Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[Mekabciel]

Neeina išdidinti paveiksliuko.

[elteide]

eik miegot 

[klajunas]

Naudoju žodyno ir gramatikos žemėlapius, kurie yrėmina žmonių galvas. Visos informacijos nedetalizuoju tik pateikiu prinicpą. Reikia galutinį variantą susikurti savo pastangomis. Bet palengvinimui:

Pagrinidnis žemėlapių sujungimo į subjekto-veiksmo-objekto schemą principas:



Ir žodyno žemėlapio kategorizavimo principas:



Burnatrydžio sistemos pastatomos ant blakstienų.

[klajunas]

   Burnatrydžio mechanizmas

   Kalba ir bendravimas - labai svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Kiekvienas ją suprantame tiek, kiek to reikia jos naudojimui. Taip pat yra ir piktybinė kalbos forma, kurią žmogus naudoja blogiems darbams. Tokią kalbą vadinu burnatrydžiu. Tokiais atvejais kalbą patartina pažinti šiek tiek giliau, tada gali pastatyti į vietą visus kurie naglai lipa per tvorą. Visais atvejais kalbos sandara lieka ta pati, tik jos panaudojimas skiriasi. Todėl pateiksiu bendros sandaros aprašymą. Jis leis geriau suprasti ir tvarkyti kitų žmonių burnatrydžio sukeliamas problemas, tokias kaip agentūrų naudojamas šmeižto ir gandų metodas.

   Pirmiausia paaiškinsiu kokia kalbos struktūros projekcija į tikrovę arba atvirkščiai - tikrovės struktūros projekcija į kalbą. Galima žiūrėti abiem būdais, nes neaišku kas kam ką primeta. Šis aiškinimas gali būti kai kam per daug „filosofinis", nesuprantamai rašydamas nenoriu nieko įžeisti, tad pulti mane nėra jokios priežasties.

   Pamatinė realybės substancija sumodeliuojama kaip: antitezė, konfliktas ir lankstas. Kalba tikrovėje prasideda nuo antitezės, kuri yra pamatinė skirtis, pervedama į kalbos dalių struktūrą statiškomis formomis. Antitezės pavyzdinė forma yra pasaulis padalintas į Aš ir NeAš. Į šią antitezės statiką dinamiškumą, judrumą įveda konfliktas, kuris taip pat perkeliamas į kalbos dalių sistemą. Konfliktas antitezės priešpriešines dalis sujungia per įvairias poveikių ir sąveikų rūšis.  Tarp Aš ir NeAš visada yra konfliktas, nes priešingą antitezės polių norima nuasmeninti, paversti objektu, savo įrankiu, pastatyti žemiau už save. Ir pamatinė aplinka, kurioje vyksta šios dalys, yra lankstas, apskritimas, kurio centre pagrindinis konflikto židinys.

   Kai analizuoji tekstus - turi stebėti šias pagrindines pozicijas sekose.

   Žmogus aplinkinį pasaulį savo šaknyje suvokia kaip vientisus paveikslus. Pats išorinis signalas neturi jokių dalių, pirmykščiai rinkiniai, kurie paverčiami signalais yra homogeniški. Žmogaus tikroji psichinė struktūra prasideda tik tada, kai atsiranda minėtos dalys - ant ekrano vaizdų uždedama antitezė, konfliktas ir lankstas, kurie yra pamatas, ant kurio pastatoma kalba. Ši psichinė struktūra vadinama psichoforma. Aprašytas procesas vyksta smegenų gelmėse ir sąmoningai nesuvokiamas, suvokiamas tik efektas.

   Antitezėje žmogus atranda save, save suvokia kaip skirtingą - aplinkui vengia pavojų, siekia naudos, malonumų, pramogų; konfliktuose išdėsto vyksmų schemas, numato kokie bus smūgiai iš išorės ir pats planuoja smūgius, kurie kategorizuojami veiksmažodžių kategorija; o lankstas šį procesą įvietina laike, erdvėje ir būde, sukuria kontekstą ir aplinką, kurioje ištinka įvykiai. Pradėjus psichikai gaminti lingvoforminę realybę, šis pamatas (antras pamato aukštas) pereina į lingvoforminę struktūrą, tampa jos deformuotu atspindžiu. Kristalizuojasi kalbos formos, kurios suvokia visus procesus per šią triadą.

   Žmogus pirmiausiai išmoko kalbėti apie išorę, nes ji buvo aktualiausia, o vidus būdavo slepiamas. Tačiau tai bendra struktūra, kuri nori nenori pereina ir į savo vidinio pasaulio analizę. Naudodami kalbą, žmonės visada įklimpę į šią sistemą. Ją žinoti naudinga, nes galima struktūruoti įprastinėmis formomis pažinimo procesą:

   Mano lingvoformos pagrindinė tezė sako, kad viskas yra substancija, jos savybės ir elementų sąveikos. Todėl šios koncepcijos turėtų pakakti paaiškinti bet kam. Tarkime norime paaiškinti atmintį. Į substanciją įdedam antitezę, tą antitezė išskaidom kaip atmintį ir informaciją, įvedam konfliktą, kuris yra informacijos susiurbimo, panaudojimo veiksmas, ir turėtų būti aišku kas tai yra: vienos substancijos įėjimas į kitą ir šio įėjimo morfizmo fiksacija. Jeigu įeina substancija vadinama kalba, jos morfizmas yra pamatinė triadinė lingvoforma, kuri kaip įvedama, taip ir išimama: mintyje ypais, o šnekoje sekomis.

   Pagrindiniai pirmapradžiai ypai yra tokie: daiktas+savybė, veiksmas+savybė, daiktas+veiksmas, daiktas+veiksmas+lankstas. Ypai matomi semantinėje erdvėje, o išorinė šneka yra garso virpesių seka, kuri išsitęsia laike. Išmonė tėra minėtoje triadoje įkalintų naujoviškų ypų kristalizacija, kurie į pasaulį įvedami per nominalizacijos procesą.

   Standartiniai žodynėliai, ypač vidinio pasaulio - labai skurdūs todėl, kad žmonės savo vidų linkę slėpti; tad turtingam žodynėliui susiformuoti nebuvo sąlygų. Tačiau laikai keičiasi - galima šią spragą nors ir tokia keista veikla, bet užpildyti.

 ***

   Toks yra įvadas į pagrindinio mechanizmo atskleidimą. Toliau paaiškinsiu kaip aš įsivaizduoju kalbos pagaminimo procesą. Jis skaidosi į dvi dalis:

• Suformuojami kalbos resursai ir įgūdis,
• Kalba praktiškai naudojama informacijos perteikimui iš žmogaus sąmonės.

