Krišna-bhakti: mūsų egzistencijos galutinis tikslas

[a.t.sielis]

Srila Bhaktivinoda Thakura, "Vaisnava-siddhanta-mala":

Question. If Sri Krsna's pastimes are beyond matter, then how does He enact His lila in the material world at the end of the Dvapara-Yuga?
 
Answer. Sri Krsna-Lila is certainly transcendental to matter, but by the power of His inconceivable potency (acintya-sakti) He manifests His sports within the material sphere. Even though manifested there, Sri Krsna's pastimes never blend with matter or become subject to the rules of matter. These pastimes of Sri Krsna have two phases: 1) Prakata (manifest in the material world), 2) Aprakata (manifest only in the spiritual world beyond matter) and both conditions are visuddha-cinmaya, or pervaded with the purest divine consciousness. His pastimes are performed only in the most purely sacred realm of Vaikuntha, and they are centered in the forest of Sri Vrindavana. Their manifestation in the material world and in the hearts of jivas is only due to His acintya-sakti as well as His causeless mercy. Even when Krsna's lila is performed in the world of matter, the conditioned souls who partake of the material consciousness (jada-buddhi) are unfortunately cheated; their contact with matter makes them see the lila with faulty vision. Whoever becomes freed from jada-buddhi, just like the two rascals Jagai and Madhai did during the pastimes of Sri Caitanya Mahaprabhu, then they will also be able to understand these truths. Becoming relieved of faulty material vision, such fortunate souls are then attracted to the Lord's pastimes. As long as the jivas cannot understand Sri Krsna-Tattva (the truth about the Lord), then they cannot taste rasa or divine relishable mellows.

[a.t.sielis]

Srila Bhaktivedanta Svami Prabhupada:

etad-yonīni bhūtāni sarvāṇīty upadhāraya
ahaṁ kṛtsnasya jagataḥ prabhavaḥ pralayas tathā

[Bhagavad-gita 7.6]

[Of all that is material and all that is spiritual in this world, know for certain that I am both its origin and dissolution.]

So, as we have explained last morning, all these different forms, both living and not living, jaḍa cetana, animate and inanimate -- everything -- they are products of the two energies of Kṛṣṇa: aparā and parā, inferior and superior. The inanimate is inferior energy -- product of the inferior energy -- and animate is the product of superior energy. But both of them are energies, and they are combination. They are combination in this material world. In the spiritual world there is no display of inferior energy; there is only that superior energy, cetana.

The spiritual world is therefore called living world. There is no manifestation of this acetana, or inanimate. There are also varieties, as we have got here. There is water, there are trees, there is land. Not nirviśeṣa, not impersonal -- everything is there -- but they are all made of the superior energy. It is described that Yamuna River is flowing with her waves, but when Kṛṣṇa comes on the bank of the Yamuna, the waves stop to hear Kṛṣṇa's flute. These are the description. When Kṛṣṇa passes through the roads of Vṛndāvana, the fruits and flowers, they offer their obeisances, and Kṛṣṇa understands, and He takes. This is the position of the spiritual world.

From this material world we cannot conjecture or imagine what is spiritual world, but we can simply understand anubhāva, by perceiving, by realizing.

There are two energies -- that we can understand very easily.

[a.t.sielis]

Srila Bhaktivinoda Thakura:

Try to understand the purport:

atalatvād apāratvād āpto 'sau durvigāhatām
spṛṣṭaiḥ paraṁ taṭasthena rasābdhir madhuro yathā

"'The pastimes of Śrī Kṛṣṇa are absolutely transcendental and therefore they are unfathomable and unlimited. They are unfathomable to the conditioned souls because it is impossible for them to penetrate through the covering of material energy and comprehend the śuddha-aprākṛta-tattva, pure unmanifest truth, that lies beyond this mundane shroud.'

"The pastimes of the Lord are unlimited because rasa, the essence of kṛṣṇa-līlā, manifests itself in an unsurpassable kaleidoscope of proliferating diversities. Even if a devotee, having attained aprākṛta-bhāva, realization of transcendence, were to describe these pastimes, the narrations would inevitably come out in a restricted form because of the inadequacies inherent in any language. Furthermore, if upon some occasion even the Supreme Lord Himself were the speaker upon the subject of transcendence, still the audience would tend to misconstrue the topics of His speech, because their consciousness is contaminated by the māyā-sakti. Under these circumstances, the unlimited ocean of rasa cannot be fully fathomed; one may simply remain upon the shore and try to relish a mere drop."

