Kabala ir pasaulio iliuziškumas

[idenmeyou]

1) Visa visata manyje, kiek pasikeiciu pats tiek matau pokyti "isoriniame" pasaulyje. Realybe tobula ir viskas aplinkui tobula, tik savybes rodo, kad cia kazkas negero vyksta. Ta ka matome isoreje, galima savo viduje pereit.

Nėra tokio atitikimo, paprasčiausias pavyzdys, tarkim esi krepšininkas ir tu per rungtynes žaidi vidutiniškai kaip ir tavo komanda. Tu tobulėji, motyvuoji save, keičiasi tiek tavo fiziniai, tiek psichologiniai sporto niuansai, tu nori laimėti, ateina varžybų laikas ir tavo komanda gali būti sutriuškinta. Jei viską gali keisti jokiais būdais negali patirti tavo komanda pralaimėjimo, nes tuomet pralaimi ir tu, o tu juk stengiesi ne tam, kad pralaimėtum, taigi nors tu viduje ir išorėje pasikeitei, bet rezultato tinkamo negauni.

Tas tavo įsitikinimas, kad tu kas viduje tas ir išorėje neatitinka. Netgi ta pačia kvantine mechanika galime tirti objektą (vidų) mikropasaulį, bet tikintis to paties rezultato makropasaulyje  galime sulaukti visiškai kito rezultato.

[gidas]

Idenmeyou, pavydžiu tau kantrybės.

M paprastą  reikalą paskandina alogiškame "sudėtingame",  t.y., jis nieko nėra girdėjęs apie Okamą, o girdėti tikrai vertėjo - M "teorija" tiesiog  pribloškia iš oro paimtų prielaidų gausa. Pvz., vietoj paprasto pasakymo, kad žmogui būdingas  didesnio ar mažesnio laipsnio egoizmas, jis pasiūlo štai ką

. Jei zmogaus smegenys pazeistos tai pazeistas jo ego noras, kuris projektuojasi, kaip smegenys turincios pazeidimu.
Mano kunas, tai egoistinis noras. Jei zmogus aklas tai i jo nora neieina atitnkama informacija, ir zmogus apanka. Zmoguje yra 5dezutes su skirtingom informacijom. Jei zmogui nefunkcionuoja smegenys tai jo ego neveikia prideramai. Beabejo jis negales mastyt ar jausti. Bet cia ne smegenyse problema. Kad smegenys nefunkcionuoja tai velgi apiforminimas, projekcija to, kad zmogaus egoizmas nepilnavertiskai ar visiskai nefunkcionuoja. Yra psichiskai nesveiki zmones, bet jie taip pat kaip ir like zmones atitidirbineja tam tikras funkcijas sistemoje, gal ir nesamoningai, bet neturi reiksmes.
Tavo smegenys yra visa visata. Tik reik prisijungt prie ju. Sitos materialios smegenys ir visa matoma realybe tai egoistinio noro piesinys. Iksreivinta realybe.

Jau nekalbant apie tai, kad jis "bendrauja su savimi". Belieka tik pakelti/nuleisti rankas.
Taškas.

[Mekabciel]

Nėra tokio atitikimo, paprasčiausias pavyzdys, tarkim esi krepšininkas ir tu per rungtynes žaidi vidutiniškai kaip ir tavo komanda. Tu tobulėji, motyvuoji save, keičiasi tiek tavo fiziniai, tiek psichologiniai sporto niuansai, tu nori laimėti, ateina varžybų laikas ir tavo komanda gali būti sutriuškinta. Jei viską gali keisti jokiais būdais negali patirti tavo komanda pralaimėjimo, nes tuomet pralaimi ir tu, o tu juk stengiesi ne tam, kad pralaimėtum, taigi nors tu viduje ir išorėje pasikeitei, bet rezultato tinkamo negauni.

Tas tavo įsitikinimas, kad tu kas viduje tas ir išorėje neatitinka. Netgi ta pačia kvantine mechanika galime tirti objektą (vidų) mikropasaulį, bet tikintis to paties rezultato makropasaulyje  galime sulaukti visiškai kito rezultato.

As nesneku apie psichologinius pokycius. O apie zmogaus savybes, ketinima. Ketinimas tai algoritmas pagl kuri jauti supancia realybe. Jei jis (del saves) matai visa realybe isskaidyta, chaotiska, degraduojancia ir t.t. Jei (del kito) ketinimas realybe jauti inversijoje. Apie tai net pafantazuot neimanoma, nes tai visai kitas protas. Kita paradigma.

