Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[klajunas]

Viduvisatinės esencijos tegali būti viršvisatinių esencijų įtraukti injektonai. Galvoje pirmiausiai turiu viduvisatinį multipleksą, kuris yra visatos vakuolės viduje. šis multipleksas tarsi koks taisyklingas karkasas, kuris gali būti užpildytas esencijomis ir tampytis. Įtraukus viršvisatines esencijas įvyksta singuliaro sprogimas, kuris vadinamas Big Bang. Tada multipleksas užsipildo esencijų protoplazma, kuri pradeda kurti rišlius ir nerišlius darinius mūsų visatoje. Tokių vakuolių viršvisatinėje realybėje yra labai daug ir jos sudaro multivisatą. Koks tai "pasaulis" iš visatos vidaus nelabai įmanoma žinoti. Mano sistema apsiriboja vienos visatos masteliais, nors juos galima perkelti ir į kitas visatas pagal analogijos principą. Multipleksas nėra kvantų šaltinis, tai kosmoso karkasas, kuris sudarytas iš n dimensijų. Taisyklingumą galima vaizduoti ne kaip kažko "padarytą" bet kaip įgimtą formą.

[cs]

Paėmus, kosmoso eksperimentinį proto modelį: urvinis žmogus ir jo būstas, kuris turėjo jau pradines išvystytas taisyklingumo apraiškas. Kaikurių genčių-civilizacijų būstai irgi kosmoso eksperimentinis proto analoginis konstruktas.

Pati lieka neaiški analogija ir jos galimybės. Nes analogija tai ir yra būdas, kai protas susieja su kūrybiniais gabumais, o šie smarkiai apribojami iš taisyklingumo faktoriaus.

Esencijos, tai ir proto konstruktų galimybės. Galimybės - beribės. Visata eksperimentuoja ir save augina iš šio ryšio, tik kaskart skirtingi konstruktai ateina ir reiškiasi. Manau, prie to prisidėjo veikliausiai laiko nuovoka, nes skaičiavimas užvedė ar užbrėžė nematomas, taisyklingumo ribas, kurias pasamonėje dar naudoja atgaminti taisyklingąsias formas. Laikrodis, yra populiariausias išradimas, kuris užprogramuojamas ir sąmonė su laiku užrogramuojama, ką nors veikti. Todėl multipleksas panašiai ir atrodo.

Bet lieka neaišku, jei galimybės po išradimo, nedidėjo, kas prie proto prisidėjo ir pradėjo stabdyti kūrybinę nuovoką, kodėl iš netaisyklingų formų gretinama su taisyklingomis, kaip toks analoginis procesas gelbėja protą nuo nesuvokimo? Nes ištikro negelbėja, tik apkamšo spragas. Pats eksperimentinis visatos modelis yra ateinantis su sistema, kuri orientuota suprasti visus supančius daiktus be mokymo. O su mokymu, išmokoma panaudojimo gudrybių ir paskirčių.

Kažkaip turėjo pradžia būti neypatinga, kad šiuometu ji taptu ypatinga ir sudaugeliu galimybių. Todėl kažkas slepiama, o supantys daiktai turi atitikmenis su taisyklingomis formomis.

Kaip tu demaskuoji, kad visada visata taisyklingumą generuoja ir padaro iš jau senai buvusių dalykų? Esencijos nurodo būsenas, bet kartu ir atvaizduoja kaip visata juda? Visata juda visų esencijų iš skirtingu kampų greičiu, kaip tai apibudina tikrovę?

[klajunas]

Mintiregos teorija

Tas momentas kai minčių skaitymas ir perdavimas taps kasdienybe nenumaldomai artėja. Todėl tam, kas neišvengiamai artėja gerai būtų pasiruošti iš anksto. Vienas iš pasiruošimo būdų yra žodyno apvalymas ir atnaujinimas. Apvalyti reikia nuo nelietuviškų žodžių ir juos pakeisti lietuviškais, o jeigu žodžio nėra, nes tariama, kad reiškinys dar neegzistuoja, jį sukurti. Šiame kontekste norėčiau pateikti savo pasiūlymus, nes su situacija esu šiek tiek susipažinęs, galiu teisingai „onomizuoti" (įžodinti) tam tikras koncepcijas.

Plačiai paplitęs žodis „telepatija", kuris yra skolinys iš graikų kalbos. Kažkodėl svetimžodis ilgą laiką tenkino „parapsichologų" poreikius ir nebuvo didesnių pastangų šią koncepciją sulietuvinti. Mano siūlomas pakaitalas yra mintirega. Šis žodis nurodo gebėjimą regėti kito žmogaus mintis. Žmogus turintis šį gebėjimą gali būti vadinamas mintregiu. Esu šiek tiek tyrinėjęs mintiregos teoriją, mintiregio procesą ir mintregio kai kuriuos metodus.

Šis gebėjimas gali būti natūralus arba technologinis - abiem atvejais naudojamas nuo minčių sklindančio signalo surinkimas, todėl tai yra aido rinktuvo (AR) sistema. Aido rinktuvo sukuriamos reprezentacijos turi turėti sąmonėje savo struktūrines vietas, kurias vadinu „žiedais". Apie tai jau rašiau, todėl čia nesikartosiu.

