Dvasinio pakilimo amžius

[a.t.sielis]

"Raganų medžioklei" visada galima rasti priežasčių Pavyzdžiui, ieškoti "prielest" kituose, arba ieškoti sinkretizmo, arba ieškoti sektantiškumo. Ir sėkmingai rasti .

Kaip toje pasakėčioje apie vilką ir ėriuką: "ėriuk, aš tave suėsiu, nes tu man drumsti vandenį." Ėriukas atsako: "tai kad aš geriu pasroviui nuo tavęs". "Nesvarbu, vis vien aš tave suėsiu".

Pvz. mes su tavim aptarinėjom kitoje temoje šiek tiek sinkretizmo klausimus. Tai kai krikščionybė "įkultūrina" kitas religijas, tai jau ne sinkretizmas, tai labai gerai , bet jeigu kitatikis pakalbės kažką apie krikščionybę, tada tai tampa labai blogu dalyku, ir pretekstu apkaltinti sinkretizmu.

kiek domėjausi vieninteliai katalikai nebijo prieiti, vieninteliai jei nebijo ką nors integruoti iš kitų religijų į svają.
Va pvz. krikščioniškas zen, labai populiarus jėzuitų mokyme. Indijoje, vėl gi jėzuitai, per mišias greta biblijos skaitinių skaito ištraukas iš vedų ir t.t.

Sinkretizmu aš neužsiimu. Galbūt tu verčiau bandyk vertinti, ar sinkretizmu neužsiima jėzuitai ir kiti tavo žinomi krikščionys, kuriuos minėjai aukščiau esančioje citatoje. Sakyčiau, "raganų medžioklę" geriausia nukreipti į savo religijos atstovus, o ne į kitatikius . O aš tiesiog aptariau kai kurias įžvalgas apie universalias tendencijas pasaulio dvasingume ir religinėje sferoje.

[paragraf 78]

Nereikia painioti įkultūrinimo ir sinkretizmo. Tai ką tu darai yra visiškas sinkretizmas. Va sakaisi esąs hinduizmo pasekėjas, o savo dvasinį pamatą statai bent ant trijų reigijų. Tai ką daro mano minėtieji jezuitai, yra įkultūrinimas. Tai nėra dviejų religijų mišinys, kaip pas tave, o tiesiog sukrikščioninimas to kas neprieštarauja krikščionybei. Visos religijos tai daro, bet neprarasdamos savo identiteto. Pas tave gi, kiek skaitau, išvis nėra tokio dalyko kaip religinis identitetas. Nesupyk, bet aš visada pasisakau prieš religines mišraines. Pats per tai perėjau, prie nieko gero tai neprivedė, galų gale lieki prie suskilusios geldos, o kas esi taip ir lieki nesupratęs, nors tuo metu kol viskas būna ant bangos išties jautiesi jog atradai kažką tikro. Na bet kaip sako liaudis: kai dešimt auklių, tai ir vaikas be galvos

[a.t.sielis]

Va sakaisi esąs hinduizmo pasekėjas, o savo dvasinį pamatą statai bent ant trijų reigijų.

Klysti, nestatau savo dvasinio pamato ant trijų religijų. Tai, kad aptarinėju dalykus iš lyginamosios religijų pažinimo perspektyvos, nereiškia, kad remiuosi daugiau negu viena religija. Mano dvasinis pamatas yra vienas.

Pas tave gi, kiek skaitau, išvis nėra tokio dalyko kaip religinis identitetas.

Stengiuosi kalbėti daugiau apie kitas religijas, negu apie savąją, iš mandagumo, o taip pat dėl to, kad šiais laikais kiekvienam "taip" yra atsakymas "ne", o kiekvienam "ne" - "taip". Tai jeigu kalbėsi apie savo religiją, būsi užsipultas, o jeigu kalbėsi apie kitas religijas - tai niekam neužkliūva. Toks dėsningumas Visai neblogas receptas nebūti fanatiškam

Nesupyk, bet aš visada pasisakau prieš religines mišraines. Pats per tai perėjau, prie nieko gero tai neprivedė, galų gale lieki prie suskilusios geldos, o kas esi taip ir lieki nesupratęs, nors tuo metu kol viskas būna ant bangos išties jautiesi jog atradai kažką tikro. Na bet kaip sako liaudis: kai dešimt auklių, tai ir vaikas be galvos

Taip, pastebėjau, kad dažniausiai remiesi savo paties bloga patirtimi, ir tada stengiesi padėti kitiems to paties išvengti. Tai geranoriškas veikimas.

