Šizofrenija

Pradėjo a.t.sielis, spalio 14, 2017, 22:30:23

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

a.t.sielis

#60
vasario 08, 2018, 22:06:30 Redagavimas: vasario 08, 2018, 22:08:44 by a.t.sielis
Aiškint tai jūs aiškinkit, bet kai absurdų kalbėjimas protinga veido išraiška laikoma racionalumo apoteoze, belieka sušukti: "karalius nuogas".

Iki ko nusiritęs scientizmas ir "kritinis" protas. Visiškas nekritiškumas savo  išvedžiojimų atžvilgiu.

"The biggest problem with "rational scientific explanations" is that they are unscientific, and unscientifically derived."

a.t.sielis

https://www.lzinios.lt/lzinios/Sveikata/dainius-puras-susidaro-toksinis-psichiatrijos-misinys/260332

CitataPsichiatrijos istorija, pasak gydytojo, yra „klaikių žmogaus teisių pažeidimų" istorija. Ypač moterų. Nors vyrai irgi buvo kankinami. O ketinimai neva buvę geri.
CitataPsichiatras, įvairiose pasaulio šalyse kaip JT atstovas bendraujantis su pacientais, paaiškino žinąs visą seką: dėl psichinės sveikatos problemai moteriai artimieji siūlo kreiptis į psichiatrą, jai skiriamas gydymas vaistais, bet būklė negerėja, tada siūloma gultis į psichiatrijos ligoninę, galiausiai ji suvokia, kad niekas nebeklauso jos norų, sprendžia kiti, prieš ją gali naudoti prievartą, daryti fizinius mechaninius suvaržymus, tai yra fiksuoti. Moteris jaučiasi taip, kaip kadaise patyrusi traumą, kai ją prievartavo. „Tai rimti dalykai", - sakė gydytojas.

a.t.sielis

https://gyvbudas.lrytas.lt/likimai/2018/04/07/news/atvira-serganciojo-sizofrenija-ispazintis-naktimis-ateina-jie--5736308/

Kartą Ričardas sėdėjo savo kambaryje ant lovos ir pajautė, kad šalia sėdi, sakytum, šmėkla. Jos viena akis buvo akla. „Man buvo šokas. Jis pažiūrėjo į mane ir pasakė: „pasirūpink" ir išnyko. Iškart parašiau sužadėtinei: „mane aplankė šmėkla". Pasakiau, kad tai buvo kažkoks Artūras, kurio kairė akis buvo akla. Apibūdinau kaip jis atrodė. Ji pasakė, kad tai jos miręs tėvas, o aš visiškai nieko apie jį nežinojau, net matęs nebuvau nuotraukose", - mistišką patirtį prisiminė R.Permanas. Kai Ričardui buvo aštuoniolika, jis sėdėjo klasėje ir jam atrodė, kad jį kažkas kviečia. „Atsisuku - nieko. Dar kartą kokie du balsai pašaukė ir po to jų girdėjau labai daug. Išėjau iš klasės išsigandęs. Man atrodė, lyg tai būtų balsai žmonių, kuriems reikia pagalbos", - pasakojo vyras. „Ligos pradžioje labai dažnai būdavo, kad matydavau vizijose ateitį. Kartą mačiau, kaip klasiokė atėjo, pasidėjo kuprinę, išsitraukė telefoną. Sėdėjau tada klasėje ir pamatęs šį vaizdinį mintyse, pamačiau, kaip realiai atėjo ta pati klasiokė ir atliko lygiai tokius pačius veiksmus, kokius mačiau prieš juos jai atliekant", - sakė jis. Vilnietis prisimena, jog labai daug genijų sirgo šia liga, o ir pačiam psichiatrinėje bei mokykloje Ričardui nustatė, kad jo IQ - 180. „Tos smegenų dalys, kurios pas paprastus žmones yra neaktyvios, pas šizofrenija sergančiuosius suaktyvėja, tačiau pastarieji prisigalvoja visokių sąmokso teorijų, nes jie nežino, kaip šiuo „sutrikimu" naudotis", - teigė Ričardas.


a.t.sielis

#63
rugpjūčio 27, 2018, 18:57:23 Redagavimas: rugpjūčio 27, 2018, 19:55:36 by a.t.sielis
Citata"Vienas iš dešimties žmonių girdi balsus, kurių niekas kitas negirdi. Kai kuriems tokiems žmonėms balsų girdėjimas sukelia kančias ir nekokias pasekmes. Girdintiesiems balsus diagnozuojama šizofrenija. Sergantieji šizofrenija britai nusprendė pasidalinti, ką jie savyje girdi. Tokių žmonių Jungtinėje Karalystėje priskaičiuojama 220 tūkstančių.

Kyleʼas

Po kankinančio išsiskyrimo ir darbo netekimo Kyleʼas trumpam paniro į depresiją ir pradėjo girdėti balsą, sakantį, kad jis yra nieko vertas ir dėl to privalantis nusižudyti. Balsą pirmą kartą Kyleʼas išgirdo prieš dešimt mėnesių. Ir tiek laiko šis balsas nuolat liepia šokti nuo pastatų ir skardžių. „Buvau labai labai pasimetęs, dėl to, manau, balsas taip lengvai užvaldė ir pradėjo mane kontroliuoti", - kalbėjo Kyleʼas dokumentiniame filme „Balsai mano galvoje", rodomame per BBC3 kanalą. Iš pradžių Kyleʼas niekam neprasitarė, kad girdi balsą. Jis bandė negirdėti balso nukreipdamas savo dėmesį muzika. Tačiau po ilgus mėnesius trukusių kančių Kyleʼas nusprendė išpjauti blogį iš savo galvos. Netekęs bet kokios vilties, peilio ašmenimis jis brūkštelėjo sau už dešinės ausies, ten, iš kur atrodė, kad sklinda balsas. Netekęs daug kraujo Kyleʼas prarado sąmonę. Kai jis atsigavo, balsas šnabždėjo į ausį: „Tu ką tik nužudei žmogų". Kyleʼas tuo patikėjo. Apimtas baimės ir sumišimo Kyleʼas sutikai nepažįstamajai pasakė, kad jis nužudė žmogų, o ši iškvietė policiją. Išsigandęs, kad bus uždarytas, Kyleʼas pabėgo ir paskambino savo mamai. Kai mama susirado Kyleʼą, jo veidas buvo kruvinas. Jam neliko nieko kito, kaip viską papasakoti apie balsą. Kyleʼą paguldė į psichiatrinės ligoninės palatą. Ten jis praleido mėnesį. Kad atsikratytų balso, kuris jam sugriovė gyvenimą, ar bent jau jį pritildytų, šiuo metu Kyleʼas geria vaistus ir dalyvauja terapijoje. Susirado ir naują darbą. Įsidarbino viešbučio tarnautoju. Daugeliu atvejų pokalbiai su terapeutu apie balsų atsiradimo priežastis gali palengvinti nelaimėlių rūpesčius. Dauguma jų, grumdamiesi su savo vidiniais demonais, gali pasitelkti tokius pat būdus, kokius naudoja nerimo apimti žmonės siekdami nusiraminti priepuolių metu. Kaip ten bebūtų, Kyleʼas visada turės galvoje randą, atsiradusį nuo susižalojimo peiliu. Ir turės gyventi suprasdamas, kad balsai niekada pilnai neišnyksta.