Na ir kas kad rezultatai skirtingi. Tiriu vistiek savo savybes ir savyje, neimanoma nei jausti nei tirti kazko, kas neegzistuotu ne manyje.

[idenmeyou]

@gidas  Man atrodo, kad diskusija šia tema dar greitai nesibaigs, kantrybės prireiks

@Mekabciel

Galima tirti išorines pasaulio savybės, nors jų ir nėra tavo viduje. Jei viskas būtų tavo viduje vargu ar mokslininkai, kurie metų metus studijuoja mokslus kurtų ir investuotų į įvairius projektus, niekas net nebandytų skristi iš Žemės, nes viską galima būtų tirti čia ir dabar. Deja taip nėra, tad turime atsakymų ieškoti kosmoso platybėse.

Žmogus ištirtas tiek fiziškai, tiek psichiškai ir tai kas randama žmoguje palyginti su visata yra menkas grūdas. Tikrai nedrįsiu teikti, kad viską žinome apie žmogaus sąmone ir pasąmone, klausimų su šiomis sritimis dar lieka, bet sparčiai judame į priekį.

Bet vieną yra aišku, žmogus negali pranokti gamtos jėgų. Kiek žmonių yra buvę pasaulio istorijoje sušaudytų, kankintų, neabejoju, kad tų žmonių sąmonė tiesiog prašėsi, kad jie būtų kitoje vietoje ir nekentėtų, deja jie arba buvo nukankinti arba žuvo. Gal vienas kitas iš tų nelaimėlių sugebėjo save paruošti mirčiai, bet didžioji dauguma maldavo Dievo pagalbos, kiti pačių niekšų prašė pasigailėti, kiti stengėsi išvengti situacijos, bet nei vienam visgi nepavyko. Jei žmogus galėtų įtakoti visatą ar pats save, jis nesirinktų kančios, mirties.

[Mekabciel]

Galima tirti išorines pasaulio savybės, nors jų ir nėra tavo viduje. Jei viskas būtų tavo viduje vargu ar mokslininkai, kurie metų metus studijuoja mokslus kurtų ir investuotų į įvairius projektus, niekas net nebandytų skristi iš Žemės, nes viską galima būtų tirti čia ir dabar. Deja taip nėra, tad turime atsakymų ieškoti kosmoso platybėse.

O kokias isorinio pasaulio savybes galima tirti? Kaip imanoma tirti, kazka jei tai nera tavyje? Be rezonanso savybese su isoriniu pasauliu, zmogus isvis nieko nematytu ir nejaustu. Jokio tyrimo realybeje neivyko ne zmoguje. Tai kad zmogus jaucia, jog tai isoreje, tai cia kita tema.

Kvantine fizika atsitrenke i siena savo pazinimo ribose. Vat del to didelis pliusas. Nusivilimas atveria naujas kryptis.  Mokslininkai dar neieskojo tarpzmoginiuose santykiuose atsakymu! Iesko kazkokiose paralelinese visatose. Aisku gerai,  nusivils greiciau savo pastangomis.
O ir siaip koks skirtumas kur tu ten nuskrisi i ta kosmosa, jei viska per 5 jutiminius organus tyri... Ar ateiviai ir juodoji skyle turetu i gyvenimo prasmes klausima atsakyt?

Žmogus ištirtas tiek fiziškai, tiek psichiškai ir tai kas randama žmoguje palyginti su visata yra menkas grūdas. Tikrai nedrįsiu teikti, kad viską žinome apie žmogaus sąmone ir pasąmone, klausimų su šiomis sritimis dar lieka, bet sparčiai judame į priekį.

Zmogus skraidzioja kosmose del to, kad nezino kokia gyvenimo prasme.

Bet vieną yra aišku, žmogus negali pranokti gamtos jėgų. Kiek žmonių yra buvę pasaulio istorijoje sušaudytų, kankintų, neabejoju, kad tų žmonių sąmonė tiesiog prašėsi, kad jie būtų kitoje vietoje ir nekentėtų, deja jie arba buvo nukankinti arba žuvo. Gal vienas kitas iš tų nelaimėlių sugebėjo save paruošti mirčiai, bet didžioji dauguma maldavo Dievo pagalbos, kiti pačių niekšų prašė pasigailėti, kiti stengėsi išvengti situacijos, bet nei vienam visgi nepavyko. Jei žmogus galėtų įtakoti visatą ar pats save, jis nesirinktų kančios, mirties.