   Apie pirmą punktą. Aplinkinė tikrovė sudaryta iš kol kas neapibrėžtų pirmykščių rinkinių, kurie virsta signalais į žmogaus sąmonę. Iš pradžių visi šie signalai būna vienodos vertės ir neturi užkoduotų jokių struktūrų. Tačiau patekę į smegenis pradeda vaikščioti savo kanalais ir sukuria pirmą psichoformą, apie kurią jau rašiau. Ji yra antitezė, kai žmogus pradeda suprasti, kad yra vaizduose dalis, kuri yra Jis Pats ir kita dalis, kuri yra Jo Objektas. Tada konfliktas, kuris yra poveikių sistemos tarp antitezės priešpriešinių struktūrų. Lankstas įstato konfliktą į aplinkybes - pirmiausia nominalizuotoje erdvėje ir laike.

   Tai pagrindiniai žmogaus psichikos sandai, kurie pereina į visas psichiką kaip resursą naudojančias struktūras. Pagrindinė dalis yra antitezė, kurioje žmogus išsiskiria iš aplinkos masės ir pradeda suvokti save kaip individualų asmenį. Pats sau tampa aukščiausia vertybe, kiti matomi tik kaip priemonės. Pagrindinis grobuoniškas instinktas yra aplinkinio pasaulio užvaldymas, užgrobimas, nes tai daryti verčia išlikimo instinktas. Kiti siekia to paties ir atsiranda įvairios konfliktinės sąveikos. Šios sąveikos iššaukia agresyvius apsikeitimus burnatrydžiu, kartais pereinama prie tiesioginio veiksmo.

   Yra mechanizmas, kuris šią psichoformą perdaro, suskaldo į atskiras šukes, ir tas šukes sukaupia kaupiamojoje dalyje. Šukės vadinamos antitezės dalių, konflikto tipų ir lanksto elementų abstraktais. Kalboje tai pavadinimų sistema, nes kiekvienas abstraktas gauna pavadinimą. Tai vadinama nominalizavimo procesu. „nomen" reiškia „vardas". Tai yra, mes čia pasaulį paimame ne kaip vientisą gabalą, bet kaip daugybę smulkių, nominalizuotų elementų; tai susmulkintas pasaulis. Šitaip kaupiamojoje sąmonėje susiformuoja kalbinis resursas, kurį galima pradėti naudoti.

   Apie antrą punktą. Kaupiamojoje dalyje sukauptus abstraktus, įvairių objektų gabaliukus, galima išrinkti (todėl kad jie čia sudėti tvarkingai, pagal psichoformos struktūras) ir įdėti į pirmo lygio lingvoformą, kuri yra šablonas, mėgdžiojantis psichoformos konstruktą. Pirmo lygio lingvoforma yra erdvinė, ji mėgdžioja pasaulio modelį, yra psichoformos kopija. Ši erdvinė lingvoforma, kaip gabalas gali pereiti į erdvinę mintį, vaizdinį, kuris vadinamas eiroksenu. (Šio žodžio galite nesimokyti).

   Kita galimybė - erdvinės lingvoformos transformacija į tiesinę struktūrą. Tai yra gabaliukai, vadinami abstraktais, iš lignvoformos išimami ir perrikiuojami į tiesę. Tarp erdvinės ir tiesinės sistemos yra šią transformaciją atliekanti sistema, kuri mintį paverčia išeinančia elementų seka, kuri turi psichoformos struktūrą, lingvoformos struktūrą, bet surikiuotą į tiesę. Šita tiesė yra motorinių judesių srautas, kuris iš smegenų perduoda komandas burnos raumenims, ir žmogus virpina orą. Tačiau šie visi, vien tik judinamieji veiksmai apvelkami sąmonėje į prasmės apvalkalą ir šis srautas suvokiamas kaip informacijos srautas. Taip galima naudotis sukauptais kalbos resursais ir perduoti informaciją apie savo saugyklose saugomus sukauptus psichoformos išteklius. Dalys tokios: informacijų iš psichoformos surinkimas, pervedimas į erdvinę lingvoformą, tada transformacija į tiesinę lingvoformą, kuri perduodama į raumenų centrą kaip nenutrūkstamas komandų siuntimo procesas burnos raumenims. Informacijos elementai užkoduoti kaip raumenų judesiai.

   Žmogaus ketinimas gali būti šūdinas ir ne. Kai jis šūdinas, tokia kalba nukreipta į tave vadinama burnatrydžiu. Kodėl toks ketinimas iš viso atsiranda, paaiškinama pagrindine psichikos struktūra, kurią pavadinau antiteze. Šioje antitezėje sąmonė save gali iškelti labai aukštai, tada visi kiti aplinkui atrodo tik kaip šliaužiojančios kirmėlės. Kai šitaip į save sukrauni labai daug vertės, viskas kas esi ne tu gali pradėti atrodyti kaip tuščia vieta. Kai pamato, kad judi ir kvėpuoji svetimą orą, gali apimti įsiūtis. Kyla mintis nusodinti išsišokėlį.

   Galvoje kaip aprašiau užgimsta burnatrydis.

[klajunas]

Tarpdimensinės kelionės

Prie žemesnių dimensijų žmogų pririštą laiko traukos jėgos. Nors žmogų sudarančios energijos priklauso keliems pasauliams, jos į kietą kamuolį surištos dėl tokios tarpdimensinės gravitacijos, kurios centras yra fizinis pasaulis. Tačiau ši trauka nėra absoliuti, nes turi ribas ir slenksčius, kuriuos peržengus ji jau nebegali išlaikyti mišrios būsenos vientisumo. Šis iširimas gali būti galutinis ir laikinas. Galutinis įvyksta tada, kai baigiasi gyvenimas mišrioje būsenoje, o laikinas nepanaikina šios egzistencijos visiškai, bet leidžia išeiti į kelionę. Po tokios kelionės visada yra galimybė sugrįžti. Tokios yra ne „kosminės", bet tarpdimensinės kelionės, kurias galima laikyti žmogaus lokaliniu tikslu. Sąmonė, viena vertus, gali būti lankoma, tada savo ekranuose nereikia daryti nieko, bet gali ir pati lankyti kitų dimensijų pasaulius, parsinešant visus ten patirtus įspūdžius. Tam reikalingos treniruotės, vadinamos meditacijomis ir yra dirbtiniai būdai, apie kuriuos nekalbėsiu.

