Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[klajunas]

Minčių skaitymo technologija

Nors minčių skaitymo technologijos sukūrimas būtų didelis proveržis į priekį, pats principas yra elementarus ir visiems žinomas. Daugiau problemų yra ne sukurti tam skirtą prietaisą, bet pasiekti tą tikrovės terpę, kurioje mintys atsiranda. Mokslo pasiekimai jau leidžia modeliuoti šitą tikrovę, bet rezultatai, manau, dar gan ilgai bus slaptinami. Koks šios tikrovės pagrindas atskleidžia fundamentalūs fizikos mokslai, kurie viską aiškina kvantinių laukų modeliu. Tai reiškia, kad mintys yra arba kvantiniai laukai, arba tų laukų savybė.

Kaip tvirtina „Standartinis modelis" laukuose vyksta sudėtingi kvantiniai procesai, reakcijos, energijų mainai ir taip toliau. Kad mintys yra sukuriamos sąveikų rodo tai, jog joms turi iš aplinkos būti patiekta informacija, kuri praeina sudėtingą apdorojimo procesą ir tik tada suformuojama į patyrimo fenomenologiją. Visi šie procesai turi daug šalutinių produktų, tarp kurių yra energijos išspinduliavimas į aplinką. Šiuos produktus galima panaudoti minčių iššifravimui.

Mintys yra informacijos projekcija į kognityvinį ekraną, kuriame atvaizduojama iš proto paimta, su aplinka susieta informacija. Tos mintys nuo išorinių objektų skiriasi tuo, kad jos yra ne tam tikrą erdvę gaubiančios formos, bet skleidžiasi iš vidaus į išorę, kaip semantinės gėlės. Daikte svarbu išorinė forma ir paviršius, o mintis yra turinys ir daikto idealizacija, neturinti formos. Šį minčių turinį jau galima iššifruoti su psichotroninėmis technologijomis, problema tik su atvaizdavimu išoriniuose prietaisuose. Ekranuose minčių informaciją galima atvaizduoti žodžiais arba vaizdais. Yra ir dar viena galimybė - perkelti informaciją į kito žmogaus galvą ir jis ją atvaizdavęs savo vidiniame ekrane, gali perteikti žodžiais.

Matome, kad atvaizdavimo problema išsprendžiama nesunkiai, daug sunkiau pasiekti tą tikrovės gylį, kuriame yra mintis ir ištraukti ją į paviršių. Tam turi būti kažkoks kontaktas, energijų mainai, vykstantys per apsikeitimą kvantais. Tarp minties ir skaitymo prietaiso antenos turi būti tarpininkas, palaikantis ryšį. Pavyzdžiui, radijo ryšyje tarpininkas yra elektromagnetinės bangos. Jos taip pat paaiškintos tik prieš kelis šimtus metų, nors elektriniai ir magnetiniai reiškiniai stebimi ir net naudojami labai seniai. Nebūtų nuostabu, jeigu tokių „fotoninių" stebuklingų galimybių yra daug daugiau mus supančioje aplinkoje, nei mus sako valdžia.

Suradus galimybes užmegzti ryši su nauju radiacijos lauku, žmogus įgytų dar vienas akis, galėtų matyti tai, ką sugeba pasiekti šie nauji nežinomi kvantai. Juk pagal tai, ką mes žinome apie fotonus, galime pasakyti, kad jie, kaip vektoriniai bozonai, susiję su daugeliu materialių kvantų, tarp kurių jie perduoda sąveiką. Tai yra tokios spinduliuotės niekada nebūna vienos ir izoliuotos, jos visada rodo turtingas kvantines sąveikas ir sudėtingą laukų struktūrą. Vadinasi, atsivertų ištisi nauji pasauliai. Dar daugiau, būtų visai nenuostabu, jeigu minčių ekranas irgi būtų tokio sudėtingo laukų komplekso dalis.

Naudojant analogiją su „Kvantine elektrodinamika", mažų mažiausiai turėtų būti atrasti gnostiniai elektronai (kaip gnostinio, minčių lauko dalis) ir jie turėtų būti gnostinių fotonų šaltinis, tarp kurių galėtų vykti abikryptė sąveika, kai gnostiniai spinduliai judina gnostinius kvantus ir sukuria sroves, o judančios gnostinės srovės būtų natūralus gnostinių fotonų šaltinis. Ši sistema būtų idealus technologinės telepatijos mechanizmas. Daug požymių, kad mokslininkai kažką panašaus jau yra atradę ir sukūrę, bet nenori su visuomene dalintis. Maža to, naudoja nelabai gražiems darbeliams.

Kad tai nėra laužta iš piršto, galiu pasakyti iš savo kaip insaiderio patirties grupėje, kuri prieš mane vykdo operaciją su telepatinės komunikacijos technika. Ši operacija vyksta jau labai ilgai, ir per tą laiką turėjau galimybę surinkti daug informacijos iš pirmų lūpų.

Visą šitą sistemą aš vaizduočiau tokiu paveikslėliu, į kurį sudėtos visos pagrindinės galimybės.



Šioje schemoje pavaizduota sistema, turinti dvi dalis: viena natūrali, kita - techninė. Pati telepatija turi daug galimybių sąveikoms įvairiomis kryptimis, bet čia paimtas tik vienas svarbiausias atvejis, vadinamas minčių skaitymu. Svarbiausia sistema yra radiacija, sklindanti nuo minčių struktūrų. Nesunku suprasti, kad mintys yra energetinis darinys, kuris sujungtas su informacine forma, ir nuo šito energetinio darinio atsiskiria kvantai, kuriuos pavadinau gnostiniais (gnosis gr. - pažinimas). Šita sistema turi net tris galimybes: 1) gnostiniai fotonai nuo minčių sklisti gali natūraliai, kaip natūrali radiacija; 2) jie gali atsispindėti atėję nuo natūralių šaltinių (kokie pavyzdžiui yra žvaigždės); ir 3) juos galima gauti mintis apšvitinus dirbtiniais gnostiniais fotonais ir iššifruojant jas surinkus atspindį.

Čia nėra nieko nuostabaus, juk akims pavyzdžiui, nėra skirtumo ar daiktus apšviečia lempa ar saulė, jie matomi vienodai. Tas pats būtų su mintimis, tik visa problema yra gnostinio fotono mechanizmo įvaldymas.

Antra, techninė dalis iš principo yra elementari, bet reikalaujanti fundamentalių atradimų. Kodėl taip yra. Todėl kad elektronai, kurie naudojami mikroschemose, surandami metaluose. Bet čia įprastos „Kvantinės elektrodinamikos" teorija, kuri įvaldyta. Tačiau gnostiniai elektronai, įprastiniuose Mendelejevo lentelės elementuose - nerandami. Tad norint sukurti bent anteną, reikia naujo tipo medžiagų, kuriose būtų galima generuoti gnostines sroves, tokias kokios smegenyse sukuria sąmonę. Kas iš įprasto pasaulio mums sako, kad tai nėra rožinė svajonė? Pirmiausiai pati „žmogaus" technologija, kuri atsiranda smegenyse. Mes matome, kad čia atsiranda taip visų mokslininkų išsvajota Jungtis. Maža to, šioje jungtyje sąmonė tiesiogiai neuronuose sąveikauja su atomais, elektriniais ir magnetiniais laukais, bei fotonais. Belieka surasti mechanizmą kaip smegenų terpė sugeba visa tai padaryti ir tada bus lengvai galima pamėgdžioti, tas smegenų dalis, kurios veiks kaip „gnostinis metalas", reaguojantis su gnostiniais fotonais, kurie dalyvauja informacijos formavimo procesuose į žmogaus vidinę fenomenologiją.

