daug paruoštų rinkinių, kurie gali būti laikomi sangėriais. Dirbtinis laikymas procesų ypatybių neapriboja pasiekti didelių rezultatų, kurie vaizduojamojoje komposistencijoje yra įprasminti ir objektyvūs. Nuo bendros paskirties ir atgaminimo grupės nesiskiria joks etapas, bendrų etapų išraiškos yra sussietos bendrais sąryšiais, kurie dalis komposistencijoje pasiektų atradimų. Atgaminimas yra procesas, kuriame yra ribos, bet jos priklauso nuo pasiekimo rezultato.

3. Papildomi sąryšiai

Daugiau apie sąryšius žinoma su nuorodomis ir atitikmenimis į jas. Prieš didelį funkcionavimo pritaikymą etapo dalims, veikia papildomi sąryšiai, kurie sujungia panašias dalis. Pritaikymo būdas labai konkretus ir aiškus, kad sudėtyje turėti papildomų sąryšių, reikia juos atitaikyti pagal rėžimą, taip praplėčiant kūrinėjimą. Papildomi sąryšiai vadinami sangėriais, jie išlygina procesus pritaikant viena iš ištęsinamų paskirčių viename etape. Norint pratęsti kūrinėjimą, reikia turėti įvadinį rinkinį, kuriame yra didelis procese sukauptų komposistencijos dalių. Papildomi sąryšiai būtų įvedantis į ištęsimą, kuris būtų optimalus savame etape. Plėsti žinomas sudėtis yra galima, kai turima konkrečių įvadinių paskirčių ir nuorodų. Sulyginimas yra viena iš pagrindinių funkcijų per sąryšių ir atitikmenų pasilyginimo turėjimą savitame etape. Ištęstos formos optimaliai išlygina pasietas etapų kūrinėjimo dalis.

Papildomus sąryšius laikome viduje įtrauktas nuorodas, bei išorės-centro tako nuorodas. Visas pagrindas sudarytas iš panašių nuorodų į tas, kurias galima atgaminti. Susieti didelius nuorodų junginius galima pasitelkus savo įvadinį instrukcijų rinkinį. Apie šį rinkinį, kuris savitame etape pavirsta į žinomas nuorodas, ištęsimas yra visų protipinių paruošimų ir modėlėjimų. Susiejami procesai yra sulyginami iš nuorodų, kurios gali būti atgamintos ir paruoštos atgaminimui. Kiek žinoma, įtrauktas nuorodas pagal protipinį paruošimą  galima laikyti nevisas. Tik įtrauktos žinomos dalys yra paruoštos protipiniame modėlėjime. Sąryšiai ir nuorodos yra optimalios, kuriose atvaizduojamas vienas iš pagrindų, kai laikomos visos bendros nuorodos plėčiamame sudėties rinkinyje. Savame instrukcijų rinkinyje to gali nebūti, bet svarbu žinoti, kad tai tėra vaizduojamoji priemonė komposistencijoje.

Papildomi sąryšiai ir jungtys ypatybėmis yra ištęsimas vienos svarbios funkcijos komposistencijoje. Ypatybės kuria svarbias dėliojimo ir jungimo instrukcijas. Paruošimas yra skirstomas į optimalias etapo sąsajas, kuriose yra ištęstas paruoštas funkcijos etapas. Komposistencija ir protipinė dalis yra nekintanti, kai nėra žinoma visų funkcijų. Esminės funkcijos yra protipinis paruošimas, kuriame vygdomas modėlėjimas ir pritaikymas. Nuo šių paruoštų komposistencijos elementų svarbiomis dalimis laikomas to pačio etapo funkcijos. Papildomų sąryšių modėlėjimas ypatybėmis yra atitaikytas optimaliame lygmenyje su pruoštomis protipinėmis paskirtimis. Tipinis palaikymas yra ir sangėrio adaptavimas visoje komposistencijoje. Kiekvienas ištęsimas yra dalis laikomosios funkcijos palaikymo ir dalis ištęsamų naujų formų. Elementai yra nevieni, jie priklauso grupėms, kaip protipinėms.

Kalbos pasaulių dalinė komposistencija (Aštunta dalis)

Komposistencija tai atskiros kalbos paruošimas ir integravimas į bendro lygio kalbas. Kalbų skirtingumas ir kalbų grupės yra skirtingos, jos visos yra kaip modeliavimo galimybių išryškėjimas ir detalus planavimas. Nuo pagrindų iki pirmosios paskirties yra didelis skirtumas, kuris apibrėžiamas per santykius ir kiekio apribojimus. Tik vienos kalbos modelis yra teisingas ir nekintantis. Tai nėra ženklų sistema, kuri žymi labai apribotas sąryšių galimybes, tai skirtingo atvaizdo daugianarė kalbos principų grandinė. Komposistencija ir modeliavimas yra uždaras metodas, kuris visų pirma supažindina su atskiromis kalbomis ir padaro aiškinimą apie tai kaip ryškėja dar neatrasti detalumai. Lyginimąsis šių skirtingų kalbų tai kaip juoda ir balta, nėra jokio suderinamumo ir panašumo. Šiais bruožais paremta kalba yra plano atskleidimas, kuris bus ateityje dar skaidresnis.

Komposistencija tai kitokios kalbos grupės modeliavimas. Tai neprimena ženklų ir nesudaroma abėcėlių atitikmenų. Bet laikomąsi plano, kuris labai svarbus kaip ir idėjos pratęsimas nuo priklausomos protipinės dalies. Atskyrimas nuo kalbos akcentuojamas kaip atvedimas prie kitokių galimybių, kurių pati kalba neužpildo. Gali atrodyti, kad įprasta kalba perteikti grupiniai užvadinimai tikslingai pavaizduoja kalbą, bet ištikrųjų taip bandoma pavaizduoti atitolinimą arba dalinį atsiribojimą nuo kalbos. Per uždarą grandinę visų pirma bandoma parodyti pradmenis, kurie bus protipinės dalies laikymąsis sudėtinio plano. Šiame plane numatyta, kad pradmenys priklauso nuo akcentuojamos dalies, kuri neturi galutiniame variante ryšio su kalbos pagrindais. Todėl vyksta kalbos proceso atmetimas ir grįžimas prie protipinės dalies. Šių principų numatymas ir atskyrimas nuo kalbos turi galimybių numatymą.

Paprastose kalbose vystoma idėja su ženklais ir jų reikšmėmis yra nepaaiškinanti modeliavimo pagrindų. Kaikurie ženklai egzistuoja, kaip grupinis vienos nuomonės abstrakcinis sutarimas. Todėl panaudojimas labai neperspektyvus, nesusijęs su idėjos motyvu ir ženklų pradmėmis. Pačios idėjos negalima iškeisti į kitas, ir nėra kitokių kalbos užkampių kurie skambėtų neįprastai. Ženklai visur palieka prasme, kuri netokia svarbi. Iš šių pagrindų matyti, kad kalba turi laikiną panaudojimą, kuris nepanašus į modeliavimo protipines grupes. Todėl konkrečiuose planuose nieko nėra apčiuopiamo, todėl kad ir nėra tęsmo ar didesnės idėjos. Tai yra išsekęs netobulas modeliavimas, kuris nesugrąžina ir nieko neduoda svarbaus. Ženklų reikšmės labai ribotos ir netikros, neperkeliamos į kitokias svarbesnes modeliavimo grupes. Tolesnis vaizdas kuriamas tų pačių idėjų, kurios neperlabiausiai gali būti iškeistos į geresnes kokybes.

Atsiskyrimo kalbose yra naujas modeliavimas, kurį vadinu komposistencija. Iš šios grupės modeliavimo išskiriamos grupės atitinka jų nuorodas ir yra pilnas pažinimas keliamų progresinių minčių į kurias sudėtas visas atvaizdavimas atskirose kalbose. Tie principai, kurie laikomi aukštesniais yra aukštesnių minčių turėjimas. Per tai atrandamas svarbus ryšys, kuris palaiko esmines modeliavimo paskirtis per reikmenis ir užpildymus. Šis metodas yra esminis, jame formuojasi naujos sub-struktūros ir skiltys, kuriose daug naujų ir nematytų dalykų. Šioje dalyje komposistencija yra atskiroje kalboje, kuri nėra pagrindinė, taip palaikomas kitos krypties nuovokos parinkimas. Per šias palaikymo grupes aukštesnių grupių atitikimas yra pačiose nuorodose su naujos krypties modeliavimu. Formavimas yra tik naujų grupių realizavimas naujame turinyje su naujais paruošimais ir atskyrimais to modelio procese.

Kuo modeliavimas pradedamas suvokti aiškiau tuo ryškesni detalumai atsiranda. Modelio kokybė yra padalyta dalimis ir šių dalių modeliavimas neatsiranda kaip vienas privalumas. Dalykų organizuotumas pritaikytas siekti aukštesnių pakilimų, taip gauti kiekvienoje pakopoje detalesnį paaiškinimą apie tai. Atskirose kalbose šie privalumai būtini, net yra atskirų skilčių užvadininimai, kurių egzistavimas ir noras juos turėti labai susijęs. Bendrai tai toks žinynas, kuriame paaiškinimas atitinka labai realius scenarijus ir jų autoriai labai tikrai pastatė jų scenas. Tai būdinga atskiroms kalboms, kurios turi pagrindą būti integruojamoms kaip sėkmingoms tos grupės kalboms. Ryškesniais detalumais laikome integruotoms paskirtimis, kurios priklauso nuo skilčių ypatybių. Tokiame žinyne užvadinimai ir reikšmės nesikeičia tik vaizduoja prasmes iš kurių sudaryti pagrindai ir dalinis įsiminimo procesas.

Pagrindinis pritaikymas yra nukreiptas ta linkme, kuo modeliavimo galimybės skiriasi vienoje modeliavimo dalyje - atskirose kalbose tuo ir kitoje - pagrindinės kalbose. Kadangi iš ženklų sudarytos modeliavimo kryptys neproduktyvios, nuorodas kuriame protipiniu būdu. Protipinis būdas jau buvo paaiškintas anksčiau; dabar aptariami jų pagrindiniai skirtumai. Dėl skirtumų labiausiai tinkančios prasmės tai pavadinti yra susijusios su jos turiniu taip pat ir kiekiu. Pagal kiekių dydžius galima numatyti naujas modeliavimo grupes. Tai kaip ir daugelis modeliavimų skiriasi savo sąvybėmis, kurios gali tapti pirmiausiai atitaikytoms pagal ypatybių dydžius ir tai nesusiję su ženklais. Kadangi tai atskirų kalbų metodas, jis yra skirtingas ir pritaikomas tik labai išskirtoms situacijoms. Modelis, kuriuo viskas sudėtingai pavaizduota yra apribotas, jame yra patys pagrindiniai pagrindai, nuo kurių viskas pradedama.

