Kabala ir pasaulio iliuziškumas

[idenmeyou]

Ir isvis apie dieva ner ka sneket, dievas pats savaime nepazinus, ne vienas ketinimas jo neaiskus.  Zmogus visad jaucia ir sprendzia tik is savo reakciju i isores poveiki.

Jeigu Dievo ketinimas nėra aiškus, o žmogus visada sprendžia ir jaučia tik iš savo reakcijų, tai tavieji žodžiai apie ego ir pnš, lygiai taip neturi prasmės, nes jei mes negali suprasti Dievo ketinimų, mes negalime suprasti ir jo kūrinių (visatos, žmonių), tad iš esmės kūrinys turinys, pati visata turi nusakyti apie kūrėją, bent jau jo kūrybos braižą, o jei apie Dievą nežinome, vadinasi nežinome ir apie turinį visatą.

[Mekabciel]

Jeigu Dievo ketinimas nėra aiškus, o žmogus visada sprendžia ir jaučia tik iš savo reakcijų, tai tavieji žodžiai apie ego ir pnš, lygiai taip neturi prasmės, nes jei mes negali suprasti Dievo ketinimų, mes negalime suprasti ir jo kūrinių (visatos, žmonių), tad iš esmės kūrinys turinys, pati visata turi nusakyti apie kūrėją, bent jau jo kūrybos braižą, o jei apie Dievą nežinome, vadinasi nežinome ir apie turinį visatą.

SAVO  reakcijose ir savybese zmogus gali suprast dievo ketinimus ir jo braiza. Pacio dievo jis suprast negali. Ir kokie tikrieji jo ketinimai(jei tokie ir egzistuoja, nors tai ne zmogaus pazinimo ribose). Kam isvis tai zinot, jei savo reakcijose jauciu, kad jis geras ir darantis gera, o man nuo to gera? Jei zmogus tampa visiskai lygiu dievui, tai tokio net klausimo negali but,(tustumos nera) del to, kad as visiskai lygus jam, lygus savo savybemis jam, visos tustumos pripildytos.

Niekas, nezino kas yra elektra, tik savo savybese ir savo reakcijose apie ja galime spresti. Bet pati savaime kas yra elektra - neaisku.

Kaip dievo taip ir musu esme neaiski, jos negalima tirti. As tik savo esmeje galiu spresti apie kazkokius vykstancisu procesus.

[idenmeyou]

Jei mūsų gyvenimo vedlys būtų vidiniai jutimai, tai po šia diena greičiausiai arkliais jotumėme. Vidinis jutimas visada būna labai ribotas, nes jis susideda iš esamų žinių. Situacija mes vertiname ar nujaučiame vienaip ir visai kitaip kai esame su tokia situacija susipažinę, ją išanalizavę.

Galima daryti eksperimentus ir visi įrodys, kad žmonės, kurie vadovaujasi savo vidiniais jutimais žinos mažiau nei tie, kurie skaito, domisi ir tiria.

Vidiniais jutimais tiesiog lemta suklysti ir kitaip negali būti, neklystumėme tada jei būtumėm patys Dievai ir viską žinotumėme, tuomet jaustumėme, žinotumėme, kad yra taip ir nekitaip. Realiame pasaulyje yra viskas kitaip, žinių mums trūksta ir savo vidinę nuojauta, įsitikinimais toli nenueisim, tad turime tirti ir mokytis.

[Mekabciel]

Jei mūsų gyvenimo vedlys būtų vidiniai jutimai, tai po šia diena greičiausiai arkliais jotumėme. Vidinis jutimas visada būna labai ribotas, nes jis susideda iš esamų žinių. Situacija mes vertiname ar nujaučiame vienaip ir visai kitaip kai esame su tokia situacija susipažinę, ją išanalizavę.

Ne apie tokius vidinius jutimus rasau.

Galima daryti eksperimentus ir visi įrodys, kad žmonės, kurie vadovaujasi savo vidiniais jutimais žinos mažiau nei tie, kurie skaito, domisi ir tiria.

