Dvasinio pakilimo amžius

[a.t.sielis]

Tada atmerktos bus akliesiems akys,
atvertos kurtiesiems ausys.
Tada raišasis šokinės tarytum elnias,
dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis.
Dykumoje ištrykš vandens srovės,
tyrlaukiuose tekės upės.
Išdeginti smėlynai ežeru pavirs,
ištroškusi žemė taps šaltiniais vandens.
Kur šakalų guoliai, ten dygs žolė,
žaliuos nendrės, žels meldai.

Iš Izaijo Knygos, 35 skyriaus

Tokios buvo Senojo Testamento pranašystės apie Jėzaus pamokslavimo laikus. Ir jos išsipildė. Problemos niekur neišnyko, pasaulis toliau degradavo, bet tai ką davė Jėzus, pasiliko, ir buvo įsikabinimas žmonėms, jie galėjo tas tiesas įsisavinti. Ir po truputį, po truputį, štai dabar turim europinį humanizmą, taiką tarp valstybių, tam tikrą civilizuotumą. Ir toliau degradacija vyksta. Degradacija vyks visados, o dvasinis sąjūdis bus irgi. Ne aš jį sugalvojau, jis seniai išpranašautas. Ir jo požymiai matosi - kaip ir pranašauta, kad ši epocha bus Dievo šlovinimo epocha, visose religijose galima pamatyti, kaip tas šlovinimas stiprėja.

[puodukas]

  kuo daugiau bus dvasingesnių žmonių, tuo daugiau bus ir materialistų.

Pats toks išorinis lyginimas suvelia (išplauna) sąvokas, nes vadinamas "dvasingas" žmogus, kuris gal net vienuolyne gyvena, realiai gali būti daug didesnis pavyduolis, pataikūnas, apkalbinėtojas, save laikantis geresniu už kitus, nei tas kuris nuo ryto iki vakaro pasinėręs į vadinamus "materialius" dalykus.
Jei jau skirstyti žmones, tai labiau tiktų Blezo Paskalio "formulė":

Žmonės dalinasi į teisuolius, kurie save laiko nuodėmingais, ir nuodėmingus, kurie save laiko teisuoliais

[a.t.sielis]

Nematau nieko blogo dvasios skyrime nuo materijos. O kad tai filosofiškai pagrįsta ir gera, iliustruočiau tokiais pamąstymais:

Dėl dualistinės pasaulėžiūros. Mes matome pasaulyje tiek vienovę, tiek įvairovę. Visa yra viena, bet įvairovė niekur nedingsta. Be įvairovės nebūtų gyvenimo, greičiau būtų parimusi tolydinė būtis. Tas parimęs aspektas egzistuoja ir persmelkia viską, bet yra ir aktyvumas. Taigi, o ši tema skirta kaip tik aktyviajam gyvenimui ir tokio gyvenimo tobulumui. Taigi, suvokiant vienovę, ypač gyvenimo tikslo vienovę, kokybinę egzistencijos vienovę, nekyla klausimo apie dualistinį požiūrį. Visa kyla iš vieno Šaltinio ir visa Jam gimininga bei paklūsta. Žvelgiant taip, net ir įvairovė matoma nedualistiškai, tai yra kaip vientisa harmonija, diversity in unity.

Dėl vienybės su materija. Taip, fizinis kūnas yra materijos dalis, taigi, fizinį kūną reiktų suvokti kaip esantį vienovėje su materija. Siela - dvasios dalis, sielą reiktų suvokti kaip esančią vienovėje su Dvasia. Ir kadangi materija yra Dvasios antrinis produktas (iš aukštesnio - žemesnis, iš dinamiško - statiškas, iš sąmoningo - nesąmoninga), tai viskas yra vienovėje su Dvasia.

Tobulai suvokiant Dvasią, netgi materija matoma dvasiniu žvilgsniu, kaip susieta su Dvasia. Ir tada viskas naudojama tyrai ir adekvačiai. Bet iki tokio lygio reikia subręsti, apsivalyti nuo materializmo, būtent tam ir reikalingas sąryšių tarp Dvasios ir materijos, tarp Dvasios ir gyvų esybių, ir tarp gyvų esybių ir materijos pažinimas.

