Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[sara]

Cerber, tai aišku kad perkeltine prasme. Bet tavo avataras grazus irgi toks baltas.

[Cerber]

Cerber, tai aišku kad perkeltine prasme. Bet tavo avataras grazus irgi toks baltas.

tai taip, pats balciausias, ypac dantys, ypac is arti.
O ta perkeltine prasme kokia, galima issiplest?

[klajunas]

Pas tave pirminė tikrovė veikia tiesiai į mąstantį subjektą, kur vėliau perveikia į sintezę kartu su esencijų fiziką.

Pirminė tikrovė veikia ne į mąstantį subjektą, bet įtraukiama į ekranus, kurie išskaidyti į pagrindinius dėmenis. Šie dėmenys yra pagrindiniai supančios realybės komponentai. Ir tik po to, iš šių ekranų įvykiai įtraukiami į protą ir čia interpretuojami. Pagrindinis ekrano bruožas yra jų kokybiškumas, o mokslas kokybes transformuoja į kiekybes, pirmiausiai per skaičius. Šitaip sukuriamas modelis, kuris paskui permetamas už ekrano, kaip pirminės tikrovės interpretacija. Tas pats principas galioja tiek į pasaulio kryptį, tiek į sielos. Mąstymas yra ekranas, kuris ištraukia iš pirminės tikrovės prasmines rinkles (mintys, vaizdiniai). Ši vieta taip pat turi analogiškus dėmenis, kuriuos galima matematizuoti ir sukurti sąmonės mokslą.

Esencijų fizika yra pirminės tikrovės interpretacija. Pirminė tikrovė kokia ji iš tikro yra iš įvykių ekrane neatskleidžiama, bet galima interpretuoti. Viskas kas yra anapus subjektyvaus laksato ir subjektyvaus fiksato yra proto interpretacija. Pagrindinis tikslas - interpretaciją kuo labiau priartinti prie atitikimo su pirmine tikrove. Tam reikia "atspėti" jos tikrą, pilną struktūrą. Tai įmanoma naudojant kontinuumų žemėlapius, nes daroma prielaida, kad tikrovė yra kažkoks kontinuumo variantas. Bet kokiu atveju ją lankstant kontinuumus įmanoma išreikšti. Kad būtų įmanoma nukopijuoti, reikia pamatyti, bet už ekranų esanti realybė nesuvokiama. Belieka spėlioti ir tikrinti visus variantus eksperimente.

Tai, ką aš pateikiu yra tik labai apibendrintas žemėlapis, nes norint išreikšti pačią struktūrą, reikia "judinti" pačią realybę ir žiūrėti kaip ji elgiasi. Bet tai jau eksperimentinis mokslas. O aš tik vizionierius, kuris užsiima galimų psichoformų modeliavimu, ir vertinimu kokios pasekmės įvedus vieną ar kitą modelį.

Kaip tu reguliuoji holoplastinės sąmonės sąvybes ir kokias išrenki, priskiri "Holoplastiniam sąmonės" mąstytojui? Kokie kriterijai nurodo mąstančio sąmonės formavimą, ir koks jų laikinumas arba efekto tęstinumas? Ar tęstinumą nurodo atlikta sintezė su esencijų fizika?

Kol kas naudoju klasikinį variantą (substancija (sąmonė), erdvė, judėjimas, laikas), nors yra minčių kad galima šiuos dėmenis padaryti originalesnius. Bet tam reikia perstumti surinkimo tašką iš juslinio fiksato, į proto laksatą ir pabandyti pamodeliuoti originalius parametrus čia. Kol kas nėra labai už ko užsikabinti, nors buvo bandymų išimti iš dėmenų visą reonominę (judėjimo) grupę. Bet tada dingtų klasikinis įvykis, kuris yra fizikos centre, o jo pakeisti sąmonė nelabai kuo gali.

Neišimant judėjimo, galima bandyti statišką kontinuumą papildyti deformuotu ir dinamišku kontinuumu, kuriems išreikšti kuriu dimensinių skaičių sistemą. Darbo labai daug, nors aš niekur neskubu. Šiais metais savo normą jau įvykdžiau, dabar kaupiu jėgas 2018 metams. Turėsiu kažkuo užpildyti savo informacijos šaltinius.

