Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[cs]

@klajunas Galėtum kažką pasakyti...

[klajunas]

@cs nebūk kaip tas, kuris kartą paragavęs negali sustoti. Šiandien darbas padarytas.

[cs]

tebunie, koks skirtumas....

[klajunas]

Dirbtinio intelekto kalba
Natūralias kalbas kompiuteriui imituoti sudėtinga, tačiau tam būtų galima sukurti dirbtinę kalbą, kurią būtų lengva programuoti kompiuteriniais algoritmais. Tai būtų ne programavimo, bet bendravimo su kompiuteriu kalba. Galima būtų pašalinti visas nepatogias natūralios kalbos savybes, supaprastinti gramatiką, išimti daugiaprasmiškumą, pritaikyti kalbą apdorojimui dirbtinio intelekto algoritmais.

Manau kad tai turėtų būti žodynu grįsta kalba, nes gramatika per daug sudėtinga, kad ją būtų galima perkelti į DI kalbą nemodifikavus. Turi būti įmanoma bet kokį objektą paversti tekstu. Pavyzdžiui vaizdą: išskaidyti į statiškus objektus, juos pavadinti, tada išskirti pagrindinius veiksmus ir procesus. Galiausiai išryškinti jų savybes. Jeigu kompiuterį sunku išmokyti žmonių kalbos, tai žmonės galėtų išmokti kompiuterių kalbą, kad galėtų su jais bendrauti.

Tai palengvintų dirbtinio intelekto vystymąsi ir jo diegimą į kasdienį gyvenimą. Tokia ateitis - nuo asmeninių kalbų, kurias su softu žmonės kurtų patys sau, savo organizacijai, iki dirbtinio intelekto kalbos.
Tokios kalbos būtų galima mokyti vaikus mokykloje ir kurti DI,  gebantį kalbėti apie pasaulį ir save.

Kompiuteris sunkiausiai sprendžia dviprasmybes ir daugiaprasmybes. Todėl jos iš DI kalbos turi būti pašalintos. Taip yra todėl, kad jis neturi background modelio, į kurį remiasi tekstas. Tad  gali taikyti tik sintagminio ir paradigminio konteksto analizę. Bet tokį modelį galima į DI integruoti ir naudoti įvairių kontekstų analizei.

Reikalavimai DI kalbai:
1.   Vienareikšmiškumas.
2.   Gramatikos verbalizavimas.
3.   Modelio integravimas į analizę.
4.   Temos siaurinimo architektūrų naudojimas.
5.   Perteklinės įvairovės pašalinimas: 1 linksniuotė, 1 asmenuotė ir t.t.

DI su DI irgi galėtų keistis informacija ne tik skaitmeniniu kodu, bet ir bendravimo kalba. Jeigu šalia žmogus, turėtų prašyti leidimo. Įdiegus mokymosi funkciją, galima būtų leisti kurti naujus placeholderius ir žemėlapius, bet viskas turėtų būti vizualizuota ir prašoma patvirtinimo ir leidimo naudoti, kad nebūtų netinkamų ar pavojingų sprendimų galimybės, neteisingai sujungus naujus šablonus.

Manau kad tai jau seniai reali galimybė, ir tai, kad Dirbtinis Intelektas neturi savo, sau patogios bendravimo kalbos, yra kliūtis jo vystymui ir diegimui į gyvenimą. Jeigu kompiuteriui sunku imituoti natūralią žmogaus kalbą, tai galėtume prisitaikyti mes, žmonės. Manau nuo to visi tik laimėtų.

Dabartinė padėtis su kalba ir kompiuteriais matosi iš mašininio vertimo padėties. Jeigu imtume kokius GOOGLE translate ar ką nors panašaus, tai vertimai tiesiog tragiški, ant suprantamumo ribos. Žinant su kokiomis problemomis susiduria programuotojai, kuriantys mašininio vertimo programas, galima ieškoti atsakymų į klausimą, kokios didžiausios kliūtys ir kaip jas pašalinti. Manau kad kompiuteris sunkiausiai susidoroja su jau minėtais daugiareikšmiškumu ir dviprasmybėmis, nes neturi savo modelyje jokio bendro vaizdo ir konteksto ir kontekstą analizuoja tik linijiniu būdu, geriausiu atveju. Tai yra problema.

Bet ši problema turi sprendimą - tai yra grafinių modelių panaudojimą, kuriame būtų galima bandyti spręsti konteksto įvertinimo klausimą per modelių hierarchiją. Galima pradėti nuo paprastų modelių tokių kaip figūros sudarytos iš brūkšnelių. Brūkšnelius sužymėti skaičiais, sudėti į masyvą ir sukurti žemėlapius su pavadinimais. Tarkime būtų objektas žmogus iš 10 brūkšnelių, bet kalbant apie vieną iš jų konkrečioje situacijoje, būtų galima turėti viename masyve visą kontekstą.

Manau pirmas žingsnis yra dirbtinės kalbos sukūrimas, tada tos kalbos sujungimas su grafiniu modeliu, kad vaizdus būtų galima pervesti į žodžius ir žodžius į vaizdus. Tada DI galėtų stebėti pasaulį ir bent savo kalba atpasakoti kas jame vyksta. Arba galėtų pažiūrėti 1 val. trukmės filmą, suskaidyti jį į statiškus kadrus, išanalizuoti kas vyksta, paversti kalba ir papasakoti tai, ką „pamatė" ir „suprato". Manau kad tai jau seniai naudojama tik visuomenei vystytis neleidžia valdžių kartelinis susitarimas, nes sukūrus ir įdiegus tokias sistemas, reikėtų pertvarkyti visą visuomenę, būtų problemų žmonėms su darbo vietomis ir t.t. Todėl man atrodo procesas dirbtinai stabdomas.

Nesu to programavęs, bet man atrodo, kad grafinių placeholderių sukūrimas ir jų susiejimas su pavadinimais, nėra jokia kliūtis šiuolaikinėms technologijoms, todėl vaizdas-kalba, kalba-vaizdas, autonominis programavimas visai įmanomas. O tai yra didelis žingsnis į priekį. Nes šiuo metu, sugeba tik perskaityti iš anksto parašytus tekstus kokia Cortana, bet norint tekstą susikurti iš vaizdinės informacijos, o taip viskas vyksta žmogaus sąmonėje, reikia sieti kalbą su modeliais. Ir čia dirbtinė kalba, neturinti natūralios kalbos trūkumų, šį procesą gerokai pastūmėtų į priekį, o žmogus visgi mokosi geriau nei kompiuteris ir išmokus nuo darželio tokią kalbą, būtų galima žodiškai keistis informacija su dirbtiniu intelektu.

Tai būtu kalba, kuri būtų visiškai nauja ir dirbtinė ir bendravimas vyktų žmogus-kompiuteris, bet ne tokių primityvių komandų principų, kaip naudojama dabar, o panašiau į sąmoningų būtybių bendravimą. Tada atsirastų motyvas vystyti komercines sistemas, nes padidėtų jų praktinis pritaikomumas, kadangi dirbtinis intelektas šnekantis su klaidomis, nereikalingas. O šią problemą iš kalbos galima pašalinti pakeičiant kalbą taip, kad joje neliktų klaidų. O tai yra nauja DI kalba.

Norint sukurti dirbtinį intelektą, reikia įveikti labai sunkias kliūtis, tačiau nemanau kad jos neįveikiamos. Niekas nesako, kad dirbtinis intelektas turi prilygti žmogui arba jį pralenkti (savo sąmoningumu), bet bent iki tam tikro lygio imituoti ir duoti labai didelę naudą - tikrai įmanoma.

Kas yra sąmonė ir protas? Iš esmė tai yra save suvokiantis ir save analizuoti gebantis atvaizdas. Bet atvaizdų yra du tipai: pirmas rodo į vidų (tai žmogaus sąmonė), kitas rodo į išorę - tai įprastiniai nemąstantys ekranai. Jeigu į savo vidų rodančių ekranų sukurti vis dar nemokame, tai galime naudoti ekranus, kurie rodo į išorę, tačiau ne tik rodo, bet ir turi savęs analizavimo algoritmus ir gebančius į tą ekraną, į tai, kas jame vyksta, savarankiškai reaguoti.

O jeigu dar pridėtume mobilumą, kalbą, ir žmogišką išvaizdą, tai būtų gryna žmogaus imitacija, kurią būtų galima labai įvairiai pritaikyti. Bet svarbiausia nauda, kurią teikia DI, yra informacijos analizės begalinis kiekis ir begalinis greitis, gebėjimas iš duomenų bazių greitai išrinkti tai, ko žmogui reikia ir jam pateikti į žmogišką kalbą panašia dirbtinio intelekto kalba. Žmogus ne tik gautų praktinę naudą susijusią su informacija ir žiniomis, bet ir daug geriau pažintų pats save, kaip jis mąsto ir pažįsta jį supančią aplinką.