Mintiregos gebėjimas skaidomas į du elementus: a) mintiskaitą ir b) mintisiuntą. Šios dvi gebėjimo regėti mintis atšakos turi savo mokslus, kurie yra mintiskaitos mokslas, apibendrinantis visus minčių skaitymo metodus, kuriuos naudoja mintskaitys. Analogiškai yra mintisiuntos mokslas, kuris aprašo mintsiunčio procesą: būdus kaip surenkama siuntimui informacija, kaip ji paruošiama perdavimui, ir kaip signalas pasiunčiamas išsirinktam gavėjui arba gavėjams. Žmogus atliekantis šį veiksmą yra mintsiuntys.

Šie mokslai yra glaudžiai susiję su „telepatijos" kalba, kuri turi kai kurių išorinės kalbos bruožų, bet yra labiau semantizuota, priklausanti ne nuo burnodaros, bet nuo mintidaros. Tam suprasti reikalingas minties mokslas, kuris išaiškintų minčių struktūrą, minčių genezę ir jų pritaikymą mintisiuntos procesui. „Telepatijos" kalba labai svarbi tema, kuri iš dalies yra ištyrinėta, tačiau šių tyrimų duomenys slepiami nuo mintiregos gebėjimu neapdovanotų žmonių. Tačiau ilgai laukti nereiks ir ši klaida bus ištaisyta. Vėliausiai per dešimt metų. Kol viso to nėra, galima „pafantazuoti", paeksperimentuoti su žodynėliais.

Noriu pristatyti dar vieną analogišką terminą mintižiūra, kuris daug kuo panašus į parodytus prieš tai, bet turi specifinį atspalvį. Aš siūlau mintižiūrą laikyti atskiru mintiskaitos atveju, kai skaitymas naudojamas tyrimo tikslu - pažiūrėti į žmogaus mintis ir ką nors atskleisti, išaiškinti. Tai, aišku, turės būti teisiškai reguliuojama, nes įsibrovimas į vidų be sutikimo turi būti draudžiamas. Kol tokios priemonės įslaptintos, nėra galimybių teisiškai sureguliuoti sritį, nes tam „ko nėra" įstatymų niekas nekuria. Tačiau viskas greitai pasikeis.

Mintirega pasauliui atvers naują dimensiją, kuri pakeis tiek visuomenę, tiek žmonių psichologiją. Pasislėpti nuo „perskaitymo" bus įmanoma tik turint galingą organizuotą sistemą, kuri apsaugos nuo visų mintskaitinių tyrimų. Bus sistema kaip to išreikalauti teisiškai, tačiau vis tiek bus grupelė, kuri kontroliuos sistemą ir bus virš jos, žemiau esantiems nepasiekiami. Tai problema, nes sudaro galimybę manipuliacijoms, tačiau struktūriškai to išspręsti neįmanoma, viskas priklauso tik nuo žmonių sąžiningumo.

Šios sistemos technologizavimas gali įgauti neigiamas formas, pavyzdžiui, visus žmones prijungus prie tinklo ir realiuoju laiku skaitant visas jų mintis. Tie, kas bus šio tinklo valdovai, turės absoliučią valdžią, nes nebus įmanoma paslėpti jokio sąmokslo teisėtai ar neteisėtai pasipriešinti elitui. Tada nebus jokių priemonių pakeisti valdžią. Įsiviešpataus absoliutizmas. Kaip reikalai vystysis priklauso nuo starto pozicijų, į kokias rankas papuls tokios galimybės. Jeigu tai nebus aukštos moralės žmonės, žmonija gali atsidurti nepavydėtinoje padėtyje. Vienų „nusikaltimai" bus tą pačią akimirką išaiškinami, o kiti visą laiką keliais žingsniais bus priekyje. Iš dalies taip yra ir dabar, naudojant tradicines priemones, bet ateityje situacija gali susiklostyti dar griežtesnė.

Šitaip visuomenė pasidalins į atviras zonas ir uždaras zonas. Atviros zonos bus totaliai kontroliuojamos, o uždaros neperšviečiamos. Esant atviroje zonoje nebus įmanoma suorganizuoti jokios pasipriešinimo jėgos, nes viskas bus užkertama pačioje užuomazgoje. Todėl situaciją reikia labai atidžiai stebėti, daryti viską, kad taip neatsitiktų.

Uždarų ir atvirų zonų sąveikas vaizduoju tokia schema.



Joje yra dvi minėtos pusės, kurias vadinu 1 klase ir 3 klase. Sąveikos reiškiasi per du kanalus - galimybių ir faktų. Galimybės prieinamos visiems, bet jos rodo tik neapibrėžtus žemėlapius, kuriuose kokia nors situacija gali būti, o gali ir nebūti. Faktas visada yra arba taip, arba ne. Taigi uždari ir atviri yra lygūs galimybių kanale, bet faktų kanale galių santykis išbalansuotas. Mintregys mato visą gelmę faktų lygyje, tai yra aprėpia visus tris horizontus. Nemintregys mato tik pirmą horizontą, kuriame vaikšto paviršiniai „akių kūnai". Informacija gaunama per išorinę kalbą. Vadinasi iš jo pusės atsiranda neapibrėžtumo sritis, kurią jis gali tyrinėti pagal žemėlapius, analizuodamas, spėliodamas. Dėl šios priežasties faktais paverčiamos galimybės, kurios konkrečiai neapibrėžtos.

