Kabala ir pasaulio iliuziškumas

[Mekabciel]

Apie kokius tu čia ištaisymus ir grįžimus kalbi. Man parodykit nors vieną realų žmogų, kuris nebūtų susietas su materialiu pasauliu. Gali užsiimti ko tik nori, bet esi materialus ir savame žmogaus kūne. Kai numiršta žmogus ir jo kūno nieko nebelieka, nebėra ir žmogaus.

savaji as taisai. Savo ego ketinima.  Ego ketinimas paiso sitos realybes paveiksla, kuriame jautiesi atsietas nuo kitu, o ir pasaulis chaotiskas atrodo.

Grizimas i sita materialumpasauli, tai nereiskia, kad egzistuoja sitas pasaulis objektyviai ir tu i ji is kazkur grizti, ne. Tavasi AS, uzuomazga sielos, gauna ego papilda. Ir gimsti vel su tuo paciu ego ketinimu ir taisai ji, kol visiskai 100% neistaisai i priesinga ketinima.
Visi susieti su siuo materialiu pasauliu. Sitas materialus pasaulis duotas tam, kad jame bunant augintum savo Siela. Tai reiskia, taisyt savo ego savybes. Taisydamas savo ego ketinima is del saves i del kito, gali atskleisti priezasti. Kaip kompiuterio ekrane elektrostatines jegos rodo paveiksliuka taip ir musu samoneje jegos paiso filma. Tai galiu tas jegas kurios paiso sita filmuka atskleisti. Kuo daugiau istaisai ego tuo jegu matymas tikslesnis. Jos kaip sluoksniai atsiskleidzia, nes ego taisosi sluoksniais, pakopomis. Jei isauginu dvasini savo kuna, materialus gali mirti o as vistiek lieku gyvent, del to, kad savo siela isauginau. Sitas materialus pasaulis egzistuoja tavo savybese toks. Istikro yra tik viena busena - begalybes pasaulis, busena kur 100% susiliejes su visu likusiu pasauliu, visiskai lygus kurejui pagal savo savybes.

[idenmeyou]

Kalbi apie dalykus, kurie neegzistuoja realiame pasaulyje. Net jei ir žmogus gali atgimti vėl ir vėl, tai gali tęstis milijardus metų ir jis nepasikeis. Parodykite nors vieną žmogų, kuris nėra padaręs nei vienos klaidos, nei vienos nuodėmės, tokių tiesiog nėra. Ką tai parodo, tai parodo, kad žmogus į šį pasaulį ateina šviežias, be jokios patirties, vienintelis dalykas kurį jis turi, tai genus, kuriuos paveldėjo iš tėvų ir kurie turės didelę įtaką jo gyvenimui.

Jei žmogus išmokęs pamoką viename gyvenime, tai ją turėtų pasinaudoti jau antrame, bet suprantama gimus atmintis yra tuščia, nes nebuvo jokio kito gyvenimo.

Taigi nėra tobulo žmogaus, vadinasi nėra ir to, kuris būtų savybes pakeitęs, susiliejęs su jomis. Yra pasaulyje geresnių ir blogesnių žmonių, bet jie tokie yra dėl savo aplinkos, pasaulėžiūros, bet nei vieno nėra tobulo, nes yra žmogaus ribos.

[Mekabciel]

Kalbi apie dalykus, kurie neegzistuoja realiame pasaulyje. Net jei ir žmogus gali atgimti vėl ir vėl, tai gali tęstis milijardus metų ir jis nepasikeis. Parodykite nors vieną žmogų, kuris nėra padaręs nei vienos klaidos, nei vienos nuodėmės, tokių tiesiog nėra. Ką tai parodo, tai parodo, kad žmogus į šį pasaulį ateina šviežias, be jokios patirties, vienintelis dalykas kurį jis turi, tai genus, kuriuos paveldėjo iš tėvų ir kurie turės didelę įtaką jo gyvenimui.

Nedarymas klaidu, nuodemiu nera siekiamybe. Siekiamybe santyki i tai pakeist ir teisingai suprasti, pradet matyt to desninguma.
Vaikas ziuredamas i operuojama ligoni galvoja, kad ji zmogus zudo. Suauges zmogus supranta, kad tai pagalba ligoniui. Taip ir cia ant zemes. Mes gaunamas kancias ir problemas, nuklidimus priimame kaip kazkoki blogi. Nors nera jokio blogio.
Fizikoje mokslininkai sneka, kad uz materijos slypi, kazkokia viena mintis ir kad ta mintis daranti gera, kurianti. Jei ji butu ne pozityvi tai isvis niekas negaletu egzistuoti. O visi antagonizmai tai tik judejimas link geresnes busenos.
Taip ir tarp musu, niekas is esmes cia neklysta. Mus sistema praleidineja per ivairiausias busenas, kad ta igyta patirtis atvestu i geresne busena. Visa problema, tik santykije i vykstancius procesus tiek "gerus" tiek "blogus".

Dabartine krize apimusi visa pasauli per visus gyvenimiskus sluoksnius. Ir tai yra paskutine krize. Nesites milijardus metu sitas procesas, del to, kad zmonija anksciau laiko pereis i visai kita kokybe.
   Krize tai busena, momentas, kai as daugiau jau nebegaliu vystytis senais budais. Krizes esme tame, jog zmogus savo savybemis, nebeatitinka ji supancios aplinkos,visuomenes, pasaulio ir gamtos. Tos savybes, kurias turejau iki krizes, daugiau jau nebetinka siuolaikiniame pasaulyje.

Jei žmogus išmokęs pamoką viename gyvenime, tai ją turėtų pasinaudoti jau antrame, bet suprantama gimus atmintis yra tuščia, nes nebuvo jokio kito gyvenimo.

Visas praeitas kelias sumuojasi. Kokie dabar vaikai gimsta. 3 metu vaikas su telefonu zaidzia ir supranta viska, geriau nei jo senelis. Visa ta informacija niekur nedingsta. Vaikuose tai ypatingai matosi. Kam ta atmintis reikalinga is praeito gyvenimo? Jei vis nauja gyvenima zmogus zenkliai imlesnis. Praeito kelio atmintis nereikalinga. Reikalingas zmogaus ego istaisymas. Manojo ego ketinimo istaisymas. Zinios ir patirtis nera vertybe tai tik priemones atskleist kita puse medalio. Kas is to, kad zinotum visus mokslus, sneketum visom kalbom, butum visu galu sportininkas, zodziu visose srityse butum gabiausias lyderis ir t.t. nors esmes vistiek nepagautum?
Kiekviename gyvenime egoizmas vis auga, jis tampa protingesnis. Ir tai atveda zmogu prie nusivilimo, kad siame gyvenime jo niekas nepripildo.

Taigi nėra tobulo žmogaus, vadinasi nėra ir to, kuris būtų savybes pakeitęs, susiliejęs su jomis. Yra pasaulyje geresnių ir blogesnių žmonių, bet jie tokie yra dėl savo aplinkos, pasaulėžiūros, bet nei vieno nėra tobulo, nes yra žmogaus ribos.

