Norėčiau atsiversti į tikėjimą

[Pirmas]

Sveiki, trumpai apie save: Esu jaunas verslininkas, kuris visą gyvenimą buvo prieš tykėjimą. Bet dabar viskas pasikeitė. Nežinau kodėl, gal dėl tam tikrų patirtų gyvenimo įvikių/išgyvenimų as panorau (pataisau - tiesiog trokšu) atsiverti tykėjimui. Mano visas kūnas ir protas tiesiog trokša dvasinio tobulėjimo.

Manau viskas prasidėjo nuo to, kad aš pradėjau laisvu laiku lankyti Joga. Iškeiciau treniruokliu sale į Jogos užsiimimus. Jogos Mokytojas man sudarė asmenini horoskopą, kuris beveik idealiai aprašo mano kolkas nugyventą gyvenimą. Horoskopas teigia kad nuo 30-40 metų as pasinersiu š tykėjimą ir privalėsiu tobulinti dvasiskają pusę. Nors tokių metų dar nesulaukiau, bet manau būtų pats laikas.

Netikiu į Dievą pateikiama bažnyčios. Esu visiškai prieš bažnyčios tykėjimą. As tikiu Dievu kuri as pavadinčiau - "Kūrėju".

Mėgstu matyti labai giliai. Tikrai labai giliai.

Naktimis regiu vizijas, sapnuojų košmarus - nežinau gal dėl didelio streso...

Taip pat Aplink mane šiuo metu sukasi vien nelaimės...

Norėčiau surasti čia žmogu kuris man padėtu atrasti tykėjimo kelia, man reikia žmogaus kuris patartų, bei pamokytų kaip pradėti melstis, medituoti ir tobulėti dvasiškai.

[paragraf 78]

Šiaip iš to ką rašai, tai tau atsivertimas (bent jau tikras) negresia tu neatsiduodi dieviškam vedimui, bet keli sąlygas. Sąlygų kėlimas paprastai uždaro bet kokį atsivertimą. Bet jis puikiai geba sukurti pseudoatsivertimo regimybę. Žmogus tada jaučiasi superdvasingas, bet toliau savojo "aš" jis taip ir nepajuda.


P.S.

Netikiu į Dievą pateikiama bažnyčios. Esu visiškai prieš bažnyčios tykėjimą. As tikiu Dievu kuri as pavadinčiau - "Kūrėju".

Na tai, kad bažnyčios dievas irgi yra kūrėjas pasižiūrėk kaip prasideda krikščioniškas tikėjimo išpažinimas:
Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą,
dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją.

[TinSoldier]

Kažkodėl jaučiu, kad iš forumo @a.t.sielis mokymas tau turėtų labiausiai lipti )

Šiaip iš to ką rašai, tai tau atsivertimas (bent jau tikras) negresia tu neatsiduodi dieviškam vedimui, bet keli sąlygas. Sąlygų kėlimas paprastai uždaro bet kokį atsivertimą. Bet jis puikiai geba sukurti pseudoatsivertimo regimybę. Žmogus tada jaučiasi superdvasingas, bet toliau savojo "aš" jis taip ir nepajuda.

O, pagalvojau, ar vien pasirinkimo turėjimas užkerta kelią į atsivertimą?
Dabar labai lengva kelti sąlygas renkantis religiją. Seniau būdavo gerokai sunkiau pasirinkti. Jeigu gimsti katalikiškoje šalyje, tai apie kokias alternatyvas nelabai ir žinosi. Esi priverstas be jokių ten kaprizų praktikuoti katalikybę.