Emmalina

Emmalinai išslydo iš po kojų virtuvės grindys, kai netikėtai buvo užklupta bauginančio balso. Jis jai sakė: „Kai tu išeisi iš namų, aš tave nužudysiu". Niekas kitas to balso negali girdėti. Emmalinos tikinimu, tai yra velnio balsas. Jis Emmaliną kankina kiekvieną akimirką ir įbaugina ją tiek, kad ji bijo išeiti iš namų. Balsus Emmalina pradėjo girdėti nuo aštuonerių. Paskutinius trejus metus pradėjo su jais kalbėtis. Emmalina girdi tris balsus - velnio, Katie, savo „artimiausios draugės", ir mamos. „Katie padėjo man anksčiau išgyventi sunkius laikus", - teigia Emmalina. Vaikystėje Emmalina patyrė seksualinę prievartą ir patyčias. Gydytojai teigia, kad traumų patyrimas ankstyvame gyvenimo etape dažnai būna susijęs su balsų girdėjimu ar daugybinės asmenybės sutrikimo išsivystymu. „Be Katie vaikystėje būčiau neišgyvenusi, - sako Emmalina. - Mano gyvenimas buvo nepakeliamas". Tačiau Katie ne visada palaiko Emmaliną. Emmalina prisipažino, kad kartą Katie liepė žaloti save ir trenkti su plaktuku sau per riešus. Katie dažnai Emmaliną įžeidinėja. Vadina Emmaliną „stora kale", kai ši valgo. Pripildo galvą rasistinių frazių tais retais atvejais, kai išsiruošia iš namų. Paskutinėmis dienomis Emmalinai išeiti iš namų iš viso sudėtinga dėl padažnėjusio balso, kurį ji priskiria velniui, girdėjimo. Kalbėdamas baugiu, aukštutiniam socialiniam sluoksniui būdingu akcentu, jis nuolat sako Emmalinai, kad ji žus, jei peržengs slenkstį. Taip pat velnio balsas grasina: „Aš nusvilinsiu tau odą iki kaulų. Aš nutempsiu tave į pragarą. Aš pričiupsiu tave". Balso grasinimai tapo tokie gniuždantys, kad Emmalina turėjo palikti savo darželio auklėtojos padėjėjos darbą ir pasitelkti į pagalbą socialinį darbuotoją, kad galėtų suvaldyti ir kontroliuoti situaciją.

Sandy ir Chaz

Šizofrenija dažnai yra klaidingai suprantama. Neseniai Australijos TV šou „You Canʼt Ask That" (Negali paklausti to) parodė laidą, kurioje kenčiantys nuo šizofrenijos žmonės pasidalino sklandančiais neteisingais jų būklės įsivaizdavimais. Kankinami šizofrenijos teigia, kad vaistai gali užtildyti balsus. Tačiau kai kurie iš jų tvirtina, kad paūmėjus ligai girdi mirusių giminaičių, negimusių kūdikių ir, kaip ir Emmalina, velnio balsus. Sandy girdi du balsus - vyrišką ir moterišką. „Jie kalbėjo tikrai keistu būdu. Tačiau per 10 metų pasikeitė jų tartis. Dabar jie kalba aukštuomenei būdingu akcentu. Jie sako, kokia aš bloga esu, kaip pasibjaurėtinai atrodau, koks pasibaisėtinas mano veidas; kad žmonės prisilietę prie manęs numirtų, kadangi aš juos užkrėsčiau trykštančiu blogiu", - pasakojo Sandy. Kitose laidos dalyse buvo rodomi save badu marinantys nelaimėliai, manantys, kad taip jiems liepė daryti Giltinė, o taip pat ir tie, kurie buvo patikėję, jog tapo vyriausybės sąmokslo aukomis. „Pasąmonėje ilgai tikėjau, kad Tony Blairas į kairę mano ausį įdiegė mikroschemą, kad ištrintų visas mano mintis", - prisipažino Sandy. Steveʼas pridūrė: „Aš girdžiu balsus visą laiką. Netgi dabar čia. Anksčiau, kai man buvo blogiau, jei aš nedarydavau to, ką liepdavo balsai, jie vis stiprėdavo, stiprėdavo ir stiprėdavo". Chaz balso, kurį ji vadina Viktoru, atsiradimas buvo beveik lemtingas. Viktoras nekviestas Chaz gyvenime įsitvirtino nuo 2013. Ją gąsdino balso reikalavimas niekam apie jį nepasakoti. Balsas nuolat terorizavo Chaz. Sakė, kad Chaz neturi teisės gyventi ir kad jos kančios pasibaigtų, jei ji nusižudytų. „Tu privalai mirti, - kartą ypatingai įtūžęs reikalavo balsas. - Tiesiog mirk". Po aštuonių mėnesių nuolatinių Viktoro raginimų Chaz nušoko nuo tilto. „Aš daugiau nenorėjau jo girdėti. Norėjau, kad jis išnyktų, - kalbėjo Chaz. - Aš gerai neatsimenu, kas vyko ant tilto. Policija šaukė mano vardą. Aš pasisukau į juos, tada vėl atsigręžiau į tiltą ir persisvėriau per turėklus". Dabar buvusi riedlentininkė sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Bandymas nusižudyti Chaz baigėsi sulaužyta pėda, dviem sutrupintais riešais, pažeistais dubens kaulais ir suskilinėjusiu krūtinkauliu. Chaz vis dar girdi Viktoro balsą. Jis kartais netgi šaiposi primindamas Chaz dieną, kai ji vos nežuvo. Viktoras sako „Aš tave pasodinau į vežimėlį", ir Chaz savo galvoje girdi šiurpinantį juoką. Chaz stengiasi neleisti Viktorui kontroliuoti jos gyvenimą. Ji rašo ir deklamuoja eiles apie savo būklę, taip tikėdamasi užtildyti balsą. Taip pat tikisi greitai susirasti mylimąjį. „Suprantu, kad sunku kam nors būti mano draugu, - sakė Chaz. - Tačiau aš tikrai noriu susitikinėti su žmonėmis. Norėčiau turėti draugę. Tačiau sunku ką nors priversti būti kartu. Baisu sutikti žmogų, kuris nelabai norėtų gyventi kartu visą laiką", - pridūrė ji."