Iš kitos pusės, mintregiai šią neapibrėžtumo sritį taip pat siekia kontroliuoti, kad 3 klasė nepadarytų netinkamų analitinių išvadų. Todėl dirba šioje vietoje su savo dezinformacija. Taip iš vienos pusės gaunamos „sąmokslo teorijos", o iš kitos „priedangos versijos". Todėl dėl šios srities reikia labai atkakliai kovoti, kad nekontroliuojama ji nevirstų 1 klasės nusikaltėlių prieglobsčiu, kuriame jie save vaizduoja „gražiais žmonėmis".

Dirbti šioje vietoje reikia labai rimtai, nes net negebant rinkti tikrų faktų, galima neapibrėžtumui padaryti labai rimtą spaudimą. Tam panaudojami galimybių žemėlapiai, teorijos. Galima pasitelkti mintiregos teoriją, mintiskaitą, mintisiuntą, minties teoriją. Taip pat galima bandyti pratęsti pirmame horizonte surinktą paviršiaus informaciją, kuri į sąmonę patenka per akis. Akys užfiksuoja daug svarbių faktų, ir tik pervesti į kalbą jie gali atrodyti nereikšmingi, nes žodžiai, kuriais jie išreiškiami nedaro didelio įspūdžio.

Galimybes galima žiūrėti dviejose vietose, pasaulio vaizdiniame modelyje ir kalboje, kurioje galima išskleisti visą gramatiką, visą žodyną ir sujungus su pirmo horizonto informacija, patirtimi, ieškoti labiausiai tikėtinų pasirinkimų. Surinkus viską kas prieinama, tai sudedama į neapibrėžtumo sritį ir priedangos versijoms, kurios ateina iš 1 klasės, turinčios mintižiūros galimybę, galima padaryti labai rimtą spaudimą. Jeigu žinai, kad esi skenuojamas, tada turinį, kuriuo disponuoja uždaros zonos, dar lengviau atspėti - tas turinys yra tavo mintys, kurios naudojamos kaip įvesties duomenys, prieš kuriuos ruošiamas koks nors veiksmų planas.

Mintirega ateinančiais dešimtmečiais bus pats svarbiausias technologinis išplėtimas, kuris pradės tikrą, naują transhumanizmo erą. Tai pakeis žmonių psichologiją ir visuomenės sandarą, atsiras sąmonių kolektyvai, integruotos sąmonės, bus kitaip matuojamas intelektas, kuris vadinsis telepatilektu. Aišku, didžiausia problema yra galios santykiai, teisinis sureguliavimas, taip pat nemažiau svarbu bus iš naujo apibrėžti nusikaltimo sąvoką - ar vien pagalvojimas bus laikomas baustina veika. Kokio tipo pagalvojimai, net jeigu jie piktybiniai, bus legalūs, o už kokius bus galima susilaukti bausmės. Taip pat bus svarbus jau minėto neteisėto įsibrovimo klausimas, privedimas šitaip įsibrovus žmogaus prie beprotybės. Juk aišku, kad esant svetimiems žmonėms tavo galvoje ir neturint galimybių atsijungti - labai apsunkinamas gyvenimas. Šunsnukių, kurie praktikuoja patyčių sportą netrūksta ir dabar. Kas bus kai taps įmanoma mintižiūra? Kyla labai daug klausimų.

[elteide]

mintregiai svetimas mintis regės ar girdės?

[klajunas]

mintregiai svetimas mintis regės ar girdės?

Priklausys nuo to, kur bus mintigavos žiedas/lankas.

[elteide]

Priklausys nuo to, kur bus mintigavos žiedas/lankas.

baisu jokio privatumo

[klajunas]

Laisvė naujai

1. Kertinė libertarizmo sąvoka

Pirmus straipsnius apie laisvę viešinau 2007 metais liepos mėnesį, savo tinklaraštyje www.mindcontrol.blogas.lt. Šio tinklaraščio seniai nėra, bet idėjos ir parašyti įrašai išliko. Šias idėjas sau laikau labai svarbiomis, todėl nenoriu, kad jos būtų užmirštos. Tai buvo darbo pradžia ir gali atrodyti, žiūrint atgal, kad koncepcija pateikta paviršutiniškai, neišbaigtai ir netobula forma, tačiau tai buvo pati pradžia, o kontekstas - asmeninis tinklaraštis, kuris nėra tikras straipsnis ar mokslinis darbas. Taip, kaip rašiau tada, rašau ir dabar, tačiau nuėjęs labai ilgą 10 metų kelią. Dabartinis pasiektas lygis rodo, kad tos pirmos, pradinės idėjos buvo teisingos, jos išliko iki dabar, tik daug labiau papildytos ir pagilintos.

Kodėl rašiau ir toliau rašau apie laisvę? Todėl, kad ilgą laiką save laikiau libertaru, kuriam laisvė yra kertinė sąvoka; tokiu save laikau iki šių dienų. Tačiau norint suprasti, ką tai iš tikro reiškia, reikia įsigilinti į idėjas, į mano laisvės koncepciją. Tai, apie ką aš rašau, nėra tas neoliberalizmas, kurį mėgsta plakti kairieji, man laisvė yra ne tai. Netgi manau, kad neoliberalizme nėra jokios laisvės ir šis pavadinimas yra klaidinimas.