Čia darbo labai daug, bet kliūtis ta, kad natūrali kalba nepritaikyta sintezavimui su kompiuteriu ir DI problemų sprendimą būtų galima pradėti nuo šio klausimo.

Klausimas ar to reikia ir ar nesukeltų tai pavojaus? Įmanoma ištisa saugiklių sistema, kad kompiuteris nepadarytų klaidingų sujungimų savo procesoriuje ir tai netaptų klaidingų sprendimų priežastimi. Apie visišką laisvę čia niekas nekalba, kad įdedi kompiuteriui „į rankas" ginklus ir leidi daryti ką nori. Tai aišku būtų savižudybė, bet apsisaugoti nuo to iš tikro labai lengva. Čia jau būtų ne DI bet daugiau piktavalių žmonių problema, kurie gali sukurti programas, skirtas daryti nusikaltimus. Tokia tikimybė daug didesnė, nei ta, kad kompiuteris pats „sugalvos" žmogui padaryti ką nors bloga.

Dirbtinio intelekto nauda neišmatuojama, todėl aš nematau atsakymo į klausimą, kodėl šis reikalas taip atkakliai stabdomas.

Dirbtinės kalbos apskritai manau yra artimiausios ateities realybė. Nors tai daugeliui gali atrodyti nereikalinga, bet savų pliusų irgi yra. Pirmiausia tam reikia kalbos kūrimo programinės įrangos, su kuria būtų galima sumodeliuoti bet kokią kalbą per kokią savaitę, dar pusės metų reikėtų tos kalbos išmokimui. Bet su ta sąlyga, kad kalbas kurti labai lengva, ir galima koduoti bet kokias reikalingas galimybes (riba tik fantazija). Tai kai kam būtų labai patrauklu.

Savo kalbą galėtų turėti draugai ir ja naudotis bendravimui tarpusavyje; savo kalbą galėtų turėti didelės organizacijos ir t.t. Tokia informacija galėtų būti netgi slaptinama, kad pašaliniai žmonės, nemokantys kalbos - nieko nesuprastų.

Manau kad ribotai toks softas jau naudojamas, bet daugiausiai fantastiniuose filmuose, ateivių kalbų kūrimui, kur galima išgirsti visą struktūrą, žodyną ir netgi kompiuteriais ir aktoriais įgarsintą. Tai būtų galima padaryti prieinama visiems, ir savo asmeninę kalbą galėtų turėti bet kas. Tam aišku reikėtų grupės žmonių, kurie ta kalba mokėtų kalbėti. Viena „gimtoji" kalba po truputį darosi atgyvena. Būtų galima perprogramuoti visą kalbos semantikos matricą, kurioje patalpintos sąmonės.

Tame tarpe, tokią pritaikytą kalbą galima būtų sukurti dirbtiniam intelektui, bet čia įvairovės turėtų būti kuo mažiau, geriausiai, kad būtų viena kalba ir ją susitartų naudoti visa planeta. Taip būtų daug paprasčiau vystyti dirbtinį intelektą.

Tereikia supaprastinti gramatiką ir žodyną, visur atitikimą padaryti 1:1, kad kompiuteriui nebūtų neaiškių situacijų arba kad jų būtų kuo mažiau. Tačiau tai nėra labai sudėtinga, nes tam reikia kad vaizduose kompiuteris sugebėtų skirstyti tikrovę į statiškas dalis ir veiksmus. Praktiškai, tai būtų kalbos-vaizdų procesoriaus pagrindas. Būtų sumažinta bereikalinga įvairovė, ir ta įvairovė visa būtų įženklinta. Tarkime jeigu natūralioje kalboje žodis turi 10 reikšmių, tai DI kalboje vietoj to padaryti 10 žodžių, kad kuo mažiau reikėtų nagrinėti kontekstą, nes kompiuteriui tai gana sunkiai sekasi.

Būtų įmanoma net rudimentinė sąmonė, tereiktų imituoti suvokimo ir aktyvumo matricas ir parašyti jų sujungimo algoritmus.

Yra sintetinės arba dirbtinės sąmonės klausimas ir šios sąmonės autonomijos ir teisių pripažinimo problema. Tai ateities filosofijos užduotis. Aš kalbu apie paprastesnį dalyką, ne apie sintetinę sąmonę. Aš kalbu apie pačią proceso pradžią ir ieškau sprendimo, kaip tokį procesą pastimuliuoti. Aš dirbtinį intelektą suprantu pirmiausiai kaip įrankį, kaip išplėstą ir analizuoti bei kalbėti galinčio algoritmo praktinį pritaikymą. Pavyzdžiui, lietuviškai taisyklingai kalbančio DI nėra, tai galima spręsti iš to, koks yra mašininio vertimo į lietuvių kalbą lygis - nesugeba parašyti nei vieno taisyklingo be klaidų sakinio. 

Vadinasi vystymosi kliūtis yra kalba. Bet greičiau viskas vyktų jeigu ne būtų be galo tobulinamas algoritmas lietuvių kalbos imitavimui, bet sukurta nauja kalba, kuria DI galėtų kalbėti be klaidų ir šios kalbos išmokyti žmonės - kalbėti. Atsirastų motyvacija investuoti į DI sistemas pinigus ir būtų skatinama greitesnė pažanga.

Aš čia kalbu ne apie žmogaus sąmonės paslaptį, ne apie tai kaip kalba atsiranda žmoguje. Ar ji ateina iš anapus ar iš dar kur nors. Bet klausimas - kaip parašyti algoritmą, kuri į bendravimo kalbą galėtų paversti bet kokią informaciją, vaizdinę, garsinę ir kitokią. Tai tik įrankio klausimas ir veiksmingo, efektyvaus algoritmo problema. Jau rašiau, tereikia algoritmą išmokyti atpažinti vaizduose statišką ir dinamišką aspektus, to užtektų, kad būtų galima išmokyti kompiuterį bent papasakoti tai, ką mato tarkime per filmavimo kameras. Kas yra sąmonė ir kaip žmogus sukuria kalbą - visai nesvarbu. Tereikia parašyti pakankamai efektyvų ir veiksmingą programą. Veiksmus būtų galima sudėti į laiko placeholderius (praeitis-dabartis-ateitis). O daiktus į tai ar jis veikiantis subjektas ar veikiamas objektas ar daikto koks kitoks vaidmuo (vieta, įrankis) ir t.t. Tai užprogramuoti labai lengva. Linksnyje nėra daugiau jokios informacijos. Didelis skaičius linksniuočių - nereikalingas, taip pat asmenuočių. Būtų galima palikti veikiamą ir neveikiamą rūšį, bet pavyzdžiui, tariamoji nuosaka nereikalinga, nebent sąlygos struktūros. 

Taip pat pagal mano įsivaizdavimą visa gramatika verbalizuojama, tai yra iš priesagų, galūnių ir priešdėlių perkelti į atskirus žodžius už pagrindinio žodžio ribų panašiai kaip šumerų kalboje. Tada nereikėtų algoritmų vidinės žodžio sandaros analizei.

Tai ne sąmonės, bet sudėtingo algoritmo klausimas, kad būtų impulsas pačiai pradžiai.

O kalbose bendras dalykas yra ne kažkokia semantinė struktūra, bet pats pasaulio modelis. Visose kalbose kalbama apie tą patį pasaulį, tik kitokiomis priemonėmis, garsiniu-ženkliniu kodavimu ir t.t.
Nenorėčiau sutikti, kad žmogaus kalba labai sudėtinga, man atrodo priešingai - ji ganėtinai primityvi. Aš tai netgi sieju su filologų sąmokslu, nes kalbos primityvumas palaikomas dirbtinai. Ir DI problema manau ne ta, kad žmonių kalba jam per sudėtinga. Problema ta, kad dirbtinis intelektas „mąsto" skirtingai nei žmogus ir jam reikia ne paprastesnės, bet kitokios kalbos, pritaikytos.

Pavyzdžiui, natūralios kalbos visą apibendrintą gramatiką galima pavaizduoti vienu paveiksliuku, kuris išsemia visus pagrindinius ryšius. Tokia struktūra nėra sudėtinga, ji tik nepritaikyta algoritmams. O šita įvairovė visa yra dirbtinė ir ją galima pašalinti nieko svarbaus neprarandant.