Tikslą jau žinai - anapusinės tikrovės ir sąmonės 100 proc. atitikimas. Tai aišku įmanoma tik tuo atveju jeigu pati sąmonę pavirstų į materialų objektą. Vadinasi holoplastinis atitikimas neįmanomas, bet artėjimas prie jo būtinas. Gali būti kad įmanomas 90 proc. holoplastinio vaizdo. Tada būtų 10 proc. sąmonės ir 90 proc. pirminės tikrovės. Tai turi būti realizuota ekranuose arba ekranų pakaitaluose. Laksatas yra lankstesnis ir imlesnis už fiksatą, tad iš pradžių logiškai pereinama prie jo. Bet norint dar pagerinti procenta, gali tekti ieškoti ir kuo pakeisti laksatą.

Esencijų fizika yra toks artinys, bet jo holoplastinio atitikimo procentas gali būti gana žemas. Viskas susiveda į lygybę - pirminė tikrovė turi būti lygi (=) minties formai. Klasikiniai dėmenys, kuriuose įklimpęs mokslas yra kliūtis.

[vytra]

- kaip čia daugelis ir be manes pastebėjo: "klajūnas įkliuvo". Na kaip, senberniai, ar gelbėsim?

p.s.
.. "klajūne", visos klajonės baigiasi ir materializuojasi pas Sara arba pas Rasa. Rinkis.

[cs]

Pirminė tikrovė kokia ji iš tikro yra iš įvykių ekrane neatskleidžiama, bet galima interpretuoti. Viskas kas yra anapus subjektyvaus laksato ir subjektyvaus fiksato yra proto interpretacija. Pagrindinis tikslas - interpretaciją kuo labiau priartinti prie atitikimo su pirmine tikrove. Tam reikia "atspėti" jos tikrą, pilną struktūrą.

Ekranas manau labai primityvus tentekstas(produktorius, atnešėjas, surinkėjas), mano akivaizdžiu promagiu (spėjimu), aišku spekuliacija apriboja tenteksto atmežia(porūšę). Bet, subjektyvumas ir objektyvumas turi tenteksto ribotas struktūras ir interpretavimas yra neteisingas. Gali būti, kad nežinant tentekstas atneša kitos porūšės davinių ir jie tik panašūs į klasikinius.

Tikroji struktūra yra teisingiausia, kai naudojama arba analogijos arba interpretatoriaus principu (klasikiniu keliu). Kadangi tam tereikia nutektyje turėti gerai suprantamą pavyzdį ir tai pavirsta, kuom ir reikia???. Kai ieškai kažko anapus, ištikro ieškai kažko esančio tenteksto pokrypties nariu. Ir ta pokryptis nėra pirminė tikrovė, tai - kintanti tikrovė. Jų tarpsmai atrodo nepirminės tikrovės, dėl to, kad kažkas blokuoja numatymą ir jutikliai netinkamai susiderina, kad tai ir būtų tikrovė. Tačiau ta vieta turi susiderinimo galimybę ir per ją susiderinimas ateina tenteksto pokrypties nariu. Tai sekuliarus garantas, kad sudibinama realybė straguoja sąmonės ar proto buvusius narius. Dabar esančius koleriuoja.

Pirminė tikrovė neįgalina vienos tikros tikrovės, bet tentekstas parenka kiekvienam keliu. Tas kelias nėra kažkoks anapusinis, o jis padaromas tarpsnyje netgi prieinamu ir gerai jo pažinti su analogijomis ir interpretavimais galimas dalykas, kad leista. Tačiau blokuojami dalykai įeina kartu su betkokia tikrovės apraiška. Vienos bendros tikrovės neįmanoma pasidaro surinkti, nes tentekstas surinktas arba numatytas (tačiau iš tos vietos, kurioje kopijuojama idėja).

Iš viso to noriu paklausti: Kaip tu interpretavai laiką ir kontinumą bendrame kontekste? Kas yra laikas ir ar kontinumus tikrai veikia laikas?

[elteide]

vytra, kas nuo laimės gelbėja?
....
o ir Saros , nuogom rankom nepaimsi...

[vytra]

vytra, kas nuo laimės gelbėja?

- visas visuotinis senbernių konsolpciumas!

[elteide]

pozno..klajunas jau atsidavė savanoriškai ..