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/psichologija/2018/08/27/news/balsus-girdintys-zmones-pasidalino-savo-siurpiomis-istorijomis-7312972/?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy
Neša į vaiduoklių apsėdimą.

Kodėl?

Vaiduokliais dažnai tampa savižudžiai ar nusikaltėliai.

Panašiai jie ir veikia tuos žmones su balsais galvoje, ragina nusižudyti arba terorizuoja.

---------------

Moteris Eleanor Longden pasakoja TED renginyje: https://www.ted.com/talks/eleanor_longden_the_voices_in_my_head



Iš pradžių buvo vienas balsas, paskui jų pasidarė daug.

Po 10 metų nuo balsų pasirodymo, baigė psichologijos studijas aukščiausiais balais.

Sako, kad balsai kilo iš vaikystės traumų. Ilgainiui susigyveno ir išmoko bendradarbiauti su balsais. Įsijungė į organizaciją "Intervoice", kurios idėja yra ta, kad balsai yra sveika reakcija į beprotiškas aplinkybes, kad tai ne liga, o prasminga patirtis, kurią reikia tyrinėti.



------

Dar viena moteris: https://www.youtube.com/watch?v=sKIgFCoEVA4

Balsų girdėjimas prasidėjo po žolės rūkymo. Daug balsų buvo: 30-40.

-----------
Dar viena moteris: https://www.youtube.com/watch?v=xbagFzcyNiM

Persekiojo klouno ir vorų, bei mergaitės kaip iš siaubo filmo su peliu, kuriuo ją badė, haliucinacijos.

klajunas

Neklausykit. Melas. Neišmanėlių briedas.

a.t.sielis

Kokių neišmanėlių, jeigu patys žmonės savo patirtis pasakoja? Tokie patys išmanėliai, kaip ir tu.

klajunas

Citata iš: a.t.sielis  rugpjūčio 27, 2018, 20:03:14Kokių neišmanėlių, jeigu patys žmonės savo patirtis pasakoja? Tokie patys išmanėliai, kaip ir tu.
Šitoj temoj nediskutuosiu. Nenoriu kurstyti trolių kvailumo. Tačiau galiu pakartoti dar kartą - neišmanėliai, nes mato tik ekraną, bet nemato kas už jo. Tas pats kaip su filmu - gali puikiai atpasakoti siužetą, bet neturėti žalio supratimo kaip filmas "atsiranda": kino industrija, aktoriai, režisieriai, scenarijų autoriai ir pan. Jeigu ir replikuosi - daugiau nekomentuosiu.

a.t.sielis

#67
rugpjūčio 27, 2018, 20:46:57 Redagavimas: rugpjūčio 27, 2018, 22:48:45 by a.t.sielis
Vienaip ar kitaip, žmonės sprendžia praktinę problemą: ar galima normaliai gyventi su tuo. Arba ar galima normaliai gyventi to atsikračius.

Manau, nuo likimo žmogus pabėgti negali, kas nutiko tas nutiko. Vieni gimsta invalidai, daunai ir pan., kitiems kyla kažkokių kitų problemų, kaip pvz. balsai galvoje. Kaip sakė, maždaug vienam iš šimto žmonių.

Jeigu 10 iš 1000, 10000 iš 1 mln., Lietuvoje turėtų būti apie 25000 žmonių. Nekeista, kad keli į anomaliją užsuka.

--------

Interviu su Eleanor Longden: https://www.theguardian.com/technology/2013/aug/08/ted-talk-eleanor-longden-schizophrenia

CitataThis is something, for instance, that 'Voice Collective' (voicecollective.co.uk), a young people's project in London, is very dedicated to doing. They provide reassuring information about voices, suggest coping strategies, organize peer-support groups for young voice hearers, and emphasize hopeful messages, including the fact that a lot of people hear voices and lead happy, fulfilling lives. In my own case, I believe the reason I began hearing voices had to do with traumatic life events, and this was a separate issue that certainly needed to be dealt with. But what actually happened was that I ended up on the Schizophrenia Scrapheap - diagnosed, drugged, discarded, and with all the problems that had driven me mad in the first place still unprocessed and unresolved. Plus a whole burden of new difficulties, in terms of stigma, discrimination, medication side-effects, and a crippling sense of hopelessness, humiliation and despair about myself.
CitataEL: I really struggled going back to university at first. I had to choose one really close to home as I wasn't able to live independently, and I messed up the first year so badly I needed to take a year off and re-take some of the exams, then return and study part-time. I was really devastated about this as it seemed like yet another set-back. Also, because my voices always got worse when I was stressed, they became very disruptive during exams. The University were brilliant though, and allowed me to sit them in a separate room with only myself and an invigilator, so I was able to talk to them very quietly, things like: "I know you're affected by how scared I feel, but please can you not talk to each other, it's really distracting." That's when something amazing happened, in that they didn't only apologize, one of them started dictating the answers. And he got them right!

JR: And what grade did you get?