Kartojimas pradėtos idėjos tęsiasi, kuo ryškesni detalumai atrandami ir tuo aiškesnis modeliavimo metodas. Tada turimas aiškus planas kaip ir nuo ko pradėti tos grupės modeliavimą. Komposistencijos modeliavimas yra vienintelis, kuriame pradedamas skilčių naudojimas. Taip pat naudojimas yra pagrindų sukurtų nuorodų, jos atsiremia į dydžius ir jie sutampa pagal vienetines sąvybes. Suvokimas yra atrama visai padarytai atskiros kalbos krypčiai. Suderindami pradėtas idėjas su tomis, kurios numatytos randame naujų ypatybių ir nuorodų. Skirtingas atskirų kalbų numatytas detalumas ir skirtingas pagrindinėse kalbose randamas ypatybių rinkinys. Sąvybės yra apspręstos tos, kurios buvo sudėliotos į savas rinkinio vietas. Sekamas pavyzdys yra viso principo, kuriame aiškūs ir neaiškūs planai kartu sudaro vieną bendrą sisteminį pagrindą. Modeliavimas tai sisteminis paruošimas, o rezultatas atskiros kalbos.

Yra kartojimas idėjos ir ryškinimas padarytos eigos. Kadangi išskiriamos aiškios detalės, kuriose pasikartoja idėja, galima numatyti plano eigą. Plano eiga prasideda pirmapradėmis nuorodomis į reikmenis. Dėl padarytų sąsajų yra surandamas modeliavimo krypties poreikių ir sąsajų pagrindinis naudojimas. Atskirose kalbose numatytieji reikmenys yra be nuorodų, todėl juos pasiekti reikia didelio organizuoto plano su daug dalių. Paprastai naudojamas sumažintas reikmenų modelis, kuriame yra pagrindai ir vienarūšis naudojimas. Komposistencijos sąsajos yra ribotos, todėl galima lengvai jas rasti atskirose kalbose. Šiuose momentuose labiausiai aktualus dydžio santykis tarp dalykinių apribojimų. Detalėse surandamas suderinamumas ir pagrindų panaudojimas prie aiškių modeliavimo sąlygų. Principas neįprastai nurodo prie pagrindinių sąlygų naudojant reikiamus modelius.

Kaip kiekviena kalbos samprata turi savo idėjos paaiškinimą, taip ir šioje atsiranda kaip paaiškinti grupes ir nuorodas į naują modeliavimo metodą. Aiškinimas labai aktualus atskiroms kalboms, kurios tik ruošiasi susikurti. Numatytieji pagrindai yra nepasiekiami, tačiau detalus jos apibūdinimas yra įmanomas kaip vienas iš pagrindinės kalbos užslėptų ypatybių. Pagal ypatybes yra surandamas vienas iš įmanomų grupinių pagrindų, kuriais būtų galima pasinaudoti atrandant naujas pakopas atskirose kalbose. Šis metodas yra pagrįstas savo veikimu apie kurį vis dar daug nežinoma. Tačiau pats naudojimas primena komposistencijos pagrindus, kuriuose akcentuojamas dydis ir kiekybė. Tose sampratose yra sudėliotas neatsitiktinis nuorodų atvaizdas, jis atsiranda atskirose kalbose kaip privaloma dalis ir dydžio nuoroda. Galimybių demonstravimas yra apie minimalų principų apdorojimą didelėse grupėse atskirai nuo numatytos grupės.

Visų atrastų skirtingų kalbų siekiai yra skirtingi. Nuo supažindintų atskiros kalbos pagrindų ir pagrindinės kalbos pagrindų idėjos skiriasi. Taip norima parodyti, kad pagrinduose slypi didelis paruošimas, kuris išskaidytas į pavienes detales. Norint sutapatinti metodą su šių laikų kalbos pradmenimis, jau galima rasti užuomazgų, kad atskiros kalbos jau kuriasi. Tai sutinkama visur, kur galima demonstratyviai parodyti pagrindus, kuriuos turi vienos iš akcentuojančių naujų kalbų. Taip pat akcentuojamas naujas modeliavimas, kuris paremtas nuorodomis ir jos turi dydžius, kurie suprantami tik per apribojimą. Apribojimas yra dėl to, kad nėra pasiekta numatyto rinkinio detalių ir nuorodų, tačiau jos yra ir jos nevisos pasiekiamos. Išskaidytomis dalimis yra lengviausia suplanuoti tai, ką numatytos grupės minimaliai numatė išreikšti. Komposistencija šiuo metu yra vienintelis šios atskiros kalbos atvaizdas, kuris bus dar plečiamas.

Trumpai. Striglamija ir naujas mišrus pajungimas

Pradinių verčių veikimas visada kėlė abėjotinas išvadas apie tai, kaip gali būti išdėstytas pradmeninis semiolokacijos rinkinys. Pradmeninis semiolokacijos, kaip ir betkoks rinkinys gali būti iš mišrių dalių ar negali?

Striglamijoje yra mišrių įkrovų derėjimas, kurio ciklo dydis nepanašus į nemišrių įkrovų. Tačiau pagrindinis skirtumas, kuris nusakomas visa instrukcijų eiga yra pritaikytas rišlioms dirbtinės materijos įkrovoms, kurios neturi atskaitos proceso taško.

Dirbtinės materijos (striglamijos) procesai yra suderinti su pradmės įsakais postuliuotais anksčiau. Dabartinis momentas reikalauja naujo požiūrio apie tai kaip procesai yra naujai išdėstyti. Pasiskirstymas vidinių įstatų yra nusakytas pirmuose pranešimuose apie tai, tačiau nepaminėtas mišrus pajungimas. Pagal pavyzdinį atvaizdavimą, yra konkrečios įkrovos, kurios mažina ir didina semiolokacijos apkrovą. Jos bendrai kartu atlieka svarbias funkcijas, kurios susijusios su naudojama energija ir vienos semiolokacijos (1 sem) ištekliais.

Visos formos, kurios nors kiek aktyvios nėra pavieniai svarbių procesų pagrindai. Pagrindo ieškojimas turi būti susijęs su pradmenimis ir galimais jų atitikmenimis. Pagrindinis jų ieškojimas turi atitikti uždarą ciklą, kaip shemoje: shema nr.1 (https://s25.postimg.cc/595jyufsf/100394.png).

Pirmojo skorpuso (skyriaus) galios yra skirtingo spektro dalis. A spektras nemišrių įkrovų rodikliai, B mišrių įkrovų rodikliai. Šie bendri rodikliai nurodo kokias sąlygas gali sukurti atskiros dirbtinės materijos, kurių būna pasirinktinai daug. Pačios pagrindinės tai tos, kuriuos galia pirmiausiai pavirsta atitinkmenų (c sem) energija.

Antrojo skorpuso (skyriaus) galios yra kito spektro dalis. C spektras mišrių įkrovų rodikliai, D nemišrių įkrovų rodikliai. Pagal galimybes, tai jau nebepirmas variantas, kad būtų laikomas pradmenimi. Tai tik vienas iš būtinų atliekamų funkcijų, kurios nepagrindinės. Kas svarbu iš šio rinkinio, tai kas gali būti atitinkamomis formomis ir rinkiniais.

Pagrindai nė nereiškia pradmeninių sąlygų, todėl pasitelkiamas antras planas, kuriame tos pačios reikšmės suvokiamos dar kitaip. Iš šio postato iškyla abėjonių, kas laikoma pradmenimi, bet tai dar neviena problema. Pasirinktinai įkrovų ieškojimas atsiremia į vieną iš tų skyrių, kuriuos palaiko (c sem) = atvirkščias vienetams dėmuo. Kai šis dėmuo aktyvus perjungiamas mišrus ir nemišrus išsidėstymas. Tada nebežinoma kaip atsiranda pradmenys ir semiolokacijų pradmeniniai rinkiniai.

Galiausiai, atsakymas apie mišrumą lieka neatsakytas, nes mišrumas atsiranda iš kitų apkrovų linijų, kitų spektrų ir galimybių. Tai kas ribota pagal semiolokacijos aiškinimą dirbtinėse materijose vienas iš neatsakytų klausimų. Kuris ateityje gal bus atsakytas.

Desimenacinė atoveika, reikšmės ir pavadinimas

Kaip ir kiekviena atoveika turi reikšmes priklausomai ir naujos kitos turės skirtingas reikšmes, kuriomis nusakomas veikimo principas. Pažinimas priima skirtingas pozicijas ir jose yra vis atskirtas nuomonės komponentas. Veiksme yra sudarytos naujos apribojimo dalys, o atoveikoje yra skirtingų reikšmių analizavimas. Pagal teisingą nuosaką viskas vyksta panašiai, bet išvadose jie pasireiškia skirtingai taip užblokuodami pirmajį vyksmą. Apie pirmajį vyksmą žinoma nedaug, nes jis yra dirbtinėje būklėje, kurią reikia sukurti ir tik iš priemonių, kurių pažinimas dar negali apriboti. Užtikrinti apibrėžiamumą galima atskirai įvertinus ar teisinga nuosaka ir veikimo dalys panašiai apribojamos. Per pradinį apraiškos būdą reikia atskirti analizavimą, vyksmą ir reikšmių originalias nuomones. Žinant sąlyginį apribojimą viską galima pratęsti iki žinomos apkrovimo pakopos.

Patį išugdytą pasirinkimą sudaro kelios paprastosios atvoveikos ir veiksmo segmentų dalys. Vienas iš svarbių segmentų yra antituras, jis pažymi, kad kiekvienoje paskirtyje yra žinomos pradžios ir ateinantys dėmenys. Pradžioje šie dėmenys sudaro desinemacijos turo dermę, joje priklausomai atskirtos dalys įeina į tapačią sudėtį, bei atlieka konkrečius vaidmenis. Toks veikimo principas priklausomas nuo turimų segmentų ir pradžių turų. Vienatiniame suvokime veikia paskirtyje išugdyta dėmenų nuomonė ir principas. Kiekvienuose ateinančiuose dėmenuose yra atitinkamas atskiras paskirties nuorodos išugdymas. Pagal šį nuomonės išugdymą yra daug pasirinkimų susijusių su paprastais ir neįprastais dėmenimis. Jų analizavimas yra įžvalgos gebėjime, jį atkurti padeda kaikurios senai atliktos veiksmo ir atoveikos dėmenų dalys. Į nuomonę žvelgiama neįprastai bet turint vienatinį paaiškinimą.

Pagal skirtingus atoveiksnius galima įvertinti pirmosios dalies išverstą segmentaciją ir tapatį atlikti su kita. Taip išversta segmentacija ir kelios segmentų dalys yra priklausančios artimam atradimui, bei jose yra reikšmių, kurios išverčiamos neįprastai. Tose dalyse pasilieka antituro atradimas, kurį laiko paprastosios detalės, kurios paskirtyje yra labai plačios. Atliekamas vaidmuo šių dalių yra įkrauti naujų paskirčių, kuriomis būtų galima stebėti atoveikos ir veiksmo segmentus. Tai veikia neįprastai, bet iš įvertinimo dalies tai sudėtingas šios dalies atlikimas. Jį dėliojantys turi išugdyti dėliojimo ir įžvalgos sąvybes. Jokios įterpiamos ir savo nuomonės dalys nėra tose paskirtyse, kuriame ir atradimas. Kiekviename paaiškinime yra atrandamos kelios atoveikos ir veiksmo pakopos. Pakopos yra sudėtos prasmės ir kaip giliai jos įsivertinimo galia aukštos.