[sara]

... Viena stop ženklą is klajuno pajutau PRAŠYČIAU ( stop ženklas)
Ir kai artinuosi prie klajuno nesuprantu tai yra mano tevas ar klajunas, bet jis daugmaz toks yra kaip ant savo avataro... O prie tevo sapnuose as bet kokiu budu nesiartinu, as tiktais begu sapnuose nuo tevo( kam man tevas sapne?):-)))
klajunai, stenkis buti savimi, jokiu budu nebuk mano tevu, nes dar karta isprotesiu. Tas norintis skambėti balsas bando skambėti kaip mano tevo balsas. Bet suvokiu, klajunai, jog tai esi tu. Bet kol apsimetinesi mano tevu negalesiu prie taves artintis ir tau zodi tarti( pries tėvą paprastai tyliu kaip mirtis).

[sara]

... Sapnavau kad pas mane atėjo mergina ( graži, liekna) šviesiais kari kirptais plaukuciais  ( nukirptais plaukais dar trumpiau nei iki pečių). Apžiūrinėjo mano daiktus ir pasake kad kiti ir kad klajunas irgi nuėjo net  ligi Kauno.
Žinoma jus tu sapnu galite neatsiminti ir galite kitaip atrodyti realybeje, bet as sakau ka prisimenu is sapnuotu sapnu.
Jus galite prisiminti visai kitus sapnus, nes dvasia yra issiskaidziusi i daug mažesniu dvaseliu( daug dalių).

Reikia labiausiai nusilpusia dvasia paimti i rankas ir ja prikelti.
O nusilpusi dvasia siekia aukščiausios dvasios.

Man labai patiko sapnas vadinasi ledai is vietos pajudejo. Mane net kazkas aplankė-labai smagu!

[klajunas]

Ekranas manau labai primityvus tentekstas(produktorius, atnešėjas, surinkėjas), mano akivaizdžiu promagiu (spėjimu), aišku spekuliacija apriboja tenteksto atmežia(porūšę). Bet, subjektyvumas ir objektyvumas turi tenteksto ribotas struktūras ir interpretavimas yra neteisingas. Gali būti, kad nežinant tentekstas atneša kitos porūšės davinių ir jie tik panašūs į klasikinius.

Žodis ekranas tai ne paaiškinimas, bet tik nuoroda į galutinę vaizdo būseną, kuri atsiranda sąmonėje. Ši galutinė būsena akivaizdi, todėl leidžia labai mažai savivalės. Be to, kadangi tikslas yra maksimalus atitikimas - laisvės fantazijai nelieka jokios. Turi ne savivaliauti, bet siekti prisitaikyti prie to, kas atsiveria. Tie dėmenys iš kurių susideda ekranas yra akivaizdūs, jie galinė stotelė, tačiau ta sritis, iš kurios jie ateina, yra paslėpta. Tai žemesnio rango dėmenys, kurie yra tie kintamieji, iš kurių surenkamas galutinis resultatas.

Pavyzdžiui, akivaizdu, kad visos rinklės, kokybinės ir prasminės, turi erdvę. Bet ši erdvė ateina iš gelmės, kuri yra kažkas kita. Galima tam kurti pavadinimus iš lempos, galima žymėti paprastais kintamaisiais y, x, z, h, k, l. Tada gauni, kad erdvė yra šių kintamųjų suma Erdvė = y + x + z + h + k + l. Vietoje kintamųjų įrašai pavadinimus ir klasikinį dėmenį paverti neklasikiniu. Tačiau aš tokiais žaidimais kol kas neuužsiimu, nes noriu kad būtų kuo mažiau savivalės. Toliau paimi kiekvieną kintamąjį atskirai ir darai tą patį y = x + x + x + x. Visame tame turi būti kokia nors pagaunama prasmė. Paprastas skaidymas į dalybinius darinius netinka.

Iš viso to noriu paklausti: Kaip tu interpretavai laiką ir kontinumą bendrame kontekste? Kas yra laikas ir ar kontinumus tikrai veikia laikas?