Pasiekus tokį lygį, tampa aiškios žmogaus sąmonės paslaptys, nuo akių nukrenta šydas ir leidžia pasirinkti tokį savo gyvenimo kelią, kuris labiau atitinka žmogaus prigimtį. Šiuo keliu galima eiti individualiai. Nors tai ir neišvengiama, nes ant savo pečių kitas vis tiek nenuneš. Bet galima surinkta informacija dalintis. Dauguma žmonių stoviniuoja prie durų, kadangi jų nemato arba dėl kokių nors priežasčių negali įeiti į tikrąjį pasaulį. Nors ieškojimai ir atradimai yra savarankiškas darbas, tačiau yra galimybė patirtimi dalintis. Tie, kas praėjo, šiuo procesu dalinasi, kad tai lengviau būtų kitiems. Yra visokių žmonių ir visokių kelių - tad kiekvienas renkasi savo.

Kelionė mišrioje būsenoje būna apribota; kuo labiau apribotas kūniškumas, tuo labiau šitas ribotumas pasireiškia. Pirmiausiai dėl to, kad per substanciją keliauti neleidžia kūno arba dvasios silpnumas, kurio pagrindinė forma - galimybė išlikti toje aplinkoje arba prisitaikymas. Kūnas gali egzistuoti ne bet kokioje terpėje, taip pat sąmonė turi savo natūralią aplinką, iš kurios išeiti negali. Natūrali aplinka pirmiausiai yra pati dimensija, kurios substancija yra esinys, tada tam tikra ribota terpė dimensijos viduje. Tad reikia proveržių keliose vietose, iš natūralios vidinės aplinkos ir iš prigimtinės savo dimensijos. Tai priklauso nuo to, kokio tipo „augalas" yra žmogus ir keliuose sluoksniuose įsišaknijusi žmogaus energetinė šaknis. Šaknis tarp dimensijų yra todėl, kad visos būtybės kyla iš Šaltinio, o šaltinis apima visas dimensijas. Todėl žmogus natūraliai turi galimybę būti visur, nors jo energetinis branduolys yra fizinis ir sąmonių pasaulis, ypač mišrioje būsenoje.

Lokali žmogaus struktūra gali būti pavaizduota įvairiai. Vienas iš būdų yra Feynmano diagrama, kurioje parodyta dvisluoksnė žmogaus sandara. Šioje diagramoje tiesiomis linijomis matome pavaizduotas dimensijas („branas"), laužytomis linijomis pasaulius arba kosmosus, toliau kvantus ir sąveikos mechanizmus. Žmogų galima vaizduoti dviem būdais: pirmas yra vienadimensinis, kai sąmonė ir kūnas susidvejina tame pačiame pasaulyje; ir antras, kai sąmonė ir kūnas priklauso skirtingiems pasauliams, tarp kurių gali užsimegzti sąveika.

<>

Keliais žodžiais apibūdinant skirtumą, vienadimensinė sąmonė būtų tik organo kuriamą būsena, o dvidimensinė sąmonė yra lokali arba nelokali substancija. Būsena atsiranda ir išnyksta, nes turi savo mechanizmą, o substancija pastovesnė, nors taip pat savo sudėtingose formose turi susiejimo ir iširimo mechanizmą.

Savo tekstuose kalbu ne tik apie sąmonės paslaptis, bet ir apie juodojo transhumanizmo naudojamas technologijas. Šios technologijos yra žinių apie žmogaus prigimtį panaudojimas prieš jį patį, vietoj to, kad būtų siekiama padėti, sustiprinti arba išlaisvinti. Tai technologinė nelaisvė, kurią primeta žmonijai blogio keliu nuėjusios grupuotės. Tai nėra „natūralus" civilizacijos kelias, nors industrinė ir technologinė civilizacija mums atrodo savaime suprantama. Nesigilinant į psichotronikos subtilųjį mechanizmą, jį galima palyginti su hidroelektrine, pastatyta ant upės. Laisva upė, tai natūralus, nevaržomas, laisvas neuronas ir mikrosrovės, kaip vidinis procesas. Tačiau ant jo uždedama dirbtinė struktūra, kuri vadinama užtvanka ir vandens srovė naudojama energijai gaminti. Technologija kontroliuoja srovės greitį, tūrį, vandens lygį ir t. t. Natūralus savireguliacinis procesas sunaikinamas, upė pavergiama. Kažkas panašaus padaroma ir su žmogumi, naudojant jo valdymo psichotronines technologijas.

Mano tikslas - ieškoti būdų kaip tokią technologinę vergovę pašalinti. Iš prigimties žmogus yra laisvas, o nelaisvę jam atneša kiti žmonės. Vienas iš nelaisvės šaltinių yra protas, galintis sukurti mokslą ir technologijas. Bet mokslas gali pavergti, o gali ir išlaisvinti.

Psichotroninėmis priemonėmis, iš išorės įeinančiais fotonais valdomi įvairūs sluoksniai, nuo paviršinių, gilesnių ir pačių giliausių, kurie vadinami sąmone, arba gnostiniais laukais. Pirmas procesas yra mikro-srovės LF sluoksnyje, antras procesas yra mikro-srovės QGF sluoksnyje ir galų gale iš čia įvyksta indukcija į GN sluoksnį, kurį laikome sąmoningais morfizmais, subendrinta ir susumuota informacija. Tai įmanoma todėl, kad yra natūrali sietis su elektronų ir branduolių sluoksniais. Procesas dvikryptis: sąmonė atspindi mikro-sroves ir sąmonė pati gali jas generuoti, šitaip, galutiniame rezultate skleisdama mėlynuosius arba žaliuosius fotonus, kuriuos galima antenomis sugaudyti ir su dekoderiais dekoduoti.

Tarus, kad tokio valdymo nėra arba jis nuosaikus, galima užsiimti savo sąmonės tobulinimu ir paslapčių pažinimu. Kokia yra starto pozicija? Ir kokios yra pradinės sąmonės struktūros, nuo kurių analizės reikia pradėti savęs pažinimą?