EL: I finally ended up graduating with the British Psychological Society's Undergraduate Award and the highest first class degree the university had ever given for psychology, in terms of average grade scores. One year later I gained the highest ever MSc in Health Psychology. Which, as I always say, isn't bad for a mad woman.

JR: Ha! And here we are. So. How are you making a living now?

EL: I used to work in the NHS for an Early Intervention in Psychosis service, but left a few years ago to do my PhD. I also do freelance teaching, training, writing and public speaking.

JR: Is it true that your voices were helping you out while you were on stage giving your TED talk?

EL: Yes, it's true - they helped out in both London and California. One comment was "Go for it! You're doing great!", and they also acted as a prompt when I thought I was going to forget what I wanted to say next. There are other voices that can be a bit more unpredictable and undermining, but I'm so much more in control of them now that I was able to ask these voices to 'wait' in the hotel. And on the way to the venue, I visualized these voices relaxing somewhere separate from myself. So when I got back, these voices said, "How did it go?", and another said, "It was wicked!" (I doubt any therapy in the world could ever cure my voices' addiction to out-dated slang!).

JR: Haha! And when was the very last voice that you heard?

EL: I last heard voices yesterday. They were repeating something I'd read on the internet. The comment was: "I'm going to spoil the ending for you. The ending is - everything's going to be great!"

JR: And this IS the ending. And everything IS going to be great. Thanks Eleanor.
Neša į vaiduoklius ar kažką panašaus.

a.t.sielis

#68
rugsėjo 01, 2018, 15:14:38 Redagavimas: rugsėjo 01, 2018, 16:00:49 by a.t.sielis


Taip ir gaunasi, reikia įsiklausyti į žmones, jie sako, "nepagerėja".

Kartais kai žiūri iš šalies, tai tie "gydytojai" kažkokie buki atrodo, kaip ir šitas dr. Phil. Irgi ne baisiai normalus.

Ką dar galima pastebėti, kad čia ji kalba apie tai, kad balsai jai kalba apie Jėzų. O prieš kurį laiką, kai ji galvojo, kad yra nėščia, irgi galvojo, kad nėščia Jėzumi. Kaip ir viskas nuoseklu gaunasi: kažkokie a la krikščioniški balsai galvoje, galėjo pripūsti "arabų" apie tą nėštumą.

---------------

Skaitau kažkokį straipsnį, apie "acutely sensitives":
https://spiritualenergy999.blogspot.com/2017/05/reiki-schizophrenia-understanding.html

-----------

Dar vienas straipsnis:

https://www.jaysongaddis.com/the-shamanic-view-of-mental-illness/

CitataThe Shamanic View of Mental Illness

by Stephanie Marohn (featuring Malidoma Patrice Somé) (Excerpted from The Natural Medicine Guide to Schizophrenia, pages 178-189, or The Natural Medicine Guide to Bi-polar Disorder)

What a Shaman Sees in A Mental Hospital

In the shamanic view, mental illness signals "the birth of a healer," explains Malidoma Patrice Somé.  Thus, mental disorders are spiritual emergencies, spiritual crises, and need to be regarded as such to aid the healer in being born.

What those in the West view as mental illness, the Dagara people regard as "good news from the other world."  The person going through the crisis has been chosen as a medium for a message to the community that needs to be communicated from the spirit realm.  "Mental disorder, behavioral disorder of all kinds, signal the fact that two obviously incompatible energies have merged into the same field," says Dr. Somé.  These disturbances result when the person does not get assistance in dealing with the presence of the energy from the spirit realm.

One of the things Dr. Somé encountered when he first came to the United States in 1980 for graduate study was how this country deals with mental illness.  When a fellow student was sent to a mental institute due to "nervous depression," Dr. Somé went to visit him.

I was so shocked.  That was the first time I was brought face to face with what is done here to people exhibiting the same symptoms I've seen in my village."  What struck Dr. Somé was that the attention given to such symptoms was based on pathology, on the idea that the condition is something that needs to stop.  This was in complete opposition to the way his culture views such a situation.  As he looked around the stark ward at the patients, some in straitjackets, some zoned out on medications, others screaming, he observed to himself, "So this is how the healers who are attempting to be born are treated in this culture.  What a loss!  What a loss that a person who is finally being aligned with a power from the other world is just being wasted."

Another way to say this, which may make more sense to the Western mind, is that we in the West are not trained in how to deal or even taught to acknowledge the existence of psychic phenomena, the spiritual world.  In fact, psychic abilities are denigrated.  When energies from the spiritual world emerge in a Western psyche, that individual is completely unequipped to integrate them or even recognize what is happening.  The result can be terrifying.  Without the proper context for and assistance in dealing with the breakthrough from another level of reality, for all practical purposes, the person is insane.  Heavy dosing with anti-psychotic drugs compounds the problem and prevents the integration that could lead to soul development and growth in the individual who has received these energies.

On the mental ward, Dr Somé saw a lot of "beings" hanging around the patients, "entities" that are invisible to most people but that shamans and psychics are able to see.  "They were causing the crisis in these people," he says.  It appeared to him that these beings were trying to get the medications and their effects out of the bodies of the people the beings were trying to merge with, and were increasing the patients' pain in the process.  "The beings were acting almost like some kind of excavator in the energy field of people.  They were really fierce about that.  The people they were doing that to were just screaming and yelling," he said.  He couldn't stay in that environment and had to leave.

In the Dagara tradition, the community helps the person reconcile the energies of both worlds-"the world of the spirit that he or she is merged with, and the village and community."  That person is able then to serve as a bridge between the worlds and help the living with information and healing they need.  Thus, the spiritual crisis ends with the birth of another healer.  "The other world's relationship with our world is one of sponsorship," Dr. Somé explains.  "More often than not, the knowledge and skills that arise from this kind of merger are a knowledge or a skill that is provided directly from the other world."

The beings who were increasing the pain of the inmates on the mental hospital ward were actually attempting to merge with the inmates in order to get messages through to this world.  The people they had chosen to merge with were getting no assistance in learning how to be a bridge between the worlds and the beings' attempts to merge were thwarted.  The result was the sustaining of the initial disorder of energy and the aborting of the birth of a healer.