Viename iš pirmų savo įrašų laisvę apibrėžiau taip:

Kadangi žmogus yra mąstanti ir kalbanti būtybė, pirmas žingsnis į laisvės supratimą gali būti filologinis, per kalbą. Kalboje šis dalykas, laisvė, pirmiausiai įvardijami kaip daiktavardis ir būdvardis. Laisvė - ne daiktas, tad ką šis daiktavardis įvardija? Daiktavardis "laisvė" nurodo į situaciją. Laisvė yra tam tikra situacija. Esinys esantis tokioje situacijoje turi būdvardinę savybę - "laisvas". Kiek šioje situacijoje, kurią įvardija daiktavardis laisvė, esinys veikia, tiek jo veiksmas yra laisvas veikimas. Tai yra, laisvės situacijoje esantis esinys visais savo raiškos būdais įgauna savybę "laisvas" - kaip daiktas arba veikianti esybė. Žmogų laisvu arba nelaisvu padaro situacija, tad ji yra pagrindinis laisvę apibūdinantis žodis.
„Apie laisvės oazę", 2010-08-22

Laisvė pirmiausiai yra santykis su aplinka. Šis santykis turi du elementus: pirmas yra pati aplinka, kuri turi būti tam tikro tipo aplinka ir žmogus, kuris irgi turi turėti tam tikrų gebėjimų ir savybių. Bet pateiktoje citatoje aiškinama, kad žmogui savybę „laisvas" suteikia tam tikra situacija. Galima suprasti net kokia ji yra, nors apibrėžime nesukonkretinta - turi būti netrukdoma veikti, turi būti nedaromos dirbtinės kliūtis žmogaus idėjų realizacijai. Tai, kad kalboje egzistuoja daiktavardis „laisvė" ir būdvardis „laisvas" yra įrodymas, kad tai, ką jis įvardija įmanoma kaip faktas arba kaip galimybė. Tai nereiškia, kad tokios situacijos realizuojamos visada, tai reiškia kad jos įmanomos.

Toliau šį apibrėžimą ir jo paaiškinimą galima išplėsti citata, kuri situacijos koncepciją sukonkretina, papildo, suteikia jai labiau apibrėžtą formą, nors vėl tik kalboje, tik žodžiais. Pateiktoje citatoje aiškinu, kokie man pagrindiniai libertarizmo žodžiai, įtvirtinantys pagrindines laisvės koncepcijos vietas.

Laisvė yra išorinė ir vidinė. Abiem atvejais tai yra situacija, kurioje žmogaus veiksmas kyla ne iš išorės, bet iš jo paties. Išorinė situacija nurodo į visuomenę, į tai, kokia joje įsteigta santvarka. Laisvė priklauso nuo to, ar visuomenėje patys žmonės toleruoja tokias situacijas, kuriose žmonės yra laisvi, ar tokios situacijos persekiojamos ir naikinamos. Vidinė laisvės situacija nurodo į žmogaus sampratą, ar jos iškeliama žmogaus esmė pripažįsta laisvės situacijas pačiame žmoguje, ar ne. Santvarkos ir sampratos pirmiausiai kuriamos idėjiniame lygmenyje, ir pirmiausiai iškeliama laisvės idėja kaip nuoroda į minėtas situacijas pasaulyje ir žmoguje. Kuriant santvarkų ir sampratų teorijas, ši idėja gali būti priimama arba atmetama, priklausomai nuo interesų, siekiant manipuliuoti. Tačiau tikrovė eina pirmiau už idėją, ir net esant nepalankioms žmogaus sampratoms ir visuomenės santvarkoms, atsiranda žmonių, kurie siekia susigrąžinti tokias situacijas, kad galėtų išskleisti save, nepaisydami to, kad aplinkoje susiduria su persekiojimu ir prievarta.
„Apie laisvės oazę", 2010-08-22

Taigi matome, kad ta aplinka, kuri formuoja žmogui palankią situaciją pirmiausiai yra socialinė santvarką. Kaip žinome visos santvarkos pagrįstos įstatymais, vadinasi nuo jų turinio priklauso ir žmogaus laisvės likimas visuomenėje. Ar įstatymai ją įtvirtina kaip neginčijamą teisę, ir ar gina ją nuo neteisėto kėsinimosi. Iš istorijos žinome, kad santvarkų būta visokių, net priešiškų žmogaus laisvei, todėl libertarizmas yra kova už tokią santvarką, kurioje įstatymai draustų neteisėtai varžyti žmogaus laisvę. Daug kur tai įtvirtinta kaip fasadas, tačiau realus laisvės kiekis pasaulyje, kaip bus paaiškinta - labai mažas. Taip pat citata tvirtina, kad tai kokia santvarka visuomenėje valdžios propaguojama, glaudžiai susiję su žmogaus samprata. Ar pačiame žmoguje pripažįstamos situacijos, kuriose laisvė realizuojama žmogaus viduje, ar jis suprantamas tik kaip automatinis robotas, neturintis laisvės šerdies, kuri būtų pati savo aktyvumo šaltinis.