As siaip nesu priesininkas ziniu ir mokslo. Zinios gerai, tam, kad jomis zmogus nusivilia ir ji tai keicia. Duoda suprasti, kad zmogus pasaulyje nieko nesupranta.
Kas is to, jei zmogus eruditas bet yra nelaimingas ir nesupranta esmes? Visad gainiojasi tusciu prisipildymu, nuo vieno prisipildymo, lig kito... Nuo vienos kancios lig kitos. Jokios technologijos, jokie isradimai, mikrochipai, ar fizinis nemirtingumas nesuteiks zmogui pilnavertiskumo jausmo, del to, kad ego su kiekviena sekunde auga ir su kiekvienu noru jis dvigubinasi.
Zmogus pats yra tyrimo objektas ir sensorius. Ego, Sensoriu reik koreguot, o ne girliandas ant saves kabinti, kad geriau apsviestu pasauli.

Vidiniais jutimais tiesiog lemta suklysti ir kitaip negali būti, neklystumėme tada jei būtumėm patys Dievai ir viską žinotumėme, tuomet jaustumėme, žinotumėme, kad yra taip ir nekitaip. Realiame pasaulyje yra viskas kitaip, žinių mums trūksta ir savo vidinę nuojauta, įsitikinimais toli nenueisim, tad turime tirti ir mokytis.

Vidiniai jutimai - savybiu panasumas su isoriniu pasauliu. Bet tai netik jutimai tai atitinkamai ir protas visai kitas.

Save reik tirti ir savo santyki su zmonemis. Taip sukuriama integrali rysiu sistema, dvasine sistema. Tai nera paprastas kolektyvinis protas, samone, kuri placiai taikoma psichologijoje. Tai kolektyvinis dvasinis protas.
Su siuo ribotu egoistiniu zmogaus protu, nera net ka lyginti. Tai isvis nesulyginama dvi skirtingos kategorijos. Zmogus keisdamas savo savybes igyja beribi prota, jis is esmes pradeda suprasti, kas cia vyksta, kas yra realybe.
Visa zmonija juda linijiniu vystymusi, nuo tasko A iki tasko B. Nuo vieno prispildimo/nusivilimo iki kito. Savybiu panasumas su dievu(viena viska kuriancia jega) suteikia zmogui dar ir analogini vystymasi ir gaunasi binarine, dvilype sistema, kurioje ilgainiui linijinis vystymasis isvis isnyksta, nes istaisomos zmogaus ego savybes.
Mokslas gerai, tuo, kad jis technologizuoja ir tarnauja zmogui. Tam kad daugiau laisvo laiko liktu dvasiniam SAVES vystymui. 

Zmogui labai patogu save pastatyt i neitakojancios, bejeges dulkeles pozicija ir pasakyt, jog ne nuo manes viskas priklauso, o nuo GIGANTISKOS VISATOS,  su savo grieztais desniais, visokiom neaiskiom juodosiom skylem, multivisatom ir t.t. tam, kad galetu nesikeisti. Musu tas EGO.

[idenmeyou]

As siaip nesu priesininkas ziniu ir mokslo. Zinios gerai, tam, kad jomis zmogus nusivilia ir ji tai keicia. Duoda suprasti, kad zmogus pasaulyje nieko nesupranta.
Kas is to, jei zmogus eruditas bet yra nelaimingas ir nesupranta esmes? Visad gainiojasi tusciu prisipildymu, nuo vieno prisipildymo, lig kito... Nuo vienos kancios lig kitos. Jokios technologijos, jokie isradimai, mikrochipai, ar fizinis nemirtingumas nesuteiks zmogui pilnavertiskumo jausmo, del to, kad ego su kiekviena sekunde auga ir su kiekvienu noru jis dvigubinasi.
Zmogus pats yra tyrimo objektas ir sensorius. Ego, Sensoriu reik koreguot, o ne girliandas ant saves kabinti, kad geriau apsviestu pasauli.

Be mokslo tiesos jo labiau neatrasi, nors ir įrodytos bus teorijos, visvien visada atsiras grupelė, kurie turės savo nieko nepagrįstus įsitikinimus ir jais tikės, ar jiems nuo to geriau, galbūt, bet tai ne tiesos suradimas.