Vijaya, "Prabhu, this being so, how then may we ever truly attain aprākṛta-rasa, transcendental mellow?"

Gosvāmī, "The sweetness of the nectarean madhura-rasa is unlimited, incomparable, inaccessible and the very nature of kṛṣṇa-līlā. However, our Supreme Lord, Śrī Kṛṣṇa, in particular has two boundless qualities, sarva-śaktimān, omnipotence, and icchā-maya, independent, unimpeded wilfulness, which means He can do exactly as He pleases. Therefore, that which is immeasurable, unlimited and transcendentally inaccessible is made easily available by Him within the limited confines of this material nature. Although this material nature is insignificant and base, the merciful Lord still desires to manifest His most relishable rasa upon this material plane. For this reason, His eternal nectarean pastimes and Vraja, the absolute transcendental abode of the Lord, have appeared within this material creation at Śrī Mathurā-maṇḍala. It is not for us to question how Vraja manifests and how Vraja remains, because the activities of the acintya-śakti are incomprehensible to the stunted intellects of humans and devas alike. Thus, we have received the vraja-līlā of Kṛṣṇa in Gokula, which is the full manifestation of even His most elevated transcendental pastimes. Through meditation upon these pastimes, the path to attain rasa is now fully open to us, and so we have no cause for lamentation."

[a.t.sielis]

Krišnos kūno spalva

Visi šventieji, pasiekę dvasinį tobulumą, ir dvasiškai regintys Krišną, kalba apie Jo nuostabią kūno spalvą, tamsiai melsvą, panašią į lietaus debesų spalvą, arba į lino žiedų spalvą.

Krišnos kūnas yra grynai dvasinis. Panašiai kaip cukrinis ledinukas yra visas sudarytas iš cukraus, taip Krišna yra visas sudarytas iš dvasios. Jo kūno spalva taip pat yra dvasinė. Tai nėra materiali spalva, iš tos spalvų gamos, kuri patiriama materialiame pasaulyje per mūsų fizines akis. Tai yra dvasinio pasaulio spalva, kitokios prigimties.

Tą reikia suprasti, kai matome Krišnos paveikslus šiame pasaulyje. Tamsiai melsva spalva, kuri atvaizduojama Krišnos paveiksluose, tik nurodo į transcendentinę Krišnos kūno spalvą, bet tiesiogiai nėra ta transcendentinė spalva. Kitaip sakant, šio pasaulio mėlyna spalva skiriasi nuo dvasinio pasaulio mėlynos spalvos.

[a.t.sielis]

Kaip indoeuropiečiai atrado Aukščiausią Realybę

Indoeuropiečių kultūra tikriausiai yra pati galingiausia Žemėje nuo priešistorinių laikų. Indoeuropiečiai pasklidę nuo Indijos iki Europos, o galiausiai kolonizavo Šiaurės Ameriką ir Pietų Ameriką, sukūrė galingiausias valstybes ir civilizacijas. Europiečius ir amerikiečius galima būtų laikyti karinguoju ir technologizuotu indoeuropiečių kultūros sparnu, o Indijos gyventojus - dvasiniu indoeuropiečių kultūros sparnu.