Bet neįmanoma kitų matuoti savimi. Visi mes skirtingi, su skirtinga gyvenimo patirtimi, unikaliu gyvenimo keliu. Aš nelaikau savęs religinės mišrainės atstovu, nelaikau savęs įklimpusiu į tokį dalyką. Man patinka gryni, vienos tradicijos dalykai, viena nuosekli visuma. Kitos religijos man įdomios panašiai, kaip vienos tautos atstovui įdomūs kitų tautų atstovai. Jeigu tau patinka rusai, lenkai, ar latviai, nereiškia, kad tapai maišyto kraujo, ar nustojai būti lietuviu.

O pažiūrėti, kas bendro tarp religijų, kokie panašumai, kokias panašias dvasines gilumas jos siekia - nemanau, kad tai sinkretizmas. Nepriešiškas, broliškas požiūris ir sinkretizmas - du skirtingi dalykai. Nors, dėl terminų net tingėčiau ginčytis - jeigu toliau kam nors miela kaltinti mane sinkretizmu, kaip kažkokiu blogu reiškiniu, tai maloniai prašom

[paragraf 78]

Na duok dieve, kad aš klysčiau bet sakau tik tai kas atrodo, o kaip ten iš tiesų yra tik tu žinai

[Vytautas]

Išsakysiu savo nuomonę šiuo klausimu. Pirmiausiai išpažinimas kokios nors religijos joks dvasinis pakilimas o tik paprasčiausias konkretus pasirinkimas kažkuo tikėti. Iš tikros dėl didelės informacijos sklaidos ir prieinamumo visai normaliai klaidžiojama tarp religijų. Be to vyksta ir savotiškų "hibridų" susidarymas. Iki savo individualaus pažinimo tikrai pats klaidžiojau tarp rytų ir vakarų. Bet kada vadovaujiesi tik kitų informacija tai visai normalu. Po savo asmeninių patirčių stabilizavausi ir pasirodo tai nei rytai, nei vakarai, nei naujieji tikėjimai. Dvasinis pakilimas pagal mane susiveda tik į dvasinę (jokių tikėjimų), moralinę (labai griežtos normos sau) ir kūnišką (maitinimosi prasme) švarą. Tik tiek šiame materialiame pasaulyje įmanoma "išspausti" iš savęs. Prie viso to laikymasis laisvos valios principo- mano laisvė negali būti prievarta niekam kitam. Kaip ir viskas. Visi kiti procesai įvyks savaime be mūsų įsikišimo. Na aš dar žinau apie kūrėjų egzistavimą. Bet tai manęs nieko neįpareigoja daryti jų atžvilgiu. Jie savaime pakankami ir nėra ko prie jų kabinėtis. Tarsi jų nėra. Reikia labai realiai tvarkytis su savimi. Tikrai yra ką veikti nors viskas atrodo elementariai paprasta. Toks mano tobulėjimo kelias. Bet tai mano pasirinkimas. Kiekvienas tai daro kaip jam patinka. Nuo to žmogus netampa nei geresnis, nei blogesnis, nei kažkoks išskirtinis.

[a.t.sielis]

Filosofiškai žiūrint, absoliutas ir jo mažos dalelės (t.y. mes) negali būti tarsi bejausmiai akmenys. Absoliutas yra didžiausias ir intensyviausias visomis prasmėmis, taip pat ir jausmų bei aktyvumo.

[Vytautas]

Jausmai normaliai yra savo vietoje, savo situacijose ir savo laiku. Jie niekuo ne ypatingi. Iš kitos pusės kas blogo benutiktų mūsų kūnui mes vis tiek liekam nors ir kitame lygyje. Taip kad ir problemos nelabai yra. Jausmai tik dėl kūno egzistencijos. Kas liečia pačius kūrėjus tai jiems paprasčiausia pagarba kaip tėvams be jokių super meilių, atsidavimų, aukojimų ir t.t. Nes tai tiesiog beprasmiška. Jiems kur kas svarbiau kad "užaugtume" ir taptume tokiais kaip jie. Bet jie šito proceso neįtakoja. Laisva valia svarbiausia. Visa žmonijos kažko garbinimo praeitis neturi nieko bendro su tikrąja esme. Klaida ir nukrypimas nuo realybės.

[a.t.sielis]

Egzistencija be jausmo, mąstymo, noro - negyva. Akmuo nieko nejaučia, nenori, nemąsto. Akmuo negyvas. Jeigu nėra aktyvumo, nėra ir prasmės, nes nėra kam turėti prasmę. Niekas nevyksta.