Vadinasi, įprasti metalai su laisvais elektronais netinka, reikia naujos terpės, kuri būti ir radiacijos šaltinis, bei šių spindulių moduliuojama informacinė terpė, kuri būtų tiesiogiai koreliuota su mintimis. Tai reiškia, kad sukurti psichotroninę anteną, reikia šiek tiek daugiau nei Mendelejevo cheminių elementų lentelė ir „Kvantinė elektrodinamika", bet akivaizdu taip pat ir tai, kad šiuo metu mokslas nėra jokioje aklavietėje šiuo klausimu. Ir telepatinė technika ne tik ne „už kalnų", bet jau šiuo metu turima ir naudojama. Deja naudojama tik žvalgyboje ir kariniais tikslais.

Matėme, kad pagrindinė problema yra antenos sukūrimas, kita problema - kodo iššifravimas, o visa kita, dekoderis ir psichotroninis televizorius, sukuriamas įprastinėmis elektronikos priemonėmis. Kitaip sakant, psichotronika yra hibridinė gnostinė-elektroninė. Svarbiausia dalis - iš smegenų paimta „gnostinio laidininko" technologija, kuris tiesiogiai sąveikauja su nuo minčių sklindančia energija.

Gali kilti toks klausimas: kodėl žmogus nėra telepatas, jeigu viskas taip paprasta ir gražu? Bet to mes šimtu procentų irgi nežinome. Ypač daug abejonių kyla tiems, kurie gyvena žemesniame sluoksnyje, nes jie sistemos apriboti ir klaidinami. Kodėl tuo gali naudotis aukštesnė klasė? Todėl, kad jie mažiau ribojami, o turtingesni laisvę gali nusipirkti. Ir apskritai šį klausimą viešinti draudžiama, o tie, kas turi galimybę skaityti kitų mintis, šio savo gebėjimo niekur neafišuoja, nes tai paprasčiausiai netikslinga. Gebėjimas galingiausias tada, kai jis slaptas.

[klajunas]

Kaip gintis nuo lervų (4)

Pratęsiant psichotroninio tardymo taktikų neutralizavimo klausimą, prie viso to, kas pasakyta galima pridurti dar kelias priemones. Naudinga išskirti išorinį ir vidinį „darbą" (abuse). Viduje veikiama per psichologinį manipuliavimą, kurio tikslas priversti žmogų paklusti; o išorėje siekiama pasinaudoti socialiniu spaudimu, per vardo juodinimą ir santykių griovimą. Kitaip sakant, poveikis vyksta dviem frontais, siekiant kiek įmanoma susilpninti žmogų psichologiškai, bandant jam pavaizduoti, kad nėra jokios išeities. Kad taip neatsitiktų, reikia gerai išmanyti visas psichotroninio tardymo metu naudojamas taktikas. Tokio tardymo metu siekiama dviejų tikslų: informacijos surinkimo ir valios palaužimo. Reikia visuomet žinoti, kad paklusimas terorizuotojams neišspręs jokių problemų, bet dar labiau gali apsunkinti situaciją.

Pavardinsiu vidines taktikas:

1) ėjimais pagrįstas žaidimas, kai po kiekvienos tavo minties įterpia savo repliką, kurios tikslas užtverti kelią, neutralizuoti tavo ėjimą ir sudaryti „dialogo" iliuziją. Taip žmogui neduodama ramybės, sekinama kantrybė ir bandoma sukurti įspūdi, kad kelių jokių nėra. Šią taktiką naudojant ilgai, pavyzdžiui, visą dieną, sudraskomas minčių srautas, jis pasidaro fragmentuotas, neleidžiama vystyti jokios nepriklausomos minties. Ši taktika dar papildoma slopinimu, kai įterpiama ne tik replika, bet ir užblokuojamas tavo srautas. Šitaip gali įvilioti į kokius nori spąstus, kreipti „dialogą" norima kryptimi. Laisvo minčių srauto nelieka ir tai labai nuvargina.

2) kvadratinių akių taktika, kai bandoma tavo mąstymo turiniui primesti interpretacija ne pagal temą, bet pagal reakciją į ją. Tai pasiekiama su dirbtinėmis, suvaidintomis, apsimestinėmis reakcijomis, vaizduojant, kad sužinojo kažkokį siaubingą dalyką ir siaubo laipsnį nustatyti galima pagal terorizuotojų reakciją į tavo mintį, „kvadratines akis". Tai gali būti nebūtinai vidinė taktika skirta tik terorizuojamam žmogui. Ypač ji veikia kai reakcija demonstruojama pašaliniams žmonėms ir jie apie objektą sprendžia ne pagal jį patį, bet pagal aktorių reakciją į jį. Šitaip prikuriamas siaubas ten, kur nieko tokio nėra.

3) savo operacijos problemų suišorinimas, žaidžiant gailesčio jausmu. Rodoma kaip jiems nesiseka, kokie jie nelaimingi, žlunga gyvenimas ir tik tu gali padėti pakišdamas pats save. Šitaip suišorinant informaciją, padalinama našta, dalis užkraunama taikiniui, kad jo sąmonėje atsidurtų neigiama informacija ir ta informacija pradėtų graužti taip pat, kaip graužią terorizuotojų grupę. Šitaip sumažinama sau skirta negatyvi energija ir našta pasidaro šiek tiek lengvesnė. Tai ypač veikia tada, kad žmogų norima įtraukti į savo problemų sprendimą, padarius viešais visus savo skaudulius.

4) dvigubo mąstymo taktika ypač dažna, kuri dar kitaip vadinama melavimu. Melavimas yra konstrukcinis mąstymas, kai savo viduje sukonstruojama tikrovės neatitinkanti mąstymo schema, ir savo šnekoje (vadinamame išeinančiame sraute) naudojama ne tikrovė, bet išgalvotos priemonės, kurių tikslas pasiekti tikslą paveikiant žmogų per apgaulę. Dvigubas mąstymas gali kurti išgalvotą istoriją, pateikti išgalvotą situaciją, kurios tikslas įrėminti sprendimų centrą ir priversti žmogų padaryti klaidingus sprendimus. Tačiau naudojant kognityvinę telepatiją, šią taktiką nesunkiai galima pramatyti. Ypač lengva kai suvoki, kad negalima pasitikėti nei vienu žodžiu, nes tokiose situacijose kaip psichotroninis tardymas niekada nebūna jokio nuoširdumo. Viskas yra apsimetinėjimas ir vaidyba, kurios tikslas padaryti darbą.