Aiškiai matome koks buvo mano libertarizmo pamatas prieš 10 metų. Jis buvo aiškinamas kaip ideologija, kurios dėka platinamos, propaguojamos situacijos santvarkoje ir žmogaus sampratoje, kuriose žmogus turėjo galimybę veikti autonomiškai, be išorinės prievartos. Kodėl man tai atrodė svarbu? Paaiškinu toliau.

Laisvė yra situacija, kurioje žmogus gali skleistis be išorinio įsikišimo ir trukdymo. Tokioje situacijoje žmogus veikia iš savęs, į išorę spinduliuodamas savo sukauptą gyvybinę energiją. Toks skleidimasis leidžia žmogui įeiti į savo esmę ir įsiforminti, tapti tuo kas jis yra visų pirma sau. Laisvė yra situacija, kurioje galima nevaržoma savisklaida. Tokia situacija turi vertę dėl to, kad tai yra pati palankiausia dirva augimui, vystymuisi, savirealizacijai. Dėl šios priežasties, tiek turint galvoje žmogaus sampratą, tiek visuomenės santvarką, į jas bandoma įterpti ir laisvės idėją, nes manoma, kad ji paskatins situacijas žmoguje ir visuomenėje, kuriose įmanoma tokia nevaržoma savisklaida ir klestėjimas.
„Apie laisvės oazę", 2010-08-22

Kodėl žmogui turi būti leidžiama nevaržomai skleistis, manau akivaizdu. Todėl, kad buvimas tuo kas esi yra neatimama teisė. Kodėl medis arba gėlė turi teisę augti ir nebūti nupjauti ir sunaudoti? Todėl, kad egzistencija yra jų nuosavybė, kurią jie gavo iš transcendencijos dovanų ir atimti tai, kas priklauso kitam yra nusikaltimas. Teisė į nevaržomą skleidimąsi yra prigimties realizavimas, kuris yra kaip aukštesnių jėgų įsakymas ir įstatymas, kuriam nepaklusti neturi teisės niekas, nes toks nepaklusimas jau būtų savivalė, ėjimas prieš prigimtį ir tvarką. Kas žmogus yra ir turi būti, įrašyta į jo prigimti ir tam turi būti leidžiama veikti. Būtent dėl šios priežasties reikalingos laisvo žmogaus sampratos ir jam realizuoti laisvės situacijas ginančios santvarkos.

Kaip tai konkrečiai realizuojama aiškinama toliau:

Žmogus pasižymi tuo, kad jo veikimas gali būti spontaniškas ir racionalus. Spontaniškas veikimas kyla iš pasąmonės gelmės ir nesiremia jokia filologija. Tai žmogaus egzistencija, kuri reiškiasi tarp gyvūniško instinktyvumo ir žmogiško racionalumo. Daug labiau žmogui būdingas yra racionalus veikimas, kurį net būtų galima vadinti filologiniu veikimu, nes jo pagrindas yra kažkokia įsisąmoninta ar neįsisąmoninta filologija. Pirmo tipo veikimas yra betarpiškas ir grynai egzistencinis, o antro tipo veikimas yra įtarpintas tam tikros teorijos, turinčios filologinę formą - mitinę, religinę, filosofinę ar mokslinę. Toks žmogaus elgesys yra filologinis, kaip savo priežastį turintis kalbą. Šie du egzistencijos tipai veikia bendrai, bet visgi svarbesnis yra racionalusis tipas. Įtarpintas tipas labiau siejasi su minėtomis laisvės situacijomis, nes jos idėjų forma bando prasibrauti į tas filologines sampratas ir filologines santvarkas, kad taptų proto įtarpinto žmogaus elgesio dalimi. Tad laisvė gali reikšti kelis dalykus. Ji gali būti prigimtinė, natūrali ir spontaniška - gryna egzistencija, bet ji gali būti įvesta į sampratą arba santvarką ir kurti situacijas, filologiškai įtarpindama žmogaus veikimą šiame pasaulyje.
„Apie laisvės oazę", 2010-08-22

Čia bandoma atkreipti dėmesį į nereflektuotą, savaiminę, egzistencinę laisvę, kuri realizuojama be įforminto proto tarpininkavimo ir racionalią laisvę, kurioje veikimas įtarpintas idėjų, apvilktų į teorijų ir modelių formą. Akivaizdu, kad dažnai žmogus veikia net negalvodamas ir nesuvokdamas ar veikia su pasipriešinimu, ar be jokių trukdžių, paprasčiausiai įformindamas savo prigimtinius impulsus. Tačiau žmogus, save vadinantis libertaru, veikia racionaliai, jis turi apibrėžtas idėjas ir siūlo metodus, kaip tas idėjas įgyvendinti. To siekia organizuotai ir tikslingai. Čia labai svarbi kalba, sąvokos, koncepcijos, nors reikia neapsigauti - nes nurodo į anapusinę realybę, į patį gyvenimą, kuriame skleidžiasi žmogus.