Arba imkime žodyną. Jis irgi atrodo labai didelis šimtai tūkstančių žodžių, bet atlikus tam tikrą žodžių klasifikaciją, šią betvarkę abėcėliniuose žodynuose labai lengva sutvarkyti. Principas toks, riekia į priekį statyti ne žodžius, bet pasaulį, o pavadinimus lipdyti ant jo dalių. Tada savo galvoje galima išvardinti visą turimą aktyvų žodyną. Todėl aš nemanau, kad žmonių kalba labai sudėtinga. Manau priešingai - ji labai primityvi.

Koks dirbtinio intelekto kalbos pritaikymas? Man asmeniškai - tai tik hobis, nes kalbos yra viena iš mano domėjimosi sričių. Kam man dirbtinis intelektas kuris su manimi gali šnekėti? Tai būtų labai įdomus eksperimentas. Negana to, iš to galima būtų gauti naudą. Tarkime būtų galima panaudojant DI kaip įrankį, aprėpti didesnius kiekius informacijos internete. Čia asmeniškai. O bendrai, ekonomikai, jeigu būtų tam skiriama daugiau dėmesio - pagrindinė nauda būtų žmogaus išlaisvinimas. DI pakeistų žmogų ir jį daugelyje sričių - išlaisvintų. Tada būtų galima imtis įgyvendinti kokį „Veneros" projektą ar ką nors panašaus.

Turėtų būti atskira kalba bendravimui žmogui su žmogumi, kūrybai ir t.t. Bet bendravimui su DI būtų antra kalba ir ji būtų naudojama tik kaip techninis įrankis. Mokėtume 2, 3 kalbas ir viskas. Nemanau, kad dėl papildomos kalbos nuskurstų menas. Kaip programuotojai, mokantys programavimo kalbas nepradeda kalbėti algoritmais. Savo žinias taiko tik labai specifinėje siauroje srityje. Tas pats būtų ir su DI kalba. Ne problema būtų jeigu kartais žmonės šia kalba pasikalbėtų ir tarpusavyje. Nes aš nesakau, kad DI kalbą reikia kurti labai primityvią, tik komandas ir instrukcijas. Tai būtų skirta apsikeitimui informacija.

Atrodo, kad čia diskusija užsibaigia ir galima padaryti tam tikrus apibendrinimus:
1.   Numatau, kad artėja kalbos diktatūros pabaiga ir ši sritis pagaliau bus išlaisvinta.
2.   Atsiras galimybė lengvai kurti ir mokytis dirbtinių, ar asmeninių kalbų (programinės įrangos pagalba).
3.   Tai išspręs DI vystymo klausimą, nes jį daug greičiau vystyti bus galima sukūrus efektyvesnes bendravimo priemones.
4.   DI jau sukurtas, jis turi savo kalbą, ir tai tik nerodoma visuomenei. Priežastys įvairios: pirmiausia ta, kad nenorima spręsti ekonominių ir socialinių padarinių; nenorima dalintis išlaisvinančiomis technologijomis.
5.   Atsižvelgiant į 4 punktą, žmonės galėtų paeksperimentuoti patys, tai yra, susikurti kalbos generavimo sistemas ir išplatinti dirbtinės kalbos idėją.
6.   Kam to reikia? Dėl didesnės laisvės ir didesnių galimybių.

Natūraliai žmogus turi sugebėjimą mokėti labai daug kalbų, bet tai užblokuota dėl to, kad visuomenė gyvena kalbos diktatūros sistemoje. Tačiau neišvengiamai technologijos šią situaciją pakeis.

[cs]

Labai sistemingas darbas jau padarytas.

[SPACE]

Kad kompiuterių kalba jau išrasta. Kai 1945m. buvo vizualiai ir matematiškai atvaizduoti fraktalai, tai ir yra kompiuterių veikimo principas. Tik galbūt dar nevisas potencialas išnaudojamas, nes reikia kai kurių  detalių iš antimaterijos. Dabar viskas bazuojama ant elektros ir šviesos greičio. O koks yra tamsos greitis? Koks yra 0 greitis?
Dėl komp. human behavior, mąstymo, user interface, manau gali būti naudojamos runos arba kinietiški hieroglifai, nes tai vienu metu ir geometrinė figūra, piešinys (image) ir raidė.

[klajunas]

Naujos fizikos galimybė 2
Ankstesniame įraše paaiškinau, kokia pagrindinė problema su klasikine fizika, šį terminą suprantant nauja prasme. Jos problema ta, kad ji pagrįsta judėjimo kiekybine analize. Šią savybę vadinu fizikos reonomiškumu. Tačiau tokios fizikos problema ta, kad ji remiasi parametrais, kurie nėra tikri, neatitinka pirminės tikrovės, bet priešingai, yra surenkami dinamiškai. Norint suprasti, iš ko šie ekranų dėmenys atsiranda, reikia žinoti signalus pirmykščius rinkinius ir jų filtrų pagrindines schemas.

Gilesnė parametro analizė reiškia pirmiausiai supratimą, kaip jis konstruojamas, nes jis nėra pirmapradė realybė. Jis yra tai, kas gaunama įdėjus darbą. Kokybė, kuri apdorojama su kiekybinėmis schemomis, yra tokio darbo rezultatas. Kitaip sakant, klasikinė fizika kapstosi pačiame patyrimo ir suvokimo paviršiuje ir bando vaizduoti mokslą kokybes transformuodami į kiekybes. Tai yra paviršinis suvokimo išskaidymas, kuris mažai ką gali pasakyti apie signalų pirmykščius rinkinius.

Pirmykščiai rinkiniai gali būti analizuojami ir su matavimo prietaisais, bet tada gauname rodyklės judesį, detektoriaus pyptelėjimą arba kiekybinę matavimo išraišką skaitmeniniame prietaise. Filtras labai paprastas, susidedantis iš šimtų arba tūkstančių modulių, kai realiame analizatoriuje jų gali būti milijonai, o rezultatas - erdvės, laiko ir fenomeno konstrukcija. Tokia primityvi detekcija neleidžia susiformuoti geresnio vaizdinio už kibernetinę sistemą.

Taigi, norėdami pažvelgti giliau nei klasikinės fizikos parametrai, turime žinoti šiuos principus. Tačiau to negana, nes paruoštas signalas pereina į ekraninę struktūrą, kuri yra gnostinės branos galimybė ir ši ekraninė struktūra tampa pagrindine vieta, paruošiančia suvokimui reikalingą šabloną. Suvokimas yra tokių pagrindinių šablonų visuma, kuri padalinta į savarankiškų kokybių jutimus, apjungiamus realine atsirandačiame egzistenciate, kuris yra suvokimas „aš esu", „tai yra". Tai savarankiškas labais svarbus patyrimo sluoksnis, kuris atsakingas už tai, kad sąmonė yra „šviesa".

Visas patyrimo centras susikoncentruoja išoriniame ir vidiniame reline, kuris yra klasikinės fizikos duomenų pagrindinė vieta. Čia fizika semia savo pirmapradę formą ir nieko nežino apie tai, kad yra pirminė tikrovė ir kad iliuzinėje formoje nėra jokios holoplastinės realybės. Tokiame patyrime nėra jokios tikros gelmės, kuri leistų suprasti, iš kur viskas ateina, kaip žmogus sukuriamas ir kaip jis patiria supantį pasaulį. Nors kita vertus, idėja pamatyti tai, kas yra nematoma - gali atrodyti beprotiška. Tai iš tikro labai sudėtinga. Matosi vienintelė galimybė, sukurti galingą meta-analizatorių, kuris į šią kibernetinę sistemą sugebėtų pažiūrėti iš išorės, ir pabandytų įžvelgti, kaip surenkami klasikiniai parametrai. Pirmykščiai rinkiniai ir jų tobulesnio atvaizdo gavimas yra rožinė svajonė.

Individualus realinas - nėra viskas, tai nėra galutinė stotelė, nes turi būti megastruktūros, kurios susieja visą biologinę rūšį ir galų gale visą biosferą. Tačiau tokios megastruktūros yra anapus individualaus suvokimo. Be to, daug įdomesnės ne tokios realizacijos, bet ši paviršinė anapusybė, tai yra grynas realinas, nesuformuotas į suvokimo kapsulę. Nes visai logiška, kad yra aktualios izoliuotos sistemos, taip pat visas potencialus, nerealizuotas okeanas, kuris laukia būti suformuotas. Ši vieta irgi labai svarbi, nes ji taip pat lemia kaip įgauna galutinį pavidalą klasikinis parametras, toks kaip erdvė, laikas, forma ir t.t.