Išorinės taktikos:

5) išorinio pasaulio įvykių sukrovimas į tavo vidų. Ši taktika mišri, ji iš dalies taikoma vidinio terorizavimo metu, iš dalies - skleidžiant apie žmogų dezinformaciją visuomenėje. Pasaulis visada pilnas įvykių, kurie nebūtinai susiję su tavimi. Tačiau vykdant juodąją operaciją, šie išoriniai nusikaltimai pritempiami prie tavo gyvenimo, kad būtų galima primesti už juos atsakomybę. Tai yra kaltinimas dalykais, kurie iš tikro kažkur įvyko, bet tu nesi su jais susijęs, tačiau tau nesąžiningai siųnama už juos atsakomybė. Kartais tai daroma norint pagąsdinti ir patikrinti, kartais norima apšmeižti visuomenės akyse, arba paprasčiausiai norima tave padaryti atpirkimo ožiu, nes prokuratūrai reikia statistikos ar dar ko nors. Yra dar vienas paaiškinimas: už „išaiškinimus" skiriamos premijos, tad netrūksta menkystų, norinčių užsidirbti.

6) paskutinė taktika yra tavo privataus gyvenimo pavertimas fasadu, kuriam taikomos viešo gyvenimo normos. Šiaip žmogus vertinamas pagal viešą elgesį ir jis tai žinodamas, jį kontroliuodamas gali rūpintis savo reputacija. Privačiame gyvenime žmogus daug laisvesnis, nes jis normaliomis sąlygomis turi būti prieinamas tik artimiems žmonėms. Čia jaučiamas didelis atsipalaidavimas, tikintis, kad privatūs dalykai netaps viešais. Tuo naudojasi agentūra, kuri įsibrauna į privatų gyvenimą, surenka informaciją ir padaro tą informaciją tavo viešu veidu ir jis tampa prieinamas visai visuomenei. Šitaip žmogus paverčiamas patyčių objektų dėl pačių normaliausių dalykų, kuriuos savo privačiame gyvenime daro visi žmonės. Tačiau tai tampa agentūros silpnapročių pramoga ir teorizavimo metodu, vaizduojant, kad privačiam gyvenimui galioja tokios pat normos kaip ir viešam. Taip agentūra blefuoja, bando pastatyti į nepatogią padėtį, sukelti stresą. Suvaržyti privatų gyvenimą, tikintis kad žmogus bijos „netinkamai elgtis". Tai neturėtų suveikti, nes ši taktika yra blefavimas, kai žaidžiama statant ant apgaulės.

Iš tikrųjų tai tik kelios naujausios nustatytos taktikos, kurių repertuaras yra labai platus. Jų žinojimas, susidūrus su tokia situacija, labai svarbus, nes tai leidžia iš manipuliuojamo taikinio tapti aktyviu veikėju, kuris geba smogti atgal nemažiau skaudžius smūgius negu abuseriai. Nors puikiai suprantu, kad tokios priemonės neišsprendžia visų problemų, ypač kai terorizuotojai susinervina ir gali pereiti prie tiesioginių kankinimų. Be to, ir tempą ilgą laiką išlaikyti labai sunku, tad reikia derinti pasyvius ir aktyvius momentus, kai kartas nuo karto pasiilsima arba paprasčiausiai stebima ir renkama informacija, kuri paskui gali būti naudingai sugražinta tardytojų grupei, naudojant „įveikimą per analizę" arba „įveikimą per įvardijimą".

Svarbiausia - nepasiduoti jokiai įtakai, o tai lengviausia tada, kai supranti, kad viskas, kas vyksta yra netikra, tik melas ir blefas.

[elteide]

kaip suprast -kvadratinės akys ?

[klajunas]

Galima sakyti išpūstos akys, turint omenyje perdėtą, suvaidintą reakciją. 

[elteide]

aišku, galvojau kad sudėtingiau 
ir visgi kas yra šios lervos?

[klajunas]

ir visgi kas yra šios lervos?

Labai paprastai ir tiesmukai - balsai galvoje. Čia be jokių išvedžiojimų.

[Vytautas]

Labai paprastai ir tiesmukai - balsai galvoje. Čia be jokių išvedžiojimų.

Kai mano tėvą 2012m užspaudė "balsai galvoje" tai jis net manęs išsižadėjo. Pats pasisakė prieš du metus. Kiek supratau jam pasakė arba miršti arba išsižadi sūnaus. Taip ir būtų buvę jei nebūtų išsižadėjęs. Nors kokia jiems iš to nauda tai nepagavau kampo.

[klajunas]

Naudos iš to jokios nebūna, tai tik psichologiniai žaidimai - nori pridaryti tarpusavio santykių problemų. Ir mėgaujasi tuo stebėdami.

[Benamis]

Naudos iš to jokios nebūna, tai tik psichologiniai žaidimai - nori pridaryti tarpusavio santykių problemų. Ir mėgaujasi tuo stebėdami.

Visuomet turi buti kazkoks motyvas. Jeigu pagal tavo teorija tos lervos yra "valstybines" (teisingai supratau?), tuomet megavamasis kazin ar gali buti motyvu ar tuo labiau kazkokiu tikslu. Nemanai taip?

[klajunas]

Visaip būna. Tam tikrais atvejais gali būti ir konkretus motyvas, tačiau daug kas daroma paprasčiausiai norint pademonstruoti savo valdžią. Sukuriama forma ir žmonės verčiami tai formai paklusti, o ar siekiama materialių dalykų ar tik psichologinių priklauso nuo situacijos. Faktas vienas -  nesuskaičiuotas negali likti nei vienas žmogus, o koks jam valstybėje likimas parašytas - nusprendžia "prižiūrėtojai". Tikri ideologiniai ir psichologiniai motyvai gali būti painūs kaip labirintas ir neįsipaišyti į paprastą logiką. Į situaciją galima žiūrėti kaip į bandą ir piemenis. Piemenų darbas bandą prižiūrėti. Jeigu kas nors eina į šoną - prisistato sarginiai šunys ir įvaro atgal. Visuomenėje vyksta selekcija, žmonės išrūšiuojami ir kiekvienai grupei priskiriami tam tikri vaidmenys. Yra tokie veikėjai kaip mokslininkai, kurie dirba psichologijos srityje ir jiems reikia medžiagos tyrimams. Gauna egzempliorius ir dirba savo darbą. Kitų, su tuo nesusijusių, tai neliečia.

[klajunas]

Telepatijos mechanizmai

Telepatija aktyviai domimasi nuo 19 amžiaus vidurio, ypač nuo tada, kai 1882 metais buvo įkurta draugija „Society for Psychical Research". Šio neologizmo autorius yra F. Myers, vienas iš minėtos draugijos įkūrėjų. Anglišką žodį „psychic" būtų galima versti kaip ekstrasensas. Ekstrasensorika turi įvairių formų, viena iš jų - telepatija. Prieš tai buvo naudojamas žodis aiškiaregystė, tačiau jo reikšmė platesnė už telepatijos. Telepatija daugiau yra minčių skaitymas ir minčių perdavimas.

Šis reiškinys priskiriamas paranormaliems, tačiau jis turi labai racionalius paaiškinimus. Šiame įraše tai ir padarysiu: pateiksiu racionalų telepatijos galimybių paaiškinimą.