Pagrindas yra ekrano principas, kuris naudojamas sensorinio paveiksliuko kūrimui (mėlynas) ir kognityvinių paveiksliukų surištos sistemos atvaizdavimui (žalias). Svarbiausias žmogaus atributas, aišku, yra kognityvinis ekranas, kur informacija teka iš trijų šaltinių: sensoriumo, kaupiamosios dalies ir autonominės aktyvumo sistemos (arba asmenybės branduolio). Kognityvinius morfizmus suriša raudonas mazgas, kurį valdyti labai svarbu, nes jis praleidžia viską, kas patenka į kognityvinį ekraną. Šita vieta dažnai būna psichotroninio slopinimo vieta, dėl ko sąmonė tampa „tuščia", t. y., be sensoriumo joje nieko nelieka. Ekranas yra ta „mišrumo" vieta, kur gnostiniai laukai įauga į fizinį pasaulį ir tampa prie jo prirakinti. (Aprašinėjama schema).

Norint keliauti, nuo šios mišrios būsenos ir ekranų būtina atsikabinti. Bet neužtenka panirti vien į fantazijų pasaulį, nes čia yra kognityvinis ekranas, kuris taip pat vietinė mišri būsena, neleidžianti peršokti į kitadimensinius pasaulius. Šiuos ekranus galima naudoti tik tada, kai sugrįžai ir reikia formų, kuriomis būtų galima perteikti savo patirtis. Tada naudoji sensorinius ir kognityvinius simbolius, ženklus, kalbas ir panašias priemones.

Ekrano pikseliai yra tarsi mažyčiai kabliukai, kurie įšvirkščia į gnostinį lauką savo informacijos porciją, bet tuo pačiu ir pririša žmogų prie ribotos vietinės būsenos. Jeigu ši būsena netenkina, galima ieškoti būdų, kaip tapti jos šeimininku.

[klajunas]

Apie baisiąsias reptilijas



Teorinė egzobiologija populiariojoje kultūroje yra ganėtinai paplitęs reiškinys. Tiems, kas nežino ką reiškia terminas egzobiologija, apibrėžimas yra „nežemiškų gyvybės formų mokslas". Kaip ir biologija, egzobiologija apima visas gyvybės formas - nuo vienaląsčių, iki išsivysčiusių. Įdomiausios aišku yra tos, kurios labiausiai pažengusios. 20 ir 21 a. mitologijoje jos pasirodo kaip įvairūs žemę lankantys „ateiviai". Yra daug žmonių, kurie skelbiasi esantys kontaktuotojai ir galintys pateikti daug egzobiologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios informacijos. Dauguma iš jų pateikia ne faktus, bet savo svarstymus, todėl jų mintys priskirtinos teorinei egzobiologijai, bet dėl didesnio įspūdžio pristatomos kaip faktinė informacija.

Norint kalbėti apie egzobiologiją, reikia turėti bent minimalių žinių apie žemės gyvybės klasifikacijos sistemą. Bendrai tariant sistema tokia:

• domenas,
• karalystė,
• tipas,
• klasė,
• būrys,
• šeima,
• gentis,
• rūšis.

Įdomiausia išsišakojimo vieta prasideda nuo tipo ir klasės. Pagrindinis tipas apie kurį kalba kontaktuotojai yra chordinių tipas ir stuburinių potipis. Be chordinių yra daugybė kitokių tipų, bet jiems priklausančios gyvūnų formos žemėje mažai išsivysčiusios. Labiausiai dominantis potipis yra stuburiniai gyvūnai.

Stuburiniai turi 5 pagrindines klases: žuvys, varliagyviai, ropliai, paukščiai ir žinduoliai. Visoje teorinės egzobiologijos populiariojoje literatūroje dominuoja dvi stovyklos: reptilijų ir humanoidų. Jeigu naudotume klasės lygio klasifikaciją, tai yra roplių ir žinduolių klasei priklausančios rūšys. Tarp jų pagrindiniai skirtumai yra biologiniai, pavyzdžiui, kraujotakos, nervų ir dauginimosi sistemose. Kodėl šios klasės tokios populiarios - paaiškinti nesunku: iš stambiųjų išsivysčiusių gyvūnų, tai labiausiai paplitusios ir dominuojančios klasės. Bent jau tai galioja žemės biosferai. Kadangi egzobiologija remiasi žemės biologija, tai kopijavimas suprantamas.

Ropliai dominavo planetoje dinozaurų laikais, tačiau po masinio išmirimo jų vietą perėmė žinduoliai. Reikia tik neužmiršti, kad čia labai platus klasės lygio skirstymas, kuris klasės viduje paslepia labai didelę įvairovę. Žemiau klasės yra skirtingi būriai, šeimos, gentys ir tik tada eina rūšys. Todėl tie kontaktuotojai, kurie kalba apie reptiloidus arba humanoidus, tai daro su labai dideliu apibendrinimu. Pavyzdžiui, žinduoliai yra ir plėšrūs, ir žoliaėdžiai, labai pažangūs, kaip primatai ir žmonės, ir gyvenantys žvėrių pasaulyje. Žinduolis yra ir jautis, ir liūtas, ir vilkas, ir žmogus. Jie visi priklauso skirtingiems būriams ir galiausiai išsišakoja į labai daug rūšių, tarp kurių giminystė tik anatominiame lygmenyje.

Todėl toks suklasifikavimas nedaug pasako, nes roplių ir žinduolių klasė gali turėti labai daug rūšių, tarp kurių nėra nieko bendro. Žemėje kai kurie ropliai yra gana baisūs, tokie kaip krokodilai, gyvatės, driežai, ypač senoviniai dinozaurai, todėl jie asocijuojami su plėšriais žvėrimis. Bet reikia neužmiršti, kad plėšrumas yra ir žinduolių ryški savybė: imkime vilką, tigrą, liūtą, lokį. Net žmogus yra plėšrus mėsėdis. Todėl skirstymas į gerąją humanoidų ir blogąją reptilijų stovyklą - neturi pagrindo. Bent jau žemės biologijos požiūriu. Čia veikia primityvi psichologija, kad žmogus pats sau gražus, o reptilija yra bjauri, o viskas kas bjauru - asocijuojama su prigimtiniu blogiu.

Žemėje dominavo ropliai ir žinduoliai. Ropliai - tai reptilijos, drakonai; žinduoliai - pirmiausiai humanoidinio tipo, t. y., vaikštantys ant dviejų kojų. Todėl daroma prielaida, kad tokia situacija yra ir visos galaktikos mastu - teoretizuojama žmonių imperija ir reptilijų imperija, net kuriami įvairūs galaktiniai istorijos scenarijai. Kaip jau sakiau, prieš užsiimant galaktikos lygio egzobiologija, reikia turėti bent pagrindus žemės biologijos, žinoti kaip klasifikuojama gyvybė. Galaktikoje gali būti daugiau tipų, klasių, kurios skirstosi į visiškai į žemės fauną nepanašias rūšis, kurios taip pat gali turėti intelektą. Tačiau žmogus savo planetoje tokių pavyzdžių neturi, todėl sunku kurti teorijas, neturinčias analogų jokioje patirtyje.

