Phoenix kūryba

[advena]

Na va, tai talentas. O gal tu kur nors sudalyvauk ar dar kaip nors atsiskleisk? O šiaip laukiu dar tavo kūrybos.

[Phoenix]

Na va, tai talentas. O gal tu kur nors sudalyvauk ar dar kaip nors atsiskleisk? O šiaip laukiu dar tavo kūrybos.

Pastaruoju metu iš viso man nebeišeina kurt, minčių nebėra..

[Phoenix]

I am here again  neseniai pabandžiau vėl parašyti ką nors:

Metalinė širdis- tavo pasaulis griūna
Matai viską naikinančią niūrą,
Kiekvienas žingsnis sukelia kančią,
Smūgis- ant žemės vėl sukaustytas pančiais

Metalinė širdis- kaip sudaužytas jautiesi,
Rankas į šviesą tiesi ir kažko vėl tikiesi
Parodyk man baime, ko tu sieki
Ar per skysta esi pažvelgti man į akis?
Išplėšk mano širdį ir iš naujo atšildyk,
Parodyk vidų ir suteik naują viltį.

[BloodyMary]

Super! Man labai patinka 

[Phoenix]

Super! Man labai patinka 

Dėkui  kaip niekada nesimokiusiam rašyti, čia geras įvertinimas.

[advena]

Mokslo tam ir nebūna.

[Phoenix]

Mokslo tam ir nebūna.

Čia tą norėjau pasakyti, kad iki tol anksčiau nebuvau nieko rašęs, nei per pamokas mokykloj, niekur. Net pačiam keista 

[Phoenix]

Pagalvojau, kad tie tekstai kuriuos bandžiau įgarsinti visai gerai atrodytų ir kaip eilėraščiai, todėl čia artimiausiu metu įmesiu tai ką turiu. Pirmasis:


Debesie, pakelk mane virš savo skliauto
Kad mano liūdesį lietus nuplautų
Nuplovęs liūdesį padėk vėl atsistoti
Ir  už savo vietą iš naujo pakovoti

Einu gatve ir matau šias suskilusias plytas
Kurios atneša niūrias žinias
Kažkas vėl pasikorė, kažką nužudė,
Tokia šio laifo amplitudė
Mes ją regim, mes ją jaučiam
Tik nedrįstam jos palaužti ir į širdį tiesiai šauti

Aplenkiu gatvėje žibintą, šešėliai ant asfalto krinta,
Beveidžiai, bekūniai, persekios mane kol teiks tai malonumą
Į kūną skverbiasi pikta jėga, ko ji siekia nežinia,
Tikslas vienas- kuo greičiau išvyti ją..

Apgobia mane tamsa, kur ta išsvajotoji šviesa?
Ar aš per bukas ją matyti ir šias eilutes suvartyti?
Vėl sėdžiu autobuse, mane beveidžiai siluetai supa,
Išlipu savoj stotelėj, kad padaryčiau tiems šešėliams galą
Ruošiu savų minčių granatą, tegul visus aplinkui ji ištaško
Ir pakelia šį raimą aukščiau pradinio taško..

Stoviu ant dangoraižio krašto, dega mano mintys
Suradęs šį gyvybės daigą, joms praskinsiu orą gaivų
Sklando virš galvos ereliai, tai mano širdies danguj dalelė
Ją atiduodu ir vėl savo stiliumi semiu minčių aruodą.

Jį pasėmęs gyvenu dar vieną dieną,  taip bus kol jos nesuduš atsimušusios į sieną
Po dalelę rinkti, lipdyt iš naujo, kol šiam pasauliui surinksiu pilną saują
Surinkęs ją dėliosiu kaip dėlionę, kol išryškės keista tikrovė
Tai vienintelė galimybė, išvengti šios vienodos banalybės
Pamatyti tai, dėl ko gyvenam, dėl ko pasenom ir vis dar rusenam

Kaip buvo taip ir bus, atradęs šią tikrovę atrasi ir jausmus
Žodžiai iškalti akmenyje, užgimė jie tavo mintyje ir širdyje.

[Master]

Šiaip mintys gan gilios, viskas velniškai gražu. Dėčiau didelį pliusą, tačiau man laaaabai nepatinka ši eilutė. Tiesiog erzina.

Kažkas vėl pasikorė, kažką nužudė,

[Phoenix]

Antrasis:

Viltis vis dar gyva, tik neprarask jos niekada
Neišleisk iš rankų šios jėgos, įsikibk tvirtai ir ji tau vėl nusišypsos
Stovėk ramiai ir nebijok, jei nori čia išlikti, kuo ilgiau šiame pasauly pasilikti
Savo neviltį pakeisk į viltį ir tikrai neteks dar kartą nusivilti

Tu užsidaręs, pasimetęs blaškaisi, nerasdamas sau vietos po erdvę sklaidaisi
Nori paguodos bet jos negauni, bandydamas keistis vėl įsipjauni
Tavo pasaulis griūna, matai viską naikinančią niūrą
Kiekvienas žingsnis sukelia kančią, smūgis- guli ant žemės sukaustytas pančiais

Sugeri dar vieną smūgį, bandai kovot bet vėl jauti skausmingą dūrį
Kaip sudaužytas jautiesi, rankas į šviesą tiesi ir kažko vis tikiesi
Parodyk man baime, ko tu sieki? Ar per skysta esi pažvelgti man į akis?
Išplėšk mano širdį, ją iš naujo atšildyk, parodyk vidų ir suteik naują viltį

Išeinu iš savo zonos, vienas žingsnis ir įkvepiu šio tyro oro
Kažko vis noriu, tai pajust nesudėtinga, tik laikyti norus užrakintus būtų neprotinga
Išlaisvint juos, paversti realybe, tai tas pats, kas vandenį paversti vynu
Pripilt į taurę ir pasiųst ratu, už tai kad nepranyktų jie bei netaptų vien tuščiu žodžiu

Už tai kad nereikėtų šiam gyvenime kentėti, prisidengus kaukėmis vieni kitiems į akis žiūrėti
Ieškot paguodos, bet jos negauti, o panorus keistis- vėl skaudžiai įsipjauti
Todėl paimk šią taurę ir gerk ją iki dugno, kol pajusi savyje liepsnojant ugnį
Tai vilties ugnis, tegul ji dega, tik negesink nes akimirksniu pavirs į šaltą ledą.

[do]

eilės reperiams,turėtų puikiai derėti

[Phoenix]

eilės reperiams,turėtų puikiai derėti

Pats bandau įrašinėti, bet dar nemažai darbo reikia įdėti kad normaliai gautųsi

[do]

pats atlieki tuos kūrinius?
mano vienas sūnus turi draugą reperį, parodysiu kai grįš namo tavo textus,jei leisi, jie muziką studijuoja

[Phoenix]

pats atlieki tuos kūrinius?
mano vienas sūnus turi draugą reperį, parodysiu kai grįš namo tavo textus,jei leisi, jie muziką studijuoja

Juos bandau atlikti pats, nes tai visų pirma yra mano kūryba ir būtų nemalonu, jei tai kas nors darytų už mane. Bet tekstus galite jiems parodyti, būtų įdomu sužinoti jų nuomonę