Tai įdomu tuo, kad galima technologinio projektoriaus sistema, kuri galėtų piešti realine struktūras, ir formą „tai yra" suteikti technologiniams procesams, vienas kurių yra dirbtinė sąmonė.

Bandžiau ieškoti arche ir chronos pradų. Tačiau šie dalykai egzistuoja tik kaip surinkimo struktūra, ir nepasiekia tos tikrosios pradžios, kuri yra pirmykščiai rinkiniai. Tai pavadinimas, tam tikra vieta, idėja ir supratimas, tačiau nėra jokio vaizdo. Reikalaujantys vaizdų, norėtų didelio ir labai lengvo rezultato, patys neįdėję jokio darbo. Viskas turi parsidėti nuo struktūrų išgryninimo ir meta-analizės, apie kurią užsiminiau.

Šis samprotavimas gali atrodyti painus, net beprasmis dėl didelio kiekio naujoviškos terminologijos, tačiau nereikėtų sutrikti, čia nėra pastanga duoti galutinį atsakymą į pagrindinę paslaptį, tai daugiau turi padėti suvokti tą iliuzijų pasaulį, kuriame gyvena sąmonė. Tačiau ne tam, kad paskandintų neviltyje, nematant tikrovėje nieko tikro, bet tam, kad duotų metodą, bent metodo užuomazgas. Kitaip sakant, pagrindinė prigimtinė filosofija kylanti iš suvokimo „tai yra", papildoma suvokimu „tai yra iliuzija", ir atveda prie minties, kad reikia ieškoti kelio į tikrą pasaulį. Žmogus yra tikrame pasaulyje kaip pirmapradė esybė, tačiau jo suvokimas pasiklydęs iliuzijoje. Mano siūloma kibernetinė fizika galėtų būti kelio pradžia anapus iliuzijos.

Nenustebčiau, jeigu pirmiausiai žmones apimtų manija kurti netikras simuliacines realybes-kalėjimus vieni kitiems. Tačiau turiu viltį, kad ne visi pasiklys šiame klystkelyje ir suras tikrai progresyvų pritaikymą. Sukurti kitą, geresnę sąmonę - viena iš galimybių. Neregys pagaliau taptų reginčiu. Matytų ir save ir kitus aplink save kaip tai, kas jie yra iš tikro.

Dabar belieka visa tai perkelti į apibendrinančią schemą, kad painus aiškinimas taptų suprantamesnis. Čia principas labai paprastas, tik sakinių konstrukcijos gali atrodyti sudėtingos, sunkiai įsivaizduojamos.

Raudona rodyklė žymi etapus, nuo kurių reikėtų pradėti gilintis į sistemą. Nulinis etapas yra mūsų pasaulis, kuris filosofijos ir mokslo gerai ištyrinėtas. Tačiau norint suprasti dar giliau, reikia pereiti prie pirmo, antro, trečio etapo ir taip toliau. Kol bus pasiekti pirmykščiai rinkiniai, iš kurių sudarytas holoplastinis pirminės tikrovės laksatas.

Jeigu ką nors sudominau kaip kokia keistenybė, tačiau sunku suvokti tai, apie ką rašau, reikia būti susipažinus su visais mano pagrindiniais įrašais, dalį kurių galima rasti tinklaraštyje psytechnologijos.lt. Kiti yra nepasiekiami, tačiau jie kita vertus nėra tokie svarbūs, nes jie atspindi mano kelio pradžią, mano idėjų užuomazgas ir ištakas.

Šita schema yra mano dar vienas žingsnis tema „Naujos fizikos galimybė".

[klajunas]

Tarpgalaktinės civilizacijos problemos
Einšteino sukurta reliatyvumo teorija skirta apskaičiuoti paklaidas, kurias sukelia judėjimas arba erdvės kreivumas. Stacionaraus matavimo prietaiso matavimai yra vieni, tačiau kai jis pradeda judėti dideliais greičiais, netiesinėje erdvėje, jie pasikeičia. Šiam pasikeitimui apskaičiuoti Einšteinas ir kiti pasiūlė savo formules, kuriomis buvo pakeista visa pamatinė fizikos kategorijų ir jų savybių paradigma.

Problemą labai patogu vaizduoti geometriškai, stačiaisiais trikampiais arba kvadratais. Prieš pateikdamas schemas, kas turima omenyje paaiškinsiu pavyzdžiu su mašinomis. Laiko matavimui naudojamas fotonas, kuris įrašytas į tikrovės sandarą ir turi apibrėžtas savybes. Pagrindinė savybė ta, kad greitis - konstanta. Laiką žymi viena mašina, važiuojanti pastoviu greičiu. Kita mašina, kuri atsiveja laiko mašiną, juda pastoviai greitėdama. Šio proceso efektas tas, kad kuo besivejanti mašina arčiau laiką atstojančios mašinos, tuo laikas „lėtesnis". Jis lėtėja tol, kol mašinos susilygina ir pradeda važiuoti lygiagrečiai. Tada turime nulinį laiką, laikas išnyksta, o kai kosminis laivas (mašina) pralenkia laiko mašiną, laikas pradeda judėti atgal, neigiama kryptimi. Taigi yra trys galimybės, kai turime vieną konstantą: >0 (+t), 0 (t=0), ir <0 (-t).

Jeigu turėtume kvantinius laukus, kurie juda greičiau už šviesą, ją pralenkia, perduodami signalą didesniu greičiu, tai laikrodis būtų ne su viena rodykle, bet su dviem ir t.t., priklausomai nuo to, kiek skirtingų laukų yra, nepaklūstančių šviesos greičio apribojimui. Šias situacijas taip pat galima aprašyti mašinomis, keičiant perspektyvas nuo vienos konstantos prie kitos. Su dviem konstantom: laikas lėtėtų iki pirmos konstantos, tada išsiskirtų ir viename lauke pradėtų judėti atgal, o kitame toliau lėtėtų. Pasiekus antrą konstantą, pradėtų abejuose laukuose judėti atgal, bet pirmu atveju greičiau, o kitu lėčiau.

Pati laiko problema gal ne tiek įdomi, kiek galimybė gauti informacinį signalą didesniu už šviesą greičiu. Tačiau tai yra pačios materialios realybės problema, nes stataus trikampio iširimas (mašinų susilyginimas), reiškia tikrovės sandaros iširimą, nes ryšio energija dėl greičio konstantos yra ribota, ir viršijus šią ribą, turėtų iširti pati materija. Laimei, mašina pati savęs pralenkti negali ir to niekada neįvyksta, bet jeigu būtų įmanoma sukurti pakankamai energijos viršyti ryšio energiją, materija pereitų į minusinę būseną. Tik klausimas toks: Einšteino problemoje, trikampis iš lygiagrečių tiesių susirenka priešingoje pusėje, o fizinė realybė ar susirenka minuso pusėje - neaišku.

Imkime kitą problemą. Tarkime, kad šviesos greitis pradeda artėti prie nulio, kosminiam laivui su laikrodžiu judant viršvisatiniais greičiais. Mūsų visata mažėtų tol, kol taptų tik matavimo vienetu ir galiausiai šviesa sustotų, jos greitis taptų lygus 0. Tam pirmiausiai būtų reikalingas variklis, kuris naudoja procesą, turintį tokius parametrus, kad savo greičiu gali sustabdyti šviesą. Šiai materijai ir šiems kvantams kol kas nekursiu jokių pavadinimų, tik padarysiu prielaidą, kad jie įmanomi. Problema tame, kaip tokius kvantus pagauti mūsų visatoje, jeigu detektorius turėtų būti sudarytas iš milijonų visatų, panašių į mūsų. Supaprastinimui tarkime, kad toks kvantas per visą visatą perskrieja per 1 sekundę. Kaip tokį kvantą užfiksuoti, ir kaip jį panaudoti. Tokios problemos yra galaktinių ir visatinių civilizacijų problemos. Jos numatytų galimybę sukurti tarpvisatinę astronomiją, o gal būt net pasiųsti zondą į kitas visatas multivisatoje.

Šioje problemoje visata tampa tarsi vienu kvantu, kurį perskrodžia kitas kvantas beveik nesąveikaudamas. Jeigu būtų sąveika, tai bomborduojama tokių hipergreitinių kvantų - ji neišvengimai sprogtų. Tad galima daryti prielaidą, kad sąveika labai maža ir yra apsauginis mechanizmas, kuris apsaugo visatas nuo katastrofos. Tarpvisatinės medžiagos veikia savo realybėje, ir jos savybės, greičiai ir energijos - nepalyginami su tuo, kas vyksta visatos viduje.

