Mekabciel Blog'as

[klajunas]

@klajunas Auftatas pas tave brėžinyje yra sujungtas rodyklėmis su egzistenciatu. Tai reiškia jog ryšiai yra. O ryšiai yra keliai. Ir dar daugiau, tavo visas brėžinys yra kvadrate nupaišytas. Tai yra vientisa sistema. Spalvotu ant balto. Tai spalvos po truputi išsilies į baltymą araba susimaišys tarpusavyje...

Visata po truputį juda į neutralią būseną. Tai čia tik laiko klausimas kada paradoksas išsispręs. Ar grubiai per materijos išsiskaidymą ar žmogaus psychėje...

Toks atsakymas įmanomas. Jis netgi būdingas.
Tačiau čia dar ne viskas ką norėjau pasakyti. Visi kažkodėl galvoja, kad būtis, suvokimas, egzistenciatas, sąmonė yra labai geras dalykas, tai aukščiausia forma. Bet tarkime, kad yra kontekstų kuriuose situacija yra priešinga. Egzistenciatas - ne gėris, ne aukščiusia būsena, bet blogis, liga, žemiausia būsena, o nesuvokimas, nulinė fenomenologija, niekis yra aukštesnės realybės.

Kaip tada pagal žemiausią tikrovės būseną, sąmonę galėtume savo lingvizmais, logizmais ir psichizmais, bandyti apibrėžti aukščiausią tikrovės šaltinį. Žmogus yra to šaltinio antitezė, kuri kaip liga, patologija, vėžys, tik sukelia kančią ir skausmą.

Iš vidaus - nežinom kaip yra, todėl užuot grožėjusis savimi, geriau būtų pažvelgti realybei į veidą. Mus ne sukūrė, bet mumis užsikrėtė kaip vėžiu.

[Mekabciel]

Toks atsakymas įmanoma. Jis netgi būdingas.
Tačiau čia dar ne...

...- nežinom kaip yra, todėl užuot grožėjusis savimi, geriau būtų pažvelgti realybei į veidą. Mus ne sukūrė, bet mumis užsikrėtė kaip vėžiu.

Juk tas kas užsikrėtė pats ir priežastis to, jame buvo galimybė tam, jis to iš esmės ir panorėjo...  O kas tas, kuris panorėjo užsikrėsti?

[klajunas]

Žiūrėt realybei į veidą tai graužtis ir smerkti save... Beprasmiška. Juk tas kas užsikrėtė pats ir priežastis to, jame buvo galimybė tam, jis to iš esmės ir panorėjo...  O kas tas, kuris panorėjo užsikrėsti?

Šis "kas" Šliogeriui yra Niekis, Klajūnui yra auftat, @Mekabciel yra Dievas, Niutonui - materija. Ar nepagalvoji, kodėl apima skirtingas jausmas prie kiekvieno lingvizmo.

Ir kokie lipdomi psichizmai: Niekis - neapykanta, baimė; auftat - pažinimo ir ieškojimo aistra; Dievas - tikėjimas ir meilė; materija - objektyvus racionalumas, šaltas protas, naudos siekimas.

Visa tai ateina iš smegenų limbinės sistemos genetinių programų. Žmogus suvokia tai ką užprogramuotas suvokti ir ką pasirenka iš rinkinio, prie ko pripratinamas arba pripranta.

[Mekabciel]

Šliogerio Niekis bus pripildytas Viskiu.

Tie terminai neturi reikšmės, mes instinktyviai judame tik į harmoniją. Neįmanoma, kad būtų blogiau, nei kad dabar yra, nes judame į visišką rimtį, "mirtį" iš kurios patys pradėsime atlikinėt tolimesnius veiksmus. Tai yra du skirtingi dalykai, tai kai mes esame žemiau rimties ir esame nesavarankiški "kaliniai" ir kai mes esame aukščiau rimties - esame savarankiški sąmoningi įtakotojai.