Ka reiskia tobulas? Tobulas tai savo egoistines savybes istaises.

Mes zmogu vertiname is jo isoriniu veiksmu. O zmogus yra KETINIME, o ne veiksme.
Jei dabar zmogus aukojasi del kitu tai jis geras ar jis blogas? O gal jis tiesiog didesnis egoistas ir gauna gera is to, kad kitiems daro gera?
Zmogaus ribos tikrai yra ir zmonija i jas atsitrenke. Mes negalime nei vieno savo gyvenimo aspekto, proceso suvaldyt, kaip ir vaikas nieko negali pasakyt apie mokykla jos nebaiges. Tik budamas studentu gali suprasti ka reiskia but mokiniu. Tik is aukstesnes pakopos gali spresti apie zemesniaja ir tik is aukstesnes pakopos gali isspresti zemesnes pakopos problemas. Kaip kad Einsteinas snekejo.

[idenmeyou]

Fizikoje mokslininkai sneka, kad uz materijos slypi, kazkokia viena mintis ir kad ta mintis daranti gera, kurianti. Jei ji butu ne pozityvi tai isvis niekas negaletu egzistuoti. O visi antagonizmai tai tik judejimas link geresnes busenos.
Taip ir tarp musu, niekas is esmes cia neklysta. Mus sistema praleidineja per ivairiausias busenas, kad ta igyta patirtis atvestu i geresne busena. Visa problema, tik santykije i vykstancius procesus tiek "gerus" tiek "blogus".

Kažką maišai. Sveiko proto fizikai niekada nekalba, kad už materijos slypinti jėga siekia kažko gero. Kaip tik fizikams su materija daug kas nesikerta taip kaip turėtų ir toli gražu kažkokio taisyklingumo ar gėrio nematyti. Greičiau jau aplink ir vieni paradoksai ir nesusipratimai, vienoje medžiagos daugiau nei turėtų būti arba mažiau, tad ką tu pasakei apie visus tuos gėrius, čia tik ne su fizika pakeliui.

Dabartine krize apimusi visa pasauli per visus gyvenimiskus sluoksnius. Ir tai yra paskutine krize. Nesites milijardus metu sitas procesas, del to, kad zmonija anksciau laiko pereis i visai kita kokybe.

Ir kada baigsis ta žmonių krizė? Kariauja žmonės jau tūkstančius metų, tiek pat metų vyksta vagystės, prievartavimai, pažeminimai ir kitas smurtas, tai jau tęsiasi nuo pat kiek mums žinoma žmonių istorija, taip yra ir dabar.

Visas praeitas kelias sumuojasi. Kokie dabar vaikai gimsta. 3 metu vaikas su telefonu zaidzia ir supranta viska, geriau nei jo senelis. Visa ta informacija niekur nedingsta. Vaikuose tai ypatingai matosi. Kam ta atmintis reikalinga is praeito gyvenimo? Jei vis nauja gyvenima zmogus zenkliai imlesnis. Praeito kelio atmintis nereikalinga. Reikalingas zmogaus ego istaisymas. Manojo ego ketinimo istaisymas. Zinios ir patirtis nera vertybe tai tik priemones atskleist kita puse medalio. Kas is to, kad zinotum visus mokslus, sneketum visom kalbom, butum visu galu sportininkas, zodziu visose srityse butum gabiausias lyderis ir t.t. nors esmes vistiek nepagautum?
Kiekviename gyvenime egoizmas vis auga, jis tampa protingesnis. Ir tai atveda zmogu prie nusivilimo, kad siame gyvenime jo niekas nepripildo.

Tai, kad vaikas 3 metų spaudo telefoną dar nieko nereiškia. Kažkur tyrimas buvo, kad vaikai drąsūs ir imlūs netgi to ko nesupranta. Jau ir ankščiau buvo kalbėta apie labai ypatingus vaikus, kaip matome vieni iš jų pasiekė tikrai labai daug, kiti visuomenės degradai. Senovėje taip pat maži vaikai imdavo medinius kalavijus ir žaisdavo, nes žinodavo kaip kariauja jų tėvai, bet tai nereiškia, kad tie vaikai užaugdavo gerais kariais.

Žmogus, kad ir suaugęs prieš naudodamas kažkokį daiktą savo smegenyse turi susikūręs tam tikrą modelį kaip elgtis. Jeigu aš sėdu prie kažkokio aparato, kuris varomas ratais, atitinkamai aš bandysiu jį laviruoti kaip automobilį ar lėktuvą, nes iš mano patirties yra sukuriamas modelis-instrukcija kaip bent jau bandyti daryti. Žmogus net ir niekada nesinaudojęs kompiuteriu bandys spausti ir ieškoti mygtukų, nes turi savo galvoje tam tikrą modelį kaip veikia mechanizmai.

Mes zmogu vertiname is jo isoriniu veiksmu. O zmogus yra KETINIME, o ne veiksme.
Jei dabar zmogus aukojasi del kitu tai jis geras ar jis blogas? O gal jis tiesiog didesnis egoistas ir gauna gera is to, kad kitiems daro gera?
Zmogaus ribos tikrai yra ir zmonija i jas atsitrenke. Mes negalime nei vieno savo gyvenimo aspekto, proceso suvaldyt, kaip ir vaikas nieko negali pasakyt apie mokykla jos nebaiges. Tik budamas studentu gali suprasti ka reiskia but mokiniu. Tik is aukstesnes pakopos gali spresti apie zemesniaja ir tik is aukstesnes pakopos gali isspresti zemesnes pakopos problemas. Kaip kad Einsteinas snekejo.

Tapk aukštesniu nei žmogus ir spręsk, bet abejoju ar tai padarysi, visi nugyvena kaip žmonės ir miršta kaip žmonės. Taigi visi liekame tose pačiose pakopose, o kas vėliau būna ar išvis kas būna niekas nežino. Žinoma savo galvose kiekvienas turi fantazijos vaisių kaip turėtų būti po mirties, bet nei vienas to nežino. Nes žiūrint dabar mirtis yra linijinė, žmonės mirę ir palaidoti neatsikelia iš karstų.

[Mekabciel]

Kažką maišai. Sveiko proto fizikai niekada nekalba...

As domiuosi nesveiko proto fizikais, astrofizikais, o jie taip sneka ir dar garsiai sneka.
Koks skirtumas galu gale.
Kas cia zino, kas cia sveikas o kas ne.

Gaila tada, kad tokios idejos ne su fizika pakeliui. Jei neieskot kazkokios pozityviai desningai vystancios jegos, priezasties, tai vat ir stovet paradoksuose, nezinomybeje, klausimu lavinoje.

Ir kada baigsis ta žmonių krizė? Kariauja žmonės jau tūkstančius metų, tiek pat metų vyksta vagystės, prievartavimai, pažeminimai ir kitas smurtas, tai jau tęsiasi nuo pat kiek mums žinoma žmonių istorija, taip yra ir dabar.