Libertarui svarbi filosofija, kuri formuluoja žmogaus sampratas, kurios atspindi realią žmogaus prigimtį, ne tik formuoja jį kaip molio gabalą. Taip pat svarbi politika, nes santvarka yra politinis klausimas. Libertarizmas yra filosofinė mokykla, kurios idėjos realizuojamos politinėje santvarkoje, dėl ko jis neatsiejamas nuo politinio aktyvizmo. Tačiau kadangi šios ideologijos santykis su valstybe - komplikuotas, šis aktyvizmas dažniausiai įgyja neoficialias, neformalias pasipriešinimo prievartai formas.

2. Neolibertarizmas

Kaip realizuojamos laisvės situacijos santvarkoje ir žmogaus sampratoje parodo realus laisvės kiekis visuomenėje. Kadangi kalba apie realią empirinę laisvę, tai ji turi būti susieta su kuo nors labai konkrečiu. Manau, kapitalistinėje santvarkoje geriausias laisvės kriterijus arba garantas yra kapitalas. Neturint kapitalo - laisvu būtų neįmanoma; kuo daugiau jo turi, tuo esi laisvesnis. Kitaip sakant, tai labai geras laisvės kiekio, laisvės mastų visuomenėje kriterijus.

Iš to kas pasakyta, galima suprasti, kad čia kalba ne tik apie abstraktų gebėjimą laisvai veikti, bet ir to gebėjimo padengimas realia materija, nes bet kokiam veikimui reikalinga energija. Taip pat čia mąstoma iš visumos perspektyvos, tai yra, galvoje turima visa visuomenė ir tos visuomenės laisvė, padengta materialia energija, kuri yra kapitalas suprantamas labai plačiai. Belieka tik nustatyti, kaip šią laisvę padalinti konkretiems žmonėms, ir kokia yra geriausia santvarka. Gali būti laisvi visi arba gali nebūti nė vieno laisvo žmogaus. Tai yra kraštutiniai variantai. Tarp jų yra tarpiniai, kurie juda arba laisvės skleidimo kryptimi, arba laisvės siaurinimo.

Pavyzdžiui, įsivaizduokime dykumoje gyvenančią bendruomenę, kur pagrindinis laisvės garantas yra vanduo. Yra 100 žmonių ir 10 000 l vandens. Kaip tą vandenį padalinti? Visiems po lygiai, pagal kažkokius „nuopelnus" ar atiduoti kontroliuoti kokiai nors grupuotei, o visus likusius padaryti nuo jų priklausomais. Akivaizdu, kad tas, kuris neturi savo vandens ir turi jo gauti iš kito - yra priklausomas, nelaisvas ir labai lengvai paverčiamas vergu.

Tarkime, kad per dieną reikia 5 l vandens. Vadinasi vienam žmogui viso vandens užtektų 5,4 metų. Jeigu po lygiai padalintume visam 100 žmonių - jo kiekvienam užtektų 100 dienų. Todėl kyla natūralus klausimas, koks geriausias pasirinkimas. Jeigu klausimą sprendžia stipriausio principu, tai jis dažniausiai viską pasiima sau, o kitiems leidžia gerti tik dėl naudos sau. Tai yra vergovinės santvarkos logika. Kai visi bendrai susitaria pasidalinti po lygiai ir susitaiko su tuo, kad jo užteks tik 100 dienų - turima libertarinė logika. 100 dienų irgi labai daug ir galima bendromis pastangomis ieškoti sprendimo - kaip gauti daugiau vandens, kad būtų pasibaigus turimam kiekiui.

Matome, kad nors kapitalizme propaguojama laisvė, ji yra atsieta nuo tikrovės, abstrakti laisvė, kuri suvokiama kaip galimybė užgrobti resursus ir jais pasinaudojant, kaip vandeniu, išnaudoti kitus žmones. Masė žmonių tampa priklausomais nuo kapitalistų ir laisvės mažėja. Gali abstrakčiai būti laisvas, bet nėra kuo tos laisvės padengti ir turi eiti tarnauti tam, kas turi.

Vadinasi, vienintelė galimybė pasiekti, kad laisvė būtų kuo labiau paskleista, yra uždėti galimo turėti turto ribą. Pavyzdžiui, žinoma, kad žmogui per dieną reikia 5 l vandens, per mėnesį 150 l. Todėl logiškas draudimas per mėnesį turėti daugiau negu 200 l. Viskas kas virš 200 - yra prilyginama vagystei ir bet kas gali pasiimti, kol neviršija leistinos normos. Taip ir su laisve, padengta pinigais. Tarkime verslui būtų galima uždėti ribą apyvartai, kad neužgrobtų visos rinkos ir nesusiformuotų monopolija, nes tai reiškia, kad visa laisvė sukoncentruota vienoje vietoje ir atitinkamai jos nėra kitur - o tai yra vergovinė santvarka. Laisvė nėra laisvė kurti monopolijas įvedant visiems kitiems vergovę. Laisvė - reiškia laisvė visiems. Kitaip sakant, jo iš nieko negalima atimti. O atimama tada, kai turi daugiau, negu leidžia norma, nes resursai riboti ir jų nelieka kitiems.