Paprasčiausias telepatijos variantas yra individualus žmogaus nuskenavimas, turint tikslą ištraukti jo vidinį pasaulį, pamatyti jo mintis, būsenas ir jausmus. Prieš tai pirmiausiai turi būti suklasifikuoti žmonės pagal apie juos turimą informaciją. Pirma kategorija yra artimieji, su kuriais gyveni arba kažkada gyvenai. Tada draugai ir geri pažįstami. Nepažįstami kuriuos dažnai matai ir pirma kartą matomi žmonės. Standartinis telepatijos variantas yra tada, kai skenuojamas žmogus nepažįstamas, matomas pirmą kartą, nes tokiu atveju neturi jokios informacijos gautos kitais kanalais ir jeigu pasieki kokį nors tikrą sąmonės turinį, tai yra tikrosios telepatijos įrodymai. Tačiau gauta informacija turi atitikti faktus. Tokie sugebėjimai yra retas atvejis, kuris reiškiasi daug platesniame kontekste, kai šalia telepatinio pajautimo taikomi ir kiti, papildomi metodai.

Pradedama nuo to, kad fiksuojama, jog yra kažkokios universalios žmogaus savybės ir individualios. Universalu viskas, kas būdinga bet kokiam statistiniam žmogui su dideliu tikimybės procentu. Tai, kas individualu dažniausiai būna unikalu ir nesikartoja. Todėl telepatą turėtų dominti individualūs dalykai, nes universalūs paprasčiausiai atspėjami. Be abejo, atspėjimas pagal universalius modelius yra telepatijos metodo dalis, bet domina visgi tai, kas nesikartoja ir unikalu.

Kitas dalykas universalaus pasaulio modelio, vadinamo žemėlapiu naudojimas, kuris susikuriamas galvoje ir vaikštant po jį, bandoma fiksuoti konkretų to žemėlapio tašką, kuris būtų faktas, koks nors šimtaprocentinis atitikimas, kuris gali būti tiek individualus, tiek universalus. Galimybių ir faktų schemos - fundamentalus telepatijos metodas, nes tikslas matant visą žemėlapį surasti jame tikrą tašką, kuris yra koks nors atitikimas su tikrove. Skenavimas visada prasideda nuo galimybių žemėlapio sukūrimo ir universalių tikimybių fiksavimo. Kai žmogų pavyksta sukategorizuoti tokia prasme, galima pereiti prie individualių momentų.

Reikia turėti gyvenimo ir pačio žmogaus modelį. Gyvenimas, į kurį įstatytas žmogus turi statišką dalį ir procesinę, pagal „anatomijos" ir „fiziologijos" principą. Faktų galima ieškoti tiek vienoje, tiek kitoje dalyje. Suklasifikuojami universalūs statiški dalykai, tada procesas. Gyvenimo proceso bendriausi šablonai tokie: tvarkingas procesas, netvarkingas procesas; standartinis procesas ir procesas su defektais. Kitaip sakant, ar žmogus gyvena tvarkingą gyvenimą ir pats toks yra, ar turi nukrypimų nuo normos, pavyzdžiui, nusikalstama veikla, priklausomybės, ligos ir panašūs dalykai. Toks yra žemėlapis, o tikslas nustatyti konkretų tašką jame.

Tačiau čia yra abstraktus požiūris į žmogų ir bendrai jo gyvenimą. Dažniau skenavimas vyksta kokioje nors konkrečioje situacijoje ir žmogus apie tai žino arba nežino. Paprastai siekiama, to jam neišduoti, nes priešingu atveju žmogus pradeda elgtis nenatūraliai, tampa nervingas, gali pradėti trukdyti.

Toliau aprašysiu koks universalus procesas vyksta žmogaus sąmonėje kiekvieną dabarties momentą.

Yra dvi galimybės: skenuoti galima tiesiogiai matomą žmogų ir žmogų esantį už horizonto. Tarkime, kad jis tiesiogiai matomas. Pradedame nuo universalaus proceso. Žmogus stebi aplinką ir ta aplinka pereina į fiksatą, kuris yra paveiksliukas jo galvoje. Tas paveiksliukas pereina į laksatą, kuris sukelia mintis apie objektą, esantį dėmesio centre. Tai tiesioginės dabarties patirties reaktyvioji būsena. Ji gali būti dviejų tipų: praslystanti paviršiumi, nes sąmonė pakibusi nematerialioje mintyje, kuri atsijusi nuo objektų ir objektus naudoja tik kaip priemones. Kaip ką nors naudojant: mašiną, telefoną. Kitas variantas, kai pats objektas tikslas, tarkime mašiną arba telefoną perkant ir renkantis tinkamą variantą.

Matant konkretų žmogų ir kartu jo aplinką, galima 100 proc. žinoti koks paveiksliukas jo galvoje ir jeigu numanomas dėmesio surinkimo taškas, galima numanyti universaliais šablonais, kokios mentalinės reakcijos galvoje.

Tačiau tiesioginis reaktyvumas tik viena iš galimybių. Dėmesys gali būti nuo tiesioginės aplinkos labiau atsietas ir pakibęs situacijos kontekste. Tada žmogus mato platesnę aplinką visą kontekstą ir situaciją, kuri išeina už tiesioginio patirties horizonto ribų. Tokioje būsenoje dėmesys gali nuklysti į praeitį, į kaupiamąją sąmonės dalį ir traukti iš ten minties objektus arba nukeliauti į ateitį, kuri dažniausiai planuojama, svarstomi variantai ir galimybės. Taigi šis judėjimas galima vidutinio periodo rėmuose, tarkime pusmečio arba metų. Žmogus sutelkia žvilgsnį į ateitį, pavyzdžiui, vasaros atostogų planus ar kitokius, kurie bus įgyvendinami tik metų bėgyje. Galima žiūrėti į praeitį, vertinant savo sprendimus ir veiksmus, ieškant atsakymų, prisimenant kitus žmones ir vietas. Pati aukščiausia būsena, kai žmogaus sąmonė pakimba su klausimu apie viso gyvenimo planą. Tas planas susijęs su ateitimi, bet naudojama ir praeitis kaip atskaitos taškas ir vertinimo kriterijus. Kai sąmonė plačiausiame kontekste, dabarties momentai būna darbiniai, įdarbinti kažkokių uždavinių ir tikslų vykdymui. Matosi, kad žmogus ne dykinėja ar šlaistosi, bet dirba kiekvieną dabarties momentą.

Pagal šį kriterijų žmones galima skirstyti į tvirtus, valingus ir bevalius. Tvirti turi gyvenimo tikslą ir atkakliai jo siekia, o bevaliai daro ką jiems liepia, t. y., kiekvieną momentą jie išnaudoja dirbti ne sau bet kitiems. Tokie dažnai ieško būdų išsisukti iš tokių įdarbintos dabarties momentų ir būna linkę į dykinėjimą, beprasmį buvimą ar pramogas, nes dirba vis tiek ne sau. Gyvenimas yra tarnavimas, o kai atsiimą sau, tai dabartį iššvaisto malonumams, vietoj to, kad susikurtų gyvenimo planą ir suteiktų jam individualią formą.