Bet sugrįžkime prie laiko klausimo, ir pasvarstykime galimybę laiką pralenkti ir numatyti ateitį. Ko tam reikia? Atsakyti galima paprastai, reikia greitesnio signalo. Kol ateis lėtesnis signalas - jau žinosime kas bus. Koks skirtumas tarp signalų priklauso nuo delsimo. Tarkime delsimas yra 3 min. Tada informaciją gautume 3 min. greičiau už visas elektromagnetinio ryšio priemones. Būtų daug laiko pasiruošti.

Su šiuo klausimu susijęs klausimas, ar egzistuoja dabartis, kuri tame pačiame momente apimtų visą visatą. Žinome, kad informacinės dabartys skirtingos, nes informacija juda ribotais greičiais, ir tai kas vienoje vietoje yra dabar, iš tikro yra tolimoje praeityje. Tačiau jeigu būtų toks sluoksnis, kur visa visata būtų dabar be jokio uždelsimo, tai įvaldžius jo signalus, jeigu tokie egzistuoja, kiekvienu momentu matytume visą visatą tokią, kokia ji yra iš tikro, bet jokio uždelsimo, o informacinių signalų atžvilgiu, matytume visatos ateitį. Šis sluoksnis gali net būti viršvisatinis, todėl jo greičiai tokie, kad prilygsta buvimui visuose visatos taškuose tuo pačiu metu, pagal ekvivalentiškumo principą: begalinis greitis lygus buvimui visur aprėpiančiu būdu, dėl ko nereikia judėti, kad persikeltum iš vieno taško į kitą. Tokia būsena yra ma gija, į kurią patalpinta visa visata (-os). Gali būti, kad yra maksimalus branos greitis, kurio pralenkti neįmanoma. Tada padarius prielaida, kad tarp skirtingų branų nėra greičių koreliacijos, ateities numatymo galimybių būtų galima ieškoti kitoje branoje. Tereikia mokėti paimti iš jos reikalingus signalus.

Mano tikslas buvo iškelti viršvisatinės materijos fizikos idėją, kuri schematiškai gali būti atvaizduota taip. Turime trikampį, kuris stovi ant smaigalio. Smaigalys yra viena visata, tarkime mūsiškė. Antras sluoksnis būtų tarpvisatinę terpė, kuri sudaryta iš tam tikros materijos, kuri turi savo ryšius, greičius, energiją, savybes ir t.t. Tada būtų multivisata, sudaryta iš begalinio skaičiaus visatų ir galiausiai dar aukštesnės struktūros, materijos debesys. Aukščiausia būsena sutartinai laikysime „šaltinį", kuriame įvyksta reakcija ir išspinduliuojamas kvantas, pagaminantis visatą. Kiekvienas lygis turėtų savo fiziką, kuri būtų visiškai kitokia nei aukštesnio ar žemesnio sluoksnio. Būtų svarbu išsiaiškinti, kaip kiekviename sluoksnyje formuojama substancija, kokios jos savybės, parametrai ir taip toliau. Kaip realizuojamas atskyrimas, ir kaip žemesnis sluoksnis apsaugomas nuo aukštesnio sluoksnio ardomojo poveikio.

Iš kitos pusės, materijos „įtraukimas" iš aukštesnio į žemesnį sluoksnį, leistų žemesniame sluoksnyje sukurti egzotiškas savybes, kurios leistu sukurti labai dideles energijas, turint mažus materijos kiekius, arba pasinaudojant spinduliavimo greičiais ir daug aukštesnėmis konstantomis, perkelti tuos viršvisatinius greičius į visatos vidų. Tam reikia valdyti įtraukimo procesus, mokėti sukelti ir valdyti sluoksnių „pralaužimą". Pavyzdžiui, būtų galima įsivaizduoti visatinius kosminius laivus, skraidančius tarp galaktikų, kurie naudoja kvantus, paimtus iš viršvisatinės materijos, aukštesnių sluoksnių. Mažas kiekis, didelė energija ir milžiniški greičiai - labiausiai pageidaujamos savybės, tarus kad įmanoma tokią materiją išlaikyti valdomos būsenos.

Deja žmogaus biologija labai trapi ir didelių krūvių - nepakelia. Todėl čia galima svajoti tik apie tyrimus, susijusius su viršvisatine kosmologija. Būtų galima tyrinėti materiją, gaminti detektorius, braižyti žemėlapius, ir bandyti įvaldyti kvantus, kurie visą visatą gali perskrosti per vieną sekundę. norint sugebėti tokią materiją tyrinėti, reikia būti įvaldžius tokius greičius ir reikia gebėti sukurti bent minimalias sąveikas.

Iš visatos vidaus, juo labiau iš biosferos realino perspektyvos, tai sunkiai įsivaizduojami dalykai. Taip yra pirmiausiai todėl, kad yra problemų su pilnos struktūros atvaizdavimu. Bet struktūras galima papildyti protu, kuris leidžia naudoti išplėstą vidinės ir išorinės realybės vaizdą. Tam reikalinga ta naujoji fizika, apie kurią rašiau ankstesniuose įrašuose. Einšteinas, Minkovskis ir kt. yra svarbūs, bet jų schemas reikia gerokai išplėsti, o išplėtus - tikrinti vieną idėja po kitos. Užstrigimas prie vienos šviesos greičio konstantos žudo fizikos ateitį.

[klajunas]

Paviršiaus civilizacija
Žmogus į realybę įpratęs žiūrėti iš vidaus, todėl mato tik tai, kas aplink jį, bet nemato bendro vaizdo. Norint pamatyti bendrą vaizdą ir kontekstą iš išorinės perspektyvos, reikia mintyse išeiti iš savęs, padaryti šuolį ir atsistoti į kito žmogaus vietą. Ta kito žmogaus vieta yra išorinis stebėtojas. Tokia būsena vadinama susidvejinimu, kai viena vertus fantomas lieka savo senoje vietoje, bet tikras suvokimas atsiduria šalia fantomo ir gali jį įvertinti naujomis akimis. Tai labai naudinga praktika, stebėti save ne tik iš vidaus, bet ir analizuoti iš išorės, iš kitų žmonių perspektyvos.

Tą patį galima daryti ne tik su savimi, bet ir su visa civilizacija, kurią įvertinę iš tam tikros perspektyvos galime vadinti paviršiaus civilizacija. Kodėl tai paviršiaus civilizacija aišku: į ją žiūrima iš kosminės perspektyvos, tarsi gyventum ne joje, bet anapus jos, t. y., kosmose. Taip pat, tai paviršiaus civilizacija todėl, kad kosmosas jai yra dar gana tolima ateitis, ir visa pagrindinė veikla ir gyvenimas vyksta ant žemės paviršiaus. Į paviršiaus civilizaciją iš kosminės civilizacijos perspektyvos naudinga pažiūrėti dėl tų pačių priežasčių, kodėl taip naudinga patyrinėti save, savo elgesį.

Iš to seka kita labai svarbi sąvoka, kad yra tam tikra žmonijos dalis, kuri ištrūkusi iš paviršiaus civilizacijos aplinkos ir susikūrusi savo pasaulį, kuris technologiškai daug toliau pažengęs, nei leidžiama minėtai paviršiaus civilizacijai. Ta išorinė perspektyva sukurta grupuotės, kuri vadinama atitrūkusios civilizacijos pavadinimu. Kad jie privalo būti „atitrūkę", t. y., daug toliau pažengę - akivaizdu, nes jiems reikia gyventi anapus komfortabilios žemės, o tą komfortabilumą užtikrinti tegali technologijos. Atitrūkusios civilizacijos pagrindas - protas, mokslas ir technologijos. Jos atstovai turi išplėstą protą, pažangesnį mokslą ir labai išvystytas aukšto lygio technologijas.

Būdami pranašesni, ir valdydami kontekstą už įveikiamo horizonto, jie yra paviršiaus civilizacijos šeimininkai. Paviršiaus civilizacija padalinta į valdomus rezervatus, kur iliuzijų inkubatoriuose auginami ir eksploatuojami paviršiaus žmonės, nežinantys, kas yra jų šeimininkas ir kad į šį pasaulį ir gyvenimą įmanoma žiūrėti iš visai kitos perspektyvos. Paviršiaus civilizacija patalpinta į matricą, kurioje viskas yra žemesnio lygio negu galėtų būti. Mokslas ir technologijos - akivaizdžiausi pavyzdžiai. Taip pat nežinoma daug kitos svarbios informacijos. Pavyzdžiui, alternatyvi saulės sistemos ir vietinio žvaigždžių spiečiaus istorija; kontaktai su nežemiškos kilmės civilizacijomis, kurie daromi su atitrūkusia civilizacija, o nuo paviršiaus civilizacijos - slepiami.