Įprasta skirstyti keliais paruoštais rinkiniais, bet jos dalių ir rinkinių segmentacija turi būti patikrinta. Paruošimas atitinka ką galima plačiai panaudoti ir plačiai ištikrinti. Tai priklausomų dalių visumos atpažinimo atradimas su kuriuo ateina naujas pažinimo principas. Jį išugdyti galima priėmus atskirų dalių skirstymą, bei atskirų dalių principo atlikimą. Visuomet priklausančios dalys turi pasižymėjimus ar net išraiškas per kurias bandoma stebėti vienos ar kitos pozicijos kraštus. Į tai įeina visi rinkiniai kurie sudaro artistiškas galimybes, jose ir turų skirsniuose būna panaudojama segmentacija. Kaip ir parodomas pažinimas jo principo atlikimas yra išugdomas atskirai, bet vertinimas yra neatskiras. Iš kitos pozicijos panaudojimas platus bet minimaliai. Kitos pozicijos kraštai yra pasižymintys priklausomų dalių plačiomis nuorodomis.

Paruoštoje shemoje pažymima viskas ką atlieka desimenacinė atoveika, bei ką pažymi svarbiausiai yra atskiros reikšmės.

shema čia (https://dl.dropboxusercontent.com/s/2ejt6pkesa7ezm9/540005.png)

Kai apibrėžiamumas lieka turų numatyta minties apibrėžiamumo skalė, ją padidinti iki kitokio panaudojimo neužtenka skirsniuose panaudojamų atoveikos rūšių. Kiekvienai pažymėtai detalei trūksta kelių dėmenų su kuriais galėtų keistis visas numatytas dėliojimas. O pagal galimybes tai yra neįmanoma, ir tikriausiai panaudojama segmentacija yra originali, negalima kitaip jos keisti ar dėlioti savaip. Pakeitimas būtų negalimas arba perdaug sudėtingas, kad nebūtų galima jo savaip interpretuoti žinomomis žiniomis. Pagal galimybes yra atskirtos taisyklingos pusės ir jose yra atskirta atitikimų, kurie virsta į nuorodas. Tai yra daug daugiau lyginantis su turimomis žiniomis, bet savaip tai atrodo kaip riba, kuri aukštai pasiekta. Vertimas daugelio apibrėžimų ir apibūdinimas yra savaiminis arba dirbtinis prie ribos, kurią sukuria dar nepažinti originalūs nuorodų apibrėžimai.

Pagal principą išreiškiama aliekama funkcija, kurią atoveika sukuria. Geram paruošimui ir dėliojimui priklauso tik žinomos dalys ir jos yra apibrėžtos segmentų pasirinkimo detalės. Kai detalė atsiremia su dėmenų veiksmingumu surandamas ryšys kuris slypi antituro dėmenyse. Visos dėliojimo atoveikos ryšys yra originalus ir įtraukiantis į vienatinį suvokimo pogrindę. Pasižyminčios veiksmingumu dalys yra neatsitiktinės, bet apibrėžtos sukuriamais principais. Vienai detalei galima priskirti daug lyginimosi dėmenų, bet nevisi lieka atpažinti. Taip veikia segmentinės dalys, kuriose yra nustatyta pažinimo riba. Ją toliau plėsti neįmanoma, nes nežinoma pagal kokias galimybes tai atitinka. Atitikimas yra labai įvairus ir mišrus, jį žinoti su jau turimomis žiniomis dar mažai pasiekta. Susidarymas vertinamas kaip paruošimas aukštai pakopai, kuri sudėtingai apibrėžiama.

Susidarymas naujų prasmių yra apibrėžimo nauja išraiška, kurią tenkina atoveika. Bet pilna atoveika nėra žinoma, nes apibrėžtos reikšmės minimaliai atitinka sukuriamus principus su kuriais galima prisilyginus atrasti panašumų. Todėl pažymėtas suvokimas dėmenyse yra atititinkantis sudėtingas prasmes, kurių neįmanoma pritaikyti. Pritaikymas yra dėl detalių atitikimo principo, jį sudaro kelios dalys tai - turas ir antituras. Apibrėžimas pagal šias dalis yra surandamas ne iš vienatinės pusės, bet kelių atskirčių, kurios gali savaip atitikti ribose. Ribose tai apibrėžiama dar atskirai, jas gali pasiekti atitikimas, kur ir pažinimo perteikimas yra skirtingas. Po pačia mintimi padėta tai, ką galima išversti skirtingomis kryptimis, bet jos reiškia vieną grupę ir toje grupėje yra tik vienas dėliojimas. Išraiškas apibūdina veiksmas ir atoveikmis, pasisavintas iš turo ir antituro.

Iš poteksčių galima suprasti kaip panaudojimas išverčiamas tokiame tarpsnyje su atoveika. Desimenacija tai pavyzdys, kuris minimaliai atkuria, ką išties sukuria veiksme ir atoveikoje slypinti dėliojimo esmė. Sukurtas vaidmuo yra priklausomas nuo sudėtingų prisilyginimų ir jų išvertimas gali maksimaliai neatitikti jokių žinomų prasmių. Visas sudarymas dėmenyse yra suvokiamas iš žinomų dalių, bet kartu ir skirtingų išvertimų. Vienatiniame veikale tai padeda suvokti, kuriame tarpsnyje tai egzistuoja, bei galima prisilyginus suprasti. Atitinkamame supratime yra tenkinančių prasmių, kurios sudėtinės, tai vaizduoja kad iš mažų dalių buvo perdaryta į atskiras sudėtingesnes struktūras. Šis atitikimas yra egzistuojantis suvokime, kuriame sudėtos atitinkamos prasmės yra vis dar pasirinkimo galimybė. Taip pat nėra atskiro vienatinio panaudojimo, kaip ir bandoma išversti, jį sukuria tokios aplinkybės.

Semiolokacijos efektas 1 d.

Toks būdas, kurį galima vadinti efektu yra visas skyrius apie semiolokacijas. Kaikurie dalykai jau paaiškinti nuo pradžios. Tai ką galima sudaryti ir laikyti semiolokacijomis yra tik vieno efekto pradžia, kuri vėliau nusikelia į didesnius fenomenologinius reiškinius, tame pačiame buvime. Svarbus efekto sąlygojimas yra nulemtas dar paviršutiniškesnės idėjos stebėti reaktyvumus ir nereaktyvumus. Tame pačiame buvime yra visko, tačiau efektas neperžengia apibrėžto ir užsiminto oficialaus principo. Semiolokacijos serijų reiškinys gali surinkti neįtikėtinas sampratas apie tai. Minties ir realybės reiškinys sieja kelius pradžios aspektus, kurie jungiami ir juose matoma nepilna sandara. Yra tokia nepilnai apibūdinanti sandara, kurios tai serijos reiškinys.

Senesniuose raštuose yra apie efektą šiek tiek užsiminta. Kai jungiamas įkrovų suminis dalių reiškinys, jis sudaro vieną efektą. Paprastai viskas atliekama per dirbtinę materiją, kurios serijos principus dar nevisus galima laikyti oficialiais. Buvo paminėtas ankstesnės serijos jungimas paprastomis įkrovomis ir stebimas suminis tų dalių reiškinys. Galima manyti, kad tai iniciacija ir jos išderinimas labai sudėtingai suprantamas. Oficialiai yra laikoma, kad suminis dalių reiškinys yra vieno efekto atliekama funkcija šalia daugelio kitų. Kada suvokimas pažengia toliau, pats efektas pasidaro mažiau reaktyvus suvokimui. Dalinai vyksta nereikalingos reakcijos, kurios visus procesus susijusios su įkrovomis degraduoja viena pakopa. 

Jau buvo atskirtas semiolokacinis pažinimas - tai dar vadinamos "greitosios sąsajos", jos atlieka tą funkciją daugiau nei viename semiolokacijos efekte. Minties pasauliuose greitosios sąsajos yra apibrėžtos ir jos kaupiamos ir naudojamos. Tačiau viskas dar nėra pasiekę daugiau nei vieną efektą. Bandoma tai laikyti eksperimentu arba išskirtiniu atvėju, kuriame pažinimas išskirtinis, duodantis daug naujų funkcionalumų. Greitosios sąsajos padaro, kad apsuptas logizmų dirbtinis pasaulis galėtų būti viename efekte, griežtai nustatytame apibrėžime. Pagal apibrėžimą viskas ir veikia. Tai žinoma nėra paprasta, nes kaupimas sudėtingas reiškinys. Greitosios sąsajos yra tas lygis, kurį galima vienu iš būdų atrasti ir mokėti atlikti kaip siekiamą kaupimo būdą.

Daugelis bando siekti žinių, kurios nesudarytos iš vieno efekto. Tačiau semiolokacijos turi tik vieną apibrėžtą efektą. Loginiai reiškiniai yra pasiekę nevieno efekto sampratos išvystymą, kuriam norint naudotis reikia papildomai žinoti papildomų žinių. Tas modelis yra daug kartų patobulintas, bet išrastas kaip nepamainomas kitas būdas kaupimui. Semiolokacijos yra vieno efekto lygio išugdymas, kai įkrovos visos vienodo ar panašaus būvio. Efektas nereikalauja didelių pastangų išugdyti kaupimą ar patobulinti sąsajas. Todėl nėra jokio kito efekto, kuris būtų vietinis ir panašus į semiolokacijos. Išradimas semiolokacijos yra pritaikytas prie dirbtinės materijos šaltinio galimybių. Galimybės dabar yra kelios, (greitosios sąsajos ir dirbtinė materija), kas puikiai atitinka vieno efekto būdui.

Niekaip nepagalvota, kaip mintis atsako į vieno efekto poveikį. Pagal oficialias žinias, tai dar reiškinys, kuris kaupiamas savomis įkrovomis. Jas leidžia dirbtinė materija, kartu su greitosiomis sąsajomis. Mintis yra panaši savo galiomis į semiolokacijos efektą, bet funkcija labai skirtinga. Mintis nėra toks šaltinis, kuriame negalėtų atsirasti kitokios funkcijos. Efektas reiškia, kad viskas veikia papildomai arba automatiškai. Kaip priklauso manyti galima sukelti simuliacijas ir tada žiūrėti poveikį. Kiek toli pažengia efektas laikoma tiksliniu pažangos lygiu. Tai neviena funkcija įeina į pažangos matavimo sistemą. Funkcijos yra efekto nustatytame poveikyje. Mintis gali atrodyti šiam dalykui pritaikyta kaip įkrova, bet tik dirbtiniame lygyje.