Sąmonės būsenos sluoksnį galima pažymėti koncentriniais ratais. Skenuojant žmogų reikia stengtis pamatyti kokiame sluoksnyje sąmonės būsena yra, kokia gyvenimo proceso dalis fiksuojama. Taip pat, einant per universalių galimybių modelį, galima įvertinti procentais, kiek laiko per dieną žmogus praleidžia kiekviename sluoksnyje. Jis labiau susitelkia į praeitį, ateitį, dabartį, ar svajoja belaikėje būsenoje.

Šis aprašymas parodo tai, kas universalu, bendrą žmogaus vidinio pasaulio schemą, kurią galima naudoti kaip žemėlapį. Pereinant prie individualių dalykų, būtina paminėti, kad jų nustatymui būtinas koks nors sąlytis (telepatinis). Be sąlyčio informacijos nebūna. Psichožvalgyba gali naudoti įprastines informacijos rinkimo priemones, tokias kaip į artimų žmonių rato įsibrovimas, šniukštinėjimas, hakinimas ir pan. Tačiau telepatija susijusi ne su tuo, tokie metodai yra agentūrinė žvalgyba.

Pats telepatijos mechanizmas yra pagrįstas echolokacija. Ji gali būti aktyvi ir pasyvi. Iš objekto pusės aktyvi, kai jis skleidžia radiacija, pasyvi - kai tik atspindi. Iš subjekto pusės, aktyvi - kai siunčia skenuojantį signalą, pasyvi - kai signalą tik surenką siunčiamą išorinių šaltinių, kurie gali būti natūralūs ir dirbtiniai. Telepatiniam echolokatoriui reikia tokios terpės, kad sklistų signalas ir jį būtų galima surinkti. Koks signalas sklinda nuo minčių - nežinoma.  Nežinoma ir kaip jis priimamas. Tam turi būti recepcijos sistema, kažkokia antena, kuri reaguotų į signalą ir siųstų jį į analizatorių.

Visos galimybės pavaizduotos nubraižytoje schemoje.



Sensorinis paveiksliukas yra natūralizuota telepatija, kuri parodo kūnus. Kiekvienas žmogus jį turi galvoje ir mato jame kitus žmones, renka informaciją apie jų veiklą. Artikuliuotas ir išreikštas kognityvinis paveiksliukas būna tik savos psichikos, o kitų žmonių psichika šiame paveiksliuke dažniausiai nedalyvauja ir žmogus tik iš patirties, iš laksato daro universalias projekcijas sensoriume, kuriose spėja kitų žmonių psichikos turinį (pavyzdžiui, pagal jau aprašytą metodą). Žmogų galima matyti su išore ir vidumi, bet tik galimybių rėmuose. Faktui riekia echlokatoriaus.

Klausimas toks: ar galima ištreniruoti kitus receptorius, kad jie pakeitę funkcijas pradėtų reaguoti į minčių aidą? Šis klausimas įdomus. Gal būt žmogus turi nežinomų receptorių, kurie tai jau gali arba recepcija atsiranda neįprastiniais būdais, pavyzdžiui, per tiesioginę neurorecepciją. Kad neuronas veiktų kai receptorius, turi būti procesas, kuris trigerintų jo depoliarizaciją, bet tam reikia stipraus išorinio poveikio ir subtiliems laukams fiksuoti tai gali būti netinkama. Tačiau šis procesas labai patogus technologinei psichotronikai. Kitas pastebėjimas, kankorežinė liauka su savo kristalais, kurie gali turėti recepcijos galimybių. Ir kiti panašūs variantai.

Įdomus dalykas tas, kad kai žmogus išmoksta kitų jutimų receptorius panaudoti subtiliujų laukų fiksavimui, telepatija arba ekstrasensorika gali reikštis kaip „subjektyvūs pojūčiai". Įsivaizduokime, kad minčių laukas sugeba trigerinti temperatūros receptorius odoje. Tokiu atveju minties pokyčiai telepato būtų suvokiami kaip temperatūrų pokyčiai jo kūne. Tokiu atveju svarbiausia surasti dėsninguma ir išmokti juo pasinaudoti, atpažįstant schemas. Tas pats galioja visiems receptoriams ir jų subjektyvioms reprezentacijoms. Antrinio sužadinimo sistema - viena iš telepatijos galimybių ir galimybė išvystyti naujus sensoriumus, taip pat ir telepatinį.

Įmanomas ir kitas, grubus variantas, ryšį sukurti elektromagnetizmo priemonėmis, informaciją skaitant ir rašant galvoje su implantais, nors mane labiau domina natūralios galimybės. Daugumai žmonių minčių echolokacija silpnas, neišsivystęs ir nesusiformavęs sugebėjimas, kuris artėja prie senso-kognityvinių sintezių ir universalizacijų naudojimo.

[klajunas]

Kaip gintis nuo lervų (5)

Tardymo lervoms prilipus prie sąmonės, pagrindinis jų siekis yra pavogti dėmesį ir įjungti minčių grandinę, kurios tikslas ištraukti kuo daugiau žodžių. Kad žmogaus minčių grandinė neprarastų dėmesio, turi būti išsirinkta veikianti tema ir turi būti pastoviai pakurstoma minčių energija. Tuo tarpu operatoriai kompiuteriuose įrašinėja visą smegenų veiklą ir renka tuščią tekstą. Tokioje situacijoje, kuri pastoviai provokuojama, galima patarti gaminti kuo mažiau teksto, nes žodis yra pagrindas, ant kurio galima atsistoti, ir jais remiantis metodiškai artėti prie siekiamo tikslo. Žmogaus ir lervų tikslai visada būna priešingi, tad jeigu leidi lervoms artėti prie jų tikslo - vis labiau tolsti nuo savo tikslo. Lervos visada suinteresuotos, kad mąstyme būtų kuo daugiau proceso, o lervų auka - priešingai, tuo nesuinteresuota.

Kaip padaryti, kad proceso būtų kuo mažiau, jau aiškinau kituose įrašuose apie tardymo lervų metodus. Čia kai ką priminsiu, kai ką išplėsiu, o kai ką papildysiu. Pagrindinė priemonė - jau minėtas perspektyvos suišorinimas. Jeigu įsivaizduoji, kad sėdi su lervomis akis į akį už stalo, tai turi atsistoti lervoms už nugarų ir žiūrėti į jas į išorės. Gali net pamėginti įlysti joms į galvas, schematizuodamas visas provokacines taktikas. Kitas būdas - lervas vaizduoti kaip prie kompiuterių sėdinčius operatorius, kurių monitoriuose atidaryti programų langai, kuriuose rodomas išorinės ir vidinės sąmonės turinys, mintys, smegenų veikla, fiziologinės reakcijos ir t.t. Reikia įsivaizduoti, kad pats taip pat stebi savo mintis ekrane ir reaguoji į jas kaip operatoriai šnekantys į mikrofoną ir provokuojantys tavo vidines reakcijas, kurias iš karto iššifruoja psichotroninis kompiuteris.