Apie laiką galima pasakyti panašiai kaip ir apie erdvę. Nors toliau klasikinio vaizdavimo, kad laikas tik judėjimo apibendrinimas, aš nepažengiau. Nors kontinuumų modelyje įžvelgiu dvi vietas, kur laikas gali reikštis: pirmapradžio kontinuumo savybė, kol kontinuumas dar neišsivystęs ir laikas kaip iš kontinuumo fenomenų išgliaudėta savybė. Bendrai tariant laikas ekrane tegali būti atvaizduojamas kaip kadrų seka - tai yra ekraninis laikas ir laikas kuris yra anapus ekrano, kuris šio dėmenų yra užmaskuojamas. Kad galėtum pasakyti kas tai yra turi sugebėti pamatyti už ekranų, bet kadangi pats pamatymas yra ekranas - tai neįmanoma. Taigi yra dvi vietos, kur ši tikrovės savybė reiškiasi. Tavo metodu galima būtų bandyti laiką gliaudenti iš giliųjų ekrano sluoksnių, iš povaizdžio. Tačiau tai negali būti tik mechaninis pagrindinio pavadinimo skaidymas į savavališkus išgalvotų žodžių rinkinius.

Rinklėje laikas tėra judėjimas arba kitimas. Tačiau čia jis surenkamas suklijuojant kadrų seką. Taip pat kadrai užpildomi ir tas turinys atfiltruojamas per rinktuvų analizatorių modulius.

Kontinuumų modelis kol kas toks (taip apibendrinau spietinį kintinuumą)

[sara]

Apie ekraną, klajunai kalbi. As irgi sapnavau du televizorius savo kambaryje. Tik vienas is kaires ekranas ( televizorius) buvo ijungtas. Matai kokia pas mane vaizduote, visai nebloga ar ne.

O du ekranai( televizoriai) tai dvi gyvenimo linijos.

Ka galiu pasakyti apie Mintiregos teorija-ogi nieko! Peršasi mintis" Netampyk katino už uodegos", bet siaip labai protingai mintys isdestytos, kai kur net per protingai-nesuprantamai-paslaptingai.

[cs]

Tie dėmenys iš kurių susideda ekranas yra akivaizdūs, jie galinė stotelė, tačiau ta sritis, iš kurios jie ateina, yra paslėpta. Tai žemesnio rango dėmenys, kurie yra tie kintamieji, iš kurių surenkamas galutinis resultatas.

Tai labai primena eigos principą, bet dėmenys labai viska keičia. Dėl tokių dėmenų atrada gauna atvaizdą, kurį eigoje padarė. Bet padarymas gana primityvi funkcija, ir daugiausia jos rasti ar kažką susidėti iš nežinomų davinių turi būti atitinkamas racionas. Raciono dėmenų koleriacija yra atvaizdo vidinės struktūros, jos eigą tik atkopia kaip pasemtas dalis, kuriomis sujungiama išraiška ateina. Bet kitais būdais be eigos, atvaizdas nėra sujungiamas ir padaromas.

Tad, kokie procesai vienyja ekrano nurodytas dalis ir kokiam racionui priklauso tai atlikti? Galbūt dėmenys neduoda tikrojo rezultato, dėmenys eigoje, o gaminys turi turėti proporcingas raciono semiamas ir paslėptas dalis.

Galima tam kurti pavadinimus iš lempos, galima žymėti paprastais kintamaisiais y, x, z, h, k, l. Tada gauni, kad erdvė yra šių kintamųjų suma Erdvė = y + x + z + h + k + l. Vietoje kintamųjų įrašai pavadinimus ir klasikinį dėmenį paverti neklasikiniu.

Kodėl imti narius erdvės nuosekliuoju būdu? Manau, nekiekvienas metodas suveikia, tam turi būti bent užuomena ar įklava (nurodytoji, pasakomoji, įvedamoji), į atitinkamas raciono dalis. Klasikiniai dėmenys yra pirminiai ir dažniausiai jų atvaizdavimas nereikalauja daug pastangų. Tačiau tik turi būti geras planas, kaip tai atkurti.

Bet užsiminti galima ir nuosekliu, į vieną kūrinį jungiamą idėjų bangą. Tai nebus skirtingų narių jungimas, bet kažkur giliai paprastų narių jungimas yra kintamųjų sujungimas. Jų "erdvė" kintanti dėl dėmenų pavadinimų reikšmių ir kurioms tenka tokios reikšmės jos pasilieka arba yra pakeičiamos. Svarbiausia, turi priklausyti racionui, o dėmenys kintamuosiuose pastėria gerus rezultatus.