"The Western culture has consistently ignored the birth of the healer," states Dr. Somé.  "Consequently, there will be a tendency from the other world to keep trying as many people as possible in an attempt to get somebody's attention.  They have to try harder."  The spirits are drawn to people whose senses have not been anesthetized.  "The sensitivity is pretty much read as an invitation to come in," he notes.

Those who develop so-called mental disorders are those who are sensitive, which is viewed in Western culture as oversensitivity.  Indigenous cultures don't see it that way and, as a result, sensitive people don't experience themselves as overly sensitive.  In the West, "it is the overload of the culture they're in that is just wrecking them," observes Dr. Somé.  The frenetic pace, the bombardment of the senses, and the violent energy that characterize Western culture can overwhelm sensitive people.

Schizophrenia and Foreign Energy

With schizophrenia, there is a special "receptivity to a flow of images and information, which cannot be controlled," stated Dr. Somé.  "When this kind of rush occurs at a time that is not personally chosen, and particularly when it comes with images that are scary and contradictory, the person goes into a frenzy."

What is required in this situation is first to separate the person's energy from the extraneous foreign energies, by using shamanic practice (what is known as a "sweep") to clear the latter out of the individual's aura.  With the clearing of their energy field, the person no longer picks up a flood of information and so no longer has a reason to be scared and disturbed, explains Dr. Somé.

Then it is possible to help the person align with the energy of the spirit being attempting to come through from the other world and give birth to the healer.  The blockage of that emergence is what creates problems.  "The energy of the healer is a high-voltage energy," he observes.  "When it is blocked, it just burns up the person.  It's like a short-circuit.  Fuses are blowing.  This is why it can be really scary, and I understand why this culture prefers to confine these people.  Here they are yelling and screaming, and they're put into a straitjacket.  That's a sad image."  Again, the shamanic approach is to work on aligning the energies so there is no blockage, "fuses" aren't blowing, and the person can become the healer they are meant to be.

It needs to be noted at this point, however, that not all of the spirit beings that enter a person's energetic field are there for the purposes of promoting healing.  There are negative energies as well, which are undesirable presences in the aura.  In those cases, the shamanic approach is to remove them from the aura, rather than work to align the discordant energies.

Alex:  Crazy in the USA, Healer in Africa

To test his belief that the shamanic view of mental illness holds true in the Western world as well as in indigenous cultures, Dr. Somé took a mental patient back to Africa with him, to his village.  "I was prompted by my own curiosity to find out whether there's truth in the universality that mental illness could be connected with an alignment with a being from another world," says Dr. Somé.

Alex was an 18-year-old American who had suffered a psychotic break when he was 14.  He had hallucinations, was suicidal, and went through cycles of dangerously severe depression.  He was in a mental hospital and had been given a lot of drugs, but nothing was helping.  "The parents had done everything-unsuccessfully," says Dr. Somé.  "They didn't know what else to do."

With their permission, Dr. Somé took their son to Africa.  "After eight months there, Alex had become quite normal, Dr. Somé reports.  He was even able to participate with healers in the business of healing; sitting with them all day long and helping them, assisting them in what they were doing with their clients . . . . He spent about four years in my village."  Alex stayed by choice, not because he needed more healing.  He felt, "much safer in the village than in America."

To bring his energy and that of the being from the spiritual realm into alignment, Alex went through a shamanic ritual designed for that purpose, although it was slightly different from the one used with the Dagara people.  "He wasn't born in the village, so something else applied.  But the result was similar, even though the ritual was not literally the same," explains Dr. Somé.  The fact that aligning the energy worked to heal Alex demonstrated to Dr. Somé that the connection between other beings and mental illness is indeed universal.

After the ritual, Alex began to share the messages that the spirit being had for this world.  Unfortunately, the people he was talking to didn't speak English (Dr. Somé was away at that point).  The whole experience led, however, to Alex's going to college to study psychology.  He returned to the United States after four years because "he discovered that all the things that he needed to do had been done, and he could then move on with his life."

The last that Dr. Somé heard was that Alex was in graduate school in psychology at Harvard.  No one had thought he would ever be able to complete undergraduate studies, much less get an advanced degree.

Dr. Somé sums up what Alex's mental illness was all about:  "He was reaching out.  It was an emergency call.  His job and his purpose was to be a healer.  He said no one was paying attention to that."

After seeing how well the shamanic approach worked for Alex, Dr. Somé concluded that spirit beings are just as much an issue in the West as in his community in Africa.  "Yet the question still remains, the answer to this problem must be found here, instead of having to go all the way overseas to seek the answer.  There has to be a way in which a little bit of attention beyond the pathology of this whole experience leads to the possibility of coming up with the proper ritual to help people.

Longing for Spiritual Connection

A common thread that Dr. Somé has noticed in "mental" disorders in the West is "a very ancient ancestral energy that has been placed in stasis, that finally is coming out in the person."  His job then is to trace it back, to go back in time to discover what that spirit is.  In most cases, the spirit is connected to nature, especially with mountains or big rivers, he says.

In the case of mountains, as an example to explain the phenomenon, "it's a spirit of the mountain that is walking side by side with the person and, as a result, creating a time-space distortion that is affecting the person caught in it."  What is needed is a merger or alignment of the two energies, "so the person and the mountain spirit become one."  Again, the shaman conducts a specific ritual to bring about this alignment.

Dr. Somé believes that he encounters this situation so often in the United States because "most of the fabric of this country is made up of the energy of the machine, and the result of that is the disconnection and the severing of the past.  You can run from the past, but you can't hide from it."  The ancestral spirit of the natural world comes visiting.  "It's not so much what the spirit wants as it is what the person wants," he says.  "The spirit sees in us a call for something grand, something that will make life meaningful, and so the spirit is responding to that."

That call, which we don't even know we are making, reflects "a strong longing for a profound connection, a connection that transcends materialism and possession of things and moves into a tangible cosmic dimension.  Most of this longing is unconscious, but for spirits, conscious or unconscious doesn't make any difference."  They respond to either.