Ne materija turi sąmoningumą, o Sąmonė turi materiją, kaip vieną iš savo veikimų, t.y., energijų. Išorinė energija. Nėra atskirties tarp Energingojo ir Jo Energijos, todėl ir materiali energija yra neatsiejama nuo Sąmonės. Bet ši energija turi savo ypatybes, kurios ją skiria nuo kitų energijų. Būtent, nagrinėjant sąryšius tarp materialios energijos ir Sąmonės, tarp mažų sąmonių ir Sąmonės, ir tarp mažų sąmonių ir materialios energijos, paaiškėja kokiu būdu tos ypatybės dera. Aukščiausioji Sąmonė valdo tiek materialią energiją, tiek mažas sąmones. Mažos sąmonės gali būti užgožtos ir paklaidintos materialios energijos, kartu, jos yra aukštesnės prigimties, ir gali ribotai valdyti materialią energiją. Kaip pavyzdžiui, žmogus gali manipuliuoti akmeniu. Bet akmuo manipuliuoti žmogumi negali. Bet žmogus yra materialios gamtos valdžioje, priklauso nuo gamtos dėsnių. Iki tam tikro lygio, kaip tai daro šiuolaikiniai mokslininkai, gamtos dėsniais galima naudotis, bet vis vien, jų jėgos žmogus negali pralenkti.

Kalbėjimas apie tobulumą yra su natūraliu sąmonei subjektyvumo sandu. Galima sakyti, viskas tobula, bet yra tobulumo laipsniai, tobulumų įvairovė, ir prigimtinė vieta tam tikruose tobulumuose. Prigimties tobulumas - visų pirma, gyvai esybei svarbus šis savasis tobulumas. Viskas yra tobula, nes Aukščiausioji Sąmonė yra tobula, todėl visos jos energijos ir visi pasauliai yra pilni ir tobuli. Bet kai gyvoji esybė turi netobulą dispoziciją, elgiasi netobulai (t.y., neišnaudoja savo tobulumo galimybės, skalės, neteisingai naudoja savo gyvenimo laisvę), tada ji turi problemų ir materialistišką būties matymą, praranda ryšį su Dvasia. Kai siela eina prieš savo prigimtį, neatranda tos prigimties, tada kyla problema. Gyvenimo tikslas sutampa su sielos prigimtimi. Kai siela yra veikiama materialios energijos, jos prigimtis transformuojasi į nutolusią nuo sielos esmės. Panašiai kaip vanduo sušalęs virsta ledu, taip mylinti siela pavirsta šio pasaulio gyventoju, kuris kovoja už būvį, ir turi kitų veiklos pobūdžių, nei gryna meilė. Sudvasinus gyvenimą, ledas vėl atšils, ir taps tekančiu minkštu vandeniu.

Tobulumo ieškojimas - tai savo prigimtinės būsenos ieškojimas. Taigi, kalbėjimas apie tobulumą nėra kalbėjimas apie tai, kad pasaulis netobulas. Greičiau atvirkščiai, tai bandymas realiai suvokti pasaulio tobulumą, ir nustoti gyventi pagal džiunglių įstatymus.

---

Kai pripažinsime, kad materija yra pavaldi Aukščiausiai Sąmonei, tada nustosime ja piktnaudžiauti. Kol ja piktnaudžiaujame, tai ir reiškia materijos menkinimą ir savęs kėlimą. Bet viską susiejus su Dvasia, viskas atsistos į savo vietas, ir viskas bus naudojama pagal Sąmonės vienijamą būties harmoniją.

Jeigu sakome, kad automobilis yra negyvas, o žmogus - gyvas, ar tai reiškia automobilio menkinimą ir žmogaus aukštinimą? Ne, tai tiesiog ypatybių nusakymas, realios padėties pažinimas. Panašiai, jeigu sakome, kad materija yra negyva, o Sąmonė - gyva, ir apibūdiname jau minėtus aukščiau trijų rūšių sąryšius, tai realybės pažinimas. Čia nėra aukštinimo ar žeminimo. Suvokus šiuos sąryšius, atstatomas būtent toks matymas, kuriame nėra klaidingo egoizmo - manymo, kad kažkas yra mano valdžioje, kad esu nepriklausomas, ir kad pasaulyje nėra vieningos harmonijos Šaltinio. Tada į viską žiūrima su derama pagarba. Kitaip, kovojantis dėl būvio pagal džiunglių įstatymus, elgsis kaip laukinis ir kažką tremps.