Nuo priešistorinių laikų indoeuropiečių išminčiai, gyvenantys Indijoje, gilinosi į dvasinius klausimus, mezgė kontaktus su aukštesnėmis visatą valdančiomis jėgomis. Aukštesnės visatos jėgos ėmė jiems apsireikšti ir atskleisti visos realybės situaciją. Tokiu būdu jie įgavo žinių apie visas visatos sferas ir apie tai, kas yra virš laikinosios visatos, apie realybės dėsnius, kurių reikia laikytis, užsiimdavo meditacijomis, aukojimais, gaudavo naujų vizijų, naujų apreiškimų, ir visą savo patirtį bei žinias užrašydavo šventuose raštuose, tokiuose kaip Vedos, Upanišados, Vedanta, Puranos, Itihasos. Aukštesnės dieviškos asmenybės, kurios jiems apsireikšdavo, laipsniškai atskleidė vis daugiau ir daugiau tiesų apie aukštesnę realybę, kol galiausiai jiems ėmė apsireikšti pati Aukščiausioji Realybė, iš kurios kyla viskas, kuri yra visų priežasčių priežastis. Aukščiausioji Realybė atskleidė įvairius savo pavidalus, formas, tokias kaip Šiva, Višnu, Narajana, Matsja, Kurma, Varaha, Narasimha, Vamana, Rama, Krišna. Nuo priešistorinių laikų Indijoje vyksta labai galingas dvasinis vyksmas, kai Aukščiausioji Realybė įvairiomis formomis, kurių yra nesuskaičiuojamai daug, nužengia į mūsų lygmenį ir parodo Save ir Savo savybes, veiklą, galią, stebuklus.

[a.t.sielis]

Srila Bhaktiraksaka Sridhara Maharaja:

Our real position is like the rays of the sun. A sun ray touches the earth. Where is its home? A sun ray comes to our plane and touches the hills and the water, but what should be considered as its home? Necessarily the sun, and not the earth it touches. Our position is similar. As rays of consciousness, we pertain not to the material world, but to the conscious world. Our home connection is there: in the sun -- the spiritual sun.

We are advised by the Vedas to consider: "Although you have been cast in a hole of this earth, still your native soil is the conscious sun. You emanate from there, you are sustained from there, and your prospect is there. You have to conceive of reality in that way. Because you are conscious, your home is the source of consciousness. Whether you are bird or beast, whether you are in the mountains, earth, or water -- wherever you are, whatever position you hold -- your source is in consciousness, existence. Your source is in consciousness just as the rays of light have their home in the sun."

The Vedas tell us: "You are not a child of this soil. You may be a captive here, but this is not your home; this is a foreign land. All your hopes and prospects can be supplied from that higher soil, because your nature is of that order. Your food, your sustenance, your every thing should be made of that higher stuff. But what is found within this material world is all poison to you."

Again, although what is pertaining to consciousness is the immediate, nearest realisation of our nature, if we are to go deeper into the conscious world, we shall find something more substantial. If we cross beyond the vision of light-consciousness, we shall find the real necessity of our existence: happiness -- ecstasy -- and divine love. After establishing ourselves in the realm of consciousness, we must establish ourselves in the realm of divine love, ecstasy, and beauty. We must search for our fortune there and never in this material world. Ecstasy is above light; transcendental mellow is above consciousness. Beauty and charm are above mere consciousness and understanding. Feeling is not complete in itself. Feeling must be for something. So, the fullest conception of a perfect thing is something which is full in beauty or ecstasy. Mere existence or consciousness alone cannot be the highest perfection. Ecstasy is the most perfect thing. Ecstasy, divine love, and beauty presuppose consciousness and existence.

Spiritual reality is composed of three substances: sat, existence, chit, consciousness, and ananda, ecstasy. And of these three, ananda or ecstasy is the final conception of spiritual substance. Ecstasy can exist by itself. Neither existence nor consciousness is complete in themselves. Consciousness alone hankers for ecstasy. And existence without consciousness is to exist with no purpose. But when existence is endowed with consciousness, it can search for its own good: ecstasy. Ecstasy is an independent and concrete substance. Both existence and consciousness are subservient to ecstasy.

And one who realises the ecstasy of Krishna consciousness becomes free from this mortal world. When one realises that, he need not be afraid of anything. He need have no apprehension from any fear that can arise here in this material world where there is the constant threat of nonexistence. Here in the material world, we not only have no fulfilment, but our very existence is also at stake. At any moment, we may be devoured by nonexistence.

[a.t.sielis]

Absoliučios Realybės neįmanoma iki galo suprasti, nes Ji begalinė, o mes tik mažytės Jos dalelytės. Mes neturim tokios intelektinės galios, suprasti viską apie Absoliučią Realybę. Ypač kai tas protas, kuriuo dabar naudojamės, yra materialus, ir pritaikytas išgyventi materialiame pasaulyje.

Panašiai kaip vandenyno lašas negali aprėpti viso vandenyno, taip mes negalim aprėpti visos Realybės, visko suprasti. Bet vandenyno lašas gali organiškai būti vandenyne.

