Creative kūryba

[Creative]

Aš atsimenu tai,
Kada buvo pasiaukota.
Aš atsimenu tai,
Kada buvo pralaimėta.

Aš atsimenu tai,
Kiek buvo nutylėta.
Aš atsimenu tai,
Kiek buvo nepasakyta.

Patylėkim.

[Creative]

Gyveno kartą mergina, kuriai niekaip niekas nesisekė, nors ir aplinkiniai ją ir pagirdavo retsykiais, bet vis tiek jai nesisekė gyvenime. Ji norėjo kažką padaryti kitaip. Susidomėjo ezoterika, kaip aplinkiniu taku. Deja ten irgi jai nesisekė. Jai laikas sparčiai seko. Ji nežinojo ką bedaryti, todėl nuėjo pas vieną "dvasių" daktarą. Deja ten vietoj gydymo turėjo gintis, mane kad meilė nugalės viską, bet ji pralaimėjo, nebeliko ir paskutinio švento dalyko - meilės, kitaip sakant neteko svarbiausio dalyko. Ji laukė, galvojo pažiūrėti ar jos per visą gyvenimą sukauptos žinios naudingos ir veikia. Truputi šen truputi ten ir laikas kol suveiks, kantriai laukė įvykių. Kol galiausiai sulaukė. Bet tik mažą atgarsi ir ji parašė jau sulaužyta bet visgi kiek žinojo kiek jiems reikėjo tiek ir davė, tai pati pradžia, vėliau jau patys kaip nors. Ji tikėjosi kad panaudos jos žinias geriems tikslams, tačiau ją internete užpuolė, taip kad jokiai specagentūrai neprisikasti. Galvojo gal klysta, bet ne. neklydo, deja. Nuo informacijos kiekio sustojo visas mąstymas, pašlijo nervai. Ji matė kad pasaulis byra į šipulius, trūkinėja per siules, tik nežinojo ar čia tik jos ar taip yra iš tikrųjų. Po daug laiko bandymo suprasti ir kažką pakeisti, ji pagaliau pasitraukė iš interneto visa sulaužyta. Jai sapnavosi balsas kuris pašaipiai su ją kalbėjo. Jai sapnavosi mirtys nuo paprasčiausio sarkazmo, jai sapnavosi branduolinis karas, jai sapnavosi kad žmonės atsidurs chaose.

Jos pasaulis - dūžtantys stiklai. Tai yra tai kad kiekvienas žmogus nesupranta ką pats daro, ką šneką, kaip tai veikia kitus, nesupranta, nemato. Dūžtantys stiklai tai tada, kai net pačioje švenčiausioje vietoje tampi svetimu, tai yra savo galvoje. Svetimi savo namuose ir tik širdis jausmai kažkiek gelbėjo. Viskas griuvo kaip kortų namelis.

Jai prisisapnavo kad kažkas ją apkabinęs laikė ant rankų kai ji buvo išsekus net sapne. Jai prisisapnavo geranoriški prisilietimai, jai sapnavosi bučinis į kuri jį deja negalėjo atsakyti, nes paprasčiausiai  nemokėjo. Jai prisisapnavo čeliabinskio meteoritas, tiksliau tai kad ji jį užsiundė bet apsiriko adresu, norėjo ant jos pačios kad nukristu. Deja ir vėl nesekmė.

Ją užpuolė balsai, klausantis kaip žurnalistai tai vieno tai kito, ir ji išsigando. Taip teko suprasti, kad galvoje ji jau svetima pasidarė. Vaizduotėje vis iškildavo pašaipus daktaro veido grimasa, arba kai jai buvo dar blogiau, vaizduotėje jis šokinėjo ir judino savo riebuoką pilvą ir ji kaip paskutinė kvailė dar galvojo kad norėjo taip pralinksinti, bet ir tuo pačiu šaipėsi iš jos taip. Dvi nuomonės. Jis šaipėsi.