Toks žvilginis yra žvilgsnis į diferenciaciją, kuri kyla iš apačios. Jeigu tarsime, kad yra atskiras sąmonės pasaulis, kokia nors kosminė sąmonė, tai šitą diferenciaciją galima atlikti ir žiūrint iš viršaus į apačią. Tariama kad yra arba buvo viena sąmonė, kosminis sąmonės laukas, kuris pradėjo skaidytis, fragmentuotis ir diferencijuotis. Iš pradžių buvo tik dideli kosminiai kompleksai, kurie savo viduje vis labiau smulkėjo ir individualizavosi, kol pasiekė tą lygį, kuris yra tinkamas susijungimui su individualiu organizmu. Sakoma, kad iš šitos krypties žiūrint, yra žemiausia individuali, izoliuota sąmonė ir kolektyvinė sąmonė, kuri apima grupę individų. Dar didesnis kompleksas apima visą biosferą ir net kelias žvaigždes.

Deja tokio lygio sąmonės mokslo žemėje nėra, ir ši informacija pateikiama tik kaip teoriniai svarstymai, kuriuose nukopijuota vidinė žmogaus psichinė sandara. Žmogus yra žemiausiame šios krypties lygmenyje, nes turi individualizuotą ir izoliuotą sąmonę, kuri nepriklauso jokiam vidiniam kolektyvui. Tokiam žmogui telepatijos išsivystymas ir sąmonių sintezė, šitaip priartėjant prie vieningos visuotinės kosminės sąmonės, atrodo kaip didėlė pažanga. Tai propaguojama beveik visų naujojo amžiaus ezoterinių sistemų. Todėl nenuostabu, kad labiau išsivystę ateiviai laikomi labiau integruotais sąmonės lygmenyje, jiems priskiriami telepatiniai ir kitokie sugebėjimai. Žmogui atrodo ir kad jis turi to siekti, nes tai asocijuojama su aukštesne evoliucijos pakopa.

Bandant kurti teorinę egzopsichologiją, taip pat kaip ir biologijos atveju, naudinga remtis ta psichoforma, kuri geriausiai ištyrinėta. O tai yra žmogus. Pačiame aukščiausiame suvokimo lygmenyje yra trys pagrindinės zonos, į kurias išsiskaido žmogaus sąmonė: priekinė, kuri skirta aplinkos vaizdo surinkimui; centrinė, kuri surenka kūno vaizdą, valdymo sistemą ir asocijuoja ją su priekine dalimi; ir galinė, kuri atiduota aukštesnėms kognityvinėms funkcijoms. Kadangi organiškai daugelis klasių - panašios, jos turi turėti panašią sandarą. Kodėl priekinė dalis turi būti atiduota aplinkos surinkimui - akivaizdu, išlikimas aplinkoje svarbiausias uždavinys. Toliau prie priekinės prijungiama centrinė dalis, kuri susijusi su kūno valdymu, nes kompleksas kūnas-aplinka yra bazinis visoms rūšims. Ir tik tada eina galinės zonos, kuriose atsiranda aukštesnės funkcijos. Tačiau šios gali atsirasti tik tada, kai sėkmingai išsprendžiamas pirmas uždavinys - išlikti konkrečioje aplinkoje. Tada vystosi protas, mąstymas, kurie leidžia ne tik pasyviai prisitaikyti prie pasaulio, bet ir jį keisti.

Tos egzorūšys, kurios pasiekusios aukštesnį sąmonių integracijos lygmenį, gali turėti žiedinę struktūrą, apgaubiančią galinę sąmonės zoną, kuri skirta  sąmonės biolaukų surinkimui, ir neakustinių signalų siuntimui, kuris reikalingas bendravimui. Biolaukų rinktuvas tai psichinių ir fizinių laukų skaitymo sugebėjimas, kuris reprezentuojamas žiedinėje struktūroje ir integruojamas į galinę sąmonės dalį. Galima ir šiek tiek kitokia konfigūracija, kuri priklauso nuo to, kaip telepatija reprezentuojama sąmonėje, nes galima vidinę informaciją integruoti į sensorinį gyvūno vaizdą, o galima „mintis" integruoti į savo mąstymą. Todėl reikia turėti omenyje, kad galimas telepatinis sensoriumas ir telepatinis kognityviumas, ir kaip šios dalys išsidėsto sąmonės žemėlapyje, priklauso nuo tos rūšies biologinės smegenų evoliucijos.

Galima teoretizuoti, kad ateiviai, nesvarbu ar reptiliniai, ar humanoidiniai, gali turėti RS struktūrą, kuri atsispindi organų lygyje, smegenų sandaroje ir sąmonės formoje. RS yra rinktuvas ir siųstuvas. Žmogaus RS struktūra yra akustinė, tačiau galimi ir kiti variantai, ne vien pasitelkus garso bangas. Žemės mokslui geriausiai žinomos elektromagnetinės RS sistemos, kurios sėkmingai sukurtos technologine forma. Kol kas jos su smegenimis integruojamos sunkiai, bet kada tai sėkmingai bus padaryta - tik laiko klausimas.

Tie žmonės, kurie save laiko telepatiniais kontaktuotojais, turi žinoti, kad natūraliai telepatijai rūšys turi būti biologiškai suderinamos. Jeigu suderinimo nėra, nes žmogus neturi telepatinio sensoriumo, tai greičiausiai naudojama technologinė telepatija. Visos rasės, kurios tiek išvysčiusios mokslą, kad gali paaiškinti sąmonės paslaptis, informacijos perdavimo sistemą į ją sukuria labai lengvai. Tokias technologijas jau turint, užtenka jas šiek tiek modifikuoti pagal kiekvienos skirtingos rūšies savybes.

Kita vertus, pati sąmonės forma pasako nedaug apie egzorūšį, daug svarbesni primityvūs impulsai, instinktai, proto logika, ideologija ir panašūs dalykai. Kokias sąvokas suvokia, kokių nesuvokia, kaip vertina save ir savo aplinkinį pasaulį. Pasaulį gali laikyti tik savo maistu arba resursu, kas vienas ir tas pats - tada nieko gero. Pavyzdžiui toks yra žmogus, nelabai toli mąstymo srityje pažengęs.