Dievas - nekintanti jega. Zmogus prasosi, kazkokios nekintancios jegos, kad ji tarsi pakeistu i zmogu poziuri? Nu tu rek nerekes ant gravitacijos ji  nuo to nepasikeis. Pats zmogus turi pasikeist.

Negali zmogus itakot visatos priesingomis savybemis. Zmogaus savybes egoistines, gamtos altruistines. Nera susidurimo tasko. Nera savybiu panasumo.

[idenmeyou]

O kokias isorinio pasaulio savybes galima tirti? Kaip imanoma tirti, kazka jei tai nera tavyje? Be rezonanso savybese su isoriniu pasauliu, zmogus isvis nieko nematytu ir nejaustu. Jokio tyrimo realybeje neivyko ne zmoguje. Tai kad zmogus jaucia, jog tai isoreje, tai cia kita tema.

Kvantine fizika atsitrenke i siena savo pazinimo ribose. Vat del to didelis pliusas. Nusivilimas atveria naujas kryptis.  Mokslininkai dar neieskojo tarpzmoginiuose santykiuose atsakymu! Iesko kazkokiose paralelinese visatose. Aisku gerai,  nusivils greiciau savo pastangomis.
O ir siaip koks skirtumas kur tu ten nuskrisi i ta kosmosa, jei viska per 5 jutiminius organus tyri... Ar ateiviai ir juodoji skyle turetu i gyvenimo prasmes klausima atsakyt?

Tik išoriškai ir proto pagalba galima tirti, jutimais to neištirsi. Koks žmogus gali nusakyti atstumą nuo savo esamos vietos link žvaigždės, garantuoju padarys didžiulę paklaidą, nes tu nei plika akimi matysi, nei atsakymas išplauks tau iš vidaus, vienintelis variantas naudotis teleskopu, kuriuo ir žinosi atstumą.

Zmogus skraidzioja kosmose del to, kad nezino kokia gyvenimo prasme.

Gyvenimo prasmė labai sudėtingas klausimas, jos mes nežinome, o po kol kas galime susikurti kiekvienas savo prasmę. Vienam tai bus pramogos ir linksmybės, kitam knygų skaitymas ir šiems žmonėms pati prasmė atrodys visiškai skirtinga, bet kokia ji ištikrųjų mes to nežinome.

Dievas - nekintanti jega. Zmogus prasosi, kazkokios nekintancios jegos, kad ji tarsi pakeistu i zmogu poziuri? Nu tu rek nerekes ant gravitacijos ji  nuo to nepasikeis. Pats zmogus turi pasikeist.

Tai, kad gravitacija nepasikeis rėk ne rėkęs, tu tik įrodei mano teiginį, kad žmogus negali daryti įtakos visatai.

[Mekabciel]

Visa visata jauti egoistinese savybese. Ji kaip atskaitos taskas duotas. Nereik jos pacios keist, o tik savo savybes.

Zmogus negali ismatuot atstumo nes apribotas savo jutikliuose. O ir matuot ner reikalo.

Itakot tai reiskias pasikeist taip, kad savybemis supanaset su gamta. Ir tada atitinkamai pasaulio vaizdas keiciasi. Desniu ir visatos nereik keist. Save reik pakeist ir visa visata kitaip pamatysi. Sita visata zmogus jaucia savo egoistiniuose noruose, kaip kazkokia kosmine erdve, o be to egzistuoja visa sistema, struktura, priezastis stovinti uz sito materialaus pasaulio. Tai reik rysi sukurt su priezastimi. Igyt priesingas savybes dabartinems zmogaus savybems. O is to isplaukia, kad zmogus igyja orientyra ir suvokima isvis kokiame pasaulyje jis egzistuoja.

[Vitus]

1) Visa visata manyje, kiek pasikeiciu pats tiek matau pokyti "isoriniame" pasaulyje.

Veidrodis, kabantis ant sienos, galėtų pasakyti lygiai tą patį. Bet mes tai žinome, kad jokio pasaulio jo viduje nėra. Veidrodis yra tuščias, o vaizdelis jame keičiasi tik todėl, kad keičiasi pasaulis, o ne veidrodis. Veidrodis gali subyrėti į šipulius, bet pasaulis liks nepakitęs...

Realybe tobula ir viskas aplinkui tobula, tik savybes rodo, kad cia kazkas negero vyksta.

Tobuloje realybėje negali vykti "kažkas negero" Antraip - problemos su logika...