Ji ir taip buvo svetima šiame pasaulyje, o dabar net ir savyje pasidarė tokia pati.

Laikas bėgo.

Jai nieko nebeliko tik griebtis vienintelio šiaudo šiam pasauly - tai balsas, kurį ji kažkada girdėjo sapne. Tačiau jau viskas pasikeitė, ji nebetikėjo meile ir žinojo kad laikas vis seko ir nedaug jai liko, su kiekviena akimirka vis mažiau. Sakoma kad laikas gydo, nevelnio.

Ji laukė. Po viso to ji vis dar laukė tinkamo momento.

Pasirodė kažkokios šviesos danguje, prilipo nso matyti kiekvieną giedrą dieną. Intuicija su ja sužaidė pykta žaidimą.

Ji laukė. Kol laikas neišseko, kol nebegalėjo laukti. atsivertė internetą, pasižiūrėjo kad yra kažkas ten šviesaus, kad vis dėlto Jis yra ir nusprendė kad to jai užtenka, dabar ji juos paliks. Tada ji parašė pyktąjai interneto dvasiai: "Geriau eiti pas daktarą Pats Tu Kelmas" ir bandė žudytis. Deja nepavyko apsiskaičiavo ir pasikeitė jos pasaulis galvoje.

Jis pasakė savo vardą, tebūnie jis išgalvotas.  

Tada prasidėjo tikras pragaras ir kad nebūtų labai jau blogai priemaišom su rojumi. Toks jo žaidimas. Ir atleiskit man už viską bet taip aš manau.

Laikas negydo - jis užmuša. Sprendimo čia nėra, išorinis pasaulis kažkiek prablaško, bet per daug jo užmuša.

Toks jau tas pasaulis ir internetas.

Nėra jai kur pasislėpti. Daugiau nėbėra. Laikas pradėjo sekti jai vis sparčiau.  

Jis davė jai paragauti kad yra viltis, kuri tik apgauna.

Kas bus toliau???

Ištrauka iš jos dienoraščio:
"Pasaulyje nėra teisingumo"

[Creative]

Ezoterikos knygyne kaip visada visko apstu. Akys mano lakstė nuo vienos lentynos prie kitos, bet niekas nekliuvo į akis. Aš jau norėjau išeiti bet akis užkliuvo už vienos knygos, kuri buvo atsikišusi iš lentynos. Ištraukiau, apžiūrėjau. Vadinosi "Magijos pradžiamokslis". Ji buvo su užraktu. Aš tik jį priliečiau ir jis atsidarė. Pavarčiau, ir nusprendžiau paimti, gal ką gero iš ties rašo.

Nuėjus prie pardavėjo ir parodžius knygą, tas nustebo ir pasakė: "Dovanoju, vis tiek jos niekas neatrakins" ir nuėjo užsiimti savo reikalais. Matyt jis nematė, kad aš ją atrakinau kažkaip. Susimasčiau, jei taip yra,, vadinasi knyga ne visiems skirta ir išėjau namo.

Knygoje buvo daug įdomybių. Man pavyzdžiui patiko žolelių nuoviro nuo rūkymo, man tai pasirodė aktualu ir įsigilinau kas ir kaip. Prierašas sakė:"Jei neturit tinkamų komponentų, tereikia garsiai pašnibždėti ko ir kiek reikia ir kaip gaminti (būtent tokia tvarka) ir tai atsiras".
-Nebūna gi tokių stebuklų,- nusišypsojau aš, bet pabandžiau ir še, priešais mane stovėjo buteliukas nuoviro, tiksliau materializavosi priešais mano akis. Aš ji pasiėmiau ir po kiek laiko nusprendžiau pabandyti. Kaip rašo be jokio pašalinio poveikio ir nuo visų abstinencijos pojūčių. Keli lašeliai (nepadauginti) į pusę stiklinės ir viską išgerti tik vieną kartą. Nebūna gi tokių stebuklų, bet še išgėriau ir apiemė  kažkokia apatija porai valandų, per kurias ne sykio neužsirūkiau ir tuo daugiau net nebuvo minties apie tai, tarsi pamiršau, kad buvau kažkada rūkantis žmogus. Stebuklai.