Dabar gi, tokiame globalizuotam pasaulyje, gerokai lengviau pasirinkti. Aišku, katalikiškoje šalyje vis tiek užgriūna milžiniškas spaudimas rinktis būtent tą religiją. Bet mažesnis, nei būdavo seniau. Taigi subrendęs žmogus, kuris arba neįgijo religijos arba ją buvo pametęs, gali gana laisvai gauti informaciją apie bet kokią religiją, sektą ar tikėjimą. Daug lengviau ieškoti, kas tau nuoširdžiai patinka, limpa, kokioms idėjoms simpatizuoji. Tai ir yra sąlygų kėlimas: noriu kažko tokio, noriu, kas teigtų šitai, nenoriu tokios struktūros ir t.t. ir pan.

Bet ar tikrai žmogus, kuris mąstydamas ir ieškodamas renkasi religiją ir sau artimą tikėjimą, nebegali "iš tikrųjų" atsiversti? Ar tikrąjam atsivertimui būtina aklai įgriūti į religją ir visiškai atsiduoti, kur tave nuneš?

[paragraf 78]

O, pagalvojau, ar vien pasirinkimo turėjimas užkerta kelią į atsivertimą?

Apie pasirinkimo turėjimą nekalbėjau paradoksalu tai, kad jei katalikai nebūtų pradėję kovoti už tikėjimo ir religijos išpažinimo laisvę, tai pasirinkimo ko gero nebūtume turėję iki šiol.
Kalbu apie sąlygų kėlimą. Nežinau kaip tiksliau apibrėžti.
Na čia gal panašiai būtų kaip:
Padarykite man vakarėlį siurprizą. Tačiau: jis turi vykti 21 valandą. Dalyvauja Petriukas, Onytė ir Albertas. Siurprizinės dovanos turi būti "Židų valdovo knyga", petunija ir odekolonas "Petras". Turite mane nustebinti
Noriu pasakyti, kad sąlygų kėlimas kalbant iš dvasinės pusės eliminuoja tavo pasirinkimo laisvę, nes tu renkiesi ne religiją o patį save. Tai kam apskritai rinktis? (na čia maždaug į tą pusę mastau, nors tiksliai kolkas negebu apibrėžti)

Dabar labai lengva kelti sąlygas renkantis religiją.

Sąlygų kėlimas religijai kaip toks nėra blogas, blogiau kai žmogus turėdamas siaurą suvokimą kelia sąlygas. Jo pažinimas ribotas, tad jis turi ribotą pasirinkimą. Tarkime tai, kad žmogus parašo: nemėgstu bažnyčios ir po to pateikia iškreiptą tikėjimo variantą rodo, kad jis keldamas sąlygas atmeta kažką net nepasigilinęs. Norėdamas kelti sąlygas turi puikiai išmanyti tą sritį.
Be to, pirmame pranešime čia sąlygos ne religijai, o veikiau sau

Bet ar tikrai žmogus, kuris mąstydamas ir ieškodamas renkasi religiją ir sau artimą tikėjimą, nebegali "iš tikrųjų" atsiversti? Ar tikrąjam atsivertimui būtina aklai įgriūti į religją ir visiškai atsiduoti, kur tave nuneš?

Apie tai irgi nekalbėjau puiku kad mąstoma, visada už tai pasisakau. Bet iš to kas buvo parašyta nepanašu į gilų mąstymą. Atrodo kaip pritarinis ir gana paviršutiniškas požiūris į religiją kaip tokią. Na toks savotiškas argumentum ad ignorantiam.
Todėl ir prakalbau šioje temoje

[a.t.sielis]

Jeigu žmogus nori, tai anksčiau ar vėliau jo noras laipsniškai pradės pildytis.

O šiaip, iš tikro, krikščionybėje Dievas yra Kūrėjas, tai jeigu žmogui prie širdies Kūrėjas, tai ir krikščionybė neturėtų būti atgrasi.