Šaltinis, iš kurio viskas kyla, negali būti negyvas, nes iš mažiau negalime gauti daugiau. Pasekmė negali viršyti priežasties. Todėl aukščiausioji būties koncentracija, arba kitaip sakant, tai kas egzistavo tada, kai nieko kito nebuvo - šio kosmoso ir t.t., turi būti gyva. Jeigu ji nebūtų gyva, pasekmėje irgi negalėtų būti gyvumo savybių.

Fizinis kūnas, kuris sudarytas iš inertiškos materijos - taip pat yra negyvas. Pvz. mašinos ir automatai juda, atlieka darbą, bet jie nėra gyvi. Taigi, judėjimas dar nėra gyvybės požymis. Planetos taip pat juda, bet jos nėra gyvos.

Didesnius gyvybės požymius matome proto veikloje. Prote yra mintys, emocijos, suvokimai.

Bet protas materialus, šio kosmoso dalis.

Yra esminis skirtumas tarp dvasios ir materijos (kurios dalis yra protas). Todėl yra esminis skirtumas tarp dvasinių jausmų, kurie yra transcendentiniai, amžini, tobuli ir šiame kosmose mums pažįstamų jausmų, kuriuos generuoja protas, susietai su fiziniu kūnu.

[Vytautas]

Pakankamai sudėtingai čia viską aprašai. Niekas ir nesako kad kūrėjai yra kažkas negyva. Atvirkščiai ta kitokia gyvybė sukūrė gyvybę žemėje. Ir kūnas iš tikro tampa negyvas kai jį palieka "aš" ir perina į amžinos gyvybės būseną. Bet mes esam visiškai savarankiški nuo kūrėjų ir einam savo keliu. Kūrėjų protas yra labai šaltas ir racionalus. Ne iš jausmų pusės visą tai sukurta o iš proto. Na aš remiuosi tuo ką patyriau ir kaip supratau.

[a.t.sielis]

Tai niekas nesako, kad Kūrėjas neturi proto. Yra pirminis begalinis Kūrėjas, kuris už šio materialaus kosmoso ribų, ir subkūrėjai, kurie atlieka kosmoso kūrimo darbą patys būdami šio kosmoso pirmomis  esybėmis, ir kurių gyvenimas pasibaigs kartu su kosmosu. Tai pirminis begalinis Kūrėjas turi viską, protą, jausmus, milijonų milijonus kartų pranašesnius negu mums žinomi. Jeigu jis neturėtų šių savybių, šių savybių negalėtų būti ir Jo energijų pasekmėje - šiame kosmose. Pasekmė negali viršyti priežasties. Tai nėra sudėtinga suprasti: pvz. iš banko sąskaitos, kurioje yra 10 Lt neįmanoma išimti 1000000 Lt, ten tiek nėra. Arba, iš obuolio sėklos negali išaugti slyva, kokia sėkla, toks bus ir medis. Iš vandens galima gauti deguonį ir vandenilį, nes šios medžiagos yra vandens cheminėje sudėtyje, bet kitų cheminių medžiagų iš vandens neišskirsi.

Jeigu Kūrėjas tik šaltas, šalto proto, iš kur tada šiluma, meilės jausmai, visatoje? Jeigu bandom nuskurdintai įsivaizduoti Kūrėją, tiesiog apribojame Jo begalinumą ir absoliutumą, dėl savo ribotų galimybių. Ir tuo pačiu, prieštaraujame filosofiškai nuosekliam būties esmių pažinimui.

Aš irgi remiuosi tuo, ką patyriau ir supratau, ir tuo, ką patyrė ir suprato milijonus kartų už mane tobulesnės asmenybės.

[Vytautas]

Na mes labai skirtingai suprantam savęs ir kūrėjo ar kūrėjų santykį. Tu save laikai kūrėjo kibirkštėle. Aš save kartu su visiškai atskira siela laikau kūrėjų arba Dievo Tėvo ir Dievo Motinos (taip pat visiškai atskirų pradinių anapusinių esybių) vaikais. Aš toks pats kaip jie tik kol kas vaikystės stadijoje. Suprantama toks pats ne materialiam pavidale. Atitinkamai ir mano galimybės pakankamai paprastos. Visas šis pasaulis paremtas tėvais vaikai. Lygiai tokia pati situacija ir su anapusiniu pasauliu. Perspektyvoje mes būsime net tobulesni kūrėjai nes gyvenom materialume ko pradiniai kūrėjai negalėjo patirti, nes tam kad egzistuotu šis materialumas jie turi būti už jo.
Bet tavo požiūris taip pat buvo teisingas nes tarpinio pasaulio dievas buvo "suklijuotas" iš mirusių žmonių likučių. T.y. iš dalelių. Be to jam reikėjo ir gyvųjų energijos užtikrinti savo egzistavimą. Bet dėja šiuo metu nei tokio dievo nei to pasaulio nelikę. Tiesiog patyriau tų dviejų nesuvokiamų kažko kovą ko pasekoje liko tik viena pati pradinė ir tikroji esmė.
Iš tikro viskas yra evoliucija tik ne Darvino ir nesuvokiamai galingesnė ir įdomesnė.