Taip gaunamas gana tikras vaizdas, kaip valdoma planeta. Yra paviršiaus civilizacija su savo pasauliu ir pastangomis išsiveržti anapus; tada šią civilizaciją gaubiantis izoliacinis burbulas, kuris filtruoja visą informaciją, riboja galimybes, kontroliuoja; ir atitrūkusi civilizacija, kurios pagrindinė veiklos arena yra saulės sistema. Pastarųjų pagrindinės bazės yra už žemės ribų: kitose planetose, planetų palydovuose ir kosminėje erdvėje. Kiek jie pažengę ir kokios jų tikros galimybės - paviršiaus civilizacijai nerodoma. Be abejo, tarp šių civilizacijų vyksta sąveika: atitrūkusios civilizacijos atstovai vaikšto ir gyvena tarp mūsų, ant žemės paviršiaus, o taip pat į šį aukštesnį pasaulį paimami žmonės nuo žemės paviršiaus.

Kadangi yra žmonių apykaita, tai yra ir informacijos apykaita, kurios metu „žemesnis" pasaulis sužino kai ką iš aukštesnio pasaulio. Tai vyksta per insaiderių ir paslapčių viešintojų informacijos platinimą; per pastebėtą keistą, keistų aparatų, kurie vadinami NSO veiklą. Vyksta tiesioginis kišimasis per politinę valdžią į visas gyvenimo sritis. Šio kišimosi pagrindinis tikslas - riboti paviršiaus civilizacijos vystymąsi ir išsaugoti savo technologinį pranašumą ir dominavimą. Prieiga prie saulės sistemos ir atviros kosminės erdvės yra resursas, ir ši atitrūkusi civilizacija su pasauliu juo nenori dalintis.

Bet kokie bandymai šį apsauginį ir ribojantį burbulą nuimti, kurie propaguojami judėjimo vadinamo „Atskleidimas" (Disclosure), sabotuojami, pats judėjimas išjuokiamas kaip nerimtas, fantastinis. Tačiau jis yra tikros informacijos apykaitos rezultatas, dėka kurio ant paviršiaus gyvenantys žmonės žino tikrą padėti planetoje. Tačiau aukštesnio „aukšto" veikla žinoma tik legendų pavidalų, nes aukštai vienas nuo kito izoliuoti ir informacija pereina tik kaip gandų lygio pasakojimai. Ji gali būti ir netikra, dezinformacinė, bet ji liudija bent tą faktą, kad aukštesni aukštai nėra išsigalvojimas, jie iš tikro egzistuoja.

Paviršiaus žmonija suorganizuota hierarchiškai, į piramides. Aukščiausiame lygyje, žaidžia gal 3 - 4 piramidės su savo valdovais, kurie tiesiogiai kontaktuoja su organizacijomis, kurios yra anapus planetą gaubiančio burbulo. Žemesni piramidės lygiai tiesiog verčiami aptarnauti aukštesnius lygius. Tačiau piramidės viršuje yra ne tik tiesioginė politinė administracija, bet yra šalia viešo pasaulio organizacijos susikūrusios okultinės grupės, kurios turi savo pasaulį ir tiesiogiai paklūsta anapus burbulo esantiems valdovams, kurie net gali būti nežemiškos kilmės. Šios okultinės grupės tiesiogiai kišasi į eilinių žmonių gyvenimus ir yra įvairių keistų įvykių ir nelaimių priežastis. Pavyzdžiui, be žinios dingsta žmogus. Viena iš galimybių, kad jis buvo pagrobtas šio aukštesnio pasaulio, tenkinti kokioms nors jų reikmėms. Likimas dažnai būna liūdnas, nes paviršiaus populiacija laikoma žemesnio lygio žmonėmis, kurie tinka tik išnaudojimui.

Remiantis įvairiais pranešimais internetinėje erdvėje, minėtos okultinės grupės praktikuoja, satanizmą, žmonių ritualinį aukojimą ir pedofiliją. Iš to galima daryti išvadą, kad aukštesnėje civilizacijoje, kosminėje yra moralinė poliarizacija paviršiaus civilizacijos atžvilgiu: vieni jai linki blogo, kiti galbūt gero. Tai rodo tam tikrą susiskaldymą ir diferenciaciją. Jeigu yra kontaktų su dar tolesne išore, ir ta išorė yra įvairi, tai visai natūralu, kad savo atstovus atitrūkusioje civilizacijoje turi ir teigiamos ir negatyvios jėgos. Tarp jų logiškai turėtų vykti trintis ir konkurencija. Ši neišvengiamai turi atsispindėti ir paviršiaus civilizacijos frakcijose.

Okultinės grupės gali turėti ne tik egzopolitinių ryšių, bet ir tarpdimensinių ir savo idėjas susijusias su nusikaltimais prieš žmoniją gali turėti iš čia. Pavyzdžiui, apie tokią sistemą rašo D. Icke'as, kuris paviršiaus civilizaciją gaubiančios blokados burbulo prižiūrėtojus vadina archontais, o šie jo teigimu paklūsta savo dievui, vadinam demiurgu, sukūrusiu visą šią iliuzinę realybę. Pasak jo, šiame iš gnosticizmo kilusiame pasakojime ir reikia ieškoti okultinių grupių satanizmo ir kitų nusikaltimų šaknų. Tačiau manau, kad pagrindinis atitrūkusios civilizacijos aspektas visgi yra ne okultinis, bet egzopolitinis, pagrįstas kontaktais su nežemiškomis civilizacijomis, kurios šias organizacijas laiko savo pavaldiniais ir apdovanojo jas pažangiomis technologijomis. Taip pat rūpinasi, kad ši reikalų padėtis neišaiškėtų paviršiaus populiacijai, ir kad neįvyktų pilnas „Atskleidimas".

Manau, mums, paviršiaus populiacijos atstovams, svarbiausias klausimas kaip mus sugeba šitaip efektyviai kontroliuoti? Atsakymas yra daugiau negu akivaizdus ir daug kartų paliudytas: pagrindinė technologinės kontrolės priemonė yra psichotroninė technika. Su ja galima vykdyti tiek masinę kontrolę, tiek prisijungti kiekvieną atskirą žmogų ir laikyti jį online režimu, pastoviai vagiant mąstymo turinį, įtakojant elgesį ir ribojant išsilaisvinimo iš priespaudos galimybes. Jeigu žmogus šalinamas, tai daroma būtent tokiomis priemonėmis, kad niekam nekiltų įtarimų prisidengiant natūraliomis priežastimis: ligomis, nelaimėmis, kriminaliniais įvykiais ir pan.

Dažnai būna, kad koks nors žmogus prižiūrimas, nuolat kontroliuojamas ir jam pastoviai šypsosi sėkmė ar persekioja vienos nesėkmės. Jis gali nesuprasti kodėl taip yra, galvoja kad gimęs po laiminga arba nelaiminga žvaigžde, kai iš tikro tai yra kišimasis iš kito, tikro pasaulio, kuris turi sukūręs paviršiaus civilizacijos valdymo mechanizmą ir juo naudojasi iškeliant arba sutrypiant kokį nors išsirinktą žmogų, kuriam bando įteikti, kad jis už viską atsakingas tik pats, kai iš tikro tėra valdoma marionetė.

Kaip priedanga naudojamos religijos, ezoterika, alternatyvus mokslas, pseudoteorijos. Pavyzdžiui, koks nors tikintysis kas dieną meldžiasi ir vieną dieną jo maldos išsipildo. Jam pradeda atrodyti, kad Dievas išgirdo ir atsiliepė į jo maldas ir tampa dar aršesniu tikinčiuoju. Iš tikro maldas, t. y., mintis išgirsta psichotroninės technikos operatoriai ir jie, naudodami valstybės agentūrą, gali suorganizuoti bet kokios minčių sinchronizacijos spektaklį. Tie kas energingai tiki, gali manyti, kad jie absoliučiai teisūs. Iš dalies jie iš tikro teisūs, nes tai vyksta ir suveikia, tačiau klaidingai supranta suveikimo priežastis. Jūsų minčių klausosi su įrašymo technika!