Žmogus turi būti laimingas kai jis juda į priekį, mokslininkas ar koks eruditas dažnai jaučiasi nelaimingas dėl asmeninių priežasčių. Dažnas atvejis kada gabus žmogus meta visas pramogas, santykius ir užsidaro savame pasaulyje kur ir gilinasi į mokslą. Toks žmogus būna nelaimingas, bet mokslui reikalingas. Žmogui pilnavertiškumą suteiks tai ko jis labiausiai siekia, bet visi dalykai žemiški, vienam reikės pinigų, kitam meilės, trečiam pramogų, o kai žmogus negauna to ko jis labiausiai siekia, tuomet ir nėra  laimingas.

Vidiniai jutimai - savybiu panasumas su isoriniu pasauliu. Bet tai netik jutimai tai atitinkamai ir protas visai kitas.

Save reik tirti ir savo santyki su zmonemis. Taip sukuriama integrali rysiu sistema, dvasine sistema. Tai nera paprastas kolektyvinis protas, samone, kuri placiai taikoma psichologijoje. Tai kolektyvinis dvasinis protas.
Su siuo ribotu egoistiniu zmogaus protu, nera net ka lyginti. Tai isvis nesulyginama dvi skirtingos kategorijos. Zmogus keisdamas savo savybes igyja beribi prota, jis is esmes pradeda suprasti, kas cia vyksta, kas yra realybe.
Visa zmonija juda linijiniu vystymusi, nuo tasko A iki tasko B. Nuo vieno prispildimo/nusivilimo iki kito. Savybiu panasumas su dievu(viena viska kuriancia jega) suteikia zmogui dar ir analogini vystymasi ir gaunasi binarine, dvilype sistema, kurioje ilgainiui linijinis vystymasis isvis isnyksta, nes istaisomos zmogaus ego savybes.
Mokslas gerai, tuo, kad jis technologizuoja ir tarnauja zmogui. Tam kad daugiau laisvo laiko liktu dvasiniam SAVES vystymui. 

Zmogui labai patogu save pastatyt i neitakojancios, bejeges dulkeles pozicija ir pasakyt, jog ne nuo manes viskas priklauso, o nuo GIGANTISKOS VISATOS,  su savo grieztais desniais, visokiom neaiskiom juodosiom skylem, multivisatom ir t.t. tam, kad galetu nesikeisti. Musu tas EGO.

Visi šie pamąstymai ir lieka pamąstymais, nėra nei vieno žmogaus, kuris gali daugiau nei jam leidžia fizinio asmens galimybės. Labai lengva čia nuvertinti visatą ir mąstyti, kad ją gali keisti, koreguoti su ja susilieti, kai žmogus tėra jos dulkė, vienas iš neseniai iškeptų produktų, kur pati visatos galybė daug galingesnė ir senesnė.

[Mekabciel]

Be mokslo tiesos jo labiau neatrasi, nors ir įrodytos bus teorijos, visvien visada atsiras grupelė, kurie turės savo nieko nepagrįstus įsitikinimus ir jais tikės, ar jiems nuo to geriau, galbūt, bet tai ne tiesos suradimas.

Beabejo be mokslo tiesos neatrasi, bet mokslas turi but viska apimantis. Tai reiskia, kad jis turi man suteikt galimybe tapt tokiu, kaip dievas tiesiogine to zodzio prasme ir per viena gyvenima. Jei jis to nesuteikia, nesuteikia man dziaugsmo, laimes pojucio, nemirtingumo tai kam jis man isvis reikalingas?  Mano kuna palaikyt - viskas tvarkoje, bet as dar ir savaji AS jauciu, o jam nefaina kazkodel. Uzsizaist kazkuo? Susirast kazkokia veikla, nuramint gyvenimo prasmes klausima? Ir tarsi uzmirst kad jis isvis egzistuoja? Tai tas pats kas save nuzudyt dar gyvenant.

Mokslas 5jutiminiais organais, negali atsakyt i visatos sukurimo klausima i zmogaus egzistencijos prasme ir t.t. Tai jau visai kitos savybes ir visai kitas protas. Tam, kad atsakyt i situos klausimus reik paciam pasikeist.