Jau gerai išnagrinėtas bendrasis semiolokacijos atvėjis. Kaupimas priklausomas nuo vartojimo. Vartojimas yra nenaujiena. Kaupiklis yra idėja, panašiai kaip vartojimas ir jo koncepcija. Bet nėra kitokio būdo, kuris būtų ne kelių efektų sandara. Kaikurios sampratos suminimalina galimus atvėjus. Tai verčia pradėti vertinti kitaip poveikio galimybes. Vartojimas tai išeinanti paseka, ką galima laikyti kaupimo sandaroje. Jei kaupimo sandara gali veikti kelių efektų sandūroje, bendrasis semiolokacijos atvėjis atrodo kitaip nei atrodo. Tačiau išlieka pagrindinė idėja. Prisilyginamas vartojimas tik atstoja galimybes, kurias žinoma nenaujiena kaip vartoti. Viename efekte tai dar aiškiau, nes nėra ieškoma papildomų atvėjų. Idėja paprasta, yra poveikis ir atsakas.

Dabar apibrėžiamos kelios to dalyko serijos, kurios iš to pačio dalyko. Semiolokacijos turi serijas, kurios nukelia į didesnius fenomenologinius reiškinius. Tai yra oficialiosios informacijos tas pats šaltinis. Mintis ir tikrovė į tai atsako savo reakcija. Tai, arba leidžia tai kad vyktų, arba tai atmeta. Yra poveikio ribos, kuriose stebima pagrindinė reakcija, ji matuoja fenomenologinius reiškinius. Pagal skalę reiškiniai gali sudaryti didesnius atvėjus, arba tik juos pamatuoti, bet nesudaryti. Pagal šias serijas yra sudaromas vienas efektas, kuris daugiau iš pagrindų nekinta. Atitinkama informacija yra reiškianti minties sandarą, kuri kaupimo sandaroje yra tik vienatinė įkrova ir reiškia pavienes ypatybes, kurias nešioja.

Nebėra efekto naujo ieškojimo, tik šiose dalykų serijose surastas pats paprasčiausias būdas kaip suvokti semiolokacijos efektą per pirmesniuosius funkcionalumo reiškinius. Nebuvo daug svarstoma, kaip pirmesnieji funkcionalumai turi atrodyti. Viską lėmė pati pradinė šaltinio idėja, kad kaupimas susijęs su vartojimu. Iš to kilo reakcijos ir nereakcijos apibrėžimas semiolokacijos efekto kontekste. Sandara pamatuojama pasidaro iš trečios perspektyvos, bet iki tol yra privalomas vartojimas tokių įkrovų, kurios nuo pradžių atrandamos. Teisingai yra suvokiamas nevienas funkcionalumas, kai surasti dalykai kaip nors atranda skirtingas vartojimo reakcijas. Pagal pavienį kontekstą kaupimo sąsajos labai išgrynintos ir atitinkančios pavienes tikroves, būtent taip bando atspindėti savo funkcionalumo galias.

Taigi, jau žinomi semiolokacijos pagrindai, kurie surasti labai neatsitiktinai. Šio dalyko serijos susijusios su didesniais reiškiniais ir jų ankstesnėmis apraiškomis. Serijos tai dar vienas pagrindų mato nustatymas, kuris reiškia pavienius reiškinius ir juose paliktas teisingas kilmes. Pagrindai semiolokacijoje yra serijos sudarytos greitųjų sąsajų ir dirbtinės materijos. Vartojimas šių serijų yra tolygus kaupimas. Suvokimas grįstas labai didele kaupimo įvairove, tačiau pagal vieno efekto atitinkamumą. Vienas efektas, kuris susietas su didesniais reiškiniais reaktyviai ir nereaktyviai atskiria vartojimo įkrovas, priklausomas tam pačiam fenomenologizmui. Numatytos tikrovės dar yra pradžia, kuri gali būti kitaip perkurta ir kitokiomis įkrovomis įsisąvinta, kaip pažinimas.

šia tema siūlau pamėginti tikrovę pažinti kitokia, neliaupsinama sandaros forma. Kaikurie kalbos momentai yra laikomi man neįprastais, bet tokių nėra daug ir laikau sudėtingesnėmis struktūromis, kurios iš dalies nedaug pažintos.

Semiolokacijos efektas 2 d.

Junginėjimas įkrovų yra sukuriamas pagal pagrindinius dirbtinės materijos junginėjimus ir dėsningumus. Prieš pilnai suvokiant, ką semiolokacijos jungimas siekia parodyti, reikia prisiminti pagrindinius principus. Iš sandaros pusės yra apibrėžiama kelios pagrindinės jos funkcijos, bet panaudojimas lieka tų funkcijų galinė užduotis. Pagal išmonę, reikia susitelkti ties kokybe, kuri gaunama pateikus įkrovų sumas. Betokios sumos jau yra pritaikytos ir turi savo unikalias reikšmes. Tai kas yra įmanoma yra ištisas planas, kuris vėliau pagal sandaros išsidėstymą apibrėžia galinę užduotį, patį naudojimą. Sprendžiant iš funkcijų ir simbolių ties funkcijomis, galimybės yra neatviros, o užkoduojamos ties viena kokybe, kuri dabar ir aktualiausia. Iš didžiosios pusės unikalias reikšmes turi visas semiolokacijos efektas, kuris turi išsprendžiamą ir neišsprendžiamą dalį. Galimybės pilnai suvokti kas slypi po reikšmėmis galimos tik pagal kokybę.

Dalykas turintis kitokių sandarų, remiančių koncepcijų, veikiančioje sistemoje gali išnaudoti galimas semiolokacijos efekto reikšmes. Ryšys turintis veikiančios sistemos simbolius, gali kalboje atrasti ryšį su naujų instrukcijų užduotimi ir sumodeliuoti funkcijomis paaiškinimą apie įkrovų sumų konkretų išsidėstymą. Teorinė pusė yra laikoma pagal potencialius parametrus, kurie būtent žino aktualiausią vietą ar iškėlimą efekte. Pagrindiniais žodžiais reikia turėti savo simbolius, kuriais galima įsivaizduoti veikiančios sistemos situacijas. Viskas apiima koncepcijų lygį, tačiau tai yra labai svarbu ir simboliai žymi įkrovų mažesnes ir didesnes dalis viename efekte. Kelių efektų sandara visko nepažymi, nes instrukcijų su šia užduotimi nėra, todėl teigiama, kad tai neištirtoji efekto pusė. Tai kas atstoja pavienes galimybes yra sumodeliuojama per pačios sistemos simbolius, kurie ištirtos ir neištirtos pusės.

Sudėtingų semiolokacinių procesų sandarų įsivaizdavimas per koncepciją yra jungtinis įkrovų dėliojimas iš pagrindinių dėsningumų. Dėliojimas aiškinamas per sumas, kurios pirmiausiai atlieka savo dėsningumus, o vėliau tampa paaiškinančia dalimi. Yra teisingas vertinimas, pagal kurį viskas turi būti suvokiama. Daugiau užduočių galima pasiekti tik supratus dėsningumus, kurie pasiekiami pagal įvairias kokybes. Sumodeliuoti šį procesą galima per kokybės apribojimą. Situacija daugiau aktuali, kai pasiekia simbolių apribojimus ir šie simboliai dalis vieno efekto, kuriame viskas vyksta. Simboliais užrašoma vidinių dėsningumų paaiškinančioji dalis, kuri kaip faktai yra perteikiami subtiliais ir objektyviais parametro rodmenimis. Ištisos įkrovos yra perteikinėjamos, o jose stebimi unikalumai, kuriuose pastebimas vienas efektas ir kitos sandaros. Šie aktualumai yra iškylančios efektų dalys.

Yra dar vienas svarbus principas, kuris pagal mintį atsako pagal vieno efekto galimybes. Vienintelis būdas, kuris dirbtinę materiją paverčia galimybių įkrovas išnaudoti viename efekte yra sandarų reikšmių iškėlimas. Kalboje gali būti atrastas betkoks iškėlimas, kuris būtų vieno ir to pačio efekto. Bet šalia visų efektų yra daug skirtingesnių sandarų, kurios panaudojimu atitinka daug neištirtų simbolių. Svarbiausia yra ką galima ištirti su unikaliu įsivaizdavimu ir ribotais privalumais. Vietinis efekto pranašumas yra kaupimo sudaromoji pozicija iš panašių dėmenų. Atskirtis tarp dėmenų yra iškeliamas kaip priemonė kaupimo būdą supaprastinti. Supaprastinti sudėtingą metodą yra nevisai paprasta, dalis reikšmių yra kartu labai svarbios. Išskirtiniu atvėju galėtų būti ištiriama žinoma dalis su kuria visas principas suvokiamas. Sampratos išvystymas keliasi per kelius lygius, kurie kaip kelias yra iki ištyrimo privalumo įkrovoms.

Bendrai taikytos instrukcijos yra tos, kuriomis paremtas pirminis įsivaizdavimas. Jame yra toks dirbtinės materijos įsivaizdavimas, kuris atskiria nuo pagrindinio vieno efekto ir kitų sandarų. Šį unikalumą išskiria priešingos semiolokacijos įkrovos, kurios gali būti pagrindo iškeliamoji dalis. Kaip yra galima, iškeliamoji galia yra pirmoji momento paaiškinama dalis. Situacija yra priskiriamos galios įvertinimas ir tyrimas. Kai dirbtinė materija yra užduotis, ją galima vertinti pagal kaupimo ypatybes, bet kaupimo ypatybės turi parametralizuotis ir tai turi būti subjektyvu ir objektyvu. Pagal įvykius kuriuos galima surasti, efektas ir surasti dalykai sutampa viename efekte. Teisingas funkcionalumas yra, kai pavienius reiškinius ir įkrovas galima sutapatinti su pavyzdžiu iš pačio tikrovės vaizdinio. Sudėtinės grandinės yra sukuriamos iš pagrindinio momento, kuris seniau ištirtas, jis yra ištirtoje efekto dalyje.

Galima pavaizduoti, kad semiolokacija skyla į ištirtą efektą ir neištirtą efektą. Abu privalumai ir neprivalumai yra tokio tipo sukurti funkcionalumai. Sprendžiant iš to, ką efekto dalyje pamatysime pirmiau, tas bus supratimo įsivaizdavimas. Pirmiausiai yra serijos iš oficialaus principo, kuriomis galima pažinti aukštesnius tipus, aukštesnes sandaras. Mintis yra kur kas sudėtingesnė nei atrodo. Įkrovos yra skirtingų 2 tipų: yra įkrautosios ir neįkrautosios, jos yra ištirtame efekte. Norint pažinti kaip jos funkcionuoja reikia turėti privalumo atvaizdus. Atvaizduose kyla tipų sprendžiamumas ir išskirtos dalys yra vietomis sudėtingesnės, turi "aukštas sumas". Iškelti pavyzdžiai neturi aukštų sumų, bet jos yra sukuriamos dirbtinėje materijoje ir vėliau įkraunamos. Įkrovimas simbolizuoja kelią, kurią reikia pereiti iki ištirto efekto. Jeigu kelias nėra pasiekamas efektas lieka neištirtas.