Suprasti iki galo neįmanoma, bet įmanoma mylėti. Meilė - aukščiausias būties principas. Absoliučioji Realybė pasižymi amžina būtimi, tobulu santykių suvokimu ir meile, džiaugsmu, palaima, ekstaze. Mes esame to Meilės vandenyno dalelytės, tai - tikroji realybės esmė ir prasmė.

Taigi, prisiartinti prie Absoliučios Realybės reikia per meilės prizmę. Absoliučioji Realybė parodo mums įvairias savo formas, pavidalus, dvasinius pasaulius, kviečia mus ateiti į ten, į amžinus savo namus. Bet būdami materialiame pasaulyje, mes išvystėme materialistinį mentalitetą, kuris verčia mus matyti Absoliučiąją Realybę kaip kažką tolimo, keisto, svetimo, neįtikėtino. Tam kad tinkamai pažvelgti į Absoliučiąją Realybę, mums reikia įsijausti į Jos Pačios mentalitetą, jausmus, nuotaikas. Tada viskas matysis kitaip, ir suvoksime tikrąjį ryšį ir skonį, savo artumą su Absoliučiąją Realybe. Dabar vyrauja susvetimėjimas su Artimiausiomis Asmenybėmis iš Absoliučiosios Realybės. Susvetimėjimas su Realybe, kuri yra pati pati artimiausia - tai skausminga, tai išsiskyrimas. Mes esame skausmingoje, nenatūralioje, užmaršties, iliuzijos padėtyje. Mes nematome dalykų taip, kaip iš tikrųjų yra. Mes juos suvokiam visai kitaip. Kai tas iliuzinis apsvaigimas išsisklaidys, pamatysime kaip yra iš tikrųjų. Tą iliuzijos miglą išsklaidys meilės šviesa. Tik taip mes galim realistiškai suvokti Krišną ir kitus Aukščiausios Realybės pavidalus - gerbdami Absoliučiosios Realybės meilės jausmus ir bandydami į juos įsijausti, prie jų prisijungti. Ta Absoliučiosos Realybė meilės tėkmė nėra mums svetima - ji yra mūsų sielos natūrali funkcija. Kelias link to - atviras, Absoliučioji Realybė mus kviečia, Absoliučioji Realybė užlieja ta tėkme šį pasaulį, kad galėtume prie jos prisijungti. Tereikia atsimerkti, pastebėti visa tai.

Užmerkti materialias akis, atmerkti dvasines akis.

Viešpats Rama yra kitas Krišnos pavidalas. Skaitant Viešpaties Ramos žinutę Sitai, perduotą kai Sita buvo pagrobta Ravanos, galima pasinerti į gilų Absoliučiosos Realybės amžinų dvasinių jausmų vandenyną:

Shri Rama said: "Ever since I have been separated from you, Sita, everything to me has become its very reverse. The fresh and tender leaves on the trees look like tongues of fire; nights appear as dreadful as the night of final dissolution and the moon scorches like the sun. Beds of lotuses are like so many spears planted on the ground, while rain-clouds pour boiling oil as it were. Those that were friendly before, have now become tormenting; the cool, soft and fragrant breezes are now like the hissing serpent. One's agony is assuaged to some extent even by speaking of it, but to whom shall I speak about it? For there is no one who will understand. The reality about the chord of love that binds you and me, dear, is known to my heart alone; and my heart ever abides with you. Know this to be the essence of my love."

[cs]

Kad realybė yra neviena. Man teko gilintis pagal dvigubos realybės sampratą įvedant dirbtinio sąmoningumo autorystę.

Tai yra trumpa mano dirbtinio sąmoningumo idėja. Ieškau metodo tam. Esu pradiniame kelyje jau dešimtmetį.

Gal šioje temoje ir netinka kalbėti tokia tema, bet idėja kuri susijusi su dvasingumu yra netinkanti suprasti dvigubos realybės, nes betkuris sąmoningumas juk būna pirmapradis ir turi bent vieną svarbų loginį principą (kaip daiktas pavadinimą, ar funkciją). Tuo principu kiekvienam yra duotas pirmapradis suvokimas.