Dievas yra "pilkas" - visko vidurys.
Bet iš vidurio tu gali ką nori susimuliuoti. Į kurią puse besimuliuosi - nebus kančios. Nes simuliacija vyks dėl tavo noro pasitelkiant Dievišką protą.  Dėl to kaip mes visi dabar suvokiame tai, neturi reikšmės, nes tai bus visų mūsų Emerdžizmas.

[klajunas]

Atsakymas toks, kad šioje būsenoje nėra atsakymo.

Bet suprantu, kad įtikinti susilaikymo nauda, labai sunku - norisi šauti iš karto į patį toliausią tolį. Tik naudos mažai - apsiverti per galvą ir vėl stovi toje pat vietoje. 

[Mekabciel]

Atsakymas toks, kad šioje būsenoje nėra atsakymo.

Bet suprantu, kad įtikinti susilaikymo nauda, labai sunku - norisi šauti iš karto į patį toliausią tolį. Tik naudos mažai - apsiverti per galvą ir vėl stovi toje pat vietoje. 

"Mes dabar surinkinėjame mašiną, o kur su ja važiuosime - niekas nežino."

Nestovi toje pačioje vietoje.
Tas apsivertimas yra labai sveikas ir kuo daugiau kampų, kuo daugiau gyvenimiškų situacijų tuo geriau... Kuo toliau judi tuo papraščiau jas pagauni, jos pačios tau duodasi pagaunamos, jos pačios duodasi tau būt išsprendžiamos, nes jos tik tam ir reikalingos...

Apsivertinėjimas, (paradokso anihiliavimas) ir yra panašėjimas su ta absoliučia būsena.

[klajunas]

Mano principas gali būti dar labiau išplėstas. Tik kad nekliūtų žodžiai, savo terminą "auftat" pakeisiu į "substancija", nes iš tikro nėra skirtumo.

Šis principas aiškina, kad pirmapradis žmogus yra anapus sąmoningo žmogaus; sąmonėje žmogus mato tik savo atvaizdus. Bet veiksmas, sąveika vyksta tikrame pasaulyje: kūnas yra substancija, pasaulis yra substancija ir tarp jų įvyksta anapusinė sąveika, kuri į sąmonę ateina tik kaip informacija.

Taigi iš vienos pusės žmogus gyvena savo sąmonės iliuzijoje, būtyje, o veikia tikrame pasaulyje, substancijoje. Būtis kuria teoriją ir leidžiasi žemyn į substanciją, ją aiškindama moksliškai/filosofiškai; o veiksmas daro eksperimentus pirminėje tikrovėje ir bando pakilti iki būties lygio. Pirmiausiai ištiriamas fizinis substancijos pasaulis, tada veiksmas pakyla iki sielos, ir galiausiai iki būties, kai eksperimentiškai tampa įmanoma judinti pačią būtį [pagal mane luksorinų lauką]. Taip įvyksta anapusybės materializavimas ir susitikimas/susijungimas, kurio metu atskleidžiama būties paslaptis.

Ši pirminė aplink žmogų ir žmoguje esanti substancija nėra absoliutas, ir todėl po informacijos surinkimo, kuris įforminamas į fiksatą, mes turime ne Dievą, bet materialų pasaulį. Tas pats principas - kitose vietose ir kitose kryptyse.

Ar tai gerai, ar ne nežinau. Ką tai duoda žmogui - irgi. Gal iliuzija geriau, bet norisi Tiesos.
Dabar visur kur substancija, galima įrašyti ir auftat. Šį žodį naudoju todėl, kad jis man kartojamas per "potyrius", aš jo nesugalvojau, - todėl jis asmeninis.

Nenoriu nieko niekam primesti, tai tik dėl išsamesnio galimybių "žemėlapio".

Išvada: iš anapus kalba ne kokia nors būtybė, bet pats žmogus, nes jis ten yra savo esmine dalimi. Informacijos įforminimas tėra paviršiaus plėvelė.