Visi tie zudymai, prievartavimai, vagystes - tik tavo savybese blogis, o istikro uz to stovi viena tikslingai visus vedanti jega, kuri visu atzvilgiu veikia vienodai, kaip fizikine jega ir nera jokio blogio. Ir dabar tobulas pasaulis, jis visad buvo tobulas. Tik savo savybiu fone jauciame taip pasauli, o jauciame tai taip, tam, kad issivystytume is priesingos busenos. Krize pasibaigs, kada pats zmogus pasikeis.

Skirtumas tas, kad dabar visi mato, kas vyksta visame pasaulyje. O tai viska ir keicia. Aisku dar prisideda gyvenimiska tustuma/depresija, visapusiskos problemos, pastovus gainiojimasis iliuziniu pripildymu ir t.t.

Tai, kad vaikas 3 metų spaudo telefoną dar nieko nereiškia....

Kaip zmogus gali but kazkam imlus ir drasus, jei nebutu savo savybemis prisitaikes tokiam pasauliui ir tokiems issukiams? Pas ji is oro imlumas issigeneruoja? O gal tiesiog ta visa informacija yra cia? Ir jis prisitaikes prie issukiu, jam labai nedaug reikia pastangu i tai idet, nes pagal savo issivystyma jis pasirengis si issuki issprest?
Viskas veikia deka savybiu panasumo. Jei savybemis neatitinku problemos, tai ir neisspresciau jos ir drasos ir imlumo nebutu. Taip ir sunkumai visi gyvenimiski visad pagal zmogaus galimybes, niekad negauna zmogus daugiau nei, kad galetu isspresti.

O tai, kad isauga degradas arba pasiekia labai daug, tai dar klausimas kuris cia is ju degradas. Ar tas kuriam dar reikia kazkaip save realizuot sitoj materialioj plokstumoj, ar tas kuris nusivyle viskuo ir del netinkamos aplinkos neturi kaip saves realizuot dvasiskai ir degraduoja. Zinios ir statusas sistemoje isvis nieko nesako apie zmogu. Cia jau stereotipai.

Iskur susikurti modeliai, kaip elgtis, pas zmogu galvoje atsiranda?

Tapk aukštesniu nei žmogus ir spręsk...

Abejones labai riboja zmogu. Geriau jau abejone abejot.
As sneku apie zmogaus AS, o ne apie kuna. Ir nesneku apie kazkokius poto.

[idenmeyou]

As domiuosi nesveiko proto fizikais, astrofizikais, o jie taip sneka ir dar garsiai sneka.
Koks skirtumas galu gale.
Kas cia zino, kas cia sveikas o kas ne.

Tam tikros sektos ir visokie New Age taip šneka, bet ne rimti astrofizikai. Yra tikinčių astrofizikų į Dievą, bet tai tik jų pasirinkimas, nei viena teorija nerodo, kad yra kažkokia viską valdanti harmonija. Kaip Einšteinas kažkada teigė jog jis nori tikėti į Dievą, bet visgi jo jis neatrado.

Gaila tada, kad tokios idejos ne su fizika pakeliui. Jei neieskot kazkokios pozityviai desningai vystancios jegos, priezasties, tai vat ir stovet paradoksuose, nezinomybeje, klausimu lavinoje.

Tai vat čia ir matosi visi didieji sąmoningumai už kūno ribų. Labai natūralu ir žmogiška, kad žmogus visada nori tvarkos ir tiki, kad kažkas turi būti už jį viršesnis, kažkas kažką turi daryti pagal jo suprantama proto dogmatika. Gerai yra ieškoti jėgos, kuri viską valdo, bet ją galima tvirtinti tik atradus ją, po kol dar vis paieškų lygmeny esame.

Visi tie zudymai, prievartavimai, vagystes - tik tavo savybese blogis, o istikro uz to stovi viena tikslingai visus vedanti jega, kuri visu atzvilgiu veikia vienodai, kaip fizikine jega ir nera jokio blogio. Ir dabar tobulas pasaulis, jis visad buvo tobulas. Tik savo savybiu fone jauciame taip pasauli, o jauciame tai taip, tam, kad issivystytume is priesingos busenos. Krize pasibaigs, kada pats zmogus pasikeis.

Skirtumas tas, kad dabar visi mato, kas vyksta visame pasaulyje. O tai viska ir keicia. Aisku dar prisideda gyvenimiska tustuma/depresija, visapusiskos problemos, pastovus gainiojimasis iliuziniu pripildymu ir t.t.

Kažin ar yra nauda iš kančių, dažnai įvairias kančias kentę žmones tampa įvairiais psichais, kai kurie iš jų imasi keršto arba visą likusį gyvenimą jaučią neapykantą kaltininkams. Gerai yra tai kas žmogui teikia malonumą arba jį ugdo, tai kas jį žlugdo ir kankina yra blogai. Kartais nedidelė nesėkmė ar kančia gali žmogų pamokyti, bet dažnai jį ir visiškai sužlugdo, tai to žmogaus kreivė krenta tik į apačią.

Kaip zmogus gali but kazkam imlus ir drasus, jei nebutu savo savybemis prisitaikes tokiam pasauliui ir tokiems issukiams? Pas ji is oro imlumas issigeneruoja? O gal tiesiog ta visa informacija yra cia? Ir jis prisitaikes prie issukiu, jam labai nedaug reikia pastangu i tai idet, nes pagal savo issivystyma jis pasirengis si issuki issprest?
Viskas veikia deka savybiu panasumo. Jei savybemis neatitinku problemos, tai ir neisspresciau jos ir drasos ir imlumo nebutu. Taip ir sunkumai visi gyvenimiski visad pagal zmogaus galimybes, niekad negauna zmogus daugiau nei, kad galetu isspresti.

Ne iš oro pas žmogų atsirado savybės, toks jis tapo tapdamas žmogumi, keisdamasis per daug metų. Žmogus labai priklausomas nuo instinktų, hormonų. Senovėje žmogus prisitaikydamas sugalvodavo vis naujų įrankių medžioklei, būstui pastatyti, su metais įrankiai tik tobulėjo. Beveik viskas kas kurta tai tik dėl žmogaus patogumo.

O tai, kad isauga degradas arba pasiekia labai daug, tai dar klausimas kuris cia is ju degradas. Ar tas kuriam dar reikia kazkaip save realizuot sitoj materialioj plokstumoj, ar tas kuris nusivyle viskuo ir del netinkamos aplinkos neturi kaip saves realizuot dvasiskai ir degraduoja. Zinios ir statusas sistemoje isvis nieko nesako apie zmogu. Cia jau stereotipai.

Iskur susikurti modeliai, kaip elgtis, pas zmogu galvoje atsiranda?

