Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[klajunas]

Kas persekioja žmones?

Jeigu tartume, kad psichotroninis terorizavimas ir persekiojimas yra galvosūkis, kurį turime išspręsti, kad nustatytume, kas jį organizuoja, tai jį būtų galima prilyginti tokiam paprastam uždaviniui. Įsivaizduokime, kad yra kambarys, kuriame yra du žmonės, nusikaltimas ir niekas pašalinis patekti negali. Užtikrintai žinome, kad vienas iš jų - nekaltas. Klausimas: kas padarė nusikaltimą? Jokių daiktinių ar faktinių įrodymų išskyrus šias aplinkybes nėra. Kaip jums atrodo, šį galvosūkį įmanoma išspręsti, ar ne? (Su ironija). Atsakymas: aišku, kad įmanoma, nusikaltėlis be jokios abejonės yra antras žmogus. Kodėl? Paprasta - nusikaltimo padaryti daugiau paprasčiausiai nėra kam. Visos versijos, kad galėjo prisidėti kažkokie demonai iš kitų pasaulių arba ateiviai - tėra fantasmagoriniai išvedžiojimai.

Dabar paaiškinimas: pirmas žmogus simbolizuoja visuomenę, antras žmogus - valstybės organizaciją, nusikaltimas yra psichotroninis susidorojimas, ir galiausiai kambarys - mūsų pasaulis. Šis paprastas pavyzdys rodo, kad aiškinimai, jog nežinoma, kas vykdo persekiojimą yra paprasčiausias akių muilinimas, siekiant nukreipti dėmesį nuo kaltininkų, nes atsakymas aiškus kaip 2 * 2 = 4. Tačiau nepaisant atsakymo paprastumo vaizduojama, kad šis klausimas yra superinio sudėtingumo problema. Jeigu nėra įrodymų ir niekas nežino, kas gali vykdyti tokias operacijas, tai pradedama abejoti ar iš viso kas nors gali vykti. Pakišama mintis, kad gal viskas vyksta „tik galvoje". Taip ir yra - galvoje, bet konkrečių žmonių ir tarpininkaujant technologijoms.

Todėl labai stebina, kad šitiek metų sugebama muilinti akis, aiškinant, kad nežinia kas čia vyksta, nėra jokios informacijos apart anekdotinės ir nėra jokių įrodymų. Bet net be įrodymų juk situaciją turime tokią (kaip tame minėtame kambaryje), kad jokių įrodymų net nereikia. Tik kitas klausimas, kaip priversti galingus nusikaltėlius, kurie mums muilina akis prisipažinti, nes mes juk žinome, kad čia jie. Tai gali tik informacijos viešinimas, konkrečių žmonių istorijos, kurios identiškos visame pasaulyje, naudojant tą patį gaujinį pjudymą ir telepatinį terorizavimą, pagrįstą mikrobangų girdėjimo efektu. Ši schema naudojama JAV, ES, Rusijoje, Kinijoje, Australijoje ir t.t. Tai nereiškia, kad yra viena organizacija, greičiau yra viena mokykla, iš kurios visi teroristai išeina ir išsiskirsto po savo valstybės organizacijas.

Bet kai pradedama aiškinti žmonėms apie gaujinį pjudymą, daug kas nepatiki, nes neturi tokios patirties, nesupranta žodžių prasmės, nepasitiki pasakotojais. Taip yra todėl, kad komunikacija ir konfliktinė psichodrama vyksta skirtingose vietose, turi skirtingą formą, kurią suderinti būna labai sunku. Kaip perduoti tai, kas vyksta vidiniame minčių pasaulyje išorinės kalbos žodžiais? Tai padaryti galima, bet dažniausiai toks problemos konvertavimas iš vienos formos į kitą, daro labai silpną įspūdį. Atrodo, kad tai tik dar viena istorija, drama, dar daugiau - asmeninė ir atitinkamai - niekam neįdomi. Šiuolaikinės visuomenės jautrumas tragedijai, nelaimei, nusikaltimui yra labai susilpnėjęs. Ypač sunku būna patikėti tiesa, kai sužino, kad šiuo atveju nusikaltėlis yra pati valstybės organizacija.



Jau buvo rašoma, kaip ši sistema veikia technologiškai, kad jos pagrindas yra orbitoje esančių palydovų poveikis elektromagnetiniu lauku, kuris sąveikauja su minčių energetinėmis struktūromis smegenyse. Visa drama, arba tragedija vyksta viduje, žmogaus dvasinėje patirtyje, ten kur mintys, vaizdiniai, jausmai ir kiti potyriai. Tai kas vyksta viduje - netapatinti su tuo kas vyksta galvoje - be abejo, atsispindi žmogaus elgesyje, jis gali atrodyti keistas, neadekvatus, žmogus gali atrodyti su kažkuo savo mintyse kalba, juokiasi, kažko nematomo bijo, bet taip yra todėl, kad poveikis daromas telepatinis ir jis visas vyksta žmogaus viduje.

Tai reikia suprasti ir jeigu žmogus artimas ar šiaip domina, paklausti kas vyksta. Bet paklausimas gali būti įvairus: piktavalis, skeptiškas, pašiepiantis, nesuprantantis ir supratingas. Kai žmogus mažiau žino, bendravimas gali būti sudėtingas, ypač kai psichotronikos paveikto žmogaus būsena supainiota ir jis pats dar nėra išnarpliojęs šio kamuolio. Tada aiškina netinkamai, nesuprasdamas ir painiodamasis. Jeigu klausia informuotas žmogus, jis turi įvertinti paveikto žmogaus būklę ir pamėginti jam padėti, jeigu ko nors nesupranta - paaiškinti. Pirmiausiai tai, kad daug kas, kas atrodo vyksta išoriniame pasaulyje, yra žmogaus viduje sukeltos haliucinacijos. Tai nereiškia, kad jos netikros, bet tie žmonės kurie kalba yra ne šalia, ne aplinkui, bet sėdi prijungti prie kompiuterių ir aplinką valdo su nuotoline technika, implantuodami į ją iliuzijas. Jų tikslas sutrikdyti, išvesti iš pusiausvyros, išprovokuoti ir galų gale - sukompromituoti aplinkinių akyse.