[Mekabciel]

Deividas Bomas

"Mokslininkas, suteikęs savo teorijai fizikinį pagrindą, ėmė studijuoti filosofinį aspektą. Jis tvirtino, kad nėra sąvokų „mes" ir „jie", „vidinis" ir „išorinis", viskas yra vienas vientisas „aš". Įsivaizduokite situaciją: jūs sėdite kavinėje, o stalas, už kurio sėdite, maistas, kiti lankytojai, o ir pati patalpa aplink jus - tai jūs pats! Deividas Bomas nematė skirtumo tarp gyvo ir negyvo, protingo ir neprotingo, o kosmosas mokslininkui buvo vienu nedalomu subjektu.

Fizikas apgailestavo, kad šių žinių ignoravimas žmonijai suteikia dar daugiau kančių ir neapykantos, ir svajojo apie tokią dieną, kai kiekvienas individas, pažvelgęs į veidrodį, pamatys tikrąjį save - begalinę ir didingą būtybę."
Ištrauka iš šio straipsnio: http://apiemistika.lt/mistika/iliuzine-visata/

Boras ar Bomas, (nepamenu) aiškino jog jam atrodo kad už jo pakaušio esanti realybė yra kvantinė sriuba. Ir tik kai jis apsisuka, viskas pavirsta į kietą medžiagą.

Noras išsilaikyt ir susikoncentravimas savo vakuolėse, kuria griežtą, konkrečią trimatę realybę.

Gali atrodyt jog "palikti" savo ID, kokoną, tai lygu mirti ir dvasingumas pradeda asocijuotis su kažkokia didele baime, bet taip ištikro nėra. Mes ištikro vienas kitą išlaisviname ir tik papildome.

Supaprastintai:
Tavo pirmapradis žmogus tai manasis Aš.
O mano pirmapradis žmogus yra Tavasis Aš.
Tai yra tie patys mūsų Aš, tik laisvos, nesuvaržytos kolektyvinės sąmonės būsenoje.

Dėl to visi ginčijimaisi yra visiškai beprasmiai, nes mes ištikro patys su savimi ginčijamės tik to nesuvokiame...
Nežinodami instinktyviai įrodinėjam savo vakuolės unikalumą, pateisiname ir kuriame dar didesnį pasitikėjimą savo iliuziniu protu... Tai yra grynai psichologinė problema...
 
Vaizdžiai tariant, mūsų tikrasis gyvenimas tai yra už mūsų sąmonės ekranų esanti kvantinė sriuba, į kurią galime patekti tik naudodami materialius kompiuterių ekranus na arba gyvai bendraujant.

Man patiko tavo mintis, kurioje tu pasakojai, kad mes kiekvienas gavome po ekraną, vakuolę.
Tik aš manyčiau, jog mes patys jį sau ir davėm.

///////////////

Really Slow Motion - Endlessness

Mes kaip sudužęs veidrodis, kurio kiekviena skeveldra mato likusią dalį savęs.

[klajunas]

Mes kaip sudužęs veidrodis, kurio kiekviena skeveldra mato likusią dalį savęs.

Savo schemoje apačioje principą nubraižiau naudodamas Feynmano diagramos imitaciją. Randantis visatai, susiformuoja superkvantas, kuris žemėjant energijoms skyla į atšakas ir iš šių atšakų susidaro skirtingi sluoksniai. Vienas sluoksnis yra būtis, vidurinis yra gnostinis/sielų, apatinis materijos. Visas žmogaus pasaulis yra Lu sluoksnyje [luksorinų laukas], apatiniai pasauliai yra transcendencijos, tačiau juose vyksta tikras veikimas, o suvokimui jis pateikiamas tik kaip suformuota informacija, per informacinius kanalus į viršų. Trečias ovalas yra visos Pradžios wishful thinking teorijos, tokios kaip Dievas, Absoliutas, Šaltinis, Aukščiausioji Būtybė ir panašios, kurios paimtos iš Lu sluoksnyje suformuotų iliuzijų.