Kiekvieną kartą kai operatorius ekrane pamato tavo mintį, kuri suaugusi su dėmesio centru, jis reaguoja bandydamas savo replika, komentaru į tą mintį įlysti. Tada gali pasielgti dviem būdais: arba reaguoji ir vystai dialogą, kurį lerva bando ištęsti kuo ilgiau, arba dėmesio kvadratą iškeli į išorę ir nuo tos minties atsitapatini. Atsitapatinęs turi tapti išoriniu stebėtoju ir generuoji naują mintį apie situaciją stebimą iš išorės. Tada operatorius vėl bando savo komentaru arba provokacija į tavo naują mintį įlysti ir sukurti dialoginę grandinėlę. Tokiu atveju reikia daryti tą patį, ką ir prieš tai: savo dėmesį vėl iškeli į išorę, atsitapatini nuo savo minties ir nekuri jokios minčių sekos išprovokuota tema. Suprantama, kad tai gali varginti, nes lervos puola be atvangos, neduodamos pailsėti ir be pertraukų. Tokiu atveju gali naudoti bangavimo taktiką, kai įtampą tai padidini, koncentruotai atmušinėdamas atakas, tai leidiesi į beprasmes minčių grandines, kurios iš esmės nekeičia jokios situacijos. Tik reikia išlaikyti šaltus nervus ir nepasiduoti emocijoms, nes atkaklaus lindimo tikslas toks ir gali būti - privesti kantrybę prie ribos, priversti pasiduoti akliems pykčio impulsams. Tai lervoms būna maloniausia, tuo tarpu patartina lervoms malonumus maksimaliai apriboti, kad joms būtų dietos ir celibato režimas. Bet tai gali būti ir pavojinga, nes tada lervos pasidaro labai agresyvios. Kita vertus, būdamos agresyvios jos gali prarasti budrumą. Tai būna saldžiausios akimirkos, kai gali smogti lervoms į patį centrinį šdų mazgą.

Yra panaši situacija, tik šiek tiek kitokia, kai lervos ne pačios įlenda į mintį, bet tavo dėmesys pats jas įtraukia. Lervų taktika būna tokia: jos užveda kokį nors mini-dialogą tarpusavyje, o tave padaro išoriniu stebėtoju. Tačiau tikslas yra ne pasikalbėti tarpusavyje, bet patraukti tavo sąmonės susidomėjimą. Tada tu pats įtrauki tas mintis į savo dėmesio centrą ir lervoms nereikia agresyviai lįsti į vidų. Taigi taip nenoromis įtraukęs lervų pokalbį, kuris skirtas tau, į savo mąstymą, gali reaguoti ir kurti jau minėtą minčių grandinėlę. Tai ir yra šios taktikos tikslas - ištraukti kuo daugiau tuščių žodžių ir kompiuteryje tuos žodžius užfiksuoti, kad atlikus jų analizę, viską būtų galima manipuliaciniu būdu sugrąžinti. Tada atfiksuoji savo dėmesį nuo introjekcijos, pastatai save į išorę ir nereaguoji. Lerva vėl neria į tavo dėmesio vidų, bet tu greitai atsitapatinį ir vėl atsistoji į išorinio stebėtojo perspektyvą. Taip ir tęsiasi žaidimas, dažnai ganėtinai ilgai, bet pasirinkimo nėra, arba pasiduodi begaliniams informacijos siurbimo srautams, arba dirbi gynybinį darbą. Po kurio laiko šis darbas tampa automatiškas.

Lervos pamačiusios tavo gudrybę gali griebtis naujų taktikų, pavyzdžiui perprogramuoti psichotroninę smegenų matricą, kad suardytų paruoštą dėmesio struktūrą. Pirmą akimirką tai suveikia, dėmesio schemą ištinka paralyžius, tačiau greitai seną schemą pakeitus nauja, perspektyvos suišorinimo efektyvumas vėl atsistato. Reikia neužmiršti, kad tardymo lervos irgi yra žmonės, o žmonių dėmesys silpsta, pavargsta, senka kantrybė ir t.t. Tada imamasi rotacijos ir pamainų taktikos, kai lervos keičia viena kitą, kad galėtų pailsėti. Daug poilsio aišku nereikia, nes pliurpti net visą dieną be perstojimo - nėra sunku. Sunkiau būna, kai pliurpimas beprasmis, kad būtų kuo mažiau informacijos, bet daugiau būtų varginama psichologiškai, kad paskui būtų galima bandyti sugroti ant emocijų, nes esant didesniam nuovargiui emocijas paveikti lengviau.

Ir paskutinis momentas, kurį šiame įraše norėčiau pateikti yra vadinamasis „moralės ratas", kurį kitaip dar galima pavadinti savų arba artimų žmonių ratu. Šios taktikos esmė ta, kad kuo žmogus artimesnis, tuo santykiai su juo atviresni. Tad siekiant per atvirumą išgauti kuo daugiau informacijos, siekiama patekti, suokimu, vilionėmis, gudrybėmis į šio moralės rato vidų. Griežtai nerekomenduojama lervas turėti šiame rate, nes tada jos surinks informaciją, pasišalins ir ta informacija tave sunaikins. Tai pagrindinė agentūrinio darbo taktika tada, kai naudojama socialinė inžinerija hakerių stiliumi. Jeigu žmogus įsileidžia tokį nepatikimą žmogų ir pats jam suteikinėja informaciją - padaro didelę klaida, pats sau išsikasa duobę, kadangi lervos dirba pagal pareigas psicho-kilerių darbą, tai šiame rate savo galvoje turėti lervas reiškia mirties nuosprendį. Ir tokią klaidą gali padaryti tik labai neapdairus ir nepatyręs žmogus.

Todėl: Būtina labai atidžiai saugoti perimetrą, stengiantis neprarasti budrumo net tada, kai suokia, mėto prie siūlo pririštus saldainius ir naudoja kitokias galvos susukimo technikas. Iš esmės bendras patarimas gali būti toks - laikyti lervas kuo toliau nuo savęs, net jeigu erdviškai jos labai arti, pačiame sąmonės centre. Reikia skirti joms kuo mažiau dėmesio, pastoviai jį patraukiant į kitą vietą ir nereaguojant į jokias provokacijas.

Kita vertus, dėmesį galima ir paskirti, bet tik tada, kai aktyviai puoli, o ne pasyviai reaguoji. Lervos taip pat turi galvas ir tose galvose daug visokio šdo. Tad kai visą šį turinį ištyrinėji - gali pabandyti jį pataškyti. Tada lervos tampa labai agresyvios, grasina, įjungia poveikio priemones, pradeda kankinti ir t.t. Vienu žodžiu, stengiasi atgauti prarastas pozicijas.

Visa tai gali vykti ištisą dieną, dieną iš dienos. Todėl reikia užsidėti plieninę sąmonę, kurioje šdas negalėtų padaryti nė mažiausio įbrėžimo. Tada tik taškai viską į šonus ir sekini energiją, kurią turi sukaupusi tardymo lervų sistemą. Operacija, be abejo įgyja neteisėtas formas, ir prilimpa ilgam. Lervos ardosi vis agresyviau, o tavo plienas darosi vis  tvirtesnis.

[elteide]

čia iš  asm. patirties su teisėsauga?

[klajunas]

čia iš  asm. patirties su teisėsauga?