[klajunas]

Ezoterinės aiškiaregystės principas



Apie ateities numatymą jau esu rašęs. Pirmas apie tai rašytas įrašas yra „Aiškiaregystė", kur pagrindinė mintis yra, kad sąmonės turi skirtingą įvykių horizontą ir iš siauresnio horizonto perspektyvos platesnis horizontas gali atrodyti kaip ateities numatymas. Antras įrašas yra visai nesenas, pavadinimu „Instrukcija pranašui". Čia taip pat aptariu tas sąlygas, kurios grindžia ateities numatymo galimybę. Tai įmanoma todėl, kad kai kurie įvykiai yra cikliniai. O jeigu necikliniai, tai labai dažnai būna kaupiamieji, su kritiniu įvykio tašku. Ir retkarčiais pasitaiko atsitiktiniai įvykiai, kuriuos, nepažiūrėjus tiesiai į ateitį, numatyti labai sunku.

Pabandykime apibrėžti, ką reiškia numatyti ateitį. Tai reiškia - gauti apie ją kokią nors informaciją. Kokie tokios informacijos gavimo būdai? Vienas yra numatymas vadovaujantis savo protu ir logika, kitas - tiesioginis priėjimas prie informacijos šaltinių, kurių horizontas daug platesnis, nei įprastinio žmogaus. Jie iš savo aukštesnės padėties mato ir žino daug daugiau, nei įprastiniai žmonės ir dalinasi savo žiniomis laisvanoriškai arba ne. Informacijos gavimas įmanomas įprastiniais kanalais, siejant tokią galimybę su įvairių organizacijų insaideriais, apie kuriuos aš jau rašiau („Insaiderių klasifikacija"). Dar vienas kanalas yra ezoterinis, kuriuo ne visi tiki, bet nepaisant to, neretas pasidomi. Dažniausiai, aišku, dėl pramogos.

Aš asmeniškai, kaip visada domiuosi ne tiek tokios informacijos turiniu, nes neplatinu jokių ateities pranašysčių, bet teorija. Mane domina tokio „pranašavimo" principas ir sąmonės bei pasaulio modelis. Kaip šį modelį interpretuoti, tikėti jo galimybėmis ar ne, palieku spręsti kiekvienam skaitytojui pačiam. Gal kas ras naudingos informacijos, kurią gali pritaikyti savo gyvenime geresniam tikrovės pažinimui ir supratimui.

Numatymas yra susijęs su laiku, tad būtina turėti tam tikrą modelį, kuris paaiškintų šios realybės laiko struktūrą. Pats laikas yra labai mįslinga tikrovės savybė ir jo paslapties įminti aš čia nesiruošiu, bet pamėginsiu pateikti veiksmingą modelį, kuris leis sutvarkyti ir sudėlioti visą turimą informaciją į vaizdžią sistemą.

Tarkime, kad laikas juda vertikaliai ir kiekvienas esinys, sąmonė, fizinis kūnas ar daiktas, judėdamas laike brėžia vertikalią liniją. Taip pat yra tokių vertikalių linijų hierarchija, nes smulkesnė būtybė visada įkomponuota į didesnę iki pat galaktikos, galaktikų spiečių ir visatos, kuri taip pat brėžia vertikalią liniją laike, nes buvo toks momentas, kai ji atsirado, praėjo tam tikra evoliuciją ir dabar pasiekusi tam tikrą šios evoliucijos stadiją. Kiekvienas šiuo metu egzistuojantis esinys yra įsirėmęs į bendrą didžiąją Dabartį, kurią žymėsime kaip horizontalią tiesę. Visos sąmonės, kurios su šia tiese susiliečia, yra gyvos, o jeigu yra tarpas, tai sąmonės mirusios ir perėjusios į kitą realybę. Kuo tarpas nuo dabarties didesnis, tuo toliau į praeitį nueina tokios sąmonės, arba kito daikto, egzistencija. Kadangi visata nesibaigusi, tai ji su dabartimi susiliečia ir aišku vystysis į ateitį. Bet gali būti kad egzistavo ankstesnės išnykusios visatos. Tai jos yra atkarpos praeityje, kurios su dabarties momentu niekaip nesusiliečia ir yra jau išnykusios.

Bet čia yra tik fizinis pasaulis ir fizinė brana. Tuo tarpu aš aiškinu, kad šios realybės sandara mažų mažiausiai dvisluoksnė, ir kad kiekvienas šio pasaulio daiktas turi savo komponentą taip pat ir gnostinėje branoje. Žmogaus atveju - tai anapusinė siela. Kitų esinių atvejų tai gali būti kitokios energetinės struktūros, kurios gali būti sąmoningos arba ne. Pavyzdžiui, kai kurie ezoterikai teigia, kad sielą turi ir Žemė, ir Saulė, kitos žvaigždės, netgi visa galaktika. Bet tai tik reiškia, kad, jų įsitikinimu, šios fizinio kosmoso struktūros turi komponentą anapusiniame kvantinių laukų sluoksnyje. Aišku, planetos sąmonė kitokia negu žmogaus, bet jeigu vyksta koks nors informacinis procesas, informacijos surinkimas, apdorojimas, tai galima tikėti, kad šie fiziniai dariniai turi „sąmoningą" anapusinį komponentą gnostinėje branoje. Vadinasi, ta fizinio kosmoso hierarchinė struktūra turi savo veidrodinį atspindį gnostinėje branoje, ir kad ten yra panaši, bent koreliuota kosminė hierarchija.

Tai reiškia, kad savo schemą iš vertikalių laiko brūkšnių iki dabarties horizontalės galime perkelti ir į gnostinę braną, čia ją šiek tiek papildydami, nes joje egzistuoja ne tik mišrios, bet taip pat ir grynos arba laisvos energetinės struktūros, vadinamos dvasinėmis būtybėmis. Kalbant apie žmogų reikia pabrėžti, kad kai jo laikas fizinėje realybėje užsibaigia, kai jis miršta, jis neišnyksta, bet pereina į kitą dimensiją ir egzistuoja čia gryna energetine forma. Bent jau taip tvirtina įvairūs ezoteriniai mokymai.