[Mekabciel]

Veidrodis, kabantis ant sienos, galėtų pasakyti lygiai tą patį. Bet mes tai žinome, kad jokio pasaulio jo viduje nėra. Veidrodis yra tuščias, o vaizdelis jame keičiasi tik todėl, kad keičiasi pasaulis, o ne veidrodis. Veidrodis gali subyrėti į šipulius, bet pasaulis liks nepakitęs...

Sulyginai zmogu ir veidrodi. Zmogus juk samone turi ir stebi pasauli.

Tobuloje realybėje negali vykti "kažkas negero" Antraip - problemos su logika...

Taip. Tik zmogus savo savybese mato netobula pasauli. Tai yra iliuzija, kad zmogus ir jauciasi atsietas nuo pasaulio ir kad mato ji toki chaotiska.

M paprastą  reikalą paskandina alogiškame "sudėtingame",  t.y., jis nieko nėra girdėjęs apie Okamą, o girdėti tikrai vertėjo - M "teorija" tiesiog  pribloškia iš oro paimtų prielaidų gausa...

Pacituok mane kur cia alogijas ir is oro paimtas prielaidas matai?

[Vitus]

Sulyginai zmogu ir veidrodi. Zmogus juk samone turi ir stebi pasauli.

Principas yra tas pats. Vienu atveju pasaulis atsispindi veidrodžio paviršiuje, kitu - žmogaus sąmonėje. Veidrodis sudūžta, žmogus miršta. Pasaulis (įvykių srautas) tęsiasi toliau, tik jis neatsispindi veidrodyje ir neteka žmogaus sąmonėje. Žmogaus sąmonė ištirpsta Sąmonėje, kaip lašas vandenyne...

Taip. Tik zmogus savo savybese mato netobula pasauli. Tai yra iliuzija, kad zmogus ir jauciasi atsietas nuo pasaulio ir kad mato ji toki chaotiska.

Tapk tuščiu veidrodžiu. Tada įvykių srautas tekės per sąmonę "nenuspalvintas". Tobulas, toks, koks yra...

[Mekabciel]

Principas yra tas pats. Vienu atveju pasaulis atsispindi veidrodžio paviršiuje, kitu - žmogaus sąmonėje. Veidrodis sudūžta, žmogus miršta. Pasaulis (įvykių srautas) tęsiasi toliau, tik jis neatsispindi veidrodyje ir neteka žmogaus sąmonėje. Žmogaus sąmonė ištirpsta Sąmonėje, kaip lašas vandenyne...

"Man numirus ivykiu srautas tesiasi toliau", o kas zino kad jis tesiasi toliau? Jei manes nera. Kaip objektyviai sito pasaulio ne mano jutikliuose egzistuot negali taip ir Samones vandenynas neegzistuoja, jei zmogus gyvendamas jo neatskleidzia. Numiriau(atjunge mane nuo mano savybiu), nieko su manim neivyko, gavau nauja ego uztaisa ir vel gimstu "i pasauli". Bet ne i kazkoki objektyviai esanti. Tiesiog savybes tas pacias gaunu su kuriomis jauciu visa realybe.

[Vitus]

Praeitą savaitę palaidojome vieną giminaitį. Drįstu teigti, kad pasaulis liko visiškai nepakitęs. Debesys dangumi plaukia lygiai tokie patys, kokie plaukdavo anksčiau, įvykiai keičia vienas kitą, o visata toliau plečiasi
Kokių dar įrodymų reikia, kad pasaulis egzistuoja prieš gimimą ir neišnyksta po mirties?

Būsenų, kurių šiuo metu nepatiriame, aprašymas yra baisiai nedėkingas užsiėmimas. Bet kokia teorija taip ir liks tik teorija, nes niekas neturi jokių įrodymų. Dievas, kūrėjas, sąmonė, siela, inkarnacija...
Viskas tik koncepcijos...

[Mekabciel]

Praeitą savaitę palaidojome vieną giminaitį. Drįstu teigti, kad pasaulis liko visiškai nepakitęs. Debesys dangumi plaukia lygiai tokie patys, kokie plaukdavo anksčiau, įvykiai keičia vienas kitą, o visata toliau plečiasi
Kokių dar įrodymų reikia, kad pasaulis egzistuoja prieš gimimą ir neišnyksta po mirties?