[a.t.sielis]

Jeigu atidžiai pamąstysime, tai suprasime, kad dalelės gali atsirasti tik iš pirminės visumos, o ne atvirkščiai - kad iš dalelių susideda visuma, o pačios visumos esą anksčiau nebuvo. Nes antruoju atveju kyla klausimas - jeigu visuma susideda iš dalelių, iš kur atsirado dalelės? Ir kieno jos dalelės?

Kažkas turi būti pradžioje. Visa egzistuojanti būtis, pirminė būtis - kas tai? Tai turėtų būti absoliutas, kas sukoncentruoja savyje viską, visas egzistencijos galimybes ir savybes. Tai turėtų būti absoliutus vienis ir daugis vienu metu. Atsietai nuo visų religinių klišių, tai ir yra pasaulio Šaltinis ir Kūrėjas. O tarp savybių, svarbiausios ir labiausiai vienovę ir įvairovę viename koncentruojančios yra asmeninės savybės, sąmonės savybės. Todėl Šaltinis ir Kūrėjas turi būti absoliuti sąmoninga asmenybė. Absoliuti, reiškia, begalinė, neišsemiama, galingiausia, gražiausia, išmintingiausia, nepriklausomiausia. Visos Aukščiausios Asmenybės savybės greičiausiai viršija mūsų ribotą suvokimą milijonus kartų. Todėl mums lieka laukti Aukščiausiojo apšvietimo, dėl to, kaip į Jį reaguoti, kaip su Juo bendrauti, koks Jis ir kaip veikia.

[idenmeyou]

Nesuprantu kodėl jūs nuolatos kišate visur Dievą, nors jis realiai po kol kas yra ponas niekas. Nieko nežinome apie jį, išskyrus kaimo senučių kalbas ir šventas knygas, nepaaiškinančias pasaulio. Aišku jos turi savo paaiškinimą, bet tiriant, kad ir tą pačia Žemę, jau daug kas ten pradeda nebesutapti.

Kas dėl dalelių taip, visada turi būti visuma kaip dėlionė, sudaryta iš tam tikrų mažesnių objektų, tie objektai iš dar mažesnių dalelių. Kas buvo visada mano nuomone, tai materija, dar niekam nėra pavykę įrodyti, kad jos nebuvo, net bet kokiai daleliai atsirasti reikia materijos, pirmojo žybsnio. Galite materija vadinti, kad ir Dievu, jei tik jums nuo to geriau, bet ta materija neturi nieko bendro, su religiniu Dievu.

[a.t.sielis]

Gal kada nors suprasi Tiesiog daugiau domėtis reikia. Viskuo domėtis reikia.

[Vytautas]

Nesuprantu kodėl jūs nuolatos kišate visur Dievą

Na pvz aš prieš gerus 1,5m labai realiai susidūriau su kažkokios nesuvokiamos jėgos spaudimu tiek per sveikatą, tiek per nepalankių įvykių seką. Kiek suprantu tai buvo a.t. sielio dievo poveikis. Tiesiog kitokio logiško paaiškinimo neturiu. Iš savo pusės jau kitaip suprasdamas pasaulėdarą paprašiau saviškių tikrųjų kūrėjų pagalbos ir ją gavau. Tiesiog likau gyvas gan komplikuotose situacijose. Taip kad į šį reikalą žiūriu iš labai praktinės pusės. Nors iki to momento normaliai klaidžiojau visokiose svetimose teorijose. A.t.sielio dievu tai tikėjau tai netikėjau, nes jis man taip pat niekaip atrodė nepasireiškė. Tiesiog kol nesusiduri su kuo nors praktiškai normaliai gyveni abejonėse. Ar savo gyvenime kažkaip susidursi su kažkuo akivaizdžiai asmeniškai įrodančiu anapusinio pasaulio egzistavimą labai didelis klausimas. Bent aš šiuo metu gyvenu tarsi nieko nebuvo ir nėra. Ir taip gyvena visi žmonės aplinkui.