Šitaip į paviršiaus civilizaciją pažiūrėjus iš išorinės perspektyvos, iš šalies - susidaro liūdnas vaizdas. Pirmiausiai dėl to, kad tampa akivaizdus manipuliacijų, melo, statymo į siaurus rėmus mastas. Matosi kaip švaistoma potencialas, kaip aukojami žmonių likimai - ir pirmiausia visos žmonijos likimas. Tas vaizdas, kuris brukamas per švietimą ir masinio poveikio priemones - netikras, patalpinantis žmogaus sąmonę į iliuzijų pasaulį, kuris yra pamatas ant kurio pastatyta vergovė. Atsakymas į klausimą, ko turėtume siekti yra duotas - turime siekti pilno „Atskleidimo". Kalėjimas ir karantino zona turi būti pašalinti.

Koks yra didžiausias Lietuvoje brukamas melas, kuri irgi dalyvauja globaliniame žaidime, bet tik savo mažytės piramidės lygyje (kaimo lygoje)? Didžiausia iliuzija, kad vakarai yra gėris, kad įsijungdami į vakarus mes patenkame į rojų. Iš tikro patenkame į skerdyklą, kuri aukščiausiame lygyje valdoma okultinių, aristokratinių, oligarchinių grupuočių, kurios praktikuoja satanizmą, žmonių aukojimą ir pedofiliją. Vakarietiškoje ezoterikoje ši grupuotė vadinama „cabal", į lietuvių kalbą verčiant žodžiu „klika", kurios esmė - politinis-okultinis suokalbis prieš visą žmoniją. Nenuostabu tai, kad ne viena valstybė formaliai vis dar yra monarchijos. O tai rodo kastų sistemos ir hierarchijos sudievinimą. Kažkas panašaus bandoma įvesti ir Lietuvoje: <....>

[Teroras]

Didžiausia iliuzija, kad vakarai yra gėris, kad įsijungdami į vakarus mes patenkame į rojų.

Kur siulai isijungti?

[klajunas]

Didžiausia iliuzija, kad vakarai yra gėris, kad įsijungdami į vakarus mes patenkame į rojų.

Kur siulai isijungti?

Kadangi, kiek supratau "rytų" baidaisi, tai belieka maždaug šiaurės ir pietų kryptis, kai kas gali ieškoti išganymo apačioje arba judėti kryptimi į viršų. Problema yra ne rytai, bet tai, kad jie pastoviai spardomi ir yra nervuoti.   Šiaurėje yra šalta, pietuose karšta, vakaruose tik liokajų vieta. Čia kol kas geriausiai. Nuomonė. 

[Vytautas]

Na šiaip tai situacija po JAV ir Kinijos susitikimo ir pasaulio pasidalinimo tapo komplikuota. Dar ir užantspaudavimas sparnuotomis raketomis. JAV laivai plaukia link Korėjos ir Kinija net formaliai nepareiškia apgailestavimo. Esmė reikalo kad JAV su Kinija pasidalino Rusiją. Per 1.5m turėtų užimti. Iš JAV pusės technika iš kinų mėsa patrankoms. Na o rusams jokių šansų 1,4+0,3 milijardo prieš 0,14. Na o kad "proceso" metu neliks vieno kito milijardo žmonių niekam neįdomu. Tai statistiniai vienetai. Rusai turi du variantus arba mirti kaip vergai pasiduodami arba susinaikinti su branduoliniu ginklu tuo pačiu padarydami kažkokį nuostolį kitoms pusės.  Čia jau jų laisva valia rinktis. Na bet aš tikiu stebuklu ir kad JAV su Kinija bus izoliuotos nuo šio pasaulio keistomis neįveikiamomis sienomis.  Bent taip sako švytuoklė. Ir be problemų toliau gyvensim gražiai ir laimingai. Aišku visi blogiukai tuo pačiu turėtų būti perkelti į tas izoliuojamas šalis.  Kadangi gyvai mačiau kaip tai 2012m vyko su voru tai nekyla abejonių dėl tokios teleportacijos galimybės. Žodžiu po velykų procesas turėtų prasidėti. Šiaip buvo dėtos viltys į Trumpą kad jis bent palaikys esamą padėtį. Bet vilčių nepatenkino. Teks izoliuoti.

[klajunas]

Rusai turi du variantus arba mirti kaip vergai pasiduodami arba susinaikinti su branduoliniu ginklu tuo pačiu padarydami kažkokį nuostolį kitoms pusės.  Čia jau jų laisva valia rinktis.

Na čia jau labiau tinka temai Landzbergio sapnai...

[elteide]

Na šiaip tai situacija po JAV ir Kinijos susitikimo ir pasaulio pasidalinimo tapo komplikuota. Dar ir užantspaudavimas sparnuotomis raketomis. JAV laivai plaukia link Korėjos ir Kinija net formaliai nepareiškia apgailestavimo. Esmė reikalo kad JAV su Kinija pasidalino Rusiją. Per 1.5m turėtų užimti. Iš JAV pusės technika iš kinų mėsa patrankoms. Na o rusams jokių šansų 1,4+0,3 milijardo prieš 0,14. Na o kad "proceso" metu neliks vieno kito milijardo žmonių niekam neįdomu. Tai statistiniai vienetai. Rusai turi du variantus arba mirti kaip vergai pasiduodami arba susinaikinti su branduoliniu ginklu tuo pačiu padarydami kažkokį nuostolį kitoms pusės.  Čia jau jų laisva valia rinktis. Na bet aš tikiu stebuklu ir kad JAV su Kinija bus izoliuotos nuo šio pasaulio keistomis neįveikiamomis sienomis.  Bent taip sako švytuoklė. Ir be problemų toliau gyvensim gražiai ir laimingai. Aišku visi blogiukai tuo pačiu turėtų būti perkelti į tas izoliuojamas šalis.  Kadangi gyvai mačiau kaip tai 2012m vyko su voru tai nekyla abejonių dėl tokios teleportacijos galimybės. Žodžiu po velykų procesas turėtų prasidėti. Šiaip buvo dėtos viltys į Trumpą kad jis bent palaikys esamą padėtį. Bet vilčių nepatenkino. Teks izoliuoti.

jei rusai branduolinį paleis tai ne ant savęs bet ant amerikonų , kinų ir kt.
ir apie kokį vorą 2012 m kalbi?

[klajunas]

Planetos modeliavimas
Ateitis ir ateities įvykiai priklauso nuo dviejų veiksnių: nuo energijos pasiskirstymų ir valios. Energijos pasiskirstymas lemia veiksmus fizinėje realybėje ir yra pagrindinė pokyčių joje priežastis. Tie pokyčiai gali būti pasikartojantys, cikliniai arba kaupiamieji. Numatyti galima tiek vienus, tiek kitus, tik reikia labai atidžiai stebėti aplinką, pažinti ciklus arba žinoti kritines vietas, kur gali susikaupti geri arba blogi dalykai. Svarbus, tarkime, kaupimo imlumo dydis, kurio žinojimas leidžia apskaičiuoti, kada galima tikėtis pramušimo. Kita sritis yra valios sritis, kuri susijusi su sprendimais, priklausančiais nuo informacijos. Jeigu nori paveikti sprendimus ir sukurti trokštamą ateitį, turi valdyti informaciją, nes ji yra pagrindinis valios maistas. Informacija ciklinė būna retai, ji daugiau pasižymi kaupimo savybe. Susikaupus tam tikram kritiniam jos kiekiui arba reikšmei, suformuojama valia, kuri sukuria norimą ateitį.

Šių principų žinojimas svarbus prognozuojant tai kas bus, užsiimant pranašystėmis, aiškiaregyste ir panašiais dalykais. Ateitis arba žinoma, matoma, arba paprasčiausiai suformuojama įstačius valią į tam tikrą informacinį ekraną. Tokie ekranai gali būti labai dideli, globaliniai ir individualūs. Kai ekranai dideli, yra tam tikra grupė, kuri betarpiškai kuria ateities įvykį, o yra tie, kas to įvykio laukia arba tikisi. Jie gali būti patenkinti arba nuvilti priklausomai nuo to, kiek ateitis atitinka jų lūkesčius. Tai yra žiūrovų ir aktorių konfigūracija, dažnai pasitaikanti pranašystėse. Norint pranašystę įgyvendinti, turi būti efektyvi tam tikros grupės ateities valios suformavimo struktūra.