Kad būtų aiškesnis kontekstas, prašom skaityti čia

http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=4094.0

Psichotroniniai ginklai Lietuvoje - ar jie naudojami?

[klajunas]

Telepatinis sensoriumas

Šiame skyrelyje pamėginsiu paaiškinti kelias ezoterikoje ir religijose sutinkamas sąvokas, kurios yra susijusios su telepatijos teorija. Šioje teorijoje kalbama apie žmonių telepatijos įmanomus modelius, kurie nukopijuoti nuo pilnai telepatinės rūšies gebėjimų mechanizmo paaiškinimo. Tos sąvokos yra „nušvitimas", „trečios akies atidarymas", „aiškiaregystės dovana" ir t. t. Imant konkretų mechanizmą, tai yra ne kas kita kaip telepatinis „apsukimas", kurio dėka žmogaus sensoriumas panyra į kito sluoksnio pasaulį. Tai gali atrodyti keista, neįtikėtina, neįprasta, bet tik todėl, kad pakitusi sąmonės būsena yra kitokia nei įprastinė, ir jeigu žmogus neturi patirties arba informacijos, sunku tokiomis galimybėmis patikėti, ypač tada, kai jis būna įtikėjęs propaganda.

Įprastinė sąmonės struktūra yra sąmonė-kūnas-kūnas-sąmonė, kuri aprašo būseną, kai žmonės sąveikauja tik per savo kūnus. Apsukta būsena, kuri nušviečia sensoriumą, yra kūnas-sąmonė-sąmonė-kūnas. O jeigu kalbėtume apie kitokius nušvitimus, ne tik apsukant fizinę ir gnostinę braną, tai įmanomas ir pakilimas, kuris pasiekiamas įvairiomis ezoterinėmis praktikomis. Kadangi tie sluoksniai man nežinomi ir nepasiekiami, nes aš nesu „pakilęs", juos žymėsiu tik skaičiais tam, kad parodyčiau principą. Formulė yra kūnas-sąmonė-3-3-sąmonė-kūnas. Šioje formulėje matome, kad kai žmogus įeina į transą, jo sąmonėje įsijungia 3 sluoksnio režimas, kurį galima laikyti, kita dvasine dimensija.

Tačiau šis skyrelis ne apie tai, čia kalbėsiu tik apie pirmo ir antro sluoksnių apsukimą, kuris reikalingas telepatijos gebėjimui. Nesakau, kad kiekvienas žmogus gali tą padaryti. Kai kurie gali tikrai ir, aišku, gali ne-žmonės.

Tokio principo pagrindas yra laukų teorija, kurioje daroma prielaida, kad visi fundamentalūs laukai yra begaliniai ir turi savo kosmosą. Iš šių laukų sudaryti tikrovės sluoksniai yra pasauliai, kuriuose galima turėti „regėjimo" sugebėjimą. Reikia tik pasiekti, kad jie būtų perkelti į žmogaus rodomąją sąmonę, kurioje būtų susieta šių sluoksnių aplinka. Kalbant apie telepatiją, tai yra minčių, jausmų, vaizdinių, atminties sankaupos, kurios atsiranda ne uždaroje rodomosios sąmonės kapsulėje, bet tam tikroje išplėstinėje aplinkoje, kokioje, pavyzdžiui, yra ir kūnas. Čia žmogus gali matyti savo kūną, kitų žmonių kūnus, daiktus ir surinkti bet kokią jį dominančią informaciją.

Tokie patys kūnai savo pasaulyje yra ir mintys, tik įprastinėje sąmonės struktūroje jie yra uždaryti. Kad jie atsivertų, arba sąmonėje įvyktų nušvitimas, reikia įvykdyti veiksmą, kurį aš sąlygiškai vadinu apsukimu. Čia nėra jokios mistikos - apsukimas yra sluoksnių savo smegenyse apsukimas, gnostinio pasaulio perkėlimas į savo sensoriumą, po kurio jis nušvinta, atsidaro trečia akis. Savo sąmonės struktūrą pakeisti nėra taip paprastą, todėl siūlau neįsivaizduoti, kad šį tikslą pasiekti labai lengva - jį pasiekia tik vienetai, kaip vienetai pasiekia nušvitimą. Ir tam reikalingas ne įprastinis bet specialiomis treniruotėmis pagrįstas gyvenimo būdas, panašiai kaip tikro Indijos jogo. Ne tokio, kuris jogą praktikuoja šiaip, laisvalaikiu, kad sustiprintų savo kūną ar sąmonę.

U formos schemas jau esu aprašęs, tad su šia idėja bent kai kurie žmonės yra susipažinę. Yra trys galimybės, apibūdinančios trys pasaulėžiūras:

a) redukcionistinis modelis, kuris įsitikinęs, kad kūno sluoksnis vienintelis, o sąmonė yra šio sluoksnio tam tikra informacinė būsena,



b) dualistinis modelis, kuris laiko, kad sąmonė yra atskiras nuo kūno pasaulis, kurį vadinu gnostine brana (gnosis gr. - pažinimas),



c) ezoterinis modelis, kuris tvirtina, kad galima keisti įprastinę sąmonės būseną, įeinant į pakitusias sąmonės formas, žmogaus branduolyje apsukant sluoksnius ir į aukštesnes dimensijas perkeliant „regėjimo" gebėjimą. Paskutiniu atveju, tai yra mechanizmas, kuriuo vyksta sąmonės nušvitimas, pakilimas ir t. t. Atsiranda gebėjimas matyti kitų žmonių mintis, išeiti iš savo kūno, bendrauti mintimis ir t. t.



Bet tai labai sudėtingas procesas, kuriam reikia laisvos, ne lobotomo, sąmonės ir ilgų treniruočių. Žemesnio rango žmonija dirbtinai laikoma psichologinių iliuzijų pasaulyje, kuriame propaguojamas redukcionistinis modelis, pozityvizmas ir žmogaus paslaptys saugomos po 9 užraktais, nes nenorima, kad jie įgytų aukštesnių gebėjimų. To siekiama bet kokia kaina, net technologiškai užgrobiant smegenis ir slopinant visas išsivadavimo galimybes pačioje užuomazgoje.

Dualistinis modelis yra dvasinis modelis įvairiomis prasmėmis - kultūrine prasme, etine prasme, kartais net ontologine prasme, nes žmogus turi galimybę vienas pats gyventi kitame, savo vidiniame pasaulyje, kuris vadinamas Dvasia. Tačiau schema lieka ta pati, be sluoksnių apsukimo. Ir paskutinis variantas, kai žmogus žino visas apsukimo galimybes, o vienetai savo gyvenime išsikelia tikslą tai įgyvendinti praktiškai - pasiekti nušvitimą ir pakilimą. Reikia neužmiršti, kad tai yra viso gyvenimo darbas. Per mėnesius ar net metus to nepasieksi, gali prireikti dešimtmečių, jeigu nenaudoji specialių priemonių.

Šias struktūras net galima išskirstyti rangais.

1 rangas turi sąmonės schemą: sąmonė-kūnas-kūnas-sąmonė;

2 rangas turi schemą: kūnas-sąmonė-sąmonė-kūnas; ir

3 rangas: kūnas-sąmonė-3-3-sąmonė-kūnas.