Nors tiek žodis "Dievas", tiek "Kūrėjas" yra universalūs, ir labai bendrai nurodo į antgamtinę būtybę. Kokie konkretesni Dievo bruožai, tą jau skirtingai, plačiau ar siauriau atskleidžia įvairios pasaulio dvasinės-religinės tradicijos. Jeigu žmogus ieško savo širdies/sielos Viešpaties, tada jam verta kažkiek susipažinti, kaip ir kokius Dievo bruožus apibūdina geriausios iš tų tradicijų. Atitinkamai, dvasinė intuicija ir pašaukimas gali jam parodyti, kur toliau gilintis. O tada, toje tradicijoje jam ir verta ieškotis dvasinio vedlio ir pagalbininko, nepasiraunant ant apsišaukėlių meškerės, bet turint aiškius kriterijus ir sugebant juos praktiškai pritaikyti.

[puodukas]

Atitinkamai, dvasinė intuicija ir pašaukimas gali jam parodyti, kur toliau gilintis.

Jeigu žmogus būtų užaugęs "sterilioj" aplinkoj, neturėtų jokių susiformavusių nuomonių, jokių simpatijų ir t.t. tuomet gal ir tiktų toks metodas.

[illuminati]

tai jei zmogus kelia salygas tai greiciau jis ne konkriacia religija pazint nori, bet pats save. arba kazkokia savo praktika turi/nori susikurt. siaip atsidave tikintieji savo gyvenima tvarko pagal ispazystamos religijos normas, o ne ispazystamos religijos praktikas rekinstruoja pagal save.
turiu beja pazystama seima super religinga. reguliariai lanko misias kasdien skaito seventa rasta.  nera jie kazkokie fanatika ar religines ultros, bet bendraujant su jeis tai stipriai jauciasi.
ir tai pavadinciau zmonem atsidavusiais religijai.

o sito autoriaus a la religijos pazinimo siekimo tai nepavadinsi kitaip kaip noru pazint save.

[paragraf 78]

Va va, @illuminati iš dalies parašė tai apie ką bandau pasakyti.

[a.t.sielis]

Atitinkamai, dvasinė intuicija ir pašaukimas gali jam parodyti, kur toliau gilintis.

Jeigu žmogus būtų užaugęs "sterilioj" aplinkoj, neturėtų jokių susiformavusių nuomonių, jokių simpatijų ir t.t. tuomet gal ir tiktų toks metodas.

O kam tas sterilumas? Negi žmogus natūraliai negali būti be susiformavusių nuomonių ir didelių simpatijų? Be to, tos pačios simpatijos jau gali būti pašaukimo dalis.

---

Tikras dvasingumas ir yra pažint save, savo sielos ryšį su Dievu. Jeigu žmogus negalvoja, kaip atstatyti/pagerinti/išvystyti savo santykius su Dievu, gyvenimas bėga veltui.

[paragraf 78]

O kam tas sterilumas? Negi žmogus natūraliai negali būti be susiformavusių nuomonių ir didelių simpatijų? Be to, tos pačios simpatijos jau gali būti pašaukimo dalis.

Simpatijos ir antipatijos iš esmės suvaržo pasirinkimo laisvę, nes tu negebi objektyviai vertinti reiškinio, jo pasirinkimas yra iš anksto nulemtas tavo susiformuotos apie jį nuomonės. Tai kur tada objektyvus ir laisvas pasirinkimas dingsta?

[a.t.sielis]

Formuluojamą problemą labiau vadinčiau "išankstinėmis nuostatomis", "stereotipais", "nebrandžiais emociniais vertinimais". Taip, tai gali būti kliūtys pilnaverčiam susipažinimui ir ieškojimui.

O šiaip apie daug dalykų gyvenime reikia spręsti mišriai subjektyviai-objektyviai, nes patirtinė sfera nėra vertinama vien tik protu. Pvz. cukraus saldumas nėra vertinamas vien tik protu. Nežinočiau, kaip žodžiais apibūdinti saulės šviesą, jeigu reiktų nenaudoti žodžio "šviesa" Neapibūdinamas reiškinys. Ir t.t. ir pan. Kadangi transcendencija arba metafizinė sfera yra už protui pasiekiamų ribų, čia grynas objektyvumas irgi neįmanomas.