Protinga sąveika tik tarp LU ir Materijos, kai eksperimentiškai bandoma įtikrovinti jos struktūras ir įtraukti į viršutinį suvokimą pilnu variantu, kurį vadinu holoplastiniu. Nepadarius šio pažinimo darbo, siekti kažkokių Pradžių, sutapatinant jas su iliuzinėmis jausminėmis būsenomis Lu lygyje yra energijos eikvojimas, nepasiekiamam dalykui. Visą gyvenimą pragyventi tik būsenose, be veiksmo ir racionalumo negeras pasirinkimas.

Deja aukštesnėse energijose - nėra žmogaus, gali būti kitokios, neišsiskaidžiusios sankaupos, kur viskas yra viena, bet neišsiskyręs nei kūnas, nei sąmonė, nei siela.

[Mekabciel]

@klajunas

Vakar skaičiau ištrauką iš knygos ir jame buvo aptarinėjama tokia problema, idėją supaprastinau: ...galbūt mes egzistuojame proto žaidime, kuriame skaitome apie tai jog yra proto žaidimas...

Šitą problemą galima pritaikyti Feynmano diagramai visai bendrai, o ne tik kažkuriems burbuliukams. Neva mes išmąstėme tokią schemą, kuri ištikrųjų yra visa bendrai paėmus proto žaidimo iliuziškai sukurta. Tai tada visiškai viskas yra protinis žaidimas. Ką bepaimsi, kokią teoremą, kokį veiksmą, net tai kad dabar šiuo metu čia rašau forume... ir tada iš šių prielaidų kyla man keli klausimai, kaip tu galvoji:

a) kokie turėtų būt veiksmai?
b) kas tas racionalumas?

[klajunas]

a) kokie turėtų būt veiksmai?
b) kas tas racionalumas?

Manau, kad natūraliai žmonės išsidiferencijuoja į dvi kategorijas:

• vieni nori tiesiog gyventi;
• kiti nori įminti gyvenimo paslaptį.

Pirmoji kategorija nori kad jiems netrukdytu antroji, o antroji to paties laukia iš pirmosios.

Ką turi daryti tie, kas nori prisidėti prie problemos sprendimo - ieškoti būdų kaip išplėsti savo galimybes. Tokias galimybes aš vadinu holoplastine sąmone, nes su įprastinėmis galimybėmis problema neišsprendžiama. Pagrindinis kelias - išplėstas į vidinę kryptį mokslas.

Racionalumas yra visos formos, kurios tinka anapusinių vietinių realybių įtraukimui į suvokimą kokybinėmis/kiekybinėmis formomis. Bet nustačiau tokį trūkumą, kad šis vyksmas dažniausiai apsiriboja ekrano dėmenų ištraukimu ir permetimu jais pagrįstų struktūrų anapus ekranų.

O dėl burbulų tai tu visiškai teisus, čia ne tikrovė, bet projekcija - iš tikro visas šis modelis turi būti Lu burbule, o už šio burbulo neapibrėžtumas. Mes net negalime įrodyti ar kūno atvaizdas sąmonėje turi anapusinį atitikmenį ar tai tik matricos suprojektuota forma. Bet tokiu atveju irgi anapus Lu burbulo projektuotume matricą, nors ši idėja iš tikro yra burbulo viduje.

Taigi vienintelis sprendimas: per veiksmą materijoje pakilti iki būties (Lu) ir pabandyti ją "pajudinti". Judindami pažinsime savybes ir geriau suprasime kaip šis suvokimas atsiranda, tada galėsime judėti ne per horizontalius, bet per vertikalius sluoksnius, jeigu bus nustatyta, kad jie yra.

[Mekabciel]

Tarp kitko, buvo toks Jėzaus mokinys - Simonas Zelotas.