Žmogus turi būti laimingas kai jis juda į priekį, mokslininkas ar koks eruditas dažnai jaučiasi nelaimingas dėl asmeninių priežasčių. Dažnas atvejis kada gabus žmogus meta visas pramogas, santykius ir užsidaro savame pasaulyje kur ir gilinasi į mokslą. Toks žmogus būna nelaimingas, bet mokslui reikalingas. Žmogui pilnavertiškumą suteiks tai ko jis labiausiai siekia, bet visi dalykai žemiški, vienam reikės pinigų, kitam meilės, trečiam pramogų, o kai žmogus negauna to ko jis labiausiai siekia, tuomet ir nėra  laimingas.

O asmenines priezastys kazkokios kitokios?
Na tai, kad ir gaves zmogus nelaimingas. Pasidziaugia kelias sekundes, valandas, nu duok dieve savaites ir baigiasi visos gyvenimo prasmes ir laimes. Kartais zmones uzsizaidzia visam gyvenimui, kartais gyvenimo pabaigoje supranta, kad visa gyvenima niekams isleido(kogero didzioji dalis taip), kiti pradeda kazko daugiau ieskot, bet kaip matosi pagal siandienine statistika ar ne antroje vietoje depresija pagal daugiausiai serganciu skaiciu.

Visi šie pamąstymai ir lieka pamąstymais, nėra nei vieno žmogaus, kuris gali daugiau nei jam leidžia fizinio asmens galimybės. Labai lengva čia nuvertinti visatą ir mąstyti, kad ją gali keisti, koreguoti su ja susilieti, kai žmogus tėra jos dulkė, vienas iš neseniai iškeptų produktų, kur pati visatos galybė daug galingesnė ir senesnė.

As nesneku apie fizines galimybes, o apie dvasines, sielos galimybes. Fizinis kunas ir jo visos galimybes, tai rubas, kuri kitam savo gyvenime gausi nauja. Tai salia manes egzistuojantis gyvunas, kuri turiu maitinti, kad nenumirtu, o tuo tarpu save vystau dvasiskai. SAVE vystau, o ne kuna. Ner ten isvis ka ji vystyt, pamaitinai, nuprausei, prasukavai ir isleidai i darba.

Indenmeyou - vienas augaliukas aukstesnis uz visa negyvaja materija, vienas eziukas, aukstesnis uz visa augaline materija ir vienas zmogus, aukstesnis uz visa gyvunine materija. Kuo auksciau piramides, tuo kokybe auksteja, o kiekybe mazeja. Vienas zmogus, savo issivystumu lenkia visa likusia visata ir jos sudedamasias, negyv., aug. ir gyv. lygmenis. Del to kad NORAS didesnis. As daugiau noriu, nei visa multivisata, as samone turiu, as prota ir jausmus turiu, as rinktis galiu.

[idenmeyou]

Neįmanoma visko aprėpt per savo gyvenimą, visata per sudėtinga žmogaus protui, kad viskas būtų suprantama labai greitai. Žmonių karta iš kartos mokosi iš senųjų vadovėlių ir taip kuria naujus, geresnius, tai lėtas procesas, bet judantis į priekį.

Kad sąmonė yra daugiau nei kūnas iš dalies sutinku ir taip gali būti, bet ar ji virš materijos ribų kitas klausimas. Nebūtų materijos vargu ar pati sąmonė apskritai galėtų ką suvokt, nes viskas kas yra matoma ar suvokiama netgi labai materialu. Nereikia suprastinti materijos ir iškelti dvasinius dalykus aukščiau. Bet kokia jėga norinti turėti poveikį ar egzistuoti turi veikti per materiją, kitaip ji neegzistuos, neįmanoma bus matyti jos veikimo principo.

Daugelis daro klaidą sakydami, kad viskas kas yra nematoma tai jau nematerialu, tai taip pat sudaryta iš materijos, tiesiog ne viską dar galime fiksuoti, matyti.