[a.t.sielis]

harer nāma, harer nāma, harer nāmaiva kevalam
kalau nāsty eva, nāsty eva, nāsty eva, gatir anyathā

Bṛhan-nāradīya Purāṇa 38.126

"Kali jugoje, kad pasiektume dvasinį tikslą, tikrai nėra kito kelio, nėra kito kelio, nėra kito kelio, kaip tik giedoti Šventąjį Vardą, giedoti Šventajį vardą, giedoti Šventąjį Vardą."



bā-ră-ḵî nap-šî eṯ-Yah-weh; wə-ḵāl qə-rā-ḇay, 'eṯ-šêm qā-ḏə-šōw.
bā-ră-ḵî nap-šî 'eṯ-Yah-weh; wə-'al-tiš-kə-ḥî, kāl-gə-mū-lāw.
has-sō-lê-aḥ lə-ḵāl 'ă-wō-nê-ḵî; hā-rō-pê, lə-ḵāl ta-ḥă-lu-'ā-yə-ḵî.

Senasis Testamentas, Psalmės, 103, 1-3

"Šlovink Viešpatį, mano siela, ir visa, kas manyje, tešlovina Jo Šventąjį Vardą!
Šlovink Viešpatį, mano siela, ir nepamiršk, koks Jis geras!
Jis atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas" 

[puodukas]

"Kali jugoje, kad pasiektume dvasinį tikslą, tikrai nėra kito kelio,.... kaip tik giedoti Šventąjį Vardą...

O kuom tai skiriasi nuo autogeninės treniruotės (saviitaigos): "mano ranka sunkėja, sunkėja, sunkėja... ? ? ?

[a.t.sielis]

Na pvz. jeigu vienuolis kiekvieną dieną meldžiasi "Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio" ir kitas maldas, jeigu susirinkę krikščionys kartu gieda, tai manyčiau, skiriasi nuo autogeninės treniruotės, nes kreipiamasi į Dievą ar Dievo tarną, į Gyvąjį Dievą, tokiu būdu, atsiranda ir stiprėja ryšys tarp krikščionio ir jo garbinamo Viešpaties. O tai ir yra religijos tikslas (žr. Didįjį įsakymą krikščionybėje)

pvz. Jesus Culture turi dainą su tokiu tekstu:

"Jėzaus varde yra galia nutraukti visas grandines (There is power in the name of Jesus to break every chain)

Viskam pakankama auka (all suficient sacrifice)
Taip laisvai duota (so freely given)
Tokia kaina (such a price)
Nupirko mūsų išganymą (bought our redemption)
Rojaus vartai plačiai atsiveria (heavens gate swing wide)"

----

Panašiai, galima suprasti veiksmingumą ir skirtumą nuo autogeninės treniruotės, kai hinduistai vaišnavai kiekvieną dieną meldžiasi su intencija "O Aukščiausiasis Viešpatie, būk man maloningas, atleisk mano nuodėmes ir leisk būti Tau pasišventus", giedodami šventus Dievo vardus.

Hinduistų vaišnavų koncepcija tokia, kad Aukščiausiasis absoliutus, todėl tarp Jo sielos ir Jo pavidalo nėra skirtybės, kaip pvz. yra tarp mūsų sielos ir mūsų kūno (mes dualūs, Aukščiausiasis - nedualus), taip pat ir tarp Jo pavidalo ir Jo vardo nėra skirtybės. Todėl kreipimasis į Dievą Jo absoliučiu vardu tolygus tiesioginiam bendravimui su Juo. Jo galia visur pasiekia, Jis yra visur, ypač Savo pavidale, savybėse, varde, tarnuose. Sąlygota gyva esybė nesugeba tarti absoliutaus Dievo vardo, nes tai daro tik materialiais jutimais ir materialiu protu, bet kreipimasis į Aukščiausiąjį sąlygotoje būsenoje artina žmogų prie Aukščiausiojo absoliutaus pavidalo, savybių, vardo dvasinio suvokimo, prie ryšio su Aukščiausiuoju.