Žmonės gali būti ir aplinkui, gatvėje, darbovietėje, bet jie visi prijungti prie telepatinės sistemos ir mato žmogaus „taikinio" minčių pasaulį, dvasinę būklę ir kitą informaciją. Gali jam daryti poveikį, provokuoti. Geriausias atsakymas tokioje situacijoje - nereaguoti, o atsakinėti tokiu stiliumi mintimis, kaip tai daroma išoriniame dialoge, ramiai ir santūriai. Jeigu užgaulioja arba tyčiojasi, galima vertinti pagal situaciją, ar mintys blokuojamos, ar ne, ar gali sėkmingai atsakinėti į patyčias, ar geriau susilaikyti. Tai jau individualaus situacijos vertinimo klausimas.

Ir žinoma mano firminis atsakymas: į telepatiją atsakyti tokia pačia telepatija, tai yra, pabandyti pritaikyti lingvistinio mentalizmo technikas ir surinkti informaciją apie šiuos vidinius terorizuotojus.



Tačiau yra viena svarbiausia taisyklė: niekada neužsipuldinėti žmonių atvirai, nes jie gali būti niekuo dėti, o kad jie „skenuoja" - gali būti tik sukelta iliuzija. Geriausia skenuoti pačiam, bet visada tik savo vidiniame pasaulyje, neperkeliant to nei į išorinius žodžius, nei į kūno elgesį. Rinkti informaciją gali tekti labai ilgai, netgi ištisus dešimtmečius. Todėl būtina apsišarvuoti labai didele kantrybe, visą laiką stengiantis svarstyklių lėkštelę nusverti į savo pusę.

Nereikia nieko niekam aiškinti ir įrodinėti, neverta šviesti lėkštų „skeptikų", nes tai ne jų lygiui - neturint jokios patirties ir supratimo apie žmogų ir pasaulį, tai bus tik tušti žodžiai su žodyninėmis reikšmėmis, kurie nekris į tikrą gilųjį protą. O tai reiškia, kad pastangos bergždžios. Reikia ne šviesti kitus, bet pirmiausiai šviestis pačiam, stengiantis apie viską surinkti kuo daugiau informacijos.

Mano surinkta informacija rodo, kad tokius nusikaltimus daro valstybės organizacija, kuri tam turi specialius padalinius ir finansavimą ir naudoja tokias technologijas kaip aprašiau. Čia įsivėlę ir mokslininkai, ir politikai, bet daugiausiai aukšto rango valstybės tarnautojai, kurie susiorganizavę į mafijinę struktūrą, turi palydovines susidorojimo sistemas ir jomis naudojasi kaip kasdienio savo darbo įrankiu. Tad jeigu kas nors klausia, „o kas tokius nusikaltimus daro?" - tai atsakymas paprastas ir vienareikšmiškas - valstybė. Jeigu kas nors atšautų, kad nėra jokių įrodymų, iš to galima tik pasijuokti…

Visas rinkinys parsisiuntimui čia
D. Mockus. Psichožvalgyba.pdf

[Creative]

Skaitau tavo knygą dabar ir pamačiau kad nelabai skiri psicologo nuo psichiatro ir psichoterapeuto. Žinoma ir man buvo tokia bbeda todėl galiu paaiškinti.

Psichologas tik konsultuoja daro tyrimus
Psichiatras išrašo vaistus
O Psichhoterapeutas lenda gyliau į samonę.



Skaitau ir prisiminiau  kai aš už galvoje tvirančias išdaigas gyniausi tokiom replikom į beveik visas puses: "Coution! The virus has been detected" arba tiesiog "Danger!" ir taip siuintinejau visas kalbas galvoje nes tikrai nejutau kad jos būtų mano. vėliau aprimo ir dabar neturiu tokiu bedų.

Galiausiai supratau kad be jokiu ryšių neišgyvensiu todėl pradėjau atrikinėt mintis ir jos pasikeite nuo destruktyviu prie neitraliu. Čia ta prasme kad be socialiniu ryšių žmogus gali neišgyveti, bet čia tik pamastymai tokie iš savo kailio.

[Linas Esu]

Skaitau tavo knygą dabar ir pamačiau kad nelabai skiri psicologo nuo psichiatro ir psichoterapeuto. Žinoma ir man buvo tokia bbeda todėl galiu paaiškinti.

Psichologas tik konsultuoja daro tyrimus
Psichiatras išrašo vaistus
O Psichhoterapeutas lenda gyliau į samonę.



Skaitau ir prisiminiau  kai aš už galvoje tvirančias išdaigas gyniausi tokiom replikom į beveik visas puses: "Coution! The virus has been detected" arba tiesiog "Danger!" ir taip siuintinejau visas kalbas galvoje nes tikrai nejutau kad jos būtų mano. vėliau aprimo ir dabar neturiu tokiu bedų.

Galiausiai supratau kad be jokiu ryšių neišgyvensiu todėl pradėjau atrikinėt mintis ir jos pasikeite nuo destruktyviu prie neitraliu. Čia ta prasme kad be socialiniu ryšių žmogus gali neišgyveti, bet čia tik pamastymai tokie iš savo kailio.

1. Psichologas - psichologijos studijas universitete baigęs asmuo. Panaudodamas specialius testus psichologas tiria įvairius psichikos procesus: dėmesį, atmintį, intelektinius gebėjimus, mąstymą (pvz., mąstymo adekvatumą, kryptingumą), taip pat asmenybės bruožus (intraversiją, ekstraversiją, savęs vertinimą, sugebėjimus užmegzti santykius ir kt.). Taip pat psichologas konsultuoja iškilus problemoms tarpasmeniniuose santykiuose, šeimoje arba darbe. Tai vadinama psichologiniu konsultavimu.

2. Psichiatras nustato galutinę psichikos sutrikimų diagnozę pagal tarptautinę psichikos sutrikimų klasifikaciją. Sudėtingesniais atvejais, diagnozuodamas psichikos sutrikimus, psichiatras remiasi psichologo atliktų testų rezultatais.
Psichiatras skiria gydymą psichotropiniais vaistais, taiko psichologinio konsultavimo elementus.

3. Psichoterapeutas - tai gydytojas (dažniausiai psichiatras) arba psichologas, kuris atitinkamai po medicinos arba psichologijos studijų universitete dar papildomai baigė tam tikro gydymo metodo, būtent psichoterapijos, mokymosi programą. Taigi, pilnas šios srities specialisto pavadinimas - psichiatras psichoterapeutas arba psichologas psichoterapeutas.