[Mekabciel]

Neįmanoma visko aprėpt per savo gyvenimą, visata per sudėtinga žmogaus protui, kad viskas būtų suprantama labai greitai. Žmonių karta iš kartos mokosi iš senųjų vadovėlių ir taip kuria naujus, geresnius, tai lėtas procesas, bet judantis į priekį.

Na ne per viena, per du. Visata zmogui sudetinga del to, kad jis per savo ribota galva viska bando suprast.
Tam, kad aprept viska reikia paciam pasikeist, o ne vadovelius rasyt ir studijuot. Rasyk nerases, studijuok nestudijaves, skraidziok kosmose, tyrinek daleles, tyrinek juodasias skyles, modeliuok bb, statyk kolaiderius, viskas tai yra begalo apribota zmogaus jutiminiu organu ir tai neduoda suprast priezasties, nes tam, kad suprast priezasti, reik turet analogiskas savybes.

Kad sąmonė yra daugiau nei kūnas iš dalies sutinku ir taip gali būti, bet ar ji virš materijos ribų kitas klausimas. Nebūtų materijos vargu ar pati sąmonė apskritai galėtų ką suvokt, nes viskas kas yra matoma ar suvokiama netgi labai materialu. Nereikia suprastinti materijos ir iškelti dvasinius dalykus aukščiau. Bet kokia jėga norinti turėti poveikį ar egzistuoti turi veikti per materiją, kitaip ji neegzistuos, neįmanoma bus matyti jos veikimo principo.

Si materiali realybe duota zmogui kaip atspirties taskas dvasiniam vystymuisi. Zmogus ja jaucia savo egoistinese savybese.
Gal neteisingai mane supratai, bet materialios realybes nesuprastinu. Visa sita materiali realybe, yra skirta kaip priemone zmogaus dvasiniam vystymuisi - siame gyvenime atskleisti kureja(viena jega veikiancia pasaulyje), tiek siame, tiek aukstesniajame pasaulyje.

Priesingai nei, materialioje plotmeje, dvasiniu jegu veikima, zmogus gali pajausti tik ant saves. Pats pasikeisdamas ir supanasedamas su supancia realybe. Kaip ir materialia realybe taip ir dvasine zmogus jaucia savyje.

Daugelis daro klaidą sakydami, kad viskas kas yra nematoma tai jau nematerialu, tai taip pat sudaryta iš materijos, tiesiog ne viską dar galime fiksuoti, matyti.

Viskas kas nematoma, materialioje plotmeje yra materialios jegos. Dvasiniame pasaulyje - dvasines jegos.
Ka reiskia materialu? kietas stalas? juk stalas tik mano savybese jauciamas kaip kietas, o istikruju tai tik skirtingo daznio bangos. O uz visu bangu yra dar ir dvasines bangos, dar "plonesnes", tai priezastis visu materialiame pasaulyje vykstanciu procesu tuo paciu ir visu fizikiniu bangu. Tai visiskai kita medalio puse. Tam, kad tai pradet jausti zmogus pats turi pasikeist.
Dvasiniu bangu, jegu, savybiu, neimanoma jokiais prietaisais uzfiksuoti, vienintelis budas tik paciam zmogui ant saves. Visos sitos jegos uz laiko judejimo ir erdves. Uz visu BB.

[idenmeyou]

Na ne per viena, per du. Visata zmogui sudetinga del to, kad jis per savo ribota galva viska bando suprast.
Tam, kad aprept viska reikia paciam pasikeist, o ne vadovelius rasyt ir studijuot. Rasyk nerases, studijuok nestudijaves, skraidziok kosmose, tyrinek daleles, tyrinek juodasias skyles, modeliuok bb, statyk kolaiderius, viskas tai yra begalo apribota zmogaus jutiminiu organu ir tai neduoda suprast priezasties, nes tam, kad suprast priezasti, reik turet analogiskas savybes.