Aš nerašiau, kad tarkim turtingas ir daug pasiekęs yra geras žmogus. Pasiekimai gali būti vertinami daug sričių, kad ir žmogus mokantis kokias 8 kalbas, kitų atžvilgiu tai pasiekimas. Bet tas, kuris valkatauja, geria, galbūt netgi narkomanas yra degradas ir pas jį dvasinio pasaulio kokį mes suprantame tikrai nėra.

Modeliai atsiranda iš senesnių išgyventų situacijų. Jei mes nemokame nei vieno japoniško žodžio ir mums duos japonišką tekstą mes jo niekaip neišversime, nes atmintyje nieko neturime, netgi alternatyvos.

Bet jei mes pasinaudosime kokiu nors atsukamu prietaisu ir kitą sykį mes pamatysime duris, kurios taip pat atsukamos, pagal ankstesnį veiksmą mes duris bandysime taip pat sukti, nors realiai tų durų niekada nesukome. Žmogus nuolat susidūręs su kokiu daiktu, pats to nesuprasdamas ieško panašių daiktų, mechanizmų. Vieną kartą išsimaudžius vaikui ežere, jis lipdamas į jūrą supras, kad ten šlapia, nes vaikas asocijuos jūra su ežero vandeniu.

[Mekabciel]

Tam tikros sektos ir visokie New Age taip šneka, bet ne rimti astrofizikai. Yra tikinčių astrofizikų į Dievą, bet tai tik jų pasirinkimas, nei viena teorija nerodo, kad yra kažkokia viską valdanti harmonija. Kaip Einšteinas kažkada teigė jog jis nori tikėti į Dievą, bet visgi jo jis neatrado.

As ne apie tikincius i Dieva mokslininkus sneku, o apie tai, jog mokslininkai gilindamiesi i kosmosa ar i materija, nori nenori, vistiek jaucia, kad tame yra kazkas daugiau nei, kad mes matome.

Na tai ir neatrado nes viska per savo 5 jutimus operavo. Saves jis nekeite ir net nesieke atskleist dievo. Jis tik norejo surast kaip veikia pasauls.

Kažin ar yra nauda iš kančių, dažnai įvairias...

Be tamsos nepajausi sviesos.
Tik i tamsa turi but sveikas supratimas ir tada ta pati tamsa tampa galimybe.
Kancia nevysto jei zmogus ja priima kaip kancia.
O tam, kad nejausti kancios reik paciam pasikeist.

Ne iš oro pas žmogų atsirado savybės, toks jis tapo tapdamas žmogumi, keisdamasis per daug metų. Žmogus labai priklausomas nuo instinktų, hormonų. Senovėje žmogus prisitaikydamas sugalvodavo vis naujų įrankių medžioklei, būstui pastatyti, su metais įrankiai tik tobulėjo. Beveik viskas kas kurta tai tik dėl žmogaus patogumo.

Nes auga zmogaus noras, ego.
Su kiekviena gyvenimu ego vis didesnis.

Modeliai atsiranda iš senesnių išgyventų situacijų. Jei mes nemokame nei vieno japoniško žodžio ir mums duos japonišką tekstą mes jo niekaip neišversime, nes atmintyje nieko neturime, netgi alternatyvos.

Neissiversime japonisko zodzio del to, kad kiekviena sistemos dalis, zmogus turi savo vieta. Beabejo jis japoniskai nemokes.
Noro augimas tai lankstumas, prisitaikomumas, imlumas, kritiskumas bet tai nereiskai informacijos atsinesima is kito gyvenimo.

Bet jei mes pasinaudosime kokiu nors atsukamu prietaisu ir kitą sykį mes pamatysime duris...

Situos visus dalykus tarpusavyje zmogus suveda taip pat del augancio ego. Noro. Noras visapusiskesnis darosi ir kiekvienoje situacijoje viska paprasciau filtruot, numanyt, pritaikyt ir t.t.

[idenmeyou]

As ne apie tikincius i Dieva mokslininkus sneku, o apie tai, jog mokslininkai gilindamiesi i kosmosa ar i materija, nori nenori, vistiek jaucia, kad tame yra kazkas daugiau nei, kad mes matome.

Na tai ir neatrado nes viska per savo 5 jutimus operavo. Saves jis nekeite ir net nesieke atskleist dievo. Jis tik norejo surast kaip veikia pasauls.

Tai aišku mato, kad tame yra kažkas daugiau, antraip kažkuri iš teorijų jau būtų visiškai pripažinta kaip neginčijama tiesa, po kol kas jos ir lieka tik teorijomis. Mokslininkams neduoda ramybės tamsioji materija, tamsioji energija šiuo metu turbūt daugiausiai, bet, kad visatoje yra dėsnis nusakantis kodėl jėgos tokios, kodėl visata tokia, tokių dalykų mokslininkai vieningai sutaria, kad nežino. Taigi pats klausimas kodėl egzistuoja visata, pati priežastis mokslininkams visiška migla.

Be tamsos nepajausi sviesos.
Tik i tamsa turi but sveikas supratimas ir tada ta pati tamsa tampa galimybe.
Kancia nevysto jei zmogus ja priima kaip kancia.
O tam, kad nejausti kancios reik paciam pasikeist.

Kančia negali vystyti silpno žmogaus, jei kančia būtų mokomasis dalykas tuomet nežinotumėme kas yra savižudybė, depresija, nuo kurios daugelis taip ir visą gyvenimą. Taigi kokia čia pamoka, kad individas ant tiek palūžęs, kad sunaikina save.

Nes auga zmogaus noras, ego.
Su kiekviena gyvenimu ego vis didesnis.

Tokie dalykai kaip nuolatinis ego didėjimas su kiekvienu gyvenimu iš piršto laužta teorija. O jeigu ego su kiekvienu gyvenimu tik didėja kaip tu katik rašei, tai žmogus tuomet tik klimpsta gilyn į praraja.

Neissiversime japonisko zodzio del to, kad kiekviena sistemos dalis, zmogus turi savo vieta. Beabejo jis japoniskai nemokes.
Noro augimas tai lankstumas, prisitaikomumas, imlumas, kritiskumas bet tai nereiskai informacijos atsinesima is kito gyvenimo.

Žmogus veikia pagal savo prigimtinius instinktus, tu gimsti toks koks esi dėl genų, kuriuos gauni ne iš kažkokių dieviškų jėgų, o iš savo tėvų, kiti veiksniai būna kaip aplinka, patirtys šiame gyvenime.

Situos visus dalykus tarpusavyje zmogus suveda taip pat del augancio ego. Noro. Noras visapusiskesnis darosi ir kiekvienoje situacijoje viska paprasciau filtruot, numanyt, pritaikyt ir t.t.

Čia tiesiog pats paprasčiausias prisitaikymas. Žmogus nuo pat senovės stebėjo daiktus ir galvojo kaip juos panaudot savo būstui, maistui, medžioklei, vystantis civilizacijai kito įrankiai, bet tradicija lieka tapati.