Po savaitės svečiavosi pas mane draugas, kuris irgi rūkė, tai aš jam pasiūliau pabandyti gal padės kaip man, nes aš jau visą savaitę (įsivaizduojat) nerūkiau ir net nesinorėjo, net minčių tokių nebuvo. Na tas sutiko ir įlašinau aš stebuklingo tirpalo į stiklinę ir jis išgėrė. Kaip mane taip ir ji buvo apniukusi apatija keliom valandom o paskui jis prašviesėjo pasakė, kad per tas kelias valandas net nebuvo susimąstęs apie rūkymą ir jis džiūgaudamas išėjo.

Po keliu savaičių pas mane pradėjo lankytis ne vienas jo draugas, mat "stebuklingas tirpalas" nuo rūkymo visus domino.

Vėliau vieną dieną pas mane užėjo vyrukas ir klausė ar nuo narkotikų priklausomybės gal turiu kažką. Ir aš pavarčius knygą pasakiau kad palauktų šiek tiek nes kaip tik radau tokį receptėlį. Ir po kelių valandų jis išėjo visiškai išblaivėjęs ir laimingas atsikratęs net minčių apie narkotikus.

Taip po truputi didėjo mano klientūra ir teko kažkur kraustytis, kad atidaryti žolelių vaistinę.

[Creative]

Laiškas ateiviams

Rašau šį laišką nes nebeturiu kur kreiptis, tai paskutinė mano viltis. Aš maža, tokia pat kaip ir visi, tačiau šiek tiek išdrįsiu parašyti šį laišką. Pasaulyje per daug neteisybės, prašau jūsų padėti išspręsti bent kažką, arba patarti išsprendžiant. Seniau, kai buvau maža, tikėjau, kad gėris egzistuoja ir visada nugali blogį, deja greitai teko nusivilti, taip nėra. Norėčiau, kad su jūsų pagalba gėris vėl nugalėtų. Taip žinau kad pasaulis ne vien baltai juodas, o jis pilkų atspalvių. Norėčiau, kad būtų daugiau baltų spalvų. Man atrodo kad mes nesusitvarkome.

Taip, rašau su savanaudiškais tikslais - noriu padėti ir aš, tačiau aplinkybės neleidžia, jei galit padėti man, padėčiau visiems kiek galėsiu.

Rašau šį laišką, nes tiesiog nebėra vilties, nebeturiu daugiau į ką kreiptis.

Prisimenu tokį vaizdo įrašą, kuriame jus atskrendat pas gerus žmones ir, reikalui esant, išskraidinat juos iš žemės į kitą geranorišką planetą. Taip tai svajonės, tačiau norėčiau pasakyti, kad aš pasilikčiau, nes tiesiog norėčiau dar šiek tiek padėti, nes tikiu kad blogų žmonių nėra, yra tik blogas gyvenimas.

Kaip man padėti kitiems ir kartu padėti sau?
Atsakymo nežinau, todėl kreipiuosi į jus. Viską ką siūlo šio metinis pasaulis visiškai man netinka, Kitaip sakant, sėdžiu aklagatvyje.

Vaikystėje svajojau apie skraidančias lėkštes, ir vakarais stebėdavau dangų, gal pamatysiu, tai buvo mano ir dar mano kaimynės maža paslaptis. Jau tada netikėjau ką televizorius rodė apie jus, mano pasaulis buvo kitoks, gėris visada nugalėdavo blogį. Skaitau dabar ką rašo žmonės apie ateivius, kad jie ne tokie pliušiniai, pukuoti ir minkšti, bet aš pabandysiu patikėti dar kartą kad esate gėri.

Kreipiuosi į jus nes nebeturiu kur daugiau kreiptis, tikiuosi jus savo geraširdiškumu galite padėti, bent kam nors.