P.S niekada nerašau šiame skyrelyje dėl daugumai suprantamų priežasčių . Bet šį kartą nesusilaikiau .
Visą info nukopinau iš http://www.psichiatras.lt/psichiatras-psichologas-psichoterapeutas-kas-ka-diagnozuoja-ir-gydo

Creative - jeigu norite supasti daugiau kas yra pasąmonė ir sąmonė . Siulyčiau perkskaityti knygą .
http://documents.tips/documents/roma-jusiene-alfredas-laurinavicius-psichologija.html

Ją studijuoja visi bakalauro pirmakursiai universitetuose , bent jau Lietuvoje . Yra ir naujesni leidimas , gyvenate netolo didelės bibliotekos , lengvai rasite .

[Creative]

Ačiū už pasiūlymą, tačiau apie psichologija skaičiau daug literaturų, ne vien vadovėlius bet ir straipsnius.

Beje jūsų mietame aprašyme apie psichoterapeutus truksta info  ką jie veikia išskirus kad mokesi specializuotai.

[Linas Esu]

Ačiū už pasiūlymą, tačiau apie psichologija skaičiau daug literaturų, ne vien vadovėlius bet ir straipsnius.

Beje jūsų mietame aprašyme apie psichoterapeutus truksta info  ką jie veikia išskirus kad mokesi specializuotai.

aišku , kokias literatūras  skaitėte ?

[Creative]

Skaičiau iš lietuvišku "Psichologija šiandien".  Adleri, Miltoną Eriksoną. ir metodinę medžiagą visų psicologijos kursų metodinę medžiagą (tikiuosi ne nubaus mane už šitą nuodėme, buvo idomu) , Skaičiau NLP Bandlerio, Grinderio, Čekčiurino ir Pelehatovo. Ir daug knygų kuriu net pavadinimų neatsimenu rusų kalbą apie elgesį, psichoterapija, ir priedo apie koučinga. Skaičiau "Ašir psicologija" "Psichologija Tau" "Наша Психология". Deja prie duomenų baziu prieigos neturiu.

Beja čia tema ne apie tai tai daugiau ne offtopinam

Visai iškrito iš galvos jugi skaičiau Carlosą Gustavą Jungą atrodo visus jo traktatus perskaičiau.

[klajunas]

Dar norėčiau pridurti, kad be trijų išvardintų specialybių yra ketvirta, kuri vadinasi pseudintojas.

4. Pseudintojas - tai žmogus turintis universitetinį išsilavinimą ir mokslo institucijų užverbuotas dirbti propagandinį ir ideologinį darbą, ideologinėje kontržvalgyboje. Šioje srityje apmokytas vykdyti kibernetinius psy- ir blackopus, nustatinėti ideologines diagnozes žmonėms ir teorijoms. Paveldėta iš KGB vietinėje erdvėje, bet buvo paplitę ir Vakaruose, kur buvo medžiojami komunizmo teoretikai ir aktyvistai. Toks pseudintojas internetinėje erdvėje dažnai turi susikūręs trolio arba rimtesnio dalyvio įvaizdį. Pseudintojai dažnai dirba komandomis, pasiskirstę į imitacines priešiškas stovyklas, kur vieni vaizduoja agresorius, o kiti jų aukas, kad žmonėms sukurtų dviejų susitapatinimo variantų galimybę. Tada su blackopu debunkinami "aukų" arba "agresorių"... Tokie pseudininkai dažnai mėgsta slėptis atvirose vietose, vaizduodami "normalius žmones".

[Linas Esu]

5. Pseudintojas - tokio žodžio lietuvių žodyne net nėra .

Creative - tiek medžiagos perkskaitę gal savais žodžiais apie sąmonę ir pasąmonę ką nors pridurtumėte ? atidarysiu naują temą . http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=4612.new#new

[Mekabciel]

6. Tašką sakinio gale po tarpo parašei...

[klajunas]

5. Pseudintojas - tokio žodžio lietuvių žodyne net nėra .

Pasamprotaukime logiškai/moksliškai.

1. Aš esu lietuvis.
2. Mano žodyne šis žodis yra.
3. Vadinasi taip pat yra lietuvio/lietuvių žodyne.
4. Kol kas specifinio žargono/sociolekto kontekste,
5. bet tikėkimės kad išplis su savo pašiepiamąją reikšme ir taps bendriniu.

[klajunas]

Globalinė sąmonė



Tiriant žmogų, naudinga jo galimybes vertinti dviem aspektais: vienas jų yra sąmonės aprėptis, o kitas - realaus veiksmo erdvė. Pati savaime sąmonė gali apimti visą realybę, tačiau kuo toliau nuo tiesioginio patyrimo, tuo ji yra labiau pasinėrusi į fantazijų pasaulį. Kitaip sakant, tolstant nuo centro, sąmonės turinio kokybė - prastėja, atsiranda daug neteisingų vertinimų, interpretacijų ir išsigalvojimų. Tiesioginė patirtis, kontaktas - kokybę gerina, bet tam reikia, kad žmogus turėtų plačią realaus veiksmo areną. Reali sandūra su pasauliu žmogų daro protingesniu. Tačiau tam reikia viena vertus - proto, ir kita vertus materialinių galimybių. Neturint pakankamos kokybės proto, tokią veiklos erdvę suskurti sunku, ypač tada, kai tenka susidurti su iššūkiais ir sudėtingomis problemomis.

Tai struktūrinis pjūvis, kurį galima vaizduoti erdviškai ir kaip procesą laike. Imant konkretų žmogų arba organizaciją, vertinama konkreti faktinė padėtis, nustatoma, koks lygis duotu momentu yra pasiektas. Tam reikalinga sistema, kuri atitinka pasaulio sandarą ir leidžia lyginti santykį tarp sąmonės aprėpto ploto ir realios veikimo erdvės. Šita sistema konkretizuojama sudarant lygių hierarchiją, suteikiant kiekvienam lygiui atitinkamą numerį. Tai universalus principas, kuris turi labai platų pritaikymą, leidžia įvertinti save ir kitus.