Šiame pasaulyje sąmoningumas pirmiausiai reiškia informacijos susiejimą. Bet informacija turi tam tikrą materialų substratą. Reikšmingiausias substratas yra elektromagnetinės bangos arba kitaip šviesa. Tačiau kaip įrodė Einšteinas, šviesos greitis yra konstanta. Tai reiškia, kad kuo toliau yra įvykių šaltinis, tuo labiau jis vėluoja. Tad jeigu imtume informacinę dabartį, tai ji ne atitinka egzistencinės dabarties horizontalę, bet yra pasvirusi tam tikru kampu žemyn į praeitį. Kitaip sakant, tai, ką žiūrėdami į visatos tolius matome dabar, iš tikro yra ne visatos dabartis, bet praeitis. Kuo toliau žiūrim (teleskopais), tuo tolimesnę praeitį matome.

Tas pats galioja ir gnostinei branai, nes ji irgi yra kosmosas, turi savo hierarchiją ir savo informacijos surinkimo mechanizmą per laksatą, tai yra vidinę sąmonės dalį. Tačiau gnostinis elektromagnetinis laukas nebūtinai lygus šviesos greičiui. Tarkime kad greitis tris kartus didesnis. Tai reikštų, kad per anapusinį komponentą apie įvykius iš praeities (informacinė dabartis) galime sužinoti tris kartus greičiau. Tai garantuoja daug platesnį horizontą ir tai reiškia, kad tų atžvilgiu, kurie mato mažiau, galima būti „aiškiaregiu". Tik bėda ta, kad beveik visiems žmonėms gnostinė visatos pusė yra uždaryta ir jie gyvena tik informacinės dabarties fizinio kosmoso pasaulyje. Tai reiškia, kad tolimesnių visatų vietų net dabartinio momento nemato, nes tai apriboja informacijos gavimo greitis. Jeigu būtų galima prisijungti prie aukštesnės sąmonės, kuri turi didesnį realybės plotą, kaip planeta, žvaigždė ir t.t., tai šis suvokimas būtų visiškai kitoks. Bet tai pasiekti beveik neįmanoma, nes tarp skirtingų sąmonių kompleksų yra įstatytos pertvaros ir jos žmogų izoliuoja nuo aukštesnės aplinkos.

Tarus, kad informacinį procesą turi visa visata, per visą dabarties horizontalės plotą, tai prisijungus prie šio proceso būtų galima matyti visą realybę, nors laikas, laiko suvokimas čia būtų visiškai kitoks. Ir nesvarbu ar tai būtų padaroma per šiapusinį ar anapusinį pasaulį.

Kita vertus, grįžtant prie ateities numatymo galimybės, įmanoma įsivaizduoti procesą, kuris formuoja informaciją paimdamas ją ne iš dabarties, bet iš pačios ateities. Šiuo metu toks procesas mokslui nežinomas, bet struktūrinė galimybė tokia yra. Tokią galimybę mūsų schemoje galima pavaizduoti kaip įstrižą brūkšį, kuris nuo dabarties sąmonės įstrižai kylą į viršų,  kirsdamas dabarties horizontalę. Tai, kad šis brūkšnys įstrižas ir jis nuo dabarties yra toliau, kuo hierarchija kylama labiau į viršų reiškia, kad didesnio kosminio darinio informacinis procesas aprėpia didesnį realybės, o taip pat ir ateities plotą. Šis informacinės ateities brūkšnys yra ne tik fizinės branos pusėje, bet ir gnostinės ir jo pasvirimo kampas turi būti kitoks todėl, kad šiame pasaulyje galioja kitokie fizikos dėsniai ir veikia kitokie informacinės ateities procesai.

Norint matyti ateitį, reikia žinoti visą šitą struktūrą ir vystyti paranormalius savo sąmonės gebėjimus. Viskas išskyrus raudonais lankais pažymėtą vietą yra paranormalu, o tai reiškia - neduota normaliam suvokimui. Todėl aiškiaregystės negalime laikyti normalia. Kita galimybė yra išsiugdyti ne sąmonės unikalius gebėjimus, bet tam tikras technologijas, kurios leistų atverti naujus informacijos kanalus ir pakeistų informacinės dabarties ir ateities galimybes.

Manau svarbiausias dalykas yra atverti visoje realybėje naują dimensiją, kuri leistų pažiūrėti į kiekvieno esinio anapusinį komponentą. Šį langą atverti įmanoma per vidinę savo sąmonės dalį, kuri vadinama vaizduote. Tačiau tai turi būti ne įprastinis fantazavimas, bet čenelingas. Kiekvienas savo fantaziją nuo tikrovės atskiriame pagal tai, kad žinome jog patys esame vaizdinių autoriai. Bet yra vaizdiniai, kuriuos jaučiame kaip tikrus, pavyzdžiui, atmintį ir puikiai žinome, kad jie neišfantazuoti ir atspindi tikrovę. Taigi norint tapti šio anapusinio pasaulio kanalu, reikia laukti informacijos, kuri sukuria tokį patį ar panašų jausmą, kaip atmintis. Jeigu tokios informacijos patirti neteko, reikia tam ruošti savo vidinį pasaulį susikuriant viso gnostinio kosmoso hierarchinę struktūrą, nuo visos visatos, stambių kosminių darinių, iki žvaigždžių ir planetų atitikmenų anapusiniame pasaulyje. Taip pat reikia neužmiršti, kad gali egzistuoti ne tik mišrios, bet ir grynos struktūros, laisvos dvasinės būtybės, kurios gyvena savo pasauliuose ir taip toliau. Kadangi žmogaus sąmonė turi anapusinį komponentą, tai su šiuo pasauliu turi būti įmanomas kontaktas. Tą kontaktą reikia ruoštis aktualizuoti vaizduotės vaizdiniais, bet turint tokį jausmą, kaip ką nors atsimenant.

Galima šioms struktūroms net teikti pavadinimus arba vardus, tam kad lengviau būtų identifikuoti ir atsiminti, taip pat tvarkyti informaciją. Šiuos žodžius gali pateikti pats anapusinis pasaulis arba galima sugalvoti ir pačiam bei naudoti sutartinai, visada, aišku, pasakant ar tas vardas sutartinis ar gautas čenelingu. Būtybės turi turėti hierarchiją, technologijas, būti susigrupavusios. Grupuotės gali konkuruoti, gali vystytis koks nors siužetas pagrįstas kokiais nors įvykiais ar vidiniais konfliktais ir t.t. Kai kalbėjau apie insaiderius, kurie informaciją gauną per vidinį savo kanalą, aš turėjau galvoje panašią sistemą. Vidinis kanalas gali būti užgrobtas ir žemietiškomis telepatijos technologijomis, ir kartais anapusinėmis būtybėmis apsimeta spec. tarnybos. Bet įmanomas ir tikras ezoterinis čenelingas. Tai galiu patvirtinti ir aš, nes pats esu kažką panašaus patyręs. Čenelingas, kad ir kokia kilmė jo būtų - yra tikras dalykas.