Tokią sistemą galima naudoti ir sau, projektuojant savo pageidaujamą ateitį. Pradėti reikia nuo tos ateities vizualizavimo ir viso kelio iki jos suformulavimo. Ateitį nori valdyti visi pagal savo troškimus, todėl dažnai kyla konfliktai ir ateities linijos tampomos įvairiomis kryptimis, naudojant savo telkimo ekranus. Konfliktų pasekmės būna įvairios, iki tiesioginio karinio susikirtimo. Ateitį gauti nėra lengva, todėl norint ją pasiimti, reikia turėti kietą valią. Kita vertus, reikia saugotis kitų paspęstų ekranų, kurie ateities gijas surinkinėja sau naudingoje vietoje tam, kad pasinaudotų kitais. Nereikėtų per daug susižavėti ir žiūrovų vaidmeniu ir iš tikrovės laukti pramoginių spektaklių, kurie greitai iš ekranų gali pereiti į tikrą gyvenimą.

Naudinga turėti susimodeliavus tokių ekranų principu visą planetą, kad matytum, kur kreipiami likimai, kokių tikslų link yra einama ir kur nusimato kritiniai, konfliktiniai taškai.

Planeta užvaldyta organizacijų, kurios tokius ekranus ateities kūrimui naudoja savo veikloje. Tos organizacijos kuria didelius, planetos masto srautus ir į tam tikras vietas bei įvykius telkia žmonių dėmesį. Tada žiūri kaip tą dėmesį išnaudoti savo naudos gavimui. Organizacijas hierarchiškai grupuoti netikslinga, kaip jau esu paaiškinęs tam tikruose įrašuose. Labiau tinka uždarų zonų ir jų įtakų sferų sistema. Tokios uždaros zonos skirstomos pagal mastą: kurios yra tik vietinės reikšmės, o kurių įtakos sfera yra visa planeta.

Ezoterikai linkę tvirtinti, kad visa planeta valdoma vienos organizacijos, kurios įtakos sfera apima planetą kaip apskritimas be pertrūkių, nes ši sistema neturi jokios konkurencijos. Tai reiškia, kad aukščiausiame lygyje pasaulis yra vienpolis. Žemesnis lygis susiskaidęs į kelias grupuotes, kurių yra trys ar keturios, todėl planetą gaubiantis apskritimas turi tris/keturis segmentus, kurie parodo kad įtakos zonos padalintos. Kuo leidžiamės žemiau, tuo tokių segmentų daugiau ir tokios uždaros zonos turi tik vietinę reikšmę ir tarnauja aukštesniems valdovams. Žemiausias sluoksnis yra atskiri planetos individai.

Kaip aukštesni sluoksniai tarpusavio konkurencijoje naudoja žemesnius sluoksnius, parodyta rodyklėmis, kurios nusileidžia į apačią, tada kyla į viršų, į savo taikinį. Kai žemesnis sluoksnis „nebijo" loti ant aukštesnio lygio organizacijos, tai tik rodo, kad jis naudojamas iš aukščiau ir turi „stogą". Savarankiška tokia veikla neįmanoma. Tai labai akivaizdžiai matosi Lietuvos ir Rusijos santykiuose, kur Lietuva naudojama tokio aplojančio šuns vaidmenyje.

Žinant tokią planetą apimančią struktūrą, žinant visas organizacijas ir jų ekranų metodus, galima susidaryti labai tikslų situacijos planetoje vaizdą ir užsiimti modeliavimu, prognozėmis bei pranašystėmis. Tam aišku reikia turėti ir daug informacijos, nes valią valdo informacija, taip pat neatmesti galimybės pačiam suformuoti ateitį kokia nors pozityvia kryptimi. Tokia pranašystės esmė, kuri nėra tik primityvus ateities retransliavimas, koks iš tikro kalbant apie valių pasaulį - neįmanomas, nes bet kokia nauja informacija gali pakeisti valią neatpažįstamai.

Aukščiausia kasta turi savo pagrindines oazes, išdėstytas po visą planetą, kuriose gyvena viename lygmenyje esantys žmonės. Pašaliniams žmonėms šios oazės neprieinamos ir iš jų vyksta planetos valdymo darbas. Tokie žmonės, kuriuos galima vadinti antžmogiais, skraido iš vienos oazės į kitą, o į žemesnius pasaulius nusileidžia tik su kaukėmis ir maskuotėmis, niekada nerodydami savo tikro veido. Šios vietos neprieinamos jokioms teisėsaugos struktūroms, gerai apsaugotos kariuomenėmis ir pačiomis pažangiausiomis technologijomis. Jeigu kas nors turi galimybę šioje vietoje pasislėpti, surasti būna neįmanoma. Dėl šios priežasties tokiose uždarose zonose susitelkia daug blogio gijų.

Ir paskutinis svarbus planetos modeliavimo metodas, kurį aptarsiu šiame įraše, yra realino projekcijos visos planetos mastu. Paaiškinsiu kas tai yra. Sąmonė - tai aktualizuotas aplinkos vaizdą suformuojantis realinas, kuris sudarytas iš fiksato, fiksuoto aplinkos paveiksliuko sukuriamo juslėmis, ir laksato, kuris yra vidinės pasaulio hologramos vaizdai, mintys, prisiminimai, vaizduotė, ateities projektai ir t.t. Šiuos paveiksliukus galima pavaizduoti kaip plokščius persidengiančius apskritimus, kuriuose kaip ekranuose matosi vidinis sąmonės vaizdas. Į šį ekraną galima žiūrėti tarsi iš viršaus ir matyti ką žmogus savo vidiniame pasaulyje planuoja. Prie vaizdo dar prijungus kalbos galimybes, visą gramatiką ir visą žodyną, kuris turi būti suskirstytas į kategorijas (tai aprašyta kitur), galima matyti viską, visus pasirinkimus įmanomus kiekvienam žmogui atskirai ir bendrai grupe.

Realino projektoriaus esmė ta, kad šitaip į ekraną žiūrint tarsi iš orbitos, aprėpiant dideles grupes ir dideles organizacijas, matant uždaras zonas, galima suprojektuoti visas žmonijos paslaptis. Taip matosi visa valstybė, tarkime Lietuva, visa Europos Sąjunga, JAV, Rusija, Kinija ir t.t. Tam reikia ir daug informacijos, daug faktų, bet galima modeliuoti ir psichologinių galimybių rėmuose ir vien tuo remiantis įžvelgti daug bendrų tendencijų, pamatyti kur link juda pasaulis. Arba kur link jis kreipiamas ateities modeliuotojų. Vienokius planus su žmonija turi visą planetą apjuosiančios įtakos zonos, kitokius gyvenimus sau numato paprasti, minimalias galimybes turintys žmonės, kurių pajamos ir turtai maži ir jie negali būti reikšmingais planetos resursų naudotojais ir ateities politikos formuotojais.

Ši sistema naudinga tiek didelėms organizacijoms, tiek pavieniams asmenims savo likimų formavimui. Tai ką aš čia atskleidžiu yra galingo ezoteriko proto viena iš pagrindinių darbo priemonių. Ji gali būti naudojama profesionaliai ir asmeninėms reikmėms.

Realino toks pasyvus panaudojimas - nėra vienintelė galimybė. Nes iš tikro tokie orbitiniai skeneriai naudojami minčių skaitymui/piešimui, ir jais valdomos visuomenės. Tai yra čia taikoma ne galimybių telepatija/empatija, bet tikrų faktų, net psichotroninio faktų formavimo metodai. Tačiau naudojant tokią sistemą sau, tokių galimybių nėra. Tad įmanoma naudoti tik empatijos sistemas, kurios parodo, į kokius rėmus objektyviai įstatyti atskiri žmonės ir didelės organizacijos. Organizacijos galimybių daugiau, žmonių, deja, daug mažiau.

Nauda šios sistemos ta, kad ji aprėpia didelius plotus, rodo stambų planą, leidžia pažinti procesų bendriausias schemas, kurios formuoja individualius pasirinkimus. Realino projekcijos modeliuoja visą žmoniją, negana to, į modelį gali įtraukti kitų rūšių galimybes, kurios aišku yra dar mažesnės, ir kurios tik eksploatuojamos žmonių kaip žaliava ir išteklius. Bet kokiu atveju, čia matosi visas Žemės biosferos sąmonių laukas savo fiksuotomis ir lanksčiomis formomis, kurios kreipia gyvybės evoliuciją planetoje tam tikra kryptimi ir leidžia numatyti sprendimų padarinius visai sistemai.

Viena iš problemų - technologinė pažanga, jos padariniai ir ką ji padarys su žmonėmis, bei kitomis gyvūnų/sąmonių rūšimis. Aišku, koks procesų mastas domina, galima pasirinkti individualiai, galima modeliuoti tarkime savo miestą, aukščiausią to miesto valdžią žymint kaip pilną apskritimą, kuris atsakingas yra išorinei struktūrai, kuri ateina iš kito, didesnio pasaulio.