Aš siūlau variantą, kuriame maksimali erdvė yra visa galaktika. Jeigu sugebama sujungti šį sąmonės plotą su veiksmo galaktiniais veiklos masteliai, turime aukščiausio lygio pasiekimą, kuris lygus 1. Žemesnis lygis yra daug žvaigždžių aprėpiantis sektorius, rodantis technologinius pasiekimus, suteikiančius priemones efektyvioms tarpžvaigždinėms kelionėms, kurios yra galaktikos užkariavimo prielaida. Čia būtų žemesnis už aukščiausią, 2 lygis. Trečias lygis (3) pasiekiamas tada, kai sugebama keliauti į vietines žvaigždes, esančias arčiausiai gimtosios žvaigždės. Šis proveržis reikalauja fundamentalių atradimų, kuriuos padarius baigiasi sėslios kosminės civilizacijos era ir prasideda kosminių keliautojų ir tyrinėtojų civilizacija, atverianti kontaktų su nežemiškomis rasėmis galimybę. 4 lygis - tai vienos žvaigždės lygis, kuriame mokama skraidyti kosmine erdve, tačiau tik vietinės planetų sistemos tyrinėjimo tikslu. Ir žemiausias, 5 lygis yra vienos planetos lygis, kurioje sukuriamos technologijos, leidžiančios visą žmoniją paversti „globaliniu kaimu".

Ši sistema yra bendras principas, kuris parodo kaip vertinamas žmogaus, organizacijos, civilizacijos rangas, nustatant proporcija tarp to, ką sąmonė sugeba aprėpti savo viduje ir kas įmanoma realiai realizuoti fiziniame pasaulyje. Mūsų planeta, akivaizdu, penktą lygį yra pasiekusi, nors pilnos realizacijos dar nėra, nes nesukurta pasaulinė vyriausybė, nėra centralizuotos valdžios. Galbūt to niekada ir nebus, tada penktą lygį turėsime su daugiapoliu variantu. Taip pat planetoje veikia kelios organizacijos, kurios turi galimybę iš dalies realizuoti 4 lygį, tačiau tik mokslinių tyrimų ir eksperimentų tikslais. Kadangi kai kurios iš jų neturi finansavimo, techninės galimybės nerealizuojamos ir sėdima stagnacijoje. Ketvirtas lygis bus užbaigtas tada, kai bus kolonizuota visa saulės sistema ir susisiekimo ir technologijų galimybės prilygs vietiniam susisiekimui planetoje. Iki to dar reikia paaštrinti protą ir patobulinti kosmines technologijas: mokslą, transportą, kosminę mediciną ir t.t. Aukštesni lygiai - dar sunkiau pasiekiami, jiems įgyvendinti reikia gerinti sąmonės kokybę, kad jos turinys atitiktų tikrovės sandarą ir ją būtų galima įvaldyti pritaikius fizikines technologijas.

Matome, kad svarbiausias momentas yra sąmonės kokybė, nors svarbios ir materialios galimybės. Tai reiškia, kad sąmonė gali būti kokybiška ir nekokybiška, net tuo atveju, kai ji užima tą patį aprėpties plotą. Kokybišką sąmonę charakterizuoja žinių lygis, jų atitikimas tikrų, pažangių tikrovės galimybių, kurias pasiekti įmanoma tik tada, kai įtraukiamos tos galimybės, kurios yra anapus tiesioginio suvokimo ir primityvių mąstymo šablonų. Šios galimybės visos išvaikščiotos ir šaltinis išsemtas iki galo, tad norint žengti tolesnius žingsnius, reikia šį stereotipinio mąstymo barjerą sulaužyti ir sukurti naują pasaulio interpretavimo principą. Man šiuo metu tai yra viena iš svarbesnių temų. Nekokybiška sąmonė turi klaidingus vaizdinius, neatitinka tikrovės, paskendusi iliuzijose, nusigrybavusi į fantazijų pasaulius ir svarbiausia yra nepraktiška technologine prasme. Tokie yra mitologiniai, religiniai, ezoteriniai vaizdiniai, kurie uždengia tikras galimybes ir jų marinavimas užkerta visus kelius į ateitį. Kokybiška sąmonė - atitinka tikrovės struktūrą, žino jos neprimityvius principus, turi efektyvius metodus jiems išreikšti. Tai taikytina matematikai, fizikai, logikai ir pan.

Šiuo metu vieša matematika naudoja paprasčiausią skaičiaus operatorių, kuris yra tapatybės fraktalui pritaikytas dalinimas ir jungimas, išreiškiamas matematiniais ženklais. Tačiau skaičiuoti kontinuumų gabaliukus - šiuo metu yra per daug primityvu, tuo tarpu tai pagrindinė vis dar naudojama daugelio parametru vidinė struktūra. Todėl reikia naujos erdvės fraktalo struktūros, kurios atitiktų auftato struktūrą ir naujų skaičiaus operatoriaus sekų, kurie reikštų daugiau nei tik dalinimą ir siejimą. Tokių struktūrų yra, bet nėra sujungtų su anapusiniu pasauliu. Iš tiesų, šitą primityvumą galima suformuluoti ir taip: fraktalas yra kokybių kintamieji, o operatorius, į kurį įstatoma kokybė yra kiekybė, tas pats skaičiaus operatorius ir jų struktūros lygtyse. Iš mano paskutinių tekstų matosi, kodėl toks metodas yra problemiškas - jis įklimpęs į vidinį egzistenciato realino pasaulį, kurį žmogus suvokia kaip juslinio paveiksliuko kapsulę, kurioje apsigyvenusi jo sąmonė.

Šis mokslas leido įvaldyti 5 lygį, sukurti prielaidas 4 lygio užkariavimui. Tačiau matosi, kad tokia sąmonės kokybė nepakankama, norint realizuoti civilizaciją dar aukštesniuose lygiuose, iki pat aukščiausio galaktinio lygio. Su tokiu mokslu - to tikrai nebus. Būtina nauja matematika, nauja fizika. Avangardiniuose projektuose tai gali būti įgyvendinama praktiškai jau dabar, tačiau šis principas turi būti pakeistas visame pasaulyje - visuomenė turi būti pripratinta prie naujo mąstymo, turi būti paskatinta atsisakyti konservatyvių vaizdinių. Čia iš dalies yra ir valdymo problema, nes norima mases uždaryti į ribojančią matricą, siekiant užtikrinti organizacijos stabilumą, tačiau prarandant ateities galimybes ir greitesnę civilizacijos raidą. Tam reikalinga mokytis mąstyti ne kokybiniais vaizdais ir ne atliekant analizės-sintezės su jais operacijas. Operacijos reikalingos anapus juslinių vaizdinių. Tik tada bus gauta aukštesniam lygiui reikalinga kokybė.