[puodukas]

Nupirko mūsų išganymą

Nupirko iš ko?

kreipimasis į Aukščiausiąjį sąlygotoje būsenoje

Labai skirtingą literatūrą skaitom, nes ten kur aš skaitau, tai specialus siekimas sąlygotų būsenų, tiesus kelias į saviapgaulę, "apsižavėjimą". Ten atvirkščiai- pabrėžia, kad reikia saugotis proto "skrajojimo padebesiais".

[a.t.sielis]

Nupirko mūsų išganymą

Nupirko iš ko?

Čia jau jūsų krikščionių vidiniai teologiniai reikalai, o aš šiaip iš šalies duodu pavyzdį, kaip krikščionys šlovina Dievo vardą ir Jėzaus vardą. Pvz. Jėzaus maldoje sakoma: "Tėve mūsų, teesie šventas Tavo vardas". Arba žr. citatą aukščiau esančiame poste iš Psalmių.

kreipimasis į Aukščiausiąjį sąlygotoje būsenoje

Labai skirtingą literatūrą skaitom, nes ten kur aš skaitau, tai specialus siekimas sąlygotų būsenų, tiesus kelias į saviapgaulę, "apsižavėjimą". Ten atvirkščiai- pabrėžia, kad reikia saugotis proto "skrajojimo padebesiais".

Man atrodo, tu visai atvirkščiai supratai žodžio "sąlygotas" prasmę ir viską, kas iš to išplaukia. "Sąlygotas" mano nusakytame kontekste reiškia, "paveiktas materialių sąlygų", jomis apribotas ir nuo jų priklausomas, tai yra, praradęs dvasinę tendenciją ir užvaldytas materialios tendencijos. Tai tikintysis savo kelyje atgal namo pas Dievą, siekia išeiti iš sąlygotos būsenos į tyrą, dvasinę būseną. Tai yra, iš nusigręžusio nuo Aukščiausiojo tapti atsigręžusiu į Jį.

Tai norėta pasakyti, kol asmuo yra materialistinėje būsenoje, jam neįmanoma dvasiniu būdu kreiptis į Aukščiausiąjį, tad jo kreipimasis yra praktika, dar ne tikrojo Švento Vardo tarimas. Čia mintis ta, kad kai kalbame kad Aukščiausiojo vardas yra absoliutus, tai nereiškia, kad materialiu liežuviu ištarus Aukščiausiojo vardą, ištarei tą absoliutų vardą. Siela turi ištarti, tada tai bus tikras, dvasinis Šventas Vardas. Bet praktikuojant iš sąlygotos, materialios būsenos, einama prie galutinio tikslo. Turi tobulėti iš ten, kur esi.

[puodukas]

Čia jau jūsų krikščionių vidiniai teologiniai reikalai, o aš šiaip iš šalies duodu pavyzdį

Bet "geri" tavo duoti pavyzdžiai- muzikanto, kuris žodžius dėlioja, kad rimuotusi, o ne prasmė būtų,... Fatimos įvykį pastoviai pateiki, nors tarp pačių krikščionių nėra vieningos nuomonės dėl jo,.... skraidančius šventuosius- kur viduramžiais buvo raštininkų mada iš vieno trumpo fakto prikurti vaizdingą pasakojimą "pristatant penkis aukštus virš to"....
jaučiasi, kad esi daug skaitęs apie krikščionybę, bet kažkaip ne taip supranti... bent jau man toks įspūdis susidaręs.

[a.t.sielis]

Na, kadangi aš krikščionybės nepraktikuoju, tai jeigu iš šalies kažką ne taip suprasiu, man tai visai nebus žalinga. Tiesiog bus klaidingas mano įspūdis, vienas iš daugelio kitų klaidingų įspūdžių.