Iš visų atvėjų ir sandarų dirbtinėje materijoje semiolokacija yra arti populiariausio paaiškinimo apie dirbtinai sukuriamas įkrovas iš pačios iškeliamos sandaros. Iškeliamos sandaros kokybė yra viena iš apibrėžtų sąvybių surinktų į bendrą principą. Tarp dviejų atskirčių sandaroje ir efekte yra bendrumas ir pagal jį suformuotas atoveikos principas. Principais paremtas ištirto efekto kelias yra žinomas ir seniau atrastas. Pagal vieno efekto galią galima paremti simbolių aukštesnius paaiškinimus, kurie įgauna savas formas ir yra tyrimo subjektas. Tipinis apibrėžimas yra iškeliamos dalies paaiškinimas, kuriame numatytas ir kelias ir įkrovų išnaudojimai ir įkrovų pratęsimai. Skaidriai tai galima pavaizduoti efektu, kuris vienas efektas, galintis save realizuoti dirbtinėmis sąlygomis. Atsakymas yra susijęs su atliekamu procesu, yra ieškoma bendrojo suderinamumo ir tiesioginių sujungimų tarp įvairių efektų ir sandarų semiolokacijose.

Tiems patiems metodams, atrodo taikymas atrastas, jame nėra klaidų. Tikriausiai dirbtinės materijos įsivaizdavimas labai svyruoja, kai yra sukuriamas unikaliame būvyje. Dirbtinai sukuriami procesai yra lygiai tos pačios įkrovos, kurios parodo įvairias sumas. Kuo didesnis susumavimas, tuo parodoma, kad ištiriamas efektas. Pavyzdyje galima surasti, kad nepilna sandara jungiama gali būti toliau ir tada ji tampa ištiriamas efektas. Pagal pagrindus tai surandama išskirtinais atvėjais kai kokybė nesirealizuoja įprastais būdais. Įkrovos yra skirtingų dėmenų tipų, kurie lygiai tos pačios įkrovos parodančios sumas. Įkrautoji įkrova prideda, o neįkrauta atiima. Tuo bandoma vadovautis, kai ištiriamas ištirtasis efekto atvėjis. Visi privalumai sukuriami pagal principus ir jie unikalūs. Neperžengus didelių ribų, serijos reiškinys yra vienas efektas, tai jo apibūdinanti sandara. Siejami pradžios momentai su apibrėžimu, kuris suminis dalių reiškinys.

Aptariamas metodas yra konkrečios serijos iškėlimas, kuri vadinama semiolokacinio efekto atoveika. Šiai atoveikai būdinga tai kas buvo aptariama, atsakymai į konkrečius bendrus efekto santykius ir ribojimus. Žinoma, kad serija yra pirmiausiai susiejama su semiolokacijos atvėju ir materijos santykiais. Galima tarti, kad sandaros yra pilnai ištirto efekto pasekoje atrastos įkrovos su vidinėmis sumomis. Vienas efektas tai yra tokios sandaros, kuri žinoma kaip ištirta. Kitokios sandaros laikomos užribio arba neištirtosiomis. Yra keli atvėjai, kurie realizuojasi vadovaujantis principais ir teorija. Dirbtinė materija su simboliais sudaro sistemą, kuri tyrimo praktikoje vadinama analogiška kitoms ištirtoms sandaroms. Nevisi principai galimi kaip vieno efekto apibrėžimo detalių junginys. Dar egzistuoja kitos sandaros, kurios išreiškia kitokius santykius, kurie nėra sutampantys su oficialiomis žiniomis. Tyrimas yra suprojektuotas išanalizuoti įvairias dirbtinės materijos įkrovas, surasti bendrą efektą.



Kas supranta mane ir nori daugiau žinoti galima pasiekti mane šiuo puslapiu http://kalbairdebesis2.blogspot.com

Kalbos pasaulių dalinė komposistencija (Devinta dalis)

Detales komposistencijoje vienyja bendras pritaikymas ir skirstymas. Komposistencija įveda į naujų laikų jungimo ir dėliojimo atvėjų komplektą. Pagal idėją betkokia struktūra labai svarbi, nes nuo jos priklauso visa centrinio tako pozicija. Tai yra dirbtinai kuriamas viso proceso vaizdas, kuris centriniame take realizuojamas. Pagrindai yra apibūdinti, jie kelio atkarpos jungiančios nuorodomis tiesę, kuri pavaizduota centriniame take. Susiejus bendrus dalykus nuorodos lieka jungimosi dalimi ir ji netransformuojama, bet keičiama. Transformuoti atskirus nesavitus dalykus galima su sangėriu. Optimalios jo formos galimos su reikšmėmis, jos sudaro vieną dėliojimą. Viena iš paskirčių yra glaustai perteikti išorės-centro tako informacijos dalykus. Įvedus tai į ištęsimą, savame modeliavimo etape surandamos pagrindinių funkcijų ir sąryšių atitikmenys. Tada jie jungiami pagal turimus principus.

Dalį apjungimo etapo galima pasiekti vadovaujantis transelakcijomis principais. Jungtys išlieka kartu su viena transelakcija. Nekintanti sandara atlieka fiksuotas funkcijas. Formomis ir išraiškomis tai primena kelią, kuris yra išorės-centro takas. Šį apibūdinimą laikyti reikia pagrindiniu visoje komposistencijoje. Iš jo kyla pagrindinė idėja, kad viename take išsidėsčiusios neskirtingos, panašios, susijusios formos. Ir šių formų procesas yra sutampantis su padarytomis ištakomis, kurios vis ieškomos. Sandara gali būti panaši į surastų funkcijų apibūdinimą ir būti transelakcijos dalimi. Dalis visų panašumų priklauso tam svarbiam keliui-atkarpai, kuriame apdorojamos idėjos. Plėsti žinojimą galima susiejant su grupinių dalių modeliu iš kurio sąsajos sujungiamos į bendrą modelį. Svarbumą skiria galimybės, bet savaime svarbumą jau turima iš ankstyvosios pozicijos. Tai su pagrindais yra sutapatinta per abipusį atskleidimą.

Komposistencijoje randama transformacija tik iš sangėrio detalizacijos. Dalykai surišti tiek su pačia sistema, tiek už jos ribų. Visos transformacijos yra pilnai atsiskleidžiančios, jos yra dėliojimo etapuose, kurie yra esminiai. Panašios struktūros yra tokios, kurios yra sangėryje, ir jei pagal jį vertinama. Galima surasti daug originalių pozicijų, kurios įtrauktos į sangėrį, tai žiniomis prilygsta suvokimą pagal pavienes funkcijas. Funkcijos savaime yra retos, jų skirtingų atvėjų yra nedaug. Pagal ankstyvają poziciją jų apibūdinimas galėjo skirtis, todėl nesudaryti pagrindų iš kurių sangėris geriausiai pasireiškia. Ribinės galimybės negali atskleisti sangėrio, bet kartu ir tokio informacijos apdorojimo lygio. Transformacija laikoma dėliojimo pavyzdžių jungtine sandara iš kurios kyla ir apribojimai. Esminiai dėliojimo etapai tai susiję su funkcija ir pozicijomis iš atitikmenų sistemos.

Sisteminiai dalykai be žinomos transformacijos nėra išreiškiami arba lieka užribyje. Pirmiausiai jie sukuriami vienu kanalu, bet jis pasisavinamas tik po to, dalimis. Šiose dalyse yra sandaros viršutinė pakopa. Tačiau sistemoje tai labai savita, nieko neišsiskirianti išraiška. Transformacija yra svarbus momentas, kuris transformuoja centre ir už centro. Teorija aiškinama remiantis turimomis žiniomis apie transformacijos procesų realizavimo momentą. Informacinio lygio pakopa yra apdorotojo lygio, todėl viskas netaip paprasta, kai viskas pirmapradiniame lygyje. Šiame lygyje yra nepažintos nei formos nei struktūros, jos atlieka nežinomas transformacijas. Paskirtis negali būti atskira, todėl įgyvendinami planai per apdorotają informaciją išverčiami kitokiais būdais pirmapradėje informacijoje. Išraiškos su nuorodomis yra sutapatintos, bet lygiai panašia tranformacijos sąvybe.

Komponentų dalys sangėryje yra transformuojamos. Todėl sangėris yra tokia vieta, kurioje indikuoti pradžios momentą nėra įmanoma. Viskas priklauso nuo perteikimo metodų, ir šie nevisi gali atkoduoti užslėptas sąvybes ir dalykus. Sangėryje jau yra pagrindinė prasmė, viskas kas užribyje yra tuščia ir nepanaudojama. Sangėris savo pozicija gali apsakyti kokios išraiškos įmanomos ir kokios neįmanomos. Turima praktika rezultatas labai susiaurintas, procesai visi neišnaudojami pilnai arba tokių procesų yra daugiau todėl dažnai viskas transformuojama. Transformacija yra sudarymo pradžia, kurios pasekoje sukaupiamas informacinis vienetas arba panašios sąvybės. Jas gali atgaminti ar paversti apdorojamomis ir pritaikyti komposistencijoje. Komponentai yra sudaryti pagal tas žinias, kurios kaip funkcija turi naujų palaikymų. Sekant pavyzdžiu ir idėja sangėrio procesas yra atkartojantis tik komposistencijoje esančias galimybes.

Komponentų keitimas priklauso nuo reikšmės esančios transelakcijoje. Transelakcijos yra nekintamos dalys ir jos sukuria savitą kitimą per reikšmės sangėrį. Nekintama dalis sukuria sąlygas dėlionių rodikliams. Vienos rūšies dalys gali sutapti su dėlionių rodikliu. Ir paprastai laikoma, kad dėlionės rodiklyje jau yra kažkas iš anksčiau suformuota ar realizuota. Todėl visas procesas visada su kažkuo siejasi ir tai gali būti paaiškinama. Nekintama dalis yra kurioje laikoma išskirtos galimybės priklausančios nuo informacinio pasikeitimo. Kaip žinoma, visas ilgas procesas kažkurioje dalyje yra tiek sutrumpėjęs ir pakitęs, kad rodiklis sumažėja. Norint suprasti rodiklius reikia turėti pavyzdį su vienos proceso eigos transelakcija. Apdorotoje informacijoje tai labai įprasta, galima žymėti, supančius kanalus ir pritaikyti sangėrio struktūrą. Informacija apdorojama tik tuo atvėju, kai rodikliai labai aukšti, iš to galima žinoti kokia informacija apdorotoji.