Sąveika visada vyksta U formos viduje, tad savo psichikoje būtina apsukti standartinę struktūrą, kuri yra tokia, kaip parodyta 1-am rangui. Pirmas rangas yra įprastinė žmonija, antras rangas yra Iliumintai, o trečias rangas yra Iliuminatų dievai, kurie yra iliuminatai, pasiekę Pakilimą. Pirmasis pasaulis yra fizinio ir protinio darbo pasaulis, kuriame dominuoja juslinės pramogos; kiti žmonės gyvena Dvasios pasaulyje, laikosi askezės ir etinės disciplinos, įsivaizduodami, kad taip galima pasiekti nušvitimą ir pakilimą. Tačiau šių žmonių trečia signalinė sistema neatidaryta, ir net būdami „dvasiniais" žmonėmis jie turi sąmonės struktūrą sąmonė-kūnas-kūnas-sąmonė, kur vidinis sluoksnis yra kūniškas ir Dvasia realizuojama sąveikaujant kūnais. Tai yra žmonės, kurie siekia Dvasinio grožio, nors gyvena žemesniame pasaulyje.

Nors pasiekti nušvitimą - sudėtinga ir nušvitusių žmonių yra nedaug, jie yra žmonijos lyderiai, kurių tikslas vesti visą žmoniją į Pakilimą. Bet yra jėgos, kurios šį procesą stabdo, todėl tai ne toks lengvas uždavinys. Čia vyksta kova dėl sielų. Inkarnacijos ratas sukasi nesustodamas, ir dalis nuvedama šviesos, o dalis - tamsos keliu. Klausimo, kodėl didžioji 1-o rango žmonija slopinama technologiškai, kas ir kodėl prisideda prie šios sistemos, aš kol kas nematau, todėl pasakyti negaliu. Man tai yra mįslė. Nežinau net ar Iliuminatai siekia gero, ar pikto, o gal dalis gero, o kita dalis - blogo. Bet kad yra grupuotės, kurios siekia blogo yra faktas, kurį patvirtina technologinio slopinimo sistema.

Dabar apie tai, kaip siekiama Nušvitimo. Yra vienas natūralus metodas, kuris vadinamas tamsos meditacija ir kitas cheminis, kuris naudoja DMT substanciją, leidžiančią atverti DMT Visatą ir pamatyti, ką reiškia įleisti į sensoriumą kito sluoksnio struktūras, pašalinant juslinę informaciją. Pirmas metodas - legalus, o antras metodas, kol kas žemesniam rangui uždraustas. Tai dar vienas įrodymas, kad egzistuoja sąmokslas prieš žmoniją.

Tamsos meditacijos pagrindinis tikslas iš rodomosios sąmonės pašalinti visą juslinę informaciją, paneriant ją į visišką tamsą, tada tam tikrais metodais ir koncentracija siekiama šioje vietoje (Tamsoje) atverti kitą, Šviesųjį sluoksnį. Kai šio tikslo pavyksta pasiekti, sąmonėje įvyksta Nušvitimas ir pradedamas matyti kitas, gnostinis pasaulis, kuriame gyvena kitų žmonių vidiniai pasauliai, jų minčių, jausmų ir prisiminimų sankaupos. Taip atveriamas telepatijos sugebėjimas, kurio mechanizmas yra sluoksnių apsukimas. Bet tam reikia sugebėti tamsoje matyti šviesą nenaudojant akių, o toje šviesoje turi būti kitų žmonių pasauliai. Kad visa tai tikra, turi būti įrodyta sugrįžus į įprastinę būseną, kur gaunama kūniška patvirtinanti informacija - tikras žinojimas, numatymas, aiškiaregystė, kurie „išsipildo". Galimos šios sistemos imitacijos ir pagrindinė iš imitacijų yra kognityvinė telepatija. Arba būna visiškos klastotės, kurios nepasitvirtina. Reikia suvokti paprasta dalyką, kad nušvitimą pasiekti labai sunku, tai padaro tik vienetai ir būtina sąlyga yra laisva nuo slopinimo, arba lobotomijos, sąmonė.

Kodėl šioje „technikoje" svarbi tamsa. Priežastis labai paprasta - tamsa kankorėžinėje liaukoje skatina DMT molekulių išsiskyrimą, kurios sugeba sensoriume sukurti reikalingas rezonansines būsenas, atveriančias kitą sluoksnį, kurį „keliautojai" vadina DMT Visata. Tai kita realybė, kuri yra žmogaus psichinės tikrovės pagrindas. Tai yra pirma prielaida, kuri leidžia žmogui pasiekti nušvitimą, nors šios priemonės trūkumas tas, kad ji nėra visai natūrali. Pagal atliktus tyrimus, žmogui 300 valandų išbuvus visiškoje tamsoje, natūraliai pradeda gamintis DMT ir žmogaus rodomąją ir kaupiamąją sąmonę aplanko vizijos, kurios sujungia ją su kitu realybės sluoksniu. Šią substanciją galima gauti ir cheminiu būdu, iš tam tikrų augalų arba nusipirkti susintetintą. Tai tiems žmonėms, kurie skuba, neturi kantrybės ilgai dirbti ar nori iš anksto gauti įmanomo rezultato pavyzdį, kad žinotų, jog tikslas realus ir veltui laikas nešvaistomas. Tačiau tokiems eksperimentams reikia gauti leidimą. Be leidimo įjungiamas slopinimas ir net pavojinga vartoti DMT, nes gali užgrobti smegenis ir pridirbti problemų… Gali būti net kad Iliuminatai turi greito nušvitimo dirbtines priemones cheminiu pavidalu, kurios pagreitina procesą, bet man tokių matyti neteko.

Yra daug priemonių siekiant aukštesnės sąmonės. Galima sakyti, kad gyvenime tai vienintelis vertas dėmesio tikslas - pasiekti nušvitimą, o tada pakilimą. Vien dėl to, kad aukštesnė sąmonė gali apsaugoti žmogų nuo įvairių gyvenimo negandų. Čia reikia sujungti visas telepatijos galimybes, tokias kaip technologinė telepatija, kognityvinė telepatija ir fenomenologinė, kuri pagrįsta aprašytų realybės sluoksnių apsukimu, kuris atveria daug turtingesnį vidinį ir išorinį Kosmosą. Natūraliems telepatams apsukimas gaunasi lengvai, be jokių pastangų, tačiau kitiems žmonėms - tai yra trečios akies, arba trečios signalinės sistemos atvėrimas, reikalaujantis daug darbo.

Kaip matome yra ne vienas kelias. Tačiau būtina perspėti, kad kai kurie iš jų susiję su didele rizika. Nuo rizikos apsaugo tai, kad žmonių, kurie „patiki" ir tokių, kuriems pakanka gebėjimų ir kantrybės yra nedaug, o tai tuo pačiu apsaugo ir nuo pavojų. Reikia neužmiršti, kad tokių žmonių yra ne vienas ir jie visi kontroliuojami arba kitaip - patys kaip regintys vienas kitą kontroliuoja; bent jau žino kas tai sugeba ir įtraukia į priežiūros sistemą, kuri susijusi su Iliuminatų organizacija.