[Mekabciel]

Tai aišku mato, kad tame yra kažkas daugiau, antraip kažkuri iš teorijų jau būtų visiškai pripažinta kaip neginčijama tiesa, po kol kas jos ir lieka tik teorijomis. Mokslininkams neduoda ramybės tamsioji materija, tamsioji energija šiuo metu turbūt daugiausiai, bet, kad visatoje yra dėsnis nusakantis kodėl jėgos tokios, kodėl visata tokia, tokių dalykų mokslininkai vieningai sutaria, kad nežino. Taigi pats klausimas kodėl egzistuoja visata, pati priežastis mokslininkams visiška migla.

Tai jei mokslas negeba atskleist priezasties, tai jis ir mano problemu neispres. Nes problemu sprendimas priezasty.

Kančia negali vystyti silpno žmogaus, jei kančia būtų mokomasis dalykas tuomet nežinotumėme kas yra savižudybė, depresija, nuo kurios daugelis taip ir visą gyvenimą. Taigi kokia čia pamoka, kad individas ant tiek palūžęs, kad sunaikina save.

Negalima spresti apie kurini pagal jo tarpine faze, kaip drugelis issivysto per keleta busenu taip ir zmonija. Vaisius pradzioje visad kartus ir rugstus, bet galutineje busenoje jis igauna forma, kuri tinkama vartot.

Tokie dalykai kaip nuolatinis ego didėjimas su kiekvienu gyvenimu iš piršto laužta teorija. O jeigu ego su kiekvienu gyvenimu tik didėja kaip tu katik rašei, tai žmogus tuomet tik klimpsta gilyn į praraja.

Siame gyvenime tas aiskiai matosi, su kiekvienu noru zmogus nori dvigubai daugiau.
Klimpimas gilyn i praraja ir priveda prie dugno, tik pasiekes dugna ir gali atsispirt. Tik tada ir gali ivykt radikalus pokytis. Krize tai galimybe.

Žmogus veikia pagal savo prigimtinius instinktus, tu gimsti toks koks esi dėl genų, kuriuos gauni ne iš kažkokių dieviškų jėgų, o iš savo tėvų, kiti veiksniai būna kaip aplinka, patirtys šiame gyvenime.

Tai viskas su tuo tvarkoje. Bet tie genai uzsimauna, ant mano einamo ego noro.

Čia tiesiog pats paprasčiausias prisitaikymas. Žmogus nuo pat senovės stebėjo daiktus ir galvojo kaip juos panaudot savo būstui, maistui, medžioklei, vystantis civilizacijai kito įrankiai, bet tradicija lieka tapati.

Prisitaikymas vyksta del noro gudrejimo, protingejimo, nes zmogus mato, kad tame islosia. Kiekviena nora vilioja pripildymas. Kitaip niekur jis nejudetu is medzio.

[idenmeyou]

Tai jei mokslas negeba atskleist priezasties, tai jis ir mano problemu neispres. Nes problemu sprendimas priezasty.

Yra momentų kai linijiniu būdų ieškant priežasties tiesiog ji neegzistuoja, įvyko kažkas ko nepavyksta paaiškinti. Taip buvo nuolatos, taip ir tęsiasi dabar, teoriją griaudavo koks nežinomas faktorius, kuris vėliau jau tapdavo žinomas, atrastas ir teorija tik sutvirtėdavo arba būdavo naujinama. Tai, kad turi būti priežastis sako mūsų logika, bet yra dalykų, kuriuose priežasties nerandame, taip pat nesakysiu jog jos nėra, tam ir yra šio pasaulio šviesuoliai, kurie tęsia senai pradėtus tyrimų darbus.

Negalima spresti apie kurini pagal jo tarpine faze, kaip drugelis issivysto per keleta busenu taip ir zmonija. Vaisius pradzioje visad kartus ir rugstus, bet galutineje busenoje jis igauna forma, kuri tinkama vartot.

Ne visada, kartais vaisius taip ir lieką gerai neprinokęs.
Tikiu, kad žmogus perėjęs sunkumus ir gyvenantis laimėje gauna pamoką, tik su viena sąlyga jeigu jo negraužia praeitis, nes tokių atveju būna. O ką gauna savižudis, nieko. Jo būsena tokia prasta, kad jis neberanda išsigelbėjimo ir nusprendžia susinaikinti, visas jo nugyventas gyvenimas tampa perniek.

Siame gyvenime tas aiskiai matosi, su kiekvienu noru zmogus nori dvigubai daugiau.
Klimpimas gilyn i praraja ir priveda prie dugno, tik pasiekes dugna ir gali atsispirt. Tik tada ir gali ivykt radikalus pokytis. Krize tai galimybe.

Žmogus pasiekęs dugną juk nesustoja toje būsenoje, vadinasi turėdamas kažką toje būsenoje visgi nori daugiau ir ego niekur nedingsta, jis neapsiriboja savo dugnu.

Prisitaikymas vyksta del noro gudrejimo, protingejimo, nes zmogus mato, kad tame islosia. Kiekviena nora vilioja pripildymas. Kitaip niekur jis nejudetu is medzio.

Bet čia visiškai normalus dalykas. Jei žmogus nebūtų norėjęs apsigint nuo žvėrių jis būtų žuvęs, jei žmogus nenorėtų gyvent jis nusižudytų. Žmogus nori gyvent, nori jaustis gyvas, bet nėra viskas padėta ant lėkštutės jis turi tai kažkaip gaut, todėl ir ieško vis geresnių būdų.

[Mekabciel]

Yra momentų kai linijiniu būdų ieškant priežasties tiesiog ji neegzistuoja, įvyko kažkas ko nepavyksta paaiškinti. Taip buvo nuolatos, taip ir tęsiasi dabar, teoriją griaudavo koks nežinomas faktorius, kuris vėliau jau tapdavo žinomas, atrastas ir teorija tik sutvirtėdavo arba būdavo naujinama. Tai, kad turi būti priežastis sako mūsų logika, bet yra dalykų, kuriuose priežasties nerandame, taip pat nesakysiu jog jos nėra, tam ir yra šio pasaulio šviesuoliai, kurie tęsia senai pradėtus tyrimų darbus.

Visos priezastys, kurias mokslas atranda 5jutiminiu organu diapazone. sitos priezastys mano problemu neispres.

Ne visada, kartais vaisius taip ir lieką gerai neprinokęs.
Tikiu, kad žmogus perėjęs sunkumus ir gyvenantis laimėje gauna pamoką, tik su viena sąlyga jeigu jo negraužia praeitis, nes tokių atveju būna. O ką gauna savižudis, nieko. Jo būsena tokia prasta, kad jis neberanda išsigelbėjimo ir nusprendžia susinaikinti, visas jo nugyventas gyvenimas tampa perniek.