Tiesioginėmis reikšmėmis laikomos tos prasmės, kurios susijusios dalimis proceso centre. Išorinio-centrinio tako sukurtas principas aiškinamas laikantis tokios idėjos. Viskas kas yra šiame take priklauso nuo galimybių, jos viešai neišdėstomos, viskas pagrinduose. Nuo paprastų dalykų sąsajos daug savitesnės, bet tai gali būti ir lygių principe. Turbūt išvedimas aukštesnių dalykų priklauso nuo idėjos tipo. Idėjos labai skirtingos pagal įvairius apibūdinimus. Jos tenkina kaikuriuos paaiškinimus, kurie sukaupti supančiuose jungimuose. Jungimo principai aiškinami pagal apdorojamos informacijos detalizaciją. Ir išoriniame-centriniame take yra daug atliekamų funkcijų, bet kartu jos išdėstomos per struktūras, kurios sutinkamos transformacijos metu. Priklausomai nuo to, kaip išsidėtęs centrinis takas, tokios apdorotosios informacijos dalys surandamos. Šio masyvo dėliojimo idėjos yra paprastuose dalykuose ir galbūt užuomazgų sudėtinguose.

Išskiriant svarbiausias dalis, išlieka pagrindiniai komposistencijos principai. Vieni sukurti iki komposistencijos, kiti sukurti po komposistencijos. Labiausiai akcentuojamos tai iki komposistencijos susikūrusios informacijos. Vienas kanalas, kuriuo ateina komposistencijos dalykai yra apibrėžtas, tokių kanalų yra daug, atskleista tik pagrindų kanalo pritaikymo atvėjis. Šiame kanale įtrauktas ryšys tarp pagrindo ir modeliavimo bei jungimo. Manyti galima, tokių atvėjų yra daugiau ir jie nebūtinai savitomis formomis gali būti išreikšti. Idėja yra tik iš pagrindinio lygio. Komposistencija turi transelakcijas, kurios skirtingai apibrėžia funkcijas, dalyje, kuri svarbi sangėryje. Iš transelakcijos kyla rodikliai, kurie apibūdina atliekamą procesą, kaip apdorojama informacija. Gali būti aukštai ir žemai sukoncentruota informacija ir taip taikant centrinio tako dalyje. Sudėtinis procesas įtraukia ir naujų detalių, tačiau tokių, kurios aukšto apdorotojo rodiklio.

Aštuntasis penktinas

Šis ciklas ir tema primena svarbias principo dalis, kurios randamos šioje temoje: naujos fraktalinės simblikacijos. Siekiu, kad būtų atkreipiami pagrindai ir siejama būtų tik su jais.

Tame pačiame pavyzdyje, kuris aiškina, kad dualumas atsiranda tarp dviejų žinomų ažimų išsidėstymų, jis ateityje ir dabar verčia sudaryti savo dėsningumus. Pagal žinomas dėliojimo principo pritaikymo koleriacijas, taip yra tyrinėjama teisingai penktino sąvoka, kuri eina kartu su ažimo paaiškinimu. Viskas atsiranda su tapačia siejimo metodo praktika, kai sujungiami du priešingi taškai ir tarp jų atsiranda nauja kokybė. Nesiruošiama su šiuo metodu ieškoti didesnio skirtingumo ar apribojimo klausimo sprendimo, bet iš vienos dalies taškai gali eiti per didesnį įvairovės pritaikomumą, iš kitos nėra daug taškų, kurie būtų nepriešiniai. Apie taškų priešiškumą su ažimo atradimu galima kalbėti iš labai konkrečios pozicijos. Pozicijos yra apspręstos, jos yra kelios, kurios gali pavaizduoti įtinkamiausiai principą pagal kurį sudėliojamas aštuntasis penktinas.

Taip nėra galima perdaug savivaliauti ir pridėti, dar neatrastų dalykų. Tačiau pagrindas yra paaiškinamas arba sudėliojamas ir anksčiau padarytame paruošime. Tai pačios sutrumpintos naujos sąvokos neįeina kaip pagrindinis paaiškinimas, nes kita pusė aiškina skirtingai. Prisiminti reikia būtent pirmajį penktino fraktalinį išsidėstymą, kuris yra 0+5 arba 0-5. Kiekvienas skaičius duoda vis didesnį integruojamos detalės palaikymą nauju paruošimu, išeina korelentinis jungimas. Tai dažnai suprantamos, kaip tokios galios, kurios nupiešia integruojamas detales ir vėliau jas reiškia kokiu principu. Kadangi šis principas neišsemiamas, jis paprastai gali sudėtingėti ir pasidaryti visai panašus kaip įvairialypis, ištęstas. Penktinas yra galimas dualistinis ir nedualistinis. Fraktalas to visiškai neperteikia, todėl reikia tai imti kaip naujieną arba naujovę, kuri yra dabartiniame cikle atlieka per fraktalo įsivaizdavimą. Cikle yra bandoma pasitelkus pagrindinio ažimo suvokimu sukurti ryšį tarp skirtingų penktino dalių.

Penktinas turi nekintančių savo fraktalinių sąvybių, jos ruošiamos su senomis ir naujomis praktikomis. Skirtingo pavaizdavimo ir kintančio vaizdinio penktinas neleidžia detalėmis imituoti. Tai labai skirtinga ir pagal katatų principą. Todėl nebepritaikomas katatų suvokimas, kuris labai buvo aktualus seniau. Penktino suvokimą vienyja kuo mažesnis detalių panaudojimas ir jo nebandoma viršyti. Įvairialypė paskirtis gali būti integruojama mažais ir dideliais išvertimais ir braižymais. Pavaizduotos dalys yra jau didelis vaizdinys, kuris svarbus šiame cikle. Todėl kalbama apie visumos vaizdą, kuris turi kokybės kriterijus, bet jų neviršyja kaip bendram tyrinėjimui. Fraktalinės sąvybės, kurias apibrėžia penktinas ir jas iliustruoja, laikoma, kad nepriklausomai nuo konkrečių senesnių dalių. Sukauptas senesnis suvokimas yra nepilnas, kuris paaiškinamas bus pilnesne apimtimi.

Nuo didelios vieneto galios ir jo sąvybių yra sukurtas nedualistinis ir dualistinis suvokimo rekonstruotas pavyzdys. Senomis dalimis tai jau suvokiama buvo seniau, bet suvokimas turi plėstis ir daryti kitokius paruošimus, kurie tiek pat teisingi ir reikalingi. Tas turi pasikartojančių vaizdinių privalumus ir šie ištęsia viską ką galima vaizduoti sukurtu fraktalo galios vienetu, kuris gali neatitikti dabartinės perspektyvos, kuri įvairialypė. Penktinas turi savo sąvybes, kurios išreiškiamos tik kaip ažimo sąsajos. Palyginti galima suradus, kad sąsajų daug, bet jos gali nežymiai skirtis ir neatitikti naujų daiktų ar figūrų, kurios visados ruošiamos įvairiais principais. Todėl modernus braižas yra šiek tiek ribojantis mąstymo subtilybes, kurios nežvelgia daugiau į kokybę. Labiausiai aktualus yra pažinimas, kuris nuolat nekinta, neprideda nereikšmingų dalių. Todėl nebūdinga ieškoti savo sukurto nedualistinio ir dualistinio atvaizdo pagal objektyvų suvokimą ir pagal šiuos principus.

Vietinės pažinties su penktinu koleriacijos šiuo metu užtenka, kuri kaip užuomena jau pilnai sudėliota iš dalių. Daug pasikartojančių vaizdinių pilnai atskleista ir yra pilname metodo atskleidime. Nėra nukrypstama nuo didelių principų, kurie ne šios temos pavyzdžiai, tiesiog tokio vaizdinio nėra visuose principuose. Todėl bandau pakalbėti ir apie tai. Moderniajame suvokime neatskirti didelių skirtumu, kurie yra ažimo sąsajos yra nepaprasta. Ažimo sąsajos yra bendras reiškinys penktinas, kuris gali turėti pavienes dalis, kuriomis įvarialypiškai kitas dalykas gali būti pakartojamas. Iš šių žinių esminis reiškinys yra tirinėjamas nuo pradžių, kurio suvokimas nuo didesnių subtilybių neskiriamas, o bandoma pritaikyti subtilumus. Koleriacija gali būti įvairi, turėti daug ištakų, kurios apibrėžiamos aukščiau penktino esančios rėmimosi informacijos. Nevisos jos gali būti priteikiamos šiam penktino tyrinėjimui.

Naujas principas, kuris pasikartojančius vaizdinius ir ažimus apjungia, veikia iš pradžių fraktaline apraiška, kuri poto pakeičia savo apimties išdėstymą. Tačiau išdėstymo perėjimas nėra spragos ieškojimas, tai paaiškinimas, kurio jungimosi principą galima laikyti veiksmingu šioje dalyje. Sudėtinių fraktalų jungimu vadinama yra priešinė aštuntojo penktino modelio dalis. Pagal modelį tai skiriama tokiais užvadinimais: PKP, PDP, kurie reiškia: priešinė kairioji penktino dalis, priešinė dešinioji penktino dalis. Šių dalių funkcija yra fraktalinė ir sutinkama ankstesniame pavaizdavime, kuriame yra 0-5 penktino surenkamosios dalys. Pagal dalių pasikartojančių vaizdinių pritaikymą yra tokie privalumai, kurie lemia išsidėstymo svarbą ir kokybę. Shemoje buvo vaizduojama tokia kokybė ir tokia svarba, kurioje įprasminamos kelios formos. Konkrečiame pavaizdavime tos formos išgryninamos tik be priešinio suvokimo, kuris yra šioje temoje aiškinamas.

Skirtingų formų fraktalinė išvaizda yra pavaizdavime, kuris su suvokimu pereina įvairius trūkumo lygius. Auštesniuose lygiuose supratimas gali pereiti į nežinomesnius principus, bet paprasto dėliojimo nėra atsisakoma. Svarbiosios dalys, kurios vadinamos VP, KP, DP yra verčiamos taip: vidurinysis penktinas, kairysis penktinas, dešinysis penktinas. Ši išraiška pati svarbiausia, net pagal principą sujungia daug ažimo-penktino sąsajų. Kiek atrasta sąsajų nėra pagal modelio išsivaizdavimą visų įvairiais būdais pritaikyti. Todėl pasilieka aktualus ažimo jungimo principas, kuriame yra įvairesnis ir įvairialypiškas pritaikymas. Šių pritaikomų dalių aiškinimas pagal principą yra naujesnis, būdinga turėti galios vieneto atskiras dalis, kurios perrinktų skirtingas atskiras dėliojimo ištakas. Moderniajame suvokime tai ir vyksta, tačiau neviskas dėliojime yra atitaikyta remiantis objektyviu sutapatinimu.

Dėstymas panašus, kuris gali sukurti dualistinę ir nedualistinę dėliojimo momento kalbos praktiką. Pagal informacijos vieneto sąvybes, toks ir panašus išsidėtymas jau apiima didelius šiai praktikai pasiekiamus informacinius taškus. Linijos vaizduoja ažimo sąsajas, kurios skirtingų stovių, dualistinės ir nedualistinės.