Negi, dirbtinio sąmoningumo autorystė nieko nesako?

[a.t.sielis]

Viena multirealybė

[cs]

"Dirbtinis" dar nebūtinai demonas ar šetonas. Man, asmeniškai, tai rimtas veikalas, pastebėta daug loginių perversmų.

Ką viena multirealybė gali, nežinau, bet man tai kaip paviršutiniškas darbas, kur nesistengiama nieko įdėti, o norisi gauti lengvai kažko daug. Ar verta įsijausti, į kažkokią apdorotą nuomonę ir tapti vaidinimu apie dievus ir pan, ir ar verta daugiau nieko nepastebėti.

Kodėl tik matosi absoliuti realybė, o ne matosi kažkas daugiau? Ar daugiau nieko nebėra?

[a.t.sielis]

Absoliuti Realybė apima viską.

[cs]

Absoliuti realybė apiimti savo svarba bando apdorotoje principo pusėje. Bet vien absoliučios realybės pradžia - ji nėra kaip infrastruktūra didelė. Galima pradėti eiti į kitas realybes. Religija mato daugiau ir gali daugiau toje ribotai didelėje infrastruktūroje.

Lieka klausimas: Ar daugiau nieko nebėra?

[a.t.sielis]

Viskas, kas egzistuoja, yra Absoliučios Realybės dalis. Absoliuti Realybė apima viską, daugiau nieko nebėra.

Viešpats Krišna sako Bhagavad-gitoje:

7.4: Žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris, protas, intelektas ir klaidinga savimonė - visi šie aštuoni pradmenys sudaro Mano atsietas materialias energijas.
7.5: Be žemesniosios energijos, o tvirtaranki Arjuna, egzistuoja ir kita - aukštesnioji Mano energija, apimanti gyvąsias esybes, kurios naudojasi materialios žemesniosios gamtos ištekliais.
7.6: Tos dvi energijos - visų sukurtų būtybių šaltinis. Aš pradžia ir pabaiga viso to, kas materialu ir kas dvasiška šiame pasaulyje. Būk dėl to tikras.
7.7: O turtų užkariautojau, nėra tiesos, aukštesnės už Mane. Viską laikau Aš, kaip suvertus perlus laiko siūlas.
7.8: O Kuntī sūnau, Aš - vandens skonis, saulės ir mėnulio šviesa, Vedų mantrų skiemuo „oṁ". Aš - garsas eteryje, Aš - žmogaus gebėjimai.
7.9: Aš - pirminis žemės kvapas. Aš - ugnies kaitra. Aš - visų gyvųjų gyvybė ir visų asketų askezė.
7.10: Žinok, o Pṛthos sūnau, kad Aš - pirminė gyvasties sėkla, išmintingųjų išmintis ir galiūnų šaunumas.
7.11: Aš - jėga stipriųjų, kurių nejaudina nei aistros, nei troškimai. Aš - lytinis gyvenimas, neprieštaraujantis religiniams principams, o Bhāratų valdove [Arjuna].
7.12: Žinok, visus būties būvius - ar tai būtų dorybė, aistra, ar neišmanymas - apreiškė Mano energijos. Viena vertus, Aš esu viskas, tačiau Aš - nepriklausomas. Manęs nevaldo materialios gamtos guṇos, priešingai - jos glūdi Manyje.
7.13: Pasaulis, suklaidintas trijų guṇų [dorybės, aistros ir neišmanymo], nepažįsta Manęs - To, kuris yra neišsenkantis ir aukščiau guṇų.
7.14: Sunku nugalėti šią dievišką Mano energiją, kurią sudaro trys materialios gamtos guṇos, bet lengvai ją įveikia tie, kurie atsidavė Man.
7.15: Tiktai nenaudėliai - didžiausi kvailiai, žemiausi žmonės, tie, kurių išmanymą pasiglemžė iliuzija, ir tie, kurie pasidavė ateistiškai demonų prigimčiai - Man neatsiduoda.
7.16: O geriausias iš Bhāratų, su pasiaukojimu Man ima tarnauti keturių rūšių dorieji žmonės: kenčiantys, geidžiantys turtų, smalsieji ir siekiantys pažinti Absoliutą.
7.17: Iš jų geriausias tas, kuris turi visišką žinojimą ir nuolatos tarnauja Man su tyru pasiaukojimu. Aš esu Jam labai brangus, o jis - brangus Man.
7.18: Visi tie bhaktai, be abejonės, yra taurios sielos, bet tą, kuris pažino Mane, branginu kaip Patį Save. Transcendentiškai tarnaudamas Man, jis tikrai pasieks Mane - patį aukščiausią ir tobuliausią tikslą.
7.19: Po daugybės gimimų ir mirčių tas, kuris iš tikrųjų žino, atsiduoda Man, nes suvokia, kad Aš - visų priežasčių priežastis ir visa, kas egzistuoja. Bet tokia didi siela labai reta.