As part of the ritual to merge the mountain and human energy, those who are receiving the "mountain energy" are sent to a mountain area of their choice, where they pick up a stone that calls to them.  They bring that stone back for the rest of the ritual and then keep it as a companion; some even carry it around with them.  "The presence of the stone does a lot in tuning the perceptive ability of the person," notes Dr. Somé.  "They receive all kinds of information that they can make use of, so it's like they get some tangible guidance from the other world as to how to live their life."

When it is the "river energy," those being called go to the river and, after speaking to the river spirit, find a water stone to bring back for the same kind of ritual as with the mountain spirit.

"People think something extraordinary must be done in an extraordinary situation like this," he says.  That's not usually the case.  Sometimes it is as simple as carrying a stone.

A Sacred Ritual Approach to Mental Illness

One of the gifts a shaman can bring to the Western world is to help people rediscover ritual, which is so sadly lacking.  "The abandonment of ritual can be devastating.  From the spiritual view, ritual is inevitable and necessary if one is to live," Dr. Somé writes in Ritual:  Power, Healing, and Community. "To say that ritual is needed in the industrialized world is an understatement.  We have seen in my own people that it is probably impossible to live a sane life without it."

Dr. Somé did not feel that the rituals from his traditional village could simply be transferred to the West, so over his years of shamanic work here, he has designed rituals that meet the very different needs of this culture.  Although the rituals change according to the individual or the group involved, he finds that there is a need for certain rituals in general.

One of these involves helping people discover that their distress is coming from the fact that they are "called by beings from the other world to cooperate with them in doing healing work."  Ritual allows them to move out of the distress and accept that calling.

Another ritual need relates to initiation.  In indigenous cultures all over the world, young people are initiated into adulthood when they reach a certain age.  The lack of such initiation in the West is part of the crisis that people are in here, says Dr. Somé.  He urges communities to bring together "the creative juices of people who have had this kind of experience, in an attempt to come up with some kind of an alternative ritual that would at least begin to put a dent in this kind of crisis."

Another ritual that repeatedly speaks to the needs of those coming to him for help entails making a bonfire, and then putting into the bonfire "items that are symbolic of issues carried inside the individuals . . . It might be the issues of anger and frustration against an ancestor who has left a legacy of murder and enslavement or anything, things that the descendant has to live with," he explains.  "If these are approached as things that are blocking the human imagination, the person's life purpose, and even the person's view of life as something that can improve, then it makes sense to begin thinking in terms of how to turn that blockage into a roadway that can lead to something more creative and more fulfilling."

The example of issues with an ancestors touches on rituals designed by Dr. Somé that address a serious dysfunction in Western society and in the process "trigger enlightenment" in participants.  These are ancestral rituals, and the dysfunction they are aimed at is the mass turning-of-the-back on ancestors.  Some of the spirits trying to come through, as described earlier, may be "ancestors who want to merge with a descendant in an attempt to heal what they weren't able to do while in their physical body."

"Unless the relationship between the living and the dead is in balance, chaos ensues," he says.  "The Dagara believe that, if such an imbalance exists, it is the duty of the living to heal their ancestors.  If these ancestors are not healed, their sick energy will haunt the souls and psyches of those who are responsible for helping them."  The rituals focus on healing the relationship with our ancestors, both specific issues of an individual ancestor and the larger cultural issues contained in our past.  Dr. Somé has seen extraordinary healing occur at these rituals.

Taking a sacred ritual approach to mental illness rather than regarding the person as a pathological case gives the person affected-and indeed the community at large-the opportunity to begin looking at it from that vantage point too, which leads to "a whole plethora of opportunities and ritual initiative that can be very, very beneficial to everyone present," states Dr. Somé.

a.t.sielis

#69
gegužės 09, 2019, 22:33:33 Redagavimas: gegužės 10, 2019, 09:07:35 by a.t.sielis
Dėmesio vertas straipsnis http://literaturairmenas.lt/publicistika/diana-romanskaite-psichiatrija-kaip-prievartos-forma , cituoju visą:

CitataDiana Romanskaitė. Psichiatrija kaip prievartos forma

Dauguma psichiatrų šį tekstą kritikuotų, gal net pavadintų išpuoliu prieš psichiatrijos mokslą ir praktiką, tačiau pritartų nemaža dalis psichikos sveikatos paslaugų vartotojų (taip dabar vadinasi pacientai). Pasaulyje jie telkiasi į organizacijas ir kovoja su tokia psichiatrija, kuri piktnaudžiauja savo galiomis, per daug naudoja prievartą, psichotropinius vaistus ir mėgaujasi paternalizmu, nors jo medicinoje šiaip jau atsisakyta. Tokia didžiausia organizacija Europoje netgi yra pasivadinusi „European Network of users and survivors of psychiatry" (ENUSP), suprask: „Vartojome psichiatriją ir net pavyko išgyventi."

Filosofinis klausimas, kur šiuo atveju tiesa. Gal šie žmonės kartais ir perlenkia, bet teisybės dėlei turiu pasakyti, kad psichiatrija greičiausiai dar labiau perlenkia, kuomet tvirtina norinti tik gero ir daranti tik gerus darbus. Psichiatrijos ketinimai išties geri, bet dažnai rezultatai priešingi. Tokia psichiatrija, kokia, pvz., įsivyravusi Lietuvoje, neretai laužo likimus, nes itin paternalistinė gydymo ir globos samprata žmones, kuriems nustatoma sunkesnė diagnozė, ne tiek įgalina, kiek nugalina.

Dalis medikų pasakytų, jog apie psichiatriją kalbama panašiai kaip apie skiepus nuo tymų: visi, kurie prieš psichiatriją ir vaistus, skleidžia melagingas žinias. Bet tai nėra tas pats. Kitaip nei skiepai nuo tymų, kur viskas grįsta mokslo žiniomis, psichiatrija tik svajoja įrodyti, kad psichikos ligos - tai cheminio disbalanso smegenyse pasekmė ir kad vaistai, tą disbalansą sureguliuodami, veiksmingai gydo psichikos ligą. Deja, būtent psichiatrijai to įrodyti nepavyksta. Būtų gerai, kad Lietuvos psichiatrija imtųsi įgyvendinti svarbiausią medicinos principą - „primum non nocere" („svarbiausia - nepakenkti") - ir domėtųsi žmogaus teisėmis psichiatrijoje taip pat aistringai, kaip domisi psichotropiniais vaistais.