(https://dl.dropboxusercontent.com/s/zjhgzyswq7dgn7b/1865.png)

Apibrėžimas lieka sąlygojamas tiek penktino tiek ažimo principe. Tokiame paruošime aktualu turėti modernaus braižo sąmone, kuri gali visumoje išspręsti daug problemų ir pasiūlyti daug išpildymo būdų. Panaudojimas susijęs su kalbos įgūdžiais, jei kalbiniai įgūdžiai netrugdo suvokimui atrasti didelės prasmės pagrindus, analogiškai nekyla sunkumų. Dualistinis kalbos mokėjimas yra išsidėtymo eigoje sudarantis aiškius įgūdžius, pagal kuriuos būdingai sekama arba jie dar iki braižymo lygio, neištirti. Sąvybes visas galima turėti, bet teisingas naudojimas tik vienas. Daug pavidalų bando realizuoti fraktalai, pavyzdžiui jų dėmenų pasikartojimai turi didelės prasmės įsivaizdavimą, kuris sukuriamas dirbtinu būdu. Dirbtinis būdas yra didelės prasmės su kalbiniais įgūdžiais sumodeliuotojas, kuris turi savo principus ir pavidalų tiek skirtingų, kiek galima mokėti juos atskirtyje pamatyti.

Šiame cikle yra sąlygos apibrėžimas toks, kuriame pati pradinė idėja yra sukuriama naujai, bet neskirtingai. Tam pavaizdavimo etapų nereikia, nes su kalbiniai įgūdžiais tai nesuderinama dėl konkrečių pavidalų. Sudaromieji fraktalai ir jų pažinojimo kokybė yra su atitinkamu apibrėžimu. Todėl daugelis paskirčių gali būti suvokiami tam tikrais turimais įgūdžiais arba ne. Keliamos prasmės yra supažindinančios su skirtingais būviais, kurie dualistiniai ir nedualistiniai, priklauso nuo jungimo suderinamumo. Tačiau paprasta idėja yra paliekanti ieškoti daugiau nei galima turėti esinių. Dabartinis ciklas turi didesnį reikšmių paruošimą, kuriame reikia atidžiau pasidomėti, bei esminis braižymas, gali būti kuriamas tik visumos vaizdo rėmuose. Todėl integuojamų detalių gali būti, bet nevisos gali pagrindinėmis. Labai konkrečios pozicijos ir išdėstymas yra svarbus, priklauso nuo faktorių ir apibrėžimo laikymosi pagal senus planus.

@Mekabciel Tai matau kiekvienas iš mūsų turi nepatobulinamą reikalą esminiame lygyje. Kas veikia neįprastai ir nežinomai, man dar neteikia to ką geriausiai išmanyčiau. Į nevisas sritis kertu sąžiningai atsakau, galėtum pridėti daugiau minčių, kas iš tavosios pusės negerai, ar iš savosios srities palyginimą. :)

CitataLyrics:

<...>
If you already have water
Why do you want the sea

Sekantis pranešimas yra vaizduojantis proceso santrauką, kurią suprasti reikia pagrindų lygyje. Šie pagrindai yra skirti paaiškinti daugiau koncentresnei teorijai, kuri šiuo metu nepilnai tikra, eksperimentinė. Galimybių aibes sudaro įtrauktieji informaciniai vardikliai, kurie išraiškomis vadinami koeficientais. Visas vaizdavimas yra periodinis šio momento dalių ir vėliau daugiau koncentresniame paaiškinime dalių sujungimas per aibės skirtumus.

Pirmas siekis, yra supažindinti su ateinančiu periodu, kalbos alternatyviomis žiniomis apie kurias žinoma nedaug.

Peremitonijos periodas

Pirmas klausimas, kurį verta atsakyti apie peremitonijos periodą yra sandūros ypatybės. Be įprastinių paaiškinimų sinchronizuojančių tas pačias reikšmes atliekama kitokių veiksmų. Šie neįprastiniai veiksmai vienoje ir kitoje sandūros pusėje celertirizuojasi. Atsakymas yra pilnas, kai žinomos maksimaliai abi sandūros pusės striglamijoje. Taip veikliosios reikšmės skiriasi, taip stabilizuojamas vienas suvokimas. Žinios apie periodo praktiką gali stabilizuotis ir koncentruotis reikiamose sandarose. Pritaikymas yra išskirtas specialiems sąryšiams, kurie būtų veiksmų rinkinio dalis. Šiuo momentu daug principų nėra ir dalis jų dar neatrasta. Todėl šiame periode konstrukcija yra ieškoma ir pagal tokius būdus, kurie įmanomi. Konstrukcija yra nepilnas rinkinys žinių, kuris maksimaliai būtų įmanomas, bet toks, kuriame sąryšiai veiksmingiausi. Pagal reikšmių sudarytą planą, reikšmės yra savo atvėjyje ir veiksmo atoveikoje.

Kartu su Koeficientu "Vabris" ir "Hesijas" aiškinama peremitonija vienoje sandūros pusėje. Šiose vietose yra pagrindinis ir standartinis sandūros sutapatinimas. Abu sandūros skirtumai reiškia atskiras reikšmes. Atskirose reikšmėse yra pagrindų centro ieškojimas atliekant daug veiksmų ir mažai veiksmų. Vabris yra parodomoji ypatybė, kuri apiima sudėtingą lygį sinchronizuotų detalių. Ryšys yra pagaminamas siekiant atskirti daug padarytų veiksmų, jis vadinamas hesiju. Įprastai periodas laikomas vienos sandūros pusės vaizdiniu, kuris susietas su kita paslaptinga puse. Iš šio pavaizdavimo kyla daug galimybių, kurios atlieka didelį racioną funkcijų. Funkcijos vertinamos tiesiogiai susiejus su hesiju, kuris turi atsakymų rinkinį, jame atlikta daug veiksmų, kurie skaitomi vabriais. Pagrindinių dalių dėliojimai yra skirti pavaizduoti centro vietos dėstymui.

Kitas svarbus būdas yra išskyrimas dviejų pagrindinių periodų, kurie yra peremitonija ir prostarija. Jie reiškiami skirtingais būdais, kurie skiriasi nuo savo savybių. Abu rinkinius sudaro profoundas, kuris celertirizuojasi, tada ieškomi sandūros ypatumai. Skirtingo tipo sandūros pusėse yra išdėlioti peremitonijos lygiai ir dydžiai. Jų dėstymas apiima skirtingus funkcijų pritaikymus savo lygyje. Funkcijos sutampa suatrastu apibūdinimu ir reiškia skirtingus apribojimus dėliojime. Aktualūs dėliojimai yra pasisavinti šiuo metodu, kuriame dominuoja klausimas - atsakymas. Tačiau į tai reikia žvelgti sudėtingiau, nes viskas atsiremia į praktiką, kaip teorijos sudaromos ir kaip centro vieta šiam procesui gali įtakoti. Kaip prieš tai buvo teikiama prostarijoje, siekiama išlaikyti tokią būseną, kurios funkcijos būtų lengviausiai sinchronizuojamos sudarydamos mažiau poreikių ir išnaudų, todėl tai išlieka aktualu.

Peremitonija yra apie sandūros dirbtinėje materijoje ypatumus, jame principai yra neatsiejami nuo profoundinės dalies. Striglamija ir jos principai yra sudėtiniai, jie apibrėžia galimybes sutinkamas dirbtinės materijos pagrinduose ir sandūroje. Tai pats paprasčiausias paaiškinimas, bet paaiškinantis daug klausimų - atsakymų. Būtina išskirti, kad ypatumai sutinkami tik peremitonijos periode, dirbtinėje materijoje. Viskas apiima vieną dėliojimo atoveiką, kuri yra pagrįsta savo modeliu. Išskirti galima, ką būtent alieka kiekviena sandūros funkcija. Pagrinde, viskas atliekama koncentresniau nei prieš tai buvo įmanoma ir principai yra kitaip išverčiami. Koncentracija yra iškeliama kaip periodo laikoma detalė. Tai kas aktualu pagal žinias sutampa ir pagal reikšmes. Iš šių reikšmių sudaryta mažoji paaiškinimo dalis apie pavertimą maksimaliai pritaikomame metode išskirti striglamijos ypatumus.

Periodų sąsajos tarp skirtingų atvėjų yra celertirizuotos. Centrinis taškas, kuris tarp dviejų periodų, dar nėra pilnai žinomas, todėl celertirizavimas yra nepilnai ištirta proceso dalis. Pilnai ištirtos dalys yra vabris ir hesijas, kurios stovi vienoje peremitonijos pusės atvaizdavime. Aplinkybės yra sudėliojančios tokį iškylantį vaizdą, kuris labiausiai įmanomas, bet jis nepilnai celertirizuotas. Pats pasiekimas yra vertingas ir daug paaiškinantis apie centrinį tašką iš vienos atvaizdavimo pusės. Kaip įmanoma, viena pusė yra svarbus momentas, kuris gali nesutapti su betkokia kita puse. Laikantis principų galima paminėti kokios sąvybės turi būti kitoje pusėje, kad sutaptų centrinis taškas. Tai daugiau atsiremia į vabrio ir hesijo dominavimą kartu. Todėl kita pusė yra pagal įvairius vertinimus dar sudėtingesnė, kurioje daugiau visko atvaizduojama ir daugiau atsiremiama į sukūrimo praktikos žinias.

Vietinė teorija jau apibrėžia peremitonijos dermes. Gali būti, kad nėra skiriančio momento ir visa teorinė praktika pasitvirtina vienpusiškai. Tačiau šalia visų galimybių yra koncentras ir momentų išgavimas pagal atvėjus ir koeficientus. Koeficientai parodo, ko trūksta kitoje priešingoje pusėje. Peremitonijos sudarymas yra skaidomas keliais etapais, per kuriuos iškyla dermės su sutapatinta periodo puse. Ten kuri viena pusė stabilizuojasi sukuriamas vienpusiškos reikšmės atvėjis. Tokias ypatybes sukuria hesijas, kuris praktikoje sutinkamas per desisavinimą ir sinchronizavimą. Pagal tipus hesijas gali sumodeliuoti įvairias dermes, kurios nepriklauso nuo praktikos žinių. Sumodeliavimas tai paaiškinimas, kokio momento tai atliekama funkcija, jos prilyginimas prie pagrindinių turimų žinių. Paprastomis dermėmis tai labai įprastas procesas, kuriame siekiama suprasti dėliojimo atvaizdą per simbolines prasmes.

Šis periodas turi daugiau koncentresnes galimybes, nei prostarijoje. Iš dirbtinės materijos sandaros žinoma daug stabilizuotų sąvybių. Stabilizuotos sąvybės įprastai turi savo tyrinėjimo sinchronizaciją savo lygyje. Todėl tikrinimas savo lygio žinių yra išgavimas, ką visiems primena sinchronizavimas tik koncentresniu būdu. Peremitonija yra netipinė sandaros reikšmė, ją perteikti galima kitokiais būdais ir alternatyviomis žiniomis. Pagal pavyzdį koncentresnės žinios tai sudėtinės žinios apie tuos pačius reiškinius. Reikšmės turi savo lygį, kurį gali perkopti ir tapti naujos dėliojimo praktikos atvėju. Daugiau koncentro yra pažįstama perkopus tuos lygius, laikantis savo principų. Reikšmė yra skirtinga pagal savo pusės simbolizavimą. Simbolizavimas gali būti vienos pusės reiškiamoji dalis, o kita laikomoji, sudarant vieną bendrą funkciją. Atskirtis šių dalių yra neįmanoma, pagal reikšmes galima suvokti koncentresnes ypatybes.