Savo savybese jauti, kad kazkas mirsta ir gimsta. Ir darai tokias isvadas. "Jei as mirsiu, pasaulis suksis toliau"
Jei i tavaji giminaiti ziuret kaip i savarankiskai egzistuojanti zmogu, tai jo atzvilgiu po mirties neegzistuoja jokia realybe.
Bet sitas priejimas butu neteisingas, nes tokiu atveju realybeje egzistuotu ne du veiksniai - as ir dievas, o daugiau. As, dievas, giminaitis, petras ir t.t. Kad egzistuotu sistema, tereik dvieju poliu, atskaitos tasku, o ir daugiau negali net buti. Nes jei egzistuotu daugiau savarankisku veiksniu be manes tai tie veiksniai ne butu manyje, jie butu uz pazinimo ribu. Nepajungti i mane. Ir del to apie juos nera ka sneket. Jei dievas ir sukure be manes, kazka dar ir jie nera dalis manes, tai apie tuos kurinius as nieko zinot net negaliu.

Kitus jauciame savo savybese ir del to, kad kazkas mirsta, o pasaulis toliau sukasi, darome isvada ir prielaida, kad nepriklausomai ar kazkas mire ar ne, pasaulis vistiek lieka egzistuoti ir suktis. Bet tai neteisinga. Del to, kad pasauli matau savo savybese. Ir ta pasauli jauciu kaip daug veiksniu turinti, vien tik del to, kad uz visu situ veiksniu nematau vienos jegos. Nematau jog visi like zmones tai mano dalys, kurios mano savybese jauciamos kaip savarankiski veiksniai, kurie mirsta ir gimsta nepriklausomai nuo manes. O istikro be manes visas likes pasaulis viso labo konstanta, fonas, uz kuriu stovi viena jega. Be manes niekas cia daugiau neturi valios laisves. Tik savo savybese jauciu, kad kazkas veikai nepriklausomai nuo manes.
Kaip ir tas pats fizikinis tyrimas, kuris parodo, jog subatomines daleles turi kazkoki gilesni rysi nepriklausomai nuo atstumo ir laiko . Taip ir su zmonem. Tik siame materialiame lygmenyje zmogus, mato, jog yra kazkas nepriklausomai nuo jo AS, deka priesingu savybiu.

Labai gera Benamio pasirasyta citata: "aklam zvaigzdziu neparodysi".
Kaip tokiuose dalykuose isvis gali but kazkokie irodymai? Apie irodymus isvis jokios kalbos net negali but, del to, kad visa pasauli zmogus savo savybese operuoja. Mokslas pajegus tik sioje plotmeje prieiti prie to, jog zmonija ir visa visata yra glaustai surista, kad viska jaucia zmogus savyje, kad visata yra viso labo holograma, bet niekam negali to irodyt. Del to, kad tam, kad tai irodyt, zmogus pats turi pasikeist ir pamatyt.

[Vitus]

Jei i tavaji giminaiti ziuret kaip i savarankiskai egzistuojanti zmogu, tai jo atzvilgiu po mirties neegzistuoja jokia realybe.
Bet sitas priejimas butu neteisingas, nes tokiu atveju realybeje egzistuotu ne du veiksniai - as ir dievas, o daugiau. As, dievas, giminaitis, petras ir t.t. Kad egzistuotu sistema, tereik dvieju poliu, atskaitos tasku, o ir daugiau negali net buti.

Girdėjau, kad net ir dviejų polių nereikia. Vandens lašas yra tas pats vandenynas:

"Akis, kuria aš regiu Dievą yra ta pati, kuria Dievas mato mane"

[Mekabciel]

Girdėjau, kad net ir dviejų polių nereikia. Vandens lašas yra tas pats vandenynas:

"Akis, kuria aš regiu Dievą yra ta pati, kuria Dievas mato mane"

Vandenynas, tai tavo siela. Tai kazko, dievo poveikis ir tavo reakcija i ta poveiki. Bet tai nera pacio dievo jutimas. Koks jis pats savaime neaisku.
Vandenynas tai mano savybiu panasumas su tuo kazkuo is kurio iseina visa kuriama realybe, bet ir tada tai tik mano reakcija i to kazko poveiki. Vandenynas tai mano savybiu panasumas su dievo poziuriu i mane, su dievo ketinimu i mane. Bet ir tada ir dievo poziuris ir ketinimas jauciami mano reakcijoje.
Vandenynas tai santykis, dialogas su dievu. As, vandenynas, dievas.

Jei kurinys butu dievas, tai jis tiesiog butu dievas. Zmogus nera dievas. Dievui nereik paciam saves stebet per zmogu. Ir isvis apie dieva ner ka sneket, dievas pats savaime nepazinus, ne vienas ketinimas jo neaiskus.  Zmogus visad jaucia ir sprendzia tik is savo reakciju i isores poveiki.