Požiūriuose į psichikos sutrikimų turinčius žmones ir į tai, kokios pagalbos jiems galėtų reikėti, nėra vienos tiesos ir niekada nebus. Netgi atvirkščiai - vienos tiesos monopolis gali būti žalingas. Mums labai reikia rimtesnio viešo diskurso šiais klausimais. Mano manymu, Dianos Romanskaitės tekstas, atstovaudamas vienam iš pasaulyje pripažintų požiūrių, prisideda prie tokio diskurso kūrimo.

Dainius Pūras


 
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daugėja siūlymų, raginimų, o kartais ir gana įkyriai brukamų reklamų gerinti savo ir artimųjų psichinę sveikatą, kreiptis užsitęsus pablogėjusiai nuotaikai, pašlijus santykiams, galvojant apie savižudybę ir t. t. Šiuos siūlymus transliuoja valstybės institucijos, viešos ir privačios organizacijos, pavieniai asmenys, tokie kaip sveikatos specialistai, įstaigų atstovai, žmonės, besidalijantys savo patirtimi sprendžiant dvasinius sunkumus. Tai supaprastintai vadinama „gydymųsi", tarsi egzistuotų konkreti, apibrėžta liga, pvz., plaučių uždegimas ar auglys, kurį reikia skubiai išoperuoti. Emocinė būsena ir būtis pasaulyje tapo paaiškinama medicininiais terminais, klasifikuojama į tinkamą ir ne, kuriamos sveikųjų ir nesveikųjų kategorijos, o pastaruosius, įgijusius sergančiųjų tapatybę, stengiamasi „destig­matizuoti" ir viešinti jų patirtis, šios dažniausiai byloja apie pasikeitusį aplinkinių požiūrį, nusivylimą, savęs nuvertinimą. Visuomenėje vykstantį ir galią turinčių jos grupių palaikomą procesą galima įvardyti higiena ar apsivalymu, mažai ką bendra turinčiu su meninėmis priemonėmis pasiekiamu katarsiu. Tai labiau išrūšiavimo, patologizavimo ir socialinės kont­rolės mechanizmas, veikiantis po skambiais atviros demokratijos ir žmogaus teisių šūkiais.

Šiame paternalizuojančiame diskurse sveikatinimo(si) atstovai reprezentuoja institucinę mediciną ir neišvengiamai su ja susikertančias asmenines patirtis. Dėl sudėtingų, sunkiai ištveriamų gyvenimiškų aplinkybių, kuomet stiprios emocijos trukdė atlikti įprastas veiklas, o mąstymas nebuvo pajėgus rasti racionalios ir logiškos išeities, jie kreipėsi į psichiat­rus. Šie specialistai nėra neutralūs ir objektyvūs stebėtojai, o į atėjusį nelaimėlį žiūri pro išankstinius patologizuojančius diagnostikos vadovėlių akinius. Pvz., šizoidinio asmenybės sutrikimo aprašyme teigiama, kad tokiems būdinga intraversija, fantazija ir introspekcija.1 Atrodo, tai būdinga daugumai protaujančių žmonių, o ypač tiems, kurie dirba įtemptą ir susikaupimo reikalaujantį protinį darbą. Ribinio, arba emociškai nestabilaus, tipo asmenybės sutrikimo diagnozė yra absoliučiai šališka moterų atžvilgiu, o asocialaus - vyrų.2 Psichiatrinių diagnozių epideminis mastas tarp žmonių, neturinčių aukšto socialinio statuso, patvirtina priežastinį jų ryšį su ilgalaikiu stresu, nesaugumu ir nepatenkinamomis gyvenimo sąlygomis.3

Tad išeiti iš psichiatrų kabinetų be diagnozės beveik neįmanoma. Todėl jie, išmokę miglotus, abstrakčius, kone kiekvienam pritaikomus kriterijus nustato diagnozę ir iš 3-4 psichotropinių vaistų rūšių paskiria vieną ar keletą. Tačiau viskas tuo nesibaigia. Kadangi vaistai dažniausiai netinka ar net pablogina būklę, vizitai pas psichiatrus gali trukti mėnesius ir metus, o nelaimėliui pasidaro chroniškai blogai ir jis tampa nuo gydytojų priklausomas, praranda valią, motyvaciją ir gebėjimą spręsti už save arba virsta pasyviu psichiat­rijos paslaugų priėmėju. O psichiatras, šiaip ar taip, nusprendė viską jau per pirmą susitikimą - žmogus iš prigimties yra netinkamas, defektuotas, jam smegenyse negerai veikia mistiškos, neišmatuojamos cheminės medžiagos ir tik vaistai, kurių tikslaus veikimo mechanizmo taip pat neįmanu paaiškinti, gali palengvinti jo nykią egzistenciją.

Būtų galima parašyti atskirą ir išsamų straipsnį apie šalutinį psichotropinių vaistų poveikį, kurį paprastai lydi nemenkas svorio padidėjimas4, slopinimas5, kognityvinių funkcijų nusilpimas dėl pilkosios medžiagos sumažėjimo6 ar galbūt netgi baisesnis už psichinį skausmą permanentinis nevalingas raumenų trūkčiojimas7. Šiaip ar taip, ši cheminė lobotomija sukelia tai, ką galima pavadinti „lėta mirtimi", priešingą greitai ir efektyviai atmintį bei mąstymą žalojančioms elektroimpulsinei ar insulino terapijoms.

Žmogus, patekęs į šią sistemą, yra ne tik pažeminamas ar apribojamas jo savarankiškumas, bet jis dar ir paverčiamas tikru ligoniu, nes vaistų vartojimo truk­mė kai kurių diagnozių atveju neapsibrėžta. Belieka klausyti nurodymų ir abstrakčių teiginių, kad žmogui iš tiesų cheminių medžiagų disbalansas ar genetinė anomalija. Sėkmingesniu atveju, jei psichiatrui pasirodei „gana normalus" ir įrašyta diagnozė lengvesnė, iš šio dehumanizuojančio proceso galima ištrūkti greičiau.