Tai pirmo aspekto pagrindinė problema. Antro aspekto, realaus veikimo apribotoje erdvėje problema yra - kaip visiems joje išsitekti neišsprogdinus planetos. Problema ta, kad kai ribotoje erdvėje daug vienodu mastu veikiančių žmonių ir organizacijų, jų interesai neišvengiama susikerta ir jie pradeda vienas kitą riboti. Vieniems pavyksta užtikrinti savo augimą, o kiti savo veiklą turi riboti, turi prisitaikyti prie galingesnių. Taip atsiranda veiklos mastų sluoksniai, kurie pereina į hierarchiją. Hierarchija nėra gerai, nes tokiose sąlygose didelis skaičius žmonių uždaromas į ribojančią piramidę ir sunaikinamos jų vystymosi galimybės (arba pavagiamos). Tačiau tai neišvengiama, nes visi prezidentais būti negali. Tokiu atveju būtų visiškas chaosas ir sistema žlugtų. Tai galima realizuoti tik tuo atveju, jeigu plėtimąsi ribotų draudimas naudotis kitais žmonėmis ir jų sąskaita plėsti savo galimybes, tačiau tokiu atveju būtų ne toks galingas bendras aktyvumo mastas, nes žmogaus fizinės ir protinės galimybės ribotos ir to neištaisytų net pažangios technologijos.

Dėl šių priežasčių nusistovi kokia nors reali situacija - daugiapolė arba vienpolė, tačiau neišvengiamai - hierarchinė. Perėjimo į aukštesnę pakopą metu ši tvarka projektuojama į naują pasaulį, nes į jį žengiama ne per vieną centrą, bet per kelis ir kiekvienas atskiras centras konkurencijos sąlygomis užsiiminėja strategines vietas, realizuodami naujas kokybes. Tam, be abejo, reikia, kad ta kokybė būtų pasiekta visose vietose. Tačiau žinių mainai ribojami, pažangiausios technologijos slaptinamos ir niekas neori atiduoti savo pranašumo.

Matome kas šiuo metu vyksta planetoje: JAV siekia iššokti aukščiau bambos ir sukurti vieną centrinę valdžią, kuri priklausytų Amerikai. Tam yra priešinamasi ir ganėtinai sėkmingai. Nuo to, kaip ši kova dėl planetos baigsis, priklausys kokią vienos žvaigždės, 4 lygio civilizaciją turėsime ateinančiais tūkstantmečiais. Centralizuotą, valdoma iš vieno centro, užsigrobtą komercinių ir technologijų monopolijų, kurios išnaudos visą žmoniją ar bus sukurta kažkas palankesnio žmogui ir priimtinesnio normaliam, civilizuotam mąstymui. Daugiapolė 4 lygio civilizacija nėra tobula, nes tai užprogramuoja ateities kosminius karus dėl teritorijų ir resursų, išsivadavimo kovas ir panašiai, tačiau einant skirtingais keliais, didesnė tikimybė pasiekti kitą tikslą - dar aukštesnę civilizaciją ir neišnykti padarius klaidą kaip gali atsitikti einant tik vieninteliu keliu.

Užbaigti norėčiau parodydamas ir kitą galimybę pritaikyti šią sistemą. Toks principas tinkamas analizuoti visuomenę daug mažesniais masteliais ir vertinti konkrečių žmonių gyvenimo galimybes, palyginus kiek globalizuotas žmogaus mąstymas viduje, ir kiek šį globalų mąstymą jis sugeba realizuoti savo gyvenime. Taip pat žiūrint ne tik plotą, bet ir mąstymo kokybę. Reikia suprasti paprastą tiesą, kad sąmonė gali būti labai plati, bet konkrečiais veiksmais realizuojamas tik nedidelis šios sąmonės fragmentas. Tai svarbi visuomenės problema išplitus internetui ir kitoms žiniasklaidos rūšims. Galima „dalyvauti" visuose planetos įvykiuose, neiškeliant kojos iš namų, tad realaus veiksmo arena yra suspausta į tašką. Tokio tipo žmones galima vadinti fantastais arba „virtualais". Tai nėra blogai, blogai yra žema sąmonės kokybė ir mažas aktyvumas. Kuomet tokią sąmonę žmogus sugeba realizuoti, jis gali išsikovoti daug aukštesnius rangus žmonijos hierarchijoje.

[klajunas]

Dinaminio kontinuumo koncepcija

Mus supantis pasaulis turi nejudrų ir judrų aspektą. Nejudrus įvardijamas daiktavardžiais, jų hierarchine sistema, o judrus aprašomas veiksmažodžiais, kurie į kalbinę konstrukciją įveda vyksmų ir įvykiu sistemą. Kadangi kontinuumas yra mokslinės kalbos pagrindas, jis taip pat turi atspindėti šias dvi galimybes: statiškas, nejudrus kontinuumas nepakankamas, kad remdamiesi vien juo galėtume tiksliai aprašyti išorinę realybę. Jeigu žiūrėsime kaip yra pačioje tikrovėje, turėsime padaryti išvadą, kad dinaminis aspektas yra pagrindinis, nors kalboje galima į pirmą vietą iškelti nejudrų daiktą, daiktų struktūrą arba sistemą. Tai reiškia paprastą vertinimo ir perspektyvos pakeitimą: statiškas kontinuumas yra tik dinaminio kontinuumo paklaida. Tikrovėje nėra jokios statikos, jokio sustingusio kontinuumo želatino, kuriame bet koks taškas lygus bet kokiam kitam taškui.

Dabar reikia apibrėžti kontinuumo sąvoką, apibendrintai atsakyti kas tai yra kontinuumas. Mano apibrėžimas toks: kontinuumas yra monotoniškas tapatybės fraktalas. Iš tokio monotoniško kontinuumo išvedamos statiškų skaičių aibės, kuriose vyksta begalinis monotoniškas to paties veiksmo kartojimas. Veiksmas yra dalinimas į vienodus gabaliukus ir tų gabaliukų siejimas, sukuriant skaičiaus operatorių. Kadangi kartojama tas pat, tai tas kartojimas yra begalinis ir jį sustabdyti galima tik dirbtinai, nutraukimu, viduje kartojimų ribos galimybė neegzistuoja. Tačiau tikrovėje kartojimai gali būti vykdomi skirtingose aplinkose, dėl ko išnyksta monotoniškumas, įvedamas skirtumas ir tas skirtumas gali būti toks svarbus, kad kartojimas nutrūksta ar užsibaigia savaime. Todėl begalybės sąvoką produktyviau pakeisti sandūrų ir perėjimų sąvoka, kuri daug labiau atitinka tikrovės principą.