Dabar paskaičiuokime kiek realiame pasaulyje yra laisvės. Tam naudojamas laisvės paskleidimo koeficientas, kurio vertė 1 reiškia, kad laisvė maksimali - visi laisvi, o 0 - nėra nė vieno laisvo. Dažniausiai būna tarpiniai variantai, su labai didele jos koncentracija, nes kapitalas linkęs koncentruotis, vadinasi didinti nelaisvę. Formulė tokia [Laisvės paskleidimas = laisvų žmonių skaičius / visas žmonių skaičius]. Tai reiškia, kad jeigu iš 100 proc. žmonių 100 proc. laisvi, tai laisvės paskleidimas yra 1. 100/100 = 1. Jeigu laisvi 10 proc. žmonių, tai koeficientas 10/100 = 0,1. Arba kas dešimtas žmogus (vienam laisvam - devyni priklausomi).

Dabar sutarkime, kad laisvės standartas yra 100 000 eur. per metus pajamos. Statistikos duomenimis, tiek Lietuvoje uždirba apie 7000 žmonių. Tarus, kad dirbančių yra 1,5 milijonai, tai sudaro 0,46 proc. šių gyventojų. Tai reiškia, kad laisvės yra 0,46/100 = 0,0046. Didžiojoje Britanijoje virš 100 000 svarų uždirba virš milijono žmonių. Dirbančių gyventojų yra 40 mil. Tai sudaro 2,5 proc. visų gyventojų. Tai reiškia, kad laisvės paskirstymas yra 2,5/100 = 0,025. Vadinasi, kiekvienam 1000 žmonių 25 laisvi, kai Lietuvoje iš 10 000 - 46 laisvi.

Išvada tokia: gyvename vergoviniame pasaulyje, kur labai mažas laisvės paskirstymo koeficientas. Jis mažas todėl, kad sukoncentruotas tam tikruose laisvės ir galios centruose, kurie išnaudoja visus kitus žmones. Tie centrai yra vergvaldžių grupuotės. Libertaro tikslas - ne kapitalizmas, ne neoliberalizmas, bet laisvės paskleidimo koeficiento padidinimas iki 1, kai laisvi visi 100 proc. žmonių. Vienintelis metodas, teisiškai įvesti apribojimą apyvartai, arba kitaip užvaldytos rinkos procentui. Viskas, kas daugiau apribojimo - prilyginama vagystei.

[klajunas]

klajūnas, πλανητης, wanderer

πλανήτης (Ancient Greek)

Alternative forms
πλάνης
πλανάτας (Doric)

Origin & history
From πλανάω (planaō, "I wander").

Noun

• wanderer(klajūnas)
• planet
• fever which comes in irregular fits

Synonyms

planet: πλάνης ἀστήρ (planēs astēr)

Descendants

Russian: плане́та (planéta), плани́да (planída)

[sara]

Labas! Imsiu skaityti tavo filosofijas. Dekoju.

[klajunas]

Pateikiu grafinį visos savo sistemos vaizdą. Jį vadinu "visu žmogaus spektru" arba "holoplastiniu vaizdu". Lyginant su įprastiniais vaizdavimais matome fizikos išplėtimą į sąmonės sritį. Viso spektro nebus be sąmonės fizikos.

Pažinimui svarbiausios vietos yra dėmenys, dėmenų matematizacija, kontinuumai ir projekcijos į priminę tikrovę. Judinant pirminę tikrovę eksperimento metu perduodamas pėdsakas į egzistenciatą, kuris išreiškiamas dėmenų rinkinio formomis. Tas formas sujungus su matematizuoto kontinuumo modeliais, galima atskleisti holoplastinį pirminės tikrovės vaizdą. Tas turi būti padaryta su sąmone.

[sara]

Cia pats paprasciausias tavo modulis? O as tikrove suvokiu kaip linija. Begaline besidriekiancia viena linija. Bet tavo modulis labai idomus, man kazka primena, kazka ir as pati kazkada breziau tik nubreziau keturis kvadratus ir viena raudona kvadrata, dabar negaliu paaiskinti ka tai turetu reiksti nes tai buvo seniai. O paskui vienoje kavineje pamaciau lygiai toki pati paveiksla ir net viskas buvo isdestyta lygiai taip pat, gaila kad nepasidomejau kas dailininkas.
Bet tu varai kietai! Nenoriu is taves juoktis, bet tu esi labai protingas zmogus, todel siek tiek taves paskaitysiu( o gal ir viska skaitysiu, jei labai isitrauksiu).

[klajunas]

Bet tu varai kietai! Nenoriu is taves juoktis, bet tu esi labai protingas zmogus, todel siek tiek taves paskaitysiu( o gal ir viska skaitysiu, jei labai isitrauksiu).

Vietomis gali būti sunku suprasti, nes tam reikia savo galvoje turėti tokius pat vaizdinius, kaip aš. Bet daug kur viskas paaiškinta elementariai. Tau įdomesnės temos gali būti aiškiaregystė, ekstrasensorika, telepatija ir panašios. Sąmonės fizika arba kosmologija lengviau jeigu turi gerą vaizduotę. Bet ne entuziastams tai neįdomios temos.