Ir jeigu jus, ar skaitančius žemiečius, užrūstinau šiuo laišku, kuriame prašau jūsų pagalbos, aš labai atsiprašau, nepykit, aš dar maža, į ką išėjo tikėti į tą ir tikiu.

[SPACE]

Andreas Gryphius
"Deutsche Gedichte. Erster Teil", 1657
/в переводе Гинзбурга/

Последний сонет

Познал огонь и меч, прошел сквозь страх и муку,
В отчаянье стенал над сотнями могил.
Утратил всех родных. Друзей похоронил.
Мне каждый час сулил с любимыми разлуку.

Я до конца постиг страдания науку:
Оболган, оскорблен и оклеветан был.
Так жгучий гнев мои стихи воспламенил,
Мне режущая боль перо вложила в руку!

- Что ж, лайте! - я кричу обидчикам моим. -
Над пламенем свечей всегда витает дым,
И роза хлобными окружена шипами,

И дуб был семенем, придавленным землей...
Однажды умерев, вы станете золой.
Но вас переживет все попранное вами!

1962

[Creative]

Kai lyja lietus,
Aš vaikštau vienas
Tomis šlapiomis gatvėmis,
Stebėdamas mėnesieną.

Herojus iš seniai užmirštų romanų
Laukia savo finalo.

Nebrauk ašarų, nereikia,
Per lietų vis tiek jų nesimato.
Herojus iš seniai užmirštų romanų,
Visvien sulauks savo finalo.

[Naujoka2]

Klausimas visiems:

Ar meilė išties nugali viską?

Ir taip ir ne. Tikra meile nugali viska jei ji abipuse, ji tarsi kaip narkotikas, stimulentas..
Bet dazniausiai ji isblesta.. anksciau ar veliau..
Tad jusu vietoje nemeginciau i meile atsiremti pilnu svoriu..

[Creative]

Mums visiems trūksta tikrosios išminties.
Tos tikrosios išminties, kuri suprantama be žodžių, širdimi.

[Creative]

El Finito

Karštą vasaros dieną,
Kai siautė aplinkui pūga,
Jis gulėjo palei sieną,
Skverbėsi pro langą pas jį
Žvakės šviesa.

Atsargiai neskubant
Tarp kritusiu lapų
Su vėju gusiu šalimais
Jam vis dar buvo svarbu.
Gal viltis netolies.

"Žaiski, žaiski, neskubėk,
Vėjau, ugnie ir vanduo.
Snaiges tu vasara neliek,
Nes dar neatėjo ruduo.

Ilsėsiuosi aš ramybėje,
Pagaliau laikrodis sutiksėjo."
Herojus palei sieną gulėjo,
Sulaukė savo finišo finalo.

"Time to say googbye.
Время сказать - прощай.
Viltis paliko mane.
Paskutinis atodūsis
Ir manęs nebėra."

Pakilo vėjas.
Patvino upės.
Susidarė rūkas
Iškrito snaigės.
Nebėra jau jo.

[Creative]

Ir toliau buvo pragaras.

[SPACE]

Creatuk, nebūk zanūda, vis nori mane numarinti.

[Creative]

Я люблю тебя,
Ты мой мир и заря.

Я хочу вместе жить,
Я хочу рядом быть.

Space tai ne tau.

[Creative]

.

[elteide]

ji , manau, patiks ....

[SPACE]

Friedrich Gottlieb Klopstock

1753

/в переводе Кочеткова 1930-е гг.

Цепь Роз

В тени весенней спит она.
Я цепью роз ее опутал, -
Она не слышит: сон глубок.

Взглянул я,- жизнь моя в тот миг
Слилась со спящей воедино:
То знал я сердцем лишь одним.

Но я позвал ее без слов -
И шелест роз мне тихо вторил.
Тогда она проснулась вдруг.

Взглянула,- жизнь ее в тот миг
Слилась с моею воедино -
И обнял нас небесный рай.

Creatukas herojė