Bet šiaip, tie žmonės dainuoja iš savo praktikos. Pvz. Jesus Culture vokalistė sako, kad jai užtenka ištarti Jėzaus vardą, ir daug kas pasikeičia. Šlovina tą vardą ne tik dainų eilėmis, bet ir šiaip kalbėdama.

Tiems, kas galės suprasti, tie pavyzdžiai padės suprasti, tam jie ir skirti. Ne paaiškinti krikščionybės esmę. Aš daugiau aptarinėju universalias religinės-dvasinės sferos tendencijas.

---

Čia va evangelistas Reinhardas Bonkė rašo apie Dievo vardą:

http://www.spauda.lt/bible/texts/bonke14.htm

Pasėk Žodžio sėklą ir ji sudygs. Tai Prisikėlimo dėsnis.

Žodyje glūdintis gyvybės užsimezgimas arba gyvybės kibirkštėlė yra Viešpaties vardas. Jo vardas yra Dievo Žodžio prisikėlimo elementas, padarantis Bibliją "gyva ir veiksminga" (žr. Hebrajams 4, 12). Biblija yra Prisikėlimo knyga. Kaip sakoma viename komentare, Šv. Raštai "laikosi" ant Jo vardo.

Dievo vardų yra daug. Kiekvienas iš jų yra ne šiaip sau negyva etiketė, bet labai galingas. Kiekvienas vardas išryškina kokią nors dieviško charakterio pusę. Išsamesnis susipažinimas su Dievo vardais suteikia supratimo ir tikėjimo. Kiekvienas iš jų yra lyg jėgainė, kur mes galime "prisijungti" prie to, kas Dievas yra. Apie žmones mes sakome, jog jie yra "daug žadantys", nes mes juose įžvelgiame potencialą. Toks yra ir Dievas. Jo vardai yra pažadai. Jie parodo mums, kas Jame mums suteikia viltį ir ko galime iš Jo tikėtis.

[puodukas]

Na, kadangi aš krikščionybės nepraktikuoju, tai jeigu iš šalies kažką ne taip suprasiu, man tai visai nebus žalinga. Tiesiog bus klaidingas mano įspūdis, vienas iš daugelio kitų klaidingų įspūdžių.

Kažkur esi pats įdėjęs palyginimą; "jei yra padirbinėjami pinigai, tai turi būti ir tikri pinigai" .
Niekad nesusimąstei kodėl krikščionybėje daugiausia "vienas iš daugelio kitų klaidingų įspūdžių."("padirbtų pinigų") ?

[a.t.sielis]

Šioje epochoje "tikrą pinigą" rasti labai sunku, ir tai liečia religinę-dvasinę sferą apskritai, ne tik krikščionybę. Visur pilna padirbinių, jie "gaminami" kiekvieną dieną dideliais kiekiais.

[puodukas]

Aš daugiau aptarinėju universalias religinės-dvasinės sferos tendencijas.

Neneigiu, kad esu paveiktas tv, tad galiu pacituot reklamine frazę: "Kas pritaikytas viskam- realiai netinkamas niekam"

[a.t.sielis]

Ar nebus tave užvaldęs noras užginčyti bet ką, ką pasakys tau nelimpantį hinduizmą propaguojantis a.t.sielis?

Nematau prasmės tokiam aptarinėjimo pobūdžiui. Tezė-antitezė, antitezė-tezė, ir taip tęsiasi.

Kaip jau minėjau šiuose forumuose, ilgiuosi paprasčiausio žmogiškumo. Atviro filosofinio požiūrio į būties klausimus. Šiais laikais šie dalykai tampa retenybe, kuo toliau, tuo labiau.

[paragraf 78]

Na man labiau atrodo, kad ne tavo induizmas čia užkliūva, bet religinis sinkretizmas
Šiaip apskirtai, kiek paskaitai kokį Dalai Lamą, tai jis pasisako, jog tie kas linkę į religinį sinkretizmą, neturėdami tvirto vienos religijos pamato, paprastai jokių gerų rezultatų nepasiekia. Taip, jie jaučiasi labai daug pasiekę, bet realiai, tai tik mėtosi nuo vieno prie kito. Dalai Lama sako: esi krikščionis, tai būk krikščionis, esi budistas tai juo ir būk. Nereikia daryti religinės mišrainės.