Viskas, ką mes matome šiame pasaulyje, yra Absoliučios Realybės išorinės energijos manifestacijos. Bet mes patys, kaip amžinos dvasinės sielos, esame Absoliučios Realybės vidinės energijos dalelytės, ir mūsų amžinieji namai yra vidinėje energijoje. Mūsų dabartiniai kūnai yra sudaryti iš išorinės energijos pradmenų. Bet už grubiojo fizinio kūno ir subtiliojo mentalinio kūno glūdi tikrasis mūsų "aš" - amžina dvasinė siela. 

[a.t.sielis]

Mūsų egzistavimas pasaulyje mums rodo, kad pasaulis, didžioji realybė egzistuoja. Mes esame maži, mes esame kažko didelio dalelės. Klausimas yra: iš ko susideda ta didžioji realybė, kokia yra jos pilnuma? Mes matome aplinkinį pasaulį, bet mes nematome visko, mes matome tik dalį didžiosios realybės.

Mes galime suprasti, kad galutinė visuminė realybė apima viską. Nes jeigu kažkokia realybė neapima visko, ir dar kažkas yra šalia jos, dar kažkokia realybė už jos ribų, tada jos abi egzistuoja dar didesnėje realybėje, kuri apima jas abi. Tokiu būdu, logiškai aišku, kad galutinė visuminė realybė yra tokia realybė, kuri apima viską, ir nebelieka nieko už jos ribų.

Galutinė visuminė realybė kaip Asmuo apsireiškė Žemės žmonėms, ir paaiškino, kas sudaro viską, kokia pilna realybės sudėtis. Visų pirma, galutinė visuminė realybė egzistuoja kaip amžina dvasinė esybė, kuri turi begalinę energiją, sąmonę, valią, norus. Tada tas Aukščiausiasis Asmuo, pirmapradė realybė, per savo begalinę energiją manifestuoja visus pasaulius - amžinus ir laikinus, visas realybes, ir visas esybes tuose pasauliuose.

Tokiu būdu mes esame tos vienos pirmapradės realybės manifestuotos esybės, jos energijos dalelytės. Aukščiausiasis Asmuo, pirmapradė absoliuti realybė, yra tarsi Saulė, o mes esame tarsi fotonai iš tos amžinosios dvasinės Saulės sklindančioje dvasinėje šviesoje, sąmonės energijoje.

Pirmapradės absoliučios realybės išorinė energija manifestuoja laikinas materialias visatas, vienoje iš tokių visatų mes dabar gyvename. Šias materialias visatas galima laikyti dirbtinėmis realybėmis, nes tai yra sukonstruoti laikini kūriniai, dirbiniai. Tai tarsi didelės sukonstruotos aplinkos, kuriose juda biologinės mašinos, o tose mašinose sėdi amžinos dvasinės sielos.

Bhagavad-gitoje Viešpats Krišna sako:

īśvaraḥ sarva-bhūtānāṁ hṛd-deśe 'rjuna tiṣṭhati
bhrāmayan sarva-bhūtāni yantrārūḍhāni māyayā

īśvaraḥ -- Aukščiausiasis Viešpats; sarva-bhūtānām -- visų gyvųjų esybių; hṛt-deśe -- širdyje; arjuna -- o Arjuna; tiṣṭhati -- gyvena; bhrāmayan -- priversdamas keliauti; sarva-bhūtāni -- visas gyvąsias esybes; yantra -- į mašiną; ārūḍhani -- patalpintas; māyayā -- materialios energijos kerais.