Norint sukurti dinamišką kontinuumą, į tapatybę reikia įvesti skirtumą. Darome prielaidą, kad skirtumas gali būti išorinis arba vidinis, kaip dekompresija ir kompresija, kuri sukuria nehomogenišką, dinamišką kontinuumą. Tokiame kontinuume paprasto monotoniško kartojimo nėra ir nėra monotoniškų skaičių sekų. Kiekybinis monotonijos „kiek" pakeičiamas į kokybinį „kaip" ir gauname ne skaičių sekas, bet skaičių sandūrų lenteles. Skaičių dinamika atspindima vidine ir išorine trupmena, kuri suardo tapatybę ir padaro teisingu principą, kad 1 gali būti nelygu 1, nes kontinuumas, kuriame šie skaičiai yra, turi savo skirtingą dinamišką aplinką.

Norint sukurti tokią sistemą, reikia sukurti dinaminio skaičiaus operatorių. Tai paprastas formalizavimas, kuris logiką pakeičia į ženklus ir sutraukta forma pateikia pagrindinę idėją. Kaip tai turėtų atrodyti galima pasižiūrėti įkeltame paveikslėlyje.



Operatorius su raidėmis D ir S reiškia dalinimą ir siejimą. Kadangi dinamiškame skaičiuje dalinamas ir siejamas ne statiškas kontinuumas, reikia operatoriaus, kuris simbolizuotų įvedamą į tapatybės fraktalą skirtumą. Tai kas sukelia skirtumą taip pat yra dinamiška sistema ir paprasto būdo aprašyti tikslią struktūrą nėra, ši struktūra osciliuoja pagal tam tikrą formulę ir dalinant osciliacijas žyminčią kreivę, kiekvieną kartą atsiduriama skirtingoje aplinkoje, todėl išnyksta primityvus monotoniško „kiek" apsektas ir iškeliamas į pirmą planą kartojimų „kaip". Todėl tai ne kiekybė, bet „kaipybė". Išnyksta monotoniška seka ir turimas tik sandūrų rinkinys, kuris gali būti sudėtas į lentelę, kurią pasirinktinai galima vadinti matrica.

Toks skaičius gali atrodyti neįprastas, bet jis daug arčiau tikrovės, nes tikrovėje nėra jokio statiško kontinuumo, viskas yra dinamiška arba paveikta dinamikų, o rimtis tik judėjimo paklaida. Aplinkų dinamiškumas reiškia, kad nėra apibendrinančio suvienodinimo ištrinant visus skirtumus, nėra beprasmio to paties kartojimo iki begalybės ir nėra jokių taisyklingų normų. Tai, kad nėra paprasto jungimo galima pailiustruoti su faziniais skaičiais. Jeigu tarsime, kad kiekvienas skaičius turi ir skirtingą harmoninę ar neharmoninę fazę, suprasime kad ne visada teisinga 2 = 2, nes dvejetai gali turėti skirtingą fazę, tai yra papildomą elementą kurie nesutampa. Jeigu juos dirbtinai, per prievartą sulyginsime, gausime netikrą lygybę. Tai bus lygybė su paklaida. Kaip tik toks principas paaiškina kodėl statiškas kontinuumas tėra dinamiško kontinuumo paklaida. Todėl, kad jis tikrovę įkiša į prievartinį šabloną, vieną milimetrą bando išmatuoti naudodamas metrą - akivaizdu jog tai neįmanoma, rezultatas - gaunama nesąmonė.

Kontinuumai gali turėti įvairią formą, kuri aprašoma formule, o formulių skaičius - begalinis. Todėl dinaminis skaičius turi labai daug variantų ir yra begalybė sandūrų lentelių. Kontinuumą patogu vaizduoti kreive, kuri rodo monotonišką dalį centre ir osciliacijas į abi puses.



Matome, kad tokiame kontinuume paprastos skaičiaus sąvokos nėra, ir sankirtos juose turi būti skaičiuojamos ne pagal monotoninę formulę. Kiekvienas kontinuumas turi formą, kuri aprašoma formule ir norint apibrėžti statiško skaičiaus osciliacijas, ta formulė turi būti įdėta į skaičiaus struktūrą. Todėl paprastos didėjančios, mažėjančios ar kokios nors kitokios sekos netinka ir sekos pakeičiamos sandūromis. Kokia sandūrų logika priklauso nuo sudėtingų matematinių modeliavimų.

Šią sistemą naudinga susieti su chaoso, holoplastinės struktūros, paslėptų parametrų sąvokomis. Chaoso tikrą vaizdą parodyti labai sudėtingą, nes visi chaosai yra dinaminiai kontinuumai ir jų aprašymui reikalingi dinaminiai skaičiai. Tai nereiškia, kad nėra jokio apibrėžtumo, nes jis priklauso nuo skiriamosios gebos, elementų porų lygyje chaoso neapibrėžtumas - ne toks didelis, svarbu gebėjimas pamatyti. Chaoso holoplastinis vaizdas aprašomas tokiomis priemonėmis ir jis labai patogus naudoti anapus ekraninės realybės modeliavimui, kur nėra jokių statiškų struktūrų. Paslėpti kintamieji yra problema tada, kai mąstoma iš statiško kontinuumo perspektyvos ir sumonotoninamos visos osciliacijos. Tokį suvokimą išvystyti labai sudėtinga, bet įmanoma ir ugdymas turi judėti tokia linkme.

Iš proto tokios frazės „nėra skirtumo", „viskas vienodai" - turi dingti, nes tai monotoninės matematikos teroro pasekmė, kur visa sistema pastatyta ant paklaidos suabsoliutinimo, nors ši paklaida gali atrodyti kaip nepajudinama realybė iliuziniame egzistenciato vaizde. „Apvalaina būtis" yra didžiausia iliuzija ir didžiausias klystkelis. Norint išvystyti teisingą intelektą, reikia imtis darbo nuo mažens ir lavinti protą teisingomis teorijomis, nes klaida įsirėžia į protą ir intelektas sužalojamas visam gyvenimui. Tai akivaizdžiai iliustruojama kalbos išmokymo dėsniu: žmogus nuo gimimo neturėjęs sąveikos su visuomene ir kalba, bet vėliau sugražintas į ją, kalbos tobulai neišmoksta niekada ir turi negrįžtamai sužalotą intelektą. Taip būna tais atvejais, kai vaikai išauga tarp žvėrių ir perima jų elgesio modelius. Šitaip sužalojamas ir matematinis protas - laiku neįdiegtas jis lieka nepasiekiamas visą likusį gyvenimą. Aišku, pinigų skaičiavimui dinaminio skaičiaus nereikia, bet čia kalba apie daug platesnę požiūrio į tikrovę perspektyvą.