Kuo visa tai susiję su žmogaus teisėmis? Paradoksalu, padidėjęs diskusijų ir informacijos kiekis apie psichinę sveikatą ėmė lemti, kad ligos diagnozuojamos dažniau, o vaistų vartojimo mastai tapo milžiniški. Daugybė žmonių nurašomi, nugalinami, paneigiamas jų mąstymo adekvatumas ir legitimumas, reikalaujama visiško paklusnumo ir nuolankumo gydytojo atžvilgiu. Žinoma, šis modelis negalioja psichoterapijai - kai kurios jos atšakos neigia psichinių diagnozių validumą, skatinama pačiam ieškoti atsakymų ir analizuoti save, t. y. prisiimti atsakomybę ir galią už savo sprendimus, esant palaikančiam, saugiam ir abipuse pagarba grįstam ryšiui su kitu žmogumi. Tačiau Lietuvoje ji prieinama tik privačiai ir psichologams tenka šios sistemos autsaiderių vaidmuo.

Jau minėjau, kad vyraujantis medicininis požiūris susiaurina žmogaus asmenybės sampratą iki biocheminių procesų, o akivaizdžiai šiam požiūriui būdingas holistinio, filosofinio suvokimo deficitas negali pateikti atsakymų egzistencinę krizę išgyvenančiam žmogui, juo labiau padėti artikuliuoti nesuprastų individualių bei pasaulio fenomenų. Požiūris, grįstas valdymu ir kontrole, o ne išsilaisvinimu ir savo kelio radimu, psichiatriją, kaip varžančią žmogaus teises, keistai suartina su kraštutinės dešinės demagogija ir radikalizmu. Ko gero, šiais laikais Jeanas-Paulis Sartre'as ir Simone de Beauvoir būtų uždaryti į ūmių psichozių skyrių.
Video apie tai, kaip dėl poros psichoterapeuto pastebėjimų moteris pasveiko nuo balsų galvoje:



a.t.sielis

#70
gegužės 14, 2019, 22:38:31 Redagavimas: gegužės 14, 2019, 23:06:04 by a.t.sielis
Žmogus pasakoja apie daugybines asmenybes savo viduje:



Turiu versiją: galbūt tai yra specifinio likimo ir specifinio "ekstrasensinio" jautrumo žmogus, kurį kitos sielos, galimai vaiduokliško būvio, panaudoja savo problemoms išreikšti, todėl, kad to žmogaus gyvenimo patirtis yra kažkuo sutampanti.

Tai ta pati apsėdimo hipotezė, prie kurios visada linkstu, tik reikia turėti galvoje, kad tai nėra visiškai toks apsėdimas, kaip būna religijoje, kai kabinasi piktos dvasios ir daromi egzorcizmai.

Šie atvejai galbūt yra vaiduokliško trauminio apsėdimo atvejai, kur toms per tą žmogų besireiškiančioms sieloms reikalingas tam tikras išgijimas nuo skriaudų, ar nuo pykčio, ar dar nuo kažko, kas jas kankina, ir todėl jos bando susilieti su tuo žmogum ir per jį išsireikšti.

P.S.: dar galvoju, kad tos apsėdusios sielos, matydamos panašią į savąją to žmogaus, kurį apsėda, gyvenimo patirtį, su juo pradeda identifikuotis, ir "sufleruoja" jam klaidingas problemų sprendimo kryptis, kurias pačios panaudojo. Pvz. kaip tame prieš tai ėjusiame post'e įdėtame youtube video, kur pas psichoterapeutą vaikščiojusi moteris patirdavo balsus, kurie kalbėjo "nužudyk, nužudyk". Tai buvo tiesiog tų sielų klaidinga reakcija, kuri galbūt atspindi jų klaidingus veiksmus, dėl kurių jos ir tapo vaiduokliais.

Jeigu taip yra, tada išgijimo procesas tiek pačiam apsėstam žmogui, tiek toms apsėdusioms sieloms, turėtų būti teisingo sprendimo pritaikymas to žmogaus gyvenime, problemos pozityvus išsprendimas. T.y. sugebėti nuraminti tą klaidingą reakciją ir klaidingų veiksmų siūlymus, kaip nereikšmingą ir neprotingą, ir įgyvendinti pozityvų emocinį žmogaus evoliucionavimą link natūralios geros žmogiškos būsenos.

-----

Wikipedija aprašo netgi vaikų šizofreniją, su visais tais pačiais simptomais, pvz. balsais, kurie ragina ką nors nužudyti. Tai keista, nes vaikai neturi tokios idėjos ką nors žudyti, tokio akcentuoto noro atlikti kažkokį piktybišką veiksmą, kadangi jie neturi tokių gyvenimų sampratų, kad būtinai reikia daryti tą ar tą. Jie tik vaikai, nėra tokie kaip suaugę, neturi suaugusių žmonių valios ir minčių. Vadinasi, tai nėra jų pačių idėja. Tai irgi paremia mano hipotezę.

CitataAuditory hallucinations are the most common "positive symptom" in children. (Positive symptoms have come to mean psychopathological disorders that are actively expressed, such as delusions, hallucinations, thought disorder etc.). A child's auditory hallucinations may include voices that are conversing with each other or voices that are speaking directly to the children themselves. Many children with auditory hallucinations believe that if they do not listen to the voices, the voices will harm them or someone else. Tactile and visual hallucinations seem relatively rare. The children often attribute the hallucinatory voices to a variety of beings, including family members or other people, evil forces ("the Devil", "a witch", "a spirit"), animals, characters from horror movies (Bloody Mary, Freddy Krueger) and less clearly recognizable sources ("bad things," "the whispers").[16] Command auditory hallucinations (also known as imperative hallucinations) were common and experienced by more than ½ of the group in a research at the Bellevue Hospital Center's Children's Psychiatric Inpatient Unit.[16] And voices repeat and repeat: "Kill somebody!", "Kill her, kill her!".[16] Delusions are reported in more than half of children with schizophrenia, but they are usually less complex than those of adults.[16] Delusions are often connected with hallucinatory experiences.[16] In a research delusions were characterized as persecutory for the most part, but some children reported delusions of control.[16] Many said they were being tortured by the beings causing their visual and auditory hallucinations, some thought disobeying their voices would cause them harm.[16]

Aukštyn