Aukščiausiasis Viešpats yra visų širdyse, o Arjuna. Jis nurodo klajonių kelius visoms gyvosioms esybėms, kurios tūno kūne tarytum mašinoje, pagamintoje iš materialios energijos.

KOMENTARAS: Arjuna neturėjo aukščiausio žinojimo, ir jo sprendimą kautis ar ne pagimdė ribotas mąstymas. Viešpats Kṛṣṇa nurodė, kad gyvoji būtybė nėra pati sau šeimininkas. Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Patsai Kṛṣṇa, lokalizuotos Supersielos pavidalu glūdi gyvosios būtybės širdyje ir jai vadovauja. Keisdama kūnus, gyvoji esybė užmiršta savo ankstesnius darbus, tačiau Supersiela, pažįstantį ir praeitį, ir dabartį, ir ateitį, yra visų jos veiksmų liudininkė. Todėl visai gyvosios esybės veiklai vadovauja Supersiela. Gyvoji esybė gauna tai, ko nusipelno. Ją nešioja materialus kūnas, kuris yra sukurtas iš materialios energijos, vadovaujant Supersielai. Kai tik gyvoji esybė patenka į kurį nors tam tikro tipo kūną, jai tenka veikti tomis sąlygomis, kurias sukuria tas kūnas. Žmogus, vairuojantis greitą automobilį, važiuoja greičiau už tą, kuris vairuoja mažesnio galingumo mašiną, nors patys vairuotojai - gyvosios esybės - gali būti vienodi. Taip ir Aukščiausiajai Sielai liepus, materiali gamta sukuria kiekvienai gyvajai esybei kūną, kad ši galėtų veikti, kaip norėjo praeityje. Gyvoji esybė nėra nepriklausoma. Nereikia manyti, jog esi nepriklausomas nuo Aukščiausiojo Dievo Asmens. Mes visada Viešpaties valdžioje, todėl mūsų pareiga - atsiduoti Viešpačiui. Kitas posmas tai ir ragina padaryti.

[a.t.sielis]

Srila Bhaktiraksaka Sridhara Maharaja, "Loving Search for the Lost Servant":

Chapter Seven: Knowledge-free devotion

bhidyate hṛdaya-granthiś chidyante sarva-saṁśayāḥ
kṣīyante cāsya karmāṇi mayi dṛṣṭe 'khilātmani

"Our inner aspiration for rasa, ecstasy, is buried within our hearts which are tied down and sealed. But hearing and chanting the glories of Krsna breaks the seal on the heart and allows it to awaken and open to receive Krsna, the reservoir of pleasure, ecstasy Himself." (SB 11.20.30)

Here, Srimad-Bhagavatam is saying: "There is a knot within our hearts, but that knot will be torn asunder by Krsna consciousness. At that time, the flow of our innate tendency for divine love (svarupa sakti) will inundate the whole heart. When the knot of the heart is torn apart, then, as the sleeping soul awakens, the Goloka conception within will emerge and inundate his entire being."

But this is apparently a difficult problem. How is it possible that all our doubts may be cleared? Is it possible for the finite to know everything? This statement seems rather inconsistent. It seems absurd. The Upanisads, however, say: "Who knows Him knows everything; who gets Him gets everything." How will the finite know that he has everything, that he has known everything? It appears absurd, but it is confirmed in the scriptures. And if this problem is solved, then all problems are solved automatically. The finite will realize wholesale satisfaction; all his inquisitive tendencies will be satisfied. This is confirmed not only in the Upanisads, but also in the Srimad-Bhagavatam.

[...]

Srimad-Bhagavatam (4.31.14), in a verse similar to the above line from the Upanisads, also says that all doubts are cleared by Krsna consciousness, and as a result, we come into real knowledge. There it is written:

yathā taror mūla-niṣecanena
tṛpyanti tat-skandha-bhujopaśākhāḥ
prāṇopahārāc ca yathendriyāṇāṁ
tathaiva sarvārhaṇam acyutejyā

"By watering the root of a tree, all the leaves and branches are automatically nourished. Similarly, by supplying food to the stomach, all the limbs of the body are nourished. In the same way, if we satisfy the central conception of the Supreme Absolute, all our obligations are automatically fulfilled."