Tikrovėje neapibrėžtumo klausimas labai sudėtingas, jis sprendžiamas sumonotoninant į statinį kontinuumą, bet tai problemos sprendimas ją suprimityvinant, paslepiant tikrą realybės vaizdą. Tai iškreipia požiūrį, neleidžia suprasti anapusinio pasaulio esmės. Šis principas naudingas tuo, kad visa realybė sudaryta iš kontinuumų sąjungų, o savo pagrinduose visi kontinuumai yra dinaminiai, jie turi osciliacijas, kompresijas-dekompresijas, vektorius, fazes, kurie monotoniškų segmentų ištrinami, bet todėl gaunamas tik labai apytikslis apibendrintas vaizdas. Tarkime yra elastiškas, aktyvus erdvės kontinuumas, kurioje į tapatybę skirtumas įvedamas užpildu, kuris turi interaktyvią sąveiką su erdve ir padaro ją nemonotoniškų deformacijų sandūra. Šitaip pertvarkius gaunami visi dinamiški parametrai, ir metodas surasti visas dinamiškas simetrijas.

Kodėl tikrovė sluoksniuota ir aukštesnių lygių elementai atrodo nejudrūs paaiškinti paprasta. Energija pasiskirsčiusi tolygiai ir mažuose objektuose, dalelėse osciliacijas sukelia dideles, o masyvius objektus ir sankaupas osciliuoti sunkiau, todėl jų monotoniškumas didesnis. Tai ypač ryškiai pasireiškia tada, kai sistema pradeda vėsti ir joje yra mažiau energijos. Dėl šios priežasties mums iliuziškai atrodo, kad erdvės tarp masyvių objektų monotoniškos ir joms užtenka statiško kontinuumo paklaidos.

Taigi savo trijų kontinuumų sujungimo principe, nuo parametrų erdvių kontinuumų perėjau prie matematinio kontinuumo žemėlapio pagrindinio principo. Tai nesunku sujungti su parametrų sistema, kuri remiasi į ekranų dėmenų kategorijas, o kitiems gal atsiras galimybė pereiti prie sensorinio kontinuumo ir pamėginti pajudinti patį auftatą ir pažiūrėti kas gaunasi nauju žvilgsniu.

[klajunas]

Kam reikia dinaminių skaičių?

Ankstesniame teoriniame įraše pristačiau dinaminio kontinuumo koncepciją, kur buvo paaiškinta, kad tikrovėje kontinuumai yra dinaminiai ir turi vidines deformacijas, o statiškas kontinuumas yra tik dinaminio kontinuumo paklaida. Todėl, norint sukurti tikslų tikrovės modelį, reikia turėti dinaminio kontinuumo analizės sistemą. Tiek ilgai situacija problemiška buvo todėl, kad statiški kontinuumai yra paprastesni ir patogesni, nes bet kokią dalį galima perkelti į bet kokią kitą vietą, nieko kontinuume nepakeičiant, todėl tampa įmanomos universalizuotos manipuliacijų tokiomis sistemomis taisyklės. Tuo tarpu kai kontinuumas deformuotas, perstatymai įmanomi tik tos pačios fazės deformacijų rezonansinėse simetrijose. Dėl šios priežasties statiškų skaičių vidinės struktūros leidžia efektyvesnes manipuliacijas. Todėl mokslas buvo pastatytas ant kontinuumo versijos, kuris sukurtas įvedant paklaidą.

Tam, kad šis samprotavimas neatrodytų toks abstraktus, reikia sukonkretintį dinaminio skaičiaus sampratą. Yra monotoniški arba statiški skaičiai, kurie nėra kintantys ir neturi deformacijų, dinamiški skaičiai yra tie, kurie turi vidinių deformacijų, kurios pasižymi įvairiais deformacijos amplitudės lygiais. Šie lygiai gali būti kvantuoti arba tolydūs. Pirmas pavyzdys, kuris man atėjo į galvą buvo pritaikymas finansuose: pinigai yra ir statiški vienetai ir tuo pačiu turi paslėptą vidinę amplitudę kuri yra to vieneto konkreti vertė. Taip pat yra prekiniai vienetai ir prie tų prekių prijungta vidinė papildoma erdvė, kuri yra kintanti kaina. Tokiose situacijose dinaminis skaičius reikalingas todėl, kad 1 ≠ 1. Jeigu turime 1 eurą 1990 ir 1 eurą 2005 - šie vienetai nėra lygūs, nes turi paslėptą fazinę erdvę, kur vertė pereina iš vieno lygio į kitą. Prekė vienoje šalyje gali turėti vieną kainą, kitoje šalyje kaina dėl ekonominių priežasčių bus kita. Vadinasi prekė turi paslėptą vidinę dinaminę erdvę, kuri įvardijama kaip kaina.

Dinaminį skaičių galima įvesti ir kitose srityse, pavyzdžiui įvertinti darbo našumui, karinei ir technologinei galiai, intelektui ir t.t. Vidinės skaičių amplitudės padaro, kad vienetas nelygus vienetui ir atitinkamai, jungiant vienetus į stambesnes grupes - tos grupės taip pat nelygios, 2 ≠ 2, 5 ≠ 5 ir pan.

Imkime konkretų pavyzdį su prekėmis ir kainomis. Yra vienetas ir 4 kainos, vadinasi vienetas gali turėti keturis variantus, su skirtinga kvantuota fazine erdve.

1 #1

1 #2

1 #3

1 #4

Dabar pamėginkime sukurti 2 iš dviejų vienetų, 1 #2 ir 1 #4. Kadangi fazės skirtingos, taip paprastai nesusijungia, turime didesnę, dvigubą fazę skaidyti į dvi ir gauname vietoje 2 skirtingų fazių vienetų, turime 3 #2 fazės vienetus, kitaip sakant fazės perteklių konvertavome į papildomą virtualų vienetą. Šitaip visas fazinių erdvių deformacijas galima konvertuoti į papildomus, statiškus, virtualius vienetus. Dar kitaip sakoma, kad norint atlikti manipuliacijas tarp skirtingos fazės vienetų, reikia atrasti arba sukurti rezonansines vienos fazės grupes, kuriose susiformuoja deformuotas tapatybės fraktalas. Tokius gabaliukus galima perstumdyti kaip nori, nieko simetrijoje nepakeičiant.