Tačiau tai negali būti tik mechaninis pagrindinio pavadinimo skaidymas į savavališkus išgalvotų žodžių rinkinius.

Tai yra jau savavališkas išskiriamas metodas. Betkoks pavadinimo priskyrimas prie atitinkamo raciono yra savališkas. Kaip tu supranti pačio raciono koleriaciją, kaip jis didėja ir kokie ten pasirinkimai ar atsakymai pakliūva? Taip statomas racionas?

[sara]

Keista. Cia man leidžia, Benamis, vis dar dalyvauti. Rasysiu dabar tik labai dideles zinutes, kad mažai vietos užimtų. Nes labai smarkiai prisisiukslinau. Man dabar baisiai gėda. Bet jei net neleis, Benamis, dalyvauti absoliuciai nesupyksiu, tiesiog zmones pailses nuo manęs.
Labai ačiū.
Ta zinute dar redaguosiu pataisysiu i normalią atitinkančią tema ir nezeminincia kitu asmenų.:-)))

[klajunas]

Tai yra jau savavališkas išskiriamas metodas. Betkoks pavadinimo priskyrimas prie atitinkamo raciono yra savališkas. Kaip tu supranti pačio raciono koleriaciją, kaip jis didėja ir kokie ten pasirinkimai ar atsakymai pakliūva? Taip statomas racionas?

Pakeitus tavo žodį racionas į žodį metodas, viskas pasidaro gana paprasta. Aš savo metodą jau ne kartą deklaravau - tai kontinuumų metodas. Galiu apibrėžti žodį kontinuumas, jeigu kam nors neaišku - pradinis variantas tai "tapatybės fraktalas". Jeigu tapatybę pažymėsime skaičiais, tai pamatinė yra 1 = 1. Visas kontinuumas šitaip paverčiamas į skaitinį kontinuumą. Fraktalas reiškia kad ir į išorę ir į vidų einant - visur ta pati tapatybė. Tokį kontinuumą vadinu statišku.

Tada į kontinuumą galima įvesti deformaciją, kuri yra skirtumas ir tą skirtumą sudarantis užpildas. Jeigu deformuotą kontinuumą suspaudžiame į statišką, visi skirtumai išstumiami į išorines dimensijas ir gaunamas daugiadimensinis multipleksas, arba dauglypa.

Mano pagrindnė prielada yra kad pirminė tikrovė yra toks daugiadimensinis multipleksas, tereikia atspėti šio multiplesko struktūrą. Prie to dar statišką deformaciją papildžius dinamiška, gaunamas tikras anapusinis pasaulis, kuris sudarytas iš daugiadimensinių geometronų. Konkrečiai aš šių struktūrų nefantazuoju, nes jos turi būti ne išfantazuotos bet pamatytos. Taip pat laukiu gal ką nors parodys.

Taip pat yra įrodytas spietinės kontinuumo deformacijos faktas. Spiečiai yra kvantų spiečiai, kurie kuria sąryšines sankaupas, vadinamas substancija, materija. Kadangi spiečio pagrindinis elementas, kvantas, paprastas, tai jo kažkaip smulkiau analizuoti nėra prasmės, tereikia priskirti teisingą savybių rinkinį. Svarbiau ištyrinėti kokios sampynos iš jų formuojasi ir kaip vyksta jjugimosi ir skaidymosi procesai. Fundamentaliame lygmenyje viskas yra taip.

Jeigu teisingai suprantu, tu kuri kažką panašaus į modulinę sistemą, tačiau lyginant su tuo gyliu, kuriame mąstau aš, tai labai aukštas lygis. Čia kaip programavimo kalbose, yra dvejetainis kodas, asembleris ir aukšto lygio programavimo kalba. Aš tiriu ne modulius ir objektus, bet dvejetainio kodo lygį, laikydamas kad jį atitinka spietinės deformacijos kontinuume. Šiame lygyje kombinatorika nėra labai turtinga.

Belieka sąmonę išskaidyti iki šio lygio ir lieka fundamentalūs jos elementai. Šitaip paaiškinama kaip egzistenciate atsiranda suvokimo gebėjimas. Kažkuriame lygyje - tai modulinė sistema, bet aš imu patį dugną. Bet reikia neužmiršti, kad tai pasiekiame per kontinuumo deformacijų projekciją.