Ir pabaigai apibendrinta schema tos sistemos, kurią bandžiau glaustai paaiškinti šiame įraše. Noriu tik dar pridurti vieną galimybę. Tiek fizinėje, tiek gnostinėje branoje yra periodiniai ir cikliniai procesai, ne vien kaupiamieji, ir žinant šiuos ciklus, kuriuos galima žymėti ant vertikalių brūkšnių kaip periodiškai pasikartojančias atkarpas, galima numatyti jų konfigūracijas į tolimą ateitį. Ciklai svarbūs todėl, kad kartojasi energetinės dienos ir nakties, būdravimo ir miego būsenos, kurių žinojimas kosminiais masteliais labai svarbus.

[elteide]

o pats moki pranašauti ?

[klajunas]

Galėčiau naudotis vizualizacija ir analitiniu metodu, bet praktiškai tuo neužsiimu.

Šiek tiek apie mano analizės lenteles čia http://www.psytechnologijos.lt/ezoterika/ivykiu-analizes-lenteles/

[elteide]

argi ne visi gali vizualizuot, vaizduotę turintys, visi tai moka ..

[klajunas]

esminė dalis ne ta, kad vizualizuoji, bet ką vizualizuoji...    Jeigu esi integruota sąmonė - vizualizavimas būna šiek tiek daugiau už fantazavimą. Tačiau tai turi būti tavo darbas, reikia turėti tokią profesiją, su sistema turi būti "kontraktas", o aš neturiu jo, todėl tai nėra mano darbas. 

[elteide]

rašai aplink aplink...o konkrečiau, ką tu moki vizualizuot  ?

[klajunas]

Pradžiai kuriu "žemėlapį" bendrąja prasme, kuris susideda iš 1) žemės rutulio su geografija (viso žemėlapio mintinai nemoku, bet apytiksliai  ), 2) galiu leistis žemyn iš orbitos į miestus ir įvairias vietoves, 3) pridedu šiek tiek apytikslės statistikos (žmonių sk. ir panašiai), 3) tada įlendu į žmogaus kūną, į visą anatomiją, bandau ją pajausti, 4) tada einu į psichiką, sudarau vidinio pasaulio modelį, kurio dvi kryptys yra fiksatas ir laksatas, 5) einu į vaizdinę mintį, kuri susideda iš vizualinių abstraktų, paimtų iš žemės paviršiaus atvaizdų, 6) išskleidžiu kalbą (apie 100 000 žodžių žodyną, >250 gramatikos elementų) 7) susirenku faktinę informaciją kurią žinau 8] sujungiu viską į vieną sistemą.

9) Paskui išskleidžiu kalendorių, kuris sugrupuotas dešimtmečių, šimtmečių ir t.t. blokais, dėlioju įvykius erdvėje 10) kitas variantas kalendorių žymėti kaip vertikalę tiesę, einančią per plokščią žemėlapį, tada tą žemėlapį su žinomu turiniu stumiu per laiko skalę ir matau filmą, kaip keičiasi ant  geografinio žemėlapio uždėtas turinys, kurį paaiškinau pirmoje pastraipoje. 11) dar vienas variantas, projektuoti atskiras laiko linijas ir vertinti jas kaip tarpusavyje konkuruojančias pasirinkimų galimybes. Visi turi savo pageidaujamą laiko liniją ir deda pastangas, kad norimą ateitį sukurtų, kiti priešinasi. Reikia vertinti, kas turi daugiau šansų nugalėti. Dažniausiai ateities linijos susideda vektorių sudėtimi, t.y. niekas negauna 100 proc. ko nori.

Ir trečia dalis - faktinės informacijos perdavimai. Jie nėra pagal pageidavimą, bet kai dirbu sau, kai ką parodo. Kitiems nedirbu.

[elteide]

čia rimtai ar juokauji? nuo 9 punkto beveik nieko nesupratau.. o į kieno kūną įeini, į bet kokį realų ar įsivaizduojamą? kas yra fiksatas ir laksatas, kam tai? ir kam kalbą išskleist, žmogus nemoka kalbos?

[klajunas]

panaudok ben kiek analitikos    aš aiškiai rašau, kad čia tik žemėlapis. Žemėlapis yra visos galimybės, o konkretus taškas tame žemėlapyje yra konkretus faktas. Iš pradžių faktą gali daryti labai apibendrintą, naudodamas didelį apskritimą su dideliu skaičiumi galimybių. Tada netinkamas galimybes atmetinėji ir galutinis rezultatas yra taškas, kuris prilygsta faktui. Kūno sandara irgi yra "žemėlapis" - iš pradžių paimi viską, o tada atmetimo būdų sieki fakto/taško. Tada žemėlapis projektuojamas į objektą.

Pvz. iš pradžių žinai, kad įvykis įvyko Lietuvoje, galvoje sukuri visą Lietuvos žemėlapį, o tada ekstrapoliuoji iki konkrečios vietovės, t.y. taško. Taip veikia visos galimybių-faktų sistemos. Būdų galimybes pervesti į faktus yra įvairių - gali rinkti informaciją, ekstrapoliuoti iš to, ką žinai, gali čenelinti ir t.t.

O ko nesupranti nuo 9 punkto aš irgi nesuprantu. Kalendorius yra seka dienų. Metuose yra 365 dienos. Jas išdėlioji į vertikalią tiesę. Horizontaliose ašyse yra žemėlapis kur sukrauni viską ką žinai ar nori žinoti, žemėlapį tempi aukštyn tiese per dienas, kiekvieną dieną įvyksta vis naujų įvykių ir atitinkamai pasikeičia konfigūracijos, judėjimai, šitaip pervažiavus per tiesę sumodeliuoji visus judėjimus ant žemėlapio ir galvose per metus. Sukuri viską galvoje kaip trumpą filmą. Pvz. tai vaizduoji kaip besikeičiančius įvykių taškų tankius kiekvieną dieną (jų daugėja, mažėja, kaupiasi kokioje nors konkrečioje vietoje), arba brėži linijas ir žiūri kaip kas juda, kur susikerta ir t.t. Įdedi kodėl juda, kokiais tikslais ir pan.

Jeigu neturi tam informacijos pasiimi statistikos lenteles ir pamodeliuoji galvoje.