Kitaip dar galima pasakyti, kad vidines deformacijas galima konvertuoti į ilgius arba ilgius suspausti į vidines deformacijas. Konkreti vidinė deformacijų struktūra priklauso nuo vienetų virpesių, kuriuos aš vaizduoju kaip traukimąsi ir plėtimąsi. Virpesiai vyksta traukiantis į vidų, iki visiško kolapso ir plečiantis iki begalybės, sprogstamuoju plėtimusi. Tarpinė būsena - svyravimas apie pusiausviros tašką, kuriuo yra statiškas kontinuumas arba tapatybės fraktalas. Žinome, kad nesvyruojantys kontinuumai labai reti, ir visada dinaminis kontinuumas yra išeities taškas, o statiškas kontinuumas - tik jo abstrakcija.



Mintį galima paaiškinti ir taip: gamtoje tiesių nebūna yra tik kreivės, tačiau tos kreivės yra milimetro lygio deformacijos ir ant jų uždėjus metro šabloną, visos deformacijos užlyginamos ir šitaip gaunama „tiesės" paklaida. Visi tiesūs, taisyklingi objektai yra tokios gamtoje neegzistuojančios paklaidos. Dėl šios priežasties yra keista, kad toks mokslas vadinamas „tiksliuoju" mokslu, nes jo metodas priešingas - paklaidos įvedimas. Klasikinė matematika, kuri pagrįsta statišku kontinuumu, iš tikro yra netikslioji matematika, o ja pagrįstas mokslas - netikslusis mokslas, šių mokslų studijuotojai - netiksliukai.

Tačiau bėda nedidelė, nes netikslųjį mokslą paversti tiksliuoju galima įvedus dinamiškus kontinuumus ir dinamiškus skaičius, kurie turi vidines deformacijų amplitudes. Esmė ta, kad statiškame kube, visos dalys yra dinamiškos sandūros, o deformuotame - dinamiškos ir nedinamiškos, nes dinamikos įmanomos tik rezonansų struktūrose; ne rezonuojančiose, chaotiškose struktūrose - tiktai tapatybės rezonansus įvedus dirbtinai. Tai galima sieti ir su realybe, nes joje yra hierarchiniai sluoksniai, kur vieno tipo kvantai yra tos pačios vidinės amplitudės rezonansai, o skirtingo tipo kvantai turi skirtingus vidinių fazinių būsenų lygius. Kvarkas ir elektronas yra vienetai, bet vidinės fazinės erdvės - skirtingų tipų, todėl jų sukeisti vietomis - neįmanoma. Taipogi įdomus virtualių vienetų klausimas, kuris yra materializavimo šablonas, kuris, surinkus iš vidinių deformacijų energiją, leidžia ją konvertuoti į virtualų arba tikrą kvantą. Tai yra, jeigu kvantas turi didelę vidinę energijos amplitudę, jis gali virsti dviem kvantais, tą amplitudę pažemindamas į žemesnį lygį.

Visų šių klausimų tyrinėjimas tampa įmanomas įvedus dinaminius skaičius, todėl ši teorija labai svarbi, ypač mokslą norint paversti tikru tiksliuoju mokslu. Visas tikslumas yra deformacijose, todėl tie mokslai, kurie užsiima kokybiniu aspektų, būną daug tikslesni, nes jie leidžia, kad ir nematematiniu būdu, atskleisti vidines fazines erdves, kurios vienetą daro nelygų vienetui. Istorijoje metai - nelygūs metams, sociologijoje žmogus - nelygus žmogui dėl to, kad jie turi dinamines vidines deformacijas, kurių sukeisti vietomis neįvedant skirtumo - neįmanoma. Statistinis gamtinis žmogus turi labai didelę deformaciją susijusią su technologine dimensija, kuri padaro kad laukinio ir techninio žmogaus veiksmas nėra lygūs - efektyvumas, mastas, galimybės yra nepalyginamos. Visos technologinės civilizacijos turi tendenciją šią vidinę deformaciją didinti ir veiksmo galia, o taip pat pavojus - išauga iki astronominio dydžio. Todėl reikia ir pakankama galimybių priežiūros sistema. Dėl šios priežasties, aukštesnės civilizacijos nedovanoja savo technologijų, pirma nepakėlę žmogaus lygio ant reikalingos pakopos.

Manau, kad šie pavyzdžiai yra pakankamas paaiškinimas kam reikalingi dinaminiai skaičiai ir kodėl jie labiau atitinka tikrovę, kodėl jie yra daug tikslesni, nors kita vertus yra ir sudėtingesni. Pavyzdžiui, suirusius, chaotiškus kontinuumus aprašyti - labai sudėtinga, simetrijos, ryšiai ir rezonansai - šį klausimą labai palengvina. Taip pat reikia suvokti tokį realybės principą, kad technologijos susijusios su chaoso įvaldymu, su primetimų jam simetrijų ir rezonansų, kurių dėka kyla sudėtingos sąveikos materijoje. Tačiau tai jau ne matematikos klausimas, bet tiksliosios fizikos, kurios uždavinys yra sukurti skirtumo užpildo teoriją ir mechanizmą, atrasti skirtumą sukėlusią pirmąją priežastį.

Statiškame kontinuume pasaulis neegzistuoja - tikrovė atsiranda tada, kai substancijoje kyla deformacijos vidinėse fazinėse erdvėse. Tikrovė osciliuoja tarp fazinių deformacijų ir virtualaus tų deformacijų energijų materializavimo. Vaizdžiai tariant - virtualūs materializatoriai yra deformacijų „lygintuvai". Ateities mokslo pažanga priklauso nuo vidinių fazinių erdvių įvaldymo, užpildo holoplastinių struktūrų įsisavinimo. Statiško skaičiaus nepakeitus į dinaminį, tai padaryti bus daug sunkiau.

[Creative]

Labai asmeniškas klausimas: Kokius mokslus baigei? jei žinoma nepaslaptis

[klajunas]

Labai asmeniškas klausimas: Kokius mokslus baigei? jei žinoma nepaslaptis

Klausimas iš tikro asmeniškas, kokiu tikslu klausi?

Tikiuosi, kad nesupyksi jeigu atvirai neatsakysiu. Nors tai nėra paslaptis, informaciją galima rasti mano prisistatyme, prisistatymų temoje.

Kam iš tikro labai įdomu - suras nesunkiai. Galiu tik pasakyti, kad tai ne matematika.