Jei ne Zelotai - norintys įminti gyvenimo paslaptis nieko neįmintų.
Tie kurie nori įminti gyvenimo paslaptis, gali įminti tik normaliame santykyje su tais kurie nori "tiesiog gyventi". Tiesiog gyventi norinčių nėra, nėra originalų ar neoriginalų. Visas kūnas instinktyviai juda link atsakymų, tiesos. Tik kiek "galva" miega tiek ji mato neva "kūnas" nori tiesiog gyventi...

[klajunas]

Pradžia istorijoje ir pačioje tikrovėje - įdomus klausimas, bet tuo pačiu ir gana paprastas.

Artėjimas prie pradžios tikrovėje, pats - nelaikiškas, tačiau įmanomas metodų, idėjų perėmimas, o kryptis nuo atskirties prie susivienijimo.

Imant istorinę pradžią, laiko tiesėja visada judama nuo pradžios. Tai gali būti evoliucija, deevoliucija ir visiškas trūkis. Judant laike visada tikslas ne atsigręžimas atgal, nes tada kreivė nekyla į viršų, link vienio, bet judėjimas proveržio kryptimi, pagal vertikalią nelaikinės tikrovės skalę.

Tai apibendrinu tokiu neįmantriu brėžinuku. Manau jis gali būti standartiniu šablonu, klasifikacijoms ir skirstymams. Kreivės šuolis į viršų reiškia proveržius.



Palyginus su pirmaisiais žmonėmis, ateityje žmonės gims kaip dievai.

[Mekabciel]

Palyginus su pirmaisiais žmonėmis, ateityje žmonės gims kaip dievai.

Jope. Visiškai sutinku.

Kad prasidėtų nelaikinio vystymosi trajektorija turi būt labai stiprus visuomenėje noro ir mąstymo apie tai fonas... Nes kol dar gyvenama pačioje materijoje, daiktuose tol viršlaikinis vystymasis yra idėjos lygyje... Tam kad padaryt pradžią, šitos idėjos turėtų dominti daugiau žmonių, tai turi būt bendras foninis minčių debesis, kuris kumuliuotųsi, stiprėtų... Pakol tai skamba kaip naivi fantazija ar utopija tol  nieko ir nevyksta...

[klajunas]

Tai, ką pateikiau yra optimistinis variantas. Kitas variantas yra realistinis. Savo skyrelyje paaiškinau, kad žmonijos organizaciją skirstau į uždaras zonas ir atviras zonas. Toks principas [nubraižytas] naudojamas uždarose zonose, o atvirose įtakos zonose palaikoma stagnacija. Tai daroma tam, kad visus pažangos vaisius būtų galima susirinkti sau ir tada panaudoti atvirų zonų kontrolei. Tai blogas variantas.

Natūralioje tvarkoje žmogus natūraliai gyvena ir natūraliai miršta. Dirbtinėje tvarkoje natūralų ciklą įmanoma uždaryti į technologinės savivalės pasaulį. Jeigu ši savivalė pažymėta minuso ženklu, tai sukelia ir potencialiai sukels žmonijai dideles kančias. Todėl šis procesas - atskleidimas - būtinas, nes taip galima neutralizuoti bent dalį negatyvių padarinių.

Uždarų zonų planuose - žmonijos uždarymas į totalinės kontrolės gniaužtus, ir tai galima neutralizuoti tik paskleidus atvirose zonose konkurencingą žinių lygį. Tada gal būt įmanoma nubraižytą grafiką ištraukti iš negatyvumo įtakos ir neleisti nusiristi prie katastrofos slenksčio.

Aš viešinu daug atvirų tekstų, ir to logika kaip tik šitokia. Žinojimą būtina ištraukti iš šios planetos uždarų zonų. Aš tai darau kaip susidūręs su tokiomis technologijomis, kurios yra singuliarumo pradžia.