Po kol kas žmonės gyvena tik vieną gyvenimą, nepažįstu nei vieno iš artimųjų mirusių, kuris jau būtų gimęs kitame kūne ir prisimintu mane. Jeigu gali gyventi du gyvenimus, tai antrajame gyvenime turi prisiminti pirmąjį. Jeigu viename gyvenime kažko išmokau, tai lieka atmintyje, vadinasi jei atmintis yra tai antrajame gyvenime aš atsiminsiu. Jeigu nėra atsimenama tuomet galima išgyventi milijardus reinkarnacijų, gyvenimų niekas nepasikeis, nes nieko neatsimeni iš ankstesniųjų, tavo įgyta patirtis išnyksta vis su nauju gyvenimu ir jokios prasmės.

Priesingai nei, materialioje plotmeje, dvasiniu jegu veikima, zmogus gali pajausti tik ant saves. Pats pasikeisdamas ir supanasedamas su supancia realybe. Kaip ir materialia realybe taip ir dvasine zmogus jaucia savyje.

Žmogaus jutimai yra tik sąmonėje, kuri nori nenori yra susieta su smegenimis, kaip ir ankščiau minėjau bus traumuoti smegenys, tai nebus ir suvokimo. Be to mūsų visam suvokimui, kaip mes suvokiame figūras ir jaučiames didelę įtaką daro materialūs spinduliai, gravitacija. Užtenka kosmonautams pabūti kosmose ir jie jau pradeda matyti haliucinacijas, sapnuoti ryškius sapnus, net girdėti įvairius garsus, o čia tik mažas pasikeitimas, jeigu būtumėm kitokiose sąlygose kur spinduliai veikia labai stipriai, galbūt turėtumėm ir visiškai kitokį suvokimą.

Viskas kas nematoma, materialioje plotmeje yra materialios jegos. Dvasiniame pasaulyje - dvasines jegos.
Ka reiskia materialu? kietas stalas? juk stalas tik mano savybese jauciamas kaip kietas, o istikruju tai tik skirtingo daznio bangos. O uz visu bangu yra dar ir dvasines bangos, dar "plonesnes", tai priezastis visu materialiame pasaulyje vykstanciu procesu tuo paciu ir visu fizikiniu bangu. Tai visiskai kita medalio puse. Tam, kad tai pradet jausti zmogus pats turi pasikeist.
Dvasiniu bangu, jegu, savybiu, neimanoma jokiais prietaisais uzfiksuoti, vienintelis budas tik paciam zmogui ant saves. Visos sitos jegos uz laiko judejimo ir erdves. Uz visu BB.

Tai tos bangos ir yra materialios. Tai, kad mes kažką matome iškreiptai ir vadiname stalu tai tik mūsų matomo vaizdo aprašymas, giliau pažiūrėjus matysime bangas, bet jos materialios. Materija medžiaga reikalinga atsirasti, bet kam, išskyrus galbūt laikui, nors tai jau kitas sudėtingas klausimas.

[Kopernikas]

@Mekabciel Šaunuolis, darai didelę pažangą

[Mekabciel]

Po kol kas žmonės gyvena tik vieną gyvenimą, nepažįstu nei vieno iš artimųjų mirusių, kuris jau būtų gimęs kitame kūne ir prisimintu mane. Jeigu gali gyventi du gyvenimus, tai antrajame gyvenime turi prisiminti pirmąjį. Jeigu viename gyvenime kažko išmokau, tai lieka atmintyje, vadinasi jei atmintis yra tai antrajame gyvenime aš atsiminsiu. Jeigu nėra atsimenama tuomet galima išgyventi milijardus reinkarnacijų, gyvenimų niekas nepasikeis, nes nieko neatsimeni iš ankstesniųjų, tavo įgyta patirtis išnyksta vis su nauju gyvenimu ir jokios prasmės.

Tam, kad prisimint, reik but dvasiskai gimusiam.
Visa informacija apie visus gyvenimus ir patirti lieka zmoguje.

Žmogaus jutimai yra tik sąmonėje, kuri nori nenori yra susieta su smegenimis, kaip ir ankščiau minėjau bus traumuoti smegenys, tai nebus ir suvokimo. Be to mūsų visam suvokimui, kaip mes suvokiame figūras ir jaučiames didelę įtaką daro materialūs spinduliai, gravitacija. Užtenka kosmonautams pabūti kosmose ir jie jau pradeda matyti haliucinacijas, sapnuoti ryškius sapnus, net girdėti įvairius garsus, o čia tik mažas pasikeitimas, jeigu būtumėm kitokiose sąlygose kur spinduliai veikia labai stipriai, galbūt turėtumėm ir visiškai kitokį suvokimą.