Mano mąstymas yra vaizdinis, už žodžių reikia sugebėti pamatyti vaizdus. Tada suprasti nesunku. Daugiau mano temų yra puslapyje http://www.psytechnologijos.lt/

[sara]

Man su vaizdiniais kaip tik labai sunku, bet reikia lavintis gal ka suprasiu. As labiau suprantu raides ir kaip ta eilute bega... kiekvienoj temoj jei nors trupineli suprantu ir tas yra gerai.
Idomiai rasai. Ka tik apie prota perskaiciau.
Ar nesunku gyventi kai taip daug zinai???
Ka tik perskaiciau kad pirmoji Adomo zmona buvo Lilita tik ji nuo vyro pabego nes nenorejo vyrui buti verge( ji buvo sutverta kaip lygiaverte partnere savo vyrui ( ne taip kaip kad Ieva)) Ir dar karta pagalvojau ka tu rasei apie prota. Idomiai gaunasi...
Tavo didelio proto gusio jauciuosi pribloksta, todel neturiu ka pasakyti. Bet bandau kazka pasakyti.:-)))
1. Kaip kad sakei mes esame vergai-sutinku su tuom. As anksciau irgi buvau labai protinga, bet... Bet supratau kad negaliu buti is tiesu kriminalinis zmogus ( mano tik siela kriminaline), todel suglaudziau sparnelius ir nusileidau ant zemes( kaip kad tame mano avatare). Bet mes zemumose irgi lavinames. Mes tampame tik dar istvermingesni. Uzgrudinti tampame ivairiu gyvenimo negandu, nors kaip tu kad rasei siauro mastymo. Bet as nesigailiu. Pasirinkau savo kelia. Buvo du keliai arba buti labai protingai ir kriminalistinei, arba buti, svelniai tariant kvailai( bet geru zmogumi), tai as labai kankinausi ir galu gale pasirinkau buti verge ( kaip kad tu kad rasei).
2. Labai idomiai rasai apie leptonine samone. Irgi tai supratau kad robotas bus kur kas protingesnis uz zmogu. O dabar galvoju-protas juk negali buti blogas!( ypac leptonineje samoneje), todel jokio pavojaus nera. Tiesiog tie robotukai gal gales isskristi i kokia kita negyvendama planeta kur jiems bus visai smagu.
3. Apie sena ora. Deja greitai tai neivyks tas pasaulio pasikeitimas i geraja puse, nes kazkas to labai nenori. Bet jei bus begalines zmoniu, nors vienetu, pastangos pasaulis pasikeis, bet as taip ir likusiu atsilikusi, tai jus man atleiskite ( neimanoma visko aprepti).

Man protingam zmogui yra labai sunku kalbeti, bet prisiversiu: Matai energijoje yra uzkoduota informacija, gal net( greiciausiai) moksline. Todel kai zmogus galvoja kad energija yra jo seksualine reakcija zmogus daro labai didele klaida, nes tai yra ne seksualine reakcija, o moksline informacija, taip sakant energija reikia moketi skaityti samone, o ne antru galu. O zmones ima ir prastumineja ta energija be jokio tikslo ( nesupranta energijos reiksmes). Tai tiek.

[klajunas]

As anksciau irgi buvau labai protinga, bet... Bet supratau kad negaliu buti is tiesu kriminalinis zmogus ( mano tik siela kriminaline), todel suglaudziau sparnelius ir nusileidau ant zemes( kaip kad tame mano avatare). Bet mes zemumose irgi lavinames. Mes tampame tik dar istvermingesni. Uzgrudinti tampame ivairiu gyvenimo negandu, nors kaip tu kad rasei siauro mastymo. Bet as nesigailiu. Pasirinkau savo kelia.

Ant žemės vaikšto visi žmonės, o mintys skraido tik maždaug 1,90 m nuo žemės aukštyje. Pasaulį duoda gyvenimas, o mintis gali apsirinkti pats. Kokias pasirenki, tokias ir turi - ir skraidai pažeme kaip kregždė prieš lietų.

Galima turėti du pasaulius, nes yra dvivietė sąmonė, kažkodėl dauguma žmonių renkasi vietoj dviejų - vieną. O aš noriu išnaudoti maksimumą. Tai ne "protas", man tai paprasčiausiai įdomu. Vieni renkasi kitų paruoštą gatavą produktą, kiti susikuria savo. Tame nėra nieko blogo. Aukščiau 2 m vis tiek niekas nepakyla.

O daug matyti yra gerai, galiu tik tiek pasakyti.

[sara]

Supratau, stengsiuos susikurti dvi pasaulio linijas. Galu gale jau atejo laikas save keisti, griebsimes paskutinio siaudo.   Bet matai tas dvi linijas nera taip paprasta susikurti, net nezinau nuo ko reiktu pradeti...
Matai, etikos mokytojas pasakojo kad reikia tureti viena tiksla. Jo klausiau, viskas sekesi nuostabiai kol nesuklupau. Dabar to vieneto koncepcijos niekaip negaliu atsikratyti.  Kuri laika matyt vieneto supratimas man tiko, o paskui, matyt,  ta supratima reikejo keisti i dvejeto ( kaip kad drugelis kad ritasi is viksro).Ka man daryt? Nuo ko pradet? Neuzduok daug uzduociu, o kazka pacio paprasciausio uzduok. Dekoju.

Bandziau gilintis nuo temos pradzios, kodel yra tavo paveksleliai istrinti?