Gyvenimo prasmė pagal A Šliogerį.

[gidas]

Atsitiktinai pastebėjau trumpą interviu. Pasirodė įdomus, ir manau, kad bus norinčių pareikšti savo nuomonę, nors klausimas ir ne kartą narstytas. Asmeniškai linkęs pritarti.    

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/a-sliogeris-tiek-drebanciu-zmogeliu-kiek-yra-dabar-dar-niekada-nebuvo-56-108308#.VnU_QAyrlZR.facebook

[Vytautas]

Na taip lieka tik pritarti.  labai tiksliai pastebėjo šio pasaulio dabartinę esmę. Baimė iš tikro valdo ir baimių skaičiaus didėjimas progresuoja. Bet lieka tik pritarti kad bent didžiajai daugumai prasmės iš tikro nėra. Nebent pats faktas kad gyveni. Aišku dėl to ir reikėtų branginti šį gyvenimą.

[puodukas]

     

Paradoksas toks: tik laisva būtybė gali būti pavergta.   

    Gyvenimo prasmė- išmokt negalvoti apie gyvenimo prasmę; ....
...o ir iš vis- ko žmogus išlipo iš to medžio ir pradėjo filosofuot, valgytumėm sau toliau bananus be rūpesčių....
   
  išvertus į religinę kalbą būtų panašiai:
     ... ir ko ta Ieva su Adomu užsimanė paragaut nuo pažinimo medžio, gyventumėm toliau rojuje be rūpesčių....   

p.s. čia pabandžiau labiau straipsio nuotaiką pakomentuot, o ne mintis.

[Owldies666]

Prasmė dar ir kaip egzistuoja. Ji glūdi giliai, žmogaus sielos dvasinėje plotmėje, į kurią įsigilinti nėra taip paprasta. Konkrečiau, prasmė egzistuoja amžinose dvasinėse vertybėse ir dalykuose, kurie turi išliekamąją vertę. Jeigu žmogus savo gyvenime orientuosis į tuos dalykus ir sieks dvasinės pilnatvės, jo gyvenimas bus prasmingas. Visai sutikčiau su mintimi, kad mirtis yra gyvenimo prasmė. Gyveni, kad mirtum ir gautum užsitarnautą poilsį. Čia, aišku, krikščioniška pasaulėžiūra. Labai patiko mintis: "Net kai sakome, kad netikime Dievu, krikščionybė vis tiek yra mumyse." Verta pamąstyti.

Tai tiek minčių apie prasmę apskritai. O jei bandant sieti gyvenimo prasmę su tuo, kas vyksta pasaulyje, darosi viskas komplikuočiau. Kaip supratau, esminė straipsnio mintis - ar gali egzistuoti prasmė, kai pasaulis eina link bedugnės? Atrodo, kad Šliogeris visai praradęs visas viltis, kad pasaulis susitvarkys, išlips iš besisukančio degradacijos rato. Ir jis tikriausiai teisus. Esame menki valdžios vergai, neturintys kito pasirinkimo, kaip tik paklusti. Na ir galiausiai, žinodami, kad nieko dėl to negalime padaryti, mums belieka pasirinkti vieną iš dviejų: arba tyliai kenčiam, mainais į tai pasiimdami materialines gėrybes, kurias siūlo modernusis pasaulis, arba spjaunam į valdžią, visuomenę ir gyvenam pusiau aborigenišką gyvenimą pagal savo pačių kurtas taisykles. Deja, beveik visi esame priversti rinktis pirmąjį variantą. Taigi negalėdami ištrūkti iš šio visuomenės kalėjimo, mes galime tik palengvinti savo naštą, įsigilinę į dvasinius dalykus ir nustatę juos kaip savo gyvenimo prioritetus.

[Vitus]

Šiandien man neleidžia cituoti, tai parašysiu paprastai.

Owldies666 rašė:

"Prasmė dar ir kaip egzistuoja. Ji glūdi giliai, žmogaus sielos dvasinėje plotmėje, į kurią įsigilinti nėra taip paprasta. Konkrečiau, prasmė egzistuoja amžinose dvasinėse vertybėse ir dalykuose, kurie turi išliekamąją vertę. Jeigu žmogus savo gyvenime orientuosis į tuos dalykus ir sieks dvasinės pilnatvės, jo gyvenimas bus prasmingas."

Šliogeris jokios savo gyvenimo prasmės nemato. Aš tokiam požiūriui pritariu:

"Tik „išganytojai" gali kalbėti už visus ir dovanoti visiems prasmę. Aš galiu pasakyti tik tai, ką patyriau pats. Sendamas suvokiau, kad jokios prasmės mano gyvenimas galų gale neturi. Klasta čia ta, kad iš viso gali iškilti „prasmės" klausimas. O šis klausimas iškyla tik todėl, kad egzistuoja toks žodis kaip „prasmė". Graikai ar romėnai šio klausimo nekėlė. Jei neklystu, nei graikų, nei lotynų kalboje žodis „prasmė" neegzistuoja. Tai krikščionių ir naujųjų laikų „išganytojų" išradimas."

[kiskis]

Plaktuko prasme - kalti, ja suteikia kurejas (plaktuko), zmogaus gyvenimui prasme tur but irgi suteikia kurejas(zmogaus), ir tai ka veikia zmogus savo gyvenime ir yra jo gyvenimo prasme.