If we put food into the stomach, the whole body is fed. If we pour water on the root of the tree, the whole tree is fed. In the same way, if we do our duty towards the centre, then everything is done. This is the greatness, the mysterious position of the absolute centre: He has control over the complete whole. This is the peculiar position of the centre in the system of the organic whole.

If a particular position of the brain is captured, then the whole body is controlled: one needle in that particular section of the brain, and all the functions of the body will be paralyzed. The peculiar position of the absolute centre is something like that. So the impossible becomes possible.

Suppose I am a poor girl who has nothing. Ordinarily it would not be possible to acquire anything. But if I marry a rich man who is the owner of a big property, I can have command over many things by my relationship with him. Although we may be poor, our relationship with a powerful master makes us the master of many things. In the same way, the Absolute Centre controls everything, and our affectionate relationship with Him may endow us with the command of many things. This is how it is possible for the finite soul to have possession of everything - through the subtle link of affection.

Through Krsna everything is possible. And the nearer we come to Him, the more we shall catch. His influence inspires His devotees, and all His qualities fill their hearts (sarva maha-guna-gana vaisnava-sarire, krsna-bhakte krsnera gurla sakali sarlcare~aitanya-caritamrta, Madhya-lila 22.75). In that way, although a devotee is not himself a master, through the link of love he can be master of anything. This is the line of thought explained by Srimad-Bhagavatam and the Upanisads.

Without having a real connection with the absolute centre, your attempts to know everything will be useless. If you try to know even a particle of sand, lifetimes will come and go, millions of lives will pass, and you will continue to analyze the sand, finding no end to understanding even one particle.

The Absolute Centre

We are told, "If you want to inquire - inquire about the centre. That is the call of the Upanisads: "Don't waste your time trying to analyze the smallest part of this creation, trying to be its master; it is not possible. Your inquiry should be properly guided." Krsna says, "I am the centre, and I say, 'Come to know Me, and through Me you will be able to know everything because I know everything and I control everything. Your connection with Me can give you that capacity. Approach everything through Me. Then you will be able to know the proper position of all things. Otherwise you will become acquainted with only a partial aspect of reality, and that will be external and incomplete. And you will pass millions of lives trying to know and understand reality to no end." Bhagavatam says:

athāpi te deva padāmbuja-dvaya-
prasāda-leśānugṛhīta eva hi
jānāti tattvaṁ bhagavan-mahimno
na cānya eko 'pi ciraṁ vicinvan

"Only one who is blessed with the mercy of the Lord can know His true nature. On the other hand, those who try empirically to understand His inconceivable glories can study and speculate forever without arriving at the proper conclusion."

Here, through Bhagavatam, Krsna tells us, "You may devote yourself for eternity in an erroneous direction, with no possibility of coming to the end of understanding. But if you try to approach the absolute centre, then in no time you will be able to know what is what." That is the direction given by the Upanisads and Srimad-Bhagavatam, that is the direction we must take, and that is devotion.

It is so satisfying that once you have attained it, you won't care to know any other thing. We need only concentrate on Krsna's service. Srimad-Bhagavatam (10.14.3) declares:

jñāne prayāsam udapāsya namanta eva
jīvanti san-mukharitāṁ bhavadīya-vārtām
sthāne sthitāḥ śruti-gatāṁ tanu-vāṅ-manobhir
ye prāyaśo 'jita jito 'py asi tais tri-lokyām

"Hatefully giving up all intellectual attempts to understand the Supreme Truth, those who want to realize You should completely surrender unto You. They should hear from self-realized devotees about Your holy name and transcendental pastimes. Whatever situation they may find themselves in, they should progress by fully dedicating their mind, body, and words to You. In this way the infinite, who is never conquered by anyone, becomes conquered through love."

We can approach the Supreme Lord only through submission, and when we achieve Him, we won't care for knowing anything else. We will have no regard for what is happening or not happening in the outside world. We will deeply engage in His service for His satisfaction. There, in His service, we will find the object of our lives fulfilled. And this external knowledge of "things outside" will seem to us as rubbish. We will realize, 'What is the necessity of wasting time with all kinds of calculation - the nectar is here! It is far deeper than what is found in the external plane." And at that time, we shall give all our attention to His service.