Zmogaus kunas, jutiminiai organai, smegenys tai atspindys zmogaus sielos konstrukcijos. Sitas kunas tik projekcija.
Pazeistos smegenys projektuojasi del to kad pazeista zmogaus materija ir forma vienu metu. Jos tarpusavyje nesaveikauja deramai. Zmogaus noras nebegauna pilnavertiskos formos su - ketinimu del saves ir zmogus mirsta, arba tampa darzove. Jei zmogus nepaiso desniu, nukrenta nuo namo, tai aisku jo samone nebefunkcionuos, nes nebeieina FORMA i MATERIJA(zmogu). Forma tai zmogaus protas ir jausmai, kaip jis operuoja realybe.

Tai nereik net salygu kazkoku ypatingu, pavartoji narkoktiku ir jauti haliucinacijas.
Bet tai as pats pasikeiciau, gavau i savo nora, toki pripildyma, kuris sukelia haliucinacijas.
Narkotikas, bangos, kosmosas veikia zmogaus ego. Narkotikai uzmigdo ego, kosmose zmogaus ego taip pat atsipalaiduoja, nera tokio spaudimo kaip zemeje ir tada prasideda visokios haliucinacijos. Tiesiog yra materialioje plotmeje desniai, kuriu nepaisant, zmogus iseina is pusiausvyros. Ir prasideda visokie nukrypimai.

Aisku ideliausios salygos, kuriose zmogaus samone pasikeistu tai butu jau sociumas - tinkamai vystanti aplinka.

Tai tos bangos ir yra materialios. Tai, kad mes kažką matome iškreiptai ir vadiname stalu tai tik mūsų matomo vaizdo aprašymas, giliau pažiūrėjus matysime bangas, bet jos materialios. Materija medžiaga reikalinga atsirasti, bet kam, išskyrus galbūt laikui, nors tai jau kitas sudėtingas klausimas.

Gerai kad jos materialios, tik zmogus ju negeba pajausti. Taip kaip ir negeba pajausti priezasties, kuriancios sita materialu pasauli.

@Kopernikas
O aciu.

[idenmeyou]

Tam, kad prisimint, reik but dvasiskai gimusiam.
Visa informacija apie visus gyvenimus ir patirti lieka zmoguje.

Deja tokių nėra, žinoma yra nemažai istorijų kai žmonės teigia neva prisimenantys savo ankstesnius gyvenimas, bet jie žino ne ką daugiau nei ir kiti žmonės. Dažniausiai tokie veikėjai papasakoja visiškai neįtikimas istorijas, kurių neįmanoma jokiais būdais patikrinti, žinoma pasakos ir lieka pasakomis. Po kol kas visi žmonės ateina į šį pasaulį nieko nežinodami ir augant tos žinios plečiasi.

Zmogaus kunas, jutiminiai organai, smegenys tai atspindys zmogaus sielos konstrukcijos. Sitas kunas tik projekcija.
Pazeistos smegenys projektuojasi del to kad pazeista zmogaus materija ir forma vienu metu. Jos tarpusavyje nesaveikauja deramai. Zmogaus noras nebegauna pilnavertiskos formos su - ketinimu del saves ir zmogus mirsta, arba tampa darzove. Jei zmogus nepaiso desniu, nukrenta nuo namo, tai aisku jo samone nebefunkcionuos, nes nebeieina FORMA i MATERIJA(zmogu). Forma tai zmogaus protas ir jausmai, kaip jis operuoja realybe.

Jei žmogaus kūnas tik projekcija, o visą ta projekcija kuria siela, tai žmogui pažeidus fizinį kūną siela turėtų ne tik tai suprast, bet ir atstatyt viską į savo vėžes. Čia taip pat kaip kompiuteryje matomas vaizdas, mes galime jo nebematyti jei suges detalė, bet sutaisius detalė vaizdas bus vėl matomas. Jei siela tokia ypatinga ji labai lengvai turėtų tvarkytis su materiniu kūnu, bet deja to nėra.