Bet jo mirtis itakoja kitus mastyt ir bandyt sprest problema, del to niekas perniek nenueina. Jie daro pastanga ir nusivilia, daro pastanga ir nusivilia. Problemos ir pastangos jautrina zmogaus supratima egoistines prigimties ydingumo ir poreiki taisyt butent ji, o ne pasekme. Pasekme suo atveju visiskai visos zmonijos problemos. Priezastis zmogaus ego.

Žmogus pasiekęs dugną juk nesustoja toje būsenoje, vadinasi turėdamas kažką toje būsenoje visgi nori daugiau ir ego niekur nedingsta, jis neapsiriboja savo dugnu.

Pasiekus dugna zmogus igyja kita ketinima. O egoistini ketinima pradeda taisyt. Ego dar labiau auga, tik jau dvasinis ego. Tam, kad gaut daug malonumu reik turet dideli nora.
Tam, kad kazka begalo mylet, reik begalo nekesti.

Bet čia visiškai normalus dalykas. Jei žmogus nebūtų norėjęs apsigint nuo žvėrių jis būtų žuvęs, jei žmogus nenorėtų gyvent jis nusižudytų. Žmogus nori gyvent, nori jaustis gyvas, bet nėra viskas padėta ant lėkštutės jis turi tai kažkaip gaut, todėl ir ieško vis geresnių būdų.

Visur ji traukia kazkokie norai ir pripildymai. Kazkas ji visad vysto. Nuo vieno noro prie kito. Visa istorija zmogus buvo vedamas kaip marionete, nuo noro prie noro. Ir niekur nieko jis nesirinko. O tuo tarpu augo ego noras.

[idenmeyou]

Visos priezastys, kurias mokslas atranda 5jutiminiu organu diapazone. sitos priezastys mano problemu neispres.

Kitokių būdų kažką atrast ir nėra. O tie kas netiki gali užsimerkti ir kurti savo svajonėse gražius pasaulius.

Bet jo mirtis itakoja kitus mastyt ir bandyt sprest problema, del to niekas perniek nenueina. Jie daro pastanga ir nusivilia, daro pastanga ir nusivilia. Problemos ir pastangos jautrina zmogaus supratima egoistines prigimties ydingumo ir poreiki taisyt butent ji, o ne pasekme. Pasekme suo atveju visiskai visos zmonijos problemos. Priezastis zmogaus ego.

Vaisiaus mirtis niekam neįdomi. Pasaulyje kasdien žūva, miršta begalės žmonių. Ar čia esant žmogui Lietuvoje įdomu, kad žuvo šiuo momentu koks Japonijos senolis, tai visiškai neaktualu. Mus domina ir jautrina tik tos mirtys, kurios susijusios su mūsų aplinka, o aplinka pastebime būtent per regėjimo organą.

Pasiekus dugna zmogus igyja kita ketinima. O egoistini ketinima pradeda taisyt. Ego dar labiau auga, tik jau dvasinis ego. Tam, kad gaut daug malonumu reik turet dideli nora.
Tam, kad kazka begalo mylet, reik begalo nekesti.

Norėjimas išsikapstyti iš dugno lygiai taip pat egoistiškas kaip ir norėjimas iš vidutinybės pasiekti aukštybę, abu keliai veda į geresnio gyvenimo norą, taigi žlugęs žmogus lieka toks pat egoistas ir su norais kaip ir tas kitas.

Visur ji traukia kazkokie norai ir pripildymai. Kazkas ji visad vysto. Nuo vieno noro prie kito. Visa istorija zmogus buvo vedamas kaip marionete, nuo noro prie noro. Ir niekur nieko jis nesirinko. O tuo tarpu augo ego noras.

Nuo pat atsiradimo žmogaus norai buvo tokie pat dideli kaip ir dabar. Atrodytų, kad žmonės dabar nori vis daugiau, bet reiktų paminėti, kad dabar kažką gauti žmonių galimybės yra didesnės todėl ir rezultatas atrodo įspūdingesnis.

Senovėje žmonės turėjo taip pat didelių norų, tik tarkim pakilti į orą ir kažkur nuskristi nebuvo galimybių. Ego noras pas žmones yra tokio pat dydžio, jeigu paklaustumėme žmogaus kokį pasaulį jis sukurtų jei būtų visagalis, tai greičiausiai tas pasaulis būtų visiškai nepanašus į mūsiškį.

[Mekabciel]

Kitokių būdų kažką atrast ir nėra. O tie kas netiki gali užsimerkti ir kurti savo svajonėse gražius pasaulius.

Aisku, kai ziurima i juodaja skyle, kurioje nieko nesimato, tai kur tu rasi ten kazkokiu budu.
Tai, kad zmogus mirs tai parodo zmogaus laisvos valios nebuvima. Tai, kad as per savo gyvenima negaliu tapti toks pats kaip dievas(tiesiogine to zodzio prame), parodo gyvenimo beprasmiskuma. O taip paprasciausiai negali but.

Vaisiaus mirtis niekam neįdomi. Pasaulyje kasdien žūva, miršta begalės žmonių....

Zmones jautresni darosi egoizmui. Visa informacija apie pasauli daugumai prieinama. Pasaulis vienas didelis kaimas ir tai, kad visi vienas nuo kito priklausomi, vis labiau jauciama.

Norėjimas išsikapstyti iš dugno...

Toki nora ir ego apie kuri as sneku riboja kokybinis suolis. Tai ne toje pacioje plokstumoje besivystantis noras. Tai, kaip suolis is negyvosios materijos i augaline. Dvi skirtingos pakopos.

Nuo pat atsiradimo žmogaus norai buvo tokie pat dideli kaip ir dabar. Atrodytų, kad žmonės dabar nori vis daugiau, bet reiktų paminėti, kad dabar kažką gauti žmonių galimybės yra didesnės todėl ir rezultatas atrodo įspūdingesnis.

Senovėje žmonės turėjo taip pat didelių norų, tik tarkim pakilti į orą ir kažkur nuskristi nebuvo galimybių. Ego noras pas žmones yra tokio pat dydžio, jeigu paklaustumėme žmogaus kokį pasaulį jis sukurtų jei būtų visagalis, tai greičiausiai tas pasaulis būtų visiškai nepanašus į mūsiškį.

O galimybes ir atsirado, del to, kad zmogaus noras isaugo. Isorinio, nekintancio pasauli atzvilgiu tik zmogaus noras ir keiciasi. O tai ir yra noro augimas.

Is vienos puses.
Jei sneket, kad nuo galimybiu priklauso zmogaus norai tai tokiu atveju, ne zmogaus noras vystosi, o butent kazkokia jega suteikia galimybes(atveda zmogu i tokias galimybes) ir del to mes galime daugiau noru realizuot.
Uzsinorejau kazko(yra tam pripildymas) ir siekiu jo. Pripildymas sudirgina nora, kad noras uzsinoretu to pripildymo. Ir tik tada zmogus juda link to pripildymo. Istikro teisingas priejimas. Parodantis zmogaus iliuzini pasirinkima ir iliuzini noro augima.
Bet tada, butu galima pasakyt, Ne! Cia zmogus sukure sau tokias galimybes, kad galetu realizuot daugiau noru. O tai reikstu, kad jis pats vystosi ir keiciasi. Jo noras auga, kuria galimybes sau tam, kad galetu daugiau savo noru ispildyt.