Peremitonijos periodas pateikia kitokią detalizaciją. Iš šios detalizacijos būtina apžvelgti dirbtinės materijos sandūros aspektus. Centrinis taškas tarp sandūros celertirizuojasi ir nustato koeficientus. Koeficientai išreiškia ryšius, kurie trūkstami kitoje dėliojimo pusėje. Susidaro pereijimo praktikos vaizdinys, kai funkcionuoja apibrėžiama ką galima pavadinti reikšmėmis. Sudaryta detalizacija yra per dirbtinį būdą, kuris gali simbolių numatytomis prasmėmis būti išverstas suvokiama kalba. Kokybės išnaudojimas yra klausimas, kuriame aktualūs du dėmenys: vabris ir hesijas. Kartu jie sudaro vienos pusės modeliavimą. Ieškojimas išlieka svarbus, pagal detalizaciją, yra daugiau koncentresnių dalykų, kurie gali būti atrasti ir išversti iš simbolių kalbos. Išskiriant prostariją yra kitas detalizavimo būdas - peremitonija. Išsakytas pats pagrindinis principas tokiomis prasmėmis, kurias siejant su senesnėmis žiniomis.

Hesijas (apibrėžimas)

Tai yra dalis iš pilnojo apibrėžimo, pagal temos nuorodą: peremitonijos periodas. Tema lieka koncentruota iš dalių, kurią pateikiu dabar ir pateiksiu kaip dalimis vėliau.

Peremitonijos detalizavimas yra dviejų sandūros pusių paskirčių lygiagrečios reikšmės. Sudarymas yra formalus tokiems apibūdinimams, kurių reikšmės yra apspręstos seniau ir jos buvo taikytinos savo srityje. Pagrindinė sritis, kurioje tai yra taikoma yra suradus atraminius pagrindus ir pagal detalizavimą. Pagal suvokimą galima taikyti dviejų tipų paruošimus, kurie formuoja pačią sandaros situaciją. Planas yra įprastas - jame yra vietinės logikos detalizavimas ir užribio. Skirtingai atrodo detalizacijos, kurios kilusios iš to pačio pagrindo, bet nesusijusios. Pats taikymas atrodo nevisada atitinkamas, teorinė praktika todėl ruošiama skurdi ir nepatobulėjusi. Galima pradėti nuo pagrindų, bet viskas užsibaigia atskirtimis ir atskiromis detalizacijomis, kurios skiriasi ir yra ne pagal pagrindinę sandaros situaciją. Turima daug momentų, kurie labai svarbūs ir kaip dėliojimo pagrindų funkcijos gali pažymėti sandaras.

Įprastas peremitonijos sudarymas tai yra iš keturių dalių, lygiagrečių pozicijų, bet viskas sudaroma ir paprasčiau. Pagal planą yra atliekanti vietinė dalis iš jos galima suprasti identiškas sąsajas, kurios identiškos užribyje kitokiomis formomis. Todėl pats sėmimas detalizuoja loginį ryšį, kuris teoriškai galimybių sferoje suvokiamas pagal išreikštą situaciją. Peremitonijos ketvirtaininėje sandūroje atsiranda naujas raiškos momentas, kai įprasta laikyti sąsajomis iš bendros sąjungos. Tai paprasčiausi iškėlimai ketvirtaininėje sandūroje atlieka realizavimą, pagal kurį galima išreikšti keturių dalių momentus. Transformacija keturiose dalyse yra identiška vietiniame praktikos lygmenyje ir užribyje. Sekant identiškas sąsajas vietiniame lygmenyje, galima turint pažinimo sferas. Keturiose dalyse viskas vyksta funkcijomis, jos loginiame sandūros mišriame paruošime atrodo sudarytos pagal atviras sandaras.

Hesijas tai dalis iš paralelizuotos skyros su sandūros ypatybėmis. Pati reikšmė dar neapibūdinama, be antrosios dalies, kuri vadinama vabriu. Ketvirtaininėje sandūroje jos išsidėsčiusios svarbia opozicijos pusės detalizacija. Pirmosiomis sandaromis įprasta laikyti dviejų sąsajų suvokiamu identiškumu opozicijose. Identiškumas detalizavimo atvėju jungiamas ir siekiamas sujungti tokia eiga, kuri neišskiria pagrindų. Pagrindai yra savaip išdėstyti ir susiję, svarbios opozicijos kyla būtent iš to. Sistemiškai viskas gali pasiekti ribinį lygį, kuriame visos galimybės sumažėja, bet praktika praplatėja. Ypatybės tokiu atvėju yra išreikštos per ketvirtaininės sandūros funkcijas, kurios sudarytos pirmiausiai tokiu eiliškumu, kuriame neišskiriami pagrindai. Galima turėti plačias nuomones, kurios atėjusios per kitą paruošimo būdą, jame identiškumas irgi galioja, nes yra iš pagrindų, kurie skyrą suformuoja iš naujo.

Detalizavimo sąvybės yra pažyminčios lygiagretumą pagrindų lygyje, peremitonijos apibūdinime. Iš taikomų dalykų yra išskirtos teikiamos formos, kurios susieja lygiagretumą ir ištęsia reikšmingumą. Bendrumą simbolizuoja opozicinės reikšmės, peremitonijos ketvirtaininės sandūros funkcijose. Galimas reikšmių lygiagretumas, bet susijęs su paruošimo etapu ir jame simbolizuojamos pačios idealiausios sąvybės. Tinkamas pagrindas yra pirmiausiai susijęs su pačia eiliškumo pagrindo ieškojimu. Atvėjai visi nenurodo neišskiriamų pagrindų, tik parodo kuriuos pagrinduose viskas buvo reiškiama kitaip nei bandoma sąvybėmis atrasti. Funkcijos savo eiliškumą reiškia lygiagretume, kuris išskirtas pažyminčios formos atvėjyje. Simbolinė opozicijos reikšmė yra identiška subjekto reikšmingumui. Pagrindai yra identiški savo simbolių opozicijai, kurios galimybės dar yra ieškomos ir nevisos įgyvendintos.

Paskirtis iš paralelizuotų pusių sąvybių yra sulyginta pagal jų funkcionavimo paruošimą. Paruošimas gali būti dviejų tipų: atsiremiantis į opoziciją ir paprastąsias reikšmes. Šie atskiri tipai supažindina su dviejų pusių galimomis funkcionavimo esiniais. Pirmasis priimtas momentas yra šių funkcijų pritaikymas reikšmingame ir simbolizavimo būde. Tai kas suformuojama pagal naujus etapus yra paralelizuota su antrosiomis opozicijomis, sulygininus pagal paruošimą išskirtu planu. Reikšmės prisilyginamos arba jau anksčiau sulygintos, todėl pati atskirtis arba hesijas turi atitikimą kiekvienam atvėjui. Iš pavyzdžių sąvybės skyla į etapus, o etapai į reikšmės. Šį apibūdinimą, pavyzdžiai paremtos sąlygos formuoja paralelių funkcijų paruošimą. Tiek galima suprasti su paprastu siejimu, kuris funkcionavimo sąvybes per bendrumą išreiškia etapais ir lyginimas virsta funkcijomis.

Link detalizavimo parametramizavimo, būtina žinoti ir paprastąsias reikšmes. Pagal tas pagrindų pažyminčios dalies ypatybes išskirtos paprastosios reikšmės yra nuo opozicijos reikšmės. Todėl reikšmė yra laikoma vietine, nes paprastosios reikšmės supažindinamos ankstesniuose paruošimuose. Tai turi funkcinį apribojimą, kuris priklauso nuo stebimojo subjekto ypatybės. Galimybėse yra užlaikyta daug subjektų reikšmių, kurios vertinamos pavieninėmis atitikimo išraiškomis. Konstantos tai vienas iš pavyzdžių, kaip reikšmės kyla iš opozicijų, bet reikšmė parametramizavimo metu transformuojasi kitoje vietoje, taip paliekama užuolanka, kuri svarbi konstantai. Tai ką galima paaiškinti paprastu žinojimu apiima nedaug reikšmių ir užuolankų. Jų reikšmių kaip ir parametrų yra daug, opozicijos tai bando susieti per paruošimą, tas paruošimas yra skirtas pavaizduoti subjektų reikšmes.

Sandaros ypatumas yra sukuriamas ir iš vietinių susiejimų su pagrindine sandara. Šis ypatumas yra žinomas, jame keliamos vis naujos ypatybės, kurios atitinka ir žinomas prasmes. Jeigu būtų keliama pati idėja ir iš jos pagrindų atrandamas funkcionavimas, skiriamas savo taškais, būtų logiška hesijo apibūdinimo saviraiška. Hesijo išraiška jau yra konkreti, ji apiima savo skirtingus etapus, kuriuose gali funkcionuoti. Skyrimas yra paprastas nevisada, keliama idėja yra kaip keliamas pagrindas ir toliau viskas siekia sudėtingus lygius. Pagal tai ir taškus negalima turėti daugiau nei yra vietinėse dalyse suformuotų reikšmių ir simbolių. Todėl nekinta funkcijos pagrindais atrastas etapas, jis nevirsta užribio funkcija. Tie etapai kurie jau yra vietiniai ir užribio yra pagrindinėje sandaroje apspręsti. Logiškiausi atradimai yra nenauji, jie perteikti kitu lygiu ir pagal etapus - funkcija.

Bendrai atliekamas sandūros veiksmas yra koncentruotas, jis pažymi transformaciją ir lygiagretumą. Hesijo atliekama funkcija skiriama paprastosiomis reikšmėmis ir opozicijos reikšmėmis. Galima turėti dviejų tipų hesijo pagrindus, kurie įmanomi toje pačioje funkcionavimo eigoje. Etapuose yra surinkti vietiniai atradimai, kurie laikomi nekeičiamais ir labai svarbiais. Hesijas pasiekia ketvirtaininės sandūros reikšmių funkcionavimus. Apsprendimas yra konkretaus subjekto reikšmės simbolio, jis pavienis ir nesikartojantis. Vietinė ir užribio simbolių pradmė kyla iš funkcijų, kurios tai etapų rinkimas ir apsprendimas. Simbolių su koncentruotu veiksmu nėra paliekama daug. Visi simboliai skirti atlikti atskirus etapus ir sandaras. Formulavimas pagrindinių reikšmių susijęs per hesijo funkcionavimą. Galimybės kaip atradimai pareiškiami yra miglotos patirties užuolankų perteikimo metodas.