Dar viena mintis, kad "medį pažinsi iš vaisių". Žmonės susiduria su kažkokiais vaisiais (arba jų trūkumu), jau yra jų paragavę, todėl ir turi kažkokią nuomonę, simpatiją ar antipatiją. Tarkim, islamistai kariauja, todėl jų religija įgauna žemesnę prabą, kai vertinam grynai iš "bendro išprusimo". Nuvokiam, kad ten daugiau agresijos, o kur daugiau agresijos, ten kyla klaustukas apie tai, kiek ten gryno gėrio.

[Romas]

                        Pirmajam

           Jeigu, kaip rašai, trokšti dvasinio tobulėjimo, tai tu jau „atsivertęs". Šis troškimas žymiai daugiau negu priklausimas kokiai nors religijai ar sektai.
           Bažnytinio Dievo versija ne tau vienam yra primityvi, nepriimtina. Religija dalykas paviršinis, kaip banano žievė, o dvasingumas - vidinis. Religijų daug, dvasingumas vienas. Religijos žmones atskiria, supriešina, o dvasingumas - vienija.
            Religijos skirtingos, nes skirtingi žmonės. Tai tik grupės žmonių požiūris į Dievą, o ne Jis pats. Einant laikui šis požiūris nuo pirminio šaltinio (pvz. Kristaus ir jo mokymo) nutolsta. Pasekėjai įneša savas pataisas, iškraipo (kryžiaus žygiai, inkvizicija...)

                        Rekomenduoju pernai išleistą knygą „Galia ir Jėga".

[Vitus]

Sveiki, trumpai apie save: Esu jaunas verslininkas, kuris visą gyvenimą buvo prieš tykėjimą. Bet dabar viskas pasikeitė. Nežinau kodėl, gal dėl tam tikrų patirtų gyvenimo įvikių/išgyvenimų as panorau (pataisau - tiesiog trokšu) atsiverti tykėjimui. Mano visas kūnas ir protas tiesiog trokša dvasinio tobulėjimo.

Gal pradžioje reikėtų išsiaiškinti, ko trokštama?.
Taigi, kas yra dvasinis tobulėjimas?

[puodukas]

 

Religija dalykas paviršinis, kaip banano žievė, o dvasingumas - vidinis.

Kiek aš suprantu, tai sumaišei terminus. Nes religija tai visas bananas su žieve ir vidum. 
Žievė tai kas matoma išoriškai (pastatai, apeigos, struktūra...) ,
O vidus,tai pats mokymas ir bandymas gyvent palei mokymą. 

Religijų daug, dvasingumas vienas.

Deja ir "dvasingumas" visi skirtingai suprantam, tai ir dvasingumų nemažiau nei religijų.

[idenmeyou]

Rašei, kad bažnyčios siūlomo Dievo nenori, o nori kūrėjo. O jeigu kūrėjas tavo prigimtį sukūrė per klaidą, visiškai to nenorėdamas ar tuomet vis dar norėtum tokio Dievo. Rašei, kad tavo sprendimas atsiversti tikėjimui buvo priimtas greičiausiai dėl nesėkmių. Dažnai žmonės netiki į Dievą, net nesidomi kas tai apskritai yra, o kai prasideda nesėkmės puola ant populiariausio varianto "Dievo pagalbos".

Bet tai tau tikrai nepadės, kad ir kokios bėdos tau būtų, net jei ir yra Dievas nėra jokios pastebimos įtakos iš jo pusės žmogaus sėkmei ar nesėkmei. Pati sėkme koja kojon seka su įvairiomis aplinkybėmis, kurios suka žmogų, bei pačio žmogaus talentu.

Jeigu gyvenime nesiseka, tai vienintelis tikėjimas yra pačiu savimi, nes niekas nepadės išsikabaroti.