Bet is kitos puses.
Kaip zmoguje norai auga, nuo vaiko gimimo iki mirties, taip ir visoje civilizacijoje.
Kad zmoguje yra visas galutinio noro potencialas - taip. Bet jis nera realizuotas ir kaip spirale atsiskleidineja. O tai ir vadinama noro augimu.
Kad kazkoks valstietis paziurejes i pauksti sekundei pagalvojo apie nora skraidyt, tai dar nieko nepasako, apie jo issivystyma, aisku kaip ir pastatyta civilizacija dar nieko neparodo. Bet visa ta civilizacijos istorija atvede i krize visuose zmogaus gyvenimiskuose sluoksniuose(zmogui sunku uzsipildyt). Dabartines galimybes suteikia zmogui visapusiskiau paragaut ir jis greitai viskuo persisotina.
Globalumas, sudetingesne galimybiu ir rysiu sistema dar labiau isryskina tai. Skirtumas tarp praeitu kriziu ir sitos, butent tame, kad pasaulis tapo globalus ir visi gali turet visa informacija apie viska ir viska paragaut. Zmones net ne taip keliauja kaip seniau, nes viska per interneta gali pamatyt. Zmogus daugiau gauna kancios nei malonumo viskame. Tai ir yra noro subrendimas. Noras persipildes viskuo.

Juk 5000 metu atgal niekas net nezinojo kas yra kvantine fizika. Tai pas zmogu buvo tas noras atskleist kas slypi uz materijos? Buvo, visi norai pas zmogu yra, bet potenciale. Visi norai grandineles principu, vienas po kito, atsiskleidineja zmonijoje.

[idenmeyou]

Aisku, kai ziurima i juodaja skyle, kurioje nieko nesimato, tai kur tu rasi ten kazkokiu budu.
Tai, kad zmogus mirs tai parodo zmogaus laisvos valios nebuvima. Tai, kad as per savo gyvenima negaliu tapti toks pats kaip dievas(tiesiogine to zodzio prame), parodo gyvenimo beprasmiskuma. O taip paprasciausiai negali but.

Tai, kad į juodąją skylę nepažiūrėsi, jo labiau nieko ten nematysi. Juodosios skylės gi ne plika akimi atrastos. Nei vienas iš 5 pojūčių nepadėjo, jos nei išgirsi, nei pajausi. Kas nematoma akimi, tas tiriama prietaisais, kurie gali matyti daugiau.


Kodėl negali būti gyvenimas beprasmiškas? Kas taip pasakė, koks nors dėdė, kuris tiki, kad visas pasaulis harmonijoje. Esame žmonės jau daug metų, bet nežinome priežasties ar mes reikalingi čia. Be mūsų gamta tikrai nesutriktų, netgi priešingai imtų atsistatyti, tad tikrai nesame kažkokia reikalinga grandinės dalis be, kurios pradėtų nykti ekosistema.

Visatoje yra daugybė žvaigždžių, kurios egzistavo milijonus, milijardus metų, didelė dalis išnyko ar jos visos buvo reikalingos, vargu.

Zmones jautresni darosi egoizmui. Visa informacija apie pasauli daugumai prieinama. Pasaulis vienas didelis kaimas ir tai, kad visi vienas nuo kito priklausomi, vis labiau jauciama.

Jei yra bendruomenė vardan vieno labo, tai visuomet bus kažkas nuo kažko priklausomas. Dabar kuo milijonieriaus gyvenimas pasikeis nuo kelių valkatų, ogi nieko, jie valkatos bus jam nereikšmingi ir jis nuo jų nei kiek nepriklausomas.

Toki nora ir ego apie kuri as sneku riboja kokybinis suolis. Tai ne toje pacioje plokstumoje besivystantis noras. Tai, kaip suolis is negyvosios materijos i augaline. Dvi skirtingos pakopos.

Po kol kas žmogus gimęs ir lieka toje pačioje plotmėje, kažkokių jo energetinių struktūrų dideliais šuoliais, greičiais nėra.

O galimybes ir atsirado, del to, kad zmogaus noras isaugo. Isorinio, nekintancio pasauli atzvilgiu tik zmogaus noras ir keiciasi. O tai ir yra noro augimas.

Is vienos puses.


Jei sneket, kad nuo galimybiu priklauso zmogaus norai tai tokiu atveju, ne zmogaus noras vystosi, o butent kazkokia jega suteikia galimybes(atveda zmogu i tokias galimybes) ir del to mes galime daugiau noru realizuot.
Uzsinorejau kazko(yra tam pripildymas) ir siekiu jo. Pripildymas sudirgina nora, kad noras uzsinoretu to pripildymo. Ir tik tada zmogus juda link to pripildymo. Istikro teisingas priejimas. Parodantis zmogaus iliuzini pasirinkima ir iliuzini noro augima.
Bet tada, butu galima pasakyt, Ne! Cia zmogus sukure sau tokias galimybes, kad galetu realizuot daugiau noru. O tai reikstu, kad jis pats vystosi ir keiciasi. Jo noras auga, kuria galimybes sau tam, kad galetu daugiau savo noru ispildyt.

Bet is kitos puses.
Kaip zmoguje norai auga, nuo vaiko gimimo iki mirties, taip ir visoje civilizacijoje.
Kad zmoguje yra visas galutinio noro potencialas - taip. Bet jis nera realizuotas ir kaip spirale atsiskleidineja. O tai ir vadinama noro augimu.
Kad kazkoks valstietis paziurejes i pauksti sekundei pagalvojo apie nora skraidyt, tai dar nieko nepasako, apie jo issivystyma, aisku kaip ir pastatyta civilizacija dar nieko neparodo. Bet visa ta civilizacijos istorija atvede i krize visuose zmogaus gyvenimiskuose sluoksniuose(zmogui sunku uzsipildyt). Dabartines galimybes suteikia zmogui visapusiskiau paragaut ir jis greitai viskuo persisotina.

Tai, kad žmogus turi norus jį privedė prie dabartinių pasiekimų, apskritai civilizacija būtų beždžionių lygio. Galimybės atsirado ne dėlto, kad noras išaugo, dauguma žmonių dabar norėtų keisti praeitį, ateitį, turėti kažkokias viską lemiančias jėgas, bet tam trūksta gebėjimų, o pas žmones ankščiau gebėjimų buvo mažiau, viskas tobulėja. Žmogus dabar nėra daugiau norintis, norėjo daug ir senovėje, tik protinga asmenybė savo norus dėlioja realistiškai, todėl senais laikais ne kiekvienas valstietis ir galvojo apie skraidymą, nes visiškai nesuprato kaip reikia kurti lėktuvą.