Gerai kad jos materialios, tik zmogus ju negeba pajausti. Taip kaip ir negeba pajausti priezasties, kuriancios sita materialu pasauli.

Niekas negali žinoti priežasties, nes niekas nesupranta visatos. Yra begalę mokslininkų, įvairių išminčių ir kiekvienas iš jų turi savo versijas, deja nei viena iš tų versijų nėra baigtinė ir nepaaiškina daugybės procesų, kurie nutinka.

[Mekabciel]

Deja tokių nėra, žinoma yra nemažai istorijų kai žmonės teigia neva prisimenantys savo ankstesnius gyvenimas, bet jie žino ne ką daugiau nei ir kiti žmonės. Dažniausiai tokie veikėjai papasakoja visiškai neįtikimas istorijas, kurių neįmanoma jokiais būdais patikrinti, žinoma pasakos ir lieka pasakomis. Po kol kas visi žmonės ateina į šį pasaulį nieko nežinodami ir augant tos žinios plečiasi.

Na dvasiskai issivyste zmones tokiu dalyku ir nepasakoja.
Neabejoju, kad tie kas pasakoja dazniausiai ir klysta.

Jei žmogaus kūnas tik projekcija, o visą ta projekcija kuria siela, tai žmogui pažeidus fizinį kūną siela turėtų ne tik tai suprast, bet ir atstatyt viską į savo vėžes. Čia taip pat kaip kompiuteryje matomas vaizdas, mes galime jo nebematyti jei suges detalė, bet sutaisius detalė vaizdas bus vėl matomas. Jei siela tokia ypatinga ji labai lengvai turėtų tvarkytis su materiniu kūnu, bet deja to nėra.

Del to, kad i zmogaus siela ateina informacija, o ne is jos iseina.

Niekas negali žinoti priežasties, nes niekas nesupranta visatos. Yra begalę mokslininkų, įvairių išminčių ir kiekvienas iš jų turi savo versijas, deja nei viena iš tų versijų nėra baigtinė ir nepaaiškina daugybės procesų, kurie nutinka.

Neimanoma jos suprast su zmogaus smegenimis. Kaip isvis galima is pasekmes spresti apie priezasti, kai ta priezastis isvis uz musu jutiminiu organu.
Tam kad suprast pasekme, visata reik zinot priezasti. O priezasti galima zinot. Tik reik analogisku tam savybiu. Supanaset su gamtos desniais. Ir taip pasijungti bendra kompiuteri.

[idenmeyou]

Na dvasiskai issivyste zmones tokiu dalyku ir nepasakoja.
Neabejoju, kad tie kas pasakoja dazniausiai ir klysta.

Nepasakoja, nes nieko ir nežino. O kitu atveju jei žino, bet nepasakoja tada jų ego liko didžiulis, nes jie vieninteliai nori žinoti, o kitiems papasakoti gaila.

Neimanoma jos suprast su zmogaus smegenimis. Kaip isvis galima is pasekmes spresti apie priezasti, kai ta priezastis isvis uz musu jutiminiu organu.
Tam kad suprast pasekme, visata reik zinot priezasti. O priezasti galima zinot. Tik reik analogisku tam savybiu. Supanaset su gamtos desniais. Ir taip pasijungti bendra kompiuteri.

Kito instrumento kaip smegenys nėra. Nėra jokios kitos alternatyvos, viską ką jauti viduje ar matai išorėje vyksta tik dėl smegenų. Norint supanašėt su savybėmis reikia jas žinot, mes šiuo metu apie visatos savybes žinome nepakankamai.

[Mekabciel]

Kito instrumento kaip smegenys nėra. Nėra jokios kitos alternatyvos, viską ką jauti viduje ar matai išorėje vyksta tik dėl smegenų. Norint supanašėt su savybėmis reikia jas žinot, mes šiuo metu apie visatos savybes žinome nepakankamai.

Ir tas smegenis jauti savyje.
Gamtoje tera pliusas ir minusas. Viskas kuo puikiausiai zinoma.