Kai žmogus jaučia, kad gali ir nori daugiau, todėl ir yra persisotinama. Jei žmogus senovėje nebūtų norėjęs daugiau, tai būtų užtekę iš akmens ugnį kurt, bet žmogus norėjo daugiau ir tai jį vedė į tobulėjimą.

Juk 5000 metu atgal niekas net nezinojo kas yra kvantine fizika. Tai pas zmogu buvo tas noras atskleist kas slypi uz materijos? Buvo, visi norai pas zmogu yra, bet potenciale. Visi norai grandineles principu, vienas po kito, atsiskleidineja zmonijoje.

Tuo metu žmogus domėjosi tuo ką supranta bent kažkiek. Jis negalėjo galvoti apie kvantinės fizikos teorijų, nes negalėjo nieko matematiškai aprašyti, neturėjo algoritmų. Bet žmogus vietoje nestovėjo jis siekė išspausti maksimumą iš to ko mokėsi ir tyrinėjo, o darant maksimumą prieinama dažnai prie kitų tiesų, taip ir pradeda po truputi gimti nauji mokslai, naujos sritys.

[Mekabciel]

Tai, kad į juodąją skylę nepažiūrėsi...

Metaforiskai parasiau. Tyrimu rezultatus zmogus gauna 5 jutiminiu organu diapazone. Skaiciukai mena, kad egizstuoja kazkokia juodoji skyle.

Kodėl negali būti gyvenimas beprasmiškas? Kas taip pasakė, koks nors dėdė, kuris tiki, kad visas pasaulis harmonijoje. Esame žmonės jau daug metų, bet nežinome priežasties ar mes reikalingi čia. Be mūsų gamta tikrai nesutriktų, netgi priešingai imtų atsistatyti, tad tikrai nesame kažkokia reikalinga grandinės dalis be, kurios pradėtų nykti ekosistema.

Visatoje yra daugybė žvaigždžių, kurios egzistavo milijonus, milijardus metų, didelė dalis išnyko ar jos visos buvo reikalingos, vargu.

Del to, kad zmogu vysto gyvenimo prames klausimas. Vienintelis klausimas, kuri jis visad uzduoda ivairiausiomis formomis. Gyvenimo prasmes klausimas tai ir yra - tustumos jausmas. Komforto nebuvimas, o tai visad zmogu varo judet, ieskot kazko geriau.

Visa realybe tai mano dalis. Nera nei vieno komponento, kuris butu maziau ar daugiau svarbus.

Jei yra bendruomenė vardan vieno labo, tai visuomet bus kažkas nuo kažko priklausomas. Dabar kuo milijonieriaus gyvenimas pasikeis nuo kelių valkatų, ogi nieko, jie valkatos bus jam nereikšmingi ir jis nuo jų nei kiek nepriklausomas.

Visi visiskai priklausomi nuo visu. Kaip ir zmoguje, jei pazeist homeostaze zmogus blogai funkcionuoja. Kad ir dabar istyre, kad apendiksas gamina, kazkokias bakterijas reikalingas zarnynui. Nors visad visi mane, kad tai visiskai nereikalinga ataugele. Nera zmoguje isvis nieko nereikalingo ir taip but negali. Cia tik zmogaus mazas suvokimas zmogaus kuno sandaros ir veikimo. Tas pats ir su pasauliu. Tarsi pasaulyje vyksta kazkokie reiskiniai siaip sau, tarsi kazkas be kazko gali egzistuoti, tarsi yra maziau svarbiu ir labiau svarbiu... Tokie papilsciojimai is tuscio i kiaura ir isvados is pirsto lauztos. "Jei as nesuprantu, reiskias tai nereikalinga, nesvarbu"

Tai, kad žmogus turi norus jį privedė prie dabartinių pasiekimų, apskritai civilizacija būtų beždžionių lygio. Galimybės atsirado ne dėlto, kad noras išaugo, dauguma žmonių dabar norėtų keisti praeitį, ateitį, turėti kažkokias viską lemiančias jėgas, bet tam trūksta gebėjimų, o pas žmones ankščiau gebėjimų buvo mažiau, viskas tobulėja. Žmogus dabar nėra daugiau norintis, norėjo daug ir senovėje, tik protinga asmenybė savo norus dėlioja realistiškai, todėl senais laikais ne kiekvienas valstietis ir galvojo apie skraidymą, nes visiškai nesuprato kaip reikia kurti lėktuvą.

Kai žmogus jaučia, kad gali ir nori daugiau, todėl ir yra persisotinama. Jei žmogus senovėje nebūtų norėjęs daugiau, tai būtų užtekę iš akmens ugnį kurt, bet žmogus norėjo daugiau ir tai jį vedė į tobulėjimą.

Zmogus yra noras gaut malonuma. Ir jis visad auga, nori vis daugiau. Tai zmogu vysto. Zmoguje pastoviai atsiveria nauji norai tai ir yra noro augimas.

As apie fantazijas nesneku. Maza ka zmogus prisifantazuoja ir uzgeidzia.

O tai nuo ko priklauso galimybes? As dabar galiu nuskristi i kita pasaulio krasta, tai ar ne nuo to, kad kazkas panorejo seniau skraidyt ir tai realizavo, o as dabar turiu galimybes?

Kad turet galimybes reik noret but galinciu. Noras visad pirmas.

Gebejimu augimas nera mano AS augimas? Gebejimas nera norejimas but gebanciu?
Na tai va pats ir parasei, kad zmogus norejo daugiau ir tai ji vede i tobulejima. Noras but tobulesniu.

Tai tam, kad "vaikscioti lubomis" as turiu turet gebejimu ir galimybes. Bet noras, turet tokius gebejimus ir tobulina mane. Ir del to as palaipsniui igyju gebejimus. O gebejimai = galimybes. Taip, kad nuo mano noro priklauso gebejimai ir galimybes.
Tik aisku ne visi norai yra zmogaus galimybese.

Rasei, kad noras neauga, bet vertini zmones pagal protinguma. O protingumas nepriklauso nuo ego, nuo mano noro? Nuo ko priklauso noru deliojimo realistiskumas, ar ne nuo mano protingumo? O protingumas ar nepriklauso nuo mano ego dydzio?

Persisotinama, del to kad jautimas ir norejimo ir galejimo praranda prasme. As ir noriu ir galiu, bet Kam man tai? Kas is to? Kitais zodziais - Kokia gyvenimo prasme?

Tuo metu žmogus domėjosi tuo ką supranta bent kažkiek. Jis negalėjo galvoti apie kvantinės fizikos teorijų, nes negalėjo nieko matematiškai aprašyti, neturėjo algoritmų. Bet žmogus vietoje nestovėjo jis siekė išspausti maksimumą iš to ko mokėsi ir tyrinėjo, o darant maksimumą prieinama dažnai prie kitų tiesų, taip ir pradeda po truputi gimti nauji mokslai, naujos sritys.

Nu tai vat ir augo zmonijos noras pazinti.